Daugelis paskutinį
sovietiniame laikotarpyje užgimusių rašytojų pasižymi savitu pasaulio reginiu,
bendravimo forma, tikriausiai išlavėjusia dėl Ezopinės kalbos. Tiesą sakant,
kai kalba koks Parulskis, Marčėnas ir kiti to meto vyrai literatai, atrodo, jog
jie apie savo biografinius faktus ir šiaip gyvenimą kalba su puse šypsenos
lūpose, tarsi nerimtai, pokštaudami. Jaunesnioji rašytojų karta man
nepalyginamai per rimta, nes atrodyti gražiai ir etiškai (išskyrus kokį
Martynenko ar Liutkevičių) yra rimtas reikalas. Visgi pas poetą Aidą Marčėną
nemažai poezijoje ir pačiuose interviu yra ironizavimo, po kuriais slepiasi
skaudžios patirtys. Viena iš jų – poeto bandymas išvengti sovietinės
kariuomenės pabuvojus to laikotarpio beprotnamyje, kuriame vėlgi paradoksalu –
sveikiausia apsisaugoti nuo traumuojančios beprotiškos tikrovės.
Nerijus Cibulskas. „Nutrinami“ – Vilnius: Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 70 p.
Sveiki,
Neseniai
savo lentyną papildžiau ištisa tiek prozos, tiek poezijos Pirmosios knygos debiutantų knygomis, išleistomis per pastaruosius
penkiolika metų. Kai kurie vardai jau puikiai žinomi skaitytojams, o kai kurie
taip tikriausiai ir liks istorijoje kaip debiutantiniai. Nusprendžiau iš tos
stirtos knygos pradėti nuo Nerijaus
Cibulsko (g. 1987), kuris 2012 metais poezijos kategorijoje debiutavo su
knygele Nutrinami. Prieš kelerius metus pasirodė ir kitas poezijos rinkinys
Archeologija, kurį taip pat esu
numatęs ateityje trumpai apžvelgti.
Kaip
autorius teigė viename to meto interviu, jis neplanavo, jog iš tų eilėraščių
išeis kokia nors knyga. Aidas Marčėnas, redagavęs knygelę ir pabaigos žodyje
teigęs, kad debiutantui būdingas klasicizmas ir griežta eilėraščio forma, man
iš esmės, labiau poezijos mėgėjui, o ne tyrinėtojui, rūpi eilėraščio turinys, o
forma – sutikite, daugiau ar mažiau, – antraeilis šiuolaikinės poezijos
palydovas.
Knygelę
perskaičiau dviem prisėdimais, tad bandžiau „susemti“ bendrą eilėraščių
energetiką ir išryškinti N. Cibulsko rinkinio tendencijas. Visgi rinkinyje
(kaip ir kiekviename eilėraštyje) yra visko – ir patinkančių dalykų, ir tų, kurie
atrodo beprasmiai. N. Cibulskas kaip poetas tikriausiai priklausytų ne tiems,
kurie bandytų ironizuoti, pašiepti ir J. Erlicko ar G. Grajausko poetinė
mokykla čia nekvepia nė iš tolo, veikiau poetas priklausytų tiems stoiškiems
klasikiniams autoriams banginiams – M. Martinaičiui, A. Marčėnui, iš dalies ir
K. Navakui. Subjekto jausenos gana sielvartingos, iš eilėraščio į eilėraštį
aidinčios kaip savęs praeityje ieškančio, norinčio pateisinti, o kai kada
tiesiog nutrinti atmintį.
Dažnas
eilėraštis prasideda klasiškai – kokiu nors, sakyčiau, gana nuvalkiotu
paauglišku vaizdeliu apie orą arba aprasojusį stiklą, kuris sukelia tam tikrus
prisiminimus ar bandymą iš tų kasdienės būties detalių prisišaukti jau
išgyventas ir nebepakartojamas būsenas, emocijas. Būtent vienas ryškiausių
subjekto skaudulių yra praeitis, kuri pasireiškia per būties detales kaip
priminimas, tačiau tai ir lieka tik prisiminimas, ir toji riba tarp
pakartojimo, noro vėl gyventi jau nugyventose akimirkose atveria subjekto
tuštumos erdvę. Neretai atrodo, kad subjektui tiesiog stinga pilnatvės,
susitaikymo su tuo, kad viskas iš esmės pagal Visatos dėsnius kinta ir svarbi
tėra tik šioji dabarties akimirka. Atmintis, kuri iš esmės dyla, bet kol nėra
nutrinama, subjektui tampa ir egzistencine atrama, kaip savęs suvokimo instrumentas,
bet kartu ir spąstais, kurie įklampina į tam tikras nujaučiamas nostalgijos ir
ilgesio būsenas: „Keturiasdešimt pėdų
pirmyn ir atgal. Gana / mažai, kad sukurtume padorų standartą (p. 47)“.
Standartas kaip stabilumo šią akimirką siekis, kurio trokšta subjektas kaip
harmonizuojančio savasties elemento.
Nerijus Cibulskas
Vienas
iš ryškesnių rinkinio bruožų būtų dvibalsinis kalbėjimas, tarsi prie subjekto
visada būtų numanoma moteris, kuri turi didžiulę įtaką ir, galima jau numanyti,
kad subjekto gyvenime jos nėra arba jų santykiai trūkinėjantys, nestabilūs. Tai
byloja subjekto būtųjų (ar būsimųjų) laikų vartojimas, santykių raidos
apmąstymas: „Po to užmigsim į priešingas
puses, į skirtingus / pasaulius. Aš tau rašysiu tavo akių šuliniuose / bėgioja
tyla... (p. 57)“.
Visgi
dažnam eilėraščiui stinga universalumo, jie labiau primena studentinius
apmąstymo laikus, kaip aš vaikščiojau šaligatviais ir man kilo mintyse „graži
eilutė“, gal todėl tiek daug urbanistinių detalių apie gatves ir jose
tvyrančius kvapus. Bandžiau pritaikyti, „išrišti“ eilėraščio raktą, tačiau
dažnas eilėraštis tiesiog tapdavo neįdomus ir nepatrauklus, kad bandyčiau jį
skaityti antrąsyk. Poetas (kaip dažnai šiuolaikiniam jaunam poetui ir būna)
poezija susitraukusi iki asmeninių subjekto išgyvenimų ir universalesnių,
visuotinių probleminių klausimų nekyla. Nors A. Marčėnas gyrė poetą, kad jis išvengia
žodžio mirtis ir Dievas, bet būtent paskutinis eilėraštis man buvo pats
puikiausias, kada atsisakius nereikalingų buitiškų per estetikos mokyklą ištransliuotų
vaizdinių, būtent tas Dievo troškimas, kad jis ateitų į eilėraštį, kaip išsiilgtas
stabilumas ir santaikos su savimi pačiu – juk jo jau tiek jau daug, nors dar ir
iš paraščių net nenužengė.
Nesakau,
kad estetika prasta. Tiesą sakant, ne kartą kilstelėjau antakį, kai aptikau man pačiam labai patikusius įvaizdžius:
sniego keramika; cementinio kailio;
tartum ledo žeberklas / būtų persmeigęs minkštą raidžių kekę (p. 32);trupančiu liepų marmuru. O tai laikyčiau
išvis poezijos akrobatika: „kasdienybės rentgeno
lakštuose: // balsai, seniai nebedėvintys kūnų (p. 62)“.
Visumoje
daugelis eilėraščių pernelyg tankūs, gal kiek užsižaista su žodžiais dėl tos
pačios klasicistinės formos, kuri iš esmės trukdė plaukti vidinei eilėraščio
minčiai kur kas lengviau ir organiškiau. Dabar dažnas eilėraštis sukelia
sunkumo įspūdį, atrodo mintis įsprausta į tam tikrus žabtus ir perskaičius kūrinį
trūksta tiesiog tam tikro vadinamojo nušvitimo efekto, kuris „išrištų“ eilėraštį.
Manau, kad daugelis eilėraščių yra tiesiog itin asmeniški autoriui, todėl jo eilėraščio
kūrybos užkulisiai jam kur kas žinomesni nei eiliniam skaitytojui bandant
susidaryti įspūdį. Visgi pats jautriausias ir paveikiausias eilėraštis, bent
man, Nutrinamuose lieka paskutinysis
– kuo giliau į poeziją, tuo daugiau
viešpaties – toks išgrynintas, savaime suprantamas ir kartu siekiantis
poetines pajautos gelmes.
Vitalija
Pilipauskaitė–Butkienė. „Kvėpuoju“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.
Sveiki, skaitytojai,
Pirmosios
knygos laureatė Vitalija
Pilipauskaitė–Butkienės debiutinis poezijos rinkinys Kvėpuoju tapo tikra
sensacija, bent jau tokią išvadą galiu padaryti, kai žymūs literatūrologai
pratrūko it votys skanduoti straipsniais ir pasisakymais socialiniuose
tinklapiuose, kad turime poezijoje tikrai rimtą kūlverstį–salto, tą lyg ir
bando pasakyti rinkinio pabaigoje knygos redaktorius Aidas Marčėnas, kuris teigia,
kad tikriausiai Kvėpuoju būsiąs
tikrosios poezijos paslapties įminimas, nors pati autorė eilėse sako, kad yra
gavusi iš draugų nuomonių, kad jos poezija, na, ne visai ta tikroji poezija,
nors šiandien, kai poezijos rėmai visiškai išsilieję ir sunku supaisyti jos
trupančias ir susijungiančias formas, dabar net romanai gali būti vadinami iš
dalies poezija.
Grįžtant prie Pirmosios knygos, šiemet regiu gana
neblogus, visų pirma vizualinius pasikeitimus. Ilgiau nei dešimtmetį buvo
leidžiami pieštų iliustracijų viršeliais ir dizainas kasmet vis nekintantis,
šiemet tikriausiai Lietuvos rašytojų
sąjunga nusprendė atnaujinti Pirmąją
knygą ir V. Pilipauskaitės–Butkienės debiutą išleido kiek kitokiu viršeliu –
man visai patraukliu, moteriškai žiūrinčia akimi į skaitytoją, o pavadinimas
sufleruoja patį gyvenimą, virsmą, asmenybę ir laisvę – gyvenu, vadinasi esu, o
šis viršelis sako: „kvėpuoju, vadinasi, esu“, vadinasi, reikia mane
perskaityti, kad ir Tu galėtum kvėpuoti.
Nesunku įsivaizduoti į
ką koncertuojasi visas rinkinys, užmetus akį į atgalinį viršelį – moteris apie
tai, ką reiškia būti moterimi. Pirma mintis į galvą šovusi: „na, kiek gi galima
apie tą patį?“ moters tapatybės problema tokia „įsiėdusi“ mūsų literatūroje,
kad tikriausiai vien studijos būtų tokios, pradedant tuo, kaip užgimė po
Nepriklausomybės ištisa gausa moterų rašytojų, ir gerų rašytojų, o baigiant moterų
rašymu apie moteris – reiktų gyvenimo suskaityti. Tačiau, tik perskaičius visą
rinkinį, atsiveria kažkas visai kito, kažin koks slėpiningas mergaitės tapsmo
su nuopuoliais ir dvasiniais pakylėjimo peizažas – ir nebanalus, ir retkarčiais
visiškai netikėtais rakursais išgryninti autentiški, kone biografiniai elementai,
tada galima suklusti: o gal knyga turėjo vadintis ne Kvėpuoju, bet Nusirengiu?
Sielos per intymius, neretai brutalius potyrius atsivėrimas eilėse tapo
pakylėtas prasmių audiniu į terapinį skaudų ir kartu nušviesėjantį per skyrių
besimainantį patirčių koloritą į sunkiai nusakomą dokumentiškumo, šeimos sagos,
būdingos prozai ar epiniam kinui, matmenį. Eilės įmagnetintos gyvu,
pulsuojančiu ir priartėjančio prie esminės moters esmės nusakymo, nuo lūžtančio
posmų kūkčiojimo iki apvalančios, švelnios ir sakralios, kone užtarnautos
ramybės.
Išties eilėraščių gausa
iš skirtingų poetės gyvenimo periodų, tą byloja datos, tačiau netgi pabirusios
laiko žymės eiles struktūruoja ne chronologiškai, bet pagal atitinkamą tematiką.
Pirmasis skyrius Prabudimas yra tarsi
uodo perčiuožimas vandens paviršiumi, užkabinant beveik visas temas, kurios bus
atveriamos kituose skyriuose, savotiškas reveransas ir prisistatymas
skaitytojams. Tiesą sakant, iškart veriasi autentiškų, nesumeluotų ir
nesuvaidintų poetinių patirčių žodžiai, gal kiek net naivoki, kadangi pirmoje
poezijos pusėje vyrauja deminutyvai, kurie suteikia prozišką pasakos sekimo
įspūdį, pvz., batelis, stalelis,
kuriuos taip mėgsta Stankevičius. Liaudies pasakojimo kalbėjimo būdas
neatsitiktinis, (alkanų žvilgsnių lydima,
/ šitaip septynias dienas aplink visą pasaulį p. 23), jis suteikia
ironijos, savotiško sarkazmo į naivių mergaičių istorijas, juk lietuvių
liaudies pasakos turiniuose pilna smurto – fizinio bei dvasinio skausmo, čia
raganos deginamos, barstomos po laukus, žudomi ir ryjami žmonės, kapojamos
galvos. Iš tikrųjų lyg naivia „mergiška“ kalbėsena prasideda prakąstos
bandelės, lyrinio „aš“ pasakojimo istorija (kurva
kurva kurva, – / rėkdavo varydamas botagu per jos siaurą pasturgalį <...>
tai tiek / tos vaikystės p. 18). Stiprus naratyvinis įspūdis, eilės
nepaisant vizualinės eilėraščio struktūrinės formos, savo polėkiu turi stiprų
prozišką valentingumą, kartu tai ne tik trumpi poetiniai pasakojimai, bet
terapinės lyrinio subjekto išpažintys.
Pirmasis eilėraštis Moters siela neatsitiktinis, jis tampa
raktu į visą rinkinį ir savo ritmika primena Pirmąjį laišką Korintiečiams „Meilė
kantri, meilė maloninga...“ tik šįkart lyrinis subjektas meilės
necharakterizuoja, bet griauna moters įsivaizduojamas prievoles ir mitus,
priešdėlis „ne“ įgauna destrukcinio poliškumo ir suteikia lyriniam subjektui
stoiškumo, atveriant slėpiningas moters gelmes.
Vitalija Pilipauskaitė–Butkienė
Nesunku greitai
nusivilti eilėmis, nes pradedama pasigesti paslapties, kurį dažniausiai
suteikia poetinės metaforos, simboliai. Eilėraščiuose mums įprastų metaforų,
kurios suteiktų gylį, regis, trūksta, kokį kartais stebuklą padaro Donaldas
Kajokas, kuris iš nieko sukuria aiktelėjimą, o štai pirmas įspūdis, kad V.
Pilipaitytės–Butkienės eilėse žodžiai iškelti iš metaforų šulinio, jie atviri,
poetinė paslaptis, kuri lyg ir turėtų glūdėti gelmėse, išarta dėl išpažinties
įspūdžio, tačiau kuo toliau skaitoma, tuo labiau suvokiama, kad „išarti“ į
paviršių žodžiai dar nėra atskleista paslaptis. Ji veriasi rinkiniui artėjant
prie pabaigos – gyvybės ir moters paslaptis, ji tampa visa ko Kvėpuoju poetine paslaptimi, nujaučiamas
proziškas naratyvas jungiasi tarp eilėraščių plėsdamas poetinį karoliukų vėrinį,
ištisą moters tapsmo išsipildymą per motinystę, todėl primena Kryžiaus kelią.
Motinystė ir šeima,
kaimo agrarinis pasaulio apsuptis, žemės ir vaikystės svarba. Poetei svarbi
moteriška gyvybės tąsa, todėl atiduodama duoklę ne tik skaudiems vaikystės
potyriams, bet ir motinai, močiutei. Vienas negailestingiausių eilėraščių apie
išduobtą krūtį ir mirštančiosios paskutiniai gyvenimo veiksmai, savotiškas
įkapių ritualas, nuojauta, neįvardinta mirtis, kuri „užsmaugia“ maitinimo
kanalą – brutalu, žiauru, įtaigu, artima. Apskritai ciklinių eilėraščių
rinkinyje nemažai, jie trūkčiojančiai ir proziškai pasakoja įvykius, būsenos
lieka už žodžio, „virškinamos“ skaitytojų arba klausytojų. Lygiai taip pat
galima sakyti ir apie mergytės išžaginimą, nors „saldainio“ motyvas toks gajus,
kad jau tapęs pedofilijos štampu, banalybė, tačiau eilėraščio kontekste jis
tampa peiliu, kuriuo kastruojama siela. Tolesnės išžaginimo pasekmės siaubingos,
jos liudija lyrinio subjekto skausmingą traumuotą gyvenimą – tai neištrinama,
tai nulemia moters likimą (kodėl tai man
reikia šitaip bėgti nuo tų, kurie myli, / pas tuos, kurie niekina, / p. 89),
priartėjama prie savęs niekinimo ir naikinimo bedugnių. Būsenų kaita, sutikti
vyrai, prisilietimai, kvapai – viskas bus siejama su nuskriaudimu ir tai Kvėpuoju rinkinyje tampa gyva,
autentiška, šokiruoja, netgi priminė tamsiuosius Onės Baliukonės poezijos
periodo eilėraščius.
Nemažai leksikos
eilėraščiuose, kuri nusako moterį fiziškai – menstruacijos, kraujas, kaulai,
viduriai. Brutalūs fiziniai kūniški žodžiai tarsi išverčia lyrinio subjekto
fizinį vidų į išorę, lyg skerdykloje, kur visos vidaus žaizdos išverčiamos į
dienos šviesą, nusakant egzistencinių traumų stigmas – prakąstos bandelės,
skaudančios bandelės, neužgyjančios ir kartu tokios stiprios, evoliucionuojančios
ir augančios. Maždaug rinkiniui einant link pabaigos, juntamas šviesėjimas,
išsipildo suluošintos moters kaip motinos tapsmo dalis (ir tas mano dubuo, / mano perrėžta tarpvietė, / mano pritvinkusios
krūtys / tapo moterimi – / p. 129). Motinystė tampa lyriniam subjektui dovana,
moteriškumo triumfas, todėl paskutinis skyrius Giedojimai lyg ir skiriami vaikams, bet iš esmės jie rezonuoja
gyvybės stebuklą, tą paslaptį, kuri slėpėsi už brutalių, gniuždančių žodžių,
potyrių ir įvykių. Jokia našta būti moterimi, lyrinis „aš“, sako, kad moters
kūnas yra vientisas su joje esančia ir ateinančia į šį pasaulį gyvybe (tai kad mano karalius dar tik mokos kalbėti
/ p. 126), pagarba vaikui, gyvybei ir tęstinumui, tai kas lyg ir pasitraukę
iš lietuvių poezijos lauko.
Ilgai galvojau, koks
poezijoje vyro vaidmuo? Jis visoks – nuo prievartaujančio ir kirviu
besivaikančio iki mylimųjų, kurie pasėja gyvybę. Moteriškas solidarumas ir
paslaptys, metafizinis seseriškas bendrų likimų audinys, nusidriekęs
plokštumoje ir per išmirusias kartas (moterų
tinklas, / šviesos tinklas, moterų tinklas, šviesos tinklas, / p. 125), kur
sluoksniuojasi ištisos moterų bendruomenės vienybės audinys ir per amžius greta
vyrų, prie dėl vyrų atsirandančių vargų, ir džiaugsmų. Šiuo atžvilgiu vyrai kur
kas vienišesni – jiems nesuteikta auginti savo kūne gyvybės, tik ją sėti, o
vyrų bičiulystė, žvelgiant į šiuolaikinę vyriją, atrodo tik atskiros vienišos
salos. Kas poezijoje parašys, ką reiškia būti vyru be tinklo ir žuvies?
