Knyga: Naomi Alderman "Galybė"

Naomi Alderman. „Galybė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 400 p.

Sveiki, skaitytojai,

Viena karščiausių šios vasaros knygų naujienų tikriausiai būtų galima įvardyti Naomi Alderman (g. 1974) romaną Galybė (ang. The Power), kurią rekomenduoja Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė ir Marijus Gailius, o ir anotacija apie įelektrintą pasakojimą viliote vilioja. Tiesą sakant, šioji daug žadanti knyga tapo šios vasaros Trojos arkliu, kuriame atsivėrė tai, ko literatūroje nemėgstu ir tai, kas iš tikrųjų gerai veikia masinius skaitytojus.

Distopinis romanas pasakoja apie tariamai po Antrojo pasaulinio karo užkastus cheminius teršalus, kurie moterims pažadiną galią, panašią į elektrinius ungurius: sruogos pagalba galima per delnus paleisti kibirkščiuojančią jėgą, kuri priverčia vyrus slėptis po lapais. Kitaip sakant, romanas pasakoja apie pasaulinį galios perversmą, kada į valdžią ateina moterys ir toli gražu ne pačiais taikingiausiais būdais – karu, perversmu, smurtu. Knyga dvelkia savotišku feministiniu kerštu ir yra antitezė mūsų realiam pasauliui, kada didžiausiuose valdžios postuose sėdi būtent vyrai, kurių disponuojama galia pasižymi karo žiaurumais ir konkurencingumu.

Autorei iš esmės nerūpėjo sukurti pasaulio, kuriame įrodytų, kad moteriška valdžia yra geresnė, galgi priešingai – kodėl toji pabudusi galybė, sruoga po kaklu, geba šitaip iškreipti šiaip jau gerbtinas moterų savybes: motiniškumą, švelnumą, jautrumą, intuiciją, harmoniją, kūrybiškumą ir pan. Nors knyga apie moteriškumo ir vyriškumo, galios ir menkumo dualumo problemą, kitaip sakant, ką silpnieji gali padarysi su visuomene gavę galią, man šioji knyga ne tiek feministinė, kiek apie pačios galios sampratą, kurią autorė atskleidžia kaip griaunančiąją, sadistinę ir naikinančią tai, kas žmogiška.

Bet įtariu, kad daugeliui knyga labiau patiks dėl lyčių kovos idėjos, kuri iš tikrųjų šiek tiek dvelkia distopijų karalienės kanadiečių rašytojos Margaret Atwood, Oriksė ir Griežlys bei Tarnaitės pasakojimo autorės, kuri buvo N. Alderman konsultantė ir savotiška mokytoja. Neįmanoma nepastebėti kai kurių Tarnaitės pasakojimo idėjinių elementų  t. y. galios ir lyčių konkurencijos iškreiptas pasaulis, kuriame randasi mus, skaitytojus, labiausiai jaudinantys dalykai: kiek gali autorius įsivaizduoti iškrypusį pasaulį, kad galėtų literatūros pagalba pertransformuoti ir pateikti tą amžiną pasąmonėje įsigalėjusį lyčių prieštaringumo ir nesuderinamumo mitą. Skaitydamas tokias knygas pagaunu save galvojantį, kad moterys rašančios apie tokius dalykus savitai kerštauja vyrų giminei arba bent jau stengiasi atskleisti nelygybės nuoskaudą už istorijos raidoje joms padarytas skriaudas. Bet neabejoju, kad kiekvienas skaitydamas romaną permąsto viską savaip.

Autorė logiškai stengiasi pagrįsti kiekvieno veikėjo poelgius ir jai tai neblogai sekasi, tačiau skaitant neapleido jausmas, kad knyga priklauso absoliučiai populiariajai masinei literatūrai. Dvelkia serialo dėsniais parašytas kūrinys, kuris turi aiškiai gerą idėją, tačiau jos raiškos būdai prasti, nors literatūros apžvalgininkui ir rašytojui Marijui Gailiui itin patiko lengva romano kalba, kuri vietomis netgi priminė jo paties parašytą distopinį romaną Oro. Daugelis dalykų tiesiog neįtikina arba atrodo kokybiškai nevertingi, pavyzdžiui, kai jaunos merginos atradusios galią ima save sadistiškai pjaustytis: „Kai kurios merginos nenori jų turėti ir mėgina pačios išsipjauti – viena mėgino su žirklėmis, pasakojo daktaras. Vienuolikos metų. Žirklėmis. Karpė save lyg popierinę lėlytę (p. 194).“ Savaime aišku, kad distopiniame romane galima sukurti savitus elgesio modelius ir dėsnius, kuriuos nulemtų aplinkos faktoriai, tačiau kad ir kaip pajungčiau fantaziją, visgi nelabai įsivaizduoju vienuolikmetę karpant save taip švelniai kaip lėlytę. Smurtas ir švelnus deminutyvas yra literatūrinis kokteilis, kuris dažniausiai veikia, tačiau tik ne šioje istorijoje, o tokių abejotinų dalykų pilna romane.

Naomi Alderman  

Populiarioji literatūra nėra savaime nevertinga ar ydinga, tik ji gali nepateisinti alkanesnio skaitytojo, o kad knyga populiariosios literatūros kokybės liudija ir vienkrypčiai veikėjai, kurių biografijos gana klišinės, pavyzdžiui, iš vaikų namų paimta Elė, kurią prievartavo jos įtėvis arba Margo, patirianti darbe menkavertiškumą, nes ji moteris. Margo – viena klišiškiausių romano veikėjų, kuri pamažu tampa valstijos gubernatore: „Jau skaičiuoja, kokią premiją gaus iš „NorthStar“, jeigu planas pavyks, ir mąsto apie didžiules rėmėjų aukas kitiems rinkimams (p.254).“ Kur tokius vienkrypčius galios ir valdžios ištroškusius veikėjus galima pamatyti? Ogi tokiuose serialuose kaip Kortų namelis!

Galybės kaip masinės kultūros produktą identifikuoja ir komiksais grįsta logika, (gali priminti visokius super didvyrius ar filmus apie mergaites su super galiomis), kad vietomis distopinį politinį ir socialinį perversmą stelbia iš tikrųjų pernelyg fantastinės literatūros elementai: „Aš jau kaupiu jėgas, – pasakoja Roksė, – ir kūriau planus, o dabar iš jo atsiimsiu, ką jis iš manęs atėmė (p. 351).“ Vėlgi tos lyčių grumtynės strategiškai atskleidžiamos gana paviršutiniškai, kaip gerieji ir blogieji veikėjai kokiame nors Supermeno nuotykių serijoje. Autorė bando šį žaidimą sušvelninti suteikdama Roksei ir Elei sunkių ir nuskriaustų mergaičių biografinių faktų, kas sukuria jas spalvingesnes, kad ne visada žinai, geriesiems ir blogiesiems jas priskirti.

Patiko man romano įrėminimas laiškais, kada po daugel amžių laiškais susirašo Naomi ir Neilas, tai leidžia skaitytojui patirti pasaulį po kupolu efektą ir palyginti mūsų istorijos raidą ir tuos faktus, kuriuos iš istorijos vadovėlių priimame kaip tiesą su distopinio pasaulio perteikta istorinės tiesos linija.

Daugelis knygą vertina itin palankiai, tačiau visumoje romanas nėra toks paveikus, koks galėjo tapti. Manau, tai nulėmė iš esmės pasirinkti populiariosios literatūros elementai, kuriuos galime aptikti masinio vartojimo kultūroje, ypač kino filmuose ir serialuose, t. y. vienkrypčiai personažai, gerųjų ir blogųjų skirstymas, yra skriaudikai ir yra aukos, veikėjai apsėsti keršto ir valdžios galios, komikso lygio logika ir fantastinio romano verbalinė struktūra, nukreipta į nuotykius, o ne į vidinius veikėjų išgyvenimus. Žinoma, stipriausia šio romano dalis yra pati idėja, kuri stipriai traukia skaitytojus žvilgtelėti, o kaip, galimas daiktas, gyventume kitokioje visuomenėje, kurioje valdo moterys.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Lars Mytting "Plauk su skęstančiais"

Lars Mytting. „Plauk su skęstančiais“. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 416 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vos tik pasirodė iš Norvegijos nauja literatūrinė sensacija – Lars Mytting romanas Plauk su skęstančiais (norveg. Svøm Med Dem Som Drukner), iškart pasipylė puikių komentarų ir recenzijų apie šią knygą. Pats rašytojas – medkirtys. Ką gero literatūriškai gali pasiūlyti, pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenantis medkirtys ar baldžius? Nederėtų vertinti žmogaus pagal profesiją jo literatūrinių galimybių, tačiau tas lietuviškas stereotipinis žmogaus matymas toks agrariškas, kad savaime profesija tampa žmogaus savasties etikete. Velniop šią etiketę, nes Lars Mytting yra lygiavertis rašytojas skandinavų rašytojų gretose.

Plauk su skęstančiais – absoliučiai nuostabus pavadinimas knygai, o tai iškart kelia pasitikėjimą, kad galbūt į veiksmą, o ne į objektą orientuotas pavadinimas pasiūlys išties originalų ir įtraukiantį turinį. Tiesą sakant, pirmoji knygos pusė kaip skaitytoją prislėgė, nes lūkesčiai buvo aukštesni, nei knygos turinys galėjo jį išpildyti. Visų pirma, autorius gal truputį pernelyg ilgai užsižaidė pagrindinio veikėjo migracija iš Norvegijos į atšiaurias salas, kurios turėjo beregint tapti pamatiniu atmosferos kūrimo elementu, tačiau neįtikino, ilgai teko rašytojui vedžioti skaitytoją po vietines apylinkes, štai suomių rašytojai Katja Kettu romane Už nuodėmes bus atleista tą, regis, daro be jokių pastangų ir skaitytojas patiki nuo pat pirmojo iki paskutinio sakinio.

Išskydusi knygos pradžia (išskyrus ta vieta, kai įtikinamai aprašomi raštuoti medžiai), neįtraukia į giminės paslaptingą sagą – autorius labai skrupulingai tausoja užuominas ir literatūriškai leidžia austi kontekstinį pasakojimo klodą, o detektyvinį mįslingumą „pajungia“ tada, kai pagrindinis veikėjas sutinka paslaptingą salos moterį ir leidžiasi į flirtu grįstą santykių žaidimą. Iš esmės galima sakyti, kad autorius panaudoja vieną iš sėkmingiausių per paskutiniuosius dešimtmečius skandinavų literatūros receptų – trilerio žanrą. Nors tai nėra visiškai tyras trileris ir taikomi tik tam tikri elementai, vis tiek dėl geografinės plotmės ir įvykių dinamikos istorija iš esmės skandinaviška.

Bala nematė, skandinaviška jau patvirtinta kaip kokybės ženklas, tačiau kas šiame romane savito? Žinoma, medienos aprašymai ir panaudojimas medžio kaip pasaulio filosofijos artefakto elementas su aiškiai juntama autoriaus (ir pasakotojo) žavesiu medienos fetišui – tai iš tikrųjų duoda istorijai parako, tačiau ir ne tai yra „skaniausias“ istorijos elementas. Autorius panaudoja istorinius elementus ir nukelia per medžio rieves į riešutmedžio giraitę, kur 1916 metais įvyko Pirmojo pasaulinio karo skerdynės.

Rašytojas Lars Mytting.

Ką regėjo riešutmedžiai, kokią energiją sugėrė mediena, kad po daugel metų šių medžių mediena tapo itin vertinga ir dėl kare panaudotų dujų ir skerdynių itin patvari? Pasirodo, mediena brangesnė nei auksas! Autoriui pavyko išgauti medienos istorijos ir žmonijos istorijos dermės metafizinį lygmenį – tai energetinio lygmens teksto prasmė, deja, parašyta visgi pop kultūrine grožine kalba. Tačiau, kas sako, kad pop kultūrinių tekstų nereikia? Tokį tekstą kaip Plauk su skęstančiais galima skaityti puslapį po puslapio, nes tekstas vartotojiškas ir su juo kovoti nereikia, nes atitinka visus greitojo skaitymo standartus.

Beskaitant Plauk su skęstančiais ir galvojant apie medžio atminties galias, nejučia vis prisimindavau metų pradžioje skaitytą kataloniečio Jaume Cabre Prisipažįstu, kurioje taip pat medžio simbolika ir iš jo padarytas smuikas irgi kone genialiai siejosi su mūsų žmonijos istorijos metafizine derme, tik J. Cabre buvo išplėtota kur kas plačiau ir kūrinio fabula neįprastai sudėtinga, tad paskaitomas galbūt ne taip paprastai kaip Plauk su skęstančiais.

Nepaisant metafizinių niuansų, visgi tai yra šeimos saga, kurią narsto protagonistas Edvardas, keliaudamas po Šiaurės Europą ir dėliodamas savo giminės medį nuo pats Holokausto iki šių dienų. Veikėjas bando suvokti savo tapatybę, svarsto, kuo ši fizinė ir atminties kelionė keičia jį, paprastą Norvegijos ūkininką? Kartu, žinoma, nauja ir meilės istorijos šeimos transformacija, kuri paliudija, kad neįmanoma užmegzti naujų, rimtų santykių su kitu žmogumi, jeigu nėra santykių tęstinumo iš giminės bendro aruodo ir nėra iki galo suvokta žmogaus tapatybė. Šeimos energetikos ir genetikos istorija, „įvilkta“ į medžio rieves, iš esmės labai popsiškai papasakota, tad stipriausia šios istorijos dalimi tampa ne raiška, bet skandinaviškai išdėstyta gyvenimo filosofija kiek netikėtu, kaip literatūrologė Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė įvardijo, tradicijų žiniomis grįstu novatorišku žiūros kampu.

Taip, ne visi medkirčiai geba šitaip rašyti.

Jūsų Maištinga Siela 

Geriausios 2016 metais perskaitytos knygos: top 5!

Sveiki,

Nepasakyčiau, kad 2016 metai buvo kokie ypatingi skaitymo metai. Perskaičiau lygiai 30 knygų t. y. dviem knygom daugiau nei pernai ir jų būta visokių: vienos labai geros, kitos vidutinės. Kuo toliau, tuo labiau man brangus skaitymo laikas, todėl norisi perskaityti tik „grietinėlę“, todėl praktiškai esu priverstas atsisakyti kuo daugiau vidutiniškos populiariosios literatūros kūrinių, bet negaliu atsisveikinti su paauglių ir vaikų literatūra, kadangi to reikalauja darbas. Visgi per mėnesį vidutiniškai perskaitau po dvi knygas ir, manau, kad tai yra pakankamai daug, kadangi didelį dalį laisvesnio laiko suryja kinas, o namiškiai bamba, kad esu kaip knygų žiurkė.

Knygų žiurkė? Atsiprašau, permečiau keletą blogų, kur asmenys teigia perskaitę po 80 ir 120 knygų per metus. Pagalvojau: kur jų akys, iš kur jie tiek daug laiko skaitymui ir... Dievaži, kaip tada knygos galvoje ir ištisi pasauliai rikiuojasi galvoje? Peržiūrėjus jų repertuarą, neretai tenka nusivilti, kad knygos daugiau ar mažiau popsinės, „laikui prastumti“, todėl nieko nuostabaus, kad jos keičiamos kaip kojinės. Aišku, aš čia jau leidžiuosi kritikuoti dėl skaitymo ir, žinoma, juodai pavydžiu knygų kiekio ir laiko. Šiaip ar taip, reikia dar ir gyventi, ne vien skaityti.

Taigi per 2016 skaitymo metus perskaičiau nemažai gerų ir dėmesio vertų kūrinių, bet perkračius atmintį (ypač emocinę) visgi ne tiek daug iš tų perlų ir užsiliko kaip tikrai mane sudrebinusių ir pritrenkusių kūrinių, tokių, su kuriais dar vaikščiojau ilgai mintyse. 

Iš viso perskaityta: 30 knygų

Lietuvių autorių: 10

Verstinės: 20

Poezijos: 2

Prozos: 28

GERIAUSIOS 2016 PERSKAITYTOS GROŽINĖS LITERATŪROS VERSTINĖS KNYGOS! (TOP 5)

1. Svetlana Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių“.

Nobelio laureatė ne iš kelmo spirta. Šįkart mano topo viršūnė sutapo su dienraščio 15min.lt literatūros apžvalgininku Andriaus Ožalo įsimintiniausiomis knygomis (jo sąrašą rasite ČIA). Nuostabiai sujaudinusi baltarusės knyga tiesiog pritrenkė savo žiaurumu, džiaugsmu ir ištisa sovietinės epochos anatomija. Knyga kaip tūkstantis istorijos vadovėlių, tiesiog galvoju, kad ją reiktų skaityti, o ne faktografines lektūras. Tai gyva atminties ir liudijimo archeologija. Geriausia 2016 metais skaityta knyga!

2. J. M. Coetzee „Barbarų belaukiant“.

Šiemet skaičiau ir autoriaus „Nešlovė“, bet tai, kaip perskaičiau „Barbarų belaukiant“ mane ilgam sukrėtė. Negailestinga K. Kavafio eilėraščio rekonstrukcija, kai idėja eina greta su egzistencinės literatūros gelmėmis. Negailestinga, stipri ir kol kas geriausia iš trijų perskaitytų jo knygų! 

3. Jeffrey Eugenides „Midlseksas“.

Neįtikėtinai kultūriškai sodri knyga, kuri pasakoja kelių graikų į JAV emigrantų kartas istoriją, perpasakoja XX amžiaus polinius įvykius, kartų adaptaciją ir kartu papasakoja apie dvilytį žmogaus gyvenimą tarp pasirinkimų. Puikus pasakojimo stilius, platūs kontekstai, jaudinančios seksualumo temos. Velniškai stora knyga, tačiau verta gurmaniškos akis.

4. Marina Stepnova „Italų pamokos“.

Pasirodo, šiemet skaičiau ir „Lazario moterys“, tačiau kažkaip autorę sodriau pajaučiau skaitydamas jau „Italų pamokas“, o tai leido iš naujo įvertinti ir jos ankstesnį kūrinį. Buvo daugiau laiko, galėjau ilgiau mėgautis ir gal todėl per „Italų pamokas“ pajutau kur kas daugiau. Nepaprastai geras epinio pasakojimo stilius, ištisa ilgesingos Rusijos epochos žavesys ir tragedija. Turi paralelių su S. Aleksijevič knyga, tačiau tai grožinis kūrinys, bet ne ką prastesnis.

5. Alessandro Baricco „City“.

Didelis malonumas skaityti A. Baricco! Nors šiemet „Jaunoji nuotaka“ nepadarė didelio įspūdžio, tačiau jo senesnis kūrinys „City“ tiesiog puikus visomis prasmėmis: stilius, pasakojimo struktūra, nostalgiją keliantys charakteriai. Kai jausmas, egzistencija ir išmonė eina kartu, nebegalima abejoti rašytojo talentu. 

P. S. Dar prie labai įsimintinų knygų reiktų paminėti, kurie vienaip ar kitaip konkuruodami nepateko į penketuką, tačiau buvo labai arti: Hannah Kent „Paskutinės apeigos“, Javier Marias „Įsimylėjimai“, Katja Kettu „Už nuodėmes bus atleista“, Marina Stepnova „Lazario moterys“.

P. S. S. Knygos, su kuriomis kankinausi ir tiesiog geros, bet ne man: Pierre Szalowski „Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją“, Laszlo Krasznahorkai „Priešinimosi melancholija“.

GERIAUSIOS 2016 PERSKAITYTOS LIETUVIŲ AUTORIŲ GROŽINĖS LITERATŪROS KNYGOS (TOP 5)

1. Dalia Staponkutė „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“

Gera knyga, nuoširdus tekstas, prasminga eseistika. Įsiminė kaip šilta ir jauki knyga, kurioje daug ką atradau savęs.

2. Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė „Kvėpuoju“

Pritrenkianti poezija, kurioje atsiveria daug ką patyrusios moters išgyvenimai. Tai tarsi apsinuoginimas, terapija ir kartu socialinė feministinė akcija. Gal net ne akcija, o perfomansas. 

3. Bitė Vilimaitė „Užpustytas traukinys“

Nė kiek nepasenusi subtilioji B. Vilimaitė ir jos novelių rinkinys vėl sužadino sovietmečio žmogaus gyvensenos peripetijas. Gili, graudi, egzistencinė literatūra.

4. Rasa Aškinytė „Glesum“.

Už tuos įsimintinus nuotykius baltų genčių žemėse! Netikėtas siužetas, dinamiški veikėjai, originali knygos kompozicija verčia mėgautis absoliučiai nevarginančia knyga.

5. Giedrė Kazlauskaitė „Singerstraum“.

Keista matyti dar vieną poezijos knygą penketuke. Iš esmės šiemet skurdūs buvo mano prozos lietuvių autorių skaitymai, bet užtat įtraukiau abi poezijos knygas. Už raudoną viršelį, už kompoziciją, už siuvimo mašiną, raišką, silabotoniką ir moteriškas, paaugliškas temas paprastai ir aiškiai, ne nuo žagrės, bet bent nuo siūlų ritės.

P. S. Sunkiai kramsnojau Valdo Papievio „Odilė, arba oro uosto vienatvė“. Absoliučiai nuo manieringumo prasidėjo šv. Vito traukuliai dėl Kęstučio Navako „Vyno kopijos“.

Tai tiek iš tų 2016 skaitinių. Linkiu sau ir kitiems kuo aukščiausios prabos literatūros, nes gyvenimas per trumpas skaityti vidutiniškas knygas, todėl skaitykime tai, kas geriausia!

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vitalija Pilipauskaitė–Butkienė "Kvėpuoju"

Vitalija Pilipauskaitė–Butkienė. „Kvėpuoju“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

Sveiki, skaitytojai,

Pirmosios knygos laureatė Vitalija Pilipauskaitė–Butkienės debiutinis poezijos rinkinys Kvėpuoju tapo tikra sensacija, bent jau tokią išvadą galiu padaryti, kai žymūs literatūrologai pratrūko it votys skanduoti straipsniais ir pasisakymais socialiniuose tinklapiuose, kad turime poezijoje tikrai rimtą kūlverstį–salto, tą lyg ir bando pasakyti rinkinio pabaigoje knygos redaktorius Aidas Marčėnas, kuris teigia, kad tikriausiai Kvėpuoju būsiąs tikrosios poezijos paslapties įminimas, nors pati autorė eilėse sako, kad yra gavusi iš draugų nuomonių, kad jos poezija, na, ne visai ta tikroji poezija, nors šiandien, kai poezijos rėmai visiškai išsilieję ir sunku supaisyti jos trupančias ir susijungiančias formas, dabar net romanai gali būti vadinami iš dalies poezija.

Grįžtant prie Pirmosios knygos, šiemet regiu gana neblogus, visų pirma vizualinius pasikeitimus. Ilgiau nei dešimtmetį buvo leidžiami pieštų iliustracijų viršeliais ir dizainas kasmet vis nekintantis, šiemet tikriausiai Lietuvos rašytojų sąjunga nusprendė atnaujinti Pirmąją knygą ir V. Pilipauskaitės–Butkienės debiutą išleido kiek kitokiu viršeliu – man visai patraukliu, moteriškai žiūrinčia akimi į skaitytoją, o pavadinimas sufleruoja patį gyvenimą, virsmą, asmenybę ir laisvę – gyvenu, vadinasi esu, o šis viršelis sako: „kvėpuoju, vadinasi, esu“, vadinasi, reikia mane perskaityti, kad ir Tu galėtum kvėpuoti.

Nesunku įsivaizduoti į ką koncertuojasi visas rinkinys, užmetus akį į atgalinį viršelį – moteris apie tai, ką reiškia būti moterimi. Pirma mintis į galvą šovusi: „na, kiek gi galima apie tą patį?“ moters tapatybės problema tokia „įsiėdusi“ mūsų literatūroje, kad tikriausiai vien studijos būtų tokios, pradedant tuo, kaip užgimė po Nepriklausomybės ištisa gausa moterų rašytojų, ir gerų rašytojų, o baigiant moterų rašymu apie moteris – reiktų gyvenimo suskaityti. Tačiau, tik perskaičius visą rinkinį, atsiveria kažkas visai kito, kažin koks slėpiningas mergaitės tapsmo su nuopuoliais ir dvasiniais pakylėjimo peizažas – ir nebanalus, ir retkarčiais visiškai netikėtais rakursais išgryninti autentiški, kone biografiniai elementai, tada galima suklusti: o gal knyga turėjo vadintis ne Kvėpuoju, bet Nusirengiu? Sielos per intymius, neretai brutalius potyrius atsivėrimas eilėse tapo pakylėtas prasmių audiniu į terapinį skaudų ir kartu nušviesėjantį per skyrių besimainantį patirčių koloritą į sunkiai nusakomą dokumentiškumo, šeimos sagos, būdingos prozai ar epiniam kinui, matmenį. Eilės įmagnetintos gyvu, pulsuojančiu ir priartėjančio prie esminės moters esmės nusakymo, nuo lūžtančio posmų kūkčiojimo iki apvalančios, švelnios ir sakralios, kone užtarnautos ramybės.

Išties eilėraščių gausa iš skirtingų poetės gyvenimo periodų, tą byloja datos, tačiau netgi pabirusios laiko žymės eiles struktūruoja ne chronologiškai, bet pagal atitinkamą tematiką. Pirmasis skyrius Prabudimas yra tarsi uodo perčiuožimas vandens paviršiumi, užkabinant beveik visas temas, kurios bus atveriamos kituose skyriuose, savotiškas reveransas ir prisistatymas skaitytojams. Tiesą sakant, iškart veriasi autentiškų, nesumeluotų ir nesuvaidintų poetinių patirčių žodžiai, gal kiek net naivoki, kadangi pirmoje poezijos pusėje vyrauja deminutyvai, kurie suteikia prozišką pasakos sekimo įspūdį, pvz., batelis, stalelis, kuriuos taip mėgsta Stankevičius. Liaudies pasakojimo kalbėjimo būdas neatsitiktinis, (alkanų žvilgsnių lydima, / šitaip septynias dienas aplink visą pasaulį p. 23), jis suteikia ironijos, savotiško sarkazmo į naivių mergaičių istorijas, juk lietuvių liaudies pasakos turiniuose pilna smurto – fizinio bei dvasinio skausmo, čia raganos deginamos, barstomos po laukus, žudomi ir ryjami žmonės, kapojamos galvos. Iš tikrųjų lyg naivia „mergiška“ kalbėsena prasideda prakąstos bandelės, lyrinio „aš“ pasakojimo istorija (kurva kurva kurva, – / rėkdavo varydamas botagu per jos siaurą pasturgalį <...> tai tiek / tos vaikystės p. 18). Stiprus naratyvinis įspūdis, eilės nepaisant vizualinės eilėraščio struktūrinės formos, savo polėkiu turi stiprų prozišką valentingumą, kartu tai ne tik trumpi poetiniai pasakojimai, bet terapinės lyrinio subjekto išpažintys. 

Pirmasis eilėraštis Moters siela neatsitiktinis, jis tampa raktu į visą rinkinį ir savo ritmika primena Pirmąjį laišką Korintiečiams „Meilė kantri, meilė maloninga...“ tik šįkart lyrinis subjektas meilės necharakterizuoja, bet griauna moters įsivaizduojamas prievoles ir mitus, priešdėlis „ne“ įgauna destrukcinio poliškumo ir suteikia lyriniam subjektui stoiškumo, atveriant slėpiningas moters gelmes. 

 Vitalija Pilipauskaitė–Butkienė

Nesunku greitai nusivilti eilėmis, nes pradedama pasigesti paslapties, kurį dažniausiai suteikia poetinės metaforos, simboliai. Eilėraščiuose mums įprastų metaforų, kurios suteiktų gylį, regis, trūksta, kokį kartais stebuklą padaro Donaldas Kajokas, kuris iš nieko sukuria aiktelėjimą, o štai pirmas įspūdis, kad V. Pilipaitytės–Butkienės eilėse žodžiai iškelti iš metaforų šulinio, jie atviri, poetinė paslaptis, kuri lyg ir turėtų glūdėti gelmėse, išarta dėl išpažinties įspūdžio, tačiau kuo toliau skaitoma, tuo labiau suvokiama, kad „išarti“ į paviršių žodžiai dar nėra atskleista paslaptis. Ji veriasi rinkiniui artėjant prie pabaigos – gyvybės ir moters paslaptis, ji tampa visa ko Kvėpuoju poetine paslaptimi, nujaučiamas proziškas naratyvas jungiasi tarp eilėraščių plėsdamas poetinį karoliukų vėrinį, ištisą moters tapsmo išsipildymą per motinystę, todėl primena Kryžiaus kelią. 

Motinystė ir šeima, kaimo agrarinis pasaulio apsuptis, žemės ir vaikystės svarba. Poetei svarbi moteriška gyvybės tąsa, todėl atiduodama duoklę ne tik skaudiems vaikystės potyriams, bet ir motinai, močiutei. Vienas negailestingiausių eilėraščių apie išduobtą krūtį ir mirštančiosios paskutiniai gyvenimo veiksmai, savotiškas įkapių ritualas, nuojauta, neįvardinta mirtis, kuri „užsmaugia“ maitinimo kanalą – brutalu, žiauru, įtaigu, artima. Apskritai ciklinių eilėraščių rinkinyje nemažai, jie trūkčiojančiai ir proziškai pasakoja įvykius, būsenos lieka už žodžio, „virškinamos“ skaitytojų arba klausytojų. Lygiai taip pat galima sakyti ir apie mergytės išžaginimą, nors „saldainio“ motyvas toks gajus, kad jau tapęs pedofilijos štampu, banalybė, tačiau eilėraščio kontekste jis tampa peiliu, kuriuo kastruojama siela. Tolesnės išžaginimo pasekmės siaubingos, jos liudija lyrinio subjekto skausmingą traumuotą gyvenimą – tai neištrinama, tai nulemia moters likimą (kodėl tai man reikia šitaip bėgti nuo tų, kurie myli, / pas tuos, kurie niekina, / p. 89), priartėjama prie savęs niekinimo ir naikinimo bedugnių. Būsenų kaita, sutikti vyrai, prisilietimai, kvapai – viskas bus siejama su nuskriaudimu ir tai Kvėpuoju rinkinyje tampa gyva, autentiška, šokiruoja, netgi priminė tamsiuosius Onės Baliukonės poezijos periodo eilėraščius.

Nemažai leksikos eilėraščiuose, kuri nusako moterį fiziškai – menstruacijos, kraujas, kaulai, viduriai. Brutalūs fiziniai kūniški žodžiai tarsi išverčia lyrinio subjekto fizinį vidų į išorę, lyg skerdykloje, kur visos vidaus žaizdos išverčiamos į dienos šviesą, nusakant egzistencinių traumų stigmas – prakąstos bandelės, skaudančios bandelės, neužgyjančios ir kartu tokios stiprios, evoliucionuojančios ir augančios. Maždaug rinkiniui einant link pabaigos, juntamas šviesėjimas, išsipildo suluošintos moters kaip motinos tapsmo dalis (ir tas mano dubuo, / mano perrėžta tarpvietė, / mano pritvinkusios krūtys / tapo moterimi – / p. 129). Motinystė tampa lyriniam subjektui dovana, moteriškumo triumfas, todėl paskutinis skyrius Giedojimai lyg ir skiriami vaikams, bet iš esmės jie rezonuoja gyvybės stebuklą, tą paslaptį, kuri slėpėsi už brutalių, gniuždančių žodžių, potyrių ir įvykių. Jokia našta būti moterimi, lyrinis „aš“, sako, kad moters kūnas yra vientisas su joje esančia ir ateinančia į šį pasaulį gyvybe (tai kad mano karalius dar tik mokos kalbėti / p. 126), pagarba vaikui, gyvybei ir tęstinumui, tai kas lyg ir pasitraukę iš lietuvių poezijos lauko.

Ilgai galvojau, koks poezijoje vyro vaidmuo? Jis visoks – nuo prievartaujančio ir kirviu besivaikančio iki mylimųjų, kurie pasėja gyvybę. Moteriškas solidarumas ir paslaptys, metafizinis seseriškas bendrų likimų audinys, nusidriekęs plokštumoje ir per išmirusias kartas (moterų tinklas, / šviesos tinklas, moterų tinklas, šviesos tinklas, / p. 125), kur sluoksniuojasi ištisos moterų bendruomenės vienybės audinys ir per amžius greta vyrų, prie dėl vyrų atsirandančių vargų, ir džiaugsmų. Šiuo atžvilgiu vyrai kur kas vienišesni – jiems nesuteikta auginti savo kūne gyvybės, tik ją sėti, o vyrų bičiulystė, žvelgiant į šiuolaikinę vyriją, atrodo tik atskiros vienišos salos. Kas poezijoje parašys, ką reiškia būti vyru be tinklo ir žuvies?

Jūsų Maištinga Siela