Filmas: "Kaulai ir visa kita" / "Bones and All"

 Sveiki,

 

Labai mėgstu italų režisierių Luca Guadagnino. Prisimindamas ankstesnius jo kino darbus, vis menu juos su nostalgija. Manau, kad geriausias jo darbas tebėra „Aš esu meilė“ (2009), kuriame perteikta itališkos elitinės kultūros klasika. Sakyčiau, šiam režisieriui turime būti dėkingi už aktoriaus Timothée Chalamet atradimą ir iškėlimą, nes po jo pasirodymo režisieriaus filme „Vadink mane savo vardu“ aktoriui pasipylė tokie vaidmenys, kad jis laikomas šios naujosios kartos aktoriumi lyderiu. Kaip anuomet kažkada Leonardo DiCaprio. Naujausias L. Guadagnino darbas „Kaulai ir visa kita“ (angl. Bones and All) (2022) Venecijos kino festivalyje pelnė sidabrinį liūtą, tad visiškai tikėdamas šio filmo turiniu, leidausi į dar vieną režisieriaus sukurtą reginį.

 

„Kaulai ir visa kita“ pasakoja apie devinto dešimtmečio Ameriką. Istorija persmelkta laikmečio kultūrinių bei buities detalių, tačiau įdomu ir tai, jog tarp tų visų normalių žmonių gyvena ir keisti žmonės, save vadinantys Valgytojais. Jie maitinasi žmogaus mėsa, panašiai kaip vampyrai krauju, taip šiems reikia paėsti mirštančio žmogaus mėsos. Visgi režisierius iškart atsisako įprastinių fantastinių apie žmogėdras pasakojimo vaizdavimo elementų t. y. žmones su antgamtinėmis galiomis, apie slankiojimą šešėliuose ar paslaptingą virusą, veikiau jis tai perteikia kaip intuityvią veikėjų patologinę ligą, su kuria lyg narkomanas ar alkoholikas bando gyventi ir suprasti savo priklausomybę. Nors filme tai pateikiama kaip perduodama genetinė liga, visgi kino kūrėjai detaliai neanalizuoja šios žmonių mutacijos priežasčių, o stengiasi narplioti pagrindinės veikėjos Marenos istoriją.

 

Vos sulaukusi 18 metų Marena lieka palikta tėvo, kadangi šis nebegali apsikęsti, jog Marena kaskart tampa nevaldoma ir puola kandžioti žmones. Marena keliauja per valstijas, sutinka keistą senuką Salį, kuris išmokina ją užuosti kitą Valgytoją. Kraupus senolis galiausiai pradeda persekioti jaunąją Valgytoją, tačiau ji jau keliauja su jaunu Valgytoju Li, kurį šiame filme sukūrė aktorius Timothée Chalamet. Li biseksualus, jis pasitenkina gražiais savo amžiaus vaikinais, tačiau galiausiai juos nužudo ir... apvalgo. Keliaudami po valstijas jiedu bando surasti Marenos senelius ir mamą, galų gale jiedu vienas kitą pamilsta ir nusprendžia gyventi kaip padorūs žmonės, tačiau ar du antžmogiai gali paneigdami prigimtį imituoti įprastą žmonių gyvenimą?

 

Filmas, pripažinsiu, sukėlė itin dviprasmiškus jausmus. Pirmoji filmo pusė glumino dėl savo lėtų apsukų. Priminė tuos 90-ųjų pradžios filmus apie vaikus, kurie bando išsiaiškinti savo kilmę, todėl keliauja po įvairias JAV valstijas ir renka savo istoriją. Kitą vertus, filmas apie tai ir yra, pastatytas iš nostalgijos tokiam kinui, bet visą įdomumą ir savitumą sukuria neįprasta pagrindinių veikėjų antžmogiška prigimtis. Jie yra žmogėdros.

Sakyčiau, režisierius nėra čia toks įdomus ir aštrus, koks buvo provokuojančioje „Suspirija“ filme, tačiau vis tiek išgauna savo režisūrine maniera tai, ką galima pavadinti nepriklausoma ir individualizuota režisūra. Žiūrėdamas šį filmą, prisiminiau, nestandartinį filmą apie vampyrus „Bizantija“ (2012), kurį režisavo Neil Jordan, o pastarasis bandė pažvelgti į vampyrizmą visiškai kitu rakursu nei ankstesniame savo kultiniame darbe „Interviu su vampyru“ (1994). Manau, panašiai ir Luca Guadagnino bando nagrinėti visiškai kitą monstriškumo aspektą t. y. papasakoti, ką reiškia būti monstru iš žmogiškosios perspektyvos. Galiausiai į patį filmą galima žiūrėti kaip į alegoriją t. y. kaip du tėvų traumuoti jaunuoliai keliauja per JAV mėlynu pikapu ir bando užgydyti savas žaizdas. Nepasakyčiau, kad filmas sužavėjo, pirmoji jo pusė gana sunkiai pasidavė, tačiau pripratus prie filmo atmosferos ir idėjos, antroji filmo dalis, mano akimis, ūgtelėjo.

 

P. S. Kaip puikiai perteikė aktorius Mark Rylance tą baisuoklį žmogėdrą Salį. Pabaigoje ėjo šiurpas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Selma" / "Selma"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Selma“ (angl. Selma) (2014), kurį režisavo Ava DuVernay. Na, ši režisierė visada daug dėmesio skyrė juodaodžių teisėms ir jų socialinei aplinkai, todėl visai nenuostabu, kad paskutinis jos darbas, kuris, beje, buvo nominuotas „Oskarui“, irgi sulaukė skaudaus istorinio juodaodžių teisių kontekstinės analizės. Filmas pasakoja apie realiai egzistavusius žmonės septinto dešimtmečio pradžioje, kai konservatyviose pietų JAV valstijose vis dar buvo žymiai diskriminuojami juodaodžiai, jie mušami ir šaudomi be jokios atsakomybės, jiems neleidžiama balsuoti. Sunku įsivaizduoti, kad visa tai buvo prieš 50 metų, nes dabar be juodaodžių JAV sunkiai įsivaizduojama kaip demokratinė valstybė...

Filmas išties geras. Kasmet mes sulaukiame po keletą tikrai kokybiškų ir gerai finansuojamų filmų apie juodaodžių teises, pradedant nuo vergovės ir baigiant tokiais kaip „Selma“ (pvz., iš paskutiniųjų: „Liokajus“, „Tarnaitė“, „12 metų vergovės“ ir t. t.). Tokios JAV socialinės istorinės bėdos visada jautriai vaizduojamos kine, todėl filmai sulaukia vien už dėmesį istorinei raidai daug pagyrimų. Selma – tai miestelis Alabamos valstijoje, kuriame kilo juodaodžių „gandiškasis“ pasipriešinimas. Taikūs vietiniai juodaodžiai žygiuoja į Montgomerio miestelį, kad praneštų pasauliui ir atkreiptų JAV prezidento dėmesį į jų nelygias teises su baltaodžiais. Filmas išties įkvepiantis, jame pateikiamas istorinis herojus Martin King Jr., kuris labai prisidėjo prie šio žygio, pakeitusio juodaodžių teises JAV-ose visiems laikams. Nors realiai Kingas buvo nužudytas po ketverių metų nuo vaizduojamų įvykių, tačiau šis jo žygis su Selmos gyventojais įėjo į istoriją.

Filme daug žiaurumo ir neteisybės. Sunku kai kada žiūrėti, kai baltaodžiai tvatija lazdomis paliegusį žmogų ir tempia kruviną grindiniu. Tai labiau primena nacizmą, nei „gynybą“ ir visuomenės tramdymą. Yra užaštrintų vaizdų, daug moralės ir tiesos paieškų, kurie neleidžia žiūrovui likti abejingiems. Filmas paveikus emociškai, bet visgi, manding, man tai nėra geriausias matytas filmas apie juodaodžių teises. Gal dėl to perdėto M. Kingo didvyriškumo iškėlimo (aišku, būta dėl ko), gal dėl kažko kito, filmas truputį pasirodė piešiamas, trūko ir kitoniškos režisūros. Be jokios abejonės, filmas vis tiek labai geras. Jame pasirodo tokios žvaigždės kaip Tom Wilkinson, Opra Winifrey, na, nuo šiol gal jau ir talentingu aktoriumi tituluojamas David Oyelowo.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela