Metų knygos rinkimai 2019: Ignoruojama K. Sabaliauskaitės "Petro imperatorė" ir iškeliamos knygos be meninės ir kokybinės vertės?

Sveiki,

Jaučiu socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidos forumuose kylančius diskusijų dūmus, savotišką širšolą dėl to, kad Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Petro imperatorė“ nepateko į „Metų knygos“ penketuką. Nemanau, kad pati autorė, kuri turi didelį skaitytojų palaikymą, o į jos knygos pristatymus ir Knygų mugės sales lankytojai stovi eilėse ir tarpduryje, nes netelpa atsisėsti, rūpi šis įsipliekęs skandalas, kurį net skandalu nepavadinsi.

Visgi žvelgiant į „Metų knygos“ rinkimus, nors ir komisija, sako, kasmet atrinkinėdama geriausius ir įdomiausius kūrinius, yra vis kita, tačiau po pirmųjų „Silva Rerum“ dalių jaučiama K. Sabaliauskaitės eliminacija iš tam tikro literatūrinio lauko. Visų pirma rašytoja nepriklauso jokiai Rašytojų sąjungai, neleidžia laiko su kitais rašytojais, nediskutuoja, nerašo periodiškai literatūrinių straipsnių literatūros leidiniams ir šiaip, atrodo, rašytojų gretose atitolusi, tačiau be galo populiari. Kas tose komisijose yra, kad visi „sutartinai“ bijo įsileisti Sabaliauskaitę?

Žinoma, jeigu rinkimai būtų sportas, o panašu, kad jie šiek tiek tokie ir yra, Kristina Sabaliauskaitė, gal ir negražiai pasakysiu, be vargo su ramentais laimėtų prieš bet kurį literatūros sprinterį tiek teksto kokybe, tiek dinamika, tiek raiška... Nors tenka suprasti, kad jos literatūra yra ta pati „Silva Rerum“ išakėta literatūrinė dirva ir novatoriškumo tiek, kiek buvo derlinga „Silva Rerum“ – istorinio romano rėmai visgi egzistuoja, tačiau lyginant su M. Gailiaus „Oro“ netgi Staselei iš Pakruojo aišku, kad teksto vertė ir literatūrinis pulsas, istorijos sąrangos tvarumas, iš esmės labai skiriasi savo kokybe, todėl matyti „Oro“ penketuke vien už bandymą, kad ir neblogą, kalbėti apie klimato kaitą „Da Vinčio kodo“ detektyvinio-distopinio turinio romane yra ne tas pats. Idėja aukščiau literatūros visuminės kokybės? Asmeniškai nestoju ginti Sabaliauskaitės, tačiau mane stebina komisijos kalbančiųjų argumentai, kodėl „Petro imperatorė“ liko už borto. Argumentai kiek mokykliniai, neprofesionalūs, kaip antai, kad turime sulaukti antrosios dalies, kad įvertintume visą kūrinį, kad atrinkta pagal literatūrinę novatoriškumo idėją, norint iškelti ir kitus autorius...

Grįžtu prie „Metų knygos“ rinkimo koncepcijos. Juk tai grynų gryniausias rinkodaros komercinis triukas! Taip, juo džiaugiuosi, nes jis iš tikrųjų (daugiau ar mažiau) iškelia geresniuosius kūrinius iš neretai pilkšvai nepastebimo literatūrinio dumblo. Visa „Metų knygos“ rinkimų atrankos taktika byloja, kad ji suinteresuota ne vien į kokybę, bet ir reklamą, sklaidą – pažiūrėkite, nominantai „Labas ryte“ tiesiogiai pristato savo kūrinius, bibliotekos rengia atskirus stendus su nominuotomis knygomis, apie juos rašo spauda... Visi daugiau ar mažiau yra matomi, kam dar K. Sabaliauskaitei, kuri ir taip paskutinėmis savaitėmis pasiglemžė visą literatūros žiniasklaidos dėmesį, skirti dar daugiau sklaidos? Tokia mintis peršasi bandant suvokti „Metų knygos“ asortimento atranką. Tai a priori kokybė ar rinkodara? O gal jos balansas?

Palyginus penketuką su „Metų kūrybiškiausių knygų“ dvyliktuku, matosi kiek kitokia tendencija – ten labiau komisijose seni literatūros vilkai, kurie paskirsto savo matymą kiek kitaip nei jaunesnieji komisijos nariai „Metų knygos“ rinkimuose, kuris, pripažinkime, yra ir tam tikras politinis aktas, kai kas įžvelgia ir tam tikrus pataikavimus „savo rašytojams kolegoms“, kuriuos bando išstumti į šį penketuką, tačiau tai tik „pletkai“ be pagrindimo. Visgi kuo skiriasi dvyliktukas nuo penketuko? Iš penketuko renka „Metų knygą“ liaudis, kuri kaip ir Prezidento rinkimuose, toli gražu nebesivadovauja kokybės garantu, veikiau vien emocijomis, reklamos poveikiu, rašytojo simpatijomis, jo „ėjimu“ į liaudį, kitaip sakant, kiek jis matomas visuomenėje, todėl beveik neabejoju, kad, pavyzdžiui, vaikų literatūros kategorijoje laimės Tomas Dirgėla, kurio visur labai daug, nes jis, vaikai skaitytojai, tėvai ir literatūra sudaro patrauklų ir visuotinai matomą literato asmenybę, kokia yra ir K. Sabaliauskaitė.

Visgi šioje makabriškoje makalynėje tarp kokybės ir komercijos yra vienas tendencingas dalykas, kas man patinka, kad ir populiarioje literatūroje visgi yra tokių puikiai kokybiškų knygų kaip K. Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“, kuri, manau, jeigu nebūtų tokia viešai matoma, būtų įtraukta į penketuką. Visgi penketuką formuoja ne kokybė, o leidybinės sklaidos, rinkodaros dėsniai, noras pateikti skaitytojams ir kitą, gal ir ne geriausią knygą, bet tikrai vertą susipažinimui literatūrą. Ar galima dėl to piktintis? Žinoma. Ar galima ir dėl to džiaugtis? Be jokios abejonės.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marijus Gailius "Oro"

Marijus Gailius. „Oro“ – Vilnius: Odilė, 2019. – 432 p.

Sveiki, skaitytojai,

Iš tikrųjų laukiau naujausios šio autoriaus knygos. Nors lentynoje dar dūla neskaityta debiutinė knyga Šlapias spalis (2012), šįkart nusprendžiau griebti jautį už ragų ir perskaityti sunkiasvorį distopinį romaną Oro, kurį parašė gana gerai lietuvių literatūros lauke žinomas autorius Marijus Gailius (g.1983).

Iki tol distopinius romanus ir apsakymus lietuvių literatūroje rašęs Jaroslavas Melnikas jau prasimušė į tarptautinę literatūros rinką. Jo išties puikus romanas Tolima erdvė, kurį autorius tikina parašęs visiškai neskaitęs G. Orlwelio, tapo bestseleriais Ukrainoje ir Prancūzijoje. Neskaitant kai kuriuos kitus artimus žanrus, kaip antai mokslinę fantastiką, tikriausiai nelabai ką ir turėjome lietuviškai, ką galėtume įvardyti kaip distopinį romaną. Štai į šią literatūros nišą bando įsirašyti – sąmoningai ar nelabai – Marijus Gailius.

Prisipažinsiu, kad distopinis žanras man labai patinka, tačiau ne visada sužavi išplėstų faktų gausa, o ne žmogaus emocija, sodrūs fantastinio ateities pasaulio technologijų aprašai, naujakalbės, visokiausi hibridai, kurie vienaip ar kitaip patvirtina lakią rašytojų vaizduotę, tačiau skaitytoją neretai nualina sunkiai ištariamais anglicizmais ar kitų kalbų (tarmių) autorių ir vertėjų sukurtais kalbiniais hibridais. Regis, pas M. Gailių kaip tik toks alinantis tekstas, kuris iš pat pradžių sukelia nemalonumą ir atmetimo reakciją – neįspėsi, ką skaitai, nes tekstas šarada, tekstas mįslė, tekstas žaidimas, nors aišku, kad reikia kūrinį „ištverti“ iki galo, kad atsidengtų visos paslaptys – čia kaip D. Browno Da Vinčio kode – tačiau, kur tada norimas skaitymo malonumas?

Teko diskutuoti apie šį romaną netgi su tais, kurie po šimtojo puslapio numetė, neištvėrė. Verdiktas: rašo gerai, bet nemalonu skaityti, neįtraukia, nesusidėlioja. Tenka išties nemažai paantrinti tokiems subjektyviems vertinimams, nes ir man kirbėjo šioji mėlynoji knyga rankoje, kilo daug abejonių. Nebūtinai intelektualumo ir sodrumo, galvosūkio ir žaismės literatūra bus įdomi ir įtaigi, jeigu ją darysime kuo įmantresnę. Būtent autoriaus akivaizdus intelektualus strategavimas pasakojimo laikais ir veikėjais padarė knygą ne visiems įveikiamą ir ne dėl to, kad stigtų pačiam skaitytojui intelektualumo, tiesiog nuo tokio teksto pavargstama. Aišku, galima sakyti, kad romanas „atstovauja“ elitinei literatūrai ir ne visiems privaloma būti greitai suskaitomas ir apskritai paskaitomas. Romane yra ir naujakalbė, ir naujas išplėtotas ateities variantas, technologijų terminija, meilės istorijos, politinės aferos, vaikai mėgintuvėliuose, plati geografinė zona, ekologinė apokalipsė ir intelektualinis (Dan Brown stiliaus) paslėptas kodas, kuris intelektualinėje dėlionės literatūroje iš esmės įgalina ir pramoginio žanro difuziją.

Taip, romanas tirštas ir jo ryškesnis vaizdas pradeda dėliotis tik antrojoje romano pusėje, kai jau daugiau ar mažiau aišku, kur pasakotojas veda visą istoriją. Iki tol vien nuorodos, istorijos padriki fragmentai, netgi intelektualus užsiplepėjimas, – sakoma „autorius užsižaidė“, – todėl tekstas vietomis atrodo „neužveržtas“, bereikšmiškai išplėtotas neįdomiais aprašymais, kurie neduoda nieko pačiai istorijos visumai. Manau, norint suvaldyti šitiek veikėjų skirtingose realybių plotmėse reikėjo pasirinkti kitokį pasakotojo toną ir strategiją, gal būtų pavykę gerėliau. Ypač daug gražių, bet iš esmės populiariame meilės romane primenamų aprašų, pavyzdžiui, kaip flirtavimas, vyro požiūris į moterį bare, vyno ir burbono gurkšnojimas, jų elgesio pokyčiai po vyno butelio... Visi tie pop literatūros lengvi įvaizdžiai įtaigos pačiam romanui nepridėjo, tačiau įnešė tam tikro lengvesnio balanso.

Marijus Gailius

Kitą vertus, žavi, kaip autorius valdo kalbą, kaip logika grįsta kalba, kone kietai atsverianti šiaip iš esmės gana poetišką juslinę kalbą grožinėje literatūroje, galima sakyti, kad šis romanas yra „vyriško rašymo“ pavyzdys greta dažnai aptariamo „moteriško rašymo“. Savaime lytis nieko neįrodo, tai teksto mąstymo energetinis lygmuo, kurį pajunta, manau, patys jautriausi skaitytojai ir jis kokybės nenusako. Autorius šiame romane ne kartą panaudoja kalbinį charakteringumą, kurdamas per dialogą personažų charakteristiką, todėl neapkaltinsi, negyvais ir mediniais dialogais. Viena iš autoriaus teksto kūrimo ypatybių – netikėtai blykstelėję perliukai-palyginimai: „... jis tiesiog toks buvo – patvarus kaip vokiška žemės ūkio technika, gyvenimo nepalaužiamas kaip Kernavės piliakalnis (p. 268); Izabelės sesutė atrodė kaip rašytojo siaubas prieš pirmąjį kūrinio sakinį (p. 301); įsitaisė ant sofos kvepianti ir baltutėlė, atrodė lyg skaisčiausioji mergelė prieš ėmimo dangun procedūrą (p. 360)“.

Ateities naujakalbė neatsiejama nuo technologijų ir anglicizmų. Veikėjų internetiniai prototipai kalba naujai autoriaus sudurstyta (pranašiška?) kalba. Man asmeniškai priminė Laimanto Jonušio verstą David Mitchell Debesų atlasą, kada jis pasitelkęs šiaurės aukštaičių dialektą, sukūrė išties vykusį vertimo stebuklą. Bet kokiu atveju, tos naujalbės dažnam skaitytojui būna nelabai įdomios – bent jau man – įtariu, kad tai autoriams linksmas kalbinių galimybių testavimas ir žaismingas skaitymas patiems kalbininkams.

Iš pajūrio kilęs Marijus Gailius daug dėmesio skiria nūdienos realijoms ir pajūrio geografinėms zonoms – šiokia tokia atsvara Vilniaus romanų bumui. Daug politinių niuansų įdėta į romaną kaip autentiškumo priemonė atsekti pranašiškas pasakotojo spėliones. Dažnai panaudodamas nūdienos realijas, autorius taikliai ironizuoja: „Pats GAP tais laikais, vadovaudamasis sąjunginės pasaugų direktyvos dvasia, prastūmė Seime pataisą, pagal kurią už pašykštėtą klientui šypseną užtekdavę skundo ir vaizdo įrašo, kad darbuotojas būtų atleistas be įspėjimo, galimybės pasitaisyti ar apgailestavimo ritualo – tik dėl tokių kompleksinių priemonių Lietuva 2041 metais primą kartą tapo Europos šypsenų sostine (p. 79)“. Juokas juokais, tačiau esame draudimų įstatymo eros ir negatyviosios statistikos vergai ir itin skaudžiai bandoma manipuliuoti skaičiais net pačiuose absurdiškiausiuose skaičiavimuose. „Rimta nebent dėl dvigubos vė, kuri Lietuvoje baisiau nei dvi promilės prie vairo (p. 218).“

Nesileisiu į dideles diskusijas ir analizę dėl istorijos niuansų ir veikėjų charakteristikos, manau, šiame iš esmės solidžiame kūrinyje yra sudėta daug žurnalistikos, daug paties autoriaus žinių. Gal kiek tikėjausi, kad ekologijos katastrofa (Danielius) bus išplėtojama labiau moksliškai, tačiau toji daug žadėta tema liko tik kontekste. Nesu tikras, ar visa šioji knygos struktūra veikia tinkamai, daug užsižaista, nors knygos finalas atperka ir viskas galiausiai išaiškėja kaip mįslinguose detektyvuose, tačiau neapleidžia jausmas, kad struktūra nesuveikė, liko nesuveržta, iki galo neįtraukianti ir pripažinkime – norėta išties plačiai apžioti, tačiau gal būtų pavykę su kur kas mažiau personažų? Sveikinu su ambicingumu, nes tokių kūrinių, kurie rizikuotų ir norėtų daugiau nei įprastai rašoma romanuose, manau, lietuvių literatūroje trūksta. Vis skaičiau kūrinį ir vietomis galvodavau: na gerai, ką man visa tai primena? Tikrai ne J. Melniką. Na, ką? Ogi Andriaus Tapino Vilko valandą, kuriame iš esmės pertransformuoti pagal kitą žanrą Lietuvos istorijos faktai. Panašiai jaučiausi skaitydamas Vilko valandą, nors Oro nepalyginamai ambicingesnis ir originalesnis kūrinys, turintis savyje nemažai intelektualios jėgos.

Jūsų Maištinga Siela

Vilniaus knygų mugė 2019: kava, karbonadai, malalietkos, eunuchai, knygos ir triusikų snygis

Sveiki,

20-oji, bet nepaskutinė Vilniaus knygų mugė buvo šiemet man labai trumpa. Vos penketas gražių valandų, kurias „iššvaisčiau“ daugiau ne tiek renginiams, kiek gerdamas kavą ir kirsdamas karbonadus šurmulingoje valgyklėlėje. Kadangi taip nutiko, kad pavyko tik penktadienį iš ryto, tad grandioziniuose renginiuose nedalyvavau, nors žmonių nestigo, bet įsivaizduoju, kas Knygų mugėje dėjosi šiandien, šeštadienį, kai žmonės turi laisvadienį.

Ko vykstama į knygų mugę? Ogi knygų ir renginių. Duonos ir žaidimų. Su renginiais man sunku, nes visada dubliuojasi ir atrodo, norisi ten nueiti, ir ten, o stabilumo taip ir nėra. Dažniausiai jau renkiesi tą autorių, kurį nors kiek pažįsti, esi jį skaitęs. Šiemet, beje, renginiuose beveik nebuvau. Įkišau visur nosį po truputį, labiau užsisėdėjau Aušros Kaziliūnaitės pristatyme apie Marinos Abramovič knygą „Eiti kiaurai sienas“, kriterijus – nes skaitęs. Kaip tokiais atvejais ir būna, kalbama apie asmenybę, o ne apie knygą – bet ar kaip nors kitaip galima?

Deja, nemačiau Martynenko užmėtymo triusikais ir liemenėlėmis. Bet galvoju, kad tokie „skandalingi“ performansai pasiteisina kaip puiki reklama. Kas kitąmet atsiveš „tačkę“ mėšlo? Dėl kvapo... Pala, nepavokite šios idėjos, nes ji – mano! Šiaip Knygų mugėje prabėgau per stendus kokius tris-keturis kartus ir nusipirkau tai, ką daugmaž nusipirko ar gavo dovanų visi literatūros gurmanai. Nesunku tą pasitikrinti internete, apžiūrėjus jų nufotografuotas knygas. Šiemet, priešingai nei pernai, žinojau kiekvieną knygą, kurią pirksiu. Nors galvoje ir skaičiavau, jeigu pakentėjus ir palaukus kokioj Maximoj 40 proc. nuolaidos,  žinoma, knyga bus pigesnė, bet vat... Kaip čia neparsiveši iš Knygų mugės karčiausių naujienų?

Dalinuosi grobiu. Ir neklauskite, kad... visa tai turėsiu laiko suskaityti.

Jūsų Maištinga Siela