Žurnalas "Literatūra ir menas": viršelyje 3025-ųjų metų kalendorius

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Originalu! Ant 2025 metų liepos mėnesio numerio „Literatūra ir menas“ 3025 metų kalendorius. Laiko, kurio mes, bent jau savo dabarties kūnuose, nebesulauksime. Perskaičiau beveik visą numerį ilgoje kelionėje autobusu, o jūs matote šį numerį Vilniaus autobusų stotyje!

 

Čionai Marijus Gailius atsiveria, kaip myli savo vaikus,

Čia Rolf Dieter Brinkmann eilėraštis pavadinimu „Eilėraštis“,

kurį išvertė Antanas A. Jonynas - - -

Jis man taip patiko, kad pamaniau, jog

Galima vėl mokytis tekstą atmintinai!

 

Butnoriūtė paaiškina Kazlauskaitės „Marialės“ prasmes

Ir techniką,

Jakučiūnas Andrius filosofuoja apie Melniko „Užgesusią saulę“.

 

Aha.

 

Ir Sapiegų rūmų nudirti žirgai ir kariai –

Don Kichotas „True Blood“ versijoje...

Iš tikrųjų Emilija Lipska teisi, kai grįžti atgalios per tris sales

Pro Edith Karlson išnaras,

Jautiesi kitaip, lyg tave pasitiktų gyvieji numirėliai –

Įspūdis dvejopas! Beveik barokinis.

Juk griaučiais mėgo žmonės puošti bažnyčias.

 

Dovydas Kiauleikis sako, kad jau persisotinome,

Belieka laukti persitvarkymo, aukso amžiaus pabaigos,

Naujų puikių diktatorių ir cenzūros –

Peak Human!

Mėsininkų-Menininkų / valgio-dvasios.

Peak Human!

 

Ernestui Parulskiui rūpi iš kokios skardos daromos atminimo lentos,

Jų skaičius –

Ar turėjau čionai įžvelgti desovietizacijos masinę isteriją?

Ar premijų ir atminimų tiesiog... per daug?

 

Nenustoju galvoti apie paplūdimį ir vėžlį,

Kurį minėjo Toma Gudelytė.

 

O jeigu aš būčiau dar prieš etruskus gyvenęs vėžlys, kuris

Va šiandien...

Nori dėti kiaušinius šalia Toskanos tavernų?

 

Gybai ir mirtis,

Išnykimas...

 

Kas yra tas laikas, kuris visiems  slenka prie pabaigos?

Adomas Narkevičius, žinoma, įsuks tinkamu kampu varžtą paveikslui –

Buvo labai įdomus interviu, kad net noriu aš į tą Kauno bienelę.

Iš principo. Tyrinėti.

 

Yra straipsnis ir apie vyrus rašytojus,

Kuriems nereikia vaikų, nes kiekvienas vaikas –

Prarasta materiali neparašyta knyga.

 

Įdomu, kaip su tomis moterimis rašytojomis.

Akivaizdu, kad rašytojos jau Lietuvoje gimdo mažiau,

Nes moterų rašytojų persvara po Nepriklausomybės kur kas daugiau...

 

Woolf ir Ivanauskaitė nemažai juk parašė.

 

Dėsnis? Ką pasakytų feministės?

Literatūra pavojinga.

Ji atima gyvybę?

 

Bet žinau rašytojų ir mamų.

Iš Facebooko.

 

Beata Nicholson pagimdė penktąjį.

O kiek receptų knygų...

Užtektų iki 3025-ųjų,

Jeigu pradėčiau

Gaminti.

 

Maištinga Siela

Knyga: Dainius Vanagas "Oderis"

 Dainius Vanagas. „Oderis“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 272.

Sveiki, skaitytojai,

„Tik pažiūrėkite, kaip išgražėjo mūsų gatvės ir parkai, – pasaka (p. 98)“.

Lietuvių literatūros padangėje paskutiniuoju metu atsiranda skaitytojams patrauklių distopinių lietuviškų romanų. Marijus Gailius neseniai pelnė Metų knygos apdovanojimą už romaną Oro, vadinasi, knyga pastebėta, įvertinta, skaitoma. Su Jaroslavo Melniko vėžiomis, sakyčiau, pradėjo kurtis lietuviško distopinio romano tradicija, bet vėlgi – ar tradicija, jeigu distopinio romano struktūros, idėjos perimamos iš pasaulietinių distopinių kūrėjų klasikų: G. Orwell, M. Atwood, A. Huxley ir kt. Kol kas sunku apibrėžti, kas yra lietuviška distopija. Panašiais rakursais perteiktas ir naujausias Dainiaus Vanago (g. 1989) distopinis romanas Oderis, kuris, mano pastebėjimu, yra pastaruoju metu labiausiai aptariamu grožinės literatūros kūriniu internete ir spaudoje, todėl nekantraudamas suskaičiau, tikėdamasi, kaip internautai sako: gaivaus oro gurkšnio lietuvių literatūros padangėje.

Romanas Oderis pasakoja apie ateities pasaulį maždaug 2050-aisiais, kai Europos didmiesčiai apsitveria tvoromis ir tampa citadelėmis su savo vidiniais įstatymais. D. Trumpas statė sieną su Meksika, o Lietuva šią vasarą įnirtingai bando apsisaugoti spygliuotomis tvoromis nuo iš Baltarusijos plūstančių pabėgėlių, atrodo, kontekste šis distopinis romanas itin aktualus. Labai tinka romano perkamumui paskatinti! O kad literatūra dažnai būna tam tikrų analogiškų įvykių pranašė, jau nebe pirmas kartas, kai tai pasitvirtina.

Knyga konstruojama iš trijų atraminių pasakojimo perspektyvų, kurios pabaigoje viena kitą paaiškina. Vienoje iš pasakojimo gijų vaizduojamas Oderio miesto politiko tardymas. Tyrėjas, perduodamas slaptus įrašus savo draugei, bando iš Oderio politiko išgauti prisipažinimą. Kokį? Sunku pasakyti. Atrodo, kad klausinėtojas bando psichologiškai palaužti ir pripažinti, kad Oderis iš tikrųjų buvo tik tam tikras žmonių išnaudojimo getas. Oderio miestas pasižymi tuo, kad kiekvienas žmogus, norėdamas pasilikti šiame mieste, turi visada dirbti, kitaip jis bus ištremtas. Knygoje minima apie nelegalius pabėgėlius, netgi teisėtus žmonių žudymus. Taigi suimtasis politikas, vienas iš pagrindinių Oderio įstatymų kūrėjų, nuolat pateisina šio miesto struktūros idėjas. Vienas geriausių viso romano elementų yra D. Vanago gebėjimas perteikti vingrius šio politiko teiginius ir pagrindimus, kuriuose justi ir nūdienos realių politikų lozungų. Taip, kaip išsisukinėja politikas, iš tikrųjų smagu skaityti, tačiau per tai veriasi ir plačiosios visuomenės atskirtis nuo politinių manevrų, žmogiškumo atskyrimas nuo idilinio savito tobulo pasaulio kūrimo, perimant Dievo vaidmenį. Iš tikrųjų visas tas blogis atsiranda iš rojaus ilgesio, galvojau skaitydamas Trumano Moro ištraukas. Suimtajam politika – kūrybinis verslas, ambicija, o žmonių gyvenimai tėra tik energiją duodančios baterijos, o kai elementai nusėda, baterija išmetama.

Skaitant visą laiką kirbėjo mintis, o kodėl tie žmonės taip nori būti išnaudojami, kodėl jie vis nori įsibrauti į Oderį, jeigu žino, koks nepakeliamas tas darbininko gyvenimas? „Klystat, net ir šis apibrėžimas nebuvo privalomas: visi, kuriems jis netiko, galėjo išvykti ir apsigyventi kitur – tarp kitokių apibrėžimų, kitokių sąlygų ir susitarimų. Nė vieno nevertėme gyventi Oderyje (p. 55).“ Tame pačiame tardymo tekste veriasi ir visai primityvūs aiškinimai, kurie labiau skirti ne tardytojui, o būtent skaitytojui „nupiešti“ aiškesnius kontekstus, tačiau kai kurie „paaiškinimai“ primityvoki ir, tiesą sakant, nuobodūs, netgi sakyčiau, visai nereikalingi, pvz. „iš pradžių susidūrėme su įvairiais sunkumais, – bet ar galėjo būti kitaip? Reforma buvo išdėstyta maždaug dviejų šimtų puslapių dokumente su išimčių, procedūrų aprašais. Kalbame apie ilgą, varginantį derybų su tuometine teise procesą, todėl, natūralu, mums reikėjo laiko šiai reformai tinkamai pritaikyti, o žmonėms – laiko jai tinkamai suprasti (p. 56-57).“ Bet juk ir be šių suimtojo paaiškinimo viskas ir taip skaitytojo įsivaizduojama.

Dainius Vanagas

Antroji paralelinė pasakojimo siužetinė linija vaizduoja Oderio gyventoją Alaną, kuris gyvena Oderio geto gyvenimą, netenka darbo, jis ištremiamas už miesto ribų. Ilgą laiką Alanas atrodo neaiškus veikėjas, sutrikęs, susidvejinusi asmenybė, kuris nelabai suvokia linijinio laiko tėkmę. Jis prisimena savo gyvenimo draugę, kurios geidžia, nori pas ją sugrįžti, tačiau tuo pačiu prisimena, kad vyksta skyrybų procesas. Ilgą laiką Alanas atrodo kaip narkomanas, tačiau knygos finale išaiškėja netikėta atomazga – Alanas jau beveik miręs ir gyvena netikrą komoje vykstantį gyvenimą. Iš tikrųjų šis D. Vanago manevras primena galybę mokslinės fantastikos filmų, netgi Matricos trilogiją. Žmogaus sąmonės sukryžminimas, pasąmoninio gyvenimo stebėjimas elitiniams nariams visada kėlė tam tikrų klausimų apie dvasines ir neapčiuopiamas žmogaus išgales, prie kurių atradimų pamažu artėja mokslas. Alano pasakojimo linija absoliučiai veiksmo trilerio siužetas, kelionė per simuliakrines scenas, kurios iš esmės papildo Oderio miesto struktūrą: su kaliniais atliekami moksliniais eksperimentai ir primena nacistinius XX amžiaus baugius mokslinius tyrinėjimus su beverčiais bandomaisiais triušiais.

Trečioji pasakojimo dalis skirta trumpoms ir lakoniškoms Trumano Moro iš esė rinkinio „Tu“ pasakojimams, kurie, tiesą sakant, mažų mažiausiai mane domino: nuo Adomo ir Ievos išvarymo iš rojaus interpretacijos iki savistabos ir žmogaus veiklos apmąstymų: kodėl aš gyvenu ir darau tai, ką darau bei kas mano pasirinkimus nulemia? Aišku, jie papildo ir „suklijuoja“ kitas pasakojimo dalis į vientisą distopinį pasaulį, bet Trumano Moro dalys pačios abstrakčiausios ir, tiesą sakant, banaliausios. Aišku, po to mes sužinome, kas tas Trumanas Moras ir pradedame suvokti Oderio pasakojimo struktūrinę trinarę sandarą.

Kalbant apie šio romano idėjas, kurių rasite ne vieną gerą ir įsimintiną, o pastarieji sukels nemažai apmąstymų ir minčių, labiausiai įsimenanti yra žmogaus darbininko pajungimas valdžios galios struktūroms. Iš tikrųjų turime didėjančios socialinės nelygybės ir atskirties pasaulį, kuriame žmonės bando išsilaikyti gražiausius savo metus atiduodami ne vienas kitam, o tam, kad gyvuotų Oderio sistema. Kitą vertus, ar šiandien, mokėdami mokesčius, gyvenama ne paraleliniame tam tikroje distopinės vartotojiškos visuomenės sistemoje? Ypač tie, kurie negali džiaugsmingai save realizuoti, o į darbą eina kaip į žūtbūtinį mūšį tik dėl to, kad reikia išsilaikyti visuomenėje?

Vienoje romano vietoje, kur aprašomos naujųjų Oderio parduotuvių struktūros, kad neva pirkėjas užėjęs į parduotuvę turi būtinai ką nors įsigyti, o jeigu nieko neįsigyja, vadinasi, kitąkart į šią parduotuvę jam jau nebegalima įeiti. Sulaikytasis politikas tokį įstatymą aiškina, kad parduotuvės tiesiog bus priverstos turėti visko, kad tik išlaikytų pirkėjus, o pirkėjai suinteresuoti vartoti arba vartoti netgi tada, jeigu neranda to, ko nori. Tokia priverstinė ekonomika, aišku, atrodo iš mūsų tikrovės absurdiška, tačiau gerai patyrinėjus šiandienos realybę, jau matome panašius algoritmus, pavyzdžiui, gąsdinimus, kad jeigu nepasiskiepysi, tave atleis iš darbo ir pan.

Iš tikrųjų Dainiaus Vanago Oderyje mes jau gyvename, tik dažnai absurdiškų kontrolės struktūrų neatpažįstame, nes neturime su kuo palyginti, o tokia literatūra leidžia sugretinti šias tikroves ir iš naujo įvertinti sistemas, kurioms, norim to, ar nenorim, vis tiek priklausome ir tai yra, sakyčiau, stipriausioji Oderio knygos dalis. Tai stipriai struktūriškai apgalvotas kūrinys, tam tikra pasakojimo kompozicija suręsta galvojant, kaip teigė viename interviu pats autorius, apie skaitytoją. Visgi skaitant daug dalykų literatūriškai buvo prėska, visų pirma, pasigedau paties literatūriškumo, dėmesio žodžiui ir sakinio struktūrai. Tardymai buvo išties panašūs kaip interviu iš dienraščių, o Alano istorija perteikta populiariosios literatūros pasakojimo tonacijoje. Nors idėjos verčia stebėti ir stebėtis, bet visumoje kūrinys skaitosi paviršutiniškai. Labai panašius jausmus patyriau skaitydamas Marijaus Gailiaus Oro – stiprios idėjos, sudėtingos struktūros, tačiau nėra literatūrinės dvasios ir aistros, kuri man itin reikalinga gerai ir įsimintinai literatūrai pasiekti. Dainiaus Vanago Oderį vertinu kaip ambicingą kūrinį, tačiau stokojančio pačios literatūros, nes, kaip žinia, struktūra ir idėja be dvasios dar nėra įtaigi literatūra.

Jūsų Maištinga Siela  

Geriausios 2019 metų mano perskaitytos knygos: Top 10!

Sveiki,

Kasmet sudarinėdamas geriausių per metus perskaitytų knygų reitingą patiriu tam tikrą visų metų derliaus konservavimą į stiklainius pojūtį. Iš vienos pusės – viskas labai įdomu, kaip protas įvertins visą tą perskaitytą literatūros kalną, o iš kitos – kiek neramu, nes ne visada galiu nuspręsti, kuri knyga iš tikrųjų yra pati geriausia, kadangi skirtingais metų periodais atrodo vis kitaip. Mano sudaryto topo nevertėtų suabsoliutinti, ypač, kai bandau suskirstyti knygas pagal vertę. Galiausiai pasilieka tik vienintelis kriterijus – pagal paliktą emocinį poveikį, kiti kriterijai tuo metu turi mažesnės įtakos – vertimas, pasakojimo technika, perteiktos daugiaplanės ir daugiabriaunės literatūros kūrinio prasmės.

Turiu kaip visada įspėti, kad mano literatūros sąrašas yra individualus, tai nėra vien tik knygos, kurios buvo išleistos per paskutiniuosius metus, joje rasite visko: ir vaikų, ir paauglių, ir rimtosios, ir populiariosios literatūros aptarimų ir nuorodų į recenzijas. Pernai dariau įvairių kategorijų topus, kadangi buvo perskaityta daugėliau kitokio pobūdžio knygų, šiemet apsiribosiu top 10 grožinės verstinių knygų ir top 5 – lietuvių autorių.

2019 metų perskaitytų knygų statistika:

Iš viso perskaityta: 47 knygos

Verstinės literatūros: 36 knygos

Lietuvių autorių: 11 knygų

Poezijos: 2 knygos

GROŽINĖS VERSTINĖS LITERATŪROS TOP 10!

Šiemet didžiausią įspūdį padarė keletas naujai atrastų autorių ir kiek netikėtai dėl Booker ir Nobelio premijų išryškėjusi gyvastinga, įdomi ir moderni lenkų literatūra. Būtent kitais metais esu numatęs pratęsti Olgos Tokarczuk ir Wieslawo Myšliwskio knygų skaitymus (jų dar neskaitytos knygos jau laukia pas mane lentynoje). Iš tikrųjų lenkų literatūra – nuostabi, kad net ėmiau dairytis, ką dar galėčiau perskaityti, ko nesu skaitęs ir pirmu numeriu visi man rekomenduoja Witold Gombrowicz literatūrą, tačiau viską, ką paimu į rankas, būna arba dienoraščiai, arba panašu į dokumentinę prozą, kol kas nesu tikras, ar toji literatūra mane domina. Tačiau lenkų literatūros atsiradimas mano akiratyje yra vienas ryškiausių literatūrinių metų įvykių.

Prie to išskirčiau britų rašytoją Graham Swift – iki tol man nežinomas autorius sugebėjo sukelti kone žvėrišką isteriją su „Motinų sekmadieniu“, kad netrukus griebiau jo „Vandenų žemę“. Tai net ne rašytojas, o literatūrinio orgazmo gamintojas! Apžvelgsiu keliasi sakiniais kiekvieną knygą, kuri yra mano sudarytame tope. Paspaudę ant nuorodų, galite atsidaryti mano puslapio recenzijas.

1. Wiesław Myśliwski „Akiratis“. Knyga, kuri, bent man, nurovė stogą. Kad ir kokia ji dvelktų kaimo kultūra, tuo Antrojo pasaulinio karo metais Lenkijos provincijoje, šioji knyga tapo metų atradimu. Neįtikėtinai geras Vyturio Jaručio vertimas, autoriaus įtaiga pasakoti kasdienius dalykus tokia įdomia pasakojimo technika, kad net šunelio paveikslas tampa šimtąkart įsimintinesnis už daugelį šiuolaikinės literatūros sukurtų veikėjų. Tirštas pasakojimas, nuostabiai išmintingas stilius, bet už viso to – atsiverianti gyvenimiškoji filosofija. Šedevras!

2. Graham Swift „Vandenų žemė“. Knyga, kurią iškart užvertęs pavadinau atsidūsėjimu. Žinoma, kad šedevras. Beveik Lietuvoje nepastebėta. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ją išleido 2009 metais, o perskaičiau tik šiemet... Sunku apsakyti, kokia išminties tonacija G. Swiftas perteikia pelkių nusėstus laukus ir ten nuo seno gyvenančią giminę, jų likimus; kokia literatūrine jėga išgauna mistiką beveik nemistifikuodamas. Buvau sužavėtas ir vertimu, ir pasakojimo maniera. Lenkiu galvą.

3. Olga Tokarczuk „Bėgūnai“. Daugelio skaitytojų neabejotinai metų knyga. Tą skaitytojai ir išrinko 15min.lt portale. Belieka sutikti, kad knyga ambicingai išplėtota, aprėpianti patį neaprėpiamumą; knygos naratyvas neapibrėžtas, tačiau nesvarumo būsenoje išryškinama tai, kas slypi už paties teksto – pačią gyvenimo, judėjimo geografiškai ir dvasiškai filosofinę prasmę. Booker, žinoma, ne šiaip sau įteiktas už šią knygą. Nuostabu, kad autorės tarptautinė sėkmė prabudino Lietuvoje susidomėjimą jos kūryba. Išties įdomus ir ne kasdienis skaitinys.

4. Marina Abramovič „Eiti kiaurai sienas“.Autobiografinė knyga su nuotraukomis ir puikiu, skoningu ir nestandartiniu „Kitos knygos“ leidyklos sukurtu knygos dizainu. Tai vienas iš tų atvejų, kada tikro žmogaus gyvenimas tampa legenda. Autorė savo performansais pasirinko kurti save kaip kūrinį sąmoningai, kartais sadistiškai save alindama vardan potyrio, vardan paties žmogaus galimybių paribių patyrimo – Kinijos sienos perėjimas, pjaustymasis, satanizmas, askezė, meilės potyriai... Tiesiog nuostabu sekti Marinos gyvenimą, įrėmintą kaip beveik fantastinį literatūros kūrinį.

5. Tara Westover „Apšviestoji“. Dar viena autobiografija, kuri šokiruoja savo liudijimais. Neįtikėtina, kaip iškreiptų idėjų ir įsitikinimų žmonės gali suluošinti ir atitverti savo vaikus nuo pasaulietinio gyvenimo. Dar sudėtingiau ir sunkiau patikėti, kaip pačios Taros ištrūkimas iš to riboto šeimos geto leido jai tapti mokslo daktare ir puikia literate. Tai liudijimas, kad žmogaus gabumus lemia jo sielos, o ne vien auklėjimo padariniai, kad net iš didžiausios skylės išlipęs žmogus gali, jeigu tik nori, apsišviesti ir susikurti naują save. Skaitėsi lengvai, įtraukiančiai, kai kada net šiurpo oda...

6. Anne Enright „Šeimos sambūris“. Booker premija įvertinta knyga beveik nepastebėta Lietuvoje. Retai kur rasi lietuviškai rašoma apie šią knygą internete, tačiau kūrinys pranoko ir Auksiniu Booker apdovanotą „Mėnulio tigrą“. Knyga sulaukusi prieštaringų vertinimų, nes joje vaizduojama keista didžiulė šeima, kurioje yra visko – daug pykčio, barnių, nepasitenkinimo, netgi įtariama kraujomaišos atvejų. Būtent toji pasakotoja, tokia netobula, kone piktadarė, leidžia pajusti tamsiosios literatūros dvelksmą, kuri akina skaitytoją aštrumu, brutalumu ir gebėjimu šitaip aistringai ir užtikrintai atskleisti tai, kas nėra labai miela, tai ne toji literatūra, kuri ruošiasi jums pataikauti. Iš knygos nesitikėjau beveik nieko, tačiau jos pasilikęs poskonis persekioja dar ir šiandien. Išties užburiančiai parašyta knyga, kuri daugeliui nepatiks.

7. Kim Leine „Amžinybės fjordo pranašai“. Galinga knyga, įtraukianti knyga, su kuria nenuobodu. Universalumu ir plėtote ši knyga yra ir literatūrinis nuotykis, ir epas, ir istorines žinias plečiantis šaltinis bei tam tikrą filosofiją deklaruojantis pasakojimas. Sodrus daugiabriaunis pasakojimas, pilnas kultūrinio bandymo susikalbėti ir suprasti žmogaus prigimtines ir šiaip dirbtinai laikmečio formuojamus bendravimo įrankius, jų priešpriešas ir panašumus. Galingai atmosferiškai perteikta knyga, kurios, prisiekiu, taip lengvai neužmiršite.

8. Mathias Enard „Kompasas“. Neabejotinai šedevras. Ilgai maniau, kad šioji knyga bus mano top trejetuke, nes tai sodri, galinga, be galo intelektuali ir kartu filosofiškai poetiška knyga. Galbūt galėtume palyginti su O. Tokarczuk „Bėgūnais“. Tiesa, „Kompasas“ nėra lengvai paskaitomas, vietomis reikėjo grumtis su tekstu, nes joje daugybe mums, lietuviams, nežinomų istorinių asmenybių, literatūrinių įtakos laukų analizių, sunkiai galima apibrėžti ir pagrindinio veikėjo gyvenimo istoriją, tačiau visuminis vaizdas yra kaip nuostabiai nuaustas kilimas, kurį buvo verta skaityti, grumtis, perprasti ir mėgautis tuo perpratimu. Tai knyga, kuri reikalauja iššūkio, tad džiugu, kad galėjau jį įveikti. Beje puikus Violetos Tauragienės vertimas!

9. J. M. Coetzee „Elizabeta Kostelo“. Smagu vėlei į topą susigrąžinti J. M. Coetzee, kuris yra nepaprastas autorius. Lengva plunksna ir maniera jis geba sukurti neįtikėtinas prieštaringas prasmes. „Elizabeta Kostelo“ – sudėtingas daugiasluoksnis literatūrinis eksperimentavimas, kuriame literatūros teorija tampa asmens gyvenimo patvirtinančiu pavyzdžiu. Tai trys viename: veikėjo gyvenimo istorija, literatūros nagrinėjimo perspektyvos, visuotinės universalios problemos. Ir visa tai tokiame mažame juvelyriniame romane!

10. Graham Swift „Motinų sekmadienis“. Genialus, minkštas, nostalgiškas kūrinys, kurį taip pat pavadinčiau juvelyriniu. Vienos XX amžiaus pirmosios pusės vasaros dienos istorija, kuri apima geismą gyventi, griauti stereotipus, svajoti, mylėti ir netekti... Atitikmuo būtų I. Kazuo „Dienos likučiai“ – panašus laikmetis, britų tradicijos, o ir literatūrinis prieskonis, filosofija apie laiką ir joje pasilikusius jaunystės apžavus, išties paveikė mane kaip skaitytoją.

KAS NEPATEKO Į TOPĄ, BET BUVO ARTI SLENKSČIO?

Sudarinėdamas tokius sąrašus, jaučiu, kad yra perskaityta ir daugiau vertų knygų, kurios tikriausiai daugeliui netgi atrodytų vertesnės pakliūti į geriausių metų knygų topą. Tad žvelgdamas į likusias knygas „už borto“, norėčiau dar kai ką išskirti. Labai patiko man amerikiečių autorės Madaline Miller „Kirkė“ – gaiviai, išmaniai ir įtraukiančiai aprašyta deivės Kirkės, Dievų atskirtosios ir nemėgstamos raganos, istorija. Estetiškas, atmosferiškas ir įtaigus tekstas, tinkantis ir populiariosios pramoginės literatūros skaitytojams.

Tarp stipriausių kūrinių taip pat išskirčiau Booker premija įvertintą Hilary Mantel romaną „Vilko dvaras“, kuris plėtoja itin sudėtinga Kromvelio istorinę asmenybę ir suteikia jam kiek netikėtą literatūrinį balsą. Labai patiko ir John Berger „Mes susitinkame čia“ – magiškojo realizmo prisodrintas pasakojimas palieka paveikslėlių kartotekos įspūdį. Roy Jecobsen „Balta jūra“ – „Neregimųjų“, pernai viena geriausių perskaitytų knygų, tęsinys net nebepapuolė į dešimtuką, nors irgi parašyta labai gerai išlaikytu pirmosios dalies stiliumi.

Neįtraukiau, nors labai patiko gurmaniška Michael Cunningham „Tos valandos“ apie Virginią Woolf ir išgalvotas moteris. Neįmanoma nepaminėti „Kitų knygų“ išleistą unikalią Eka Kurniawan „Grožis lyg žaizda“, kuris itin tirštas, epiškas, ilgas ir nostalgiškai žiaurus pasakojimas apie tautos kančias ir jų pasaulėžiūrą, primena G. G. Marquez „Šimtas metų vienatvės“. Mano mylimas prancūzų rašytojas Philippe Claudel „Pilkosios sielos“, kuri nebeturėjo tokio poveikio kaip „Brodekas“, nors daugeliui šioji knyga patiko netgi labiau. Žinoma, knyga gera, įtraukianti, teikianti malonumą.

Tarp ryškesnių vasaros leidinių reiktų paminėti Edward St Aubyn „Patrikas Melrouzas“, kuris išties, kol skaičiau, įtaigiai veikė tą sadistiškai tirštą ir tamsų turtuolių aristokratų gyvenimą užkulisį kaip šydą, kurio mes negalime realiai regėti. Įsiminė ir kiek keista, antikiniais motyvais grįsta Deborah Levi „Karštas pienas“ bei Amos Oz „Judas“ – pastarasis vienas geriausių vasaros skaitinių, mąslus žydų tautos apmąstymas perteiktas per jaunuolio ieškojimus ir aistras.

KAS NEPADARĖ DIDELIO ĮSPŪDŽIO?

Tikriausiai apie knygas vien tik gerai kalbėti nevalia, reiktų prižerti ir šiek tiek druskos. Manau, kad latvių rašytojos Noros Ikstenos romanas „Motinos pienas“, kad ir koks geras beatrodytų skaitinys, jis šiek tiek pervertintas. Nors neblogai perteiktas, tačiau vietomis trūksta jausmo, literatūrinio užmojo ir truputi dvelkia parodomuoju kino pobūdžio pasakojimu.

Absoliučiai neįtikino, netgi kiek erzino daugelio apverkta Elizabeth H. Winthrop „Paskutinė malonė“, kurioje pasakojama apie juodaodžio egzekuciją. Pasakojimas truputį lėkštas; didelis veikėjų būrys, noras atskleisti daug perspektyvų ir vertinimų sąsajų, moralinį susiskirstymą, tapo tiesiog labiau padriku filmo scenarijumi nei išties gerai sukaltu ir veikiančiu literatūriniu tekstu. Knyga nuvylė.

Nuvylė ir Naomi Alderman distopija „Galybė“. Absoliučiai kankinausi prie šio kūrinio ir vis regėjausi paiką paaugliams skirtą pusėtiną TV serialą su mutantais, kurie turi super galių. Nors idėjos gal ir visuotinai bauginančios, tačiau literatūrinė aštruma ir gebėjimas viską pateikti idėjiniu, filosofiniu lygmeniu autorei, deja, mano supratimu, nepavyko. Privargau ir nuo austrų rašytojo Robert Menasse romano „Sostinė“, kuri iš vienos pusės patiko savo perteiktais ir man mažai žinomais ES politikos užkulisiais ir ten esančiu absurdu, kita pusė – dinamiška, itin „šokli“, daug pasakojimų linijų turinčių istorijų, kurias jungia vienas nelabai aiškus detektyvas, kiek išvargino ir pabodo, be to, trūko efektingos pabaigos.

Absoliučiai man nepriimtinas ir nesuprantamas, bet visų literatūrologų giriamas Ali Smith romano „Ruduo“ rašymas. Net nebesistengiau žvilgtelėti, ką rašo antrojoje dalyje „Žiema“ – pakako pirmosios. Paragavau ir gana. Šiuolaikiškai „sužnaibytas“ tekstas kalba apie britų išstojimo iš ES paveiktą visuomenę, tačiau romano idėja ir atmosfera tokia ištižusi, kad liko kaip bėgantis smėlis tarp pirštų. 

 LIETUVIŲ AUTORIŲ GERIAUSIOS PERSKAITYTOS 2019 METŲ KNYGOS. TOP 5! 

Šiemet kaip niekad gėdingai skaičiau lietuvių autorių. Ne dėl to, kad jų engčiau, bet dėl to, kad vis išpuldavo knyga, kurią reikia nedelsiant perskaityti iš grožinės verstinės kategorijos. Norėčiau daugiau skaityti lietuvių autorių, tad nežinau, kokie bus ateinantys metai... Iš šiemet nominuotų „Metų knygos“ rinkimų esu perkaitęs tik Marijaus Gailiaus „Oro“ ir Virginijos Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“. Nors eilėje laukia iš to sąrašo „Undinės“ ir „Pakeleivingųjų stotys“, aptarsiu, kad ir tą kiek skurdoką savo įsimintinų lietuvių autorių topą.

1. Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorė“. Skambi, žaisminga, paskaitoma daugeliui, bet svarbiausia, kad įtraukia, patyri ir nuotykį bei prapleti istorines žinias. Kad ir kiek šunys lotų, man tai buvo išties geriausia perskaityta lietuvių autorių knyga šiemet. Neišsiplėsiu. Tiesiog geriausia.

2. Virginija Kulvinskaitė „Kai aš buvau malalietka“. Knyga pirkta „Knygų mugėje“ tapo tikra sensacija. Sakyčiau ją vietomis netgi skaičiau įdomiau už pačią „Petro imperatorę“. Tai paveiki, įdomi, literatūriškai įtikinama knyga, kuri įrodo, kaip autorė geba taikyti tam tikrus literatūros rašymo kanonus ir padaryti iš to gerą, skoningą, ironišką šou. Neabejotinai labai labai gera knyga! Už ją balsuosiu „Metų knygos“ rinkimuose.

3. Dainius Dirgėla ir jo poezijos rinkinys „Vaidmenų knyga“ – netikėtai buitiškai ir filosofiškai šmaikštus rinkinys, kuris stebina savo žaidybiniais, teatralizuotai nuteikiančiais vaidmenimis. Tai ir apie lyčių stereotipus, tai ir apie vidutinio amžiaus krizę, ir apie daug dar kitų aktualių temų.

4. Monika Baltrušaitytė „Išėję prie upės“. Augustino Griciaus premija įvertintas novelių debiutantės rinkinys atrodo rimtas, prasmingas literatūros bandymas palaikyti ne vien eksperimentuojančios literatūros rėmus. Tai ir proza, ir pozicija, ir prasmė. Trys didžiosios P.

5. Marijus Gailius „Oro“. Distopinis romanas apie mūsų ateitį buvo ir įdomus, ir ambicingas, tačiau ne visada, mano galva, sklandus ir gerai „susegtas“. Pasakojimo siūlės braškėjo, kai kas netgi perdėtai erzino, tačiau toji tiršta detektyvinė istorija galų galiausiai vis tiek yra kažkuo įdomi ir išskirtinė lietuvių literatūroje. Su tuo ir sveikinu.

Į topą nepakliuvo Mariaus Povilo Elijaus Martynenko „Praeis“ knyga, kuri absoliučiai nuvylė savo statistiniais bereikšmiais nagrinėjimais, matyt, būsiu atsivalgęs iš pirmosios knygos dalies, kuri tapo kultine, tačiau „Praeis“ taip ir praėjo pro šalį... Vaikų literatūros knygų šįkart neminėsiu – rasite jau atskiras recenzijas mano tinklaraštyje. Rašytojo debiutanto Pauliaus Senūtos knyga „Sfera“ tapo kažkokiu nesusipratimu, nes tai tikriausiai yra literatūrinis Minedas, - nenoriu nieko įžeisti, bet tai, ko gero, yra pati prasčiausia skaityta knyga per paskutiniuosius trejus, jeigu ne penkerius metus.

Šiaip literatūriniai metai buvo dosnūs, skaičiau gausiai, apmąsčiau irgi nemažai. Esu dėkingas visiems vertėjams, rašytojams ir leidykloms, kurios domisi ir siūlo, rašo ambicingus, literatūriškai strategiškai gerai apgalvotus kūrinius, kuriais maitina meno ir mūsų visų dvasios pasaulį. Dėkoju.

Jūsų Maištinga Siela

Metų knygos rinkimai 2019: Ignoruojama K. Sabaliauskaitės "Petro imperatorė" ir iškeliamos knygos be meninės ir kokybinės vertės?

Sveiki,

Jaučiu socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidos forumuose kylančius diskusijų dūmus, savotišką širšolą dėl to, kad Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Petro imperatorė“ nepateko į „Metų knygos“ penketuką. Nemanau, kad pati autorė, kuri turi didelį skaitytojų palaikymą, o į jos knygos pristatymus ir Knygų mugės sales lankytojai stovi eilėse ir tarpduryje, nes netelpa atsisėsti, rūpi šis įsipliekęs skandalas, kurį net skandalu nepavadinsi.

Visgi žvelgiant į „Metų knygos“ rinkimus, nors ir komisija, sako, kasmet atrinkinėdama geriausius ir įdomiausius kūrinius, yra vis kita, tačiau po pirmųjų „Silva Rerum“ dalių jaučiama K. Sabaliauskaitės eliminacija iš tam tikro literatūrinio lauko. Visų pirma rašytoja nepriklauso jokiai Rašytojų sąjungai, neleidžia laiko su kitais rašytojais, nediskutuoja, nerašo periodiškai literatūrinių straipsnių literatūros leidiniams ir šiaip, atrodo, rašytojų gretose atitolusi, tačiau be galo populiari. Kas tose komisijose yra, kad visi „sutartinai“ bijo įsileisti Sabaliauskaitę?

Žinoma, jeigu rinkimai būtų sportas, o panašu, kad jie šiek tiek tokie ir yra, Kristina Sabaliauskaitė, gal ir negražiai pasakysiu, be vargo su ramentais laimėtų prieš bet kurį literatūros sprinterį tiek teksto kokybe, tiek dinamika, tiek raiška... Nors tenka suprasti, kad jos literatūra yra ta pati „Silva Rerum“ išakėta literatūrinė dirva ir novatoriškumo tiek, kiek buvo derlinga „Silva Rerum“ – istorinio romano rėmai visgi egzistuoja, tačiau lyginant su M. Gailiaus „Oro“ netgi Staselei iš Pakruojo aišku, kad teksto vertė ir literatūrinis pulsas, istorijos sąrangos tvarumas, iš esmės labai skiriasi savo kokybe, todėl matyti „Oro“ penketuke vien už bandymą, kad ir neblogą, kalbėti apie klimato kaitą „Da Vinčio kodo“ detektyvinio-distopinio turinio romane yra ne tas pats. Idėja aukščiau literatūros visuminės kokybės? Asmeniškai nestoju ginti Sabaliauskaitės, tačiau mane stebina komisijos kalbančiųjų argumentai, kodėl „Petro imperatorė“ liko už borto. Argumentai kiek mokykliniai, neprofesionalūs, kaip antai, kad turime sulaukti antrosios dalies, kad įvertintume visą kūrinį, kad atrinkta pagal literatūrinę novatoriškumo idėją, norint iškelti ir kitus autorius...

Grįžtu prie „Metų knygos“ rinkimo koncepcijos. Juk tai grynų gryniausias rinkodaros komercinis triukas! Taip, juo džiaugiuosi, nes jis iš tikrųjų (daugiau ar mažiau) iškelia geresniuosius kūrinius iš neretai pilkšvai nepastebimo literatūrinio dumblo. Visa „Metų knygos“ rinkimų atrankos taktika byloja, kad ji suinteresuota ne vien į kokybę, bet ir reklamą, sklaidą – pažiūrėkite, nominantai „Labas ryte“ tiesiogiai pristato savo kūrinius, bibliotekos rengia atskirus stendus su nominuotomis knygomis, apie juos rašo spauda... Visi daugiau ar mažiau yra matomi, kam dar K. Sabaliauskaitei, kuri ir taip paskutinėmis savaitėmis pasiglemžė visą literatūros žiniasklaidos dėmesį, skirti dar daugiau sklaidos? Tokia mintis peršasi bandant suvokti „Metų knygos“ asortimento atranką. Tai a priori kokybė ar rinkodara? O gal jos balansas?

Palyginus penketuką su „Metų kūrybiškiausių knygų“ dvyliktuku, matosi kiek kitokia tendencija – ten labiau komisijose seni literatūros vilkai, kurie paskirsto savo matymą kiek kitaip nei jaunesnieji komisijos nariai „Metų knygos“ rinkimuose, kuris, pripažinkime, yra ir tam tikras politinis aktas, kai kas įžvelgia ir tam tikrus pataikavimus „savo rašytojams kolegoms“, kuriuos bando išstumti į šį penketuką, tačiau tai tik „pletkai“ be pagrindimo. Visgi kuo skiriasi dvyliktukas nuo penketuko? Iš penketuko renka „Metų knygą“ liaudis, kuri kaip ir Prezidento rinkimuose, toli gražu nebesivadovauja kokybės garantu, veikiau vien emocijomis, reklamos poveikiu, rašytojo simpatijomis, jo „ėjimu“ į liaudį, kitaip sakant, kiek jis matomas visuomenėje, todėl beveik neabejoju, kad, pavyzdžiui, vaikų literatūros kategorijoje laimės Tomas Dirgėla, kurio visur labai daug, nes jis, vaikai skaitytojai, tėvai ir literatūra sudaro patrauklų ir visuotinai matomą literato asmenybę, kokia yra ir K. Sabaliauskaitė.

Visgi šioje makabriškoje makalynėje tarp kokybės ir komercijos yra vienas tendencingas dalykas, kas man patinka, kad ir populiarioje literatūroje visgi yra tokių puikiai kokybiškų knygų kaip K. Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“, kuri, manau, jeigu nebūtų tokia viešai matoma, būtų įtraukta į penketuką. Visgi penketuką formuoja ne kokybė, o leidybinės sklaidos, rinkodaros dėsniai, noras pateikti skaitytojams ir kitą, gal ir ne geriausią knygą, bet tikrai vertą susipažinimui literatūrą. Ar galima dėl to piktintis? Žinoma. Ar galima ir dėl to džiaugtis? Be jokios abejonės.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Naomi Alderman "Galybė"

Naomi Alderman. „Galybė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 400 p.

Sveiki, skaitytojai,

Viena karščiausių šios vasaros knygų naujienų tikriausiai būtų galima įvardyti Naomi Alderman (g. 1974) romaną Galybė (ang. The Power), kurią rekomenduoja Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė ir Marijus Gailius, o ir anotacija apie įelektrintą pasakojimą viliote vilioja. Tiesą sakant, šioji daug žadanti knyga tapo šios vasaros Trojos arkliu, kuriame atsivėrė tai, ko literatūroje nemėgstu ir tai, kas iš tikrųjų gerai veikia masinius skaitytojus.

Distopinis romanas pasakoja apie tariamai po Antrojo pasaulinio karo užkastus cheminius teršalus, kurie moterims pažadiną galią, panašią į elektrinius ungurius: sruogos pagalba galima per delnus paleisti kibirkščiuojančią jėgą, kuri priverčia vyrus slėptis po lapais. Kitaip sakant, romanas pasakoja apie pasaulinį galios perversmą, kada į valdžią ateina moterys ir toli gražu ne pačiais taikingiausiais būdais – karu, perversmu, smurtu. Knyga dvelkia savotišku feministiniu kerštu ir yra antitezė mūsų realiam pasauliui, kada didžiausiuose valdžios postuose sėdi būtent vyrai, kurių disponuojama galia pasižymi karo žiaurumais ir konkurencingumu.

Autorei iš esmės nerūpėjo sukurti pasaulio, kuriame įrodytų, kad moteriška valdžia yra geresnė, galgi priešingai – kodėl toji pabudusi galybė, sruoga po kaklu, geba šitaip iškreipti šiaip jau gerbtinas moterų savybes: motiniškumą, švelnumą, jautrumą, intuiciją, harmoniją, kūrybiškumą ir pan. Nors knyga apie moteriškumo ir vyriškumo, galios ir menkumo dualumo problemą, kitaip sakant, ką silpnieji gali padarysi su visuomene gavę galią, man šioji knyga ne tiek feministinė, kiek apie pačios galios sampratą, kurią autorė atskleidžia kaip griaunančiąją, sadistinę ir naikinančią tai, kas žmogiška.

Bet įtariu, kad daugeliui knyga labiau patiks dėl lyčių kovos idėjos, kuri iš tikrųjų šiek tiek dvelkia distopijų karalienės kanadiečių rašytojos Margaret Atwood, Oriksė ir Griežlys bei Tarnaitės pasakojimo autorės, kuri buvo N. Alderman konsultantė ir savotiška mokytoja. Neįmanoma nepastebėti kai kurių Tarnaitės pasakojimo idėjinių elementų  t. y. galios ir lyčių konkurencijos iškreiptas pasaulis, kuriame randasi mus, skaitytojus, labiausiai jaudinantys dalykai: kiek gali autorius įsivaizduoti iškrypusį pasaulį, kad galėtų literatūros pagalba pertransformuoti ir pateikti tą amžiną pasąmonėje įsigalėjusį lyčių prieštaringumo ir nesuderinamumo mitą. Skaitydamas tokias knygas pagaunu save galvojantį, kad moterys rašančios apie tokius dalykus savitai kerštauja vyrų giminei arba bent jau stengiasi atskleisti nelygybės nuoskaudą už istorijos raidoje joms padarytas skriaudas. Bet neabejoju, kad kiekvienas skaitydamas romaną permąsto viską savaip.

Autorė logiškai stengiasi pagrįsti kiekvieno veikėjo poelgius ir jai tai neblogai sekasi, tačiau skaitant neapleido jausmas, kad knyga priklauso absoliučiai populiariajai masinei literatūrai. Dvelkia serialo dėsniais parašytas kūrinys, kuris turi aiškiai gerą idėją, tačiau jos raiškos būdai prasti, nors literatūros apžvalgininkui ir rašytojui Marijui Gailiui itin patiko lengva romano kalba, kuri vietomis netgi priminė jo paties parašytą distopinį romaną Oro. Daugelis dalykų tiesiog neįtikina arba atrodo kokybiškai nevertingi, pavyzdžiui, kai jaunos merginos atradusios galią ima save sadistiškai pjaustytis: „Kai kurios merginos nenori jų turėti ir mėgina pačios išsipjauti – viena mėgino su žirklėmis, pasakojo daktaras. Vienuolikos metų. Žirklėmis. Karpė save lyg popierinę lėlytę (p. 194).“ Savaime aišku, kad distopiniame romane galima sukurti savitus elgesio modelius ir dėsnius, kuriuos nulemtų aplinkos faktoriai, tačiau kad ir kaip pajungčiau fantaziją, visgi nelabai įsivaizduoju vienuolikmetę karpant save taip švelniai kaip lėlytę. Smurtas ir švelnus deminutyvas yra literatūrinis kokteilis, kuris dažniausiai veikia, tačiau tik ne šioje istorijoje, o tokių abejotinų dalykų pilna romane.

Naomi Alderman  

Populiarioji literatūra nėra savaime nevertinga ar ydinga, tik ji gali nepateisinti alkanesnio skaitytojo, o kad knyga populiariosios literatūros kokybės liudija ir vienkrypčiai veikėjai, kurių biografijos gana klišinės, pavyzdžiui, iš vaikų namų paimta Elė, kurią prievartavo jos įtėvis arba Margo, patirianti darbe menkavertiškumą, nes ji moteris. Margo – viena klišiškiausių romano veikėjų, kuri pamažu tampa valstijos gubernatore: „Jau skaičiuoja, kokią premiją gaus iš „NorthStar“, jeigu planas pavyks, ir mąsto apie didžiules rėmėjų aukas kitiems rinkimams (p.254).“ Kur tokius vienkrypčius galios ir valdžios ištroškusius veikėjus galima pamatyti? Ogi tokiuose serialuose kaip Kortų namelis!

Galybės kaip masinės kultūros produktą identifikuoja ir komiksais grįsta logika, (gali priminti visokius super didvyrius ar filmus apie mergaites su super galiomis), kad vietomis distopinį politinį ir socialinį perversmą stelbia iš tikrųjų pernelyg fantastinės literatūros elementai: „Aš jau kaupiu jėgas, – pasakoja Roksė, – ir kūriau planus, o dabar iš jo atsiimsiu, ką jis iš manęs atėmė (p. 351).“ Vėlgi tos lyčių grumtynės strategiškai atskleidžiamos gana paviršutiniškai, kaip gerieji ir blogieji veikėjai kokiame nors Supermeno nuotykių serijoje. Autorė bando šį žaidimą sušvelninti suteikdama Roksei ir Elei sunkių ir nuskriaustų mergaičių biografinių faktų, kas sukuria jas spalvingesnes, kad ne visada žinai, geriesiems ir blogiesiems jas priskirti.

Patiko man romano įrėminimas laiškais, kada po daugel amžių laiškais susirašo Naomi ir Neilas, tai leidžia skaitytojui patirti pasaulį po kupolu efektą ir palyginti mūsų istorijos raidą ir tuos faktus, kuriuos iš istorijos vadovėlių priimame kaip tiesą su distopinio pasaulio perteikta istorinės tiesos linija.

Daugelis knygą vertina itin palankiai, tačiau visumoje romanas nėra toks paveikus, koks galėjo tapti. Manau, tai nulėmė iš esmės pasirinkti populiariosios literatūros elementai, kuriuos galime aptikti masinio vartojimo kultūroje, ypač kino filmuose ir serialuose, t. y. vienkrypčiai personažai, gerųjų ir blogųjų skirstymas, yra skriaudikai ir yra aukos, veikėjai apsėsti keršto ir valdžios galios, komikso lygio logika ir fantastinio romano verbalinė struktūra, nukreipta į nuotykius, o ne į vidinius veikėjų išgyvenimus. Žinoma, stipriausia šio romano dalis yra pati idėja, kuri stipriai traukia skaitytojus žvilgtelėti, o kaip, galimas daiktas, gyventume kitokioje visuomenėje, kurioje valdo moterys.

Jūsų Maištinga Siela