Naciai ir homosokesualumas Antrojo pasaulinio karo metu: ar naciai galėjo būti homoseksualūs?

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie šią temą retkarčiais pagalvodavau beskaitydamas įvairias knygas, tad nutariau susisteminti apie Antrojo pasaulinio karo nacius ir jų homoseksualumą liudijančius įrodymus.  Trečiojo Reicho santykis su homoseksualumu – viena prieštaringiausių ir kartu nemažai tyrinėjamų XX amžiaus istorijos temų. Nacių ideologija deklaravo griežtą, hipervyrišką ir heteronormatyvią visuomenės viziją, kurioje bet koks nuokrypis nuo „arijų reprodukcijos“ idealo buvo laikomas biologine grėsme tautos ateičiai. Tačiau greta oficialios represijų mašinos, siuntusios tūkstančius vyriškių į koncentracijos stovyklas, egzistavo gerokai sudėtingesnė ir prieštaringesnė kasdienybė: homoseksualumo apraiškos pačiose nacių organizacijose, kariuomenėje (kitaip vadinamoje Wehrmacht) ir net elitiniuose SS daliniuose.

 

Istoriniai šaltiniai rodo, kad nacių judėjimo pradžioje santykis su homoseksualumu buvo dvejopas. Ryškiausias to pavyzdys – Ernstas Rėmas (Ernst Röhm), Apsaugos būrių (SA) vadovas ir vienas artimiausių Adolfo Hitlerio bendražygių, kuris atvirai neslėpė savo homoseksualumo. Rėmui artimų karininkų rate susiformavo vadinamasis „homoerotinis militarizmas“, kuriame griežta vyrų brolija, fizinė jėga ir pasiaukojimas buvo aukštinami kaip aukščiausia vyriškumo forma. Vis dėlto šis etapas truko neilgai: 1934 m. per „Ilgųjų peilių naktį“ Rėmas ir jo aplinka buvo sunaikinti, o Hitleris propagandiniais tikslais pasinaudojo Rėmo homoseksualumu kaip moralinio sugedimo ir išdavystės įrodymu.

 

Po Rėmo nužudymo nacių režimas pradėjo masinį homoseksualų persekiojimą, griežtindamas Vokietijos baudžiamojo kodekso 175 straipsnį, pagal kurį nusikaltimu tapo net užuominos ar žvilgsniai. Pagrindiniu šios kampanijos architektu tapo SS vadovas Hainrichas Himleris (Heinrich Himmler), jautęs kone obsesyvią baimę dėl „homoseksualios infekcijos“ SS gretose. Himleris rėmėsi biologinės švaros teorijomis ir manė, kad homoseksualumas griauna karių drausmę, atima iš valstybės gimstamumą bei skatina slaptų „vyrų tinklų“ kūrimąsi, galinčių kelti grėsmę paties SS ir režimo stabilumui.

 

Nepaisant drastiškų bausmių ir visapusiškos sekimo sistemos, santykiai tarp tos pačios lyties asmenų neišnyko nei Wehrmacht, nei pačiuose SS daliniuose. Karo metais, kai milijonai vyriškių ilgus mėnesius leido uždaruose kariniuose kolektyvuose, apkasuose ir atskirtose stovyklose, homoseksualūs kontaktai buvo reguliariai fiksuojami. Karinių teismų protokolai, slaptos Gestapo ataskaitos bei pačių karių dienoraščiai liudija apie įvairaus pobūdžio santykius – nuo atsitiktinių intymių ryšių iki gilių emocinių partnerysčių mirties grėsmės akivaizdoje.

 

SS daliniuose bausmės už homoseksualumą buvo besąlygiškos ir brutalios. 1941 m. Himlerio įsakymu buvo nustatyta, kad bet kuris SS ar policijos pareigūnas, pagautas vykdant homoseksualius aktus, turi būti nubaustas mirtimi. Nepaisant to, išlikę SS teismų (SS- und Polizeigerichte) dokumentai rodo, jog tyrimai dėl 175 straipsnio pažeidimų vyko iki pat karo pabaigos. Dažniausiai apie tokius atvejus būdavo sužinoma per skundus (Denunziation), kai kiti pareigūnai arba vietos gyventojai pranešdavo apie įtartiną elgesį, meilės laiškus ar užfiksavimą intymiose situacijose.

 

Kariuomenėje požiūris į homoseksualumo atvejus, kintant karo eigai, šiek tiek taikstėsi prie praktinių poreikių. Rytų fronte, trūkstant kario jėgos, vadovybė kartais užmerkdavo akis prieš nedidelius nusižengimus, jei jie nekėlė grėsmės tiesioginei karinei disciplinai ir nebuvo demonstruojami viešai. Tačiau formaliai už tokius veiksmus grėsė karo teismas, laipsnio atėmimas, išsiuntimas į griežto režimo baudos batalionus arba tiesioginė mirties bausmė.

 

Tarp įdomiausių istorinių liudijimų – po karo išlikę pačių karių prisiminimai bei apklausų medžiaga. Istorikai, tokie kaip Dagmar Herzog ar Geoffrey Cocks, tyrinėję vokiečių karių intymųjį gyvenimą, pastebi, kad karo metais griežta ideologinė kontrolė dažnai susidurdavo su kasdienybės realybe. Daugelis karių savo elgesį teismuose teisindavo „alkoholio poveikiu“, „stresu“ arba „ilgu nebuvimu šalia moterų“, siekdami išvengti mirties bausmės ir pademonstruoti, kad tai tebuvo atsitiktinis kluptelėjimas, o ne „degeneracinė prigimtis“.

 

Taigi nacių Vokietijos karinėje sistemoje homoseksualumas tapo giliu ir neišsprendžiamu paradoksu. Režimas, kuris idealizavo griežtą, hipervyrišką kario kūną ir brolijos ryšius, tuo pat metu iki panikos bijojo šios brolijos intymiosios pusės. Išlikę istoriniai šaltiniai liudija, jog net griežčiausias ideologinis teroras ir mirties bausmės grėsmė nesugebėjo visiškai ištrinti žmogaus seksualumo įvairovės net ir labiausiai indoktrinuotose nacių karo mašinos struktūrose.

 

Maištinga Siela

Knyga: Eva Baltasar "Trys laukiniai kūnai"

 

Eva Baltasar. „Trys laukiniai kūnai“ – Vilnius: Rara, 2026. – p. 240.

 

Sveiki, praeiviai ir skaitytojai!

 

Šie mano skaitymo metai – tokie queer literatūros skaitymo metai! Kai kada LGBTQ indeksą turinti literatūra papuldavo atsitiktinai, nė nesitikint, o kai kada rinkausi sąmoningai. Katalonų rašytoja Eva Baltasar (g. 1978) man buvo girdėta tik kaip nežinoma autorė, kai rengiau vienais metais Bookerio literatūros sąrašo nominantus, tačiau neturėjau jokio suvokimo nei kaip ji rašo, nei apie ką. Leidykla Rara nesibodi leisti queer literatūros lietuviškai, sakyčiau, dabar tą daro beveik visos padoresnės leidyklos, supratusios tikriausiai, kad yra atsakingos už švietėjišką įvairovės pripažinimą, o kas, jeigu ne menas, pirmiausia įprasmina mūsų kintančią tikrovę, kol politikai neveiksnūs vaikosi tik populizmo? Evos Baltasar romanų triptikas Trys laukiniai kūnai (isp. Tres cuerpos salvajes) į lietuvių kalbą išvertė Dovilė Kuzminskaitė. Nesuklysiu sakydamas, kad nieko labiau erotiškai lesbietiškesnio nesu skaitęs!

 

Trys laukiniai kūnai – tai trys skirtingi, bet temomis besijungiantys tarsi apsakymai, sakyčiau, trys maži romanai, originalo kalba pasirodę pirmiausia kaip atskiri kūriniai: Permagel (Amžinasis įšalas), 2018; Boulder (Riedulys), 2020; Mamut (Mamutas), 2022. Mano minėtam Bookeriui buvo nominuota antrasis apsakymas Boulder, kuris, tikriausiai, buvo mano mėgstamiausias visame literatūriniame triptike.

 

Viena svarbiausių Evos Baltasar kūrybos temų – seksualinės tapatybės (šiuo atveju lesbiečių) tyrinėjimas, motinystės instinkto klausimai, sekso ir kūniškumo, veikiamo psichologinių įtampų temos ir problemos. Skirtingai nei daugelis didmiesčių rašytojų, E. Baltasar gyvena ramiame Katalonijos kaime, netoli kalnų. Ši izoliacija ir artimas ryšys su gamta stipriai atsispindi jos kūriniuose, kur žmogaus kūnas ir psichika lyginami su geologiniais elementais (įšalu, rieduliais). Įdomu tai, kad Baltasar ne tik atvira lesbietė, nors skaitant tekstus tas iškart akivaizdu, bet ir tai, kad ji iš prigimties nėra prozininkė. Iki pasirodant pirmajai trilogijos daliai ji jau buvo žinoma dešimties poezijos knygų autorė, todėl jai rašyti įprasta prozos kalba ir ritmu nesiseka. Tiesą sakant, kitoniškas kalbos pojūtis yra viena esminių jos poetinės prozos elementų. Kalba ir sakinio struktūra yra stipriai veikiama poezijos, pasakojimai prisodrinti įvairių juslinių simbolių ir metaforų, Baltasar telkiasi ne tiek į siužetinį vyksmą ir dinamiką, kiek tyrinėja veikėjų psichiką, santykį ir požiūrį į pasaulį. Ar sunku skaityti Evos Baltasar tekstus? Tik ne tiems, kurie yra įpratę skaityti ne populiariosios literatūros knygas. Baltasar tekstuose dialogai įsilieja į bendrą pasakotojos audinį, tekstas pasižymi dideliu fragmentiškumu, primenančiu kai kada puošnų eseistinį kalbėjimą, dienoraščių nuotrupas, tačiau išlaiko ir prozai būdingo polėkio. Tai nėra itin greito skaitymo kūriniai, tačiau galima pabandyti skaityti visaip.

 

Pirmasis apsakymas Permagel, galima sakyti, mažiausiai patikęs kūrinys, tačiau jau nuo pat pradžių autorė sukuria rokenrolo atmosferą: pagrindinė veikėja mąsto kaip maištininkė lesbietė, jos mintys poetiškos, čia ji apmąsto, kad gerdama pieną, ji nusidažo baltai iš vidaus, čia šoka į praeitį ir prisimena, kaip vaikystėje žiūrėjo pornografinį filmą pas klasiokę ir ją išvedė iš pusiausvyros susidūrus pirmąkart su kūniškumu ir nesuvoktu geiduliu. Būtent kūniškumas, kalbėti per kūną, byloti kūnu yra visų apsakymų pagrindinis instrumentas, tad ne veltui knyga vadinasi Trys laukiniai kūnai. „Esama moterų, prie kurių pasijuntu visiška lesbietė. Niekada nesu jutusi potraukio vyrui, bet su kai kuriomis moterimis lesbiete būni tik iki tam tikros ribos. Lesbietė grumiasi su visa eile kitų paralelinių vaidmenų, tarsi rungiasi, kuris stipresnis. Manyje nuolatos gyvena nuomininkės: dukra, sesuo, draugė, buvusi studentė, kaimynė, skaitytoja, teta, savininkė, klientė, naudotoja, savimi pasitikinčioji ir visiškai nepasitikinčioji, ir taip toliau. Visos šitos barbarės sugyvena ir grumiasi su lesbiete (p 40).“

 

Pagrindinė veikėja jaučiasi sušalusi iš vidaus. Ji patiria gilų egzistencinį šaltumą, kurį lėmė sudėtingi santykiai su griežta, religinga šeima ir visuomenės lūkesčiais. Tas amžinsis  įšalas jos viduje veikia kaip apsauginis mechanizmas, neprileidžiantis kitų arčiau, nepavyksta patirti tikrojo skausmo, bet kartu prarandama ir galimybė džiaugtis. Pasakojime veikėja patiria didžiulę depresiją, ji kelis kartus bando nusižudyti, kai kada tai beveik komiška, tačiau gyvenimo imitavimas, t. y. bandymas susirasti darbą, mokyti kitus ispanų kalbos, daug atsitiktinių Barselonoje sutiktų sekso parnerių veda veikėją prie to, kad nėra sėslumo, nėra įsitvirtinimo, nėra ilgalaikių troškimų ir tikslų. Vienintelė paguoda – knygų skaitymas ir literatūros studijos universitete. Galiausiai apakusi dukterėčia leidžia vienu metu veikėjai galutinai praregėti ir susitaikyti, kad šio gyvenimo ledynmečio ji niekada neįveiks...

 

Antrasis kūrinys Boulder pasakoja apie veikėją, kurios pagrindinė veikėja, pastarosios pravardė ir yra Boulder (riedulys), tai nepriklausoma moteris, dirbanti laivo virėja. Ji mėgaujasi savo vienatve, gyvenimu vandenų platybėse ir visišką laisvę tapatina su buvimu viena – lyg tvirtas, nepajudinamas riedulys, kuriam nieko kito nereikia. Gyvenime jai taip susiklosto, kad ji įsimyli moterį ir palieka laivą apsigyvendama ilgam Islandijoje. Autorė puikiai moka perteikti geografinės vietovės poveikį savo veikėjų kūnams ir psichikai: „Naktį žingsniuojant molu nubunda noras įsidarbinti tikrame laive – dideliame, suklypusiame ir girgždančiame, kaip nudėvėtas surūdijęs raumuo. Islandų flotilė įstabiai graži. Laivai žiba tamsoje blizginami ramaus vandens, atrodo it atnašaujami. Ilsisi prišvartuoti vieni šalia kitų, tarsi paklusnūs gyvuliai. Žvelgdama į juos jaučiu nubundantį buką skausmą, verčiantį nekęsti ir tik tada žavėtis jų šiuolaikiškumu ir pasaulio idealo, kurį įkūnija vienas nuo visko atskirtas, bet tikras kraštas, atitikimu (p. 113).“ Šioji veikėja man kažkiek priminė amerikiečių rašytojos Elizabeth Strout romano Olivija Kiteridž pagrindinę veikėją, kuri iš esmės kaip ir Boulder absoliučiai nesistengia būti miela Holivudo moterimi ir absoliučiai neatitinka kameros vertų veikėjų tipažo.

Eva Baltasar

 

Vienas įdomiausių Boulder aspektų – motinystės našta ir konkurencingumas. Namai ir atmosfera keičiasi po to, kai Samsa, Boulder mylimoji, pareiškia, jog nori dirbtinio apvaisinimo, nori kūdikio. Boulder nėra sužavėta, autorė puikiai perteikė, kad dėl sekso, kūniškumo, laisvalaikio ar paprastų buitinių dalykų galima lengvai surasti kompromisą, tačiau dėl vaikų sudėtinga. Boulder rizikuoja ir nenoromis pritaria Samsos sumanymui, jos gauna apvaisinimą, tačiau namai ir Boulder būsena pamažu kinta, o gimęs vaikas visiškai paralyžiuoja Samsos ir Boulder buvusį seksualumą: „Samsa jau nebepajėgia vakare sulaukti manęs neužmigusi. Vaikui reikia, kad ji miegotų, jis baigia iščiulpti iš jos paskutinius syvus (p. 134).“ Ar taip kartais jaučiasi ir vyrai sutuoktiniai, kurie susilaukia pirmagimio? Nepalioviau apie tai mąstyti. Romanas kelia gilius klausimus apie tai, ar įmanoma suderinti intymumą, šeimą ir absoliučią asmeninę laisvę. Boulder kovoja su vidiniu troškimu vėl tapti laisva ir viena, nepaisant to, kad ji myli Sam ir vaiką.

 

Yra kartą tekę asmeniškai būti Barselonoje, todėl jau beveik esu pradėjęs kolekcionuoti rašytojų citatas apie šį miestą. Baltasar taip pat randa savo svorį, spalvą ir skonį. Štai citata iš romano Mamutas: „Dienai auštant Barselona atrodo kažin kokia šventvagiška. Regis, miestas puola prie blyškios šviesos masės, subręstančios toli jūroje, ir pagrobia ją, nusitempia pelno siekiančiomis žnyplėmis. Tai žadintuvų ir stimuliantų laikas, skuba, trinksinčios durys ir nuolatiniai galvosūkiai (p. 171)“. Įdomu, kad kai kurie katalonai, gyvenantys giliai krašte, jūrą vadina pelke. Pagrindinė veikėja išvyksta iš Barselonos ir persikelia gyventi į kaimą, apleistą seną namą, primenantį užsilikusį laužą iš vesterno stiliaus laikų. Negalėjusi atsitiktinai pastoti per atsitiktinius lytinius santykius, ji nusivilia savo moteriškumu ir civilizacija, todėl pasirenka askezę. Kalnuose ji susiduria su sunkia fizine kasdienybe, gyvulių kvapais, purvu ir vienatve (jos vienintelis kaimynas yra netoliese gyvenantis piemuo). Tačiau šis grįžimas prie pirminių šaknų, sunkus fizinis darbas ir gamtos negailestingumas jai suteikia ramybę bei sugrąžina gyvumo jausmą.

 

Veikėja, nors ir neįvardyta, tokia keista, kad beveik atitiktų bipolinio sutrikimo išklotinę. Ji ryžtasi visiškam išsicivilizuojančiam procesui. Atsitiktinai užsiima seksu, gyvena pusbadžiu it valkata. Iš pradžių tvarkiusi vietos piemens namus ir ruošusi jam maistą, ji sutinka tapti jo kekše už pinigus ir teikti jam paslaugas. Tiesiog. O kodėl ne? Desperatiški moters veiksmai be jokios gėdos ir baimės, ką, sakytume, paprastai ji jausdavo gyvendama mieste. Ji iš tikrųjų tampa instinktyviai laukinė, savotiškai išsilaisvinusi, bet iš socialinės mūsų perspektyvos vertinimo – absoliučiai praradusi savigarbą. Tam tikra prasme autorė bando skaitytojui šiuo kūriniu paklausti, kas iš tikrųjų yra toji civilizacija ir pirminiai suaugusio žmogaus poreikiai, ar kartais gyvendami civilizuotą gyvenimą nepaaukojame savo tikrosios laisvės?

 

Kaip ir kituose tekstuose, taip ir Mamute, rasite daug atviro kūniškumo: „Jis baigė po penkių sekundžių, tyliai inkšdamas, kaip motinos netekęs vaikas. Jo sėkla turėjo tą patį mėšlo poskonį, kaip ėriena ir visi namai. Mano rankose jo penis vis dar buvo mažas, beginklis ir pavargęs, kaip iš medžio iškritęs paukščiukas (p. 217).“ Sakau, tam tikri taiklūs palyginimai – nepaprasti, jie žaižaruoja Baltasar lyrine kalba.

 

Mamutas tarsi atsako, kodėl kartais moterys ryžtasi būti surogatinėmis motinomis, tačiau auginti ir rūpintis vaiku atsisako. Pagrindinė veikėja galiausiai gauna savo trokštamą patirtį – ji tampa nėščia, išnešioja sveiką kūdikį, tačiau tęsti tradicinės motinystės atsisako. Ji išpildo tik dalį savo trokštamų kūniškų instinktų, kurių troško ji (o gal labiau jos pačios kūnas?), sudėtinga pasakyti. Veikėja suvokia, kad norėjo pajusti gyvenimo svorį per patį nėštumą, tačiau pačios motinystės naštos, vaiko auginimo ar tradicinės šeimos pančių ji nepriima – knygos pabaigoje ji atiduoda viską gyvenimui ir palieka kalnus, nes supranta, kad vaikas ar pati motinystė nėra jos galutinis išsivadavimas. Iš tikrųjų Baltasar kalba apie dalinį motinystės vaidmenį, apie kurį tradicinių pažiūrų į šeimą žmonės sunkiai gali suvokti, o tuo labiau priimti.

 

Trys laukiniai kūnai yra nepatogus. Ir visai ne dėl tenai išsakomo geismo, pornografinių prozos vaizdinių, bet dėl to, kas šiuo metu intensyviai eižėja ir trūkinėja: senojo normalaus pasaulio supratimas apie moteriškumą ir moters sociume ir šeimoje vaidmenį. Lietuvoje daug atmetimo, patyčių ir nepriėmimo kai kuriais iš šių klausimų. Baisiausia, kad šituos pasirinkimus kai kurie laiko propaganda, politine jėga, ardančia kažkieno šeimos sampratą, todėl reikia „Šeimos maršų“ ir kitų keistų akcijų, piketų, tarsi asmeninis žmogaus pasirinkimas gyventi oriai savu keliu galėtų kaip nors sutrukdyti kitų šeimoms. Ką iš tikrųjų tie žmonės gina? Kūriniuose moterys eina į ribines situacijas visai ne dėl to, kad jos lesbietės ar kokios nors nenormalios, o dėl to, kad jos patyrė didžiulę frustraciją iš sociumo būti tik normaliomis, t. y. kaip ir visos. Normalumas yra baisi liga, vedanti į amžinąjį įšalą, o visuomenės ir tėvų lūkesčiai veda veikėjas iš proto kovoti, visų pirma, savo vidinį karą ir tapti laukinėmis, iš norminės civilizacijos pasitraukusiais kūnais, kuriems nebuvo vietos pritapti.

 

Maištinga Siela

Šokėjas ir aktorius Paul Swan bei jo paveikslas "Vandens nimfa", 1907

 

Amerikiečių tapytojas, skulptorius, scenos menininkas ir aktorius Paulas Swanas (Paul Swan) (1883–1972) buvo viena spalvingiausių XX a. pradžios meno pasaulio figūrų, dažnai vadintas „gražiausiu pasaulio vyru“ dėl savo akinančios išvaizdos ir bohemiško gyvenimo būdo. Gimęs Ilinojaus valstijoje, jis studijavo dailę Čikagoje, o vėliau persikėlė į Niujorką bei Paryžių, kur greitai išgarsėjo ne tik kaip portretistas, bet ir kaip avangardinių šokių bei vaidybos atlikėjas, kuriam pozuoti ir bendradarbiauti teko su daugybe tuometinių kultūros elito atstovų.

Paul Swan pasižymėjo labai laisvu ir netradiciniu požiūriu į lytį bei seksualumą, o šiais laikais dažnai yra laikomas ir svarbia gėjų bei „camp“ kultūros ikona. Nors 1911–1912 metais jis vedė Helen Palmer Gavit, su kuria susilaukė dviejų dukterų ir palaikė artimus ryšius iki pat jos mirties 1951 metais, jo asmeninis gyvenimas neapsiribojo vien heteroseksualiais santykiais. Jo biografai ir tyrinėtojai pažymi, kad P. Swan buvo biseksualus ir palaikė ryšius tiek su moterimis, tiek su vyrais. Turėta santuoka jam suteikė tam tikrą „užuovėją“ ir apsaugą nuo griežto teisinio bei socialinio persekiojimo, su kokiu tuometinėje konservatyvioje visuomenėje dažnai susidurti privalėjo atviri homoseksualūs vyrai. Jo ekscentriškas, teatrališkas gyvenimo būdas, androgeniška išvaizda ir pasirodymai scenoje aktyviai laužė tuometinius lyčių vaidmenų standartus, todėl šiandien jis užima ypatingą vietą LGBTQ+ kultūros istorijoje.

 

Savo kūryboje P. Swanas stiprų dėmesį skyrė klasikinio grožio, mitologinių motyvų bei idealizuotų figūrų paieškoms, todėl jo darbuose stipriai jautėsi simbiotinis ryšis tarp akademinio realizmo, simbolizmo ir art nouveau estetikos. Jo reikšmingiausių darbų palikimą apima elegantiški portretai, mitologinės kompozicijos bei skulptūros, kuriose meistriškai atsispindėjo jo aistra antikinei kultūrai ir scenos menui. Nors vėlesniais dešimtmečiais jo kūrybos stilius patiko ne visiems meno kritikuojamo modernizmo kontekste, P. Swanas išliko ištikimas savo pasirinktam estetiškam ir teatrališkam pasauliui iki pat gilaus senatvės amžiaus.

 

Vienas ankstyvųjų ir itin kerinčių jo kūrinių yra 1907 metais sukurtas aliejinis paveikslas „Vandens nimfa“ (Water Nymph), kuriame vaizduojama iš kunkuliuojančios bei tamsiai mėlynos vandenų gelmės kildama mitinė būtybė. Šiame paveiksle meistriškai atskleidžiama pati metamorfozės akimirka, kai grakštus nimfos kūnas su pakeltomis rankomis išnyra į paviršių, o pats kūrinys alsuoja paslaptingumu ir elementariu gamtos grožiu. „Vandens nimfa“ puikiai atspindi ankstyvąjį P. Swano kūrybos laikotarpį, kuomet autorius manipuliavo šviesos ir tamsos kontrastais, siekdamas sukurti magišką, amžinosios mitologijos ir jausmingumo kupiną atmosferą.

Paulas Swanas sulaukė gilaus senatvės amžiaus ir mirė 1972 metų vasario 1 dieną, sulaukęs 88-erių, Bedford Hillse, Niujorko valstijoje. Paskutinius gyvenimo mėnesius jis praleido „Bedford Adult Home“ slaugos namuose.

Nors jo jaunystės ir brandos metais jis mėgavosi didžiuliu populiarumu, keliavo po pasaulį, vaidino nebyliuose filmuose (pavyzdžiui, Cecil B. DeMille’io „Dešimtyje įsakymų“) bei dešimtmečius (nuo 1939 iki 1969 metų) kas sekmadienį rengė savo garsiuosius šokio vakarus „Carnegie Hall“ studijoje Niujorke, bėgant metams keitėsi mados ir visuomenės skonis. Jo ekscentriški pasirodymai pamažu įgijo pasenusio, teatriško stiliaus (camp) reputaciją, o pats menininkas vėlesniame gyvenimo etape iš dalies atsidūrė užribyje ir tam tikroje užmarštyje, nors dar 1965 metais spėjo pasirodyti ir režisieriaus Andy Warholo kultiniame pogrindžio filme „Camp“.

 

Pagal paskutinę valią, jo palaikai buvo parvežti į gimtąjį kraštą ir palaidoti šeimos kape Krab Orčarde, Nebraskoje. Šiandien jo atminimas yra atgimęs – jis vertinamas ne tik kaip talentingas tapytojas bei šokėjas, bet ir kaip viena ryškiausių ankstyvosios LGBTQ+ kultūros bei laisvos saviraiškos ikonų.

 

Maištinga Siela

Serialas: "Pusiau žmogus" / "Half Men" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, serialų žiūrėtojai!

 

Prisipažinsiu, kad nustojęs galvoti apie britų serialą „Elniukas“, kurį režisavo aktorius ir režisierius Richard Gadd. Tas serialas toks taiklus ir įtaigus, kad vietomis net nepatogus (gerąja prasme). Tiesą sakant, laukiau naujausio jo serialo „Pusiau žmogus“ (angl. Half Men), kuris beregint taip pat pritraukė savo žiūrovus. Nors jau „Elniuke“ buvo paliestos tam tikros seksualumo temos, „Pusiau žmogus“ iš esmės pasirengė nagrinėti vyrų seksualumą tiek normatyviniame „burbule“, tiek už jo, kitaip sakant, šiandien queer periferijose. Šiame seriale     Richard Gadd, kaip ir ankstesniame, atliko vieną pagrindinių vaidmenų – smurtautoją suaugusį ir iš kalėjimo išėjusį Rubeną. Dėmesio centre – britų aktoriaus Jamie Bell sukurtas Neilo vaidmuo, kuris kovoja su savo trauka vyrams, tačiau iš esmės negali nuo viso to pabėgti.

 

„Pusiau žmogus“ aprėpia daugmaž 30 metų laikotarpį. Pirmosiose serijose daugiau pasakojama vidurinės mokyklos ir studentavimo pirmųjų metų Neilo ir Rubeno istorija. Šeimos padėtis iš esmės keistoka, jeigu galvosime, kad ji vystoma pirmiausiai devintajame dešimtmetyje, o ne dabartyje: Neilo ir netikro brolio Rubeno abi motinos gyvena kaip lesbietės drauge. Rubenas grįžta iš kolonijos ir apsistoja Neilo kambaryje. Nuo pat pradžių kyla didžiulė įtampa, nes Rubenas nevaldo pykčio, yra agresyvus ir visais atžvilgiais linkęs viską išspręsti smurtu, o Neilas – mokykloje patyčias dėl savo nevyriškumo kenčiantis vyrukas, kuriam akivaizdžiai patinka vyrai, tik iki galo nėra sau sudėjęs visus tapatybės akcentus. Galiausiai žiūrovui jau aišku, kad Neilas bodisi, bet ir kartu trokšta Rubeno intymumo, pripažinimo. Iš esmės serialas paremtas vien didžiuliais kontrastais, tai vienas lengviausių, mano galva, būdų sugretinti šiaip jau sunkiai sugretinamus dalykus ir padaryti seksualumo įvairovės išklotinę.

 

Daugmaž nuo trečios serijos (šį mini serialą sudaro viso labo 6 serijos), daugiau istoriją ima pasakoti jau suaugę Neilas ir Rubenas. Atskaitos taškas – Neilo vestuvės su vyru, kuriose jis susitinka su ką tik iš kalėjimo išleistu ir keršto siekiančiu Rubenu. Jiedu susitinka daržinėje ir jau aišku, kad kažkuris iš jos tikėtinai nebeišeis gyvas... Serialas lyg ir intriguoja: žiūrėkite, kas buvo prieš tai, kodėl susiklostė toji situacija?

 

Kaip ir „Elniuke“, taip ir „Pusiau žmogus“, režisierius viską hiperbolizuoja ir dramatizuoja. Jis renkasi ne tikroviškai psichologizuotą pasakojimo versiją, bet būtent iš užaštrintos, traumuotos veikėjų perspektyvos. Labiau dominuoja Neilo požiūrio kampas, kuriame veriasi itin prieštaringi jausmai: jis nekenčia Rubeno smurto, pasireiškiančio kitiems, tačiau pats tą smurtą sugeria kaip psichologinį afrodiziaką ir lyg pasitenkina netikrojo brolio brutalumu, užpildo save to, ko jam pačiam trūksta. Tai tarsi kažin koks fetišas, priklausomybė. Kita vertus, Rubenas lyg ir supranta, kad jo brolis Neilas homoseksualus, todėl nuolat jį seksualiai žemina, priverčia permiegoti su mergina, prie jo elgiasi įžūliai provokuojančiai, kūniškai trinasi ir visaip stengiasi dominuoti lyg boksininkas ringe. Galiausiai tik einant serialui į pabaigą atsiveria tikrosios Rubeno traumos, t. y. tėvo palikti „prisilietimai“, nevaisingumas ir vyriškumo neužtikrintumas, atvėręs baisingą elgesio modelį: reikia kitus įbauginti, kad jie tave pripažintų esant tikrą vyrą. Iš tikrųjų serialo pavadinimas dviprasmiškas: iš vienos pusės „Pusiau žmogus“ iliustruoja socialinio vyriškumo nepilnavertiškumo Neilo pusę, o iš kitos – paties Rubeno, perspaustą brutaliu elgesio modeliu, kylančiu iš to paties šaltinio kaip ir Neilo – vyriškumo įdiegtos sampratos.

 

Serialas nufilmuotas Glazge, didžiausiame Škotijos mieste. Įdomu, kad pirmiausia serialas turėjo vadintis „Liūtai“, o ne „Pusiau žmogus“, nes iš esmės, jeigu gerai įsižiūrėsite į Neilo pastangas, pamatysite, kad suaugęs Neilas yra toks pats smurtautojas, tik jo smurtas pasireiškia nuolatine psichologine intriga ir manipuliacijomis, nukreiptomis prieš Rubeną ir prieš patį save. Pats Neilas save apibrėžia ne kaip gėjų, o biseksualų, kuriam įdomios ir moterys, ir smurtingi vyrai. Jis lankose vyrų saunose, šniokščia per nosį narkotikus vien tam, kad patirtų dar didesnį smurtą iš čionai suėjusių ir į dominavimą linkusių vyrų. Serialas išsiskiria itin sunkia atmosfera ir negailestinga konfrontacija su smurtu. Smurtas ir kopriklausomybė nuo smurto kaip seksualumo savivokos yra vienas svarbiausių serialo varomųjų motyvų.

 

Seksualumo įvairovės ir komplikuotos formos neatsitiktinai dominuoja pas R. Gadd. Šiam vaidmeniui jis priaugo nemažai kūniškos masės, tapo brutalus ir sportiškas (jeigu prisiminsime, koks buvo paliegęs „Elniuke“). Aktorius ir režisierius „Attitude“ žurnalui papasakojo, kad pats save laiko biseksualiu ir kad jo patirtys tampa jo rašomų scenarijų įkvėpimo šaltiniu ir galimybe suvokti savo paties seksualumo formas ir ribas. Iš pradžių jis net neketino šiame vaidmenyje filmuotis, jį įkalbėjo pats aktorius Jamie Bell, garsiojo filmo „Bilis Eliotas“ aktorius, kuris dažnai kuria įvairius vaidmenis vienaip ar kitaip susijusius su seksualumo ne standartais, pvz., kontraversiškai vertiname Trriero dilogijoje „Nimfomanė“.

 

Visgi serialas nepasirodė geresnis už „Elniuką“. Taip, „Pusiau žmogus“ įtikina (mačiau lietuvių apžvalgininkų, kurie sakė, kad nė velnio neįtikina), bet visgi daugeliui, manau, paveikia emocijas savo aštrumu, bet kartu serialas dramatiškai frustruotas, veikėjai tampa beveik kaip personažai. Bet iš kitos pusės, juk tai veikia! Nors galima visaip girti aktorius Jamie Bell ir Richard Gadd, bet norėčiau atkreipti dėmesį į pirmosiose serijose padirbėjusius jaunuosius Mitchell Robertson (Neilo vaidmuo) ir Stuart Campbell (Rubeno vaidmuo), kurie man taip patiko! Iš tikrųjų gal pirmoji serialo pusė net įdomesnė, ji intymesnė, daugiau psichologinės tvyro įtampos, o suaugę veikėjai tampa jau personažais, šiokiomis tokiomis karikatūromis „ant ribos“. Žinoma, serialo pagrindinė diskusijų vinis – seksualumo priėmimo ir atmetimo problematika, kurios tikriausiai niekada neišvengsime, kol gyvuos žmonija. Dėl orientacijos ir priėmimo, normalumo gali susikiršinti kone kiekviena Lietuvos giminė tiesiog vienoje lygioje vietoje, nes tai, kas priimta vieniems, kitiems ne, ir dėl to kariaujama netgi iki nacionalinio absurdiško lygio, rengiant idiotiškus „Šeimos maršus“, atliekant vaidybinius egzorcizmo seansus prie Vilniaus arkikatedros LGBTQ+ eitynių dieną ir geriant švęstą vandenį, prakeikiant kitus... dėl ko? Ar bereikia sakyti, kad serialas neišgelbės ir prie proto neprives nė vieno radikalaus normalizmu sergančio homofobo? Betgi jiems kaip vaistą tikriausiai labiausiai ir reiktų šį serialą pažiūrėti.

 

Taigi serialas „Pusiau žmogus“ yra kokybiškas produktas, deja, neįtiks visiems, kurie išsiilgo tiesiog tvarkingų serialų, pasakojančių iš sveiko proto nuotolio. R. Gadd renkasi visa tai vaizduoti iš sutraumuotos psichikos perspektyvos, keisdamas ir įprastą pasakojimo tempą ir atsisakydamas prislopinančio normalumo. Jis pasakoja apie trisdešimt metų trukusį santykį, paženklintą smurto, pažeidžiamumo ir emocinės gėdos. Peršokdamas per tris dešimtmečius, kūrinys nagrinėja toksiškas vyriškumo puses, traumos pasekmes ir klausimą, ką iš tiesų reiškia būti vyru, kai iš šeimos, visuomenės, abejingos politikos vyksta nuolatinė frustracija būti tuo, kuo nesi. Galų gale serialas sako, kad smurtas gimsta ne dėl seksualinės įvairovės, o iš to, kad neleista tai įvairovei pasireikšti kaip normalumui, o Neilo ir Rubeno veikėjai tą mums ir ištransliuoja.

 

Maištinga Siela

Dienos daina: Troye Sivan – Party [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki!

 

Mėgstu Troye Sivan, kad ir kas ką begalvotų ar besakytų! Man patiko naujasis jo singlas su nusifilmavusia Nicole Kidman, man patinka ir naujausias jo kūrinys, kuris, regis, padarytas ne bet kaip.

 

Naujausias atlikėjo kūrinys yra populiariosios ir elektroninės šokių muzikos atstovo Troye Sivan daina, įtraukta į jo ketvirtąjį studijinį albumą, kuris vadinsis She's the Best. Dainos koncepcija sukasi apie naktinio gyvenimo bei šokių aikštelės atmosferą, užfiksuojant nesibaigiantį savaitgalio ritmą ir bendrą žmonių susitelkimą šokiui bei linksmybėms, kurios suartina skirtingus asmenis nepriklausomai nuo aplinkybių ar laikmečio. Žanro prasme tai pulsuojantis, hipnotizuojantis house-pop kūrinys, išsiskiriantis ritmišku elektroniniu skambesiu ir pasikartojančiais, užvedančiais motyvais. Pats atlikėjas pasakojimuose apie šį kūrinį akcentavo, kad daina buvo sukurta siekiant atspindėti laisvės pojūtį, bendruomeniškumą bei tą nuolatinį naktinio gyvenimo ciklą, kai laikas praranda reikšmę.

 

Vaizdo klipas nustebina savo netradicine ir itin kūrybiška vizualine išraiška, nes vietoje įprastų šiuolaikinio naktinio klubo vaizdų jis nukelia žiūrovus į viduramžių epochą Anglijos pilyje, kur susipina praeities dvasia, šiuolaikiniai šokiai ir laisvalaikio kultūra. Klipo pradžioje nuskamba specialus garso intarpas, kurį įgarsino grynasis britų aktorius seras Ian McKellen, o pačiame veiksme pasirodo ir paties atlikėjo brolis bei sesuo. Šiame vaizdo klipe Troye Sivan vilki riterio šarvus, o pilies erdvės virsta laisva šokių aikštele, kurioje švenčiama pergalė prieš kasdienybę, taip pabrėžiant, kad poreikis atsipalaiduoti ir švęsti gyvenimą yra giliai įgimtas žmonijos bruožas, gyvavęs visais istorijos laikotarpiais.

 

Kūrinyje labai sumaniai įsilieja popmuzikos karalienės Madonnos elementas – dainoje yra panaudotas (atliktas interpoliacijos būdu) jos garsusis 2000-ųjų hitas „Music“, o kūrinio metu suskamba ikoniškos eilutės apie muziką, sujungiančios skirtingas socialines grupes bei maištininkus. Madonnos įtraukimas čia veikia kaip duoklė šokių muzikos istorijai ir kultūrinei popmuzikos genčiai, sukurianti tiltą tarp skirtingų kartų ir pabrėžianti bendrą šios muzikos kultūros liniją. Šis sprendimas puikiai papildo bendrą dainos idėją, kad šokių aikštelė ir geras ritmas yra universali kalba, sujungianti praeitį su dabartimi.

 

Muzikos kritikai ir klausytojai šį kūrinį sutiko gana nevienareikšmiškai, tačiau bendrai palankiai. Dalis gerbėjų ir apžvalgininkų gyrė kūrinį už puikią, užvedančią produkcijos kokybę, netikėtą istorinio laikotarpio vizualizaciją ir įsimintiną Madonnos dainos panaudojimą, kuris suteikia dainai nostalgijos bei žavesio. Tuo tarpu kiti klausytojai pastebėjo, kad dainos tekstas ir struktūra yra gana minimalistiniai bei monotoniški, todėl kūrinys labiau atsiskleidžia vizualiai, o ne vien kaip savarankiška daina. Nepaisant tam tikrų diskusijų, kūrinys sulaukė didelio dėmesio internete ir sėkmingai palaiko bendrą intriguojančią būsimo albumo nuotaiką.

Pasiklausykite ir pasižiūrėkite patys:

 

Troye Sivan – Party

[lyrics / žodžiai]

 

Party in the park

Party in the bush

Party under the bridge

Party at the restaurant

Party at the club

Party in the day

Party at my house

Party on the way to the party at the park

Party in the bush

Party under the bridge

Party at the restaurant

Party at the club

Party in the day

Party at my house

Party on the

 

Party in the park

Party in the bush

Party under the bridge

Party at the restaurant

Party at the club

Party in the day

Party at my house

Party on the way to the party at the park

Party in the bush

Party under the bridge

Party at the restaurant

Party at the club

Party in the day

Party at my house

Party on the

 

Music makes the people come together, yeah

 

Party in the park

Party in the bush

Party under the bridge

Party at the restaurant

Party at the club

Party in the day

Party at my house

Party on the way to the party at the park

Party in the bush

Party under the bridge

Party at the restaurant

Party at the club

Party in the day

Party at my house

Party on the

Park

Party in the bush

Party under the bridge

Party at the restaurant

Party at the club

Party in the day

Party at my house

Party on the way to the party at the park

Party in the bush

Party under the bridge

Party at the restaurant

Party at the club

Party in the day

Party at my house

Party on the

 

Music makes the people come together

Music, mix the bourgeoisie and the rebel, yeah

 

Party in the park

Party in the bush

Party under the bridge

Party at the restaurant

Party at the club

Party in the day

Party at my house

Party on the way to the park

Party in the bush

Party under the bridge

Party at the restaurant

Party at the club

Party in the day

Party at my house

Party on the

 

Party on the way to the party at the park

Party in the bush

Party under the bridge

Party at the restaurant

Party at the club

Party in the day

Party at my house

Party on the way to the party at the

 

Party at the

Party

Party at the

P-Party at the

Party

Party

 

Maištinga Siela