Filmas: "Būrys" / "Platoon"

 Sveiki,

Tie senieji devinto ir dešimto dešimtmečio amerikiečių vaidybiniai filmai apie Vietnamo karą tikriausiai ne vieną vyresnės kartos žiūrovą sukrėtė. Bet tai buvo anuomet, kai dar nebuvome išpuikę puikiais kino teatro garso elementais ir persotintais kompiuterinės grafikos vaizdiniais. Aš pats drąsiai galiu teigti, kad vieni geriausių to tipažo filmų yra T. Malick „Plona raudona linija“ (1998) bei M. Cimino „Elnių medžiotojas“ (1979). Na, gal prie to priskirčiau ir puiko C. Estwoodo „Laiškai iš Ivo Džimos“ (2006), tačiau jis ne apie Vietnamo, o JAV ir Japonijos karą. Šįkart, besivaikant tokių filmų nostalgijos, nusprendžiau pažiūrėti O. Stone „Būrys“ (angl. Platoon) (1986), kurį man labai rekomendavo kino maniakai.

 

Filmas vėlgi labai panašiai kaip T. Malick filme „Plona raudona linija“ ir pasakoja apie būrį, kurie Vietnamo džiunglėse atlieka specialias karines operacijas. Būrys keliauja po džiungles, apsilanko vietnamiečių ūkininkų kaimeliuose ir čia tiesiog išryškėja tam tikrų būryje esančių vyrų skirtingos pozicijos. Kai kas sužvėrėję nuo karo ir pasijutę pusdieviais linksminasi tiesiog kankindami ir šaudydami, o kai kas iš šių vyrukų, atjausdami vietos gyventojus, pasižymi humanistinėmis vertybėmis. Netrunka būryje įvykti susiskaldymas dėl požiūrio į karo, dominuojantys lyderiai verčiami nuo valdžios, o į jų vietą kėsinasi ne pačių tyriausių širdžių kariai.

 

Iš tikrųjų šis epinis karinis pasakojimas turi vieną gerą pliusą. Jis nesistengia parodyti amerikiečių karių kaip super didvyrių, o tam tikros nacionalinės nuostatos filme atrodo išties antiamerikietiškos. Ir tai yra puiku, nes karuose dažnai kovojama ne tik už tiesą, bet jame pasireiškia žiaurumas, antžmogiškumas. Tą mes ir regime šiame pirmajame iš O. Stone filmų trilogijos dalių.

 

Visgi tik įpusėjus filmui atgaminau, jog giliai vaikystėje šį filmą visgi buvau matęs ir kai kurios išnyrančios scenos priminė anuomet sunkiai suvokiamą karinį pasaulį, kai mes, būdami maži berniukai, manėme, kad kariauti yra puiku, kad turėti ginklą, šaudyti į tariamus priešus yra sveikintinas dalykas, galima sakyti, panašus į tarakonų naikinimą. Mes žinome, kad dažnai prisižiūrėję panašių smurtinių nuotykinių filmų apie karą taip ir neišaugame, tampame militaristinės kultūros šalininkais, neapmąstydami viso konteksto. Šis filmas, galima sakyti, iš dalies parodo, kad karas yra siaubingas dalykas, nes tu visada kariauji dvigubaisiais frontais: savyje kovoji moralinį karą ir tą jau išorinį-politinį. Šiaip filmas nenustebino, daug kas matyta, regėta, puikiai žinoma, todėl vietomis susižiūrėjo gana nuobodokai, nes filmas pagrįstas vien vertybiniu kontrastu, o veikėjai pernelyg suskirstyti į juodus ir baltus. Stebino nebent gerai žinomų aktorių jauni anuometiniai veidai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 8.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juodoji pantera" / "Black Panther"

Sveiki, skaitytojai,

Vienas geriausių praėjusių fantastinių filmų laikoma super didvyrių serijoje besipuikuojantis filmas „Juodoji pantera“ (angl. Black panther) (2018), kuris pasakoja apie Afrikos platybėse įsikūrusią pažangią civilizaciją, kuri turi tokią išsivysčiusią technologiją, bet visas likęs pasaulis nieko apie tai nežino. Tačiau, kaip ir galite numatyti, čia labiau veikia gėrio ir blogio jėgos dėl naujosios valdžios, kai kas bando iš išorinio pasaulio sugriauti eldoradišką vietinių idilę ir padaryti chaosą...

Šis filmas juodaodžiams aktoriams neabejotinai tikras rojus – tiek gerai žinomų šios rasės aktorių retai kada pamatysi vienoje juostoje. Jau ką vien reiškia tokios iškilios aktorės kaip Angela Bessett ir Lupita Nyong‘o... „Juodoji pantera“ išties buvo populiari ir giriama juosta, bet vos tik pradėjęs ją žiūrėti, prisiminiau, kodėl apskritai vengiu ir gana nenoriai leidžiuosi žiūrėti filmus apie super didvyrius. Kad ir kokia bebūtų beprotiškai smagi ir dinamiška atmosfera, kad ir kaip stebintų kostiumų idėjos, nenusibostantis veiksmas, visada pasigendu – šiame filme irgi – pagrindinių veikėjų vidinio pasaulio priešpriešų ir virsmo. Kaip prasidėjo filmas su „geriečiais“ ir „blogiečiais“, taip jis ir baigėsi. Kad ir kiek nuotykių, kad ir kiek išbandymų patyrė pagrindinis naujasis Vakandos karalius, jis viduje liko tokioje pačioje pozicijoje. Todėl filmas atrodo labai idėjiškai statiškas ir mažai kuo paveikus, nes iš esmės jis kaip kompiuterinis žaidimas, kokį avatarą tu pasirinki, tiek su juo tu ir „nueini“ ir niekas nepasikeičia, tik pabaigoje, kaip ir dera herojiniams epams, laimi tie patys „geriečiai“.

Po pompastika esti ta pati herojinė jau gerokai nusibodusi etiketo, didinga literatūrinė sakinių moduliacija, kuri absoliučiai neatitinka žmogiškosios realybės. Veikėjai tokie įtikėję savo paklusnumu ir dorybių persmelkta programa, kad tikrai atrodo ne kaip žmonės, kurie klysta ir gali staiga savo veiksmų eigoje atrasti savo kitas asmenybės dalis, bet tokiuose filmuose visada liūdina ta pati artikuliacija – veikėjai kaip nepakeičiami geri ir blogi robotai nuo pradžios iki galo, už kuriuos, aišku, nori sirgti, tačiau toje plotmėje nebelieka intrigos ir įdomumo, todėl, mano akimis, filmas gana vidutiniškas, skirtas masėms be įdomesnės vidinių veikėjų vystimosi grandinės. Visą egzotiškumo įspūdį sustiprina afrikietiška kultūros aplinka, o jeigu veiksmas vyktų kokiame JAV didmiestyje, tai iš vis filmas nebeatrodytų patrauklus.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atvykimas" / "Arrival"

Sveiki,

Vienas didžiausių praėjusių mokslinės fantastinių filmų buvo „Atvykimas“ (angl. Arrival) (2016), pasakojantis neįprastą ateivių pasirodymą žemėje. Dar viena istorija apie ateivius... Kiek gi galima? Ogi jei idėjos ir realizavimas geras, vadinasi, galima ir dar kartą apie tą patį. Garsus režisierius Denis Villeneuve, kuris sukūrė įspūdingą filmą „Moteris, kuri dainuoja“ ir absoliučiai, mano akimis, nuobodų filmą „Sicario: narkotikų karas“, šįkart imasi sėkmingai naujo žanro.

Kanadietis režisierius ieško savito braižo ir žiūros taško. Akivaizdu, kad filme „Atvykimas“, kuris lyg ir turėjo pamaloninti mases specialiaisiais efektais, veiksmo aštrumu bei neregėtais ateivių kostiumais ir technologijomis, šįkart sukalė veikiau draminį filmą, o ne gražų pataikavimą. Tuo filmas ir yra stiprus – scenarijus, kuris turi simbolinės reikšmės. Vidutinio amžiaus poliglotė, netekusi savo vaiko, imasi susikalbėti su nežemiškomis būtybėmis ir iš esmės kiek filmas primena „Tarp žvaigždžių“, tačiau akivaizdu, kad filmo idėja yra ne patys ateiviai ir ne jų atvykimas, bet visos situacijos moralinis pamokymas. Susiskaldžiusi žmonijos civilizacija skirtingai sutinka ateivius, bet galiausiai priveda ne prie kontaktų su pačiais ateiviais, kiek komunikavimui tarp žmonijos tautų. Būtent komunikavimo svarba išryškina bendrąjį filmo idėjinį lauką ir kartu papasakoja asmeninę vertėjos Luizos istoriją.

Keletas gražių siužetinių apžaidimų gana pagyvina filmą, o neskubus ir mažaveiksmis siužetas labiau kuria dramatišką vidinę įtampą, nei sakykime, koks veiksmo apokalipsinis filmas apie ateivius. Vieną pagrindinių vaidmenų sukūrė aktorė „ant bangos“ Amy Adams, kuri jau buvo įvertinta už šį vaidmenį įvairiuose apdovanojimuose. Šiame filme, kaip ir „Supermene“ (netgi personažų vardai sutampa!) atitinka aktorės panašų braižą, tik čia kur kas jai skiriama daugiau dėmesio.

Apibendrinant filmą, galiu pasakyti, kad jis vienas geresnių ir įdomesnių, nes kažkuo kitoks, kitaip pažiūrėta į pačią situaciją, scenarijų ir pasakojimo pobūdį. Nepasakyčiau, kad itin sužavėjo, tačiau filmas išties geras. Rekomenduočiau pažiūrėti.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kirtis dešine" / "Southpaw"

Sveiki, kino mėgėjai,

Nekenčiu sportinių dramų! Nebent ta sportinė drama išties gera... Ar tokia yra amerikiečių režisieriaus Antoine Fuqua filmas „Kirtis dešine“ (angl. Southpaw) (2015). Tiesą sakant, prie šio filmo nė iš tolo nebūčiau prisilietęs, jeigu ne aktorius Jake Gyllenhaal, kuris paskutiniu metu apskritai kine daro neįtikėtinas tiek fizines, tiek dvasines transformacijas, atsiduodamas vaidmenims besąlygiškai. Jo vienas iš paskutinių darbų „Nakties klajūnas“ tiesiog pribloškė, nes aktorių sunku atpažinti tokį sulysusį, o štai „Kirtis dešine“ aktorius jau „kietas“ boksininkas, pilnas raumenų... Sakyčiau, per tokį trumpą laiką gana didelės pastangos ir šuoliai, kurie tikrai neturėtų praslysti pro kino kritikų akis.

Grįžtant prie filmo, galiu pasakyti, kad pradžia buvo ganėtinai niūri ir nuobodi – talentingas boksininkas karščiuojasi ir puikuojasi, kol galiausiai per savo puikybę netenka praktiškai beveik visko – turtų, žmoną, vaiko globos ir sparčiai gerdamas ritasi žemyn. Būtų išties banalu, kad filmas būtų vien tik ritimąsi žemyn, nors pirmas pusvalandis išties nelengvas – sumuštas kūnas nuolat talžomas, žaizdos negyja, siela skilinėja ir apskritai režisieriui ir aktoriui pavyko išgauti kone tikro Kristaus paveikslą – netgi savotišką kankinį, kurio žiūrovas tiesiog gaili. Na ir antroji šio filmo pusė – sunkus kelias į sėkmę ir atsitiesimas, kas dažniausiai ir yra būdinga sportinėms dramoms. Nepaisant nuspėjamo siužeto, opozicinių scenų – geras žmogus išmokiaą pykstantį nusiraminti, dialogų priešpriešos, „užstatyta“ mergaitė, kurią reikia susigrąžinti... Viskas čia daugmaž, kaip sako anglai, OK.

Džiugu, kad šiaip ne taip režisieriui pavyko išgauti tikros dramos elementus. Visų pirma pagrindinio personažo vidinius dvasios svyravimus. Čia svarbi ne tik fizinė kančia, talžomas kūnas, bet ir personažo vidinė praradimo ir susitaikymo, apsisprendimo svarba. Aišku, filmas baigiasi herojo pergale, juk kitaip sunku ir įsivaizduoti finalą, kai šitiek lūkesčių žiūrovas sudeda į veikėją. Visgi filmas stiprus ir man visumoje patiko dėl režisūros ir dėl pagrindinio aktoriaus, kuris tiesiog pasiekė savo aktorinę viršūnę, kad net darosi įdomu, ar bepajėgs savo vaidmenimis dar kažkuo nustebinti.

Visgi turiu priekaištą tik lietuviškam filmo pavadinimui „Kirtis dešine“, nes truputį nelogiška, kad būtent personažas nokautuoja kairiuoju rankos kirčiu, o filmas pavadinimas priešingai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb:  7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Panikos kambarys" / "Panic Room"

Sveiki visi,

Filmas „Panikos kambarys“ (Panic Room) (2002) smogė man į saulės rezginį kaip netikėtas kovų meistras ir partrenkė mane per pirmąsias 20 minučių – prilipau ir nebegalėjau atsikelti ir atplėšti akių. „Panikos kambarys“ – tai neabejotinai vykęs ir pavykęs siaubo trileris, kuris nustebins net užkietėjusius kino maniakus, bei paprastus kino žiūrovus. Iš neapsakomai įtaigaus ir tvirto scenarijaus nulipdytas filmas tapo viena didele ir nesibaigiančia orgazmo fiesta, nes sukurpta įtampa ne šiaip sau įtampa, kuri šmėkšteli tik vietomis, o visas filmas tai stebėjimas ant eretikų kėdės, negali nuspėti, kas nutiks herojams. Tiesą sakant, gal ir galima nuspėti, tačiau filmas nuo to prastesnis netampa.

Neįtikėtinai nustebino sumanus operatoriaus darbas, nes vietomis atrodo, kad kamera sklando tarp daiktų ir sienų kaip tikras vaiduoklis, viskas padaryta lengvai ir įtikinamai. Nors siužetine idėjine prasme filmas lyg ir nieko naujo, nes į namus įsibrauna nusikaltėliai ir ten surengia vieną ilgą „kryžiaus žygį“ su name esančiais žmonėmis, tačiau epicentras tampa panikos kambarys, kuris ir skydas, ir spąstai filmo herojams. Tokių filmų sukurta begalės, bet šis sukurtas ypatingai gerai ir puikiai. Filmą puošia Jodie Foster, kuri kartu su mažamete Kristen Stewart sukuria įtikinamą dukters ir motinos ryšį. Šiaip nesu ypatingas Stewart gerbėjas, bet šįkart buvo keista matyti ją tokią mažą ir trumpaplaukę, beveik kaip berniuką, tačiau tenka pripažinti, kad ji šiam vaidmeniui tiko kaip ir talentingoji Jodie Foster.

Šį trilerį laikau vienu iš labiausiai pavykusiu šiame žanre, nors ir be galo komerciškas, tačiau savyje turintis kažko tokio prikaustančio ir nebanalaus, kažko, kas verčia išgyventi kartu su herojais. Aišku, kai kurie herojų sprendimai ir charakteriai, ypatingai iš blogiukų pusės yra naiviai nuspėjami ir nerealūs, bet tai kažkaip pražiūrėjau pro šalį ir tiesiog leidausi mėgautis puikiu dėmesį prikaustančiu trileriu. Rekomenduoju!

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela