10 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Andrew Sean Greer, Liz Nugent, Nenad Veličkovič, Olga Ravn

 

Andrew Sean Greer – amerikiečių rašytojas, pelnęs Pulitzerio premiją už romaną „Arturas Vargas“ (angl. „Less“). Jo kūryba pasižymi subtiliu humoru, melancholija ir giliu žmogiškųjų santykių bei tapatybės nagrinėjimu. Greene'as meistriškai derina komediją su liūdesiu, kurdamas įsimintinus ir empatiškus personažus, kurie bando susigaudyti sudėtingame pasaulyje. Jo proza yra elegantiška, ironiška ir kupina įžvalgų apie senėjimą, meilę ir prarastas galimybes, pasižyminti unikaliu stiliumi, leidžiančiu skaitytojui vienu metu ir juoktis, ir susimąstyti.

Andrew Sean Greer romanas „Arturas Vargas“ yra ironiškas, melancholiškas ir nuoširdus pasakojimas apie vidutinio amžiaus, ne itin sėkmingą rašytoją Arthurą Lessą, bandantį pabėgti nuo savo gyvenimo ir, pirmiausia, nuo buvusio mylimojo vestuvių. Nors romanas yra plačiai vertinamas dėl savo komiškumo ir kelionių aprašymų, LGBTQ siužetai, temos ir problemos yra jo šerdis, kadangi Arthuras yra gėjus, o jo seksualinė tapatybė ir santykiai su kitais vyrais lemia visą pasakojimo eigą.

 

Romano centre – Arthuro Lesso, gėjaus rašytojo, bėgimas nuo realybės. Jo kelionė aplink pasaulį, kurios metu jis dalyvauja įvairiuose literatūros renginiuose, yra ne tik geografinė, bet ir emocinė. Per šią kelionę Arthuras reflektuoja savo praeitį, prarastas meiles ir neįgyvendintas svajones. Arthuro homoseksualumas nėra tik bruožas, tai yra jo tapatybės pagrindas, lemiantis jo santykius, karjerą ir savęs suvokimą. Romanas itin atvirai ir jautriai nagrinėja gėjų santykių temą, pavaizduodamas įvairius Arthuro buvusius partnerius, jų tarpusavio dinamiką, skyrybų skausmą ir išliekančius ryšius. Ypač svarbus yra jo ryšys su daug jaunesniu buvusiu mylimuoju Freddy, kurio vestuvės ir tampa šios didelės kelionės katalizatoriumi. Greer nepagražintai, bet su dideliu subtilumu atskleidžia gėjų porų kasdienybę, meilės niuansus, iššūkius ir ilgaamžiškumo siekį.

 

Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria Arthuras, yra senėjimas LGBTQ bendruomenėje, meninės karjeros nesėkmės ir vienatvė. Kaip gėjus vyras, Arthuras susiduria su specifiniais senėjimo iššūkiais – visuomenės spaudimu atrodyti jaunam, pasikeitusia bendruomenės dinamika ir baimė būti pamirštam ar nebereikalingam. Jo meninės ambicijos dažnai lieka neįgyvendintos, o tai sukelia nepasitikėjimą savimi ir egzistencinę krizę. Nepaisant to, kad Arthuras turi daug buvusių partnerių ir draugų, jis jaučiasi vienišas ir nesuprastas, nuolat ieškantis tikrosios meilės ir prasmės. Be to, romanas subtiliai paliečia heteronormatyvios visuomenės spaudimą ir stereotipus, su kuriais susiduria gėjai, nors tai ir nėra pagrindinis konflikto šaltinis.

 

„Arturas Vargas“ yra ne tik juokinga ir šviesi komedija, bet ir gilus apmąstymas apie tai, ką reiškia būti senstančiu gėjumi vyru, ieškančiu meilės ir priėmimo pasaulyje. Per Arthuro kelionę, Greer sukuria universalų pasakojimą apie žmogiškąjį pažeidžiamumą, atsparumą ir gebėjimą rasti grožį net ir netobuliausiame gyvenime. Tai romanas, kuris su širdimi ir humoru kalba apie LGBTQ patirtį, priversdamas skaitytoją ir juoktis, ir susimąstyti apie meilės, tapatybės ir laimės prasmę.

Liz Nugent – airių rašytoja, geriausiai žinoma dėl savo psichologinių trilerių ir kriminalinių romanų. Jos kūrybai būdinga tamsi atmosfera, sudėtingi, dažnai ydingi personažai ir gebėjimas atskleisti tamsiąją žmogaus prigimties pusę. Nugent meistriškai narplioja šeimos paslaptis, manipuliaciją ir smurtą, perkeldama skaitytojus į neramius ir klaustrofobiškus personažų vidinius pasaulius. Jos proza pasižymi įtemptu siužetu, netikėtais posūkiais ir stipriu psichologiniu realizmu, kuris prikausto dėmesį nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

Liz Nugent romanas „Išnarplioti Oliverį“ (angl. „Unraveling Oliver“) yra tamsus, įtraukiantis psichologinis trileris, nagrinėjantis, kas paskatina seemingly tobulą vyrą Oliverį Ryaną žiauriai užpulti savo žmoną. Nors romano dėmesys sutelktas į Oliverio asmenybės ir jo praeities demonų atskleidimą, LGBTQ siužetai, temos ir problemos čia pasireiškia per Oliverio paslėptą homoseksualumą ir jo destruktyvią kovą su savo tapatybe, kuri galiausiai prisideda prie jo elgesio.

 

Romane Oliverio homoseksualumas nėra tiesiogiai atskleistas iškart, tačiau jis tampa esminiu siužeto elementu, paaiškinančiu daugelį jo gyvenimo sprendimų ir vidinių konfliktų. Nuo pat jaunystės Oliveris yra veikiamas griežtos, patriarchalios ir homofobiškos aplinkos. Jo tėvas, giliai religingas ir kategoriškas, kategoriškai atmeta bet kokią nukrypstančią elgseną. Tokia aplinka suformuoja Oliverio baimę pripažinti savo tikrąją tapatybę ir verčia jį slėpti savo homoseksualumą už tobulo vyro fasado. Šis užgniaužimas yra viena iš pagrindinių varomųjų jėgų, vedančių prie jo psichologinės degradacijos.

 

Pagrindinės problemos, susijusios su LGBTQ temomis, romane yra kelios. Pirma, tai vidinė kova su užgniaužtu seksualumu. Oliveris bando slopinti savo tikruosius troškimus ir gyventi „normalų“ gyvenimą, vedęs moterį ir sukurdamas šeimą. Tačiau šis fasadas nuolat griūna, o užgniaužti jausmai pasireiškia destruktyviu elgesiu, agresija ir negalėjimu sukurti tikrų, nuoširdžių santykių. Antra, romanas nagrinėja homofobijos įtaką asmenybei. Oliverio tėvo homofobija ir bendras visuomenės nepriėmimas įspaudžia gilias žaizdas Oliverio psichikoje, priverčiant jį jaustis nenormaliu ir gėdytis savo prigimties. Ši baimė ir gėda yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys jo manipuliacijas ir brutalų elgesį. Trečia, dvigubo gyvenimo tema yra esminė. Oliveris gyvena iliuzijose, stengdamasis atitikti visuomenės lūkesčius, tačiau ši pastanga reikalauja didžiulių emocinių išteklių ir galiausiai priveda prie jo asmenybės suskilimo.

 

Nugent talentingai parodo, kaip nepripažintas homoseksualumas ir nuolatinis savęs neigimas gali tapti uždelsto veikimo bomba, kuri sprogsta destruktyviais būdais. Nors romanas nėra tiesiogiai apie LGBTQ bendruomenės priėmimą, jis yra gilus tyrimas apie tai, kokią žalą padaro slaptumas, gėda ir baimė būti savimi, ir kaip šios vidinės kovos gali lemti žiaurų elgesį. „Išnarplioti Oliverį“ priverčia susimąstyti apie sudėtingą žmogaus prigimtį ir tai, kaip praeities traumos bei visuomenės spaudimas gali suformuoti monstrą.

Nenadas Veličkovičius – žymus šiuolaikinis Bosnijos ir Hercegovinos rašytojas, publicistas ir kultūros kritikas, žinomas dėl savo aštraus socialinio ir politinio angažuotumo. Jo kūryba dažnai ironiškai ir kandžiai kritikuoja postkomunistinės visuomenės ydas, nacionalizmą, korupciją ir paprastų žmonių kasdienę kovą už išlikimą. Veličkovičius pasižymi unikaliu pasakojimo stiliumi, kuriame derinama satyra, absurdas ir gilus humanizmas. Jo proza yra provokuojanti, atvira ir dažnai verčianti skaitytoją susimąstyti apie sudėtingus etinius ir moralinius pasirinkimus.

 

Nenado Veličkovičiaus romanas „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ (serb. „Sahib. Impresije iz depresije“) yra itin aštrus, ironiškas ir giliai politinis kūrinys, pasakojantis apie bosnių rašytojo susidūrimą su Bosnijos karo pasekmėmis ir tarptautinės bendruomenės vaidmeniu atstatant šalį. Nors romano dėmesys pirmiausia skiriamas politinei korupcijai, nacionalizmui ir absurdiškai karo ir pokario realybei, LGBTQ siužetai, temos ir problemos čia pasireiškia netiesiogiai, per aliuzijas į visuomenės nepakantumą „kitokiems“, išreikštą homofobišką požiūrį ir netoleranciją bet kokiems nukrypimams nuo nustatytų „normų“. Veličkovičius, būdamas stiprus socialinis kritikas, naudoja homofobijos temą kaip platesnės netolerancijos, kuri vyravo pokarinėje visuomenėje, iliustraciją.

 

Romane nėra tiesioginių LGBTQ personažų, kurie būtų siužeto centre, tačiau homofobija ir transfobija yra nuolat atspindimos per visuomenės požiūrį ir kalbą. Autorius parodo, kaip Bosnijos visuomenėje, ypač po karo, vyravo griežtos normos ir konservatyvus mąstymas, o bet kokia „kitoniškumo“ forma, įskaitant netradicinę seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę, buvo stigmatizuojama ir atmetama. Veličkovičius naudoja sarkazmą ir groteską, kad atskleistų šios homofobijos absurdiškumą ir jos įtaką žmonių kasdieniam gyvenimui. Pavyzdžiui, kai kurie pasakojimo fragmentai ar dialogai gali turėti užuominų apie giliai įsišaknijusius prietarus, baimę ir neapykantą viskam, kas neatitinka „tradicinių“ vertybių, net jei tai tiesiogiai neįvardijama kaip LGBTQ problema.

 

Pagrindinės problemos, susijusios su LGBTQ temomis, romane pasireiškia kaip platesnės netolerancijos ir visuomenės represijos atspindys. Homofobija čia tampa vienu iš daugelio ženklų, kad visuomenė yra emociškai ir moraliai sužalota, nesugebanti priimti įvairovės ir užgniaužianti bet kokią laisvę. Autorius atskleidžia, kaip nacionalizmas ir religinis fanatizmas dažnai eina koja kojon su homofobija, kuri tampa priemone kontroliuoti ir engti individą. Romanas parodo, kad net ir tose situacijose, kai šalies laukia fundamentalios problemos – ekonominė krizė, korupcija, trauminės karo pasekmės – visuomenė vis dar randa laiko ir energijos demonizuoti „kitokius“, įskaitant ir LGBTQ asmenis. Veličkovičius pabrėžia, kad ši homofobiška retorika yra tik vienas iš būdų nukreipti dėmesį nuo tikrųjų problemų ir palaikyti valdančiųjų elitų galią.

 

„Sachibas. Impresijos iš depresijos“ nėra tiesioginis LGBTQ romanas, tačiau jis yra aštri ir provokuojanti kritika visuomenės, kuri dėl savo pačios traumų ir netobulumų yra linkusi ieškoti atpirkimo ožių ir atstumti tuos, kurie neatitinka jos griežtų normų. Per užuominas į homofobiją ir kitokį netolerancijos formas, Veličkovičius įtaigiai parodo, kaip baimė ir neapykanta „kitoniškumui“ yra giliai įsišaknijusios posovietinėse ir pokarinėse visuomenėse, ir kaip tai stabdo tikrąją pažangą bei atvirumą.

 

Olga Ravn – danų rašytoja, kurios kūryba pasižymi išskirtiniu stiliumi ir giliu psichologiniu jautrumu. Ji nagrinėja moters tapatybės, motinystės, depresijos ir visuomenės lūkesčių temas, dažnai pasitelkdama sapnišką, fragmentišką naratyvą ir įtraukiančią atmosferą. Ravn proza yra poetiška, kartais niūri, bet visada atvira ir nuoširdi, leidžianti skaitytojui pasinerti į veikėjų vidinius pasaulius ir patirti jų emocijas. Ji meistriškai derina realybę su fantazija, kurdama unikalius ir nepamirštamus pasakojimus.

 

Olgos Ravn romanas „Vaško lėlė“ (dan. „Voksbarnet“) yra intensyvus, eksperimentinis kūrinys, pasakojantis apie raganų persekiojimus ir burtus XVII amžiaus Danijoje, remiantis tikrais istoriniais įvykiais. Pagrindinė siužeto ašis sukasi aplink kilmingą, bet vienišą moterį Kristenzę Kruckow, kuri yra apkaltinama raganavimu ir priversta bėgti, o istoriją pasakoja stebuklinga vaško lėlė – lėlė, kurią, kaip teigiama, sukūrė pati Kristenzė burtams atlikti. Romane detaliai atskleidžiama to meto visuomenės baimė, prietarai ir žiaurumas, kuris pasiekia kulminaciją raganų teismuose.

 

Nors romane tiesiogiai nekalbama apie LGBTQ terminus, galimai homoseksualios temos ir problemos pasireiškia per visuomenės nepakantumą „kitokiems“, „normas laužantiems“ asmenims ir moterų bendruomenės ryšių demonizavimą. Kristenzė ir kitos moterys, apie kurias pasakojama romane, dažnai gyvena už to meto visuomenės nustatytų normų ribų – jos yra vienišos, bevaikės, užsiimančios gydymu ar magija, kas jas padaro pažeidžiamomis ir lengvai paverčiamomis atpirkimo ožiais. Istoriškai, raganų persekiojimai dažnai buvo nukreipti prieš moteris, kurios neatitiko socialinių lūkesčių, o tai galėjo apimti ir neheteronormatyvią seksualinę tapatybę ar elgesį, net jei tai nebuvo atvirai įvardijama. Romanas atskleidžia, kaip griežta, patriarchalė ir religinga visuomenė smerkia ir persekioja tuos, kurie išsiskiria iš minios ar puoselėja neįprastus ryšius.

 

Pagrindinės problemos, susijusios su LGBTQ temomis, romane pasireiškia kaip platesnės netolerancijos ir visuomenės represijos atspindys. Kristenzė ir jos bendramintės moterys sudaro savotišką bendruomenę, kurios ryšiai ir artumas gali būti interpretuojami kaip slapti ar netradiciniai santykiai, už kuriuos jos yra baudžiamos. Visuomenė, stokodama supratimo, pasitelkia baimę ir prietarus, kad demonizuotų moterų nepriklausomybę, intymius ryšius ir jų gebėjimą veikti už patriarchato normų ribų. Romanas įtaigiai parodo, kaip baimė ir neapykanta „kitoniškumui“ veda prie žiaurių persekiojimų ir asmeninių tragedijų. „Vaško lėlė“ yra gilus tyrimas apie tai, kaip visuomenės normos ir prietarai gali sunaikinti individų gyvenimus ir kaip „normalumo“ samprata tampa pavojingu įrankiu, nutaikytu prieš tuos, kurie drįsta būti savimi ar puoselėja kitokius santykius.

Maištinga Siela