Snobizmas ir homoseksualai: kokie būna gėjai snobai Lietuvoje ir pasaulyje?

 

Sveiki!
 
Neseniai įsivėliau į įdomią diskusiją apie tai, kad homoseksualai vyrai dažnai orientuojami ir matomi per savo seksualinę tapatybę, o snobiškų gėjų praktiškai nėra. Aišku, tai stereotipas, atėjęs iš nežinojimo apskritai apie skirtybes, tad nusprendžiau šiuo įrašu sudėti tam tikrus akcentus.
 
Snobizmo anatomija: nuo kilmės iki elito iliuzijos
 
Snobizmas – tai ne šiaip polinkis į prabangą ar intelektualinius debatus, o giliai įsišaknijęs socialinis mechanizmas, veikiantis kaip nuolatinė distancijos paieška. Pats žodis „snobas“ kildinamas iš lotyniško trumpinio s.nob. (sine nobilitate – „be kilmingumo“), kuriuo XIX a. Didžiosios Britanijos universitetų ir prestižinių pensionų sąrašuose buvo žymimi turtingi, bet aristokratiško kraujo neturintys jaunuoliai. Norėdami kompensuoti šį „trūkumą“, jie ėmė maniakiškai kopijuoti aukštuomenės manieras, skonį ir kalbėseną. Laikui bėgant, snobizmas transformavosi iš paprasto elito mėgdžiojimo į intelektualinį, estetinį ar kultūrinį pranašumo demonstravimą. Šiandien snobas yra tas, kuris savo vertę matuoja ne tuo, ką jis mėgsta, o tuo, ką jis atmeta kaip „prastą skonį“ – ar tai būtų populiarioji muzika, masinė literatūra, ar vidutinės kainos vynas.
 
Estetikos šventovė: kodėl snobizmas klesti gėjų kultūroje?
 
Nagrinėjant snobizmą homoseksualių vyrų bendruomenėje, išryškėja unikali kultūrinė dinamika. Istoriškai, kai homoseksualumas buvo kriminalizuotas ar socialiai atstumtas, menas, mada ir aukštoji kultūra tapo saugiu prieglobsčiu – erdve, kurioje buvo galima kurti savitą kalbą ir identitetą. Šiame kontekste snobizmas tarp gėjų dažnai tampa ne tik tuščiagarbiškumu, bet ir gynybine reakcija prieš atstūmimą. „Jei visuomenė mane laiko marginalu, aš būsiu tas, kuris diktuoja estetinį toną,“ – tarsi sako šis mechanizmas. Taip susiformavo rafinuoto, viską išmanančio estetikos arbitro įvaizdis. Tai pastebima per didesnį jautrumą detalėms, interjerui, literatūrai ir operai, kur geras skonis tampa savotišku slaptuoju kodu, leidžiančiu atpažinti „savus“ ir tuo pat metu išlaikyti intelektualinį pranašumą prieš heteronormatyvią daugumą.
 
Geografiniai niuansai: nuo Londono salonų iki Vilniaus kavinių
 
Gėjų snobizmas įgauna skirtingus atspalvius priklausomai nuo geografinio ir kultūrinio konteksto. Didžiojoje Britanijoje jis dvelkia aristokratišku melancholiškumu – čia vertinamas Oskaro Vaildo stiliaus šmaikštumas, seni leidiniai odiniais viršeliais ir gebėjimas ironizuoti save geriant brangų viskį. Jungtinėse Valstijose snobizmas yra dinamiškesnis, orientuotas į statusą, Niujorko meno galerijas, modernizmą ir fizinį kūno kultą, kur intelektas derinamas su griežta treniruotėmis išpuoselėta išvaizda. Prancūzijoje snobizmas pasireiškia per absoliutų intelektualinį ir gastronominį elitizmą: pokalbiai apie Marcelį Proustą prie natūralaus vyno taurės čia yra ne poza, o gyvenimo būdas. Tuo tarpu Lietuvoje šis reiškinys dar pakankamai jaunas, bet ryškus. Lietuvis gėjus snobas dažnai yra tas, kuris bėga nuo provincinio mąstymo, demonstruoja vakarietišką erudiciją, lankosi alternatyvaus kino festivaliuose ir ironiškai stebi vietinį kontekstą, kartais pats nepastebėdamas, kaip jo paties snobiškumas tampa nauja provincialumo forma.

 
Stereotipai ir intelektualaus gėjaus portretas
 
Populiariojoje kultūroje gėjaus snobo stereotipas piešiamas itin ryškiai: tai visada nepriekaištingai apsirengęs, šiek tiek arogantiškas vyras su taure rankoje, cituojantis autorius, kurių niekas neskaitė, ir kritikuojantis viską – nuo kito žmogaus batų iki jo muzikinio skonio. Tačiau už šio fasado slepiasi gilesnis intelektualus snobizmas. Tai vyrai, kuriems estetinė ir protinė stimuliacija yra būtina egzistencijos sąlyga. Jie nelaiko savęs tiesiog gėjais – jie laiko save mąstančiais individais, o jų seksualinė orientacija tėra viena iš daugelio jų asmenybės briaunų, nors ir suteikianti tam tikrą melancholišką kampą pasaulėžiūrai. Jie vertina tylą, gilias diskusijas ir kokybę visose gyvenimo srityse, net jei tai kartais aplinkiniams atrodo kaip neprieinama arogancija.
 
Vidiniai demonai: vienatvė tarp knygų lentynų
 
Paradoksalu, tačiau būtent šis išlavintas intelektas ir aukšti standartai tampa didžiausiu šių vyrų iššūkiu. Snobizmas tarp gėjų dažnai sukuria emocinę izoliaciją. Keldami itin aukštus reikalavimus partnerio intelektui, išvaizdai ir skoniui, šie vyrai neretai pasmerkia save vienatvei – rasti „idealų“ intelektualinį atitikmenį mažoje bendruomenėje yra beprotiškai sunku. Be to, jie susiduria su dvigubu spaudimu: heteroseksuali visuomenė juos vis dar gali vertinti per stereotipų prizmę, o pati gėjų bendruomenė, kartais labiau orientuota į jaunystės kultą ir naktinį gyvenimą, jų snobišką uždarumą priima kaip atstumiantį elitizmą. Tai sukuria specifinį konfliktą tarp troškimo būti suprastam ir noro išlikti virš „pilkos masės“.
 
Hetero vs. Homo snobizmas: kur nubrėžiama riba?
Galiausiai verta paklausti: kuo gėjų snobizmas skiriasi nuo heteroseksualaus vyro snobizmo? Jei heteroseksualaus vyro snobizmas dažniau sukasi aplink tradicinius galios, statuso ir materialių pasiekimų simbolius – automobilius, sporto klubų narystes ar finansinius rodiklius – tai gėjų snobizmas yra kur kas labiau estetizuotas ir performatyvus. Hetero snobas demonstruoja tai, ką jis turi; gėjus snobas demonstruoja tai, ką jis jaučia ir supranta. Tai nereiškia, kad snobiškumas yra universaliai būdingas visiems homoseksualiems vyrams – bendruomenė yra tokia pat įvairi kaip ir bet kuri kita. Tačiau ten, kur jis pasireiškia, jis tampa savita meno forma, bandymu kasdienybę paversti estetiniu spektakliu, net jei tas spektaklis kartais vaidinamas tik sau pačiam, tyliai gurkšnojant viskį prie židinio.

 
Pasaulio kontekstas: estetinio ir intelektualinio snobizmo titanai
 
Oskaras Vaildas (Oscar Wilde) – neabejotina snobizmo, dendiškumo ir rafinuoto intelekto ikona. XIX a. pabaigos airių rašytojas ir dramaturgas savo gyvenimą pavertė meno kūriniu, o jo kandus šmaikštumas ir estetinė filosofija tapo snobizmo etalonu. O. Vaildas deklaravo, kad menas yra aukščiau už moralę, o geras skonis – svarbesnis už visuomenės normas. Jo garsioji frazė „Mano skonis labai paprastas – aš visada tenkinuosi tuo, kas geriausia“ puikiai apibūdina jo intelektualinę aroganciją, kuri kartu buvo ir ginklas prieš Viktorijos laikų veidmainystę.
 
Trumanas Kapotė (Truman Capote) – XX a. JAV literatūros genijus, kurio snobizmas pasireiškė per maniakišką elitizmo siekį ir aukštuomenės apžavus. T. Kapotė buvo žinomas dėl savo išrankumo draugams, aštraus liežuvio ir gebėjimo manipuliuoti Niujorko elitu, kurį jis vadino savo „gulbėmis“. Jo snobiškumas nebuvo tik poza: tai buvo gilus įsitikinimas savo kultūriniu pranašumu, demonstruojamas prabangiuose vakarėliuose, kur jis vertindavo svečių intelektą, aprangą ir kilmę.
 
Andrė Židas (André Gide) – prancūzų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas, atstovaujantis prancūziškajam intelektualiniam snobizmui. Jis buvo estetikos ir asmeninės laisvės apologetas, kurio kūryboje ir gyvenime dominavo aukštosios kultūros kultas. Jo snobiškumas pasireiškė per absoliutų prastumo atmetimą – Židas lankėsi tik rinktiniuose Paryžiaus literatūriniuose salonuose, o jo pokalbiai buvo persmelkti gilių filosofinių įžvalgų, prieinamų tik siauram išsilavinusio elito ratui.
 
Lietuvos kontekstas: intelektualinis elitas ir nutylėtas estetizmas
 
Lietuvos kultūriniame kontekste terminą „snobas“ tiesiogiai pritaikyti konkrečioms asmenybėms yra sudėtingiau, nes mūsų visuomenėje ši etiketė dažnai turi neigiamą atspalvį, o homoseksualumas ilgą laiką buvo (ir iš dalies tebėra) tabu. Todėl lietuviškasis gėjų snobizmas labiau reiškiasi per nutylėtą estetinį elitizmą ir aukštosios kultūros puoselėjimą. Čia ryškėja asmenybės, kurios savo gyvenimo būdu, erudicija ir kūryba formuoja vakarietišką, intelektualų skonį, nors pačios nebūtinai demonstruoja savo asmeninį gyvenimą.
 
Vienas iš pavyzdžių – Lietuvos teatro, operos ir mados pasaulio kūrėjai, kurių pavardės dažnai siejamos su bekompromisiu estetikos siekiu. Tokie menininkai kaip Juozas Statkevičius (nors jo kūryba labiau orientuota į madą nei į grynąjį intelektualinį snobizmą) demonstruoja aukšto lygio estetinį snobizmą – reikalavimą kokybei, prabangai ir išskirtinumui. Tuo tarpu teatro ir vizualiųjų menų lauke veikiantys intelektualai snobiškumą išreiškia per alternatyvios kultūros, elitinio meno ir filosofijos aukštinimą, atsiribodami nuo masinio skonio ir provincialumo.
 
Lietuvos kontekste snobiškumas tarp gėjų intelektualų dažniausiai veikia kaip tylus „kultūrinis filtras“. Tai pasireiškia Vilniaus ar Kauno meno galerijose, akademiniuose sluoksniuose bei literatūriniuose vakaruose, kur intelektualus pranašumas tampa savotišku skydu. Šios asmenybės cituoja prancūzų filosofus, kolekcionuoja meną ir lankosi tik specifiniuose renginiuose (pavyzdžiui, „Kino pavasario“ nišinėse programose ar šiuolaikinio meno parodų atidarymuose), taip kurdamos mažą, bet itin rafinuotą intelektualinį burbulą, kuris drąsiai konkuruoja su Europos didmiesčių salonų kultūra.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Gabrielė Labanauskaitė apie vyrų ir moterų dramaturgijos skirtumus

 

Sveiki,

 

Šįkart dienos citata priklauso Gabrielei Labanauskaitei, kuri turi pakankamai spalvingą veiklos charakteristiką: poetė, prozininkė, dramaturgė, scenaristė, teatrologijos mokslų daktarė, docentė ir kūrybinio rašymo dėstytoja.

 

Citata paimta iš 2025 metų žurnalo „Nemunas“ (Nr. 7-8).

 

„Mano galva, šiuolaikinė moterų dramaturgija nuo vyrų skiriasi tuo, kad dažniau nagrinėja žmonių santykius, socialines temas, jose yra daugiau veikėjų moterų. Ryškėja feministiniai motyvai. Tada, aišku, pasiseka ir aktorėms – jos gauna daugiau pagrindinių vaidmenų. Tokias pjeses dažniau renkasi moterys režisierės arba neheroseksualūs vyrai režisieriai. Moterims tiek anksčiau, tiek dabar ypač rūpi žmonių santykiai, tarpusavio ryšys, jos siekia atspindėti laikmečio socialinę aplinką – tai paralelės su Žemaitės kūryba. <...> Vyrai neretai mėgsta imtis istorinių, epinių, „didelių“ pasakojimų, o mes dažniau žvelgiame į kasdienybę pro padidinimo stiklą, fiksuojame detales, akimirkas.“ Gabrielė Labanauskaitė

 

Mes pamažu bandome purtytis vyrų ir moterų literatūros, bet pastebiu, kad nuo to nepabėgsime, teatro pasaulyje (ir dramaturgijoje) moters ir vyro kūrybos kryptis, matyt, dar labiau kanonizuotos. O gal aš ir klystu?

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: poetas Rimvydas Stankevičius apie lyčių stereotipus, kairiarankius sovietmečiu ir laisvę būti savimi

 Sveiki,

 

„Gimtadieniams dovanų gaudavau plastmasinius automobilius (nes esu berniukas – o berniukai labai mėgsta žaisti automobiliais), nemokėdavau ir nenorėdavau su jais žaisti. Todėl suaugusiųjų buvau atidžiau stebimas – ar labai nenormalus... Dar vaikų darželyje buvau pripažintas nenormaliu – mat buvau kairiarankis, todėl ant dešinės man rišdavo raudoną kaspiną ir choru mėgindavo įtikinti, kad man kaire ranka rašyti ir piešti labiau patinka tik todėl, jog neskiriu savo rankyčių ir manau, kad kairė – tai dešinė. Jie jau tada geriau už mane žinojo, kas man geriau. Kas tiek jie? Minia, pulkas, masė – ta pati, kuri sakė: „Gerai mokykis, kad taptum gydytoju.“ Kodėl turėčiau tapti gydytoju? „Todėl, kad gydytojo darbas lengvas, algos didelės [...].“ Rimvydas Stankevičius.

 

Argi mūsų vaikai nėra laimingi gyvendami šiais laikais? Viskas leidžiama, tik išreikšk save, pilna galimybių, viskas prieinama, egzistuoja teisės, pareigos jau nebe tokios svarbios, siūlai ant dešinės neberišami ir nors šiemet mūsų jaunuolių laimės indeksas Europoje aukštas, tačiau nesu matęs labiau nelaimingų vaikų, nei dabar. Gal ir klystu. Šiandien kitos ugdymo problemos, mokomės iš laisvės kažką lipdyti, bet nelabai suvokiame ką.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Dr. Agnė Kajackaitė "WO/MEN"

 Agnė Kajackaitė. „WO/MEN“ – Vilnius: Baltos lankos, 2023. – p. 208.

 

Sveiki, knygų skaitytojai ir lyčių stereotipų laužytojai,

 

Visiškai netikėjau, kad perskaitysiu Agnės Kajackaitės knygą WO/MEN, kurią išleido leidykla Baltos lankos, išvertė Laima Bezginaitė. Visų pirma, kad mano skaitymo racioną sudaro beveik išskirtinai tik grožinė literatūra, tačiau norėjosi sužinoti ką nors daugiau, o apie A. Kajackaitės knygą buvau šį bei tą girdėjęs iš viešosios spaudos, kurioje knyga pristatoma kaip unikalus tyrimas, pagrindžiantis ekonomikos elgsenos pavyzdžiais, jog iš esmės vyrai ir moterys, nors ir panašūs, visgi skiriasi. Knyga kaip tik turi panašią paantraštę: Ar moterys ir vyrai išties tokie skirtingi, kai įprasta manyti? Taigi pati Agnė Kajackaitė, nors ir jauna, tačiau jau daug mačiusi ir išmaišiusi pasaulio, o šios knygos užuomazgos prasidėjo, kai ji su kolegomis vyrais pradėjo kalbėti apie biurų patalpų temperatūrą, nes mokslininkei šalta, o vyrukams toje pačioje patalpoje normalu. Gal dėl to, kad moterys jaučia kitaip temperatūrą? Vėliau knygoje esantys eksperimentai parodė moterų ir vyrų darbo našumą pagal temperatūrą, pasirodo, jog iš tikrųjų tai ne mitas...

 

Knygą sudaro devyni skyriai, kitaip sakant, autorė pasirenka devynis aspektus, pagal kuriuos nagrinėja lyčių skirtumus ir panašumus. Kuri lytis labiau linkusi rizikuoti, būti dosnesnė kitiems, kuri labiau konkurencinga, kas tiki sąmokslo teorijomis ir t. t., ir pan. Pradėsiu nuo to, kad jau nuo pat pratarmės autorė atsisako perdėto mokslinio stiliaus. Kažkur teko skaityti, kad rašydama knygą siekė ją perteikti taip, kad suprastų net autorės močiutė, todėl kažin kokio sudėtingo mokslinio veikalo nesitikėkite, nes knygą iš dalies gali perskaityti ir septintokas bei viską joje suprasti paraidžiui.

 

Iš vienos pusės toks šiek tiek infantilus rašymo dėsningumas glumina, nes autorė kiekvienam skyriui pasirinkusi aiškią pasakojimo strategiją, kuri galiausiai iš vieno skyriaus į kitą monotoniškai kartojasi. Pirmiausia pateikiamas asmeninis koks nors pavyzdys, dažniausiai susietas su seserimi dvyne ar šeimos nariais, vėliau nueinama prie to, kokie tyrimai buvo atliekami pasaulyje (nuorodas visas rasite knygos pabaigoje, jos gausios ir turtingos) ir galiausiai išdėstomi tų atliekamų tyrimų rezultatai. Klaikiausios buvo visgi knygos skyrelių pabaigose suformuluotos išvados, nes jos priminė Motiejaus Valančiaus literatūros ištarmes t. y. perdėta didaktika ir moralinis postringavimas: tiktai, vaikai, jūs šitaip nedarykite, kaip Jurgelis daro. „Akivaizdu, kodėl per menkas pasitikėjimas savimi gali tapti trūkumu. Jei nepakankamai tikėsime savimi, neteksime daug galimybių – nepretenduosime į darbo vietas, kurias iš tiesų galėtume gauti, ir nesileisime į nuotykius, kuriuos galėtume patirti. Perdėto pasitikėjimo savimi pavojai mažiau akivaizdūs (p. 94).“

Agnė Kajackaitė (nuotr. P. Peleckio)

 

Visgi nemaža dalis knygos buvo gan nuobodoka, nes pasirinkti aspektai pynėsi tarpusavyje ir buvo lengvai nuspėjami. Pavyzdžiui, akivaizdu, jeigu vyrai labiau linkę rizikuoti, kaip rodo tyrimai, tai faktas kaip blynas, kad jie yra ir konkurencingesni. Nemaža dalis sklandančių mitų, pavyzdžiui, apie tai, kad moterys labiau atsargios, o vyrai mėgsta konkuruoti, yra tipiniai lyčių folkloriniai stereotipai, pasirodo, ne iš piršto laužti. Eksperimentai, kuriuos pateikia autorė, būtent tai ir iliustruoja. Visgi, nepaisant tam tikrų niuansų, knygoje aptikau ir stebėtinai naujų ir negirdėtų dalykų, dėl ko, aišku, džiaugiuosi skaitęs knygą. Pavyzdžiui, apie pagalbą kitiems: „Paaiškėjo, kad kai „pagalbos teikimo situacijoje“ būdavo stebėtojų, vyrai pasisiūlydavo padėti daug dažniau nei moterys. Tačiau jei stebėtojų nebūdavo, vyrai ir moterys buvo panašiai paslaugūs. Vadinasi, kai suteikta pagalba galėdavo atrodyti heroiškai (kai stebėdavo aplinkiniai), vyrai būdavo paslaugesni nei moterys. Pasak JAV filosofo Erico Hofferio: „Be ryškaus publikos pripažinimo šlovės siekimo nebelieka (p. 76).“ Betgi akivaizdu, kad visuomenėje priimta tikėtis iš vyro, kad jis eidamas pro šalį padės panešti naują šaldytuvą. Elgseną formuoja ne tiek vidinis noras padėti, o įsipareigojimas kitų lūkesčiams t. y., tam, ko iš tavęs kaip vyro tikisi visuomenė. Iš vienos pusės gali pasirodyti tai kaip narciziškumas, heroizmo poreikis, o iš kitos uždėta našta būti ir elgtis taip, kaip reikalauja tavęs kaip iš lyties atstovo. Nelygu, kaip pažiūrėsi.

 

Arba apskritai istoriniai faktografiniai stebinantys dalykai, kurie šiandienos visuomenėje priimami ir suvokiami priešingai nei XX amžiaus pradžioje. „Jei norite rengti mažylį spalvotais drabužėliais, berniukui rinkitės rožinės, o mergaitei melsvos spalvos apdarus, ypač jei mėgstate vadovautis tradicijomis (p. 126).“ Lyčių stereotipai istoriškai dažnai kisdavo, pavyzdžiui, juk pėdkelnės pirmiausia buvo išrastos vyrams, o sijonus dažnai juosdavosi tiek vyrai, tiek moterys.

 

Mane labiausiai sudominęs skyrius visgi buvo apie sąmokslo teorijas. Turėjau klaidingą įsitikinimą, jog moterys yra naivesnės ir patiklesnės, linkusios labiau tikėti tai, kas pateikiama internetinėse platybėse. Aišku, tyrimui paimtos pačios populiariausios sąmokslo teorijos, pavyzdžiui, apie COVID-19 skiepus ar „QAnon“ judėjimas prieš JAV vyriausybę, kurie, sakyčiau, internete retsykiais itin įtikinamai pateikiami. Nors pati autorė skeptiškai vertina bet kurią sąmokslo teoriją, tačiau visgi atlikti tyrimai rodo, jog visgi amerikiečiai vyrai yra labiau linkę tikėti tomis sąmokslo teorijomis, kurios susijusios su politika. Bet įdomu tai, kad kitose šalyse visgi šis lyčių pasiskirstymas nebuvo ryškus.

 

Visgi didžiausią klausimą bent man kėlė tyrimų eksperimentų metodika. Kiek ji yra tiksli ir iš tikrųjų apibendrina lyčių skirtumus ir panašumus? Tokie patys atlikti tyrimai su šimtais dalyvių kokioje Šveicarijoje gali rodyti vienus rezultatus, o Argentinoje visiškai kitokius, mat tam įtakos turi siaubingai daug faktorių, bet labiausiai kultūriniai aspektai. Jeigu visuomenėje moterys yra pripažinta kaip lygiavertė su vyrais, gausite vienokius rezultatus, jeigu moters statusas yra gimdyti ir gaminti valgį, gausite toje šalyje visiškai kitokius rezultatus, tad užmaukšlinti šių eksperimentų vieną bendrą šabloninį apibendrinimą ant kiekvienos kultūros ar šalies žmonių iš esmės neįmanoma. Ką tai rodo? Visgi grįžtu prie kitų autorių ištakų, kad vyro ir moters sąvokos yra socialinis konstruktas, atmetus kelis aiškiai fiziologiškai grindžiamus faktus, pavyzdžiui, temperatūros jutimą, manau, daugelis nagrinėjamų aspektų yra absoliučiai kultūriniai dirbtiniai dalykai, pagrįsti nusistovėjusiais lyčių elgsenos stereotipais. Iš vienos pusės Agnės Kajackaitės darbas didelis, nes ji surinko ir susistemino daugybę duomenų, o iš kitos tarsi ir paliudijo tai, ką ir taip intuityviai žinome.

 

Jūsų Maištinga Siela