Filmas: "Po medžioklės" / "After the Hunt"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nepaliauju stebėti italų kilmės režisieriaus Luca Guadagnino pastarosios dekados produktyvumu: serialai, ištisi ir nesibaigiantys kino projektai. Mėgstu, kaip jis režisuoja savaip, kaip kine mato probleminį lauką ir kaip puikiai atsirenka projektams aktorius, nors pastaruoju metu kino kritikai gana drungnai vertino tam tikrus jo sukurtus filmus, kurie, anot jų, neprilygsta „Vadink mane savo vardu“ (2017) viršūnei. Galima sakyti, kad tai režisierius, kuris į kiną iškėlė vieną labiausiai išgarsėjusį jaunosios kartos aktorių Timothée Chalamet. Naujausias režisieriaus filmas „Po medžioklės“ (angl. After the Hunt) (2025). Pats pavadinimas – kilęs iš citatos (dažnai priskiriamos Otto von Bismarckui), kad žmonės niekada taip nemeluoja, kaip po medžioklės, karo metu ar prieš rinkimus. Tai užuomina į tai, kad filme matysime daug apgaulės, nutylėjimų ir bandymų apsaugoti save bet kokia kaina.

 

Viso filmo vinis – aktorės Julios Roberts sukurta profesorė Alma, kuri gyvena santuokoje su vyru, tačiau seksualine prasme ji šiek tiek laisvamanė, nes palaikė kurį laiką intymius ryšius su savo geriausia studente Mege bei kolega Henku. Tame universitete tiek daug seksualinės įtampos! Žodžiu, visas šis trikampis vieną dieną sutrinka, kai dėstytojas Henkas per prievartą palaužia studentę Megę. Alma apie tai sužino viena pirmųjų ir ji netrukus prisimena ir savaip iš naujo išgyvena savo jaunystę, kaip pati kadaise patyrė seksualinę prievartą, tik priešingai nei Megė, ji buvo pasirinkusi tylos, engimo ir melo kelią.

 

Filmas įsuka į ilgų ir painių psichologizuotų pokalbių sudurstytą istoriją. Ten, kur kuria Luca Guadagnino, visada veriasi daug seksualinės įtampos ir LGBT istorijos niuansai, šis filmas – ne išimtis. Kino kritikai gana šaltai vertino šį filmą, lygindami su „Tar“ (2022), kuris, tenka pripažinti, kur kas aštresnis ir įtraukesnis. Bet man filmas kažkaip patiko, jo neskuba, lėtumas, daug intelektualinių apie socialinius vaidmenis pokalbių,  prislopintas aštrumas sakyti sakė, kad filmas nenuėjo pačiu paprasčiausiu keliu, nors jis būtų visgi labiau pavykęs, jeigu pusvalandžiu trumpesnis ir labiau „suveržta“ intriga kaip antai „Skandalo užrašai“ (2006). Visgi filme daug ką atperka aktorės Julia Roberts pasirodymas, kuri sukūrė gana įtaigų vaidmenį, seniai nebemačiau jos stipriame amplua, o šis vaidmuo vėl ją išjudino ir žiūrovams priminė, kad ji gali vaidinti gerus ir sudėtingus draminius vaidmenis.

 

Filmas yra ilga psichologinė drama, besisukanti apie žmonių vaidmenų ribas. Tai intelektualus trileris apie baime pagrįstą tylėjimą. Pagrindinė žinutė yra ta, kad bandymas nuslėpti tiesą (siekiant apsisaugoti) galiausiai kainuoja daug brangiau nei pati tiesa. Režisūra tamsi, spalvos prigesintos, niūrios. Stebino tas vakarietiškas studentų ir profesorių laisvamaniškas būriavimasis tavernose, kuriose išnyksta profesorių ir studentų atskirtys ir leidžia intelektualinį flirtą paversti ištisais lyčių ir amžiaus nepaisomais seksualiniais romanais. Ar Lietuvoje įmanomas toks dalykas?

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 5.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Kaulai ir visa kita" / "Bones and All"

 Sveiki,

 

Labai mėgstu italų režisierių Luca Guadagnino. Prisimindamas ankstesnius jo kino darbus, vis menu juos su nostalgija. Manau, kad geriausias jo darbas tebėra „Aš esu meilė“ (2009), kuriame perteikta itališkos elitinės kultūros klasika. Sakyčiau, šiam režisieriui turime būti dėkingi už aktoriaus Timothée Chalamet atradimą ir iškėlimą, nes po jo pasirodymo režisieriaus filme „Vadink mane savo vardu“ aktoriui pasipylė tokie vaidmenys, kad jis laikomas šios naujosios kartos aktoriumi lyderiu. Kaip anuomet kažkada Leonardo DiCaprio. Naujausias L. Guadagnino darbas „Kaulai ir visa kita“ (angl. Bones and All) (2022) Venecijos kino festivalyje pelnė sidabrinį liūtą, tad visiškai tikėdamas šio filmo turiniu, leidausi į dar vieną režisieriaus sukurtą reginį.

 

„Kaulai ir visa kita“ pasakoja apie devinto dešimtmečio Ameriką. Istorija persmelkta laikmečio kultūrinių bei buities detalių, tačiau įdomu ir tai, jog tarp tų visų normalių žmonių gyvena ir keisti žmonės, save vadinantys Valgytojais. Jie maitinasi žmogaus mėsa, panašiai kaip vampyrai krauju, taip šiems reikia paėsti mirštančio žmogaus mėsos. Visgi režisierius iškart atsisako įprastinių fantastinių apie žmogėdras pasakojimo vaizdavimo elementų t. y. žmones su antgamtinėmis galiomis, apie slankiojimą šešėliuose ar paslaptingą virusą, veikiau jis tai perteikia kaip intuityvią veikėjų patologinę ligą, su kuria lyg narkomanas ar alkoholikas bando gyventi ir suprasti savo priklausomybę. Nors filme tai pateikiama kaip perduodama genetinė liga, visgi kino kūrėjai detaliai neanalizuoja šios žmonių mutacijos priežasčių, o stengiasi narplioti pagrindinės veikėjos Marenos istoriją.

 

Vos sulaukusi 18 metų Marena lieka palikta tėvo, kadangi šis nebegali apsikęsti, jog Marena kaskart tampa nevaldoma ir puola kandžioti žmones. Marena keliauja per valstijas, sutinka keistą senuką Salį, kuris išmokina ją užuosti kitą Valgytoją. Kraupus senolis galiausiai pradeda persekioti jaunąją Valgytoją, tačiau ji jau keliauja su jaunu Valgytoju Li, kurį šiame filme sukūrė aktorius Timothée Chalamet. Li biseksualus, jis pasitenkina gražiais savo amžiaus vaikinais, tačiau galiausiai juos nužudo ir... apvalgo. Keliaudami po valstijas jiedu bando surasti Marenos senelius ir mamą, galų gale jiedu vienas kitą pamilsta ir nusprendžia gyventi kaip padorūs žmonės, tačiau ar du antžmogiai gali paneigdami prigimtį imituoti įprastą žmonių gyvenimą?

 

Filmas, pripažinsiu, sukėlė itin dviprasmiškus jausmus. Pirmoji filmo pusė glumino dėl savo lėtų apsukų. Priminė tuos 90-ųjų pradžios filmus apie vaikus, kurie bando išsiaiškinti savo kilmę, todėl keliauja po įvairias JAV valstijas ir renka savo istoriją. Kitą vertus, filmas apie tai ir yra, pastatytas iš nostalgijos tokiam kinui, bet visą įdomumą ir savitumą sukuria neįprasta pagrindinių veikėjų antžmogiška prigimtis. Jie yra žmogėdros.

Sakyčiau, režisierius nėra čia toks įdomus ir aštrus, koks buvo provokuojančioje „Suspirija“ filme, tačiau vis tiek išgauna savo režisūrine maniera tai, ką galima pavadinti nepriklausoma ir individualizuota režisūra. Žiūrėdamas šį filmą, prisiminiau, nestandartinį filmą apie vampyrus „Bizantija“ (2012), kurį režisavo Neil Jordan, o pastarasis bandė pažvelgti į vampyrizmą visiškai kitu rakursu nei ankstesniame savo kultiniame darbe „Interviu su vampyru“ (1994). Manau, panašiai ir Luca Guadagnino bando nagrinėti visiškai kitą monstriškumo aspektą t. y. papasakoti, ką reiškia būti monstru iš žmogiškosios perspektyvos. Galiausiai į patį filmą galima žiūrėti kaip į alegoriją t. y. kaip du tėvų traumuoti jaunuoliai keliauja per JAV mėlynu pikapu ir bando užgydyti savas žaizdas. Nepasakyčiau, kad filmas sužavėjo, pirmoji jo pusė gana sunkiai pasidavė, tačiau pripratus prie filmo atmosferos ir idėjos, antroji filmo dalis, mano akimis, ūgtelėjo.

 

P. S. Kaip puikiai perteikė aktorius Mark Rylance tą baisuoklį žmogėdrą Salį. Pabaigoje ėjo šiurpas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Daktaras Streindžas beprotybės multivisatoje" / "Doctor Strange in the Multiverse of Madness"

 

Sveiki,

Dar pamenu tą metą, kai pirmąkart pamačiau „Daktarą Streindžą“ (2016) kino salėje su aktoriumi Benedict Cumberbatch, tada pamaniau: vau, koks gerai techniškai ir siužetiškai atidirbtas mindfuck stiliaus Marvel serijos kūrinys. Kurį laiką tuos išlikusius įspūdžius saugojau ir maniau, kad tai geriausias visų laiku Marvel projektas, tad ir iš antrosios dalies maždaug tikėjausi, jeigu nedaugiau, tai bent jau tokio pat kalibro filmo. Laukti teko daugiau nei penkerius metus ir pagaliau sulaukėme tęsinio pavadinimu „Daktaras Streindžas beprotybės multivisatoje“ (angl. Doctor Strange in the Multiverse of Madness) (2022). Šiam personažui teko šių metų pradžioje sušmėžuoti ir naujausioje „Žmogaus voro“ dalyje.

Visgi lūkesčiai pasirodė kiek perdėti, nes filmas nepateisino pirmosios dalies stiprumo. Šioje dalyje veikia tas visus užhipnotizavęs kelionės per tikroves (šiuo atveju per visatas) dinamiškas efektas, tačiau kur kas nuvilia plokščia siužetinė linija. Iš kitos visatos atsiranda azijietė mergaitė, kuri turi galią keliauti per visatas ir Daktaras Streindžas susiranda Raudonąją raganą Vandą, kuri, paskendusi iliuzijose apie tariamus savo vaikus, trokšta patekti į kitą visatą ir paveržti savo antrininkės atžalas, tačiau Vanda pardavė sielą, ji paveikta Tamsiosios knygos, kuri ją padarė nuožmia ir tik vieno tikslo trokštančia ragana. Daktarui Streindžui, bėgant nuo Vandos per visatas, tenka susidurti su savo paties antrininku ir savaip įveikti blogį...

Kodėl filmo siužetas plokščias? Mes matome savo visatos Daktarą Streinžą ir mums nekyla abejonių, jog tai mūsų senasis gerasis Daktaras Streindžas, nesupuvęs gerietis, už kurį sergame nuo pat pirmojo filmo kadro iki paskutinio. Užduotis labai paprasta: įveikti blogį ir sugrąžinti tariamą visatų pusiausvyrą. Šalia dar prabėgomis pasakojama Daktaro Sreindžo per visatas susiplakusi jo ir mylimosios Kristinos meilės istorija. Vienintelis dalykas, ką pateisina kitų visatų blogiukai Streindžai, yra meilės ir laimės matmuo, kurį mūsų gerasis Strendžas priima besąlygiškai Kristinai leisdamas savo tikrovėje ištekėti už kito vyro, vadinasi, asmeninės laimės paaukojimas vardan mylimo žmogaus mūsų Streindžui yra svarbesnis reikalas, nei kaltė ir kerštas dėl nelaimingo gyvenimo. „Ar esi laimingas?“ Esminis klausimas suskamba pagrindiniam veikėjui, bet šis konkretaus atsakymo neturi, nes nekvestionuoja savo laimės arba nelaimės, nes jis nesavanaudis, o štai kitų visatų Strendžai jau sugedę kaip pajuodęs dantis. Ir visa pasaka baigta. Gėriui vėl lemta įveikti blogį, o mums, žiūrovams, vėl priimti faktą, kad laimingi tampame tik aukodamiesi ir atiduodami. Žodžiu, tomis kelionėmis per didžiausias visatos pakopas neprailgo, tačiau įdomesnio siužeto ir dinamikos visgi man asmeniškai pritrūko.

Prie šio filmo dirbo „Heraklis“, „Ksena“ bei „Spartakas“ režisierius Sam Raimi, kuris turi ilgalaikės patirties realizuojant nekasdieniškus komikso personažų likimus, tačiau visuminis filmo vaizdinys toks, jog jis nėra nei pakankamai prastas, kad sakytum žodį iš š raidės, ir nėra toks geras, kaip pirmoji dalis, kad sakytum žodį iš g raidės. Toks drungnas.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hitčkokas" / "Hitchcock"

Sveiki,

Vienu metu buvau labai susižavėjęs trilerio meistro A. Hitchcocko filmais, tad vedinas sentimentų nusprendžiau pažiūrėti biografinę juostą, apie tai, kaip jis kūrė vieną žinomiausių savo filmų – „Psichopatą“. Filmas vadinasi labai paprastai „Hičkokas“ (angl. Hitchcock) (2012) ir pagrindinį vaidmenį atlieka mano itin vertinamas aktorius Anthony Hopkins bei dar keletas itin ryškių Holivudo aktorių.

Tiesą sakant, filmas ne tiek nuvylė, kiek niekaip negalėjau prie jo „prisiderinti“. Ėmė miegas. Jeigu Hičkoko filmai verti įtampos valandų ir į juos nesudėtinga įsijausti, tai šis biografinis filmas pasirodė pakankamai skystai. Istorija tarp darbo su „Psichopatu“ bei asmeninės Hitčkoko melodramos, kurios iš esmės šiek tiek primena muilo operą, atrodo kiek iš piršto laužtos – pasaldinta, sureikšminta, rodos, vien iš nuogirdų bandoma remtis vien Holivudo plepalais. Medžiaga nuvylė, nes filmas nieko daugiau nesuteikė ir atrodo labiau skirtas patiems Hičkoko gerbėjams nei žmonėms, kurie tikisi ypatingos gyvenimo istorijos...

Nors esama ir gerų dalykų. Žinoma, aktoriai daro įspūdį, atrodo, kaip jau ir įprasta holivudiniam filmui, karikatūrinių veikėjų braižą, šiek tiek šaržuojami, hiperbolizuojami, todėl lengvai sentimentalūs, tačiau tai ne aktorių kaltė, tai režisieriaus vizija tam tikra forma perteikti pasakojimą. Neapleido jausmas lyg žiūrėčiau kokį R. Murphy serialą „Amerikietiška siaubo istorija“ ar „Dvikova: Bette and Joan“, kur viskas estetiška, gražu, bet šįkart nepajutau nei ypatingumo, nei intrigos, nei bent vidutinės gelmės. Tiesiog likau abejingas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vandens forma" / "The Shape of Water"

Sveiki,

Tik šiandien sužinojau, kad vakar matytas filmas „Vandens forma“ (angl. The Shape of Water) (2017) nominuotas net dvylikai „Oskarų“! Žinoma, filmas visų jų negaus, tačiau mane itin stebina toks dosnumas šiam filmui, kuris, beje, puikiai atlaikė didžiausius kino ir televizijos apdovanojimus, tai vis išsiverždamas, tai vis užleisdamas pozicijas kitiems.

Filmas pasakoja lyg kažkur regėtą istoriją. Mergina įsimyli pabaisą lyg iš pasakos „Gražuolė ir pabaisa“, bet lyg ir ne visai... Amfibija ir nebylė Šaltojo karo metu Amerikos laboratorijoje – puiki terpė kurti atmosferą! Tiesą sakant, režisieriui Guillermo del Toro labiausiai ir sekasi kurti atmosfera, tą rodo jo be galo vizualiai mielas atmosferinis filmas „Purpurinė kalva“, kuris absoliučiai nuvilia siužetiškai, nes nė iš tolo nepaliečia žiūrovo širdies... Gausios nominacijos „Vandens forma“, regis, davė pagrįstų lūkesčių, kad režisierius suprato ano filmo klaidą ir „pasitaisė“ tarsi grįždamas prie savo geriausio filmo „Pano labirintas“ receptūros, bet pažiūrėjus filmą tenka gūžtelėti, kad režisierius siužetiškai pernelyg atsargus, pasigedau „Pano labirinte“ esančio kontekstinio aštrumo...

„Vandens forma“ vėlgi yra atmosferinis filmas, kone komisinio žanro, kur susikerta mokslinė fantastika ir meilės drama – šaunu, kad filmas primena spalvinimo knygutę, smagu, kad ir tai pasaka suaugusiems, kur nevengiama ir nuogo kūno, ir pašmaikštavimo apie antrą galą, ir LGBT tematikos. Žinoma, siužetiškai tai kur kas geresnis filmas už „Purpurinę kalvą“ ir kai kurių nominacijų filmas tikrai vertas, ypač vizualizacijos klausimais bei puikiosios Sally Hawkins vaidyba, kurią praktiškai žinojau tik iš „Meškiuko Pedingtono“, tačiau neapleidžia jausmas, kad filmui kažko stinga.

Viskas pernelyg teisinga, tarsi viskas būtų savo vietose, visi įvykiai „sukritę“ į patogius vyksmo etapus, todėl atrodo kaip pop muzikos kanonas – žinai, kada siužetas „paaštrės“, kada bus įterpta romantinė scena, žinai, kada bus kulka, kada bus netektis, kada bus humoras... Tai rodo, kad filmui tiesiog stinga provokacijos, stinga, kad žiūrovas pasijaustų chaotiškame ir nesuspėjamame pasaulyje (kaip buvo „Pano labirinte“) – manau, „kaltas“ tiesiog klaikus žanro taisyklingumo laikymasis, tad jokio proveržio šiame filme nėra. Mano galva, visgi geriausi metų filmai turėtų būti nominuoti kaip novatoriški, o šiame filme kaip kokiame „Hugo išradime“ – viskas pernelyg nucackinta...

Nepaisant visko ir suvokus, kad filmas yra žanro įkaitas, aš žiūrėdamas tą pamiršau. Kartu su S. Hawkins išgyvenau jos teatralizuotą nebylystės siaubą ir romantiką. Ypatingai žavingas šio filmo garso takelis, kuris laikinai leido pasijusti kaip tikroje pasakoje. Manau, jeigu šį filmą būčiau žiūrėjęs ne kino teatre, jis būtų palikęs ne tokį stiprų emocinį įspūdį, tačiau šįkart pasidaviau ir filmui priekaištų didelių neturiu: tai iš esmės filmas malonumui, kokybiškas Holivudas. Labai puiku, kad pagrindinė aktorė ne kokia mielo veidelio iš serijos „seksualiausia aktorė 2017-ieji“, o tiesiog paprastos išvaizdos S. Hawkins. Jeigu „Oskarą“ gavo už pasišokinėjimus vasarine suknele E. Stone, kodėl to negali padaryti S. Hawkins?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vadink mane savo vardu" / "Call Me by Your Name"

Sveiki,

Vienas laukiamiausių paskutiniu filmų buvo italų režisieriaus Luca Guadagnino sukurta romano ekranizacija „Vadink mane savo vardu“ (angl. Call Me by Your Name) (2017), kuris pelnytai įtrauktas į pačių geriausių šiais metais pristatytų filmų topus. Anksčiau režisierius stebino mane puikiais filmais su transformacijos diva Tilda Swinton „Aš esu meilė“ (2009), „Didesni purslai“ (2015) (beje, 2018 metais mūsų laukia dar vienas šio režisieriaus ir aktorės darbas „Suspiria“).

„Vadink mane savo vardu“ – tai istorija, kuri vyksta karštojoje Italijoje, kur į atokų kaimelį atvyksta jaunas mokslininkas ir apsistoja pasiturinčio mokslininko draugo namuose. Rodos, jaunasis mokslininkas Oliveris nieko neveikia, tik deginasi prie įvairių vandens telkinių, o jį nuolat stebi ką tik iš paauglystės į jaunuolio amžių įžengęs Elijas. Netrukus filme ima kibirkščiuoti homoreotinė įtampa, kuri randasi tarp skirtingų amžiaus vyrukų, kuri netgi primena pamišėlišką aistros medžioklę „kuris kurį“...

L. Guadagnino kaip visada pasitelkia visas itališko aristokratiško gyvenimo subtilybes: gamtą, didingus namus ir tik italams būdingą bendravimo manierą, kuri svetimšaliui Oliveriui tampa egzotika. Netrunka filme rastis, rodos, nuobodžiai snobiškame siužete vidinė įtampa, kiek erotizuota, kiek alegoriškai ir simboliškai iliustruota su iš jūros ištraukta jaunu nuogo vyruko statula. Režisieriui galiausiai pavyksta iš vienos vasariškos meilės nuotykių atmosferos išgauti pamokančią gelmę ir tai toli gražu nekvepia jokia LGBT  propaganda ar noru įrodyti, kad yra ir kitokia meilė, bet viskas „slysta“ taip natūraliai, kad nekyla jokių tapatybės ar susipriešinimo disputų ir visas meilės „sunkumas“ lieka kaip vasaros nuotykis, primenantis truputį kai kuriuos senesnius F. Ozon filmus.

Labai puikiai pagrindinius vaidmenis sukuria du talentingi aktoriai Armie Hammer ir jaunasis Timothee Chalament, pastarajam šviečiasi ypač tolimas kelias į labai gerus vaidmenis, nes šitaip natūraliai ir giliai perteikti vaidmenį – ne kiekvienam duota. Daug ką filme atperka tiesiog labai nuosekli ir kruopšti režisūra, užpildanti tylia vidine veikėjų įtampa. Nežinau, man filmas labai patinka ir dėl to, kad jis „gėjiškos“ tematikos, tikriausiai daugelis lietuvių spjaus ir nežiūrės iš homofobinio principo, tačiau raginu gurmaniškesnio filmo žiūrovams neapsigauti dėl principingo bukumo ir visgi šį filmą pažiūrėti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 8.5

Filmo anonsas:

Filmo aktoriai apie darbą filme laidoje „The Ellen Show“:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Styvas Džobsas" / "Steve Jobs"

Sveiki, skaitytojai,

„Traukinių žymėjimo“ ir „Lūšnynų milijonieriaus“ režisierius Danny Boyle pristatė kaprizingą biografinę dramą apie 2011 metais nuo vėžio mirusį vieną garsiausių kompiuterio išradėjų, genijų Steve Jobs, neįtikėtinai taikliu pavadinimu „Styvas Džobsas“ (angl. Steve Jobs) (2015), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko talentingasis Michael Fassbender, o antraplanį įsimenamą vaidmenį – Kate Winslet.

Tiesą sakant, filmas nuo pat pradžių įkyriai erzino, nes nuo pat pirmųjų kadrų buvo daug plepama, daug ir nežinia, kur žiūrovas „patupdytas“, švaistomasi „Time“ žurnalo viršeliu, lyg ir pykstasi, lyg ir draugauja filmo herojai ir ruošiasi naujo produkto, kuris pakeis pasaulį, pristatymui... Prabėga 40 minučių, o Steve Jobs vėl ruošiasi pristatymui, tik kitu laikmečiu. Tiesą sakant, jeigu įveikėte šio filmo pirmąją valandą, antrąją juo jau tikrai mėgausitės, nes scenarijus išties vykęs ir puikus. Dažniausiai mirusius nuo vėžio ar kokios nors ligos, katastrofos filmų kūrėjai norėdami sukelti dramatizmo įspūdį, pasirenka pasakoti iš tragedijos zonos ir paverčia veikėją kažin kokia kenčiančia auka-didvyriu, šio filmo strategija, ačiū Dievui, visai kitokia!

Dramoje pavaizduoti trys reikšmingi vieno žmogaus išėjimai į sceną, o tiksliau – gyvenimo, kūrybos ir bendravimo užkulisiai, kurie kuriami pagal S. Jobs pažinojusių žmonių pasakojimus. Jeigu tikitės didvyriško S. Jobs patoso – nesitikėkite, nes pagrindinis herojus nepaprastai įdomus savo moralinėmis vertybėmis, kurios gana prieštaringai pateikiamos kaip genijaus, stokojosi paprasčiausio žmogiškumo. Steve Jobs asmenybės peizažas šiame filme itin dviprasmiškas ir ne visada išryškinantis jo gerąsias savybes, todėl net filmui pasibaigus, nėra iki gali štampiškai sudedami akcentai, koks buvo tas mūsų gerasis S. Jobs – o jis, kaip ir daugelis, buvo visoks: jeigu sekasi vienoje srityje, kitoje gali atrodyti lyg koks demonas. Kitą vertus, ar tam tikri trūkumai nėra lemiantys svertai, kurie sudarė sąlygas pasireikšti žmogaus protui? Išties man patikęs asmenybės peizažas, su puikia vaidyba ir originaliu scenarijumi – gurmanai, manau, tai tikrai įvertins.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atvykimas" / "Arrival"

Sveiki,

Vienas didžiausių praėjusių mokslinės fantastinių filmų buvo „Atvykimas“ (angl. Arrival) (2016), pasakojantis neįprastą ateivių pasirodymą žemėje. Dar viena istorija apie ateivius... Kiek gi galima? Ogi jei idėjos ir realizavimas geras, vadinasi, galima ir dar kartą apie tą patį. Garsus režisierius Denis Villeneuve, kuris sukūrė įspūdingą filmą „Moteris, kuri dainuoja“ ir absoliučiai, mano akimis, nuobodų filmą „Sicario: narkotikų karas“, šįkart imasi sėkmingai naujo žanro.

Kanadietis režisierius ieško savito braižo ir žiūros taško. Akivaizdu, kad filme „Atvykimas“, kuris lyg ir turėjo pamaloninti mases specialiaisiais efektais, veiksmo aštrumu bei neregėtais ateivių kostiumais ir technologijomis, šįkart sukalė veikiau draminį filmą, o ne gražų pataikavimą. Tuo filmas ir yra stiprus – scenarijus, kuris turi simbolinės reikšmės. Vidutinio amžiaus poliglotė, netekusi savo vaiko, imasi susikalbėti su nežemiškomis būtybėmis ir iš esmės kiek filmas primena „Tarp žvaigždžių“, tačiau akivaizdu, kad filmo idėja yra ne patys ateiviai ir ne jų atvykimas, bet visos situacijos moralinis pamokymas. Susiskaldžiusi žmonijos civilizacija skirtingai sutinka ateivius, bet galiausiai priveda ne prie kontaktų su pačiais ateiviais, kiek komunikavimui tarp žmonijos tautų. Būtent komunikavimo svarba išryškina bendrąjį filmo idėjinį lauką ir kartu papasakoja asmeninę vertėjos Luizos istoriją.

Keletas gražių siužetinių apžaidimų gana pagyvina filmą, o neskubus ir mažaveiksmis siužetas labiau kuria dramatišką vidinę įtampą, nei sakykime, koks veiksmo apokalipsinis filmas apie ateivius. Vieną pagrindinių vaidmenų sukūrė aktorė „ant bangos“ Amy Adams, kuri jau buvo įvertinta už šį vaidmenį įvairiuose apdovanojimuose. Šiame filme, kaip ir „Supermene“ (netgi personažų vardai sutampa!) atitinka aktorės panašų braižą, tik čia kur kas jai skiriama daugiau dėmesio.

Apibendrinant filmą, galiu pasakyti, kad jis vienas geresnių ir įdomesnių, nes kažkuo kitoks, kitaip pažiūrėta į pačią situaciją, scenarijų ir pasakojimo pobūdį. Nepasakyčiau, kad itin sužavėjo, tačiau filmas išties geras. Rekomenduočiau pažiūrėti.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela