Dienos daina: Troye Sivan – Party [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki!

 

Mėgstu Troye Sivan, kad ir kas ką begalvotų ar besakytų! Man patiko naujasis jo singlas su nusifilmavusia Nicole Kidman, man patinka ir naujausias jo kūrinys, kuris, regis, padarytas ne bet kaip.

 

Naujausias atlikėjo kūrinys yra populiariosios ir elektroninės šokių muzikos atstovo Troye Sivan daina, įtraukta į jo ketvirtąjį studijinį albumą, kuris vadinsis She's the Best. Dainos koncepcija sukasi apie naktinio gyvenimo bei šokių aikštelės atmosferą, užfiksuojant nesibaigiantį savaitgalio ritmą ir bendrą žmonių susitelkimą šokiui bei linksmybėms, kurios suartina skirtingus asmenis nepriklausomai nuo aplinkybių ar laikmečio. Žanro prasme tai pulsuojantis, hipnotizuojantis house-pop kūrinys, išsiskiriantis ritmišku elektroniniu skambesiu ir pasikartojančiais, užvedančiais motyvais. Pats atlikėjas pasakojimuose apie šį kūrinį akcentavo, kad daina buvo sukurta siekiant atspindėti laisvės pojūtį, bendruomeniškumą bei tą nuolatinį naktinio gyvenimo ciklą, kai laikas praranda reikšmę.

 

Vaizdo klipas nustebina savo netradicine ir itin kūrybiška vizualine išraiška, nes vietoje įprastų šiuolaikinio naktinio klubo vaizdų jis nukelia žiūrovus į viduramžių epochą Anglijos pilyje, kur susipina praeities dvasia, šiuolaikiniai šokiai ir laisvalaikio kultūra. Klipo pradžioje nuskamba specialus garso intarpas, kurį įgarsino grynasis britų aktorius seras Ian McKellen, o pačiame veiksme pasirodo ir paties atlikėjo brolis bei sesuo. Šiame vaizdo klipe Troye Sivan vilki riterio šarvus, o pilies erdvės virsta laisva šokių aikštele, kurioje švenčiama pergalė prieš kasdienybę, taip pabrėžiant, kad poreikis atsipalaiduoti ir švęsti gyvenimą yra giliai įgimtas žmonijos bruožas, gyvavęs visais istorijos laikotarpiais.

 

Kūrinyje labai sumaniai įsilieja popmuzikos karalienės Madonnos elementas – dainoje yra panaudotas (atliktas interpoliacijos būdu) jos garsusis 2000-ųjų hitas „Music“, o kūrinio metu suskamba ikoniškos eilutės apie muziką, sujungiančios skirtingas socialines grupes bei maištininkus. Madonnos įtraukimas čia veikia kaip duoklė šokių muzikos istorijai ir kultūrinei popmuzikos genčiai, sukurianti tiltą tarp skirtingų kartų ir pabrėžianti bendrą šios muzikos kultūros liniją. Šis sprendimas puikiai papildo bendrą dainos idėją, kad šokių aikštelė ir geras ritmas yra universali kalba, sujungianti praeitį su dabartimi.

 

Muzikos kritikai ir klausytojai šį kūrinį sutiko gana nevienareikšmiškai, tačiau bendrai palankiai. Dalis gerbėjų ir apžvalgininkų gyrė kūrinį už puikią, užvedančią produkcijos kokybę, netikėtą istorinio laikotarpio vizualizaciją ir įsimintiną Madonnos dainos panaudojimą, kuris suteikia dainai nostalgijos bei žavesio. Tuo tarpu kiti klausytojai pastebėjo, kad dainos tekstas ir struktūra yra gana minimalistiniai bei monotoniški, todėl kūrinys labiau atsiskleidžia vizualiai, o ne vien kaip savarankiška daina. Nepaisant tam tikrų diskusijų, kūrinys sulaukė didelio dėmesio internete ir sėkmingai palaiko bendrą intriguojančią būsimo albumo nuotaiką.

Pasiklausykite ir pasižiūrėkite patys:

 

Troye Sivan – Party

[lyrics / žodžiai]

 

Party in the park

Party in the bush

Party under the bridge

Party at the restaurant

Party at the club

Party in the day

Party at my house

Party on the way to the party at the park

Party in the bush

Party under the bridge

Party at the restaurant

Party at the club

Party in the day

Party at my house

Party on the

 

Party in the park

Party in the bush

Party under the bridge

Party at the restaurant

Party at the club

Party in the day

Party at my house

Party on the way to the party at the park

Party in the bush

Party under the bridge

Party at the restaurant

Party at the club

Party in the day

Party at my house

Party on the

 

Music makes the people come together, yeah

 

Party in the park

Party in the bush

Party under the bridge

Party at the restaurant

Party at the club

Party in the day

Party at my house

Party on the way to the party at the park

Party in the bush

Party under the bridge

Party at the restaurant

Party at the club

Party in the day

Party at my house

Party on the

Park

Party in the bush

Party under the bridge

Party at the restaurant

Party at the club

Party in the day

Party at my house

Party on the way to the party at the park

Party in the bush

Party under the bridge

Party at the restaurant

Party at the club

Party in the day

Party at my house

Party on the

 

Music makes the people come together

Music, mix the bourgeoisie and the rebel, yeah

 

Party in the park

Party in the bush

Party under the bridge

Party at the restaurant

Party at the club

Party in the day

Party at my house

Party on the way to the park

Party in the bush

Party under the bridge

Party at the restaurant

Party at the club

Party in the day

Party at my house

Party on the

 

Party on the way to the party at the park

Party in the bush

Party under the bridge

Party at the restaurant

Party at the club

Party in the day

Party at my house

Party on the way to the party at the

 

Party at the

Party

Party at the

P-Party at the

Party

Party

 

Maištinga Siela

Dienos daina: Eliad Cohen – What If [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki!

 

Šį kūrinį klausydavausi vasarą kelionių metu. Nežinojau, net kas jį atlieka, net koks vaizdo klipas ir ar tai, ką klausau, populiaru. Radęs informaciją, šiek tiek nustebau. O gal ir ne?

 

Eliad Cohen (g. 1988) yra tarptautinį pripažinimą pelnęs izraeliečių kilmės diskžokėjus (DJ), muzikos prodiuseris, modelis bei verslininkas. Jis yra plačiai žinomas kaip tarptautinės LGBTQ+ bendruomenės veidas, sėkmingai sujungęs verslininko karjerą ir aktyvią veiklą pramogų pasaulyje. Pasaulinio garso jis susilaukė įkūręs populiarų pasaulinį vakarėlių ciklą „PAPA“ bei festivalių seriją „Arisa“, kurie greitai išplito po daugelį pasaulio šalių. Šie renginiai išpopuliarėjo dėl didžiulės energijos, išskirtinės atmosferos ir greitai išsiplitę po daugelį pasaulio šalių tapo vienais didžiausių ir labiausiai atpažįstamų bendruomenės renginių tarptautiniu mastu.

 

Savo muzikiniame kelyje E. Cohen atlieka elektroninę muziką, kurioje labiausiai išsiskiria tribal house, Afro-house, tech house bei melodingi šokių muzikos motyvai. Jo kūryba pasižymi energingu skambesiu, pritaikytu didelėms šokių aikštelėms, festivaliams ir masiniams „Pride“ renginiams. Kaip atlikėjas ir prodiuseris, jis bendradarbiauja su žinomais kūrėjais bei leidžia autorinius kūrinius po „Sony Music“ ir kitų įrašų leidyklų sparnu.

 

Per savo karjerą E. Cohen pasiekė įspūdingų rezultatų: jis pasirodė daugiau nei 52 pasaulio šalyse, o jo vardas tapo sinonimu aukštos kokybės elektroninės muzikos renginiams. Socialiniuose tinkluose ir muzikos platformose jis subūrė milijoninę gerbėjų bendruomenę, o jo kūriniai reguliariai sulaukia didelio dėmesio tokiose platformose kaip „Spotify“, „Apple Music“ bei „Beatport“. Šalia muzikos, jis užsiima verslu ir aktyviai naudoja savo žinomumą visuomeninėms bei įtraukties idėjoms skatinti.

 

Vienas naujesnių ir emociškai giliausių atlikėjo darbų yra autorinis kūrinys „What If“, išleistas kaip singlas. Ši daina muzikine prasme priskirta šokių muzikos ir house žanrams, tačiau joje didelis dėmesys skiriamas melodingumui bei tekstui, nagrinėjančiam žmogiškųjų santykių trapiuosius taškus, prarastą laiką ir vidinius išgyvenimus. Kartu su daina pristatytas oficialus vaizdo klipo formatas dar labiau sustiprina kūrinio dramatiškumą.

 

Klausytojai ir internautai šį kūrinį bei jo vaizdo klipą įvertino labai teigiamai, komentarų skiltyse ir socialiniuose tinkluose negailėdami pagyrų. Gerbėjai akcentuoja, kad „What If“ išsiskiria tikra, nesuvaidinta emocija ir prasminga istorija, kuri suvirpina širdį bei leidžia kiekvienam asmeniškai susitapatinti su dainoje aptariamomis gyvenimiškomis temomis. Pasiklausykite patys.

 

Eliad Cohen – What If

[lyrics / žodžiai]

 

What if I told you "don't go", "go", before you, turned away

what if I said "I love you", on a very final day

what if I trust in you, instead of bullshit you sight

what if all the piece broke cause a man tried

Every night I am fighting with the words I never said

Every tear reminds me all the things I can forget

What if I can't bring time back

What if the pain never leaves

 What if I am sorry. Would you believe it

What if I regret every step

What if I only love you after you left

What if I am not strong enough to let you go

What if.. what if..

What if the silence answer outer and the truth

What if I broke the only  heart that ever stayed in truth

What if every memory is a knife inside my change

what if letting go is just another kind of death

Every night I am haunted by the  words I didn't say

Every road I take it leads me back to yesterday

What if can't bring sun back

What if the pain never leaves

what if I am sorry. Would you believe me?

What if I regret every step

What if I only love you after you left

What if I am not strong enough to let you go

what if....

What if  I change. what if I stay.

What if this is too little to late.

What if I pray. What if you say nothing can never replaced

What if  I can't bring time back

What if I loose you again

What if I am sorry isn't enough to make a man

What if I regret every breath

What if the truth is that you are my best

What if forever is only a test

what if.. what if.. what if...

 

Maištinga Siela

Populiariausio gėjams ir queer žurnalo „Attitude“ istorija, ant kurio viršelio pasirodė ir princas Williamas

 

Sveiki!

2019-aisiais vaikščiojau po „Maximą“ ir aptikau 12 eurų kainuojantį žurnalą gėjams „Attitude“. Neįtikėtina! Nežinau, kaip vienas numeris čia buvo atklydęs, bet įraše užfiksavau, rasite ČIA. Nusprendžiau labiau pasidomėti šiuo leidiniu ir štai jo įdomioji istorija!

Britanijoje leidžiamas žurnalas „Attitude“ buvo įkurtas dar 1994 metų gegužę ir greitai išaugo į sėkmingiausią bei labiausiai skaitomą LGBTQ+ vyrų gyvenimo būdo leidinį ne Jungtinėje Karalystėje, bet ir visoje Europoje. Žurnalo pradžią ištakos siekia laikotarpį, kai spauda pradėjo drąsiau keisti požiūrį į seksualines mažumas, o pats leidinys greitai išsiskyrė savo kokybe, drąsiomis fotosesijomis bei tuo, kad sugebėjo suderinti rimtą žurnalistiką su pramogomis. Per kelis dešimtmečius gyvavimo žurnalas ne kartą keitė savininkus, tačiau išlaikė savo pagrindinę misiją – suteikti balsą marginalizuotai visuomenės daliai ir tapti kultūriniu kelrodžiu.

Leidinio istorijoje gausu lūžio taškų, kai jo puslapiuose pasirodydavo išskirtiniai interviu su pasaulinio lygio politikais bei visuomenės veikėjais. Pavyzdžiui, 2005 metais „Attitude“ tapo pirmuoju istorijoje gėjų žurnalu, kuriam interviu davė tuometinis šalies premjeras Tony Blairas, o vėliau šį žingsnį pakartojo ir kiti įtakingi politikai. Dar didesnį tarptautinį atgarsį žurnalas pasiekė tuomet, kai jo viršeliu ir istorija pasitikėjo britų karališkoji šeima: princas Williamas surengė oficialų susitikimą su leidinio atstovais bei LGBTQ+ bendruomenės nariais, kovojusiais su patyčiomis, ir tapo pirmuoju karališkosios šeimos nariu, pasirodžiusiu gėjų žurnalo viršelyje. Jis teigė: „Nė vienas žmogus neturėtų patirti patyčių dėl savo seksualinės orientacijos ar dėl kokių nors kitų priežasčių, ir niekam nereikėtų taikstytis su tokia neapykanta, jaką šie jauni žmonėms yra patyrę savo gyvenime.“

Vienas didžiausių „Attitude“ privalumų yra gebėjimas laužyti stereotipus per aukščiausios prabos mados fotosesijas, garsiųjų interviu gylį ir nepriekaištingą vizualinį estetiškumą, kuris ilgą laiką prilygo geriausiems pasauliniams mados žurnalams. Leidinys niekada neapsiribojo vien pramoginiu turiniu; jame reguliariai nagrinėjamos psichikos sveikatos, teisių lygybės, visuomenės integracijos bei medicinos problemos. Be to, prie žurnalo veikia specialiai įsteigtas „Attitude“ fondo fondas, kuris per pastaruosius metus surinko ir išdalino šimtus tūkstančių svarų sterlingų labdaros organizacijoms bei paramos projektams visame pasaulyje.

Žurnalo viršeliai dešimtmečius traukia pasaulio dėmesį, o juose fotografuotis sutikdavo ryškiausios muzikos, kino, sporto ir popkultūros žvaigždės, norėjusios išreikšti palaikymą bendruomenei. Tarp įsimintiniausių viršelių istorijų išsiskiria legendinis atlikėjas George'as Michaelas, kuris žurnalui atvirai papasakojo apie savo tapatybę, taip pat popmuzikos ikona Kylie Minogue, dainininkas Danielis Bedingfieldas, o vėlesniais metais – tokie aktoriai bei atlikėjai kaip Luke'as Evansas, Coltonas Haynesas, Jonathanas Bailey ar Russellas Tovey. Šios drąsios, neretai skandalingos ar itin atviros garsių vyrų fotosesijos akimirksniu tapdavo viršelio naujienomis didžiausiuose pasaulio naujienų portaluose.

Lietuvoje „Attitude“ žurnalą pamatyti didžiųjų prekybos centrų ar spaudos kioskuose yra didžiulė retenybė, todėl užtikti jį lentynoje – tikras netikėtumas. Užsienio spaudos importas ir platinimas Baltijos šalyse remiasi griežtais logistikos bei mažmeninės prekybos tinklų algoritmais, pagal kuriuos nišiniai, brangūs importiniai žurnalai atvežami labai ribotais tiražais. Kadangi fiziniai egzemplioriai kainuoja kur kas brangiau nei vietinė spauda, o jų paklausa yra specifinė, prekybos centrai dažnai gauna tik vieną ar kelis simbolinius vienetus.

Maištinga Siela

Filmas: "Leviticus" / "Leviticus"

 

Sveiki,

Kalbėti kine apie LGBTQ+ temas dabar gali, atrodo, bet kas: tiek komercinis, tiek nepriklausomas kinas, tačiau bandyti kalbėti apie dėl seksualinės orientacijos kylančias įtampas tarp individų ir visuomenės kitoniškai, manau, gali ne kiekvienas, o ir bandantiems ne visada sėkmingai pavyksta. Naujas mėginimas kiek nauja forma byloti apie queer ir visuomenės susipriešinimą, sakyčiau, yra pavaizduotas filme „Leviticus“ (angl. Leviticus) (2026), kurį režisavo jaunas Australijos režisierius Adrian Chiarella.

Istorija pasakoja apie atokioje Australijos provincijos bendruomenėje, kuri pasižymi radikaliu religingumu, gyvenančius du jaunuolius (Rajaną ir Naimą). Bendruomenei sužinojus apie jųdviejų homoseksualų potraukį, atliekamas egzorcizmas. Kas iš pradžių atrodo kaip parodomasis bendruomenei „gydymo ir valymo“ ritualas, galiausiai iš tikrųjų tampa jaunuolių psichiką griaunančia programa. Filmas tyrinėja gėdos, represijų ir religinio fanatizmo pasekmes queer jaunimui, metaforiškai persvarstydamas egzorcizmo bei atvertimo terapijos smurtą. Įspęsti į kampą izoliuotoje Australijos religinėje bendruomenėje, du slepiantys savo jausmus paaugliai tampa prievartinio ritualo aukomis. Užuot „išgydęs“ vaikinus, šis religinis seansas paleidžia šiurpią jėgą: antgamtinį padarą, kuris paverčia jų tarpusavio troškimą demonišku košmaru ir priima mylimojo pavidalą.

Psichologinis siaubo filmas iš esmės yra viena ištisa metafora, bandanti parodyti, kas vyksta Rajano ir Naimo vidinėse psichikos struktūrose. Režisieriui svarbu ne tiek priešinti vaikinų meilę su religine bendruomene, bet siaubo efektais perteikti vidinį irimą, atmetimą, susipriešinimą, savęs ir kito nekentimą. Naimas pradeda regėti dvi Rajano versijas: tikrojo ir monstro, kuris nori jį nužudyti. Akivaizdu, kad vaikinui tenka vienu metu ir mylėti, ir bėgti nuo to paties žmogaus/būtybės, skirtingai visuomenės suprojektuotų versijų. Kuriai versijai lemta nugalėti?

Kad ir kaip bepažiūrėsi, scenarijus originalus ir įdomus panagrinėti, tačiau patį filmą žiūrėti man nepatiko. Tas neaiškumas, neapibrėžtumas ir psichodelinis vidinių susipriešinimų vaizdavimas tampa pernelyg metaforiškas. Aišku, nepriklausomam kinui tai tik pliusas, tačiau tai ne mano skonio režisūrinis variantas. Panašų atmetimo variantą patyriau šiemet žiūrėdamas taip pat itin metaforizuotą Kane Parsons sukurtą filmą „Backrooms“ (2026), kai tikrovės pasakojimo elementai perkeliami į vidines veikėjų struktūras ir išskirtinai vaizduojami simboliniai ir psichodeliniai vidiniai procesai, kurie veikia kaip koks sunkiai paaiškinamas „Tvinpyksas“. Visgi šis naujasis queer filmas, nors ir originalus kaip kūrinys, tačiau ar nebus pernelyg nutolęs nuo universalesnės kino kalbos? Beje, filme pasirodo seniai bematyta ir kiek pasikeitusi australų aktorė Mia Wasikowska, kuri jau atlieka beveik suaugusio sūnaus motinos vaidmenį. Pagalvojau: kaip greitai bėga laikas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.4

Maištinga Siela

Knyga: Taylor Jenkins Reid "Atmosfera"

 

Taylor Jenkins Reid. „Atmosfera“ – Vilnius: Baltos lankos, 2026. – p. 400.

Sveiki, mieli skaitytojai!

Šią vasarą norėjau perskaityti madingą knygą. Kad turėčiau ką pakomentuoti, pakalbėti su kitais ir tiesiog neatsilikčiau nuo literatūrinių tendencijų, tarptautinių bestselerių. Besidairydamas po naujausią grožinę literatūrą, akimis užkliuvau už garsios amerikiečių rašytojos Taylor Jenkins Reid (g. 1983) naujausio romano Atmosfera (angl. Atmosphere), kurį į lietuvių kalbą išvertė Dovydas Grajauskas, o išleido leidykla Baltos lankos. Tai jau septintoji lietuviškai prakalbinta autorės knyga, tad ji gana plačiai žinoma kaip šiuolaikinė amerikiečių autorė, kurios knygos vos pasirodžiusios tampa didžiuliais literatūriniais hitais. Esu parengęs apie autorę gana išsamų ir platų biografinį pristatymą, kurį galite perskaityti paspaudę ČIA.

Nesu didelis minkštų viršelių gerbėjas, tačiau mačiau internete džiūgavimus, kad Baltos lankos pradėjo leisti romanus (ačiū Dievui, ne visus) minkštais viršeliais. Manau, kad vienadienė, pramoginė ar šiaip menkavertė literatūra, kuri neturi išliekamosios vertės, gali būti leidžiama kaip tik tai norima, tačiau išties gera literatūra, nesenstanti ir kurios gali prisireikti ir po 20 metų, reiktų leisti patvariai. Šįkart, man pasirodė, kad leidykla leisdama pasaulinį bestselerį pasielgė kaip su įprasta pramogine literatūra, nors Vakarų leidybos pasaulyje net unikaliausi autoriai leidžiami ir minkštais, ir kietais viršeliais. Galop, gal ir nereikėtų to leidybinio formato itin sureikšminti, ar ne?

Romanas Atmosfera (pradėsiu nuo esminio lietuviams klausimo), kad knyga visgi turi LGBTQ+ indeksą. Pastaruoju, pavyzdžiui, knygos.lt buvo pradėjusi tvarkyti skyrelį, kur galėjai pasižiūrėti ir pasirinkti tokią literatūrą, tačiau ji ganėtinai apleista, o naujausi romanai (galbūt dėl leidyklų prašymo?) nėra paprastai reklamuojami šiuo aspektu. Gal ir teisinga, nes pas mus dar nėra įsigalėjusi vakarietiška tendencija, kad tas pats kūrinys gali puikuotis naujienų bestselerių stende ir specialiai sukurtame LGBTQ+ knygyno nišoje kaip kad didesnėse Prancūzijos, Vokietijos ir pan. šalių knygynuose. Matyt, vis dar baiminamasi tam tikrų nuostatų ir etikečių, bet kad tokia literatūra Lietuvoje pradėjo būti itin matoma – faktas, kurio nepaslėpsi.

Grįžtant prie Atmosferos, tai nėra romanas skirtas vien tik LGBTQ+ žmonėms, jis universalus kaip ir daugelis verstinių ir šį indeksą turinčių literatūros kūrinių. Pavyzdžiui, visai neseniai skaityta John Boyne populiariai ir įtraukiai paskaitomas romanas Širdies tūžmai neregimi (BALTO leidybos namai, 2026), ar manęs absoliučiai abejingo nepalikusio kūrinio Douglas Stiuart Šugis Beinas (Baltos lankos, 2022). Tiesa, Atmosferos centre – dviejų astronaučių moterų meilės istorija, o lesbietiškų istorijų literatūroje ne tiek daug ką esu skaitęs.

Tai ne pirmas kartas, kai rašytoja Taylor Jenkins Reid vaizduoja lesbietišką meilę. Bene geriausiai jos įvertintas romanas Septyni Evelinos Hugo vyrai (Svajonių knygos, 2022) taip pat vaizdavo tokią pagrindinę veikėją. Autorei svarbios seksualinės tapatybės temos ir problemos, tad tą stengiasi perteikti ir savo kūryboje. Pagrindinė Atmosferos romano veikėja –  vienišė Džoun Gudvin, kuri, užpildžiusi aštunto dešimtmečio pabaigoje prašymą į NASA organizuojamą astronautų atranką, ją laimi ir su naujausia suformuota grupele ketverius metus mokosi bazėje pačių reikalingiausių pratybų, kad vieną dieną jie pakiltų į orą. Čionai Džoun susipažįsta su mechanike Vanesa, su kuria užmezga iš pradžių draugiškus santykius, o vėliau ir meilės. NASA apmokymo bazėje didžiulė konkurencija, čionai veikėjai ne tik po sunkių mokymosi ir treniruočių eina gerti alų į tavernas, bet ir slapta tikisi, kad būtent jie dėl savo savybių bus pakviesti skrydžiui į kosmosą.

Šalia NASA temos ir gyvenimo tarp mokslų ir treniruočių pasakojama ir Džoun asmeninė šeimos drama. Jos santykiai su seserimi Barbara ir jos mažyle France, kuri tampa tetulei Džoun kaip tikra dukra. Barbara dėl ankstyvos motinystės ir nuovargio nuolat irzli, pretenzinga ir dažnai nedėkinga, jos santykiai su augančia dukra komplikuoti, tad Džoun jaučia pareigą rūpintis France kaip nekas kitas. Deja, Francei atsidūrus Džoun namuose tenka slapstytis Džoun ir Vanesai ne tik nuo NASA kolegų, bet ir nuo namiškės... Iš tikrųjų santykių situacija kebli, nes ji vaizduojama 1980-1984 metais, galima sakyti, dar prieš AIDS epidemiją, kai homoseksualai buvo smarkiai marginalizuojami ir bet kuris valstybės tarnautojas už savo tapatybę buvo be gailesčio nušalinimas. „Pripažinti, kad bijai, visada reikėjo daugiau narsos nei apsimesti, kad nebijai. Nesibodėjai padaryti klaidą – ir tai leisdavo nueiti toliau, nei niekada nė nepabandyti. Pasaulio taisyklės sakė, kad klysti – tai būti silpnam. Tačiau klystame mes visi. Stiprieji tiesiog tai pripažįsta (p. 125).“ Taigi, mes didžiuojamės pirmosiomis moterimis pakilusiomis į kosmosą (ar ne ironiška?), tačiau tais laikais, kad NASA praneštų, jog pakilo pirmosios lesbietės, būtų ne tik nesuprasta, bet ir kompromituotų pačią instituciją.

Taylor Jenkins Reid

Autorė parašė visą romaną nepaprastai patetiškai. Nieko nuostabaus, kad jos romanai tokie populiarūs. Didžioji dalis dialogų konstruojami kaip ištisos kinematografinės scenos, pagal kurias nebūtų sudėtinga pastatyti kino filmą ar serialą. Autorė, iki tapdama pasaulinio garso rašytoja, rašė scenarijus, tad, tikriausiai, šis raiškos būdas užsiliko ir kuriant romanus. Neapsigausiu sakydamas, kad knyga tiesiog slyste-slysta kaip populiariosios literatūros tekstas: T. J. Reid nesivargina būti literatūriškai sudėtinga ar įmantri. Nors ir atbaido viršelyje palikta paantraštė Meilės istorija, manau, ji Lietuvos rinkos skaitytojams savaip leidžia empatiškai susitapatinti su Džoun ir Vanesos santykių istorija, suvokti, koks absurdas tuomet buvo tokius santykius laikyti seksualiniu nukrypimu. Veikėjų išbandymų situacijos pavaizduotos gana dramatiškai ir serijališkai, todėl kai kurios scenos išties labiau kuriamos kaip ekspozicijos, nei parodyti tikrąjį veikėjų psichologizmą. Kita vertus, veikia ir lengvas serijališkumas, patetika, jausmingi Džoun ir Vanesos pasikuždėjimai, dažnai įrėminti romantizuotais pasvarstymais apie kosmosą, vienatvę ir Dievą.

„Ar Vanesa žinojo, jog giliai širdyje Džoun negalėjo atsispirti minčiai, kad pakilti į kosmosą būtų tolygu prisiliesti prie Dievo? Ir Džoun negalėjo negalvoti, kad ten, žvaigždėse, glūdi neatrasti atsakymai į žmonių klausimus? Džoun atrodė visiškai akivaizdu, jog kažkur ten aukštai slepiasi gyvenimo prasmė (p. 118)“. Autorė nesupriešina laikmečio su religinėmis dogmomis, ji ieško per veikėjas universalios Dievo sampratos. Nors toji filosofija labai jau tipinė: kosmosas pernelyg šaltas ir tolimas, o tikrieji žmogiškieji ryšiai tvirtai kaip gravitacija laiko veikėjus ant žemės. Kita vertus, man pasirodė sukurtas Džoun pveikslas pernelyg doras, nuoširdus ir melancholiškai pozityvus. Kitaip sakant, tinkantis holivudinei pateikčiai, t. y. pagrindinį veikėją išlaikyti moraliai teisingą, nesugadinti jos skaitytojams. Džoun priešingybė – savanaudė sesuo Barbara (poliarinė romano pora, antagonistė), o pati Džoun ir paslaugi, ir protinga, ir neklystanti, tad dėl to, galima sakyti, labai tinkanti populiariajai literatūrai, nes beveik nėra dvilypė. Viskas su Džoun daugmaž visame romane aišku nuo pradžių iki pabaigos.

Galbūt man Vanesos ir Džoun meilės linija atrodė kiek dirbtinė, o jųdviejų romantiniai ir intymūs santykiai gana šabloniški ir nuspėjami, nepaisant 80-ųjų sudėtingesnio atsiskleidimo konteksto ir visuomenės spaudimo slėptis po kitomis tapatybėmis. Visgi kur kas jautresnė ir įtikinamesnė man pasirodė būtent Džoun ir jos sesers bei Francės istorija, kuri pavaizduota suprantamai, aiškiai ir ne ką mažiau jautriai. Ne, tai nėra kažkoks vien lesbietiškas romanas (taip kūrinį vertintų tik neskaitę ir pavieniai įžeidūs internetiniai komentarai), kūrinyje paliečiami ir moters statuso klausimai 80-ųjų eroje, kai tik dar netvirtai formuojasi lytinis politkorektiškumas. Juk į NASA moterys būdavo įmetamos dėl kvapo, o dominuojančia komandos jėga likdavo vyrai, tad tas Džoun, Vanesos ir Lidijos antrarūšiškumas perdėm vyriškoje profesijoje, kenčiant bendruomenės patyčias, taip pat romane integruotas, sakyčiau, gana taikliai, nors ir holivudiškai.

Atmosferą perskaičiau labai greitai. Pirmuosius 100 puslapių grūmiausi su savo įsitikinimais dėl populiariosios literatūros, bet galiausiai ėmiau per tuos puslapius pamėgti geraširdę Džoun, suprasti jos jausmų veikimo principus kaip kokiame Netflix seriale. Galiausiai vis dažniau ir labiau norėjosi grįžti prie šios istorijos, kuri iš pirmo žvilgsnio primintų moterišką/lesbietišką filmo Armagedonas (1997) versiją, tik šiame romane skamba ne grupės Aerosmith hitas I Don't Want to Miss a Thing, bet Džoun pamėgta David Bowie 1972 metų daina Space Oddity, kuri tampa ir šios meilės istorijos programa. Taylor Jenkins Reid rašydama dažnai susidaro specialų grojaraštį, kuris įkvepia ją kurti, tad šįkart Bowie gerbėjai neturėtų nusivilti. Ar mane ši knyga pakerėjo? Tikriausiai, kad ne, tačiau kaip patetiškas kūrinys su holivudiniais viražais, vaizduojančiais aktualumą dėl orientacijos tapatybės įtampų visuomenėje, gana įtraukiai persiskaitė, tad nemanau, kad iki Kalėdų turėčiau kaip nors pamiršti šią knygą. Knyga viena iš tų, kuri teikia greitojo skaitymo džiaugsmelį.

Siūlau ir jums paklausyti David Bowie – Space Oddity

Maištinga Siela