Dulkių siurblys "Saturnas": dizainas, sukūrimo istorija, sovietinė kosmoso era

Sveiki, skaitytojai!

 

„Saturnas“ yra vienas iš sovietinio industrinio dizaino pavyzdžių, glaudžiai susijęs su Lietuva ir kosmoso eros (angl. Space Age) estetika. Tai nebuvo tik buities prietaisas, bet ir savotiškas mokslo bei progreso simbolis vidutinės šeimos namuose. Šias nuotraukas, kurias dabar matote, padariau Vilniaus Energetikos ir technikos muziejuje, ten vis dar galite juos pamatyti gyvai.

 

Šis dulkių siurblys buvo pradėtas gaminti 1962–1963 metais Vilniaus elektrinio suvirinimo įrengimų gamykloje. Jo kūrimo istorija siejama su inžinieriumi Vytautu Didžiuliu, kuris, įkvėptas amerikietiškojo „Hoover Constellation“ modelio, sukūrė vietinę versiją. „Saturnas“ išsiskyrė savo sferine forma ir aplink korpusą einančiu metaliniu žiedu, kuris tiesiogiai imitavo Saturno planetą. Nors forma buvo pasiskolinta, sovietiniai inžinieriai ją patobulino pridėdami ratukus (originalus JAV modelis „sklandė“ ant išpučiamo oro pagalvės) ir suteikdami korpusui daugiau futuristinių detalių.

 

Techniškai „Saturnas“ buvo paprastas, bet funkcionalus įrenginys. Jo variklis buvo viršutinėje sferos dalyje, o viena iš unikalių savybių – dvipusis veikimas. Šlangą buvo galima įkišti ne tik į siurbimo angą, bet ir į oro išpūtimo angą. Ši funkcija buvo itin populiari sovietmečiu: žmonės naudodavo siurblį luboms balinti (prie šlangos prijungę specialų purkštuvą su kalkėmis) arba plaukams džiovinti, nors pastarasis būdas nebuvo itin higieniškas dėl dulkėto oro srauto.

 

Šiandien „Saturnas“ yra vertinamas kolekcininkų ir dizaino istorikų kaip kultinis objektas. Jo ryškios spalvos – dažniausiai mėlyna, žalia ar oranžinė – ir kosminė forma reprezentuoja laikotarpį, kai tikėjimas technine pažanga buvo pasiekęs aukščiausią tašką. Nors šiuolaikiniais standartais šie siurbliai buvo triukšmingi ir sunkiasvoriai (svėrė apie 10 kg), daugelis jų veikia iki šiol, kas tik patvirtina tuometinės pramonės orientaciją į ilgaamžiškumą.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Rytis Zemkauskas apie meno ir kultūros suvokimą sovietmečiu ir šiandien

 

„Sovietiniais laikais diegta elitinė kultūra, ir ta kultūra iš esmės apsiribojo menais. Menas – kaip kultūros sinonimas. Dar buvo puoselėjama, kaip jie vadino, liaudies kultūra. Buvo formuojamas elitiškas, vertikalus santykis su visuomene: mes jums pasakysime, kas yra vertybė, mes jums pasakysime, kas yra gerai, mes jums pasakysime, ką privalu gerbti ir mėgti [...]. Tai sovietinės ir bet kurios kitos totalitarinės sistemos principas. Demokratijoje tai veikia visai kitaip, čia vertinama saviraiška [...]. Čia svarbu suteikti galimybę kiekvienam visuomenės nariui jaustis savam. Aš turiu teisę savaip suprasti meną. Aš turiu teisę suprasti kitaip savo kiemo gyvenimą, kuris ir yra kultūros pradžia. Kultūra prasideda šeimoje, kultūra prasideda kieme.“  Rytis Zemkauskas

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: poetas Rimvydas Stankevičius apie lyčių stereotipus, kairiarankius sovietmečiu ir laisvę būti savimi

 Sveiki,

 

„Gimtadieniams dovanų gaudavau plastmasinius automobilius (nes esu berniukas – o berniukai labai mėgsta žaisti automobiliais), nemokėdavau ir nenorėdavau su jais žaisti. Todėl suaugusiųjų buvau atidžiau stebimas – ar labai nenormalus... Dar vaikų darželyje buvau pripažintas nenormaliu – mat buvau kairiarankis, todėl ant dešinės man rišdavo raudoną kaspiną ir choru mėgindavo įtikinti, kad man kaire ranka rašyti ir piešti labiau patinka tik todėl, jog neskiriu savo rankyčių ir manau, kad kairė – tai dešinė. Jie jau tada geriau už mane žinojo, kas man geriau. Kas tiek jie? Minia, pulkas, masė – ta pati, kuri sakė: „Gerai mokykis, kad taptum gydytoju.“ Kodėl turėčiau tapti gydytoju? „Todėl, kad gydytojo darbas lengvas, algos didelės [...].“ Rimvydas Stankevičius.

 

Argi mūsų vaikai nėra laimingi gyvendami šiais laikais? Viskas leidžiama, tik išreikšk save, pilna galimybių, viskas prieinama, egzistuoja teisės, pareigos jau nebe tokios svarbios, siūlai ant dešinės neberišami ir nors šiemet mūsų jaunuolių laimės indeksas Europoje aukštas, tačiau nesu matęs labiau nelaimingų vaikų, nei dabar. Gal ir klystu. Šiandien kitos ugdymo problemos, mokomės iš laisvės kažką lipdyti, bet nelabai suvokiame ką.

 

Jūsų Maištinga Siela

Sovietinė atributika: seni sovietiniai vokai, laiškai, monetos, rubliai, Leninas, tarybiniai pašto ženklai (sendaikčių turgus)

 Sveiki,

 

Netikėtai interneto sraute išlindo šita fotografija, kuri mane nunešė labai toli į vaikystę. Nesimpatizuoju sovietiniams laikams. Praeis dar keli dešimtmečiai ir nebeliks visai Lietuvoje žmonių, kurie sakys, kad prie ruso buvo nors kiek geriau... Nebuvo, tačiau lietuviai kaip išmanydami kūrė savo gyvenimą iš to, ką galėjo gauti. Laiškų kultūra, kuri atstojo socialinius tinklus, tikriausiai buvo vienintelė pažinčių galimybė, neskaitant artimojo rato pažinčių. Kiek žinau, mano tėvai prieš susitikdami susirašinėjo būtent tokiais laiškais – su sovietiniais Lenino ženklais, išvedžiojant ant paseilėto voko punktyruose kampuotus skaičius.

 

Prisiminiau kaimo sodybą, tą tarybinę sekciją, kokias turėjo beveik visi. Tą rakinamą nišą, kurion ir buvo sugrūsti visokie laiškai, šeimai skirti kalėdiniai ir velykiniai sveikinimai su sovietiniais pašto ženklais, tarp jų gausiai prigrūsta nuvertėjusių ir jau iš apyvartos išimtų rublių, monetų, tarp jų buvo ir vardinamųjų vagnorių (pinigų su gražiais žvėreliais), spaliukų segamų medalių. Kai kas kvepėjo sovietiniu subėgusiu šampanu, kurie stebuklingai ilgai išlaikyti patys iššaudavo, subėgindami skysčiu viską aplinkui. Tas popieriaus ir šampano kvapas. Su niekuo nesulyginsi. Mirusi epocha. Kaip koks visiškai atskiras pasaulis, kurį jau galima mitologizuoti kaip nugrimzdusią Atlantidą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Viktorija Daujotytė apie Justiną Marcinkevičių, paminklus ir sovietinį palikimą

 

Sveiki,

Vis dar galvoju apie Justino Marcinkevičiaus atvejį. Kol mokiniai mokosi suprasti jo parašytą trilogiją, plačiojoje visuomenėje vis netyla kalbos, ar šis dramaturgas ir poetas iš tikrųjų vertas paminklo? Prieš 20 metų šio klausimo net nekėlėme, tačiau praslinkus daugiau nei 30 metų po Nepriklausomybės atkūrimo staiga kyla kažkokia teisuoliška banga naujų istorijos žinovų. Įdomu, ar šis klausimas būtų iškilęs, jeigu ne paminklas? Nes paminklą reikia pirkti, jis bus matomas ir viešinamas, o jeigu ne jis, ar Marcinkevičių kas nors be literatūrologų, mokytojų beprisimintų? Šalia sprendžiasi vis dar Petro Cvirkos ir Salomėjos Neries reikalai, jų išpaminklinimas. Nesiruošiu ginti nei vienos, nei kitos pusės, tačiau šios diskusijos, panašios į pozicijų kovas, man liudija keistokus visuomenės procesus. Profesorės Viktorijos Daujotytės straipsnis „Be paminklo saugiau“ kalba ne tiek apie Marcinkevičiaus nuopelnus, kiek bandoma konceptualiau pažiūrėti, kas vyksta su mumis pačiais.

Paėmiau šią citatą, kuri iš esmės sako, jog esame įstrigę laike. Reflektuodami tarybinių laikų žmonių laikysenas daug kas nebetoleruoja net bandymo balansuoti tarp politikos ir būvimo su tauta, o trokšta Marijos Melnikaitės, stačiai nekvestionuojamų didvyrių kankinių, nes tik jie yra tikri Lietuvos neišdavikai. O tie, kurie kūrė su tam tikromis sąlygomis ir išlygomis, visi be gailesčio nieko verti kolaborantai. Nesakykite, dabar tai vyksta. Viskas daugmaž prasidėjo nuo idėjos nukelti Žaliojo tilto skulptūras, nes jos primena okupantų ideologiją. Kas galėjo pagalvoti, kad po šito prasidės lentelių lupinėjimų vajus? Keliaudamas po Balkanus stebėjausi, kodėl Sarajevo ir Belgrado centruose palikti dešimto dešimtmečio Balkanų karų suniokoti pastatai, kodėl niekas neslepia piktžaizdžių? Suvokimo matas ten kitoks, mūsų veikia per teisingumo jausmą arba bent jau to jausmo iliuziją. Kitą vertus, užmūryti istoriją betonu, nematyti paliktų žaizdų yra ir traumos gijimo proceso dalis. Tik klausimas: kiek tai veikia tikrai, o kiek tai yra politikų populizmo įrankis?

Visgi grįžtant prie V. Daujotytės minties, įdomu, jog daugelis visgi, permąstydami ankstesnius stabus ar autoritetus, vertiname ne iš dabarties į ateitį perspektyvos, bet būtent lįsdami į praeitį, ten norime rasti kuo daugiau šiukšlių ir pateikti tai kaip iš okupantų aukos perspektyvos. Tarsi tuo viešai besimėgaujant, o tai tolygu gyventi okupantų paliktame voratinklyje 2023 metais. Štai ką primena vertybiškai išromytos tautos šių dienų peštynės dėl teisingumo. Gal išties geriau be paminklų? Palikti tai užmaršty, nei vėl ir vėl grįžti ir naujai praplėšti piktžaizdes, o gal ir nebūtus dalykus. Istorijos faktai apauga lašinių nuomonėmis. Kitą vertus, suprantu, kad nuoskaudų arba didelį teisybės jausmo turintis išsilavinęs žmogus nenorėtų vesti vaikų ir kalbėti prie paminklų, kurio asmens istorine praeitimi abejojama. Yra ir toji medalio pusė.

Kitas klausimas, kuris kyla: ar mes tikrai tokiu būdu vykdydami istorinį „teisingumą“ pagydome save ir tampame laisvesni (nepaisant didėjančio susiskaldymo), ar tikrai apsivalome? Ką renkasi daryti laisvas žmogus? Įdomu, kaip latvių, estų ir kitų buvusių okupuotų šalių patirtys su praeities šmėklomis? Patiko V. Daujotytės išsakyta mintis apie tai, kad gal vertėtų nesikapstyti praeityje, o susitelkti į idėjų generavimą dėl ateities. Prisiminkime siūlytas tūkstantmečio idėjas. Mokytojų profesiją padaryti iki 2025 metų prestižine. Subliuško iki internetinių pašaipūniškų memų kūrėjų, kuriems ši idėja, kuriai buvo tiek skirta eterio ir laiko, tapo pajuokos šaltiniu. Tai yra mūsų tikrovė, pagarba tautai nulinė – niekinis šių dienų žmogus, vertingas tik tol, kol moka mokesčius ir nekrizena, bet Marcinkevičių nors iš po grabo dėl teisybės iškas, juk tai daug svarbiau, nei dabarties išžmoginimas. Mes puikiai pakeisime lentelę kita lentele, nuimsime nereikalingas skulptūras, pakeisime konceptualesniais ir labiau neaiškesniais variantais, dviprasmiškom ir šokiruojančiom instaliacijom, šokančiais fontanais, tačiau užmiršime dabartį, jog reikia pasirūpinti ir gyvųjų teisingumu.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: poetas Aidas Marčėnas apie buvimą sovietiniame beprotnamyje

 

Sveiki,

 

Daugelis paskutinį sovietiniame laikotarpyje užgimusių rašytojų pasižymi savitu pasaulio reginiu, bendravimo forma, tikriausiai išlavėjusia dėl Ezopinės kalbos. Tiesą sakant, kai kalba koks Parulskis, Marčėnas ir kiti to meto vyrai literatai, atrodo, jog jie apie savo biografinius faktus ir šiaip gyvenimą kalba su puse šypsenos lūpose, tarsi nerimtai, pokštaudami. Jaunesnioji rašytojų karta man nepalyginamai per rimta, nes atrodyti gražiai ir etiškai (išskyrus kokį Martynenko ar Liutkevičių) yra rimtas reikalas. Visgi pas poetą Aidą Marčėną nemažai poezijoje ir pačiuose interviu yra ironizavimo, po kuriais slepiasi skaudžios patirtys. Viena iš jų – poeto bandymas išvengti sovietinės kariuomenės pabuvojus to laikotarpio beprotnamyje, kuriame vėlgi paradoksalu – sveikiausia apsisaugoti nuo traumuojančios beprotiškos tikrovės.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: vertėjas Laimantas Jonušys apie Pasaulinės literatūros bibliotekos knygų seriją

 

Sveiki,

 

Šios citatos tikriausiai nebūtų, jeigu nebūčiau aptikęs įrašo Monikos Bertašiūtės-Čiužienės facebooko profilyje pasidalytu straipsniu, kuriame autorė kalbino puikų vertėją Laimantą Jonušį apie 1986 metais pradėtą leidyklos „Vagos“ leisti knygų seriją „Pasaulinės literatūros biblioteka“. Šių knygų apstu beveik kiekvienuose namuose, kuriuose mokslo ir žodžio laisvės svarba buvo suprantamas dalykas. Kai kas tas knygas rinko vien dėl to, kad pasistatytų gražiai savo sekcijoje. Apie tai daugiau galite pasiskaityti pačiame interviu ČIA.

 

Visgi pats anuomet nuo konteinerio šių knygų parsivilkau du didelius maišus. Visiškai neskaitytų, galbūt (kaip įtariu) net nė karto neatverstų. Toje serijoje ir „Tuštybių mugė“, ir antikinės komedijos ir tragedijos, beveik visa F. Kafkos kūryba, W. Faulknerio, O. Wildo ir dar daug kitų autorių. Man tik žinote, kas įdomu šioje citatoje? Knygos, kuri necenzūruota, troško beveik visi, ne tik kaip kūrinio, bet kaip ir galimybę turėti tą laisvesnį, propagandos nesudrumstą žodį arti savęs.

 

Jūsų Maištinga Siela

Klaipėda. Senos 1983 metų uostamiesčio Klaipėdos nuotraukos

 Sveiki,

Ar prisimenate tuos sovietinius laikus, kai būdavo leidžiami fotografijų rinkiniai, panašūs į atvirutes? Nežinau, šiais laikais neteko matyti, kad Lietuvoje kas nors išleistų tokiu formatu, pavyzdžiui, miesto vaizdų kolekciją. Dabar įvairiose sendaikčių parduotuvėse dar galima rasti tų senų proginių leidinių. Manau, kad šios senos, datuojamos 1982-1983 metais Klaipėdos miesto fotografijos iš naujo vyresnio amžiaus žmonėms leidžia prisiminti sovietinių laikų uostamiestį. Per pastaruosius dešimtmečius miestas labai pasikeitė, tiesą sakant, net man sunku patikėti, kad kažkada viskas buvo kitaip.

Šiomis fotografijomis savo facebooke pasidalijo Rokas Drukteinis ir jos beregint tapo populiariai aptariamomis, tad kaip visada baimindamasis, kad gali šios nuotraukos pradingti, dalijuosi su Jumis.

Smiltynės Jacht klubas.

Keltas į Smiltynę.

Skulptūrų parkas.

Prie Danės upės, parko alėjoje. Dabar šio fontano jau nebėra...

Klaipėdos pieno kombinatas. 

Skulptūra Šaulių g. Dabar perkelta į S. Neries gatvę.

Debreceno alėja.

Debreceno alėja. Matosi dabartinė Trečioji poliklinika.

Santuokos rūmai.

Klaipėdos "Bildukas"

Skulptūra "Trys mergelės" netoli "Žemaitijos" kino teatro.

Jeigu neklystu, "Vaidila" buvo kino teatras.

Kavinė "Neringa".

Taikos prospektas. 13 aukštų namas anuomet atrodė kaip dangoraižis. Gatvėje pilna "Žiguliukų".

Buities rūmai. Čia susitaisysi batus, tau įsius sagą, apsikirpsi ir t. t.

Antikvariatas. Senų knygų parduotuvė (kaip tikina internautai), buvusi dabartinėje Žvejų gatvėje.

Žvejas. Paminklas. Jis tebėra iki šiol.

Dabartinė Lietuvninkų aikštė anuomet buvo be Martyno Mažvydo paminklo. Jame aukštai iškelta patranka, kuri, pasak vietinių, turėjo iššauti, kai pro aikštę praeis nekalta mergelė. Tokia nepraėjo, deja.

"Žemaitijos" kino teatras.

Vinilinių plokštelių parduotuvė.

Laikrodžių muziejaus fasadas.

Ilgai čia, Liepų gatvėje, veikė miesto centrinis Lietuvos paštas. Dabar norima ten įrengti muziejų.

Klaipėdos simbolis "Meridianas".

Danės upė ir tolėliau matosi Nacionalinis Muzikinis teatras.

Taikos prospekto ir senamiesčio žiedas. 

Skverelis netoli Klaipėdos dramos teatro.

Senamiesčio gatvelė.

Biržos tiltas.

Viadukas. Netoli Klaipėdos universiteto.

Nuo Biržos tilto. Matosi, kad miestą tuo metu užplūdo Vengrijoje socialistinėms šalims gaminti geltoni autobusai Ikarus.

Jūsų Maištinga Siela