Filmas: "Ne" / "Nope"

 

Sveiki,

 

Amerikiečių kino režisierius Jordan Peele surado savitą siaubo kino kalbą, kuri (beveik neabejoju) taps klasika. Tą jau galėjome pasakyti po antrojo jo filmo „Mes“ (2019). Naujausias jo siaubo trileris „Ne“ (angl. Nope) (2022) kino kritikų taip pat nepaliko abejingų, nors yra manančių, kad kaskart režisieriaus darbai vis prastėja, tad genamas smalsumo nusprendžiau pats pasižiūrėti ir įvertinti, kaip yra iš tikrųjų.

 

Filmas pasakoja istoriją apie rančos savininkus, brolį ir sesę, kurie po keistos tėvo mirties, paveldi jo turtą, tačiau nesugebėdami tęsti sėkmingai tėvo verslą, yra priversti išparduoti arklius, kad galėtų išsilaikyti. Tuo pačiu metu toje rančos teritorijoje ima dėtis keisti dalykai, kurie paaiškina ir keistą tėvo mirtį, kai jo kaukolėje įstringa moneta. Įsigiję prabangią stebėjimo kamerų sistemą, jie bando užfiksuoti NSO, kurie kaskart pasirodydami išbalansuoja arklių elgesį. Paraleliai pasakojama dar viena šalutinė keista istorija apie šimpanzę, kuri užpuola aktorius ir juos išžudo, tačiau nespėja nužudyti po stalu pasislėpusio berniuko...

 

Iš tikrųjų kelios siužetinės skirtingos pasakojimo kryptys verčia nuolat mąstyti, ką aš iš tikrųjų šiame filme matau? Ar tai filmas apie labiau išvystytą gyvūno sąmonę (išdresiruoti arkliai ir šimpanzė), kurie byloja apie žemą žmonių intelektą, ar aš labiau matau nepaaiškinamą NSO istoriją, kuri skrajoja virš laukų apsimesdama debesiu? Režisierius, atrodo, labiau plėtoja antrąją istorijos versiją, tačiau kalba ir apie nežmonišką elgesį su gyvūnais. NSO įsiurbia žmones ir gyvūnus, juos suvirškina taip, lyg jie tebūtų tik ėdalas, žemesnė gyvybės forma, lygiai taip pat žmonės elgiasi su gyvūnais žemėje – išdresiruoja juos savo poreikiams tenkinti. Toji paralelė filme gana eklektika, ji neišartikuliuota pažodžiui, bet palikta asociatyviai pačiam žiūrovui sujungti prasmes.

 

Viso filmo malonumas ir yra tai, kad filmas nestandartinis, jis tarsi tyčia erzina, nesileisdamas į įprastą „viskas aišku čia ir dabar“ holivudinį reginį, todėl žiūrėdami mes ir piktinamės, ir galvojam, kad kažkas su šia istorija negerai. Bet tai ir yra gerai! Režisierius panaudoja visus masinėje kino kultūroje atpažįstamus elementus, tačiau jo kompozicija savitai keista. Pvz., brolio ir sesers temperamento kontrastas. Karštakošė ir nenustygstanti sesuo ir keistai romus bei melancholiškas brolis, kurio išraiškos ir maniera net pačiomis aštriausiomis aplinkybėmis išlieka nepaprastai stabilios. Man labai patinka aktorius Daniel Kaluuya, kuris pasirodė visuose režisieriaus filmuose.

 

Visgi persiritus filmui į antrą pusę, darosi aišku, jog pavojingai provokuodami keistąją būtybę veikėjai su ja susidoros, o tas planas, jog riekia susprogdinti pabaisą iš vidaus, buvo, sakyčiau, šiek tiek standartiškai nuobodus. Visumoje atrodo, kad filmo keistumas pamažu įgaudamas holivudinį polėkį tranzuoja prie pernelyg paprastų sprendimo būdų, todėl filmo pabaiga iš esmės tampa nuviliančiu reikalu, nes scenarijus nebepateikia jokių netikėtų „paturbintų“ įvykių ir baigiama taip, kaip baigiasi daugelis siaubo trilerių – su visais atsakymais paraštėje.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kvyn ir Slimas" / "Queen & Slim"

Sveiki,

Kiek netikėtas amerikiečių režisierės Melina Matsoukas bandymas socialiai kritikuoti esamą dabartinė juodosios rasės žmonių padėtį pietiniuose JAV regionuose. Tą ji daro filme „Kvyn ir Slimas“ (angl. Queen and Slim) (2019), kuriame pasakojama nuo teisėsaugos bėgančios porelės istorija.

Iš tikrųjų istorija kiek adaptuota ir kelianti nuostabą. Nesitiki, kad žiūri XXI šių dienų kontekstinę istoriją. Nuo pat pradžių kavinėje susitikusi juodaodžių porelė nuobodžiai ir šiek tiek pretenzingai kalbasi apie nuobodų vakarą ir viskas primena kaip iš kokio 8 dešimtmečio Amerikos. Galiausiai Slimas nusprendžia parvežti Kvynę namo, bet juos sustabdo baltaodis pareigūnas ir, žinoma, įvyksta konfliktas, susišaudymas ir visa tai, ką iš tikrųjų dabar regime nūdienos JAV kontekstuose. Juodaodžiai vis dar tam tikrose valstijose yra spaudžiami dėl to, kad jie juodaodžiai, vis dar gajūs praėjusio amžiaus rasistinės nuostatos ir baltųjų policininkų nebaudžiamumas. Iš tikrųjų policija, kuri turėtų tarnauti dėl saugumo visiems piliečiams, jie vykdo tik valdžios užsakymus ir neretai linksminasi galios žaidimų pozicijos dėka vien savo malonumui. Nesakau, kad visi, bet tas subordinuotas požiūris, kad juodosios rasės žmonės savaime yra priskiriami prie nusikalstomo pasaulio, rodo tam tikrą JAV susisluoksniavimą. Pastarųjų metų judėjimas Black Lives Matter, kai labai panašiomis aplinkybėmis pareigūnas naudodamas nereikalingą smurtą nužudė baltos dienos šviesoje (tiesiog gatvėje) juodosios rasės vyrą, leido įsigalėti protestams visose valstijose.

Visgi kiek mažai mes žinome apie kasdienį juodaodžių gyvenimą JAV-ose, ypač vidurinėse ir pietinėse valstijose, kitaip sakant, tolyn nuo blizgančio Holivudo. Kad įstatymai negarantuoja laisvės ir saugumo, kol žmonių sąmonėje nėra įvykęs pokytis – irgi tiesa. Bėganti porelė iš tikrųjų lyg ir dalyvauja tikrame veiksmo pabėgimo filme, bet režisierė šįkart čia be galo kantri, nes jai veiksmas ir dinamika nėra esminiai dalykai. Ji kantriai per pabėgimo istoriją kuria socialinių ryšių sanklodą, brėžia periferines dabarties šių sanklodų ribas, nepamiršdama ir, atrodo, šiaip jau veiksmo filmams būdingų elementų: pavojus, meilė, erotinės scenos, automobiliai, ginklai... Bet tai toli gražu iki pramoginio aštraus veiksmo filmo, čia lyg savotiškas protestas, tam tikra politinė ir pilietinė laikysena prabilti moraliniu ir humanistiniu lygmeniu: kodėl leidžiama teisinėje valstybėje vykti tokiems baisiems dalykams? Kodėl odos spalva nulemia tavo vietą toje valstybėje?

Filmas pastatytas kaip „Boni ir Klaidas“ šiuolaikinė juodosios rasės adaptyvi interpretacija, bet priešingai nei „Boni ir Klaidas“, kurie buvo šiaip sistemos maištininkai ir nusikaltėliai, Kvyn ir Slimas turi aiškų nekaltumo prezumpciją – savigyną, tačiau dėl to, kad jie juodaodžiai, jie turi menkus šansus apsiginti. Dvigubų standartų JAV vaizduojama „Kvyn ir Slimas“ filme leidžia žvelgti ne per istorinius kontekstus, o per šių dienų realijas į socialines JAV dabarties problemas. Tiesa, filme pribloškiamas aktorių duetas! Jau kaip aš mėgstu aktorių Daniel Kaluuya!

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Našlės" / "Widows"

Sveiki,

Po triumfuojančio filmo „12 metų vergovės“, tas pats režisierius Steve McQueen pristatė dar vieną savo darbą pavadinimu „Našlės“ (angl. Widows) (2018), kurį netruko gerais žodžiais apiberti kino kritikai. Susikvietęs ryškių aktorių būrį, režisierius ir vėlei pademonstravo masinio kino kokybę. Visgi Holivude galima kurti ir kokybišką kiną.

Istorija pasakoja apie masinę gangsterių mirtį, po kurios likusios našlės stengiasi ne tik susitaikyti su mirtimi, bet ir išgyventi savo vyrų paliktų problemų virtinėje. Iš esmės tema ir filmo atmosfera jokia naujovė ir šiek tiek primena kai kuriuos holivudinius neprastus ir netgi gerus filmus kaip antai „Niujorko gaujos“ ar tą patį „Išbandymo diena“ (2001). Tiesą sakant, apie šiuolaikinę Čikagą kaip gangsterių sostinę vis dar kuriama nemažai filmų su panašiomis atmosferomis, tad novatoriška prasme, „Našlės“, kaip ir „12 metų vergovės“ – nieko naujo nepapasakojantys filmai, kurie šliejasi prie daugybės kitų panašios temos filmų su panašiu pasakojimo polėkiu. Turint galvoje, kad režisierius garsėjo kur kas įdomesniais ir ne tokiais prabangiais projektais, bet užtat išskirtinėmis temomis kaip filmuose „Alkis“ (2008) ar „Gėda“ (2011).

Nepaisant to, kad filmo detalės ir atmosfera atpažįstami, filmas įdomus dėl keleta priežasčių. Visų pirma išlaikyta pasakojimo įtampa, kurią išlaiko sudėtingas ir kokybiškas siužeto montažas. Čia panašiai kaip neseniai matytas filmas „Juodasis klano narys“, kuris irgi laikosi ant puikaus montažo. Kitas stiprus dalykas, žinoma, yra Viola Davis, kuri sukūrė dar vieną labai įsimenamą vaidmenį kine, paskutinįkart ją mačiau „Tvorose“ apie juodaodžių išsilaisvinimo laikus – tą juostą labai rekomenduočiau pažiūrėti gurmanams.

Pati „Našlių“ istorija nei jokia originali, nei kokia nors labai nuostabi – kiek primena „Oušeno aštuntuką“, tik čia kur kas viskas rimčiau ir „gangsteriškiau“. Kerštas, meilė, begalinis skausmas, smurtas, noras geresnio gyvenimo... Nesunku pasinerti į tų moterų sudėtingą gyvenimą. Tiesa, yra keletas, bent man, išties neblogų siužetinių vingių, netikėtų posūkių, kurių šabloniškumu neapkaltinsi, o tai byloja apie neblogai išvystytą scenarijų. Man filmas išties patiko, įtikino ir susižiūrėjo kaip pramoga ir kaip solidi juosta su pamokančia istorija.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juodoji pantera" / "Black Panther"

Sveiki, skaitytojai,

Vienas geriausių praėjusių fantastinių filmų laikoma super didvyrių serijoje besipuikuojantis filmas „Juodoji pantera“ (angl. Black panther) (2018), kuris pasakoja apie Afrikos platybėse įsikūrusią pažangią civilizaciją, kuri turi tokią išsivysčiusią technologiją, bet visas likęs pasaulis nieko apie tai nežino. Tačiau, kaip ir galite numatyti, čia labiau veikia gėrio ir blogio jėgos dėl naujosios valdžios, kai kas bando iš išorinio pasaulio sugriauti eldoradišką vietinių idilę ir padaryti chaosą...

Šis filmas juodaodžiams aktoriams neabejotinai tikras rojus – tiek gerai žinomų šios rasės aktorių retai kada pamatysi vienoje juostoje. Jau ką vien reiškia tokios iškilios aktorės kaip Angela Bessett ir Lupita Nyong‘o... „Juodoji pantera“ išties buvo populiari ir giriama juosta, bet vos tik pradėjęs ją žiūrėti, prisiminiau, kodėl apskritai vengiu ir gana nenoriai leidžiuosi žiūrėti filmus apie super didvyrius. Kad ir kokia bebūtų beprotiškai smagi ir dinamiška atmosfera, kad ir kaip stebintų kostiumų idėjos, nenusibostantis veiksmas, visada pasigendu – šiame filme irgi – pagrindinių veikėjų vidinio pasaulio priešpriešų ir virsmo. Kaip prasidėjo filmas su „geriečiais“ ir „blogiečiais“, taip jis ir baigėsi. Kad ir kiek nuotykių, kad ir kiek išbandymų patyrė pagrindinis naujasis Vakandos karalius, jis viduje liko tokioje pačioje pozicijoje. Todėl filmas atrodo labai idėjiškai statiškas ir mažai kuo paveikus, nes iš esmės jis kaip kompiuterinis žaidimas, kokį avatarą tu pasirinki, tiek su juo tu ir „nueini“ ir niekas nepasikeičia, tik pabaigoje, kaip ir dera herojiniams epams, laimi tie patys „geriečiai“.

Po pompastika esti ta pati herojinė jau gerokai nusibodusi etiketo, didinga literatūrinė sakinių moduliacija, kuri absoliučiai neatitinka žmogiškosios realybės. Veikėjai tokie įtikėję savo paklusnumu ir dorybių persmelkta programa, kad tikrai atrodo ne kaip žmonės, kurie klysta ir gali staiga savo veiksmų eigoje atrasti savo kitas asmenybės dalis, bet tokiuose filmuose visada liūdina ta pati artikuliacija – veikėjai kaip nepakeičiami geri ir blogi robotai nuo pradžios iki galo, už kuriuos, aišku, nori sirgti, tačiau toje plotmėje nebelieka intrigos ir įdomumo, todėl, mano akimis, filmas gana vidutiniškas, skirtas masėms be įdomesnės vidinių veikėjų vystimosi grandinės. Visą egzotiškumo įspūdį sustiprina afrikietiška kultūros aplinka, o jeigu veiksmas vyktų kokiame JAV didmiestyje, tai iš vis filmas nebeatrodytų patrauklus.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Juodasis veidrodis" / "Black Mirror" (1 sezonas / season 1)

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu aptikau serialą „Juodasis veidrodis“ (angl. Black mirror), kurį sėdausi taip smagiai žiūrėti ir taip tikėjausi nesikamuodamas pažiūrėti pirmąjį sezoną, kad net aiktelėjau, kai pamačiau, jog viso labo pirmąjį sezoną sudaro tik trys serijos! Praktiškai nėra ko žiūrėti laiko atžvilgiu, bet nepaisant to, serialas pakankamai įdomus ir verčiantis mąstyti vartotojišką ir prie sistemos prisitaikiusį žmogų.

Kadangi serijų nebuvo daug, trumpai aptarsiu visas tris.

Pirmoji serija „Nacionalinis himnas“.

Pirmoji serija užkabina savo „Kortų namelį“ primenančia įtampa. Vienoje serijoje papasakota šalies premjero pasidulkinimas su kiaule per visas žiniasklaidos transliavimo priemones istorija. Ir vardan ko? Vardan princesės Siuzanos gyvybės išsaugojimo, kuri yra paimta įkaite. Iš esmės pirmoji serija jau ir brėžia viso sezono aiškias juodojo veidrodžio metaforas – prisitaikėliškos visuomenės, kuri trokšta valdžios ir galios, tačiau ji sukuriama žmones gniuždančiais būdais. Pažeminti šitaip šalies premjerą – daugiau nei aštri idėja, tai tarsi visuomenės iškreipto veidrodžio simbolis. Pasikrušęs su kiaule premjeras ne tik išsaugo postą, bet dar tampa ir šalies didvyriu.

Antroji serija „Penkiolika milijonų nuopelnų“.

Tai mėgstamiausia mano šio sezono serija, kuri pasakoja distopinę pasakojimą apie mūsų netolimą ateitį, kada žmonės tampa visuomenės vergais ir savo primestų svajonių įkaitais. Visi minantys dviračius renka gyvenimo taškus ir trokšta patekti į TV šou, panašų į X faktorių ir pagaliau tapti žvaigžde. Netrunka žiūrovas „pagauti“ šio iškreipto, netikro žmogiškumo sistemą, paremta žmogaus žlugdymu prasmę. Mano asmenine nuomone, šioje serijoje puikiai pasirodė filmo „Get Out“ žvaigždė Daniel Kaluuya.

Trečioji serija „Visa tavo istorija“.

Tikriausiai prastesnė serija, nors idėja ir gera – implantas leidžia atsukti praeities įvykius ir juos regėti tarsi filmą. Tokia galia žmogų praturtina atminties galiomis, tačiau galiausiai pati galia atsigręžia prieš žmogų – jis sunaikina santykius. Galima tik diskutuoti: ar gerai, kad tokiomis priemonės atskleidžiama tiesa, ar geriau gyventi melu grįstoje santuokoje. Kuo ši serija pasirodė silpnesnė už pirmąsias dvi? Gal dėl to, kad anos buvo šiek tiek globalesnės, o šioji pernelyg padvelkė myliu-noriu-negaliu muilo operos tendencijomis. Nepaisant visko, scenarijus vis tiek neprastas. 

Televizijos kampanija Netflix įsigijo teisę toliau tęsti šio serialo tęsinius nuo trečiojo sezono -padaugėjo ir serijų. Manau, kad dar grįšiu prie šio serialo ir pagriebsiu antrąjį sezoną. Tokie sveiko proto ir verčiantys kritiškai žvelgti į mūsų civilizacijos paradoksus, man iš tikrųjų patinka.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Get Out" / "Pradink"

Sveiki,

Ką geriausia žiūrėti ilgais ir nuobodžiais vakarais? Ogi siaubo filmus! Aš juos taip mėgstu ir, jau ne paslaptis, kad dažniau jais esu linkęs nusivilti, nei pasitenkinti, bet priešingai nei paprastai, filmas „Pradink“ (kitur verčiama kaip „Nešdinkis“ arba „Dink“) (angl. Get Out) (2017) nustebino savo originalumu. Ne daug amerikietiškų siaubo kino juostų, kurios dar nors kiek mane nustebintų, tačiau kasmet atsiranda po keletą ir šis bus vienas iš jų. Taip, atsiliepimų apie šį filmą jau prirašytos pilnos upės interneto: ir nuobodus, ir užvedantis ir vėl įtampą prarandantis filmas... Ir toks įspūdis, kad tuos komentarus visgi rašo masinio kino žiūrovai, kurie pripratę prie patogios ir jau atpažįstamos struktūros.

Visų pirma, filmas turi bauginti savo psichologine įtampa, o ne senais triukais, štai filmas „Pradink“ pasakoja apie juodaodį simpatingą vyruką, kuris važiuoja su mergina pas jos tėvus ir jis baisiai jaudinasi, kad jis yra juodaodis. Staiga jis atsiduria draugingoje merginos namų aplinkoje, tačiau pamažu per rasistinę prizmę ima dėtis itin sunkiai protu paaiškinami dalykai. Žiūrovas irgi pasimetęs ir sutrikęs, nes jis mato, bet negali įtarti, kas nutikę tokio blogo ir antgamtiško, tačiau nuobodžiauti netenka, nes daug įtarimų, hipotezių veda prie gerai suplaktos mokslinės fantastikos ir, pasirodo, kad nieko čia pernelyg antgamtiško, kaip buvo galima manyti, nevyksta.

Filmas išties turi gerą scenarijų, įtampą, spėliones, išlaiko dėmesį, gerai išvystyta psichologinė pusė, suderinta drama, paslaptis ir mokslinė fantastika... Tiesiog žiūri filmą ir stebiesi, kad tarp visokių tokio tipažo vidutinybių dar būna ir tokių filmų, kurie priverčia retkarčiais pamiršti, kad kvėpuoju. Juk tikrasis siaubas visgi yra ne skerdynės, ne už kampo tykantis pavojus, ne sienoje gyvenantis vaiduoklis, o klaiki nežinomybė ir įtarumas. Išties naujasis siaubo filmas dvelkia mistika, originalumu ir įtaiga, kuri gali patenkinti, manau, tiek išrankų žiūrovą, tiek masinių filmų.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela