Šokiruojanti istorija, kaip Eric Clinton Kirk Newman (arba Luka Rocco Magnotta) sukapojo savo meulužį

***

Truputį iš istorijos paraščių. Apie šį nusikaltimą nelabai ką pamenu, kad kas ką labai praneštų Lietuvos žiniasklaida. Bedarydamas apie Čekijos filmų suaugusiems straipsnį susidūriau su šia informacija, kadangi atskirai pasidomėjau, tad dalijuosi. Pasirodo, jis tas pats, apie kurį mačiau net „Nertflix“ sukurtą dokumentinį mini serialą „Neišsidirbinėk su katėmis: medžiojant internetinį žudiką“ / „Don't F**k with Cats: Hunting an Internet Killer“. Serialo mano apžvalgą skaitykite ČIA.
 
Luka Rocco Magnotta, gimęs kaip Ericas Clintonas Kirkas Newmanas, buvo Kanados pilietis, kurio vardas visame pasaulyje nuskambėjo po itin žiaurių įvykių 2012 metais. Prieš tapdamas liūdnai pagarsėjusiu nusikaltėliu, jis siekė modelio ir aktoriaus karjeros suaugusiųjų filmų industrijoje, nuolat stengdamasis atkreipti į save visuomenės dėmesį. Magnotta buvo žinomas dėl savo polinkio į narcisizmą ir nuolatinio noro būti matomu internetinėje erdvėje, kur jis kūrė daugybę suklastotų profilių, siekdamas sukurti įspūdį, kad yra svarbi įžymybė.
 
2012 metų gegužės mėnesį Monrealyje Magnotta įvykdė kraupų nusikaltimą, nužudydamas kinų tarptautinį studentą Juną Liną. Šis įvykis sukrėtė ne tik Kanadą, bet ir visą pasaulį dėl neįtikėtino žiaurumo bei nusikaltimo fiksavimo vaizdo įraše, kuris vėliau buvo išplatintas internete. Po žmogžudystės jis savo aukos kūno dalis išsiuntė į įvairias Kanados institucijas, įskaitant mokyklas ir politinių partijų būstines, taip siekdamas maksimalaus šoko efekto ir žiniasklaidos dėmesio.
 
Nusikaltimo motyvai, kaip vėliau buvo analizuojama teismo proceso metu, buvo glaudžiai susiję su Magnottos psichologine būkle ir liguistu noru išgarsėti bet kokia kaina. Nors jis pats niekada nepateikė nuoseklaus ir logiško paaiškinimo savo veiksmams, tyrėjai ir psichologai nustatė, kad jo asmenybės sutrikimai bei fantazijos apie šlovę tapo esminiais veiksniais, paskatinusiais šį brutalų aktą. Nusikaltėlis akivaizdžiai siekė pasijusti visagaliu, kontroliuodamas situaciją per baimę ir visuomenės pasibaisėjimą.
 
Pats Magnotta po suėmimo Berlyne, kur jis slapstėsi interneto kavinėje skaitydamas naujienas apie savo paties paiešką, iš pradžių bandė gintis teigdamas, kad nusikaltimą įvykdė dėl psichikos ligos ar kitų asmenų įtakos. Jis stengėsi manipuliuoti viešąja nuomone ir teismo eiga, tačiau jo parodymai dažnai būdavo prieštaringi ir neįtikimi. Nė vienas iš jo pateiktų pasiteisinimų nebuvo pripažintas kaip pagrįstas faktas, o liudijimai tik dar labiau atskleidė jo manipuliacinę prigimtį.
 
Teismo proceso metu buvo atlikta išsami psichiatrinė ekspertizė, kurios metu įvertinta Magnottos psichinė sveikata. Ekspertai nustatė, kad nors jam buvo diagnozuotas asmenybės sutrikimas ir šizofrenijos požymių, jis nusikaltimo metu visiškai suvokė savo veiksmų pobūdį ir jų teisinius bei moralinius padarinius. Tai buvo lemiamas veiksnys, paneigęs galimybę pripažinti jį nepakaltinamu, tad gynybos strategija, paremta psichine liga, teisme žlugo.
 
2014 metais po ilgo ir sudėtingo teismo proceso, kuriame buvo išnagrinėti visi įrodymai bei nusikaltimo aplinkybės, prisiekusiųjų teismas pripažino Luką Rocco Magnotta kaltu dėl pirmojo laipsnio žmogžudystės. Teismas taip pat pripažino jį kaltu dėl kitų nusikalstamų veikų, įskaitant lavono išniekinimą, neapykantą kurstančios medžiagos platinimą bei persekiojimą. Šis nuosprendis atspindėjo nusikaltimų rimtumą ir jų sukeltą traumą tiek aukos artimiesiems, tiek visai visuomenei.
 
Už įvykdytą žmogžudystę Magnotta buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos be teisės į lygtinį paleidimą artimiausius 25 metus. Tai yra griežčiausia Kanados baudžiamojoje sistemoje numatyta bausmė už tokio pobūdžio nusikaltimus. Teisėjo skelbtas nuosprendis buvo priimtas atsižvelgiant į nusikaltimo brutalumą ir tai, kad nėra jokių realių garantijų, jog ateityje jis nebekels pavojaus kitiems žmonėms.
 
Šiuo metu Luka Rocco Magnotta atlieka savo bausmę Kanados pataisos namuose, tačiau jo vardas iki šiol yra siejamas su viena tamsiausių nusikalstamumo istorijų modernioje Kanados kultūroje. Šis įvykis paskatino plačias diskusijas apie interneto poveikį, smurtinių vaizdo įrašų platinimą bei būtinybę atidžiau stebėti asmenis, rodančius pavojingus psichologinius nukrypimus. Jo istorija išlieka tamsiu priminimu apie tai, kaip nevaldomas narcisizmas ir psichopatinės tendencijos gali virsti realia grėsme visuomenei.
 
Maištinga Siela

Marija Šerifović – Serbijos perlas, laimėjęs "Euroviziją" su daina "Molitva" ir tapęs didžiuliu autoritetu

 

Sveiki!
 
Anądien netyčia į mano „ausinukes“ pateko iš YouTube serbų atlikėjos Marios Serifovič daina „Molitva“. Patyriau kažkokį deja vu, nuskraidino labai toli. Tokių dainų į „Euroviziją“ nebeatveža, Balkanai nori būti kaip Vakarai ir skambėti madingai, o ne etniškai. Šis įrašas apie atlikėją, jos įdomų ir gal kiek komplikuotą gyvenimą Serbijoje.
 
Marija Šerifović (g. 1984) tapo Serbijos muzikos istorijos legenda 2007 metais, kai su itin emocinga balade „Molitva“ („Malda“) triumfavo „Eurovizijos“ dainų konkurse Helsinkyje. Tai buvo pirmoji ir kol kas vienintelė Serbijos pergalė šiame konkurse, kuri atnešė šaliai didžiulį nacionalinį pasididžiavimą ir suteikė jai statusą, prilygstantį nacionalinės didvyrės statusui. Jos galingas balsas ir dainos jautrumas sužavėjo milijonus žiūrovų, įtvirtindami Mariją kaip vieną ryškiausių Balkanų atlikėjų.
 
Kalbant apie jos asmeninį gyvenimą, Marija visada pasižymėjo atvirumu ir tiesmuku charakteriu, kuris dažnai skyrėsi nuo tradicinio Serbijos pramogų pasaulio įvaizdžio. Ilgus metus tvyrojusios spėlionės dėl jos seksualinės orientacijos buvo oficialiai patvirtintos 2013 metais pasirodžiusiame autobiografiniame filme „Ispovest“ („Išpažintis“). Šiame filme dainininkė atvirai prabilo apie savo homoseksualumą, taip tapdama viena pirmųjų viešų figūrų Balkanuose, drįsusių tai padaryti, o šis žingsnis sukėlė didelį rezonansą konservatyvioje visuomenėje.
 
Serbijos visuomenės požiūris į Marijos homoseksualumą yra dviprasmiškas ir atspindi šalies kultūrinį susiskaldymą. Nors konservatyvesnė dalis gyventojų ir religinės grupės ne kartą reiškė nepasitenkinimą ar net atvirą priešiškumą, didžioji dalis gerbėjų ir muzikos mylėtojų jos orientaciją vertina kaip nesvarbų faktorių, nustelbtą jos neabejotino talento. Galima teigti, kad Marija savo charizma ir atvirumu sugebėjo išlaikyti pagarbą, nepaisant visuomenėje vis dar egzistuojančios stigmos.
 
Pastaruoju metu daug dėmesio sulaukė ir Marijos sprendimas tapti mama pasinaudojant surogatinės motinystės paslaugomis Jungtinėse Amerikos Valstijose. 2024 metais ji susilaukė sūnaus Mario, o šis žingsnis tapo diskusijų objektu ne tik dėl pačios surogacijos etikos klausimų, kurie Serbijoje yra teisiškai migloti, bet ir dėl Marijos gyvenimo būdo. Nors dalis visuomenės kritikavo tokį pasirinkimą, daugelis ją palaikė, matydami tai kaip nuoširdų norą sukurti šeimą ir įgyvendinti motinystės svajonę.
 
Marijos Šerifović muzikinė karjera yra neatsiejama nuo jos balso tembro ir dramatiškų interpretacijų. Ji išleido keletą sėkmingų albumų, tokių kaip „Bez ljubavi“ (2003), „Naj, najbolja“ (2005), „Molitva“ (2007) ir „Anđeo“ (2008), kurie įtvirtino ją kaip populiariosios muzikos ir baladžių meistrę. Jos muzika pasižymi intensyvumu, kuriame susipina šiuolaikinė popmuzika ir Balkanų melancholijos elementai, pritraukiantys įvairaus amžiaus klausytojus.
 
Ar Marija turi priešų? Kaip ir kiekviena itin ryški asmenybė, ji neišvengia kritikos ir konfliktų. Jos tiesmukas būdas, kartais įsivėlimas į viešus ginčus su kitais pramogų pasaulio atstovais ar nepatogūs interviu yra sugeneravę jai nemėgėjų ratą. Visgi, tarp jos kritikų dominuoja tie, kurie kritikuoja ne tiek jos muziką, kiek jos asmeninius pasirinkimus ar elgesį viešumoje, tačiau profesionalumo ir vokalinės technikos jai niekas negali prikišti. Būdama projekto „Zvezde Granda“ mentore, ji nuolat sulaukia kaltinimų favoritizmu, pavyzdžiui, dėl itin emocingo dainininkės Džejlos Ramović palaikymo. 2013 metais pasirodęs dokumentinis filmas „Ispovest“, kaip minėjau, kuriame ji atvirai prabilo apie savo homoseksualumą, išprovokavo aštrias ultra-konservatyvių organizacijų atakas.
 
Skandalų jos gyvenime būta, tačiau jie retai susiję su profesine veikla. Dažniausiai tai būdavo spaudoje eskaluojamos intrigos, asmeninių santykių detalės ar aštrūs pasisakymai apie politinę ar socialinę padėtį šalyje. Nepaisant to, Marija išlieka viena gerbiamiausių atlikėjų, kurios koncertai visada sutraukia pilnas sales. Jos „gerbiamumo“ faktorius yra stiprus – net ir tie, kurie nesutinka su jos pasaulėžiūra, pripažįsta jos muzikinį indėlį į Serbijos kultūrą.
 
Jos įtaka muzikos verslui taip pat pasireiškia dalyvavimu populiariame muzikos minėtame šou „Zvezde Granda“, kur ji ilgą laiką buvo viena iš komisijos narių. Šiame vaidmenyje ji pasirodė kaip griežta, bet teisinga mentorė, padedanti jauniems talentams, kas tik dar labiau sustiprino jos autoritetą muzikos profesionalų bendruomenėje. Jos patirtis „Eurovizijoje“ ir ilgaamžiškumas scenoje suteikia jos patarimams didelį svorį.
 
Asmeninis gyvenimas, nors ir tapęs viešu, išlieka Marijai svarbia tvirtove. Ji dažnai pabrėžia, kad jos muzika yra skirta žmonėms, o jos asmeninis gyvenimas – tai jos pačios reikalas. Nors ji tapo simboline figūra LGBTQ+ bendruomenei Serbijoje, pati Marija vengia tapti „politinės aktyvistės“ etikete, labiau norėdama būti tiesiog atlikėja, kuri gyvena taip, kaip jai atrodo teisinga, neįsisprausdama į jokius rėmus.
 
Taigi Marija Šerifović Serbijoje yra daugiau nei tik dainininkė; ji yra drąsos, talento ir prieštaringų vertinimų sankirtos taškas. Jos kelias nuo „Eurovizijos“ nugalėtojos iki motinos ir atviros visuomenės veikėjos rodo, kaip sparčiai (nors ir sunkiai) keičiasi Serbijos požiūris į asmeninę laisvę. Ji išlieka viena labiausiai sekamų ir gerbiamų Serbijos muzikos ikonų, kurios „Molitva“ dar ilgai aidės kaip jos didžiausio triumfo simbolis.

 
Maištinga Siela

Čekija – filmų suaugusiems sostinė: kas nulėmė, kad Prahoje nufilmuojama daugiausia pornografijos gėjams?

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Čekijos pornografijos industrija yra ilgą laiką besiformuojantis fenomenas, kurį daugelis ekspertų laiko vienu svarbiausių centrų Europoje. Po 1989 metų „aksominės revoliucijos“ ir geležinės uždangos griuvimo, šalies ekonomika patyrė transformaciją, o silpna valiuta bei didelis nedarbo lygis paskatino daugelį jaunų žmonių ieškoti darbo sekso industrijoje. Ši specifinė sociopolitinė aplinka sudarė sąlygas sparčiam šio verslo vystymuisi, pritraukiant tarptautines investicijas ir gamybos pajėgumus.
 
Vienas ryškiausių Čekijos pornografijos sektorių yra gėjų pornografijos industrija. Prahą dažnai vadina „Europos gėjų pornografijos sostine“, nes šalyje susidarė unikali ekosistema: santykinai mažos gamybos sąnaudos, liberalus požiūris į pornografiją bei galimybė lengvai rasti atlikėjų iš Rytų Europos šalių. Tai leido Čekijos studijoms dominuoti pasaulinėje rinkoje, ypač nišiniame „kino“ stiliaus gėjų pornografijos segmente.
 
Galingiausios ir tarptautiniu mastu žinomos kompanijos, tokios kaip „BelAmi“, suformavo ištisą estetinę mokyklą. „BelAmi“, įkurta George'o Duros, tapo sinonimu aukštos kokybės, vizualiai patraukliam gėjų turiniui, kuris išgarsėjo savo romantizuota, „berniukiška“ estetika. Kitos studijos, pavyzdžiui, „Falcon Studios“ (daugiausia JAV pagrindo, bet aktyviai dirbančios Europoje per partnerystes) ar vietos produkcijos namai, nuolat varžosi dėl rinkos dalies, siūlydamos įvairius žanrus – nuo „hardcore“ iki scenarijais paremtų dramų.
 
Šios studijos dažnai vykdo paiešką visame regione, aktyviai ieškodamos aktorių ne tik Čekijoje, bet ir Slovakijoje, Vengrijoje ar kitose kaimyninėse valstybėse. Daugeliui jaunų vyrų, atvykstančių į Prahą, šis darbas pristatomas kaip galimybė greitai užsidirbti ir pakeliauti, tačiau atrankos procesai dažnai būna griežtai orientuoti į specifinius fizinius standartus. Aktorių „medžioklė“ neretai vyksta per socialinius tinklus ar specializuotas agentūras, žadančias sėkmę ir tarptautinį pripažinimą.
 
Kalbant apie aktorių saugumą, situacija yra nevienareikšmiška. Nors Čekijoje pornografija yra legalus verslas ir griežtai reglamentuojama darbo teisės požiūriu, realybėje atlikėjai dažnai susiduria su išnaudojimo rizika. Industrijos viduje nuolat diskutuojama apie „saugumo standartus“ – naudojamas apsaugos priemones, testavimą dėl lytiniu keliu plintančių ligų (LPL) bei psichologinę pagalbą. Dauguma didžiųjų studijų teigia užtikrinančios saugią aplinką, tačiau tai dažnai lieka jų pačių savireguliacijos klausimu.
 
Incidentai ir skandalai nėra reti šiame sektoriuje. Praeityje buvo pranešimų apie prievartą, psichologinį spaudimą filmuotis scenose, kurioms aktoriai nebuvo davę sutikimo, ar „juoduosius sąrašus“, į kuriuos pakliūva studijoms neįtikę asmenys. Kai kurie buvę aktoriai viešai pasakojo apie „toksišką“ darbo atmosferą, kurioje dominavo manipuliacijos ir siekis išspausti kuo daugiau naudos iš jaunuolių, kuriems trūko patirties ir žinių apie savo teises.
 
Palyginus su kitomis Europos šalimis, Čekija išsiskiria ne tik kiekiu, bet ir verslo modelio branda. Vokietijoje ar Prancūzijoje pornografijos industrija taip pat yra aktyvi, tačiau ji dažniau susiduria su griežtesniais reguliavimais ir visuomenės pasipriešinimu. Čekija sugebėjo integruoti šį verslą į bendrą ekonominį kraštovaizdį, todėl čia produkcija yra pigesnė, o gamybinės bazės – techniškai pažangesnės, kas leidžia lengviau išlaikyti konkurencinį pranašumą.
 
Aktorių patirtys dažnai būna labai skirtingos. Vieniems tai tampa tramplinu į modelio karjerą ar sėkmingu trumpalaikiu darbu, kitiems palieka gilius psichologinius randus. Viešai prieinamuose interviu kai kurie aktoriai pabrėžia, jog „stebėjosi, kaip greitai viskas vyksta ir kaip mažai dėmesio skiriama žmogaus emocinei būklei po filmavimų“. Kitų nuomone, „darbas buvo profesionalus, viskas buvo sutarta iš anksto, jokių staigmenų nebuvo“.
 
Šiandien Čekijos pornografijos industrija pereina skaitmenizacijos etapą. Tradicinę vaizdajuosčių ar DVD gamybą pakeitė prenumeruojamos platformos, „OnlyFans“ stiliaus turinys ir tiesioginės transliacijos. Tai keičia industrijos dinamiką – studijos nebeturi tokios didelės galios, kokią turėjo anksčiau, nes patys aktoriai dabar gali tiesiogiai bendrauti su savo auditorija, tačiau kartu tai sukuria naujas nesaugumo ir duomenų privatumo problemas.
 
Visuomenės požiūris į šią industriją Čekijoje išlieka pragmatiškas. Nors nėra garsiai skatinama, pornografijos industrija yra tyliai priimama kaip svarbi ekonomikos dalis, sukurianti tūkstančius darbo vietų ir pritraukianti užsienio kapitalą. Daugeliui čekų tai – tiesiog dar vienas verslas, kurio per daug nereikia sureikšminti, tačiau tarptautinėje arenoje šis „pornografijos centro“ įvaizdis vis dar išlieka stiprus ir kontroversiškas.
 
Apibendrinant galima teigti, kad Čekijos pornografijos fenomenas yra sėkmingos, tačiau etiškai sudėtingos verslo transformacijos pavyzdys. Gėjų pornografijos sektorius, būdamas vienu ryškiausių, puikiai iliustruoja visą industriją: nuo techninio profesionalumo ir rinkos dominavimo iki tamsiųjų pusių, susijusių su atlikėjų išnaudojimu ir psichologine sveikata. Tai sektorius, kuris nuolat keičiasi, prisitaikydamas prie technologijų ir besikeičiančio vartotojų skonio.
 
Šiandienos kontekste kyla vis daugiau klausimų dėl etikos ir atsakomybės, ypač kai kalbama apie jaunus atlikėjus, patenkančius į šį verslą be pakankamo supratimo apie ilgalaikes pasekmes. Nors teisinė aplinka Čekijoje yra gana palanki gamybai, visuomeninis ir tarptautinis spaudimas skatina studijas keisti veiklos metodus, nors pokyčiai vyksta lėtai. Čekija išlieka pagrindiniu Europos pornografijos tašku, tačiau jos ateitis tiesiogiai priklausys nuo to, kaip seksis balansuoti tarp verslo pelningumo ir etiško elgesio su žmogumi.
 
GĖJŲ AKTORIŲ PATIRTYS
 
Vienas iš garsiausių vardų Europos gėjų pornografijos industrijoje yra aktorius, žinomas pseudonimu Lukas Ridgeston, kuris ilgą laiką dirbo su prestižine Prahos studija „BelAmi“. Jo karjera puikiai iliustruoja sėkmingiausių atlikėjų kelią: pradėjęs filmuotis dešimtajame dešimtmetyje, jis greitai tapo vienu atpažįstamiausių studijos veidų ir savotiška industrijos ikona. Nors pradedantiesiems darbas tokio masto kompanijose iš pradžių dažnai atrodo tarsi lengvas nuotykis ar greitas būdas užsidirbti, ilgainiui tai tampa griežta rutina. Patyrę atlikėjai pripažįsta, kad šiame darbe emocijos turi būti visiškai atskirtos nuo techninio atlikimo, o asmeninis gyvenimas neretai lieka antrame plane.
 
2009 metais Elijah ir Milo Petersai į „BelAmi“ studiją įnešė unikalų, auditorijos itin greitai priimtą naratyvą, paremtą jų tikru biologiniu dvynių ryšiu. Jų atsiradimas industrijoje buvo vertinamas kaip vienas stipriausių studijos rinkodaros ėjimų, nes toks turinys tuo metu buvo laikomas išskirtiniu ir itin geidžiamu. Gerbėjai juos vertino kaip „autentiškus“ aktorius, o ne tik personažus, todėl jų populiarumas per labai trumpą laiką tapo globaliu fenomenu, studijai generuojančiu rekordinį svetainės lankomumą ir didelį dėmesį visame pasaulyje.

 
Nepaisant sėkmės, jų patirtis už ekrano ribų buvo kupina didžiulio psichologinio spaudimo, kurį sukelia staigus atsidūrimas viešumoje būnant vos aštuoniolikos metų. Turo po JAV naktinius klubus metu jie patyrė, ką reiškia būti „objektais“, kai tūkstančiai svetimų žmonių reikalauja dėmesio, prisilietimų ir nuolatinio buvimo scenoje. Šis intensyvus išorinis vertinimas ir „žvaigždžių“ statusas dažnai prieštarauja natūraliam paauglystės etapui, todėl toks ankstyvas įsitraukimas į industriją, kurioje privatumas yra itin pažeidžiamas, jiems paliko gilų įspaudą.
 
Pats faktas, kad dvyniai patys inicijavo kontaktą su studija, rodo jų tuometinį norą peržengti ribas, tačiau vėlesni pasisakymai ir elgesys rodo, kad toks pasirinkimas buvo labiau susijęs su jaunatvišku maksimalizmu ir noru išsiskirti. Nors jie niekada nebuvo linkę atvirauti apie vidinius konfliktus, jų sprendimas po kelerių metų visiškai nutraukti ryšius su industrija ir tapti „nematomais“ visuomenei kalba apie tai, kad šis gyvenimo etapas tapo našta, kurios jie daugiau nebegalėjo ar nenorėjo nešti.
 
Iš šios dienos perspektyvos, dvynių Petersų istorija yra vertinama kaip perspėjimas apie industrijos „mėsmalę“. Jie patyrė visą šlovės ir sėkmės spektrą, tačiau už tai sumokėjo savo privatumo kaina, kurią vėliau bandė susigrąžinti visiška tyla. Šiandienos kontekste jie nėra prisimenami kaip „karjeros pornografijos aktoriai“, o greičiau kaip trumpalaikis, ryškus fenomenas, kuris puikiai iliustruoja, kodėl net ir didžiausios sėkmės sulaukę atlikėjai pasibaigus kontraktui renkasi visišką atsiribojimą, siekdami apsaugoti savo tikrąjį „aš“ nuo praeities šešėlių.
 
Filipo Trojovsky, geriau žinomo pseudonimu Tommy Hansen, atvejis tapo bene garsiausiu Čekijos gėjų pornografijos industrijos skandalu, iškilusiu į viešumą 2005–2006 metais. Dalyvaudamas populiariame televizijos realybės šou „Vyvolení“, jis tapo nacionalinio dėmesio objektu, kai paaiškėjo jo profesinė praeitis suaugusiųjų filmų industrijoje. Šis atradimas išprovokavo plačias diskusijas dėl vertybių, moralės ir viešojo asmens tapatybės, nes žiūrovai ir žiniasklaida turėjo susitaikyti su radikaliu kontrastu tarp televizijos žvaigždės ir pornografijos aktoriaus įvaizdžio.
 
Didžiausią ažiotažą sukėlė paties aktoriaus laikysena ir jo atvirai deklaruotas heteroseksualumas, kurį jis pristatė kaip „darbą už pinigus“. Šis naratyvas atskleidė sisteminę industrijos pusę, kurioje vyrai, patys nesiejantys savęs su homoseksualiais santykiais, dalyvauja gėjų pornografijoje vien siekdami finansinės naudos. Trojovsky viešas pozicionavimas tapo simboliu to, kaip Čekijos pornografijos industrija sėkmingai išnaudojo ekonominius faktorius, pritraukdama jaunus vyrus, kuriems tai buvo ne saviraiškos, o tik greito uždarbio priemonė.
 
Nors šis įvykis neturėjo teisinių pasekmių, jis paliko gilų pėdsaką visuomenės sąmonėje ir tapo etaloniniu pavyzdžiu nagrinėjant „gay-for-pay“ fenomeną bei socialinę stigmą. Trojovsky istorija parodė, kokią kainą tenka mokėti už paslėptą profesinę praeitį, kai ji netikėtai tampa viešumo dalimi. Tai privertė visuomenę diskutuoti apie ribas tarp profesijos ir asmeninio gyvenimo, o pačią industriją – dar labiau atriboti savo „gaminius“ nuo realių aktorių gyvenimų, siekiant apsaugoti juos nuo neigiamo viešosios nuomonės poveikio.
 
Aktoriai dažnai pabrėžia, kad darbas Čekijos pornografijos industrijoje jiems reiškė tam tikrą laisvės ir atvirumo formą, kurios jie galbūt negalėjo rasti savo gimtosiose, dažnai konservatyvesnėse šalyse. Vieniems tai tapo savirealizacijos įrankiu, padėjusiu priimti savo kūną ir seksualumą, kitiems gi šis darbas buvo tik pragmatiška finansinė priemonė siekiant kitų gyvenimo tikslų, pavyzdžiui, apmokėti studijas ar keliauti. Nepaisant skirtingų motyvacijų, daugelis jų sutinka, kad Prahoje susiformavusi gamybos kultūra yra labai konkurencinga ir reikalauja didelės ištvermės, todėl tik vienetai išlieka šioje industrijoje dešimtmečius.
 
Vertindami savo darbo patirtis ilgalaikėje perspektyvoje, buvę atlikėjai dažnai akcentuoja, jog finansinis atlygis už filmavimąsi ne visada atperka patiriamą moralinį ar emocinį nuovargį. Kai kurie aktoriai po karjeros pabaigos viešai kalbėjo apie sunkumus ieškant „normalaus“ darbo, nes pornografijos aktoriaus praeitis tampa stigma, kurią sunku ištrinti skaitmeniniame amžiuje. Tačiau kartu jie pripažįsta, kad būtent šis darbas leido jiems tapti nepriklausomais, susipažinti su daugybe žmonių iš viso pasaulio ir įgyti unikalios gyvenimiškos patirties, kuri iš esmės pakeitė jų požiūrį į save ir visuomenę.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Oscar Wilde (Oskaras Vaildas) apie savo homoseksualią meilę teisme

Sveiki, skaitytojai!
 
„Meilė, kuri šiame amžiuje nedrįsta ištarti savo vardo, tai toks pats didelis vyresnio vyro prisirišimas prie jaunesniojo, kokį Davidas jautė Džonatanui, koks tapo Platono filosofijos pagrindu, kokį randame Michelangelo ir Shakspeare‘o sonetuose. <...> Mūsų amžiuje ši meilė suprantama neteisingai – taip neteisingai, kad ją galima apibūdinti kaip meilę, kuri nedrįsta ištarti savo vardo ir būtent dėl jos aš atsidūriau ten, kur esu dabar. Ji yra graži, puiki, tauriausia prisirišimo forma. Joje nėra nieko nenatūralaus. Ji intelektuali ir vis įsižiebia tarp vyresnio ir jaunesnio vyro, kai vyresnysis turi protą, o jaunesnįjį perpildo džiaugsmas, viltis ir laukiančio gyvenimo žavesys. Tai ir turi būti, bet pasaulis to nesupranta. Pasaulis šaiposi iš tokio prisirišimo ir kartais dėl jo stato žmogų prie gėdos stulpo.“ Oscar Wilde (Oskaras Vaildas)
 
Tai yra garsiosios jo kalbos teisme, pasakytos 1895 m. balandžio mėnesį, ištrauka. Kai teisme jam buvo užduotas klausimas apie „meilę, kuri nedrįsta ištarti savo vardo“ (angl. the love that dare not speak its name), Wilde’as atsakė šiuo giliu, emocingu ir intelektualiu monologu, kuriame gynė homoseksualią meilę, lygindamas ją su klasikinės literatūros bei meno tradicijomis. Kaip žinia, O. Vaildas visgi buvo nuteistas už homoseksualumą sunkiųjų darbų kalėjime.
 
Oskaro Vaildo patirtis kalėjime buvo sukrečianti ir itin žiauri, privertusi jį pereiti nuo visuomenės numylėtinio statuso į visišką degradaciją ir fizinį išsekimą. Nuteistas dvejiems metams sunkiųjų darbų už „sodomiją“, jis didžiąją dalį laiko praleido Redingo kalėjime (Reading Gaol), kur gyvenimo sąlygos buvo suprojektuotos taip, kad palaužtų kalinio dvasią ir kūną per nuolatinę izoliaciją bei beprasmį darbą. Šiame kalėjime jis buvo žinomas tik numeriu C.3.3, o jo kasdienybė susidėjo iš ilgas valandas trunkančio fizinio darbo, pavyzdžiui, virvių vijimo ar bėgimo ant specialaus rato, kuris neturėjo jokios praktinės naudos, o tik fiziškai vargino ir kankino kalinius.
 
Didžiausią žiaurumą lėmė ne tik fizinis krūvis, bet ir absoliuti emocinė bei socialinė izoliacija. Pagal tuometinę tvarką, kaliniai privalėjo laikytis tylos režimo, jiems buvo draudžiama bendrauti, o vienintelė jų „draugija“ – šaltos, tamsios kameros sienos. Vaildas kentėjo nuo nuolatinio nepakankamo maitinimo, dėl kurio jo sveikata sparčiai silpo; jis patyrė stiprius viduriavimo priepuolius ir badą, o medicininė pagalba buvo minimali arba jos išvis nebuvo. Be fizinių kančių, jis buvo priverstas stebėti kitų kalinių psichikos palūžimą, o vienas ypač sukrečiantis įvykis – vieno kalinio, kuris buvo laikomas protiškai atsilikusiu, mirtis – Vaildui tapo moraliniu išbandymu, apie kurį jis vėliau rašė su dideliu skausmu.
 
Ši kalėjime patirta trauma neabejotinai sutrumpino rašytojo gyvenimą. Po paleidimo 1897 m. jis tapo visišku savo buvusio „aš“ šešėliu – fiziškai pasenęs, psichologiškai sulaužytas ir visiškoje skurde. Jis nebegalėjo atsigauti po patirtų pažeminimų, socialinės atskirties ir sveikatos sutrikimų, kurie komplikavosi dėl kalėjime įgytų chroniškų ligų. Vos po trejų metų laisvėje, gyvenant tremtyje Paryžiuje ir vartojant alkoholį skausmui malšinti, jo sveikata galutinai žlugo, ir jis mirė nuo meningito, būdamas vos 46-erių metų, taip ir nesugebėjęs susigrąžinti ankstesnio kūrybinio gyvybingumo ar socialinės padėties.
 
Maištinga Siela

Asmenybė. Johnas Saulas (1857-1904): pirmasis homoseksualas teisme prisipažinęs, kad didžiuojasi, kas jis yra

 Nuotrauka kurta DI, deja, tikros John Saul nuotraukos nėra išlikusios.

Sveiki!
 
Tęsiu įdomių asmenybių pasakojimus iš Dr. Kate Lister knygos „Įdomioji sekso istorija“, kuri davė man inspiracijos plačiau pasidomėti vienokiomis ar kitokiomis asmenybėmis ir šįkart mano žvilgsnis krypsta į Džoną Saulą arba, kaip knygoje verčiama Johną Saulą (angl. John Saul).
 
Johnas Saulas (1857–1904), dažnai vadinamas Jacku Saulu arba „Dublin Jacku“, buvo prieštaringa ir spalvinga figūra XIX a. pabaigos Airijos bei Anglijos socialiniame gyvenime. Dirbdamas vyrų prostitute, jis tapo liūdnai pagarsėjusiu asmeniu, kurio vardas buvo neatsiejamai susietas su to meto moraliniais skandalais ir slaptais visuomenės sluoksniais. Nors istorinių žinių apie atskirus to laikotarpio vyrų sekso paslaugų teikėjus trūksta, Saulas išsiskiria tuo, kad jo gyvenimas tapo ne tik sensacingų laikraščių antraščių, bet ir vėlesnių mokslinių tyrimų objektu. Jis nebuvo tik pasyvus savo aplinkos stebėtojas; priešingai, jis buvo laikomas nepriklausomu ir drąsiu asmeniu, kuris, būdamas atstūmimo figūra, atsisakė priimti jam primestą visuomenės statusą bei gėdą.
 
Jo veikla buvo glaudžiai susipynusi su aukštuomenės atstovais, o tai ir lėmė jo atsidūrimą didžiųjų homoseksualių skandalų sūkuryje. Saulas tapo plačiai žinomas po savo sensacingų parodymų liūdnai pagarsėjusiame Klyvlendo gatvės skandale (Cleveland Street scandal), kuris sukrėtė ne tik Londoną, bet ir visą pasaulį. Šis skandalas atskleidė slaptus vyrų viešnamius, kuriuose lankydavosi įtakingi aristokratai ir valdininkai. Saulas, dalindamasis detalėmis apie savo santykius su didikais, tapo viešojo gyvenimo taikiniu. Jo pasakojimai, išspausdinti laikraščiuose, įamžino jį kaip asmenį, kuris atvirai kalbėjo apie savo patirtis, nors tokia atvirumo kaina buvo didžiulė visuomenės smerkimo našta.
 
Bylinėjimosi procesai, kuriuose Saulas dalyvavo, atskleidė sudėtingą to meto teisinę sistemą, bandžiusią užmaskuoti galingųjų nuodėmes. Nors jis buvo įpainiotas į teisinius ginčus, galiausiai Saulo atžvilgiu bylos dažnai nesibaigdavo griežtomis bausmėmis, kokias patirdavo kiti. Jo išteisinimas ar baudžiamojo persekiojimo išvengimas dažnai siejamas su sudėtingais ryšiais tarp turtingųjų klientų ir tų, kurie turėjo galios daryti įtaką tyrimo eigai. Saulas puikiai suprato šią dinamiką – jis žinojo, kad jo paties likimas yra glaudžiai susijęs su didikų reputacijos apsauga, todėl teismo salėje jis veikė ne tik kaip kaltinamasis, bet ir kaip žmogus, turintis pavojingų paslapčių apie įtakingiausius šalies žmones.
 
Jo požiūris į seksą ir homoseksualumą to meto represinėje visuomenėje buvo išskirtinis ir, tam tikra prasme, maištingas. Saulas gyveno pasaulyje, kuris siekė jį užgniaužti ir paversti nematomu, tačiau jis pasirinko kitokį kelią – tapti viešai pripažįstama, nors ir smerkiamąja, figūra. Jis buvo tapęs personažu dviejuose pornografinės literatūros kūriniuose, o tai tik dar labiau sutvirtino jo kaip skandalingo subjekto statusą. Jo atsisakymas slėpti savo tapatybę ar jaustis menkesniam už savo klientus aristokratus rodė vidinę stiprybę, kurią šiuolaikiniai tyrinėtojai vertina kaip ankstyvąją kovos už individualią laisvę formą.
 
Ryšiai su didikais neabejotinai suteikė Saului tam tikrą apsaugą, tačiau kartu ir pavertė jį labai pažeidžiamu. Būdamas „Dublin Jacku“, jis navigavo tarp skirtingų socialinių sluoksnių, naudodamasis savo charizma ir gebėjimu patenkinti elito užgaidas. Vis dėlto, aristokratija, kurios dalimi jis tapo per intymius santykius, išliko veidmainiška – jie naudojosi jo paslaugomis, bet viešumoje buvo pirmieji, kurie jį smerkė. Ši įtampa tarp privačių santykių ir viešojo fasado tapo esmine jo gyvenimo istorijos dalimi, o pats Saulas tapo simboliu visuomenės, kurioje seksualumas buvo ne tik asmeninis pasirinkimas, bet ir politinis įrankis.
 
Šiandien Johnas Saulas yra svarbus ne tik kaip istorinis pavyzdys, bet ir kaip asmuo, leidžiantis suprasti to meto vyrų prostitucijos struktūras. Jo istorija rodo, kaip visuomenės atstumtas žmogus gali mesti iššūkį sistemai tiesiog atsisakydamas būti gėdingai nutylėtas. Nors jo gyvenimo pabaiga buvo skaudžiai susijusi su socialiniu atstūmimu, jo palikimas – tai pasakojimas apie žmogų, kuris savo abjekcijos būsenoje atrado būdą pasipriešinti jį engiančiai tvarkai. Būtent dėl šios priežasties Saulo figūra išlieka patraukli moksliniams tyrimams, nes ji atveria langą į XIX a. pabaigos seksualumo kultūrą, kurioje susipynė galia, lytis ir asmeninis maištas.
 
Maištinga Siela

Indų (Indijos) mitologija: queer ir homoseksualumo sąsajos Indijos dievų mitologijoje

 Šiva iš vyro virsta moterimi

Sveiki,
 
Antrasis mano įrašas apie mitus ir legendas, kuriose atskleidžiamas homoseksualumas, skirtas birželio mėnesio Pride Month sklaidai ir edukacijai. Šįkart nuo Skandinavijos mano žvilgsnis krypsta į Aziją, o tiksliau – į Indiją, jos turtingą ir egzotišką mitais ir legendomis nusėtą kultūrinę istoriją.
 
INDIJOS CIVILIZACIJOS MITAI IR LEGENDOS, KURIUOSE ATSISKLEIDŽIA HOMOSEKSUALUMO ASPEKTAI
 
Indijos civilizacijoje seksualumas ir lyties tapatybė tradiciškai buvo suvokiami per gerokai platesnę, nei vakarų pasaulyje įprasta, filosofinę bei kultūrinę prizmę. Senovės indų pasaulėvaizdyje žmogaus prigimtis niekada nebuvo ribojama griežto dualizmo ar tik dviejų lyčių modelio, nes egzistavo gili sąvoka „tritīya-prakŕti“ (trečioji prigimtis). Ši kategorija buvo itin talpi – ji apėmė platų spektrą asmenų: intersex žmones, translyčius asmenis, androginus bei visus tuos, kurių lytinė raiška, elgsena ar orientacija tiesiog netilpo į siaurus vyriškumo ar moteriškumo standartus. Toks klasifikavimas rodė, kad indų kultūra nuo seno atpažino žmogaus biologinę ir psichologinę įvairovę ne kaip nukrypimą, o kaip natūralų, egzistencinį reiškinį, kurį būtina įtraukti į visuomenės struktūrą.
 
Indų mitologija yra itin gausi pasakojimų apie dievų lyties kaitą, jų ambivalentiškumą bei įvairias „queer“ patirtis, kurios ne tik priimamos kaip savaime suprantamas dalykas, bet ir dažnai laikomos aukščiausios dieviškosios galios pasireiškimu. Dievai šiose legendose dažnai keičia savo formą, lytį ar kūnišką pavidalą, siekdami įgyvendinti specifinius kosminius tikslus, vilioti priešus ar atstatyti pasaulio pusiausvyrą. Tokie nuolatiniai virsmai rodo, kad dieviškoje plotmėje lytis nėra statiška ar nekintanti duotybė, o priešingai – ji yra itin takus, kintantis procesas, priemonė pažinti visus pasaulio polius ir patirtis.
 
Vienas iš pačių ryškiausių ir filosofiškai giliausių pavyzdžių yra didingasis dievas Šiva, kuris mituose pasirodo kaip „Ardhanarishvara“ – pusiau vyro, pusiau moters būtybė. Šis ikoniškas įvaizdis, vaizduojantis sujungtą vyrišką ir moterišką pradą, simbolizuoja „Purusha“ (visuotinės vyriškos energijos) ir „Prakriti“ (visuotinės moteriškos energijos) tobulą vienybę. Šis mitinis įvaizdis moko, kad visata yra nedaloma visuma, o lyties atskyrimas yra tik iliuzija. Jis pabrėžia, kad lytis yra tik paviršutiniškas fizinis sluoksnis, tuo tarpu tikroji, dvasinė esmė talpina savyje abi poliarines puses, taip paneigiant būtinybę rinktis tik vieną iš dviejų kraštutinumų.
 
Dar vienas intriguojantis mitologinis motyvas – dievo Višnu pavirtimas Mohini, kerinčia gražuole, kuri savo nenugalimu grožiu sugeba užburti net pačius dievus bei galingiausius demonus. Šioje istorijoje dieviškasis virsmas į moterį ne tik padeda sėkmingai įvykdyti svarbią užduotį, bet ir sukelia netikėtas, aistringas tarpusavio sąveikas, įskaitant Šivos susižavėjimą Mohini. Tai rodo, kad net tarp pačių dievų „kūniškas“ pavidalas gali kisti, atverdamas duris toms paties lyties patirtims, kurios mitologinėje erdvėje suvokiamos natūraliai, be jokio moralizavimo, tiesiog kaip dieviškojo žaismo ir įvairovės dalis.
 
„Mahabharatoje“, viename didžiausių pasaulio epų, sutinkame Šikhandi – herojų, kuris gimė moterimi, tačiau visą gyvenimą giliai viduje jautėsi esąs vyras. Po įvairių peripetijų ir atlikto lyties keitimo ritualo, padedant jakhšai (gamtos dvasiai), Šikhandi galutinai tampa vyru ir vaidina lemiamą, istorinį vaidmenį garsiajame Kurukšetros mūšyje. Šis pasakojimas yra itin svarbus visai indų kultūrai, nes jis legitimuoja translytės tapatybės priėmimą, aiškiai pabrėždamas, kad siela, asmenybės branduolys arba tikroji prigimtis gali iš esmės skirtis nuo fizinio kūno, su kuriuo žmogus gimė.
 
Ardžunos, vieno didžiausių „Mahabharatos“ herojų, istorija taip pat atskleidžia lyties vaidmenų takumą ir jų laikinumą. Būdamas prakeiktas tapti „kliba“ (trečiosios lyties atstovu), Ardžuna priima vardą Brihannala ir visus metus praleidžia apsirengęs moteriškais drabužiais, mokydamas princeses šokių ir muzikos meno. Šis epizodas rodo, kad lyties vaidmenų pakeitimas senovės Indijoje buvo vertinamas ne tik kaip galimas likimo posūkis ar bausmė, bet ir kaip būdas įgyti naujų, „moteriškų“ įgūdžių, atskleisti kitokias asmenybės puses bei sėkmingai paslėpti savo tikrąją tapatybę.
 
Ila, kitas itin spalvingas mitologinis personažas, pasižymi tuo, kad kiekvieną mėnesį keičia lytį – vieną mėnesį jis yra karalius, o kitą – karalienė. Šis cikliškas, nuolatinis virsmas, kurio metu Ila net neturi nuolatinių prisiminimų apie savo ankstesnę lytį, pabrėžia, kaip glaudžiai lytis yra susijusi su laiko tėkme, gamtos dėsniais ir nuolatiniu kitimu. Būdamas moterimi, Ila netgi pagimdo sūnų Budhai, planetos dievybei, taip tapdamas/tampant ir motina, ir tėvu, kas dar kartą meistriškai paneigia bet kokį griežtą, binarinį tapatybės modelį.
 
Nors vėlesniuose laikotarpiuose tam tikri klasikiniai tekstai, tokie kaip „Manusmriti“ ar „Arthašastra“, nustatė tam tikrus moralinius suvaržymus, ypač susijusius su „ne-vaginaliniu“ seksu ir pabrėžė prokreacijos (giminės pratęsimo) svarbą šeimos struktūroje, šios taisyklės dažniausiai buvo susijusios su ritualiniu švarumu, kastų tvarka, o ne su šiuolaikine „seksualinės orientacijos“ samprata. Seksualumas senovės Indijoje istoriškai buvo vertinamas kaip „Kama“ – vienas iš keturių pagrindinių gyvenimo tikslų, apimantis malonumą, kuris jokiu būdu nebuvo griežtai atskirtas nuo dvasinės praktikos ar bendros gyvenimo filosofijos.
 
„Kamašastroje“ (pavyzdžiui, žymiojoje „Kamasutroje“) detaliai aptariamos įvairios seksualinės praktikos, kurios apima ir „trečiosios lyties“ atstovus bei neprokreacinius santykius. Tai rodo, kad senovės Indijoje malonumas buvo tyrinėjamas kaip savarankiška, svarbi mokslo sritis, kurioje egzistavo didelė tolerancija įvairiems potraukiams, kol jie nepažeidė esminių socialinės tvarkos principų. Seksualinė elgsena buvo vertinama per asmeninio pasitenkinimo ir meninio išraiškingumo prizmę, o ne per griežtą teologinį pasmerkimą, būdingą kitoms kultūroms.

Dievas Višnus

 
Šiandienos Indijoje „Hidžrų“ (Hijra) bendruomenė yra svarbiausias „trečiosios lyties“ paveldas, gyvas liudijimas apie senąsias tradicijas. Jie turi šimtmečius siekiančias tradicijas ir yra kviečiami į vestuves ar naujagimių gimimą, nes giliai tikima, kad jie turi mistinę galią suteikti palaiminimą vaisingumui ir sėkmei. Nors jie dažnai patiria socialinę atskirtį ar išankstinį nusistatymą, jų vaidmuo išlieka šventas ir neatsiejamas nuo indų kultūrinio identiteto, primenantis apie laikotarpį, kai tokie žmonės buvo gerbiami tarpininkai tarp dieviškosios ir žmogiškosios sferos.
 
Apibendrinant galima teigti, kad senovės Indijos požiūris į lytį ir seksualumą buvo kur kas lankstesnis, atviresnis ir turtingesnis nei daugelio kitų pasaulio civilizacijų. Mitai apie lyties kaitą, androginiškus dievus ir „trečiąją prigimtį“ neabejotinai liudija, kad indų kultūra pripažino žmonių įvairovę kaip natūralią, neišvengiamą visatos tvarkos dalį. Nors istoriniai laikotarpiai, užsienio įtakos ir skirtingi religiniai tekstai atnešė įvairių, kartais prieštaringų interpretacijų, pagrindinė žinia išlieka aiški: žmogaus kūnas ir prigimtis yra tik viena iš daugelio formų, kurias gali įgauti dieviška energija.
 
Šis turtingas mitologinis palikimas šiandien tampa itin svarbiu argumentu kovojant už LGBTQ+ asmenų teises šiuolaikinėje Indijoje, parodant, kad „queer“ tapatybės nėra kažkokia „vakarietiška importuota idėja“, o giliai įsišaknijusi pačioje indų civilizacijos esmėje. Atsigręžimas į šiuos mitus leidžia pamatyti, kaip praeities kultūros sugebėjo integruoti tai, ką šiandienos visuomenė vis dar mokosi priimti – žmogaus prigimties takumą, meilės įvairovę ir gebėjimą matyti už kūnų ribų. Tai liudija apie civilizaciją, kurioje žmogaus siela buvo aukščiau už griežtas socialines kategorijas.
 
Maištinga Siela

Dienos daina: Jean-Claude Pascal – Nous Les Amoureux (1961, Liuksemburgas) [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki!

 

Šiandien Vilniuje jau lyg ir eilinį kartą pražygiavo „Baltic Pride“ eisena, vis drąsiau ir atviriau, tačiau internete netyla pasipiktinusių ir sąmokslų skleidėjų dauginančių neapykantą ir konspiracinių nesąmonių, tad tą proga, kad vyksta Pride Month, nusprendžiau visiems priminti, kad Liuksemburgas dar 1961 metais „Eurovizijoje“, kuri anuomet nebuvo joks LGBTQ forumas, pateikė dainą apie du vyrus įsimylėjus. Tiesa, ne visi anuomet suprato, apie ką daina, todėl skubu sudėti akcentus.

 

Jean-Claude Pascalas, kurio tikrasis vardas Jeanas-Claude’as Villeminot, buvo charizmatiškas prancūzų dainininkas ir aktorius, gimęs 1927 metais Paryžiuje. Prieš pasukdamas į muzikos pasaulį, jis studijavo architektūrą ir dirbo mados srityje, tačiau vėliau tapo vienu žymiausių savo laikmečio prancūziškos estrados atlikėjų, pasižymėjusiu itin elegantišku stiliumi ir gebėjimu perteikti gilias emocijas. Savo gyvenime Pascalas niekada oficialiai neatskleidė savo seksualinės orientacijos plačiajai visuomenei tuo metu, kai tai buvo laikoma didžiuliu socialiniu tabu, tačiau vėlesniais metais jis vis dažniau kalbėjo apie netradicinės meilės patirtį ir sunkumus, su kuriais susidurdavo tos pačios lyties poras mylintys žmonės.

 

Dainą „Nous les amoureux“, kuri 1961 metais atstovavo Liuksemburgui Eurovizijoje, Pascalas atliko su jam būdinga ramybe ir dramatišku subtilumu. Kūrinys yra klasikinis prancūziško šansono pavyzdys, pasižymintis lyrine melodija ir itin jautriu tekstu, kuriame kalbama apie įsimylėjėlius, kurių laimei nuolat trukdo aplinkiniai ir visuomenės primestos taisyklės. Nors oficialiai daina buvo pristatoma kaip universalus pasakojimas apie meilę, kuriai nelemta išsipildyti, dainos žodžiai apie žmones, „neturinčius teisės mylėti“, buvo akivaizdi užuomina į homoseksualų poros patirtį bei priespaudą, kurią jie jautė šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo dešimtmečio pradžioje.

 

Liuksemburgas tąkart pasirinko Pascalą atstovauti šaliai, siekdamas pristatyti aukšto lygio meninį produktą, kuris išsiskirtų konkurse savo brandumu. Nors Eurovizija 1961 metais dar nebuvo tokia globali platforma, kokią pažįstame šiandien, pasirodymas sulaukė didžiulio pripažinimo ir pasiekė aukščiausią įvertinimą – Jean-Claude’as Pascalas tapo konkurso nugalėtoju. Publika ir žiuri komisijos balsavo už puikų atlikimą bei stiprią emocinę dainos žinutę, tačiau tuo metu oficialioji žiniasklaida ir dauguma klausytojų nė neįtarė, koks gilus ir politiškai drąsus buvo tikrasis šio kūrinio potekstės sluoksnis.

 

Tais laikais visuomenė nebuvo pasirengusi viešai diskusijai apie homoseksualumą, todėl dainos paslaptis liko saugiai paslėpta tarp eilučių. Dauguma žmonių „Nous les amoureux“ suvokė tiesiog kaip liūdną dainą apie nelaimingą meilę, o tikrasis, drąsus atlikėjo užmojis – įgarsinti persekiojamų įsimylėjėlių likimą – pasiekė tik tuos, kurie patys išgyveno panašius jausmus ir galėjo perskaityti užšifruotą žinutę. Šis subtilus būdas kalbėti apie tai, kas buvo draudžiama, padarė dainą unikalų kultūrinį reiškinį, sugebėjusį prasiskverbti pro griežtą cenzūrą.

 

Bėgant dešimtmečiams, supratimas apie šį kūrinį kardinaliai pasikeitė, ir šiandien jis yra vertinamas kaip pirmas, nors ir tylus, bandymas Eurovizijos scenoje atstovauti LGBTQ+ bendruomenės jausmams. Pats Jean-Claude’as Pascalas vėlesniuose interviu atvirai patvirtino, kad daina buvo skirta homoseksualiai meilei, taip suteikdamas jai istorinį svorį ir statusą. Šiandienos kontekste ši daina yra laikoma ne tik gražiu muzikos istorijos palikimu, bet ir ryžtingu kultūriniu pareiškimu, atvėrusiu kelią vėlesnėms kartoms atvirai kalbėti apie savo tapatybę didžiosiose scenose.

 

Dabar „Nous les amoureux“ yra gerbiamas kaip LGBTQ+ istorijos Eurovizijoje pradininkas, primenantis apie drąsą, kurios reikėjo tam, kad net ir metaforos būtų panaudotos socialiniam teisingumui bei tolerancijai skatinti. Nors šiandien mes gyvename kitokioje, atviresnėje visuomenėje, Pascalo atlikta daina išlieka kaip liudijimas apie laikus, kai meilė turėjo būti slepiama, ir kartu kaip triumfo simbolis, įrodantis, kad tikra emocija galiausiai visada randa kelią į auditorijos širdis.

 

Pasiklausykite šios dainos.

Jean-Claude Pascal - Nous Les Amoureux

[žodžiai / lyrics]

 

Nous les amoureux

On voudrait nous séparer

On voudrait nous empêcher

D'être heureux

 

Nous les amoureux

Il paraît que c'est l'enfer

Qui nous guette

Ou bien le fer

Et le feu

 

C'est vrai, les imbéciles et les méchants

Nous font du mal, nous jouent des tours

Pourtant rien n'est plus évident

Que l'amour

 

Nous les amoureux

Nous ne pouvons rien contre eux

Ils sont mille et l'on est deux les amoureux

 

Mais l'heure va sonner

Des nuits moins difficiles

Et je pourrai t'aimer

Sans qu'on en parle en ville

C'est promis

C'est écrit

You might also like

First Time He Kissed a Boy

Kadie Elder

L’amour à la Française

Les Fatals Picards

De troubadour

Lenny Kuhr

Nous les amoureux

Le soleil brille pour nous

Et l'on dort sur les genoux

Du bon Dieu

 

Nous les amoureux

Il nous a donné le droit

Au bonheur et à la joie

D'être deux

 

Alors, les sans-amour, les mal-aimés

Il faudra bien nous acquitter

Vous qui n'avez jamais été

Condamnés

 

Nous les amoureux

Nous allons vivre sans vous

Car le ciel est avec nous

Les amoureux

 

Maištinga Siela

Ar Romos imperiją tikrai sugriovė gėjai? Iš kur atsirado šis įsitikinimas ir kodėl iš tikrųjų žlugo Roma?

 

Sveiki!

 

Vis galima viešojoje erdvėje išgirsti tokį pasakymą, kad toleruoti gėjų ir apskritai visų homoseksualų negalima, nes jie civilizacijai neša pražūtį, o kaip pagrindinis argumentas iš „iš oro“ pateikiamas argumentas, jog Roma žlugo būtent dėl ją užvaldžiusių gėjų (aliuzija į gėjų Europą, gėjų Briuselį ir gėjų diktatūrą, mafiją), pastarieji sietini su vertybių degradacija, nevaldomu seksualiniu ištvirkimu ir palaidu, lengvabūdišku ir disciplinos neturinčiu gyvenimo būdu.

 

Paskutinėmis dienomis socialiniuose tinkluose, besiruošiant LGBTQ+ eitynėms, vėl užplūdo mitiniai kaltinimai, kad Romą sužlugdė... homoseksualai. Tai absurdiškai juokinga, bet nutariau plačiau pasidomėti, iš kur šis homofobinis nepagrįstas įsitikinimas susiformavo ir kaip jis prigijo net tarp intelektualų, kurie tikriausiai tos senovės Romos istorijos nei girdėjo, nei jos išmano, bet MANO, KAD ŽINO, kas dėl jos žlugimo kaltas, bet manyti netolygu žinoti.

 

Kaip susikūrė šiuolaikinis mitas, kad Romą sužlugdė gėjai? Kas ir kodėl skleidžia šitą propagandą ir kam jis naudingas?

 

Idėja, kad Romos imperiją sužlugdė seksualinis palaidumas ar „gėjai“, yra ne istorinis faktas, o modernus mitologinis darinys, suformuotas XIX–XX a. konservatyviosios kultūros atstovų. Šis naratyvas atsirado bandant įpinti Antikos istoriją į šiuolaikinius politinius debatus apie moralę ir visuomenės tvarką. Užuot objektyviai analizavę sudėtingas imperijos žlugimo priežastis, šio mito kūrėjai pasitelkė „nuosmukio“ retoriką, kurią patys romėnai naudojo savo politiniams oponentams kritikuoti. Taip atskiri moralizuojantys komentarai iš senovės tekstų buvo išplėsti iki pasaulinės „teorijos“, siekiančios parodyti, kad neva nukrypimas nuo tradicinių patriarchalinės šeimos normų tiesiogiai lemia civilizacijų griūtį.

 

Šio mito ištakos glūdi pačių romėnų rašytojų, tokių kaip Tacitas, Svetonijus ar Juvenalis, darbuose, tačiau svarbu suprasti, kad jie seksualinį elgesį vertino visiškai kitame kontekste. Romėnų elito kritikai, rašydami apie imperatorių, pavyzdžiui, Nerono ar Heliogabalo, seksualinius nuotykius, siekė ne diagnozuoti seksualinę orientaciją, o pabrėžti politinį neveiksnumą ir nukrypimą nuo senosios Romos „virtus“ (vyriškumo ir dorybės) idealų. Šie autoriai savo politiniuose pamfletuose naudojo seksualumą kaip ginklą – apkaltinti vyrą „pasyviu“ seksualiniu elgesiu reiškė apkaltinti jį silpnumu, moteriškumu ir nesugebėjimu valdyti, o tai šiais laikais buvo klaidingai interpretuota kaip kova prieš „gėjus“.

 

Mokslinėje literatūroje šis mitas yra nuosekliai dekonstruojamas ir atmetamas. Istorikas Edwardas Gibbonas, savo fundamentaliame veikale „Romos imperijos nuosmukio ir žlugimo istorija“, nors ir minėjo moralinį nuosmukį, savo argumentus grindė krikščionybės įtaka ir instituciniu silpnumu, o ne seksualinėmis mažumomis. Šiuolaikiniai tyrinėtojai, tokie kaip Amy Richlin savo darbe „The Garden of Priapus“ arba Craigas Williamsas knygoje „Roman Homosexuality“, detaliai išanalizavo romėnų seksualumo sampratą ir patvirtino, kad „homoseksualumas“ kaip tapatybė Romoje apskritai neegzistavo. Mokslininkai pabrėžia, kad diskursas apie seksualinį dekadansą buvo tik retorinis įrankis, skirtas diskredituoti valdovus, o ne realus socialinis reiškinys, daręs įtaką imperijos karinei galiai.

 

Seksualumo suvokimas Romoje rėmėsi griežta hierarchija: svarbu buvo ne partnerio lytis, o tai, ar esi dominuojantis, ar pasyvus partneris. Romėnų vyrui buvo visiškai priimtina turėti lytinių santykių su vyrais, vergais ar prostitutėmis, su sąlyga, kad jis išlaikė savo, kaip piliečio ir „tikro vyro“, dominavimo poziciją. „Gėjai“ kaip socialinė grupė su bendrais interesais ar politine galia niekada neegzistavo; seksualinis elgesys buvo privatus reikalas, neatsiejamas nuo galios santykių, o ne politinė tapatybė. Taigi, romėnų visuomenė seksualiai buvo kur kas liberalesnė nei moderni Vakarų visuomenė, todėl kaltinimas „homoseksualų invazija“ yra anakronizmas, t. y. chronologinė klaida, kai įvykis, asmuo, daiktas, reiškinys ar idėja yra perkeliami į jiems nebūdingą laikmetį.

 

Galiausiai šiandieninis mitas apie „gėjus, sužlugdžiusius Romą“, yra pavojingas, nes jis ignoruoja tikrąsias Romos griūties priežastis: ekonominę infliaciją, nuolatinius barbariškų genčių įsiveržimus, valstybės aparato biurokratizaciją ir nuolatinius pilietinius karus dėl sosto. Šis mitas veikia kaip lengvai virškinamas, emocijomis grįstas paaiškinimas, leidžiantis tam tikroms ideologinėms grupėms išvengti sudėtingų geopolitinių ir ekonominių problemų analizės. Istoriškai patikrinus faktus, tampa aišku: Romos imperija žlugo ne dėl to, kad jos piliečiai gyveno per daug laisvą seksualinį gyvenimą, o dėl to, kad ji nebegalėjo atlaikyti milžiniško išorinio ir vidinio spaudimo, kurį suformavo šimtmečius trukusi imperinė ekspansija ir vėlesnė stagnacija. Toks būtų daugmaž istorinės tiesos kontekstas, bet ar nors vienam homofobui tai įdomu?

 

Maištinga Siela