Aktualijos: tekstiniai autentiški blogeriai nyksta ir miršta, o internetas tampa dirbtinio intelekto sterilia erdve (Maištingos Sielos saito likimas)

 

Sveiki, mieli ir brangūs skaitytojai.

 

Šį blogą rašau beveik be esminių ir didelių pertrūkių nuo 2009 metų. Per 2025 metus parašiau rekordinį įrašų – net 1114 įrašų! Ne visais jais didžiuojuosi, tikrai, bet kai kurie iš jų yra tų dienų emocinis atspindys, savotiškas konservavimas ir archyvavimas, bet, velniai rautų, 1114 įrašų! Tai prilygsta kelerių metų ir dar truputį labai produktyviam kiekiui, tačiau, nepaisant produktyvumo, vis dažniau ir dažniau susimąstau, o ką apskritai duoda man ši veikla? Pastebėjau inertišką didesnį norą fiksuoti ir „dėti į internetą“, o juk viskas, kas internete, galima sakyti, yra ne amžina. Juk vieną diena blogspot.com, prie kurio „pririštas“ šis saitas, vieną dieną gali paskelbti, kad nutraukia palaikymą ir visi tie įrašai pranyks.

Vis dažniau jaučiu, kad tekstiniai įrašai nyksta, sparčiai kaip kokia retenybė. Vien „numarintų“ lietuviškų knyginių blog‘ų yra tiek daug, kad jau sunku būtų įvardyti, kurie šiuo metu yra aktyvūs. Tekstiniai blogai nebepajėgūs konkuruoti su YouTubėje esančiais vaizdiniais kanalais, vis mažiau skaitančių įrašų, o suaktyvėjus per 2025 metus dirbtinio intelekto turiniui, vis labiau pasikliaujama tiesiog sugeneruotų tekstų turiniu. Mes, tekstiniai blogeriai, gangrenuojame ir pamažu tyliai mirštame, o rinkai reikia naujovių, didesnės įtraukties, daugiau vaizdų ir neapsunkintų tekstų, kurie apsiribotų tiesiog kokia nors emocijas padirginančia žinute. Mes nenorime mąstyti, nes tai vargina, geriau lai mums suteikia emocijų ir nesudėtingo turinio.

 

Manau, kad tai vienos didžiulės eros pabaigos pradžia. Kaip sakė Paulius Gritėnas, internetas tampa vienu dideliu dirbtinio intelekto šiukšlynu. Greitai mums nerūpės autorinė muzika, kino filmų autentika, nes viską mums be didelio intereso sugeneruos algoritminiai parametrai. Kai apie tai mąstau, man darosi liūdna,  nes tuo metu internetas iš tiesų buvo įdomus, o turinys autentiškas, nenuvalkiotas, atrandamas su nuostaba, tai buvo era, kurios mūsų vaikai paaugę jau nebesupras. Kaip, beje, ir daugelį kitų dalykų. Internetas sintetinasi, interneto duomenų šaltiniai parašyti tvarkingai, pasiekiami ranka, bet nebegyvi, pataikaujantys, prisitaikantys, dalykiški ir dėl to, sakyčiau, iš dalies nuviliantys, nes nebėra prieš ką protestuoti, nebent prieš vieną ir tą patį TĖVĄ, iš kurio ritasi dabar nauja interneto era. Kitą vertus, ar tai nėra paskata atsitokėti ir išeiti iš vis nuolat pildomo šiukšlyno, atsikvošėti ir pradėti vertinti autentiškumą ir unikalumą? Manau, yra galimybė „atgal į internetą!“, bet tik po to, kai kiekvienas iš mūsų pajusime, kaip pilnėdamas ir daugindamas triukšmą ištuštėja internetas, kaip pamažu viskas suvienodėja, nusistovėja, nebestebina, darosi nuobodu.

 

Norėjosi pozityvaus įrašo, tačiau tikiu, kad apsilankymų „Maištingoje sieloje“ ir toliau dėsningai bei drastiškai mažės, nes tekstiniai blogeriai negali prisitaikyti, jie priversti rašyti tik sau ir archyvuoti be dėmesio ir įsitraukimo, būti interneto paribiuose, būti senamadiški, atgyvenę. Mes iš tikrųjų visi pamažu mirštame, o kai mirštame, išeiname kitur... arba nutylame. Internetinė erozija arba, kaip pasakytų naujosios kartos viešosios nuomonės formuotojai: vyksta natūrali atranka. Maištingos Sielos ateities prognozės nėra džiugios.

 

Maištinga Siela

Vilniaus Meška keliauja per Lietuvą: kai iš žiniasklaidos prikolina, bet jai vis tiek dzin! Juokingiausios antraštės apie mešką iš Baltarusijos

 

Sveiki,

 

Vieną tamsią ir lietingą Lietuvos vasaros dieną tamsi meška iš Baltarusijos perplaukė Nemuną ir patraukė link Vilniaus. Niekas nė įtarti negalėjo, kaip ji sudrebins Marijos Žemės sostinę labiau nei beragis briedis prie stiklinių savivaldybės durų Konstitucijos prospekte. Meška įžiebė „diskusijas“ nuo sugėrovų konfliktų Vingio parko kampelyje, po medžiais ant suoliuko, iki Sauliaus Skvernelio patyčių iš krašto apsaugos ministerijos neveiksnumo. Internete siautės vandalai ir memų kūrėjai, žurnalistai kas valandą postins vis labiau juos diskrediduojančius postus (Delfi, 15min.lt, Lietuvos rytas ir kt. „labai rimti“ mūsų dienraščiai, kurie rimtais veidais mums nuo ryto iki vakaro kukuoja apie karą ir grėsmę...), o reklamų ištroškę verslai nuo knygynų iki degalinių kurs sau meškos dėka reklamas. Važiuodamas į darbą šįryt negalėjau nepadaryti pasipylusių šimtais antraščių kopijų (seniai taip nesijuokiau, lyg būtų sprogusi juoko atominė elektrinė), antraščių, kurios iš tikrųjų pasako, kokia mūsų žiniasklaida nusibaigusi. Manote, kad su „rimtomis naujienomis“ yra kas nors kitaip, nei vienas didelis uždarbiavimo burbulas kaip iš šios meškos? Ak! Kalakutas irgi manė, kol...

 

Galiu pasidžiaugti, kad meška patraukusi iš Vilniaus praėjo ir pro „Maištingos Sielos“ saitą.

 

2025 metų Lietuvos vasara savaime karšta, tad orai išties nuostabūs.

Maištinga Siela

Salomėja Nėris: ar reikia naikinti Salomėjos Nėries paminklą ir pervadinti mokyklas bei gatves kitais pavadinimais?

 

 Sveiki,

Ką aš manau, apie Salomėjos Nėries išpaminklinimą? Tas, kas mane pažįsta, tas žino, kad šitos politizuotos trydos, atleiskite, nepalaikau ir nepalaikysiu. Be jokios abejonės, visas tas paminklų vertimų ir atseit istorinės tiesos atstatymas tėra vienas didelis bullshitas ir tą reikia puikiai jausti, matyti ir užuosti. Neseniai praėję skaitymai prie Salomėjos Nėries paminklo tik parodė, kad ne visiems dar protas užtemo. Pervadinti gatves, mokyklas, kurios turi Salomėjos Nėries vardą ir zulinti elektriniais šlifuokliais prie Seimo kanalizacijos dangčių kirilicą ir iš to daryti per pirmines žinias parodomąjį šou, yra taip lėkšta, kad net nejuokinga, jog žmonės masiškai tam pasiduoda ir net švenčia dalydamiesi širdelėmis... Pi-gu-ma. Duonos ir žaidimų visuomenė.

 

Kas už viso to slypi? Tos pačios kiaulės iš Orwello „Gyvulių ūkio“ – noras įsiteikti, sukurti viduje masinį priešą – istorinę atmintį, juodinant ir kuriant didelį baubą heiteriams ir neapykantai pasiduodančiai minei. Vienas didelis Trojos arklys. Nesakau, kad Salomėja Nėris be nuodėmės, kad nedarė klaidų, kad nekūrė ir propagandinių tekstų, tačiau, kur tiesos akimirkoje tekstai, kur ji išreiškia ir atgailą, ir supratimą klydus? Istorinių budelių ir buldozerių eroje jie nieko nebereiškia, tačiau žmonės nėra kvaili, jie žino, kas ir kaip jiems brukama. Manau, jie norėtų, kad būtų amnezija, piliulė, kurią visi išgertume, tačiau istorinės atminties dar neatimsi apdėdamas mėšlu viską, ką galima juodai nudažyti. Oi ne.. Paminklo gal ir nebus, bet bus tėvai, kurie savo vaikams dar pasakos apie paklydėlę Salomėją Nėrį ir karmos taškiukų su pilietiškumo prijuoste tikrai neprikepsite, nes atrodote šlykštūs. Norėtųsi sužinoti, kas tampo visas tas gumytes.

 

Jūsų Maištinga Siela

Žemaitė nepagirtų: "Moterys Lietuvoje gali tapti prezidentėmis, tačiau negali išvengti smurto." (iš feministinio "Literatūra ir mena" numerio)

 

Sveiki,

Socialinė reklama iš feministinio „Literatūra ir mena“ numerio.

Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, geriau žinoma slapyvardžiu Žemaitė (1845–1921), yra viena iškiliausių lietuvių literatūros klasikių, kurios kūryba ir visuomeninė veikla glaudžiai susijusi su feminizmo idėjomis Lietuvoje. Nors pats terminas „feminizmas“ XIX amžiaus pabaigoje dar nebuvo plačiai vartojamas Lietuvoje, Žemaitės darbai ir pozicija atspindi esminius to meto moterų teisių ir socialinės emancipacijos siekius. Ji ne tik atvirai kritikavo patriarchalinės visuomenės nustatytas normas, bet ir giliai analizavo moterų padėtį, tapdama savotiška to meto lietuvių moterų judėjimo avangardiste.

Žemaitė ir moterų padėties vaizdavimas kūryboje

Žemaitės kūrybos esmė – autentiškas ir negailestingas kaimo moters gyvenimo vaizdavimas. Jos apsakymuose ir apysakose, tokiose kaip „Marti“, „Petras Kurmelis“ ar „Topylis“, atskleidžiama sunki moterų dalia, nulemta ne tik sunkaus fizinio darbo, bet ir teisės netekties bei socialinės nelygybės. Moterys jos kūryboje dažnai yra atsidūrusios bejėgėje padėtyje, priklausomos nuo vyrų valios – tėvų, brolių ar vyrų. Jos negali laisvai rinktis savo gyvenimo kelio, ypač santuokos, kuri dažnai tampa ne meilės, o ekonominio išgyvenimo ar turto konsolidavimo įrankiu. Žemaitė drąsiai aprašė šaltus, bejausmius santykius tarp sutuoktinių, motinų ir vaikų ryšius, kuriuos iškreipia skurdas, prietarai ir smurtas. Šis tikroviškas moters priespaudos atspindys jos kūrybą daro itin reikšminga feministinės kritikos požiūriu, nes ji atvėrė akis į tai, kas dažnai buvo nutylima ar laikoma savaime suprantamu.

Žemaitės feminizmo apraiškos ir indėlis

Žemaitės feminizmas nėra susijęs su abstraktžiomis teorinėmis deklaracijomis, bet yra įsišaknijęs giluminėje socialinėje kritikoje ir empatijoje į kaimo moters likimą. Jos kūryba ne tik fiksavo esamą padėtį, bet ir skatino apmąstyti, kaip moterys galėtų išsivaduoti iš priespaudos. Žemaitė pati aktyviai dalyvavo moterų judėjime, buvo Pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo organizacinio komiteto narė 1907 metais, kur buvo atvirai kalbama apie moterų teisių sulyginimą su vyrų teisėmis, ypač švietimo srityje. Jos viešas kalbėjimas ir publicistiniai straipsniai, kritikuojantys „tėvo valią, vyro kumštį ir kunigo šventą žodį“, rodo jos ryžtą kovoti už moterų teises. Žemaitė savo asmeniniu pavyzdžiu ir kūryba įrodė, kad moterys gali būti stiprios, atsparios ir turėti savo balsą, net ir sunkiomis patriarchalinės visuomenės sąlygomis. Jos rašytinis palikimas įkūnija emancipacinę mintį, aktualią ne tik to meto Lietuvai, bet ir šiandien, kalbant apie lyčių lygybę ir teisingumą. Žemaitė parodė, kad moters tapatybė gali būti apibrėžta ne tik kaip „kitoniškumas“ vyro atžvilgiu, bet ir kaip visapusiška, savarankiška asmenybė.

Žemaitės indėlis į lietuviškąjį feminizmą yra nepaprastai svarbus, nes ji pirmoji lietuvių literatūroje taip išsamiai ir skausmingai atskleidė moters patirtį, taip darydama pamatą tolesnėms diskusijoms apie lyčių lygybę ir moterų teises Lietuvoje.

Maištinga Siela

Jubiliejinis Kino pavasaris 2025: festivalio pabaiga, patirtys, kritika, pagyrimai, įspūdžiai, pastabos

 

Sveiki, Kino pavasario gerbėjai,

 

Dar vieneri Kino pavasario metai ir dar vienas įsimintinas festivalis. Pažiūrėjau kiek daugiau nei 10 filmų, bet man festivalis tikrai nesibaigė ir su jo pratęsimais esu numatęs tikrai dar ne vieną seansą ir kino filmą, kurį tikrai pažiūrėsiu.

 

Kaip visada noriu pasidžiaugti, jog Kino pavasaris yra tradicija. Tradicija eiti į kiną, planuoti, žymėtis, patirti, išgirsti, pamatyti, mąstyti, stebėtis ir erzintis, žinoma, taip pat. Kuo šie Kino pavasario metai buvo įdomūs ir neįdomūs? Apie tai šiek tiek brūkštelsiu į paraštes.

 

Pirmiausia gal pradėsiu nuo pastabų ir šiokių tokių priekaištų. Nežinau, kaip vilniečiai ir kiti miestai, tačiau Klaipėdoje kaip niekad pristigo Kino pavasario sklaidos. Gal nebeapsimoka reklamuoti? Nebemačiau mieste nė vienos afišos, kviečiančios į festivalį (gal jų ir būta, specialiai pasidairydavau, bet neaptikau). Kiek žinau „Arlikine“, Klaipėdos Kultūros fabrike, tikrai būta iškabų ir reklamų, tačiau man tai kitas miesto galas, todėl dažniausiai filmus žiūrėdavau Forum Cinemas kino teatre (švieslentėse kai kada skelbdavo Kino pavasario festivalį). Žinokite, buvo labai nyku. Žmonių iki dešimties, rečiau iki 20-25, tad salė būdavo pustuštė, nepriklausomai nuo savaitės dienos. Jokių skrajučių, jokių programėlių prie įėjimo ar kasos aparatų – nieko. Gerai, kad dar internete gali įeiti ir pasitikrinti, pasižiūrėti, o būdavo metai prieš karantiną! Pasitikdavo jaunimas šypsenom, palinkėjimais, balsadėžėm, saldainiais, būta ir pristatymų. Jautėsi šventė. Anksčiau.

 

Na, bet ne į žmones ateini pasižiūrėti, o gero autorinio kino. Labai patiko tie moters balso (Rasa Samuolytė?) įrašai prieš filmus, kurie keliolika sakinių nusakydavo Kino pavasario esmę, kodėl žmonės traukia pasižiūrėti nekomercinio kino. Tuos įrašus reiktų publikuoti Kino pavasario puslapyje kaip edukaciją! Žinoma, patiko ir šių metų pagrindinė muzika iš filmo „Cafe de Flore“.

 

Filmai? Kaip čia pasakius? Iš jubiliejinių metų tikėjausi kur kas daugiau. Praktiškai tai buvo silpniausias Kino pavasario sezonas nuo kokių 2009 metų, kai į jį pradėjau vaikščioti. Į pagrindinę Klaipėdos programą sugrūsti „pakomercinti“ filmai. Pirmasis, kurį pamačiau – danų filmas „Tylieji“. Eilinė banko apiplėšimo istorija, kurią galima pasižiūrėti per komercines televizijas. Kam tokius kišti į autorinio kino matomiausius? Būta ir pusėtino kino, tačiau mažai dokumentikos ir provakotyvaus, jaudinančio kino. Gal per tiek metų išlepau, nežinau, tačiau iš viso to, ką mačiau, išskirčiau norvegų „Armandas“ ir Irano „Šventosios figos sėkla“, pastarasis, sakyčiau, visai pelnytai tapo žiūroviškiausiu šio sezono filmu, nutolusiu nuo sukomercintų ir „saugių“ arba pernelyg teatralizuotų kaip „Žokėjus“ kino istorijų. Tam tikra prasme, šių metų sudėliota programa ir akcentai netgi labai nuvylė. Gal tiesiog tokie metai, kad nelabai koks derlius buvo? Manęs dar laukia „Queer“ ir „Vermiljas“ peržiūros, gal ten kas nors dar suskambės ir sujaudins.

 

Ak, tiesa, dera paminėti, kad festivalio bilietų kainos ir vėl išaugo. Aišku, galėjau pirkti paketus, kažkaip sutaupyti, bet ir tie paketai taip pat pabrangę, o ir nežinia, ar būčiau kaip nors susidėliojęs filmus, nes darbų asmeninių taip pat išpuldavo, tačiau, jeigu reikėdavo seanso, vietų visada pilna, tik kai kurie filmai sudėti ne laiku ir ne vietoj, bet dėl to zyzti neverta, nes juk visko ir nereikia pamatyti, tačiau, atrodo, kad kitąmet tikriausiai niekas pernelyg nesikeis, o bilietai tik brangs kaip ir viskas, kas yra aplink mus.

 

Tiesa, prie trūkumų išskirčiau pasikeitusį Kino pavasario logotipą, kuris daugeliui mano internautų irgi nepatiko. Tai, atrodo, trečias ar ketvirtas per 30 metų logotipas ir jis išvis neišskirtinis. Deja, labai gaila, kad per tiek metų Kino pavasaris nesugebėjo susikurti tarptautiniu mastu atpažįstamo logotipo. Praėjusiųjų sezonų taip pat nebuvo patrauklus, tad net nežinau, ką ir pridurti.

 

Bet kokiu atveju, ačiū Kino pavasario organizatoriams ir už tokį sezoną, nes yra ką veikti visa tai organizuojant ir gyvenant dėl to, kad žmonės pamatytų kuo įdomesnį ir įvairesnį kiną. Linkiu stabilumo, kieto ir provokatyvaus kino.

Įvairių laikų Kino pavasario logotipai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata. Ką norėjo pasakyti DJ nevykėlė, rodydama triusikus ir kriokdama dėmesio?

 

Sveiki,

 

„Esu jauna, graži, darau, ką noriu. Užsisakiau 20 „fart“ bombų, kurias suspaudi, meti, jos sprogsta ir pareina niuchas. Galvojau, bus bajeris pamėtyti ant raudono kilimo ir niekas nežinos, kas čia taip vanialina, bent jau man bus juokinga. Tačiau jų nespėjo atsiųsti. Pradėjome kurti įvaizdį, galvojome idėjas, kokias transliuosime, ką jomis norėsime pasakyti. Trys trauzai yra visai gili prasmė.“ Dj nevykele

 

Neturiu žalio supratimo, kodėl apie tai išvis rašau, gal dėl to, kad nuolat man meta paskaityti antraštes apie DJ nevykėlės (tikrasis vardas Ugnė Dominaitė) (kaip puikiai charakterizuoja pseudonimas personą!) apie jos triusikus ir pasirodymą M. A. M. A., kurių nežiūriu ir iš esmės nesidomiu, jeigu ko nors sraute netyčia nepamatau. O pamačiau DJ nevykėlės galimai neblaivios, susireikšminusios ir atėjusios padaryti pigaus 2000-ųjų lygmens vulgaraus skandalo, kokius jau matėme dar tada, kai pati atlikėja dar net neegzistavo šioje galaktikoje. Ar skandalas pavyko? Žinoma, kad ne, tik tiek, kiek žiniasklaida pravilko jaunąją kartos mūzą per bulvarinius padvalus.

 

Žinoma, nėra ko čia smerkti, kai aštuoniolikos metų didinga asmenybė (pagal amžių tikriausiai abiturientė, kuri ruošiasi egzaminams ir šiek tiek nuobodžiauja?) elgiasi kaip 6-8 metų vaikas, kuris krenta prie žaislų skyriaus ant plytelių prekybos centre ir bliauna tėvų nupirkti lego. Tik šįkart perkamas dėmesys, kurio turinį, manau, galima reflektuoti ir plačiau. Kai dėmesio sulaukiančios, pvz., amerikiečių naujosios kartos dainininkai randa būdą kalbėti apie išsilaisvinimą, stereotipų griovimus, apgalvoja daugiau ar mažiau, ką ir kaip sakys viešai, nes suvokia elementariausią dalyką, kad jie formuoja ir daro įtaką savo bendraamžiams, vadinasi, yra ne tik ego ir pigūs skandalai, o atsakomybės jausmas, kuris niekada nebūna „fainas“. Aišku, jie jau turi protingus vadybininkus ir prodiuserius, kurie prižiūri, formuoja, o ką sako savo citatoje DJ nevykėlė? Kad trys triusikai buvo gili prasmė. Žodžiu, toliau pokštauja kaip šešiametė kalbėdama apie persišviečiančius spenelius, sudarydama savo kartai klaidingą įsitikinimą, kad tokiais būdais, kurie ateityje atsirūgs ir tikrai bus gėdingi (bet iki to dar reikia užaugti), galima perteikti kokią nors idėją. Kitą vertus, kas sakė, kad DJ nevykėlė turi ką nors ir kaip nors kažką perduoti užuot vien tik savo kvailą ir vulgarų elgesį? Tad neskubėkime mesti akmenų, nes su egocentrizmo persisunkusiomis personomis sunkiausia būna tėvams. Galiu tik įsivaizduoti, kaip jiems sunku susitvarkyti su DJ nevykėlės didybe ir priklausomybėmis.

 

Kai nėra turinio, o tavęs neleidžia per apdovanojimus ant scenos, galima pasitelkti teroristinius skandalų triukus, tik Lietuvos rinka ne tokia ir didelė, kitąkart ne tik bus palydėta iki paradinių, o ir neįleista, tad prie laukujų durų teks smarvės bombeles sprogdinti ir gaivintis pakvipusiu oreliu. Žurnalistų etika vaikų žaidimams – tikras ėdalas, nes yra apie ką rašyti ir tikriausiai gauna už tokius niekalus po 5-10 eurų į nagus, o jei dar gerai paskaito ir „palaikina“ – premija!

 

Man už šias eilutes premijos ir eurų nereikia. Pakalbėjau su jaunosios kartos žmonėmis, visi juokėsi iš DJ nevykėlės ir neįtikėtinai protingai supranta, kad dairytis į lėkštumą ir skirti dėmesį nevykėlei neverta, tad apie daromą įtaką, kurią minėjau, tėra tik iliuzija, atlikėja tiesiog vaikiškame brendimo etape ir nesugeba paveikti žmonių visapusiškai, o kai esi bejėgė daryti įtaką, belieka garsiai rėkti ir sukelti iliuziją, kad esi reikšminga.

 

Jūsų Maištinga Siela

Esė. Ką daryti, kai nėra su kuo kariauti? Kokių reikia pastangų įdomiai gyventi?

Vokiečių fotografo Horsto Kistnerio vaizdas, įtrauktas į Sony World Photography Awards portfolio kategorijoje. Horst Kistner / Sony World Photography Awards

Sveiki, skaitytojai,

Slogios nuotaikos! Pamenu, Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra išleidusi knygą „Nustokim krūpčioti“. Net ne nustokite, o nustokim – sutrupėjęs daugiskaitos I asmuo, kuris reiškia, kad ir Prezidentė turėjo nustoti krūpčioti. Bet esmė, kad tai tik kvailas įsakymas valdyti savo emocijas arba apsimesti, kad jas valdai, o viduje iš tikrųjų norisi krūpčioti ant kiekvieno kampo, nes vėl sueini su pasauliu į konfrontaciją. Tokiomis akimirkomis viskas dirgina ir nieko nesinori, jautiesi išduotas ir pats išdavęs, tarsi nebeverta dėl nieko stengtis, o ypač ką nors suvaldyti. Ypač savo pasireiškiančias beprotybes.

Visgi jau kažkiek žinau save ir pažįstu, jog reikia tas dienas išlaukti, leisti įvykti kam nors netikėto, kad išblaškytų šią aukos pozicijos iliuziją. Kantrybe niekada nepasižymėjau, tačiau vasara man visada krizės metas, tiesą sakant, jos nemėgstu, nes nežinau, ką be darbo dar galėčiau laisvomis dienomis nuveikti prasmingo. Būtent prasmingo, nes kai tau duotas pasaulio laikas patirti, o niekas nevyksta, atsiveria toji praraja. Pas mane ypač greitai, nes esu išdresuotas (kaip ir daugelis jūsų) nuolat ką nors daryti ir dažniausiai skubiai čia ir dabar. Neišeina po visko tiesiog gulėti ant žolės ir medituoti kaip vaikystėje, tam reikia pastangų. Kaip vienoje senoje laidoje iš dešimto dešimtmečio pabaigos sakė aktorė Doloresa Kazragytė: „reikia šiandien didžiulių pastangų gyventi įdomiai“. Tikriausiai visada planuoti tą įdomumą, o planuoti aš, kaip žinia, nemėgstu, dar labiau nemoku organizuoti, telkti, burti, todėl, kad kažkas vyktų, reikia trigubų pastangų, nei planingam ir visuomeniškai aktyviam žmogui, kuris iš inercijos moka tą daryti.

Kita vertus, šiandien gyventi yra juk įdomiau dėl įvairovės. Kiek turime įvairovės, tik ar viso to norime, kai vienas ar kitas dalykas ranka pasiekiamas? Nori skaniai pavalgyti? Atsiriboji, nes maistas nesveikas ir skaičiuoji kalorijas. Nori pakeliauti? Pasižiūri į atostogų grafiką ir piniginę ir galimybės sumažėja iki minimumo. Nori draugų ir nuotykių? Pasižiūri į tinderį ir viskas aišku, kuo baigsis. Nori į gerą koncertą? Bet pagalvoji apie minias nuo alaus nuolat tarp WC ir aikštelės migruojančius žmones. Opera ir kamerinė nedomina. Nori mylėti Gražulį, bet nėra už ką. Tiesą sakant, išlepau. Tikrai. Sunkiai besusijaudinu tikrovėje ir nežinau, iš kur ateina toji tendencija ir ar ji laikmečio ženklas? Reikia nustoti krūpčiot nuo atbukimo, o ne dėl išgąsčio.

Žinote, kad aš nebesiurbliuoju kambarių dulkių siurbliu, nes už mane tai daro elektrinis robotukas? Toks apskritas diskas, kuris slampinėja kaip šuva ir renka mano plaukus ir dulkes? Komfortas begalinis, tačiau o kur aš esu tame komforte? Paskendęs kažin kokioje tirštoje iliuzijoje, kad net kančia kartais tampa užsirišti batą. Kodėl niekas dar neišrado mašinos, kaip užsirišti batą? Ak, jau batai su virvelėmis nyksta mūsų patogumo dėlei. Gal gerai, ką, įsispiri į kroksus ir varai skinti krokų?

Bandau suvokti, kokio šio teksto prasmė, kad viskas nebūtų panašu į atvirą verkšlenimą, nes niekam jie nepatinka, dažniausiai mums patinka tik individualiai verkšlenti kitiems, bet ne kai kiti mums. Norėjau parašyti apie šių dienų egzistencinę pajautą, kai norisi pulti laimingus žmones, gulinčius prie ežerų su šašlykais ir kaukazietiškų prieskonių kapšeliais ir besifotografuojančius tiesiai į facebooką su trumpais įrašais kaip faina gyventi. Bet kai tik susiduriu su noru pakelti prieš juos kardą, atsiranda bejėgystės jausmas, nes imi ir suvoki, jog viskas, ką galima apie juos pasakyti, tai iš esmės pasakysiu tik apie savo piktumą ir bejėgystę. Kitaip sakant, koučeriai teisūs, viskas yra mūsų atspindys ir neverta muštis dėl nieko. Tada kuo užpildyti dienas, jeigu pykti ir muštis negalima, negalima kaip Hamletui „atitaisyti“ sugverusio pasaulio ir nėra su kuo kovoti? Belieka vėl nuleisti galvą, sudėti ginklus ir grįžti prie savęs ir... atsiprašyti. Viskas bus gerai.

Maištinga Siela

Aktualijos: ar lietuviai bijo pasisakyti ir atskleisti savo politines pažiūras?

Labi, žmonės,

 

Reaguoju į gana protingą kunigo Ričardo Doveikos pasisakymą, nors daugel klausimų su juo ir nesutinku, bet šiuo atveju TAIP.

 

Manau, kad daugelis ne tiek politines pažiūras viešinti bijo, kiek vienu ar kitu klausimu pasisakyti, pvz., skiepų, švietimo ar krašto gynybos klausimais, nes žiniasklaida ir influenceriai (viešosios nuomonės formuotojai) daro be proto didelį spaudimą segreguodami žmones. Pasisakęs kitaip, būsi vatnikas, propagandistas, putinistas. Negalvojau, kad vieną dieną Lietuvoje ims veikti tokia minkštosios galios ir valdžios forma šitokiu visuotiniu mastu, bet taip, individualiam požiūriui naikinti yra sukurtos nišos ir priemonės – tu su tuo arba su mumis. O jeigu nei su kuo? Jeigu man patinka tavo cepelinai ir koks įstatymas paspirtukų kontrolės, bet nekenčiu šaltibarščių ir galimybių paso – viso gero pustoniams, todėl taip, sukuriama terpė patylėti (kitaip sakant, bijoti) ir geriau nereikšti nuomonės, nes gyvenimas prie ežeriuko geresnis, nei su socialinės architektūros krekenomis.

 

Maištinga Siela

Esė rašinys: šiuolaikinės lietuvio skaitymo problemos - daug turinio ir pasiūlos, bet mažai laiko? Ar gali knyga konkuruoti su kitomis intelektualiomis patirtimis?

Phot. Dimitris Vlaikos, 2019

Prisipažįstu, aš nespėju perskaityti visų man patinkančių knygų. Nespėju ir padovanotų, ir nusipirktų. Man patinka galvoti, kad vieną dieną suspėsiu. Dar lengviau pasidaro, kai priimu faktą, kad nesuspėsiu ir kad nereikia suspėti. 

Aš nespėju peržiūrėti Lietuvoje visų man patinkančių periodinių leidinių. Neperskaitau viso nei „Literatūros ir meno“, nei „Šiaurės Atėnų“, nei „Nemuno“. Dažniausiai vieną kitą straipsnį. Bet būna, kad atrandu numerį po pusmečių darbo kabineto stalčiuje ir atsidūstu: „vėl užkišau ir neperskaičiau nieko“.

 

Kasdien Lietuvoje kas nors išleidžiama. Kiek metuose dienų, kada mano šalyje neišleidžiama nė viena knyga? Gal sekmadieniais? Aušinami spaustuvių aparatai, vėdinamos patalpos, mamos eina mamdienių, tėčiai geria alų, vienišiai maigo tinderį ir, jeigu tai vasara, leiskite gerai įsivaizduoti, spaustuvėje skraido viena kita musė, apsvaigusi nuo dažų ir popieriaus aromato. Gal tokia apgirtus pirmadieniais įkliūva į stakles ir kur nors viena iš milijonų puslapių ji priterškiama į O arba A raidę. Bet tikriausiai ne, nes knygos raides dabar spausdina lazeriniais spausdintuvais ir daugelis lapų šiemet dar nebus suskaityta, nes dažnai nėra laiko viskam, kas įdomu suskaityti, netgi jeigu skaitymas ir būtų tik vienintelė veikla.

 

Nebent per „Knygų mugę“, nebent per nukainuotas akcijas, kada vėlei drebanti ranka įsidės, o protas klaus: „bet ar reikia, ar skaitysi, ar suspėsi?“ Japonai turi tam terminą tsundoku. Su šiuo žodžiu vienas lietuvių poetas savo facebooke sukūrė šmaikštų ketureilį apie savo knygų pirkimo ritualą. Kurį laiką tą eilėraštį mokėjau tobulai mintinai, nes jis kartu ir apie mane.

 

Kazlauskaitė yra sakiusi, kad jai ne knygų per daug, ne leidinių, o maisto ir daiktų parduotuvėse, kuriuos irgi perkam, ir dažnai, tikriausiai, užkemšam savo namų erdves. Tam tikriausiai yra kiti terminai (čia prisiminiau anuomet man patikusią komediją „Parduotuvių maniakės išpažintis“, kurią neseniai bandžiau pakartoti, tačiau vos išspaudžiau šypseną, nes suvokiu, jog tai tikriausiai jau metaforiškai apie mane).

 

Nebeskauda, kad negaliu visko suskaityti. Amerikietė Lauren Groff, kuri parašė „Moiras ir Furijas“ (Baltos lankos, 2015), pasakė, kad vaikystė vien tik skaitė, nes anas pasaulis buvo ne toks baisus kaip šis. Norėčiau šokti parašiutu. Visada norėjau. Šiandien jau nebe. Tam tikra prasme skaitymas, nors ir labai turtingas, jaučiu, jog jis iš dalies atbukina kasdien savaip, savu kailiu patirti ką nors beprotiško, kvailioti, eksperimentuoti. Knygos daro žmones protingais, o protas atpratina nuo spontaniškumo ir žaismės. Anądien pasiūliau žaibuojant per liūtį prieš vidurnaktį draugui išeiti pasivaikščioti, sušlapti, kaip esu tai daręs vėlyvoj paauglystėje, bet po to pamaniau: „ai, gręžti, sausinti, daug vargti, tad geriau per balkoną, pro liepų lapus pažiūrėti ir paklausyti.“ Iš kur atėjo tas vangumas? Ar nebus knygos sugadinusios pasaulio patyrimo aistros?

 

Aš daug ko nebeperskaitau. O ar buvo kada nors DAUG, ar tik maniau, kad DAUG, nes stengiausi suspėti reaguoti į naujienas? Skaitymo blokai, išlepimas, persisotinimas, nieko naujo neberadimas... Keista toji skaitymo senėjimo dalis. Manau, ją esu prieš kelerius metus pradėjęs patirti skaitymo senatvę. Pagrindinis simptomas – mano perskaitytų knygų kiekis proporcingai kasmet mažėja. Vietoj storo romano renkuosi vidutinį arba ploną. Ieškau patvirtinimo internete. Ieškau, kaip knygą suvesti su pasauliu, kad abiem būtų vietos prasmingai po lygiai, kad nereikėtų rinktis, kad gyvenimas ir knyga būtų malonūs ir jaukūs.

 

Padeda kelionės! Kasmet tradiciškai – į kelias keliones. Būtinai pažintines, kultūrines, atitinkamai kruta lagamine ir tos šalies literatūra. Ačiū Kristinai Tamulevičiūtei už pernykštę ese knygelę „Pasakojimas apie vieną miestą“ (Lietuvos rašytojų sąjunga, 2013), kuris kitaip atvėrė ir nuspalvino Sarajevą. Paskutiniu metu jaučiu, kad norisi patyrimo už knygos, kad pasaulis susijungtų su kūno potyriais, vienas kitą išgrynintų ir papildytų. Tai jau ne tik pas mane, visos tos „Knygų mugės“, šou elementai, performansai, atsiradusios degustacijos, žaidimai ir patyrimai per knygų pristatymus veda į pojūčius, dirginančias instaliacijas, keliones. Kol kas sau sakau, kad tai didžiausia mano išeitis, kai skaitau ir negaliu viską suskaityti, kai turiu atsirinkti ir kas vyks su ta knyga aplinkui mane ir po jos, kad ji nepaskęstu kartu su mano užkerpėjimu, kad nebūtų vien tik suvartota dėl vartojimo. Ar aš kalbu apie skaitymo potyrių nykimą, kurio klasikinės literatūros radikalai taip bijo? Manau, taip. Kai neužtenka arbatos puodelio, pledo ar kondicionieriaus ir tik skaitymo. Ritualai keičiasi, santykis su literatūra irgi. Šiandien apie tai rašydamas suvokiu, jog  tai nuostabu, kai skaitymo alkį galima patenkinti ne dideliais suvožtiniais, o atpjautu agurkėliu ar pomidoru, bet tokiu skaniu ir traškiu, kaip tas viršelis ką tik atkeliavęs iš spaustuvės. Juk žinote, kai atsiverčiate ir surišimas trakšteli kaip imbierinis sausainis ir pakvimpa popieriumi, tarsi pražydusiu baltuoju lotosu.

 

Maištinga Siela