Indų (Indijos) mitologija: queer ir homoseksualumo sąsajos Indijos dievų mitologijoje

 Šiva iš vyro virsta moterimi

Sveiki,
 
Antrasis mano įrašas apie mitus ir legendas, kuriose atskleidžiamas homoseksualumas, skirtas birželio mėnesio Pride Month sklaidai ir edukacijai. Šįkart nuo Skandinavijos mano žvilgsnis krypsta į Aziją, o tiksliau – į Indiją, jos turtingą ir egzotišką mitais ir legendomis nusėtą kultūrinę istoriją.
 
INDIJOS CIVILIZACIJOS MITAI IR LEGENDOS, KURIUOSE ATSISKLEIDŽIA HOMOSEKSUALUMO ASPEKTAI
 
Indijos civilizacijoje seksualumas ir lyties tapatybė tradiciškai buvo suvokiami per gerokai platesnę, nei vakarų pasaulyje įprasta, filosofinę bei kultūrinę prizmę. Senovės indų pasaulėvaizdyje žmogaus prigimtis niekada nebuvo ribojama griežto dualizmo ar tik dviejų lyčių modelio, nes egzistavo gili sąvoka „tritīya-prakŕti“ (trečioji prigimtis). Ši kategorija buvo itin talpi – ji apėmė platų spektrą asmenų: intersex žmones, translyčius asmenis, androginus bei visus tuos, kurių lytinė raiška, elgsena ar orientacija tiesiog netilpo į siaurus vyriškumo ar moteriškumo standartus. Toks klasifikavimas rodė, kad indų kultūra nuo seno atpažino žmogaus biologinę ir psichologinę įvairovę ne kaip nukrypimą, o kaip natūralų, egzistencinį reiškinį, kurį būtina įtraukti į visuomenės struktūrą.
 
Indų mitologija yra itin gausi pasakojimų apie dievų lyties kaitą, jų ambivalentiškumą bei įvairias „queer“ patirtis, kurios ne tik priimamos kaip savaime suprantamas dalykas, bet ir dažnai laikomos aukščiausios dieviškosios galios pasireiškimu. Dievai šiose legendose dažnai keičia savo formą, lytį ar kūnišką pavidalą, siekdami įgyvendinti specifinius kosminius tikslus, vilioti priešus ar atstatyti pasaulio pusiausvyrą. Tokie nuolatiniai virsmai rodo, kad dieviškoje plotmėje lytis nėra statiška ar nekintanti duotybė, o priešingai – ji yra itin takus, kintantis procesas, priemonė pažinti visus pasaulio polius ir patirtis.
 
Vienas iš pačių ryškiausių ir filosofiškai giliausių pavyzdžių yra didingasis dievas Šiva, kuris mituose pasirodo kaip „Ardhanarishvara“ – pusiau vyro, pusiau moters būtybė. Šis ikoniškas įvaizdis, vaizduojantis sujungtą vyrišką ir moterišką pradą, simbolizuoja „Purusha“ (visuotinės vyriškos energijos) ir „Prakriti“ (visuotinės moteriškos energijos) tobulą vienybę. Šis mitinis įvaizdis moko, kad visata yra nedaloma visuma, o lyties atskyrimas yra tik iliuzija. Jis pabrėžia, kad lytis yra tik paviršutiniškas fizinis sluoksnis, tuo tarpu tikroji, dvasinė esmė talpina savyje abi poliarines puses, taip paneigiant būtinybę rinktis tik vieną iš dviejų kraštutinumų.
 
Dar vienas intriguojantis mitologinis motyvas – dievo Višnu pavirtimas Mohini, kerinčia gražuole, kuri savo nenugalimu grožiu sugeba užburti net pačius dievus bei galingiausius demonus. Šioje istorijoje dieviškasis virsmas į moterį ne tik padeda sėkmingai įvykdyti svarbią užduotį, bet ir sukelia netikėtas, aistringas tarpusavio sąveikas, įskaitant Šivos susižavėjimą Mohini. Tai rodo, kad net tarp pačių dievų „kūniškas“ pavidalas gali kisti, atverdamas duris toms paties lyties patirtims, kurios mitologinėje erdvėje suvokiamos natūraliai, be jokio moralizavimo, tiesiog kaip dieviškojo žaismo ir įvairovės dalis.
 
„Mahabharatoje“, viename didžiausių pasaulio epų, sutinkame Šikhandi – herojų, kuris gimė moterimi, tačiau visą gyvenimą giliai viduje jautėsi esąs vyras. Po įvairių peripetijų ir atlikto lyties keitimo ritualo, padedant jakhšai (gamtos dvasiai), Šikhandi galutinai tampa vyru ir vaidina lemiamą, istorinį vaidmenį garsiajame Kurukšetros mūšyje. Šis pasakojimas yra itin svarbus visai indų kultūrai, nes jis legitimuoja translytės tapatybės priėmimą, aiškiai pabrėždamas, kad siela, asmenybės branduolys arba tikroji prigimtis gali iš esmės skirtis nuo fizinio kūno, su kuriuo žmogus gimė.
 
Ardžunos, vieno didžiausių „Mahabharatos“ herojų, istorija taip pat atskleidžia lyties vaidmenų takumą ir jų laikinumą. Būdamas prakeiktas tapti „kliba“ (trečiosios lyties atstovu), Ardžuna priima vardą Brihannala ir visus metus praleidžia apsirengęs moteriškais drabužiais, mokydamas princeses šokių ir muzikos meno. Šis epizodas rodo, kad lyties vaidmenų pakeitimas senovės Indijoje buvo vertinamas ne tik kaip galimas likimo posūkis ar bausmė, bet ir kaip būdas įgyti naujų, „moteriškų“ įgūdžių, atskleisti kitokias asmenybės puses bei sėkmingai paslėpti savo tikrąją tapatybę.
 
Ila, kitas itin spalvingas mitologinis personažas, pasižymi tuo, kad kiekvieną mėnesį keičia lytį – vieną mėnesį jis yra karalius, o kitą – karalienė. Šis cikliškas, nuolatinis virsmas, kurio metu Ila net neturi nuolatinių prisiminimų apie savo ankstesnę lytį, pabrėžia, kaip glaudžiai lytis yra susijusi su laiko tėkme, gamtos dėsniais ir nuolatiniu kitimu. Būdamas moterimi, Ila netgi pagimdo sūnų Budhai, planetos dievybei, taip tapdamas/tampant ir motina, ir tėvu, kas dar kartą meistriškai paneigia bet kokį griežtą, binarinį tapatybės modelį.
 
Nors vėlesniuose laikotarpiuose tam tikri klasikiniai tekstai, tokie kaip „Manusmriti“ ar „Arthašastra“, nustatė tam tikrus moralinius suvaržymus, ypač susijusius su „ne-vaginaliniu“ seksu ir pabrėžė prokreacijos (giminės pratęsimo) svarbą šeimos struktūroje, šios taisyklės dažniausiai buvo susijusios su ritualiniu švarumu, kastų tvarka, o ne su šiuolaikine „seksualinės orientacijos“ samprata. Seksualumas senovės Indijoje istoriškai buvo vertinamas kaip „Kama“ – vienas iš keturių pagrindinių gyvenimo tikslų, apimantis malonumą, kuris jokiu būdu nebuvo griežtai atskirtas nuo dvasinės praktikos ar bendros gyvenimo filosofijos.
 
„Kamašastroje“ (pavyzdžiui, žymiojoje „Kamasutroje“) detaliai aptariamos įvairios seksualinės praktikos, kurios apima ir „trečiosios lyties“ atstovus bei neprokreacinius santykius. Tai rodo, kad senovės Indijoje malonumas buvo tyrinėjamas kaip savarankiška, svarbi mokslo sritis, kurioje egzistavo didelė tolerancija įvairiems potraukiams, kol jie nepažeidė esminių socialinės tvarkos principų. Seksualinė elgsena buvo vertinama per asmeninio pasitenkinimo ir meninio išraiškingumo prizmę, o ne per griežtą teologinį pasmerkimą, būdingą kitoms kultūroms.

Dievas Višnus

 
Šiandienos Indijoje „Hidžrų“ (Hijra) bendruomenė yra svarbiausias „trečiosios lyties“ paveldas, gyvas liudijimas apie senąsias tradicijas. Jie turi šimtmečius siekiančias tradicijas ir yra kviečiami į vestuves ar naujagimių gimimą, nes giliai tikima, kad jie turi mistinę galią suteikti palaiminimą vaisingumui ir sėkmei. Nors jie dažnai patiria socialinę atskirtį ar išankstinį nusistatymą, jų vaidmuo išlieka šventas ir neatsiejamas nuo indų kultūrinio identiteto, primenantis apie laikotarpį, kai tokie žmonės buvo gerbiami tarpininkai tarp dieviškosios ir žmogiškosios sferos.
 
Apibendrinant galima teigti, kad senovės Indijos požiūris į lytį ir seksualumą buvo kur kas lankstesnis, atviresnis ir turtingesnis nei daugelio kitų pasaulio civilizacijų. Mitai apie lyties kaitą, androginiškus dievus ir „trečiąją prigimtį“ neabejotinai liudija, kad indų kultūra pripažino žmonių įvairovę kaip natūralią, neišvengiamą visatos tvarkos dalį. Nors istoriniai laikotarpiai, užsienio įtakos ir skirtingi religiniai tekstai atnešė įvairių, kartais prieštaringų interpretacijų, pagrindinė žinia išlieka aiški: žmogaus kūnas ir prigimtis yra tik viena iš daugelio formų, kurias gali įgauti dieviška energija.
 
Šis turtingas mitologinis palikimas šiandien tampa itin svarbiu argumentu kovojant už LGBTQ+ asmenų teises šiuolaikinėje Indijoje, parodant, kad „queer“ tapatybės nėra kažkokia „vakarietiška importuota idėja“, o giliai įsišaknijusi pačioje indų civilizacijos esmėje. Atsigręžimas į šiuos mitus leidžia pamatyti, kaip praeities kultūros sugebėjo integruoti tai, ką šiandienos visuomenė vis dar mokosi priimti – žmogaus prigimties takumą, meilės įvairovę ir gebėjimą matyti už kūnų ribų. Tai liudija apie civilizaciją, kurioje žmogaus siela buvo aukščiau už griežtas socialines kategorijas.
 
Maištinga Siela

Skandinavų mitologija: queer ir homoseksualumo aspektai skandinavų dievų mitologijoje, pasakojimuose, Odino ir Lokio atvejis, vikingų požiūris

 Odinas soste ir Lokis šalia.

Sveiki, skaitytojai!

 

Nutariau padaryti seriją įrašų, kurie paneigtų tam tikrus stereotipus apie LGBTQ+ žmones, pavyzdžiui, kad homoseksualumas (kaip ir kitos seksualumo rūšys) tėra Naujųjų laikų išmonė, kažin kokia manieringa mada. Nutariau žvilgtelėti į tam tikrų regionų ir tautų mitologiją ir atskleisti, kaip juose užkoduoti tam tikri homoskesualumo temą koduojantys pasakojimai, įvaizdžiai ir istorijos.

 

Pirmasis įrašas skirtas Skandinavijos mitologijai ir iš esmės birželio (Pride Month) mėnesiui, kuris yra skirtas LGBTQ+ pasididžiavimo ir saugumo bendruomenei.

 

Queer sąsajos skandinavų mitologijoje: Odino ir Lokio atvejis

 

Skandinavų mitologijos dievų panteonas buvo griežtai hierarchiškas, nors ir ne toks statinis, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jo viršūnėje stovėjo Odinas, išminties ir karo dievas, lydimas savo žmonos Frigės, o kitos svarbios dievybės, tokios kaip Toras (griaustinio dievas) ar Freja (meilės ir magijos deivė), atstovavo atskiroms sferoms. Tačiau po šia hierarchija slypi sudėtingas požiūris į lytį, kuris vikingų kultūroje dažnai buvo susijęs su galios dinamika, o ne su šiuolaikine tapatybe.

 

Skandinavų mitologijoje „queer“ temos geriausiai atsiskleidžia per lyties takumo (gender fluidity) prizmę. Ryškiausias pavyzdys – Lokis, dievas apgavikas, kurio tapatybė nuolat kinta.  Lokis yra skandinavų mitologijos apgavystės, chaoso ir formų kaitos dievas, kilęs iš milžinų giminės, bet tapęs dievų asų bendruomenės nariu. Nors jis nėra tikras Odino brolis, jie tapo kraujo broliais, todėl Lokis užima svarbią, nors ir prieštaringą, vietą dievų panteone. Dėl savo polimorfiškumo (gebėjimo keisti pavidalą ir lytį) bei gebėjimo nuolat peržengti ribas, jis yra laikomas viena sudėtingiausių ir „queer“ archetipą atitinkančių figūrų senovės mituose. Jis ne tik geba keisti pavidalą, bet ir tiesiogiai peržengia lyties ribas, pavyzdžiui, tapdamas kumelaite ir pagimdydamas žirgą. Lokis šiuolaikiniame kontekste dažnai įvardijamas kaip „queer“ ikona, nes jo prigimtis yra transcendencinė – jis nepaiso jokių visuomenės ar gamtos nustatytų „normalumo“ kategorijų.

 

Pagal skandinavų mitologiją, pasaulio aušroje iš ledo ir ugnies sąveikos atsirado pirmasis milžinas Ymiras, o vėliau iš jo kūno dievai – Odinas ir jo broliai Vilis bei Vė – sukūrė pasaulį, taip įtvirtindami savo dieviškąją prigimtį. Odinas tapo dievų valdovu, nes kartu su broliais nugalėjo milžiną Ymirą, tapo visatos kūrėju ir savo išmintimi bei magijos valdymu pranoko visas kitas dievybes. Savo valdžią jis įtvirtino per auką – išsamių žinių vardan jis paaukojo vieną savo akį prie Išminties šaltinio ir kabojo ant pasaulio medžio Ygdrasilio, taip įgydamas runų galią ir tapdamas visų dievų bei žmonių tėvu. Odinas taip pat demonstruoja neįprastą lytinį sudėtingumą. Nors jis yra archetipinis vyriškas vadas, Odinas praktikavo seidrą – magiją, kuri skandinavų visuomenėje buvo laikoma išskirtinai „moteriška“ veikla. Vikingų kultūroje vyras, užsiimantis moteriškomis praktikomis, būdavo siejamas su gėdingu ergi (nevyriškumu) statusu. Vis dėlto, mitologijoje Odinas šią ribą peržengia, tapdamas visiška priešybe: jis tampa galingiausiu dievu, nebijančiu pasisavinti „moteriškų“ galių, kas rodo, jog dieviškumui šiose kultūrose lyties ribos buvo labiau įrankis nei apribojimas.

 

Kalbant apie homoseksualumą, svarbu pabrėžti, kad vikingai neturėjo „homoseksualumo“ kaip fiksuotos tapatybės kategorijos, kurią supranta šiuolaikinis pasaulis. Jų visuomenėje lytiniai santykiai tarp vyrų buvo vertinami per dominavimo ir pasyvumo prizmę. Pagrindinė gėda (vėlgi – ergi) buvo susijusi ne su pačiu homoseksualiu aktu, o su pasyvia pozicija, kuri buvo prilyginama moters padėčiai ir todėl laikoma silpnumo ženklu. Tuo tarpu aktyvus partneris nebūtinai buvo stigmatizuojamas.

 

Dėl šios priežasties mitologijoje sunku rasti aiškiai „homoseksualių“ dievybių, nes „homoseksualumas“ kaip socialinė kategorija tiesiog neegzistavo. Tačiau mitai, kuriuose dievai keičia lytį, rengiasi moteriškais drabužiais. Vienas žinomiausių ir komiškiausių skandinavų mitų pasakoja apie tai, kaip milžinas Trymas pavogė galingąjį Toro kūjį Miolnirį ir pareikalavo už jį atiduoti deivę Frėją į žmonas, tačiau ši kategoriškai atsisakė, tad dievai sugalvojo gudrų, nors ir itin neįprastą planą: aprengti patį Torą nuotakos drabužiais. Griaustinio dievas, nepaisant savo milžiniškos jėgos ir vyriško pasididžiavimo, buvo priverstas užsidėti prabangią nuotakos suknelę, paslėpti barzdą po tankiu šydu ir pasipuošti garsiuoju Brisingų vėriniu, o Lokis, virtęs kambarine, lydėjo jį į milžinų šalį kaip „palydovę“. Trymo puotoje milžinai buvo apstulbę, matydami, kaip „nuotaka“ vienu prisėdimu suvalgo visą jautį, aštuonias lašišas ir išgeria tris statines alaus, tačiau Lokis visus įtarimus sugebėjo išsklaidyti tikindamas, kad Frėja nuo ilgesio nevalgė aštuonias dienas, o kai Trymas, norėdamas pabučiuoti mylimąją, pakėlė šydą ir išvydo Toro „ugnines“ akis, jam buvo pasakyta, kad deivė nemiegojo tiek pat laiko, kol nekantravo susitikti su savo vyru. Galiausiai, kai išalkęs milžinas atnešė kūjį pašventinti jungtuvių, Toras nebeištvėrė, griebė savo ginklą ir žaibiškai sunaikino milžinų puotą, taip parodydamas, kad net ir priverstinis, komiškas lyčių vaidmenų performatyvumas ar laikinai prisiimtas „moteriškumas“ gali tapti galingu įrankiu siekiant dieviško teisingumo.

 

Valkirijos – senovės skandinavų mitologijoje „kautynių lavintojos“ ir Odino tarnaitės, kurių pagrindinis tikslas buvo skrieti virš mūšio laukų, rinkti kritusius didvyrius ir gabenti juos į Valhalą, kur šie ruošėsi paskutiniam pasaulio mūšiui. Tai buvo galingos, ginkluotos, dažnai šarvuotos moterų figūros, kurios turėjo visišką autonomiją – jos buvo laisvos kariauti, priimti sprendimus, kas žus ir kas nugalės, bei nepriklausė nuo vyrų globos. Šiuolaikiniuose queer mitologijos tyrimuose valkirijos dažnai analizuojamos per lesbietišką ar neheteronormatyvią prizmę, mat jos sudarė uždarą, tik moterų bendruomenę, gyveno atskirai nuo vyriškojo dievų pasaulio ir savo tarpusavio ryšius bei galias demonstravo per karo, bendrystės ir ištikimybės ritualus. Ši interpretacija valkirijas mato ne tik kaip mirties nešėjas, bet ir kaip nepriklausomo, į vyrų pasaulį neorientuoto moteriško gyvenimo modelį, kuriame emocinė ir kovinė energija yra skiriama bendražygėms, taip sukuriant erdvę, kurioje „moteriškumas“ pasireiškia ne per nuolankumą, o per karinę galią ir seserystę, tačiau tiesiogiai su queer pasauliu sąsajų neturi, tai veikiau šiuolaikinio pasaulio interpretacija.

 

Svarbu paminėti ir tai, kad dievų santykiai mituose dažnai buvo „skysti“. Dievybės, tokios kaip Frėja, turėjo didelę laisvę savo seksualiniame gyvenime, o mitai dažnai pateikia užuominas apie poliamorinius ar netradicinius ryšius. Šios užuominos rodo, kad senovės skandinavų mitologijoje seksualumas buvo ne tapatybės deklaracija, o dieviškos galios ir gyvenimo ciklo dalis. Visgi galima teigti, kad skandinavų mitologija yra „queer“ ne todėl, kad joje būtų homoseksualių dievų „paradas“, o todėl, kad ji nuolat žaidžia su lyties performatyvumu. Vikingų pasaulyje lytis buvo ne tiek biologinis faktas, kiek socialinis vaidmuo, kurį dievai – ypač Lokis ar Odinas – savo pavyzdžiu nuolat kvestionavo, rodydami, jog tikroji galia slypi gebėjime būti daugiau nei vienu lyčių poliumi.

 

Maištinga Siela

Ar Romos imperiją tikrai sugriovė gėjai? Iš kur atsirado šis įsitikinimas ir kodėl iš tikrųjų žlugo Roma?

 

Sveiki!

 

Vis galima viešojoje erdvėje išgirsti tokį pasakymą, kad toleruoti gėjų ir apskritai visų homoseksualų negalima, nes jie civilizacijai neša pražūtį, o kaip pagrindinis argumentas iš „iš oro“ pateikiamas argumentas, jog Roma žlugo būtent dėl ją užvaldžiusių gėjų (aliuzija į gėjų Europą, gėjų Briuselį ir gėjų diktatūrą, mafiją), pastarieji sietini su vertybių degradacija, nevaldomu seksualiniu ištvirkimu ir palaidu, lengvabūdišku ir disciplinos neturinčiu gyvenimo būdu.

 

Paskutinėmis dienomis socialiniuose tinkluose, besiruošiant LGBTQ+ eitynėms, vėl užplūdo mitiniai kaltinimai, kad Romą sužlugdė... homoseksualai. Tai absurdiškai juokinga, bet nutariau plačiau pasidomėti, iš kur šis homofobinis nepagrįstas įsitikinimas susiformavo ir kaip jis prigijo net tarp intelektualų, kurie tikriausiai tos senovės Romos istorijos nei girdėjo, nei jos išmano, bet MANO, KAD ŽINO, kas dėl jos žlugimo kaltas, bet manyti netolygu žinoti.

 

Kaip susikūrė šiuolaikinis mitas, kad Romą sužlugdė gėjai? Kas ir kodėl skleidžia šitą propagandą ir kam jis naudingas?

 

Idėja, kad Romos imperiją sužlugdė seksualinis palaidumas ar „gėjai“, yra ne istorinis faktas, o modernus mitologinis darinys, suformuotas XIX–XX a. konservatyviosios kultūros atstovų. Šis naratyvas atsirado bandant įpinti Antikos istoriją į šiuolaikinius politinius debatus apie moralę ir visuomenės tvarką. Užuot objektyviai analizavę sudėtingas imperijos žlugimo priežastis, šio mito kūrėjai pasitelkė „nuosmukio“ retoriką, kurią patys romėnai naudojo savo politiniams oponentams kritikuoti. Taip atskiri moralizuojantys komentarai iš senovės tekstų buvo išplėsti iki pasaulinės „teorijos“, siekiančios parodyti, kad neva nukrypimas nuo tradicinių patriarchalinės šeimos normų tiesiogiai lemia civilizacijų griūtį.

 

Šio mito ištakos glūdi pačių romėnų rašytojų, tokių kaip Tacitas, Svetonijus ar Juvenalis, darbuose, tačiau svarbu suprasti, kad jie seksualinį elgesį vertino visiškai kitame kontekste. Romėnų elito kritikai, rašydami apie imperatorių, pavyzdžiui, Nerono ar Heliogabalo, seksualinius nuotykius, siekė ne diagnozuoti seksualinę orientaciją, o pabrėžti politinį neveiksnumą ir nukrypimą nuo senosios Romos „virtus“ (vyriškumo ir dorybės) idealų. Šie autoriai savo politiniuose pamfletuose naudojo seksualumą kaip ginklą – apkaltinti vyrą „pasyviu“ seksualiniu elgesiu reiškė apkaltinti jį silpnumu, moteriškumu ir nesugebėjimu valdyti, o tai šiais laikais buvo klaidingai interpretuota kaip kova prieš „gėjus“.

 

Mokslinėje literatūroje šis mitas yra nuosekliai dekonstruojamas ir atmetamas. Istorikas Edwardas Gibbonas, savo fundamentaliame veikale „Romos imperijos nuosmukio ir žlugimo istorija“, nors ir minėjo moralinį nuosmukį, savo argumentus grindė krikščionybės įtaka ir instituciniu silpnumu, o ne seksualinėmis mažumomis. Šiuolaikiniai tyrinėtojai, tokie kaip Amy Richlin savo darbe „The Garden of Priapus“ arba Craigas Williamsas knygoje „Roman Homosexuality“, detaliai išanalizavo romėnų seksualumo sampratą ir patvirtino, kad „homoseksualumas“ kaip tapatybė Romoje apskritai neegzistavo. Mokslininkai pabrėžia, kad diskursas apie seksualinį dekadansą buvo tik retorinis įrankis, skirtas diskredituoti valdovus, o ne realus socialinis reiškinys, daręs įtaką imperijos karinei galiai.

 

Seksualumo suvokimas Romoje rėmėsi griežta hierarchija: svarbu buvo ne partnerio lytis, o tai, ar esi dominuojantis, ar pasyvus partneris. Romėnų vyrui buvo visiškai priimtina turėti lytinių santykių su vyrais, vergais ar prostitutėmis, su sąlyga, kad jis išlaikė savo, kaip piliečio ir „tikro vyro“, dominavimo poziciją. „Gėjai“ kaip socialinė grupė su bendrais interesais ar politine galia niekada neegzistavo; seksualinis elgesys buvo privatus reikalas, neatsiejamas nuo galios santykių, o ne politinė tapatybė. Taigi, romėnų visuomenė seksualiai buvo kur kas liberalesnė nei moderni Vakarų visuomenė, todėl kaltinimas „homoseksualų invazija“ yra anakronizmas, t. y. chronologinė klaida, kai įvykis, asmuo, daiktas, reiškinys ar idėja yra perkeliami į jiems nebūdingą laikmetį.

 

Galiausiai šiandieninis mitas apie „gėjus, sužlugdžiusius Romą“, yra pavojingas, nes jis ignoruoja tikrąsias Romos griūties priežastis: ekonominę infliaciją, nuolatinius barbariškų genčių įsiveržimus, valstybės aparato biurokratizaciją ir nuolatinius pilietinius karus dėl sosto. Šis mitas veikia kaip lengvai virškinamas, emocijomis grįstas paaiškinimas, leidžiantis tam tikroms ideologinėms grupėms išvengti sudėtingų geopolitinių ir ekonominių problemų analizės. Istoriškai patikrinus faktus, tampa aišku: Romos imperija žlugo ne dėl to, kad jos piliečiai gyveno per daug laisvą seksualinį gyvenimą, o dėl to, kad ji nebegalėjo atlaikyti milžiniško išorinio ir vidinio spaudimo, kurį suformavo šimtmečius trukusi imperinė ekspansija ir vėlesnė stagnacija. Toks būtų daugmaž istorinės tiesos kontekstas, bet ar nors vienam homofobui tai įdomu?

 

Maištinga Siela

Snobizmas ir homoseksualai: kokie būna gėjai snobai Lietuvoje ir pasaulyje?

 

Sveiki!
 
Neseniai įsivėliau į įdomią diskusiją apie tai, kad homoseksualai vyrai dažnai orientuojami ir matomi per savo seksualinę tapatybę, o snobiškų gėjų praktiškai nėra. Aišku, tai stereotipas, atėjęs iš nežinojimo apskritai apie skirtybes, tad nusprendžiau šiuo įrašu sudėti tam tikrus akcentus.
 
Snobizmo anatomija: nuo kilmės iki elito iliuzijos
 
Snobizmas – tai ne šiaip polinkis į prabangą ar intelektualinius debatus, o giliai įsišaknijęs socialinis mechanizmas, veikiantis kaip nuolatinė distancijos paieška. Pats žodis „snobas“ kildinamas iš lotyniško trumpinio s.nob. (sine nobilitate – „be kilmingumo“), kuriuo XIX a. Didžiosios Britanijos universitetų ir prestižinių pensionų sąrašuose buvo žymimi turtingi, bet aristokratiško kraujo neturintys jaunuoliai. Norėdami kompensuoti šį „trūkumą“, jie ėmė maniakiškai kopijuoti aukštuomenės manieras, skonį ir kalbėseną. Laikui bėgant, snobizmas transformavosi iš paprasto elito mėgdžiojimo į intelektualinį, estetinį ar kultūrinį pranašumo demonstravimą. Šiandien snobas yra tas, kuris savo vertę matuoja ne tuo, ką jis mėgsta, o tuo, ką jis atmeta kaip „prastą skonį“ – ar tai būtų populiarioji muzika, masinė literatūra, ar vidutinės kainos vynas.
 
Estetikos šventovė: kodėl snobizmas klesti gėjų kultūroje?
 
Nagrinėjant snobizmą homoseksualių vyrų bendruomenėje, išryškėja unikali kultūrinė dinamika. Istoriškai, kai homoseksualumas buvo kriminalizuotas ar socialiai atstumtas, menas, mada ir aukštoji kultūra tapo saugiu prieglobsčiu – erdve, kurioje buvo galima kurti savitą kalbą ir identitetą. Šiame kontekste snobizmas tarp gėjų dažnai tampa ne tik tuščiagarbiškumu, bet ir gynybine reakcija prieš atstūmimą. „Jei visuomenė mane laiko marginalu, aš būsiu tas, kuris diktuoja estetinį toną,“ – tarsi sako šis mechanizmas. Taip susiformavo rafinuoto, viską išmanančio estetikos arbitro įvaizdis. Tai pastebima per didesnį jautrumą detalėms, interjerui, literatūrai ir operai, kur geras skonis tampa savotišku slaptuoju kodu, leidžiančiu atpažinti „savus“ ir tuo pat metu išlaikyti intelektualinį pranašumą prieš heteronormatyvią daugumą.
 
Geografiniai niuansai: nuo Londono salonų iki Vilniaus kavinių
 
Gėjų snobizmas įgauna skirtingus atspalvius priklausomai nuo geografinio ir kultūrinio konteksto. Didžiojoje Britanijoje jis dvelkia aristokratišku melancholiškumu – čia vertinamas Oskaro Vaildo stiliaus šmaikštumas, seni leidiniai odiniais viršeliais ir gebėjimas ironizuoti save geriant brangų viskį. Jungtinėse Valstijose snobizmas yra dinamiškesnis, orientuotas į statusą, Niujorko meno galerijas, modernizmą ir fizinį kūno kultą, kur intelektas derinamas su griežta treniruotėmis išpuoselėta išvaizda. Prancūzijoje snobizmas pasireiškia per absoliutų intelektualinį ir gastronominį elitizmą: pokalbiai apie Marcelį Proustą prie natūralaus vyno taurės čia yra ne poza, o gyvenimo būdas. Tuo tarpu Lietuvoje šis reiškinys dar pakankamai jaunas, bet ryškus. Lietuvis gėjus snobas dažnai yra tas, kuris bėga nuo provincinio mąstymo, demonstruoja vakarietišką erudiciją, lankosi alternatyvaus kino festivaliuose ir ironiškai stebi vietinį kontekstą, kartais pats nepastebėdamas, kaip jo paties snobiškumas tampa nauja provincialumo forma.

 
Stereotipai ir intelektualaus gėjaus portretas
 
Populiariojoje kultūroje gėjaus snobo stereotipas piešiamas itin ryškiai: tai visada nepriekaištingai apsirengęs, šiek tiek arogantiškas vyras su taure rankoje, cituojantis autorius, kurių niekas neskaitė, ir kritikuojantis viską – nuo kito žmogaus batų iki jo muzikinio skonio. Tačiau už šio fasado slepiasi gilesnis intelektualus snobizmas. Tai vyrai, kuriems estetinė ir protinė stimuliacija yra būtina egzistencijos sąlyga. Jie nelaiko savęs tiesiog gėjais – jie laiko save mąstančiais individais, o jų seksualinė orientacija tėra viena iš daugelio jų asmenybės briaunų, nors ir suteikianti tam tikrą melancholišką kampą pasaulėžiūrai. Jie vertina tylą, gilias diskusijas ir kokybę visose gyvenimo srityse, net jei tai kartais aplinkiniams atrodo kaip neprieinama arogancija.
 
Vidiniai demonai: vienatvė tarp knygų lentynų
 
Paradoksalu, tačiau būtent šis išlavintas intelektas ir aukšti standartai tampa didžiausiu šių vyrų iššūkiu. Snobizmas tarp gėjų dažnai sukuria emocinę izoliaciją. Keldami itin aukštus reikalavimus partnerio intelektui, išvaizdai ir skoniui, šie vyrai neretai pasmerkia save vienatvei – rasti „idealų“ intelektualinį atitikmenį mažoje bendruomenėje yra beprotiškai sunku. Be to, jie susiduria su dvigubu spaudimu: heteroseksuali visuomenė juos vis dar gali vertinti per stereotipų prizmę, o pati gėjų bendruomenė, kartais labiau orientuota į jaunystės kultą ir naktinį gyvenimą, jų snobišką uždarumą priima kaip atstumiantį elitizmą. Tai sukuria specifinį konfliktą tarp troškimo būti suprastam ir noro išlikti virš „pilkos masės“.
 
Hetero vs. Homo snobizmas: kur nubrėžiama riba?
Galiausiai verta paklausti: kuo gėjų snobizmas skiriasi nuo heteroseksualaus vyro snobizmo? Jei heteroseksualaus vyro snobizmas dažniau sukasi aplink tradicinius galios, statuso ir materialių pasiekimų simbolius – automobilius, sporto klubų narystes ar finansinius rodiklius – tai gėjų snobizmas yra kur kas labiau estetizuotas ir performatyvus. Hetero snobas demonstruoja tai, ką jis turi; gėjus snobas demonstruoja tai, ką jis jaučia ir supranta. Tai nereiškia, kad snobiškumas yra universaliai būdingas visiems homoseksualiems vyrams – bendruomenė yra tokia pat įvairi kaip ir bet kuri kita. Tačiau ten, kur jis pasireiškia, jis tampa savita meno forma, bandymu kasdienybę paversti estetiniu spektakliu, net jei tas spektaklis kartais vaidinamas tik sau pačiam, tyliai gurkšnojant viskį prie židinio.

 
Pasaulio kontekstas: estetinio ir intelektualinio snobizmo titanai
 
Oskaras Vaildas (Oscar Wilde) – neabejotina snobizmo, dendiškumo ir rafinuoto intelekto ikona. XIX a. pabaigos airių rašytojas ir dramaturgas savo gyvenimą pavertė meno kūriniu, o jo kandus šmaikštumas ir estetinė filosofija tapo snobizmo etalonu. O. Vaildas deklaravo, kad menas yra aukščiau už moralę, o geras skonis – svarbesnis už visuomenės normas. Jo garsioji frazė „Mano skonis labai paprastas – aš visada tenkinuosi tuo, kas geriausia“ puikiai apibūdina jo intelektualinę aroganciją, kuri kartu buvo ir ginklas prieš Viktorijos laikų veidmainystę.
 
Trumanas Kapotė (Truman Capote) – XX a. JAV literatūros genijus, kurio snobizmas pasireiškė per maniakišką elitizmo siekį ir aukštuomenės apžavus. T. Kapotė buvo žinomas dėl savo išrankumo draugams, aštraus liežuvio ir gebėjimo manipuliuoti Niujorko elitu, kurį jis vadino savo „gulbėmis“. Jo snobiškumas nebuvo tik poza: tai buvo gilus įsitikinimas savo kultūriniu pranašumu, demonstruojamas prabangiuose vakarėliuose, kur jis vertindavo svečių intelektą, aprangą ir kilmę.
 
Andrė Židas (André Gide) – prancūzų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas, atstovaujantis prancūziškajam intelektualiniam snobizmui. Jis buvo estetikos ir asmeninės laisvės apologetas, kurio kūryboje ir gyvenime dominavo aukštosios kultūros kultas. Jo snobiškumas pasireiškė per absoliutų prastumo atmetimą – Židas lankėsi tik rinktiniuose Paryžiaus literatūriniuose salonuose, o jo pokalbiai buvo persmelkti gilių filosofinių įžvalgų, prieinamų tik siauram išsilavinusio elito ratui.
 
Lietuvos kontekstas: intelektualinis elitas ir nutylėtas estetizmas
 
Lietuvos kultūriniame kontekste terminą „snobas“ tiesiogiai pritaikyti konkrečioms asmenybėms yra sudėtingiau, nes mūsų visuomenėje ši etiketė dažnai turi neigiamą atspalvį, o homoseksualumas ilgą laiką buvo (ir iš dalies tebėra) tabu. Todėl lietuviškasis gėjų snobizmas labiau reiškiasi per nutylėtą estetinį elitizmą ir aukštosios kultūros puoselėjimą. Čia ryškėja asmenybės, kurios savo gyvenimo būdu, erudicija ir kūryba formuoja vakarietišką, intelektualų skonį, nors pačios nebūtinai demonstruoja savo asmeninį gyvenimą.
 
Vienas iš pavyzdžių – Lietuvos teatro, operos ir mados pasaulio kūrėjai, kurių pavardės dažnai siejamos su bekompromisiu estetikos siekiu. Tokie menininkai kaip Juozas Statkevičius (nors jo kūryba labiau orientuota į madą nei į grynąjį intelektualinį snobizmą) demonstruoja aukšto lygio estetinį snobizmą – reikalavimą kokybei, prabangai ir išskirtinumui. Tuo tarpu teatro ir vizualiųjų menų lauke veikiantys intelektualai snobiškumą išreiškia per alternatyvios kultūros, elitinio meno ir filosofijos aukštinimą, atsiribodami nuo masinio skonio ir provincialumo.
 
Lietuvos kontekste snobiškumas tarp gėjų intelektualų dažniausiai veikia kaip tylus „kultūrinis filtras“. Tai pasireiškia Vilniaus ar Kauno meno galerijose, akademiniuose sluoksniuose bei literatūriniuose vakaruose, kur intelektualus pranašumas tampa savotišku skydu. Šios asmenybės cituoja prancūzų filosofus, kolekcionuoja meną ir lankosi tik specifiniuose renginiuose (pavyzdžiui, „Kino pavasario“ nišinėse programose ar šiuolaikinio meno parodų atidarymuose), taip kurdamos mažą, bet itin rafinuotą intelektualinį burbulą, kuris drąsiai konkuruoja su Europos didmiesčių salonų kultūra.
 
Maištinga Siela

Asmenybė. Rašytojas Markizas de Sadas (Donatien Alphonse François de Sade): biografija, gyvenimas, knygos, erotika, "120 Sodomos dienų" ir kt.

 

Sveiki, brangieji!

 

Tęsiu garsiausių pasaulių rašytojų gyvenimus ir jų nuveiktus darbus. Šįkart labai prieštaringai savu metu vertintą erotinio (gal net beveik pornografinio) romano rašytoją prancūzą Markizą de Sadą.

 

ANKSTYVASIS MARKIZO DE SADO GYVENIMAS: TĖVAI, POMĖGIAI, TUOMETINĖ PRANCŪZIJA IR SOCIALINĖ PADĖTIS

 

Donatienas Alphonse’as François de Sade’as (mums labiau žinomas kaip Markizas de Sadas) gimė 1740 m. birželio 2 d. Paryžiuje, Condé rūmuose. Jo kilmė buvo itin aukšta ir prestižinė: tėvas, grafas Jeanas-Baptiste’as de Sade’as, buvo diplomatas ir karininkas, o motina Marie-Éléonore de Maillé de Carman buvo artima karališkosios giminės giminaitė. Nors šeima priklausė senajai aristokratijai, jų finansinė padėtis nebuvo stabili, o santykiai šeimoje – šalti. Ankstyvoji vaikystė praėjo prabangoje, tačiau be tėvų šilumos: motina netrukus pasitraukė į vienuolyną, o tėvas didžiąją laiko dalį leido tarnyboje ar ieškodamas pramogų, tad berniuko auklėjimu rūpinosi dėdė abatas, pagarsėjęs savo meile literatūrai ir, ironiška, gana laisvamanišku gyvenimo būdu.

 

De Sadas augo Liudviko XV valdymo laikais, kai Prancūzija išgyveno „galantiškąjį“, bet kartu ir gilaus moralinio dvilypumo laikotarpį. Tai buvo Švietimo amžius – mąstytojai kaip Voltaire’as ir Rousseau kėlė laisvės idėjas, tačiau už blizgančio Versalio rūmų fasado slypėjo korupcija, didžiulė socialinė nelygybė ir dekadansas. Aristokratija mėgavosi absoliučia privilegija, o elito sluoksniuose libertinizmas (moralinių ir religinių suvaržymų atmetimas) tapo savotiška mada. Mažasis Donatienas matė šį kontrastą: griežtas religines apeigas ir tuo pat metu egzistuojantį visišką hedonizmą bei cinizmą aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose.

 

Būdamas dešimties, de Sadas pradėjo mokytis prestižinėje jėzuitų Louis-le-Grand kolegijoje Paryžiuje. Čia jis gavo puikų klasikinį išsilavinimą, studijavo retoriką, filosofiją ir kalbas. Jėzuitų mokymo metodai buvo griežti, tačiau būtent čia pasireiškė jo didžiausia aistra – teatras. Mokykloje vaidinami spektakliai jam paliko neišdildomą įspūdį; jis visą gyvenimą liko pamišęs dėl scenos menų, režisūros ir vaidybos. Šis polinkis į teatrališkumą vėliau persikėlė ir į jo asmeninį gyvenimą bei kūrybą – jis viską matė kaip didelį, dažnai žiaurų ir provokuojantį vaidinimą.

 

Paauglystėje, būdamas vos 14-os metų, de Sadas įstojo į kavalerijos mokyklą ir netrukus pasinėrė į Septynerių metų karą. Karinė tarnyba jam sekėsi neblogai – jis pasižymėjo drąsa, gavo kapitono laipsnį ir išmoko kietos disciplinos, tačiau tuo pačiu metu kare pamatė mirtį, prievartą ir žmogaus gyvybės trapumą. Ši patirtis sutvirtino jo cinizmą ir suvokimą, kad jėga dažnai yra vienintelis galiojantis įstatymas. Grįžęs iš karo kaip jaunas karininkas, jis buvo laikomas žavingu, išsilavinusiu, bet itin ūmiu ir neprognozuojamu jaunuoliu, kurio temperamentas pradėjo kelti nerimą jo šeimai.

Markizo de Sado tėvas buvo vardu Jeanas-Baptiste'as François Joseph de Sade buvo taip nusivylęs sūnumi ir juo gėdijosi, kad stengėsi jį laikyti izoliuotą nuo visuomenės psichiatrijos klinikose.

 

Iki tol, kai tapo žinomu rašytoju, de Sado charakteris pasižymėjo kraštutinumais. Jis buvo nepaprastai inteligentiškas, ambicingas ir turėjo puikų humoro jausmą, tačiau kartu buvo egocentriškas, linkęs į pykčio priepuolius ir nepakenčiantis jokių autoritetų. Jo socialinė padėtis garantavo jam neliečiamumą, kuo jis mielai naudojosi. Finansinės tėvo bėdos vertė jį ieškoti naudingų vedybų, tad 1763 m. jis vedė Renée-Pélagie de Montreuil. Nors santuoka turėjo jį sutramdyti, ji tik suteikė jam daugiau išteklių tenkinti savo vis labiau tamsėjančius pomėgius.

 

Dar prieš pirmąsias knygas de Sadas tapo žinomas ne skaitytojams, o Paryžiaus policijai. Jo pomėgis lankytis viešnamiuose ir organizuoti orgijas, kuriose jis bandydavo įgyvendinti savo filosofines ir seksualines fantazijas, greitai tapo vieša paslaptimi. Pirmieji rimti teisiniai nemalonumai prasidėjo dėl „Rose Keller skandalo“, kai jis buvo apkaltintas smurtu prieš jauną moterį. Šie ankstyvieji suėmimai ir laikas, praleistas kalėjimuose (kur jis patekdavo dėl karaliaus pasirašytų slaptų įsakymų – lettres de cachet), tapo ta terpe, kurioje jo pyktis visuomenei ir religijai transformavosi į radikalią literatūrą.

 

MARKIZO DE SADO LITERATŪRINIS IŠKILIMAS, EROTINĖ LITERATŪRA, SKANDALAI IR KALĖJIMAI

 

Markizo de Sado virsmas iš dekadentiško aristokrato į radikalų rašytoją nebuvo atsitiktinis kūrybinis pasirinkimas, o veikiau desperatiška reakcija į ilgus izoliacijos metus. Didžiąją dalį savo brandaus gyvenimo – iš viso apie 27 metus – jis praleido įvairiuose kalėjimuose bei psichiatrinėse ligoninėse, tad popierius jam tapo vienintele erdve, kurioje jis galėjo nebaudžiamas manifestuoti savo neapykantą visuomenei ir Dievui. Jo rašymo procesas buvo paženklintas obsesijos: sėdėdamas ankštose celėse, jis rašydavo valandų valandas, dažnai naudodamas itin smulkų šriftą, kad sutaupytų brangų popierių. Garsusis „120 Sodomos dienų“ rankraštis, rašytas ant 12 metrų ilgio ritinio, tapo jo asmeniniu ritualu – savotiška „juodąja liturgija“, kurioje jis sistemingai katalogavo visas įsivaizduojamas žmogaus iškrypimo formas, siekdamas sukurti išsamiausią blogio enciklopediją.

 

De Sado literatūrinė filosofija rėmėsi idėja, kad gamta yra negailestinga ir destruktyvi, o žmogus, sekdamas savo prigimtimi, privalo atsikratyti moralės pančių. Jis pats yra sakęs, kad jo rašymas yra „pavojingas tik tiems, kurie neturi pakankamai drąsos pažvelgti į tiesą apie žmogaus sielos gelmes“. Seksą jis laikė ne meilės išraiška, o galios įrankiu, mechaniniu veiksmu, kurio metu stipresnis subjektas dominuoja silpnesnį. Jo svarbiausi kūriniai, tokie kaip „Justina, arba dorybės nelaimės“ bei „Žiuljeta, arba ydos suklestėjimas“, iliustravo šią cinišką pasaulėžiūrą: dorybingi personažai juose visada kenčia ir žūsta, o tie, kurie pasiduoda žiaurumui ir egoizmui, klesti ir mėgaujasi gyvenimu.

 

Realiame gyvenime de Sadas neapsiribojo vien teoriniais pasvarstymais, o aktyviai siekė įgyvendinti savo fantazijas, kurios anuomet kėlė tikrą siaubą. 1768 m. įvykęs „Rose Keller skandalas“ parodė jo polinkį į flageliaciją (plakimą) – jis pasamdė moterį, ją uždarė savo namuose Arcueil ir fiziškai kankino, stebėdamas jos skausmą. Dar garsesnis buvo 1772 m. Marselio incidentas, kurio metu markizas kartu su savo tarnu Latouru pasisamdė kelias prostitutes orgijai. Jos metu de Sadas naudojo stiprius afrodiziakus (vadinamąsias „ispanines museles“), kurie sukėlė moterims sunkius apsinuodijimus. Šie žaidimai neapsiribojo vien heteroseksualiais ryšiais – de Sadas atvirai praktikavo sodomiją, kuri tuo metu Prancūzijoje buvo laikoma sunkiu nusikaltimu, už kurį teoriškai grėsė mirties bausmė sudeginant.

 

Policijos persekiojamas jis buvo beveik nuolatos, o jo byla tapo asmeniniu policijos inspektoriaus Marais ir paties karaliaus galvos skausmu. Kadangi jis buvo aukšto rango aristokratas, valstybė dažnai naudojo lettres de cachet – slaptus suėmimo orderius, leidžiančius jį įkalinti be teismo, siekiant išvengti viešos gėdos jo šeimai. Jo tėvas, grafas de Sade’as, sūnumi nusivylė labai anksti, laikydamas jį gėda giminei ir visiškai atsiribodamas nuo jo likimo. Tuometinė visuomenė į jį žiūrėjo kaip į monstrą, kurio vardas tapo sinonimu viskam, kas yra iškrypę ir pagedę. Net ir revoliucijos metais, kai de Sadas trumpam buvo išlaisvintas, jo radikalumas gąsdino net pačius didžiausius maištininkus, tad jis vėl buvo uždarytas, šįkart kaip „per daug pavojingas naujajai tvarkai“.

 

Kalinimo metai Bastilijoje ir Vincennes pilyje jį pakeitė fiziškai – iš žavingo jaunuolio jis virto liguistai nutukusiu, beveik aklu seniu, tačiau jo protas išliko aštrus ir tulžingas. Jis nuolat skundėsi kalėjimo sąlygomis, tačiau būtent ten gimė jo žiauriausi tekstai. Sadas teigė, kad seksas be smurto yra „blankus kaip maistas be druskos“, ir savo kūryboje detaliai aprašinėjo ne tik orgijas, bet ir kankinimo įrankius, anatomines detales bei psichologinį aukos palaužimą. Jis tikėjo, kad dvasinis išsivadavimas įmanomas tik per visišką moralinių tabu sulaužymą, o sodomiją laikė aukščiausia maišto prieš gamtą ir religiją forma.

 

Paskutinius savo gyvenimo metus Markizas de Sadas praleido Charentono psichiatrinėje ligoninėje, kur jį apgyvendino šeimos prašymu, norint galutinai izoliuoti nuo visuomenės. Net ir ten jis nenustojo kurti – jis režisavo spektaklius, kuriuose vaidino kiti ligoninės pacientai, paversdamas gydymo įstaigą savotišku teatru. Mirė jis 1814 m., sulaukęs 74-erių, palikęs testamentą, kuriame prašė būti palaidotas be jokių religinių apeigų, o jo kapą turėjo užželti piktžolės, kad „mano vardas būtų ištrintas iš žmonių atminties“. Visuomenė jo norą iš dalies įvykdė – jo knygos dešimtmečius buvo draudžiamos ir platinamos tik pogrindyje, o oficiali istorija stengėsi jį pamiršti kaip tamsų Prancūzijos istorijos puslapį.

MARKIZO DE SADO POVEIKIS ATEINANČIOMS KARTOMS IR ŠIUOLAIKINEI MASINEI KULTŪRAI

 

Markizo de Sado palikimas XX amžiuje patyrė neįtikėtiną transformaciją: iš „prakeiktojo aristokrato“ ir pornografo jis tapo viena svarbiausių figūrų moderniajam supratimui apie žmogaus psichiką, meną ir politinę laisvę. Jo idėjos tapo pamatu ne tik seksualinei revoliucijai, bet ir gilioms filosofinėms bei meninėms diskusijoms apie tai, kas iš tikrųjų slypi už civilizuoto žmogaus kaukės.

 

Siurrealistai, vadovaujami André Bretono, de Sadą tiesiog sudievino. Jiems jis nebuvo nusikaltėlis, o greičiau didžiausias visų laikų maištautojas, kuris išdrįso išlaisvinti vaizduotę iš logikos ir moralės kalėjimo. Siurrealistai manė, kad de Sado tekstai pasiekė tai, ko jie patys siekė savo mene – visišką pasąmonės išsilaisvinimą. Garsusis menininkas Man Ray sukūrė jo įsivaizduojamą portretą, o Guillaume'as Apollinaire'as pavadino jį „laisviausia dvasia, kokia tik kada nors gyveno“. Menininkams jo kūryba buvo ne apie seksą, o apie absoliučią, bekompromisę laisvę kurti be jokių cenzūros rėmų.

 

Mokslo pasaulyje de Sado įtaka įsitvirtino per terminologiją. XIX a. pabaigoje Richardas von Krafftas-Ebingas įvedė terminą sadizmas, tiesiogiai nuorodą į markizo gyvenimą ir kūrybą. Tačiau būtent Sigmundas Freudas ir vėlesni psichoanalitikai (pavyzdžiui, Jacques'as Lacanas) de Sado tekstus pradėjo nagrinėti kaip tikslius žmogaus impulsų žemėlapius. Jie suprato, kad de Sadas aprašė tai, ką Freudas vėliau pavadino „mirties varu“ (Thanatos) – žmogaus prigimtyje tūnantį destrukcijos troškimą, kuris yra toks pat stiprus kaip ir gyvybės bei sekso varovas (Eros).

 

Po Antrojo pasaulinio karo intelektualai, tokie kaip Michelis Foucault ir Simone de Beauvoir, pradėjo de Sadą interpretuoti per politinę prizmę. Foucault savo darbuose apie seksualumo istoriją rėmėsi de Sado pavyzdžiu, rodydamas, kaip visuomenė bando kontroliuoti ir „normalizuoti“ kūną. Simone de Beauvoir savo garsioje esė „Ar turime sudeginti de Sadą?“ (Must We Burn Sade?) kėlė klausimą, ar žmogus gali būti laisvas, jei jo laisvė reikalauja kito asmens kančios. De Sadas tapo lakmuso popierėliu diskusijoms apie tai, kur baigiasi individo teisės ir prasideda kito žmogaus saugumas.

 

Populiariojoje kultūroje ryškiausią pėdsaką paliko režisierius Pieras Paolo Pasolini su filmu „Salo, arba 120 Sodomos dienų“ (1975). Pasolini perkėlė de Sado knygos veiksmą į fašistinę Italiją, taip parodydamas, kad markizo aprašyti seksualiniai kankinimai iš tiesų yra puiki metafora politiniam smurtui ir totalitarizmui. Filmas buvo toks šokiruojantis, kad daugelyje šalių buvo uždraustas dešimtmečiams, tačiau jis galutinai įtvirtino de Sado vardą kaip priemonę kalbėti apie pačias tamsiausias žmogaus ir valstybės puses.

Piero Paolo Pasolini filmą „Solo, arba 120 Sodomos dienų“ kurį laiko rodė Vilniaus „Skalvijos“ kino teatras.Homoerotiniai santykiai nėra pateikiami kaip romantinė ar tapatybės išraiška, o veikiau kaip kraštutinė galios ir dominavimo forma. Keturi valdžios atstovai (libertinai) prievartos aktus prieš jaunus vaikinus naudoja tam, kad pademonstruotų savo absoliučią kontrolę ir visiškai sunaikintų aukų orumą. Filme gausu scenų, kuriose vyriškas kūnas tampa politinės agresijos objektu, o sodomija vaizduojama kaip priemonė sulaužyti bet kokius visuomenės moralinius tabu. Šie santykiai perteikiami per šaltą, beveik klinikinį žvilgsnį, pabrėžiant ne aistrą, o mechaninį išnaudojimą ir hierarchiją. Jaunuoliai verčiami dalyvauti seksualiniuose aktuose tarpusavyje arba su budeliais, taip iliustruojant fašistinę ideologiją, kurioje kūnas tėra valstybės nuosavybė. Tokiu būdu Pasolini de Sado tekstą paverčia vizualia analize, kurioje bet kokia seksualinė išraiška, įskaitant homoerotinę, tampa totalitarinio smurto įrankiu.

 

Radikalioji feministė Andrea Dworkin į Markizą de Sadą žiūrėjo ne kaip į laisvės simbolį, o kaip į brutalų patriarchalinės ideologijos architektą, kurio kūryba atvirai šlovina moterų pavergimą. Jos nuomone, de Sado tekstai nėra nekalta fantazija, bet tikslus žemėlapis, rodantis, kaip vyriška galia sistemoje realizuojama per smurtą, kankinimą ir seksualinį dominavimą. Dworkin griežtai kritikavo intelektualus, aukštinusius de Sadą, teigdama, kad jų ginama „kūrybinė laisvė“ yra pastatyta ant realių moterų skausmo ir nužmoginimo. Analizuodama de Sado personažus Justiną ir Žiuljetą, ji darė išvadą, kad autorius moterims paliko tik du pasirinkimus: būti kankinamai dorybingai aukai arba tapti žiauria budelio bendrininke. Ji laikė de Sadą modernios pornografijos pradininku, kuris seksualizavo neapykantą moterims ir pavertė ją priimtina vyriško malonumo forma. Pasak Dworkin, de Sado „maištas“ prieš Dievą ir visuomenę iš tiesų buvo tik radikali pastanga įtvirtinti absoliučią vyro teisę savintis ir naikinti moters kūną. Galiausiai jai de Sadas buvo ne revoliucionierius, o simptomas giliai sergančios kultūros, kurioje vyro malonumas yra neatsiejamas nuo kito žmogaus naikinimo.

 

Šiandien de Sadas vertinamas nebe kaip pornografas, o kaip radikalus mąstytojas, kuris pirmasis išdrįso pasakyti, kad žmogus nėra vien tik gera ir dorybinga būtybė. Jis parodė, kad civilizacija yra tik plona plėvelė, po kuria slepiasi žiaurūs instinktai. Nors jo aprašyti veiksmai išlieka atstumiantys ir nusikalstami, jo drąsa tyrinėti uždraustas temas atvėrė duris moderniai psichologijai, egzistencializmui ir šiuolaikiniam menui, kuriame nebijoma kelti nepatogių klausimų apie žmogaus prigimtį.

 

Maištinga Siela