Šios dienos citata: Žakas Fresko (Jacque Fresco) apie nuomonės turėjimą ir kvailumą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Mes gyvename apsuptyje nuomonių, kur niekas nieko nežino, bet turi nuomonę bet kokiu klausimu.“ Žakas Fresko (Jacque Fresco)

 

Labai mėgstu Žako Fresko filosofiją ir požiūrį, seku jo aktyvų puslapį Facebooke, kurio turinį kuria tam tikri lietuviai. Tokios socialinės kritikos išties mūsų viešojoje erdvėje, kuri būtų matoma, prieinama ir rodoma per nacionalinę televiziją labai trūksta, nes daugelis informacinių laidų yra cenzūruojamos ir turi, deja, tik vieną žurnalistinį formatą, įtariai atrodanti papirktą, užsakomą, tyčią eskaluojantį tam tikrų interesų bazes. Gerai, kad galima pasižiūrėti, kad ir kokio šviesaus atminimo Leonido Donskio laidas „Be pykčio“, kai televizija išties dar, regis, buvo įvairių minčių sklaidos priemonė.

 

Visgi labai sutinku su šia Ž. Fresko mintimi, kad mes esame priversti turėti absoliučiai apie bet ką nuomonę, o jeigu jos neturi, vadinasi, esi nevisavertis, atsilikęs, neišmanantis. Ar aš turiu nuomonę apie Lietuvos ekonominę situaciją? Ne. Ar aš turiu nuomonę apie G. Palucko skandalus? Ne. Nes neišmanau ir nežinau, kas ir ką padarė, tačiau pažiūrėję 3 minučių reportažą dažnai tą suvirškinę manomės žiną ir jau galime tą nuomonę atseit juokingai turėti. Bet tai absoliučiai tėra tik žiniasklaidos suformuota „teisinga pozicija“, visi kiti, kurie mąsto ar galvoja kitaip, jau yra vadinami vatomis. Labai gaila ir liūdna, kad tai vyrauja netgi tarp išsilavinusių, intelektualių, tačiau laisvai mąstyti neišmokusių žmonių. Nesakau, kad aš toks esu, pastebiu save įsiveliant į bereikšmes sisteminių pinklių diskusijas-replikas, bet visumoje tai tėra triukšmo dauginimas, iš tikrųjų ta mūsų nuomonė apie viską... Negi ji gali būti mūsų, jeigu kalbame tais pačiais „nuleistais“ lozungais, neturėdami jokios savarankiškos savo minties.

 

Apie citatos autorių Žaką Fresko

 

Žakas Fresko (Jacque Fresco) buvo amerikiečių futuristas, pramonės dizaineris ir socialinis filosofas, geriausiai žinomas kaip „Veneros projekto“ (The Venus Project) įkūrėjas. Gimęs Niujorke 1916 m. kovo 13 d., jis nugyveno ilgą ir produktyvų gyvenimą, dedikuotą idėjai apie geresnę visuomenę, kol mirė 2017 m. gegužės 18 d. Būdamas savamokslis inžinierius, Fresko didžiąją savo gyvenimo dalį skyrė koncepcijoms, kaip mokslas ir technologijos galėtų išspręsti globalias problemas, tokias kaip skurdas, karas ir aplinkos naikinimas.

 

Žako Fresko reikšmė slypi jo „į resursus orientuotos ekonomikos“ koncepcijoje. Jis tvirtino, kad šiuolaikinės problemos kyla ne iš prigimtinio žmogaus blogumo, o iš dirbtinės trūkumo sistemos, paremtos pinigais ir politine kontrole. „Veneros projektas“ siūlė visuomenę, kurioje visos prekės ir paslaugos būtų prieinamos be pinigų, o sprendimus priimtų kompiuterizuota sistema, analizuojanti duomenis apie Žemės resursus ir žmogaus poreikius. Jis įsivaizdavo miestus, transporto sistemas ir energijos gamybą, suprojektuotus moksliškai, siekiant maksimalaus efektyvumo ir tvarumo, su tikslu panaikinti nusikalstamumą, skurdą ir karus, kuriuos jis laikė tiesioginiais dabartinės sistemos produktais. Fresko vizija buvo pasaulis, kuriame technologijos tarnauja žmonijai, užtikrindamos aukštą gyvenimo kokybę visiems.

 

Nors Žakas Fresko ir „Veneros projektas“ turi savo sekėjų visame pasaulyje, jų populiarumas Lietuvoje nėra masinis. Vis dėlto, yra entuziastų ir bendruomenių, kurios domisi jo idėjomis apie tvarią ateitį, technologijomis paremtą visuomenės valdymą ir resursais grįstą ekonomiką. Dažniausiai apie jį ir jo darbus diskutuojama specifiniuose forumuose, socialinių tinklų grupėse ar tarp alternatyviomis socialinėmis ir ekonominėmis idėjomis besidominčių asmenų. Lietuvoje, kaip ir kitur, Fresko idėjos sulaukia tiek palaikymo dėl savo vizionieriškumo ir holistinio požiūrio, tiek kritikos dėl jų utopiškumo ar praktinio įgyvendinimo sudėtingumo.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Rūta Meilutytė apie homoseksualumą

 

Sveiki, skaitytojai

 

„Homoseksualumas yra gamtos dalis. Mes esame gamtos dalis. Ir visi mes esame verti gyventi šioj žemėj laisvai, saugiai ir su meile.“ Rūta Meilutytė

 

Šaunuolė! Manau, kad Rūta Meilutytė išties yra visokeriopas proveržis Lietuvai. Ir ne tik plaukimo sporte. Ji keičia visuomenę ir žmones. Be jos, tiesą sakant, tik dziudo rungtie profesionalė Ieva Ruzgytė yra kalbėjusi apie savo seksualinę orientaciją viešai. Nežinau nė vieno vyro profesionalo sportininko, kuris būtų lietuvis ir apie tai kalbėtų. Išties tai reikalinga ir nepaprasta.

 

Auksinė žuvelė... Taip anuomet pasididžiuodami sakė apie Rūtą beveik visi, šiandien aptikau ištisą avių bandą, kurie komentaruose ėmė peikti Rūtą už propagandą ir būvimą savimi. Tikiuosi, kad ji to neskaitys ir atlieps į tuos teigiamus ir plačius palaikymo pasisakymus iš kitų žmonių. Kiek suprantu iš užuominų, nebuvo lengva jai pačiai šeimoje šiuo klausimu, bet viešas pasisakymas išties išlaisvina ir teikia kitiems drąsos ir ryžto gyventi savus gyvenimus. Tai ne tik dienos, bet ir visos savaitės citata.

 

Maištinga Siela

Salomėja Nėris: ar reikia naikinti Salomėjos Nėries paminklą ir pervadinti mokyklas bei gatves kitais pavadinimais?

 

 Sveiki,

Ką aš manau, apie Salomėjos Nėries išpaminklinimą? Tas, kas mane pažįsta, tas žino, kad šitos politizuotos trydos, atleiskite, nepalaikau ir nepalaikysiu. Be jokios abejonės, visas tas paminklų vertimų ir atseit istorinės tiesos atstatymas tėra vienas didelis bullshitas ir tą reikia puikiai jausti, matyti ir užuosti. Neseniai praėję skaitymai prie Salomėjos Nėries paminklo tik parodė, kad ne visiems dar protas užtemo. Pervadinti gatves, mokyklas, kurios turi Salomėjos Nėries vardą ir zulinti elektriniais šlifuokliais prie Seimo kanalizacijos dangčių kirilicą ir iš to daryti per pirmines žinias parodomąjį šou, yra taip lėkšta, kad net nejuokinga, jog žmonės masiškai tam pasiduoda ir net švenčia dalydamiesi širdelėmis... Pi-gu-ma. Duonos ir žaidimų visuomenė.

 

Kas už viso to slypi? Tos pačios kiaulės iš Orwello „Gyvulių ūkio“ – noras įsiteikti, sukurti viduje masinį priešą – istorinę atmintį, juodinant ir kuriant didelį baubą heiteriams ir neapykantai pasiduodančiai minei. Vienas didelis Trojos arklys. Nesakau, kad Salomėja Nėris be nuodėmės, kad nedarė klaidų, kad nekūrė ir propagandinių tekstų, tačiau, kur tiesos akimirkoje tekstai, kur ji išreiškia ir atgailą, ir supratimą klydus? Istorinių budelių ir buldozerių eroje jie nieko nebereiškia, tačiau žmonės nėra kvaili, jie žino, kas ir kaip jiems brukama. Manau, jie norėtų, kad būtų amnezija, piliulė, kurią visi išgertume, tačiau istorinės atminties dar neatimsi apdėdamas mėšlu viską, ką galima juodai nudažyti. Oi ne.. Paminklo gal ir nebus, bet bus tėvai, kurie savo vaikams dar pasakos apie paklydėlę Salomėją Nėrį ir karmos taškiukų su pilietiškumo prijuoste tikrai neprikepsite, nes atrodote šlykštūs. Norėtųsi sužinoti, kas tampo visas tas gumytes.

 

Jūsų Maištinga Siela

Jubiliejinis Kino pavasaris 2025: festivalio pabaiga, patirtys, kritika, pagyrimai, įspūdžiai, pastabos

 

Sveiki, Kino pavasario gerbėjai,

 

Dar vieneri Kino pavasario metai ir dar vienas įsimintinas festivalis. Pažiūrėjau kiek daugiau nei 10 filmų, bet man festivalis tikrai nesibaigė ir su jo pratęsimais esu numatęs tikrai dar ne vieną seansą ir kino filmą, kurį tikrai pažiūrėsiu.

 

Kaip visada noriu pasidžiaugti, jog Kino pavasaris yra tradicija. Tradicija eiti į kiną, planuoti, žymėtis, patirti, išgirsti, pamatyti, mąstyti, stebėtis ir erzintis, žinoma, taip pat. Kuo šie Kino pavasario metai buvo įdomūs ir neįdomūs? Apie tai šiek tiek brūkštelsiu į paraštes.

 

Pirmiausia gal pradėsiu nuo pastabų ir šiokių tokių priekaištų. Nežinau, kaip vilniečiai ir kiti miestai, tačiau Klaipėdoje kaip niekad pristigo Kino pavasario sklaidos. Gal nebeapsimoka reklamuoti? Nebemačiau mieste nė vienos afišos, kviečiančios į festivalį (gal jų ir būta, specialiai pasidairydavau, bet neaptikau). Kiek žinau „Arlikine“, Klaipėdos Kultūros fabrike, tikrai būta iškabų ir reklamų, tačiau man tai kitas miesto galas, todėl dažniausiai filmus žiūrėdavau Forum Cinemas kino teatre (švieslentėse kai kada skelbdavo Kino pavasario festivalį). Žinokite, buvo labai nyku. Žmonių iki dešimties, rečiau iki 20-25, tad salė būdavo pustuštė, nepriklausomai nuo savaitės dienos. Jokių skrajučių, jokių programėlių prie įėjimo ar kasos aparatų – nieko. Gerai, kad dar internete gali įeiti ir pasitikrinti, pasižiūrėti, o būdavo metai prieš karantiną! Pasitikdavo jaunimas šypsenom, palinkėjimais, balsadėžėm, saldainiais, būta ir pristatymų. Jautėsi šventė. Anksčiau.

 

Na, bet ne į žmones ateini pasižiūrėti, o gero autorinio kino. Labai patiko tie moters balso (Rasa Samuolytė?) įrašai prieš filmus, kurie keliolika sakinių nusakydavo Kino pavasario esmę, kodėl žmonės traukia pasižiūrėti nekomercinio kino. Tuos įrašus reiktų publikuoti Kino pavasario puslapyje kaip edukaciją! Žinoma, patiko ir šių metų pagrindinė muzika iš filmo „Cafe de Flore“.

 

Filmai? Kaip čia pasakius? Iš jubiliejinių metų tikėjausi kur kas daugiau. Praktiškai tai buvo silpniausias Kino pavasario sezonas nuo kokių 2009 metų, kai į jį pradėjau vaikščioti. Į pagrindinę Klaipėdos programą sugrūsti „pakomercinti“ filmai. Pirmasis, kurį pamačiau – danų filmas „Tylieji“. Eilinė banko apiplėšimo istorija, kurią galima pasižiūrėti per komercines televizijas. Kam tokius kišti į autorinio kino matomiausius? Būta ir pusėtino kino, tačiau mažai dokumentikos ir provakotyvaus, jaudinančio kino. Gal per tiek metų išlepau, nežinau, tačiau iš viso to, ką mačiau, išskirčiau norvegų „Armandas“ ir Irano „Šventosios figos sėkla“, pastarasis, sakyčiau, visai pelnytai tapo žiūroviškiausiu šio sezono filmu, nutolusiu nuo sukomercintų ir „saugių“ arba pernelyg teatralizuotų kaip „Žokėjus“ kino istorijų. Tam tikra prasme, šių metų sudėliota programa ir akcentai netgi labai nuvylė. Gal tiesiog tokie metai, kad nelabai koks derlius buvo? Manęs dar laukia „Queer“ ir „Vermiljas“ peržiūros, gal ten kas nors dar suskambės ir sujaudins.

 

Ak, tiesa, dera paminėti, kad festivalio bilietų kainos ir vėl išaugo. Aišku, galėjau pirkti paketus, kažkaip sutaupyti, bet ir tie paketai taip pat pabrangę, o ir nežinia, ar būčiau kaip nors susidėliojęs filmus, nes darbų asmeninių taip pat išpuldavo, tačiau, jeigu reikėdavo seanso, vietų visada pilna, tik kai kurie filmai sudėti ne laiku ir ne vietoj, bet dėl to zyzti neverta, nes juk visko ir nereikia pamatyti, tačiau, atrodo, kad kitąmet tikriausiai niekas pernelyg nesikeis, o bilietai tik brangs kaip ir viskas, kas yra aplink mus.

 

Tiesa, prie trūkumų išskirčiau pasikeitusį Kino pavasario logotipą, kuris daugeliui mano internautų irgi nepatiko. Tai, atrodo, trečias ar ketvirtas per 30 metų logotipas ir jis išvis neišskirtinis. Deja, labai gaila, kad per tiek metų Kino pavasaris nesugebėjo susikurti tarptautiniu mastu atpažįstamo logotipo. Praėjusiųjų sezonų taip pat nebuvo patrauklus, tad net nežinau, ką ir pridurti.

 

Bet kokiu atveju, ačiū Kino pavasario organizatoriams ir už tokį sezoną, nes yra ką veikti visa tai organizuojant ir gyvenant dėl to, kad žmonės pamatytų kuo įdomesnį ir įvairesnį kiną. Linkiu stabilumo, kieto ir provokatyvaus kino.

Įvairių laikų Kino pavasario logotipai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: žurnalistė Liepa Želnienė, nekenčianti mokytojų, demonstruoja manipuliacinės žiniasklaidos braižą

 Liepa Želnienė / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Sveiki,

 

Šiandien virtuvėje per radiją išgirdau LRT žurnalistės Liepos Želnienės skaitomą tekstą apie Izraelio dabarties karo įvykius su Palestinos korumpuotomis pajėgomis. Užbėgant už akių, noriu pasakyti, kad domiuosi įvykiais Artimuosiuose Rytuose ir man baugu, kokios žinios ir statistika pasiekia manąsias ausis, kaip, beje, ir Ukrainos įvykių, šis įrašas skirtas prastoms, surūgusioms žurnalistės manipuliacijoms nusakyti, o ne pasmerkti autorę kaip žmogų.

 

Žymi ir tikriausiai įtakinga žurnalistė leido sau būti padlaižūniškai populistine, tiesiog idiotiškai atsiskleidė, kad yra tiesiog politinis įrankis ir dar nekenčianti mokytojų. Pakalbėkime apie karą, apie baimes, apie tai, kas gali būti, kaip reikia grūsti pinigus į krašto gynybą, nors finansavimas „gresia“ jau rekordinis. Viskas lyg ir suprantama, lyg žinoma, netgi pateisinama šių dienų politikos kontekste, tačiau, ką daro Liepa Želnienė? Ogi pastato vidaus šalies problemas prieš galimą karo grėsmę, sumenkindama savo kalboje mokytojus (nes jie tai problema, geriau dar vieną dešimtmetį patylėtų, dar ne laikas, yra svarbesnių reikalų, supraskite), pavadindama juos, kurie žiūri tik savo kišenės. Nes jie gi išėjo į streiką ne savo teisių ir senų susitarimų su politika ginti, o cituoju: „reketuoti valdžią“. Štai kaip išsilavinusi žurnalistė mato šį reikalą ir ji nieko nestebina ir nesiskiria nuo, pvz., Audriaus Skaisčio „komuniagų ir broilerių“. Nes juk reketuoja tai chuliganai. Tai gal tų mokytojų nereikia, visus į frontą be pasirinkimo?

 

Miela Liepa Želniene, jeigu esate žurnalistė, nesvarbu, kad politinės pakraipos, tai malonėkite pasidomėti mokytojų tikraisiais reikalavimais prieš pastatydama faktus. Jeigu jums mūsų vaikų išsilavinimas nesvarbus, tada neturiu išvis ką ir bepasakyti. Įspūdis toks, kad ponia Želnienė antraščių pamazgų lozungus atkartoja ir kiršina žmones, mat vidaus bėdos – tai jokia problema. Pala, ar mes gyvename ne tik karo grėsmės pašonėje, bet ir šią gyvenimo tikrovės atkarpą, kur vis dar svarbūs ir piliečių reikalai, negi dabartis Lietuvoje nebesvarbi ir ją reikia sumenkinti?

 

Pasišlykštėjau žurnalistės nacionalistine perdėta povyza, kurią pastiprina manipuliatyvi, neinformatyvi ir šiaip jau politikams būdinga kiršinimo ir lyginimo (o iš tikrųjų menkinimo, nes reikia savo poziciją pastiprinti) retorika. Nors ko norėti, žurnalistė juk politinės srities, „atkalusi“ kaip „Tėve mūsų“ ir tikrai ne iš mokytojų mokykloje. Nežinau, kaip kiti Liepos Želnienės tekstai, bet po šito trinktelėjau per radiją, sudirgino. Ar šioji korespondentė nupirkta? Kur aš girdėjau tą manipuliacijos taktiką? Velnias žino...

 

Visgi nesitikiu aukštos žurnalistinės etikos ir teksto adekvačios kokybės. Kiekvienas žmogus, kaip ir aš tą dabar darau čia, turi teisę išreikšti ir palaikymą, ir pasipiktinimą, tačiau, jeigu esi žurnalistė, manau, atstovauji kitokio žodžio sklaidai, juolab nacionalinio radijo eteryje, o ne savo asmeninio įvaizdžio formavimui ir patiktukų surinkimams socialiniuose tinkluose. Šiaip poniai reiktų pasidomėti, kur tie rekordiniai milijardai Švietimui nueina, nes tai tikrai nėra mokytojų atlyginimams. Siūlyčiau atlikti išsamius tyrimus, kaip Ministerija panaudoja tas lėšas kurdama klerkų kabinetus ir reformuodama kosmetiškai kas kelerius metus programas, kurių perspausdinimai kainuoja milijonai, o tada kukuoti apie pralobti norinčius mokytojus, kuriems metai iš metų vis žadama ir žadama, o jie vis laukia tai naujos valdžios, tai krizės pabaigos, tai karantino pabaigos, tai karo Ukrainoje pabaigos ir vis laukia, laukia...

 

Apie tikrą pilietiškumą, kurį mini citatoje ponia žurnalistė, tikriausiai reiktų pilietiškumą demonstruoti pirmiausia valdantiesiems ir Ministerijai, nes pagal juos, kiekvienas mokytojo plaukas mokykloje suskaičiuotas, tad nereikia varyti Dievo į medį ir reikalauti iš mokytojų, kurie, kaip dažnai kam nors iš šalies atrodo, neturi ką veikti, dar ir altruistines pašiepiamas akcijas imituoti, taip patogios valdininkams, kurie paleistų lozungus apie tariamus mokytojus didvyrius, kurie neima atlyginimo, nes nori būti patriotų pavyzdžiais savo mokiniams. Reikia būti idiotu, kad tuo tikėtum ir norėtum. Bet tiesos neišmuši, šis mokytojų kontekstas visame žurnalistės tekste yra absoliutus briedas ir labai patogus parodyti, kokia žurnalistė įžvalgi mažiau protaujantiems, bet bėda tame, kad dauguma visgi protaujantys.

 

P. S. Autorės tekstą, kol rašiau atsiliepimą, jau patalpino LRT čia, jį ir galite paskaityti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Ar teisinga buvo atimti Lietuvos pilietybę Margaritai Drobiazko? Kodėl karas tampa verslu ir populizmo įrankiu?

 

Sveiki,

Atsibusti! Taip norisi pasakyti visiems, kurie mano, kad Lietuva yra ne kokia perspektyvi šalis, o kažkokia pelkė, kurios uodus baido pelkių Vanda. Aš nežinau, kaip paaiškinti tai, kas dedasi mano šalyje. Kai prasidėjo Rusijos ir Ukrainos karas, daugelis įspėjo apie rusafobiją, kuri gali ištikti Lietuvos rusų tautinę mažumą. Manęs niekas neprašė niekada patvirtinti, stoti su plakatu, aukoti Ukrainai ar visaip kitaip viešai palaikyti, bet rusai, turintys Lietuvos pilietybę, kažkodėl (dabar taip išeina) privalėjo. Visgi gerai Margarita Drobiazko pasakė, jog ji yra laisva neišreikšti jokios politinės valios ir jokios pozicijos, žinoma, Lietuva spėja tuo pasinaudoti masėms pamasinti.

Lietuva pasinaudojo Margarita Drobiazko ir atitinkami žmonės, ne karvių melžėjai, o politikai ir jų interesantai, surengė tikrą pilietybės atėmimo cirką. Iki pat paskutinės minutės maniau, kad tai nepavyks, juk ir paskutiniam durniui aišku, jog tai populizmas, maniau, kad patarėjai Gitanui Nausėdai sukuždės į ausytę, kaip tinkamiau pasielgti, bet klydau. Rėkiančių heiterių minia tiesiog nušlavė Nausėdos simpatijas ir mūsų Julijus Cezaris iš balkono pažėrė pikdžiugiškai nuobodžiaujančiai liaudžiai duonos ir žaidimų. Tai yra aukščiausio lygio absurdas prieš visokius rinkimus! Sukurkime daugiau teisingumo ir paskerskime pilkąsias aveles. Aš nežinau, kodėl žmonės dar nestovi prie Vyriausybės su plakatais, nes, matyt, visgi aukojimas yra normalus dalykas demokratinėje šalyje.

Neanalizuoju Margaritos Drobiazkos pasirinkimo, tai jos laisvė, jos pasirinkimas pasilikti tyloje, tačiau iš to kažkas uždirba, mieli vaikučiai, ir toli gražu ne Lietuvai draugiškos struktūros. Kaip lengva manipuliuoti antraštėmis ir sukurtais teisingumo įvaizdžiais, o Nausėdai ir toliau šokti viliotinį su „patogia“ liaudimi. Politinė prostitucija, ne kitaip.

Prisimenu, kaip Vakaruose nuvažiavęs mūsų Viešpats deklaravo liberalias vertybes, kad kiekvienas turi laisvę į saviraišką, turėti lygias teises, o grįžęs į bakužių kraštą ir toliau tautiečiams porina apie „mes dar nepasirengę priimti visų, palaukime, nepykdykime daugumos tautos“. Gitanai, koks turite būti išverstaskūris, atleiskite, kad šitaip žaistume žmonėmis, o pats būtumėt pastumdėliu? Bet juk tai tiesa. Mes prezidento neturime, turime „lakierkas“ ir kaklaraištį, kapitalistinio apynasrio simbolėlį, tik tą kaklaraištį leidžiama tampyti išskirtinai Gitano daugumai. Šis atvejis neatsitiktinis, bet kodėl niekas viešojoje erdvėje apie tai nekalba kritiškai? Kodėl niekas nekalba, kas iš tikrųjų dedasi Lietuvoje? Nes beveik visas žinias išstūmė sąmoningi klerkai, nusukdami kameras į Rytus, kad nematytume nei kaip mūsų kišenės kraustomos, nei kaip teisingumas išvagiamas. Šiandien sakau, kad netikiu tavimi, Lietuva! Tu negali būti tokia luoša vištelė ir dėti kiaušinius būsimiems valdžios ir galios kanibalams. O už ką balsuoti ateinančiuose rinkimuose? Nėra už ką. Absoliučiai. Kol dabarties politikai ir jų oponentai naudojasi Ukrainos padėtimi ir uždirba pinigus net už duonos pakuotę su nelaimėlių šalies dvispalve (neva palaiko šalį, o iš tikrųjų durnina rinkos vartotojus), tol turėsime tikriausiai ne Lietuvą, o vištų lesintojus. Ar tu irgi višta?

Jūsų Maištinga Siela