2022 m. gegužės 21 d., šeštadienis

Knyga: Italo Calvino "Nematomi miestai"

 

Italo Calvino. „Nematomi miestai“ – Vilnius: Rara, 2021. – p. 156.

Sveiki, mieli skaitytojai,

„Atminties vaizdai, vis juos įžodini, išsitrina, – pasakė Polas. – Gal man baisu prarast Veneciją vienu sykiu, jeigu apie ją kalbėsiu. O gal, kalbėdamas apie kitus miestus, pamažėle ją ir praradau (p.84-85).“

Apie italų novatoriškąjį rašytoją Italo Calvino (1923-1985) esu girdėjęs nemažai, tačiau iki šiol nesu skaitęs nė vieno kūrinio, nors lietuviškai išverstas ne vienas jo romanas. I. Calvino laikomas vienu žymiausio XX amžiaus italų rašytoju pasauliniu mastu, o jo kūrybiniai etapai labai skirtingi. Romanas Nematomi miestai (ital. Le città invisibili), originalo kalba parašytas 1972  metais yra iš vėlyvojo rašytojo kūrybos etapo, kuris pasižymėjo eksperimentinės prozos raiškos būdais. Nematomi miestai išties yra modernus literatūros kūrinys, kurį galėtume įvardyti kaip idėjų romaną, o pastarajam būdinga architektoniška pasakojimo fabula, siurrealistiniai leitmotyvai, abstrakcionizmas ir fragmentiškumas.

Tiesą sakant, nustebau, kad šią knygą išleido leidykla Rara, mat knygą pirmąkart lietuviškai 2005 metais išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, o ją į lietuvių kalbą išvertė patyrusi vertėja Violeta Tauragienė. Nesu tikras, ar šis naujasis leidimas yra naujas vertėjos vertimas, ar patobulintas, ar paliktas senasis, neturėjau galimybės patikrinti, bet kokiu atveju tekstas ganėtinai skambus, poetiškas, sodrus. Istorija pasakoja apie keliautoją Marko Polo, kuris svečiuojasi pas totorių imperatorių Kablą Chaną ir valdovui Marko pasakoja apie miestus, kuriuose manosi buvęs. Imperatorius lyg ir supranta, kad Markas Polas meluoja, tačiau jis pasiduoda keliautojo pasakojimams, įdėmiai klausosi ir pats įsiterpia į galimų miestų samprotavimus.

Iš tikrųjų knyga laikosi ant vienos siurrealistinės idėjos – papasakoti kuo daugiau miestų, kurių prasmė, būsena ir keliautojo savijauta yra metaforiškai perteikiama. Žinoma, tokie miestai neegzistuoja, jie egzistuoja tik pasakotojo galvoje, todėl šis, atrodo, visą amžinybę besitęsiantis veikėjų pokalbis primena Tūkstantį ir vienos nakties perfrazavimą, tik skaitytojui iki galo taip ir neaišku, ko iš Marko Polo nori pats imperatorius.

„Miestuose – kaip sapnuose: visa, kas įsivaizduojama, galėtų būti susapnuota, bet net ir pats netikėčiausias sapnas tai – rebusas, slepiantis troškimą arba jo išvirkščiąją pusę – baimę. Miestai, lygiai kaip sapnas, sukurti iš troškimų ir baimių, nors jų diskurso gija paslaptinga, taisyklės kvailos, o perspektyvos apgaulingos, ir kiekvienas daiktas juose slepia kažin ką kita (p. 48).“ I. Calvino minties ir vaizdo sugestija visada dviprasmiška ir vingri, kelianti apgaulaus neįmanomybės efektą, todėl pasakojimo esmės neapčiuopiamybė tampa mįslinga sfinksišku rebusu. Knygą sudaro daug mažyčių skyrelių, jie tarsi abstraktūs poetizuoti proziniai filosofiški eilėraščiai, o jų pabaigose veriasi paradoksai, nusivylimas sumyšta su džiaugsmu, ilgesys ir abejingumu, apatija su smalsumu – čia miestas yra, o čia jo, kai baigiasi žodžiai ir jausmas, nebelieka. Iš esmės tai vidiniai miestai, sukurpti iš akimirkos, kuriems lemta egzistuoti tik tiek, kol apie juos galvoji, tad veikėjai šitiek prisifantazuoja, kad vienu metu patys save laiko kažkieno išgalvotais išgalvotame mieste.


Italo Calvino

Europietiškojo magiško realizmo apraiškos kūrinys man absoliučiai siejosi su serbų rašytojo Milorad Pavič kūryba, kurio magiškojo realizmo pagrindas yra sapno ir tikrovės santykio erdvė. Pastarasis žinomas dėl tokių kūrinių kaip Vidinė vėjo pusė, Antrasis kūnas, Chazarų žodynas. Chazarų žodyną Pavičius sukūrė kaip leksikoną, romanui suteikdamas naujas perskaitymo perspektyvas, panašiai savo romaną komponuoja ir I. Calvino. Rašytojui svarbi kintanti prasmių ir pasakojimo perspektyva, todėl kiekvienas miestas yra atskira visata su jam būdingais fizikiniais dėsniais, ar tai būtų miestai virš kalnų, ar tai būtų mirusiųjų miestai po žeme. Iš tikrųjų Nematomi miestai man labai savo perspektyvų kartoteka priminė trumputį Alan Lightman perspektyvomis sudurstytą eksperimentinį romaną Einšteino sapnai (Sofoklis, 2016).

Tiesą sakant, I. Calvino Nematomi miestai man nepatiko, tai tikriausiai mažiausiai Rara leidyklos mane jaudinanti knyga. Suvokiu ir suprantu šios architektoniškos literatūros filosofinį matmenį ir literatūros galią iš žodžių sukurti neegzistuojančius miestus, panardinti į tam tikrą sapno ir tikrovės ribų nebeturintį pasaulį, tačiau man romanas pasirodė pernelyg susitelkęs į formą ir fabulą, o pasikartojančių miesto perspektyvos, nors ir audrina vaizduotės šėlsmu, tačiau yra pernelyg ritmiškai nuspėjami, tad romano trumpumas išties yra privalumas, nes neįsivaizduoju, kad ta pačia dinamika galėčiau perskaityti šimtus miestų, iš kurių nelabai ką galvoje beliktų. Galiausiai įdomiausios romano vietos buvo paties Marko Polo ir imperatoriaus pasikalbėjimai.

Visgi, pribloškė paskutinis sakinys, kurio labai laukiau, nes knyga skaitėsi be didesnės aistros ir gana nuobodžiai, tačiau paskutinis sakinys privertė susižavėti, iš esmės jis ir apibendrina Nematomų miestų prasmę. „Gyvųjų pragaras nėra kažkas, kas bus; jeigu jis egzistuoja, tai jis jau čia, tas pragaras, ir mes gyvename jame kiekvieną dieną, kuriame jį būdami kartu. Yra du būdai išvengti jo kančių. Pirmasis daugeliui lengvai pasiekiamas: priimti pragarą ir tapti jo dalimi, kad jo nebematytum. Antrasis – rizikingas ir reikalaujantis budrumo bei nuolatinės pastangos: ieškoti ir mokytis atpažinti tuos ir tai, kas nėra pragaras to pragaro viduj, tada padėti jam gyvuoti ir duot erdvės (p.150).“

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prakeiktasis" / "The Cursed"

 Sveiki,

Nepamenu kas, bet rekomendavo man siaubo filmą „Prakeiktasis“ (angl. The Cursed) (2021), kai kur turi jis ir antrinį pavadinimą „Eight for Silver“, tad susidomėjęs griebiau jį ir pasižiūrėjau. Juolab kad filmas žadėjo išties tirštą atmosferinį gotikinę atmosferą, Viktorijos laikų kostiumus ir tai, kas nuo vaikystės daugelį iš mūsų žavi – senovinį bauginantį religinį laikotarpį. Istorija prasideda JAV provincijoje, kai vietos okupantai vis dar atiminėja iš vietos gyventojų žemes, juos žudo ir plečia savo galias. Viena tokia grupelė smarkiai išniekinama. Vienam nukapojamos galūnės ir iš jo kūno padaroma kaliausė, o moteris užkasama gyva, bet prieš tai ji spėja prakeikti ir giminę, ir žemę... Tad laiko klausimas, kada iš tikrųjų šis prakeiksmas pradės veikti.

O veikti jis pradeda tada, kai vienas jaunuolis iškasa senės palaikus ir jos mažą skrynutę, kurioje slepiasi iš Judo išdavystės monetų išlyduti ir sukalti dantų protezai. Jie tai jau tikrai pavojingi, nes jais įkandus kam nors, staiga mirtingieji tampa čiupakabriškais demonais. Žodžiu, cirkai be pabaigos...

Visgi daug žadantis filmas pamažu ima ir nusibosta jau po 15-20 minučių, nes viskas sukalta kaip iš seno chrestomatinio vadovėlio. Tos pačios loginės klaidos, ta pati nusibodusi „intriga“. Įkandimus ir paliktas pabaisų žymes bando tirti šeimos netekęs ekspertas, kuris tyrinėja kraujo lašelius, nagų paliktas žymes, todėl nejučia prisiminiau paauglystėje itin populiarų mūsų kraštuose rodomą filmą „Vilko brolija“, tačiau „Prakeiktasis“ yra nepalyginamai prastesnis ir nuobodesnis. Filmas siužetiškai bando bauginti religiniais motyvais apie Judo sidabrinius ir pabaisomis, tačiau neapleido jausmas, kad aš šios nesąmonės neištversiu, nes viskas nuspėjama iki panagių, tad likus 20 minučių iki filmo pabaigos, kai veikėjai sulenda į bažnyčią, ėmiau ir filmą išjungiau, nes miegas man pasirodė įdomesnis, nei pats filmas. Tai vienas prastesnių siaubo filmų, matytų šiemet.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.3



Jūsų Maištinga Siela


2022 m. gegužės 16 d., pirmadienis

Filmas: "Tu nebūsi viena" / "You Won't Be Alone"

 

Sveiki,

Naująjį siaubo europietiškąjį kiną vienu metu buvo apsiėmę kurti ispanai ir jie tai darė labai gerai, tačiau kažkas nutiko ir jų kinas pakrypo kitur. Po neseniai matytos „Telma“ ir „Avelės“ šį žanrą neprastai bando plėtoti skandinaviškasis kinas, tačiau Europa kažin, ar šiam specifiniam žanrui turi kokias nors tradicijas, nes viską, ką ji sukuria, dažniausiai yra pavieniai proveržiai. Štai režisierius Goran Stolevski šiemet pristatė siaubo dramą „Tu niekada nebūsi viena“ (angl. You Won't Be Alone) (2022), kuris persmelktas Brolių Grimų pasakų folkloriniais siaubo motyvais.

Filmas nufilmuotas Šiaurės Makedonijoje su prancūzų, makedoniečių ir amerikiečių aktoriais. Vienas netikėčiausių pasirodymų – Noomi Rapace, kuri po sėkmingos šiaurietiškos siaubo dramos „Avelė“ čia vėlgi atrodo savitai įtrauki. Filmų apie raganas yra pačių įvairiausių, na o šis vienas baisiausių. Dažnai mes linkę raganomis žavėtis, Holivudas nuveikė išties labai didelį darbą romantizuodamas raganas, vampyrus, monstrus įvairiuose kino ir serialų formatuose, šis filmas absoliučiai atsisako žengti šiuo žingsniu ir remiasi, kad raganos tai yra blogis ir visa jų magija ateina iš juodosios magijos, pardavus sielą, todėl svarbiausias filmo elementas gana šlykštus, gąsdinantis, bet įdomus – vietoj širdies į angą ragana prisikemša mirusio gyvo žarnokų ir pakeičia pavidalą.

Visgi net pas šlykščiausias raganas galima matyti paguodos ir atjautos motyvų. Savo mokine bjaurioji nudegusi ragana bando paversti nebylę šešiolikmetę, bet greitai jai nusibosta, todėl ją palieka. Šešiolikmetė patyrusi motinos apsaugą ir meilę, tačiau niekada negyvenusi bendruomenėje, trokšta patirti tai, kas iš jos buvo visą gyvenimą atimta, tačiau nebylei kaskart keičiant kaimiečių pavidalus vis dar sudėtinga patikėti, kad gali sukurti paprastą žmogaus artumo laimę, nes atstumtųjų raganų prigimtis, apie kurią nuolat primena pasirodžiusi senoji ragana, ją atbaido nuo svajonės. Galiausiai žudymo ir gyvybės saugojimo, meilės, geismo ir vienatvės bei raupsuotosios pozicijos pas jaunąją raganą susikerta ir įvyksta lemtingi gyvenimo pasirinkimai. Filmo pabaigoje suskambantys leitmotyvas „ir vis tiek...“ kalba apie pastangas siekti žmogiškosios laimės ir būti normaliai, žinant, kad lemtis raganoms galiausiai bus negailestinga.

Įstabus filmas! Netikėta pasakojimo folklorinė maniera naujai perteikia folklorinio siaubo tendenciją, o europietiško kino perspektyvoje įgauna naują prasmių perspektyvą. Galimas daiktas, kad eiliniams siaubekų mylėtojams šis filmas, balansuojantis tarp siaubo ir skausmingos meditacijos, tarp pastangų surasti savo laimę ir paneigti savo prigimtį atrodys pernelyg filosofiškas, beveiksmis, tačiau jis kur kas įdomesnis už daugelį pastarųjų metų užatlantinio siaubo kino, kurie aiškiai nukreipti į jausmų dirginimą ir nuotykio pasažus, o ne į biblinius ir folklorinius pasakojimų individualizavimus. Filmas vėl leido man prisiminti Robert Eggers nepriklausomo kino filmą „Ragana“ (2015), kuriame vėlgi iš folklorinės perspektyvos netikėtai suspindi novatoriškai pasakojami tautosakos siaubo motyvai. Išties filmą sužiūrėjau įtraukiai, nekomerciškai ir su pasimėgavimu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.4



Jūsų Maištinga Siela


2022 m. gegužės 15 d., sekmadienis

Šios dienos daina: Kalush Orchestra - Stefania [Ukraine Eurovision 2022] (žodžiai / lyrics)

 

Sveiki,

Dar viena „Eurovizija“ be didesnės intrigos. Kai rodėsi, jog ant kulnų lipanti Didžiosios Britanijos daina ir atlikėjas tuoj iš ispanės ir švedės paverš nugalėtojo titulą, po paskutiniųjų balų Ukraina praktiškai buvo nebepavejama. Ukrainai sudėtingais šaliai laikais atstovauja Kalush Orchestra  su daina „Stefania“. Prisiminkime, jog šaliai turėjo atstovauti visai kita muzikos grupė, tačiau šis konkursas, kaip ir viskas aplinkui, yra smarkiai politizuotas reikalas. Esu beveik tikras, jeigu ne karo padėtis šalyje, Ukraina nebūtų vėl laimėjusi „Eurovizijos“, bet Europos nuosprendis yra neginčijamas – ji solidarizuojasi ne tik „ant pakelio“ grikių ir humanitarinės pagalbos akcijomis, bet ir „Eurovizijoje“, kad ir kaip tai skambėtų kaip kičas.

 Visgi situacija gan graudi, nes primena man tą amerikiečių pernai prieš Naujuosius pasirodžiusią komediją „Nežiūrėk aukštyn“ (2021), kaip JAV prezidentė surengė Arianos Grande koncertą, kad avinai žmonės nežiūrėtų į viršų ir negalvotų, kad tuoj juos sunaikins kometa, visi plojo ir garbino prezidentę. Ši „Eurovizija“ man priminė, kad visgi gyvename tos komedijos distopijos rėmuose: vyksta karas, o mes „tūsinamės“ džiūgaudami, kad galime balsuoti už Ukrainą ir kažin kaip save paguosti, jog labai čia tiems žmonėms per tą kičą padedame. Ir tokių akcijų su gėrimais, maistu ir šokiais pokiais yra daug.

Visgi užsimerkus, kad tai šioks toks cirkas be pabaigos, man Ukrainos daina, kaip ir 2016 metais Jamalos pergalės daina, patiko. Jos abi netgi turi ukrainiečiams būdingos hipnozės, etninių šamaninių motyvų, persipynusių su elektroninės muzikos garsais, kas sukuria transo efektą. Tiesą sakant, tą turėjo ir pernykštė ukrainiečių daina. Šiandien ji skamba mano playlist‘e, tad kviečiu ir Jus pasiklausyti.


Žodžiai / lyrics

Kalush Orchestra - Stefania

Стефанія мамо, мамо Стефанія

Розквітає поле, а вона сивіє

Заспівай мені, мамо, колискову

Хочу ще почути твоє рідне слово

Вона мене колисала, дала мені ритм

І, напевне, силу волі не забрати в мене, бо дала вона

Напевне, знала, може, більше і від Соломона

Ломаними дорогами прийду я завжди до тебе

Вона не розбудить, не будить, мене в сильні бурі

Забере в бабулі дві дулі, ніби вони кулі

Дуже добре знала мене, не була обманута

Як була дуже втомлена, гойдала мене в такт

Люлі, люлі, люлі, гой!

Стефанія мамо, мамо Стефанія

Розквітає поле, а вона сивіє

Заспівай мені, мамо, колискову

Хочу ще почути твоє рідне слово

Я не в пеленах, но ма, но ма, хватить

Як би я не виріс, на виріст за речі платить

Я не мала дитина, вона далі нерви тратить

Я гуляв, шляк би тебе трафив!

Ти все молода, о мамо, на піку

Якщо не ціню опіку на піку слави, мені в тупіку

Забивайте піку, цю піку, я би попік, спік, своєю любов'ю

Люлі, люлі, люлі, гой!

Стефанія мамо, мамо Стефанія

Розквітає поле, а вона сивіє

Заспівай мені, мамо, колискову

Хочу ще почути твоє рідне слово

Стефанія мамо, мамо Стефанія

Розквітає поле, а вона сивіє

Заспівай мені, мамо, колискову

Хочу ще почути твоє рідне слово

Jūsų Maištinga Siela


Galutinė balsavimo Eurovizijos 2022 rezultatų lentelė / Eurovision results table 2022



Sveiki,

Kaip ir kasmet, tradiciškai po finalinės „Eurovizinės“ nakties pateikiu balsavimo finalinė lentelę (žiūri ir žiūrovų) bendrieji balai, nulemiantis galutines šaliu dainų vietas. Lietuva 14 vieta, o laimėjo Ukraina.

Jūsų Maištinga Siela


2022 m. gegužės 14 d., šeštadienis

Knyga: Vytautas Pliura "Švelnumas pragare"

 

Vytautas Pliura. „Švelnumas pragare“ – Vilnius: Kitos knygos, 2021. – p. 184.

Sveiki, knygų ir poezijos skaitytojai,

Lietuvoje poezija visada buvo elitinis literatūros reikalas, nes, visų pirma, jos skaito labai mažai žmonių, dažniausiai patys galandantys poeto plunksnas, literatūros kritikai ir, žinoma, pavieniai atskalūnai keistuoliai (čia galiu priskirti save, nors poezijos daug ir neskaitau). Visgi per pastaruosius penkerius-septynerius metus į lietuvių poezija ateina ryški LGBTQ temos banga, kurią pradeda formuoti naujoji poetų banga (Laima Kreivytė, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Dangvydė, Karolis Baublys, Nojus Saulytis...) Tos LGBTQ temos mūsų autorių poezijoje, nors ir yra, tačiau kažin kokios tik dėl akcento, papildančios poetų bazines kitas temas, tad sakyti, kad pas mus formuojasi gėjiška ar lesbietiška poezija visgi nedrįsčiau sakyti, bet panašu, kad toji literatūros temos lauko plėtotė visgi tendencingai ryškėja ir dar labiau ryškės (tas pats ir prozos lauke). Absoliučiai LGBTQ poezijos rinkinio centrine problemos ašimi galima laikyti į lietuvių kalbą išverstą Vytauto Pliuros (1951–2011) poezijos rinkinį Švelnumas pragare (angl. Tenderness in Hell), kuris originalo kalba pirmąkart pasirodė 2001 m., o pakartotinas leidimas su papildomais eilėraščiais 2009 m.

Vytautas Pliuros tėvas – lietuvis, kuris pabėgo iš Lietuvos per Antrąjį pasaulinį karą, pats poetas, kilęs iš Ilinojaus ūkininkų šeimos, tikriausiai nelabai tapatinosi su Lietuva ir save labiau suvokė per kitas amerikietiškas ir seksualines tapatybės prizmes. Tiesą sakant, kad jo poezija šiandien išversta į lietuvių kalbą jau nebestebina, nes LGBTQ poezijos eketė jau iškirsta ir apie tabu kalbama vis mažiau ir mažiau. Būčiau kur kas labiau nustebęs, jeigu kas būtų šią knygą išleidęs prieš 15 metų, kai net pačių lietuvių autorių kūriniuose ši tema (priklausomai nuo leidyklos) buvo cenzūruojama. Į lietuvių kalbą rinkinį išvertė Marius Burokas ir Gediminas Pulokas. Pats M. Burokas savo socialiniame tinklapyje komentavo, kad tikriausiai Švelnumas pragare yra reikalingiausia knyga šiomis dienomis Lietuvai iš to gausaus kraičio, ką jis išvertė per pastaruosius metus. Nesunku suprasti kodėl.

Vytautas Pliura, nors savo jaunystę praleido seksualinės revoliucijos eroje, kai, atrodo, viskas galima, tačiau gyvendamas pietinėje valstijoje, kuri nuo seno garsėja homofobiniais pasisakymais, kur juodaodžiai dar vis kovoja už lygias savo teises, toji seksualinė revoliucija, atrodo, labiau skirta vienai heteroseksualų maištininkų kartai, o visi gėjai ir lesbietės lieka užnugaryje. 1969 metų Stonewall‘io LGBTQ narių riaušės su vietos policininkais tapo nauja revoliucinga LGBTQ Amerikoje atkarpa, po kurios rimtai susimąstyta apie homoseksualių žmonių teisės į susibūrimus ir asmeninius santykius. (Viename eilėraštyje Pliura kaip tik aprašo, kaip užsislaptinęs homoseksualus policininkas su kolegomis greitkelyje išstumia homoseksualų jaunuolį, nes taip elgtis buvo „normalu“, šitaip policininkai su homoseksualais sadistiškai linksmindavosi). Šis istorinis-kultūrinis kontekstas labai svarbus, nes jis persmelktas faktografiniais liudijimais apie LGBTQ judėjimus ir padėtį JAV XX a. antrojoje pusėje, nuo besižudančių jaunuolių, išvarytų tėvų ir sumuštų savo bendraklasių iki Holivudo bulvarų, kur dienos metu atstumtieji jaunuoliai užsiima prostitucija dar iki AIDS protrūkio.

Eilėraščiai pasižymi akivaizdžiu autobiografiškumu t. y. tuo, ką šiuo metu itin mėgsta mūsų poetai – psichoterapinį apnuogintą rašymą, kuriame viešinamos visos skaudžios traumos ir patirtys. V. Pliura viso to meistras, kiekvienas jo eilėraštis perteiktas nuožmia traumuojančios patirties jėga, todėl eilėraščiai primena dirty style erotinį, kartais nešvankų pornografinį kalbėjimą, bylojantį subjektą iš pačios beviltiškiausios socialinės grupės atskirties. Kai kurie kalbėjimai primena brutalius manifestus, drąsius antihomofobinius protestus prieš priespaudą, smurtą, perfrazuojant aršius to meto katalikų ir homofobų politinius lozungus, pastarieji primena šių dienų lietuvių internautų kurstymus: „Žudykit heteroseksualus / Jie veisiasi kaip blusos / Airiai, lenkai, azijiečiai ir rusai // Žudykit heteroseksualus / Vykit juos iš namų / Nieko neturi likti / Net jų žiurkių ir pelių (p. 67).“

Eilėraščio kalba itin proziška, didžioji dauguma eilėraščių ilgi tarsi pasakojimai, lyrinės noveletės. Iš viso rinkinio galima susidaryti amerikiečio gėjaus vaizdinį, tą ir bandžiau padaryti, tačiau kai kur nesuvedžiau galų. Daugelyje eilėraščių teigiama, kad subjektas iš namų pabėgo 14 metų ir ima gyventi atskirą gyvenimą, tačiau dalyje eilėraščių vaizduojamas tas pats subjektas 17-metis pirmūnas, lengvosios atletikos miesto pažiba ir tęsia iš dalies sėkmingą Ilijonaus ūkininko šeimos gyvenimą bei fantazuoja savo jaunesniajam broliui. Iš vienos pusės subjektas užsiima prostitucija, atlieka oralinį dėdamas savo kontaktus į specialius gėjams skirtus periodinius leidinius, o jau kitur – mokytojas, dirbantis su Dauno sindromą turinčiais mokiniais, kuris savo automobiliu pravažiuoja kasryt pro gėjų kalėjimą ir nori numirti, nes ten dėl homoseksualumo įkalintas jo mylimasis... Tiesą sakant, manau, kad tam tikros autobiografinės detalės yra sumišusios su kitų LGBTQ asmenų istorijomis, sunku pasakyti, ką iš tikrųjų patyrė subjektas, o ką „pasisavino“ iš kitų kaip savo.


Vytautas Pliura

Vienas įsimintiniausių rinkinyje patyriminių eilėraščių, apimantis apie 20 puslapių, yra Čiuožinėjimas tamsiojoje Mėnulio pusėje, kurio centre vaizduojamas subjektas, kuris žeminančiai atlieka oralinį kitam vyrui, tačiau tuo pačiu apmąsto savo klientus ir meilužius iš įvairių socialinių sluoksnių. „Šitas – teisėjas / Iš centrinio Los Angelo. / Baudžiamasis teismas. / Dažosi plaukus juodai it smala. / Viena sėklidė nenusileidusi. / Kaskart po keletą sykių klausia, ar didelis jo pimpalas. / Aš patikinu, kad taip. // „Nuleisiu tau ant veido, blede tu!“ / Panorėjęs, galėčiau nukąsti jam pimpalą. / Sklinda kalbos, kad jis balotiruosis į merus. / Tai baisiai svarbu. (p. 96-97).“ Arba: „Vienas klajojančio cirko artistas užėjo pas mane su dramblio mėšlu / išteptais batais. Kai kuriems užtenka įžūlumo, ištraukus iš / piniginės, rodyti savo vaikų nuotraukas, kol aš stoviu greta, / su sperma, iš kurios buvo sumeistrauti jų vaikai, pilve (p. 99).“

Eilėraščiai tik iš pažiūros kūniški, sudaro klaidingą įspūdį, jog autorius trokšta kuo labiau aštriau šokiruoti, ryškindamas socialinius vaidmenis ir prigimtinio geismo prieštarą. Vienas prancūzų režisierius yra pasakęs, kad sekso metu tiek karaliai, tiek tarnaitės nebetenka socialinių vaidmenų ir tą akimirką nukrinta visos karūnos ir prijuostės, tad subjektai tampa lygiaverčiais, nes jų tikslas yra patirti malonumą. Panašiai, sakyčiau, ir Pliuros eilėraščiuose, kuriuose tiek daug geismo, bet iš esmės transliuojama ta pati su niekuo nepalyginama kosminė vienatvė, tuštuma, atskirties jausmas. Kuo daugiau kūniškumo, tuo didesnė subjekto dvasinė atskirtis nuo bendruomeniškumo ir sociumo. Kuo daugiau šiurkštumo, tuo didesnis poreikis patirti švelnumo, pripažinimo ir stabilius santykius. Virginija Kulvinskaitė-Cibarauskė pateikusi knygos pabaigoje apibendrinamąjį straipsnį Poezija anapus švelnumo ir pragaro pažymį oksimoroninį knygos pavadinimą, kuris žymi rinkinio jausminį subjekto prieštaringumą. Iš esmės idėja ta, kad ne tik politiniai veiksniai lemia, bet ir paties subjekto veiksmai, kuriant pragarą savo gyvenime, nes nesurandamas tinkamas savo atskirties pasaulio įžeminimas, savo tinkamo normatyvaus pripažinto dirvožemio stabilumui ir saugumui, visavertiškumui įprasminti.

Galiausiai perskaitęs šį aistringai išrėktą eilėraščių rinkinį susidariau įspūdį, kad subjektas viską matuoja socialiniais iškreiptais akiniais. Jeigu aplinkiniai sako, kad esi mėšlo gabalas, subjektas ir prisiima tą būseną kaip savo, nes kito požiūrio ir vertinimo sociume nėra. Aišku, galima kalbėti apie tai, jog viskas hiperbolizuota ir subjektas pernelyg tapatinasi su aukos vaidmeniu. Visgi prisimenu tuos homofobų klausimus, o kam reikia demonstruoti nuogus užpakalius tuose paraduose ir, manding, aišku tampa skaitant šį rinkinį – ogi tam, kad būtų išleistas džinas iš butelio, nes kuo daugiau visuomenė spaudžia, draudžia būti seksualine būtybe (kas ir yra žmogiškoji prigimtis), tuo labiau kaupiasi slėgis individo dvasioje, kuris sprogsta, prasiveržia protestu per seksualinį hiperbolės raiškos būdą. Juk V. Pliuros eilėraščiai ir yra protestas, nukreiptas prieš socialinę priespaudą. Kiekviena gyva būtybė, kuriai draudžiama būti tuo, kas yra, galiausiai ima rėkti, nes kitaip neišreikši beviltiškumo jausmo.

Užvertęs knygą visgi galvojau, kada skaičiau kažką tokio skaudžiai rėksmingo, ir prisiminiau, jog labai panašiai jaučiausi skaitydamas Ocean Vuong romaną Žemėje žavūs mes tik akimirką (Kitos knygos, 2021). Jeigu patiko anoji knyga, manau, patiks ir Vytauto Pliuros Švelnumas pragare.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Christina Aguilera – La Reina [žodžiai / lyrics / letra]

 

Sveiki,

Šios dienos dainos rubrikoje svečiuojasi balsingoje Christina Aguilera su daina „La Reina“ (liet. Karalienė), kuri buvo įtraukta į mini ispanišką albumą „La Fuerza“. Pastarasis albumas pasirodė vasario mėnesį ir Billboard Latin reitinguose pasiekė antrąją vietą. Albumą sudaro vos 6 dainos, o „La Reina“ pristatomas kaip ketvirtasis albumo singlas.

Nuo 2000 metų atlikėja nepristatė nė vieno ispaniško albumo, o 22 metų pertrauka leido iš naujo peržiūrėti savo ispaniškas šaknis, ištyrinėti Lotynų Amerikos ritmus. Atlikėja teigia, kad prie „La Fuerza“ turėtų pasirodyti dar du mini albumai, kurie sudarys albumų trilogiją. Kuo man patinka Aguilera? Dėl savo muzikinio chameleoniškumo. Vienu periodu ji gali dainuoti agresyvias roko dainas, kitu jau džiazą, kitu kabaretines dainas, dar kitu periodu - elektroninę eksperimentinę muziką, priartėjusi prie meditacinės muzikos, ji imasi vėl popso, o šiuo metu atlikėja Latino muzikos ritmuose. Kiekvienas atlikėjos muzikinis etapas drastiškai kitoks, tad ir naujasis raudonplaukės ispaniškas damos įvaizdis irgi yra dalis kelionės per įvairius stilius ir muziką.

Dainą „La Reina“ tikriausiai įkvėpė meksikiečių legendinė folklorinio stiliaus atlikėja Chavela Vargas. Taip pat daina yra atsakas į mačistinį V. Fernandez hitą „El Rey“ (Karalius), Aguilera pateikia moteriškąją tos dainos perspektyvą ir dainoje teigia: „koks tu karalius, jeigu neturi savo karalienės“. Lėtoko tempo meksikietiško rančero dainos stiliumi atlikta daina atlikėjai taip pat yra iššūkis, nes ji dar niekada nėra atlikusi ir įrašiusi nieko panašaus. Pasiklausykime.


Christina Aguilera – La Reina

[žodžiai / letra / lyrics]

Dicen por ahí que el tiempo lo cura todo

Dicen que también con el alcohol se olvida todo

Pero dudo que tú puedas conseguir de algún modo

Olvidar mis besos, que si los peso, valen más que el oro

Olvidar mis besos, que si los peso, valen más que el oro

Y lloré, y lloré, y lloré

El día que tú te fuiste

Y juré, y juré, y juré

Que ningún hombre volverá a ponerme triste

Y aunque sigas siendo el rey y no haya nadie que te comprenda

Aunque sigas siendo el rey, te quedaste sin la reina

¡Mujeres! Jajaja

¿Dónde están mis reinas?

¡Eso! Jajaja

Sé que tú vives de placeres

Que te llueven las mujeres

Y caminas sin paraguas

No te importa a quién hieres

Yo sé que al final del día

Por las noches tú me piensas

Eres más que un descarado

Un bandido y sinvergüenza

Por eso vas a rodar (por eso vas a rodar)

Como aquella piedra en tu camino

Por eso vas a rodar (por eso vas a rodar)

Pero no vas a encontrarme en tu destino

Lloré, y lloré, y lloré

El día que tú te fuiste

Y juré, y juré, y juré

Que ningún hombre volverá a ponerme triste

Y aunque sigas siendo el rey y no haya nadie que te comprenda

Aunque sigas siendo el rey, te quedaste sin la reina

Aunque sigas siendo el rey, no eres nadie sin la reina

 

Jūsų Maištinga Siela


2022 m. gegužės 10 d., antradienis

Šios dienos daina: Cornelia Jakobs - Hold Me Closer [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

Nesu tikras, ar šiemet „Eurovizija“ man patinka, bandau suvokti Lietuvos persūdytą kasmetinį dėmesį šiam paprastučiam šiek tiek politizuotam konkursui, tačiau nori nenori pasiduodi nešamas to informacinio atlydžio su visais ižais ir ledokšniais. Turiu galvoje, kažin ar turiu šiemet muzikinius kūrinius (be lietuvės), kurių klausyčiausi, pavyzdžiui, važiuodamas į darbą. Be italų, kuriuos esu čia pristatęs, pasirodymo ir kūrinio, tikriausiai netikėtai paskutinę pusfinalio dieną man bemaž pradėjo patikti švedės Cornelios Jakobs atliekamas „Hold Me Closer“. Paprastutė daina apie santykius tikriausiai niekam nieko naujo lyg ir nepasakys bei nenustebins, betgi žinote, švedai moka pateikti neblogų kūrinių ir jų pasirodymai pusfinalio pasirodymais neapsiriboja. Tai itin gilios eurovizinės tradicijos šalis, tad visai nenustebčiau matydamas šią atlikėją kokiame finaliniame septintuke, turint galvoje, kad ryškių favoritų Ukrainos ir Rusijos karo kontekste neturime be pačių ukrainiečių.

Šiandien siūlau paklausyti Cornellios dainą.


Žodžiai / lyrics

Cornelia Jakobs – Hold Me Jackobs

No need to apologize

'Cause there's nothing to regret

Well, this is not what I wanted

Guess all the good things come to an end

So baby, bye, bye

Wish you the best

But most of all, I wish that I could love you less

Well, maybe you're right, I'll find someone else

You say it isn't me, but when did that ever help?

Hold me closer

Although you'll leave before the sunrise

Might be bleeding, but don't you mind, I'll be fine

Oh, it kills me

I found the right one at the wrong time

But until the sunrise

Hold tight, hold tight

Maybe it happened too fast

I guess that I understand

You say that you never felt this way for anyone

And that's why it scares you to death

So baby, bye, bye

Know it's for the best

Still I can't see how that would ease the pain in my chest

Hold me closer

Although you'll leave before the sunrise

I'll be bleeding, but don't you mind, I'll be fine

Oh, it kills me

I found the right one at the wrong time

But until the sunrise

Could you just hold me tight?

I know I have to let go, but just give me the night

'Cause tomorrow will hurt

Hurt really bad

'Cause I'm about to lose the best I ever had

Hold me closer

Although you'll leave before the sunrise

I'll be bleeding, but don't you mind, I'll be fine

Oh, it kills me

I found the right one at the wrong time

But until the sunrise

Could you just hold me tight? (Hold tight, hold tight)

I know, I have to let go

But just give me the night (hold tight, hold tight)

Can't you see that you

Found the right one at the wrong time?

It was just the wrong time

Hold tight, hold tight

 

Jūsų Maištinga Siela

2022 m. gegužės 8 d., sekmadienis

Knyga: Gabriela Cabezón Cámara "Činos Airon kelionės"


Gabriela Cabezon Camara. „Činos Airon kelionės“ – Vilnius: Balto, 2021. – p. 208.

Sveiki, knygų skaitytojai,

„Nes taip sutvarkytas pasaulis: visa, kas gyva, gyvena iš kažkieno kito mirties (p. 59).“

2020 metų Tarptautinis Booker Prize finalas lietuvių kalba buvo dosnus, nes išsivertėme visas finalines knygas, tarp kurių buvo ir argentiniečių rašytojos Gabriela Cabezon Camara (g. 1968) romanas Činos Airon kelionės (ispan. Las aventuras de la China Iron), kurią didžioji ispanų literatūros kritika pripažino kaip vieną geriausių ir puikiausių to metų, kai pasirodė kūrinys, knygų. Į lietuvių kalbą išvertė prityrusi vertėja Alma Naujokaitienė, kuri džiugina ambicingais ir gausiais ispanakalbių literatūros populiarinimais Lietuvoje.

Rašytoja savo epiniame romane remiasi tautiečio José Hernández parašytu eiliuotu ilgu eilėraščiu apie gaučą Martin Fierro, kuris pirmąkart publikuotas 1872 m. Martin Fierro argentiniečių literatūroje yra įsigalėjęs kaip keliaujantis dainius, literatūrinė ikona, mat, tuo metu gaučomis laikyti apsukrūs ir niekam nepaklusnūs raiteliai kaip pasipriešinimas britų kapitalistinei industrinei pramonei į Buenos Aires ir visą pietinę Pietų Amerikos dalį. Rašytoja G. C. Camara vaizduoja XIX amžiaus vidurio ir antrosios pusės Argentinos pampas ir tyrlaukius, čia į žmonių ir laukinių tikrovę ir sąmonę besiverčiantį žiaurų laukinį užkariautojų kapitalizmą, o dėmesio centre – Martin Fierro per kortų lošimą laimėtos žmonos, kuri save vadina Čina, o vėliau Džozefina, gyvenimas. Dar nepasibaigus žmonos paauglystės laikotarpiui, ji palieka savo vaikus ir prašapusį dainuojantį prasigėrusį vyrą ir, susiruošusi į indėnų teritoriją, ji sutinka pampomis vežimu klajojančią anglų moterį vardu Liza. Anglė ieško savo vyro Oskaro, tačiau kelionėje išmokina jauną merginą angliškai, papasakoja apie platųjį pasaulį ir taip su kiekviena diena Činai Iron atsiveria iki tol nepažintas ne tik pasaulis, bet ir aistringa kūniška (o gal ir dvasiška) meilė Lizai. Ji nusirėžia plaukus, tampa panaši į vyrą ir šioje ilgoje savęs pažinimo istorijoje ji transformuojasi...

Ispaniškai Fierro reiškia geležį, tačiau autorė „padovanojo“ anglišką pavardę Iron, taip atskirdama Činą nuo mačistinio pasaulio, suteikdama jai kitą tapatybę ir bandydama sugrąžinti nuslopintą moterišką balsą gaučų laikuose. Iš esmės knyga pilna pačių įvairiausių transformacijų, kurie apima Argentinos kūrimosi istoriją ir baigiasi pačios Činos Iron pasikeitimais. „... keliaudama vežimu nustebau sužinojusi, kad indėnai gali būti didvyriai, taip ir dabar likau be žado – atrodė kone stebuklas, kad gaučai gali būti tokie tvarkingi ir išsipustę, kažkodėl užmiršau, kad ir pati iš činos tapau lady, o iš lady – young gentlemant (p. 111).“ Keliaudama su šuneliu, Liza ir netikėtai prie jų prisijungusiu Rosarijumi, kuris tampa Rosa (moteriškas vardas), jiedu keliaudami su prijaukintais gyvuliais atsiduria pas žiaurųjį pulkininką Hortenzijų rančoje, kuri padalyta į paklusnius dirbančius indėnų kilmės gaučamas ir Campo Malo (blogąją rančos pusę), kurioje kankinami ir dresuojami darbininkai. Per kraują, žiaurumą ir retsykiais nereikalingą sadizmą pulkininko paveikslas atskleidžia anų laikų laukinę Argentinos nukariavimą ir vietos indėnų genčių pajungimą prie „civilizuotos“ Argentinos. Autorė gana kruopščiai aprašinėja sadistines keršto scenas, nesibodi vaizduoti klaikias nusigėrimo orgijas, apkvaitimą, todėl neretai atrodo, kad pasakojimo ritmas priklauso nuo besikeičiančių aplinkinių sąmonės būsenos.

Ne veltui užsiminiau apie romano tekstūrą, nes autorė itin poetiška, aistringa ir gyvybingai mistifikuoja, pasitelkdama vietos indėnų požiūrį į pasaulio tvarkos sąrangą, sugeba kurti ritmišką epišką pasakojimą, kuriame išryškėja Argentinos gamtos grožis su begalinėmis pampos lygomis, dykvietėmis ir galingomis upėmis. Gamtos gaivalas suartina Činos Airon ir Lizos kūniškas geismas: „Ji buvo mano šiaurė, o aš – įmagnetinta kompaso adata: visas mano kūnas tiesėsi link jos, visai sumažėjęs nuo spengiančio geismo. Šios jėgos veikiama aš pradėjau jausti, ir dabar manau, kad visada taip būna, kad pasaulį jauti per kitus, per savo ryšius su kitais (p.61).“ Romane išties nemažai lesbietiškos erotikos, kūniškumas – tai kelias pažinti ne tik pasaulį, bet ir išsivaduoti iš uzurpuoto vyro Martin Fierro gyvenimo, kuris buvo pilnas šiurkštumo, smurto, mačistinio valdingumo. Tam tikra prasme Camara kuria LGBT istoriją laukinėje Argentinoje, o gamta bei jos suteikiamas laisvės pojūtis tampa gydomuoju Činos Iron balzamu.


 Gabriela Cabezón Cámara

Kitą vertus autorė vien lesbietiškomis erotinėmis scenomis neapsiriboja. Lyčių skirtumai, mačistinis vyrų dominavimas ir moterų antraplaniškumas yra britiškos kultūros atvestis į šiuos kraštus. Kaip antipodą antrojoje romano dalyje mes regime moterų patekimą į vadinamąją Indėnų teritoriją, kurioje pasaulio suvokimas yra absoliučiai kitoks nei invazinių vakariečių. Indėnai pripažįsta ir trečiąją lytį, homoseksualumą tarp gentainių jie priima kaip dievų siųstą pagarbos ženklą, kai vyras savyje dvasios pagalba geba pažadinti moteriškąjį pradą, o moteris vyriškąją. „Mums nerūpi balsavimas, nes mes visi balsuojame ir vadais galime išsirinkti ir vyrus, ir moteris, ir dvigubas sielas (p. 202).“ Įdomu ir tai, kad Čina Iron aptinka savo girtuoklį vyrą Martin Fierro šioje indėnų gentyje tapusį moterimi, kuris užsiaugino kasas ir tapo savo buvusios versijos priešingybe. Taigi šioje istorijoje šeima ambivalentiškai transformuojasi ir nors literatūroje tai atrodo gana dirbtinis autorės sprendimas, tačiau žavi kūrėjos aistra tai perteikti iš indėnų kultūrinės perspektyvos. Beje, ne tik Pietų Amerikos indėnai, bet ir Šiaurės pripažino ne dvi žmogaus lytis. Romano pabaigos idilinis pasakojimo momentas absoliučiai paliudija juos esant aukštesnės dvasinės pakopos civilizacijos gyventojais už puritoniškus ir įvairios krikščioniškos moralės normų ir socialinių vaidmenų klišes įspraustus vakariečius.

Kaip minėjau, knygos pabaiga vaizduoja Činos Airon tobulo ir harmoningo pasaulio pasiekimą. Netikėtas happy end yra tai, kad su tuo pačiu ją skriaudusiu Martin Fierro jie, apsikeitę lyčių vaidmenimis, pradeda gyventi idilišką gyvenimą. Ji pasakoja apie upėmis keliaujančią indėnų gentį, kurioje kaip kokioje komunoje visi viskuo dalijasi, netgi lova. Tai tarsi viena organizacija, kurioje nebėra moralinio tabu, nebėra ir smerkimo, pavydo tarsi visa sunki geležis išsilydo į komuną (dabar gal kas pasakytų sektantinį būvį), kurioje vartojami psichotropiniai grybai, žolelės, kur pasiekiamas žmogaus sąmonės sąryšis su gamta. Tai primena hipių laikų ideologiją, tą seną gerą Yoko Onos ir Johno Lenon Imagine bei Vudstoko muzikos festivalio laikų nostalgiją. Skaitydamas galvojau, kiek visgi smerkimo yra tuose dalykuose iš vakariečių iki šių dienų, tačiau negi iš tikrųjų geriau gyventi be grybukų, o su tais visais šautuvais ir purvina rasistine prievarta, ant kurios stovi vakarų civilizacija? Jau geriau tas prarastas hipnotizuojantis ryšys, nei automatas rankoje (šių dienų realijos!).

Nors romanas iš esmės manęs pernelyg nesužavėjo, nes jaučiasi ryškus LGBT dirbtinis atsakas į Martin Fierro mačistinį literatūros ikoniškumą, man visgi tai labiau knyga kaip koks Pietų Amerikos moteriškai erotinis vesternas, nuvedantis į Pietų Amerikos indėnų egzotišką pasaulio pajautą, apie kurią žinau iš kitų šaltinių. Tai besikuriančios Argentinos istorija, kurios moteriška įtaka (neskaitant Evitos Peron) buvo ilgai slopinama ir neigiama. Manau, autorė turėjo intenciją ištaisyti šią neteisybę, tačiau kartu integravo ir savitą LGBTQ istoriją, nes akivaizdu, kad šiame kultūriniame invaziniame kare dar būtas integruotas ir lyčių karas. Taigi, vienu šūviu – du zuikiai.

Jūsų Maištinga Siela