Filmas: "Pasaka" / "The Tale"

 

Jūsų Maištinga Siela

Sveiki,

Ne tik lietuviams, bet didžiosios pasaulio dalies žmonių mano, kad vienas baisiausių kriminalinių nusikaltimų yra seksualinis vaiko išnaudojimas, kuris amžiams pakeičia vaiko raidos psichiką ir elgseną. Apie panašius reikalus pasakoja pati režisierė Jennifer Fox biografinio pobūdžio vaidybiniame filme „Pasaka“ (angl. The Tale) (2018), kuriame įsimintiną vaidmenį sukuria amerikiečių aktorė Laura Dern.

Iš tikrųjų vien žinodami istorijos problemos ašį, galime teikti, kad filmo pavadinimas „Pasaka“ gana ironiškas, tačiau kadangi pati režisierė leidžiasi tyrinėti šios istorijos, kuri asmeniškai susijusi su ja pačia, tad visos raiškos priemonės yra toleruojamos, nes viskas daugiau ar mažiau „eina“ per kūrėjo asmeninę patirtį.

Istorija pasakoja apie penkiasdešimetę, kuriai vieną dieną paskambinusi motina praneša, kad perskaičiusi jos paauglystės dienoraščio lapus, kuriuose ji sužinojo, jog būdama trylikos-penkiolikos turėjo seksualinių santykių su gerokai vyresniu vyru ir moterimi vienoje žirgų rančoje, kur ji treniruodavosi jodinėjimo varžybose. Iš tikrųjų filme pagrindinė veikėja Dženifer net nesuvokia, jog ji yra auka, tačiau pamažu skaitydama savo vaikystės užrašus ima atgaminti tos uždraustos „meilės“ detales. Iš pradžių viskas atrodo kaip bręstančios paauglės kaprizai, kol atmintis pamažu moters galvoje sudėlioja skaudžią istoriją apie išnaudojimą. Ar Dženifer pamažu gali atsiverti ir iš tikrųjų iš atminties „ištraukti“ galbūt psichologiškai nuslopintus jausmus ir pripažinti, jog kažkada ji tebuvo tik maža mergytė, kuria pasinaudojo jojimo treneriai, įtraukdami į nepilnamečių orgijas, o gal ji vis tiek laikysis to, kad tai tebuvo tik „šiek tiek vyresnių“ suaugusiųjų nerimti meilės nuotykiai?

Kuo labiau Dženifer kapstosi, aptikdama savo vaikystės nuotraukas ir suvokdama tų santykių toksiškumą, tuo labiau ją ima krėsti šiurpas, jog teks visgi pripažinti, kad ji buvo išnaudojama gerai apgalvotų pedofilų porelės. Iš tikrųjų filmo pasakojimo kompozicija ne kartą savo tėkmėje keičia perspektyvą, įnešdama į įstoriją naujų veikėjų ir nejaukių kriminalinių detalių, todėl iš vienos pusės tai dinamiška ir intriguoja. Įterpiami ir stilizuotos pseudodokumentikos kadrai. Visgi tas retrospektyvus pasakojimo būdas, kada pamažu žiūrovams po iškarpą ir mizansceną atskleidžiami mažosios Dženifer nutikimai šiek tiek kai kuriuos gali erzinti, bet visumoje režisierei pavyko, keičiant perspektyvą ir pagrindinės veikėjos savivoką, sukurti potrauminio pasakojimo pedofilijos žiaurumo padarinių atlasą. Filmas įtikinantis, šiek tiek dvelkia provokacija, todėl jį žiūrėti įdomu ir nenuobodu. Net neabejoju, kad režisierei tai buvo būdas suvokti šiuos padarinius asmeniniame kontekste, o mums perteikti universalią kiekvieno panašiai išnaudoto vaiko potyrius asmenybės tapsmo procese.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tenet" / "Tenet"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Naujausias kultinio režisieriaus Christopher Nolan filmas „Tenet“ (angl. Tenet) iš tikrųjų vėlei pateisina šio režisieriaus kaip „mindfucker“ kino meno korifėjaus vardą. Esu didelis šio režisieriaus gerbėjas, man jis vienas iš tų nedaugelio šiuolaikinio didžiojo Holivudo kūrėjų, kuris randa balansą tarp savo beprotiškos fantazijos ir masinio kino standartų. Žodžiu, jo kinas tarsi sukaltas pagal atpažįstamus standartus, bet jame visada, kaip Tarantino kine, išliks nolaniška kino dikcija.

 

Naujausias „Tenet“ filmas pasakoja apie juodosios rasės slaptą samdomą agentą, kuris netrukus susiduria su ateities pasaulio technologijomis. Nauja atrasta ir panaudota plutonio medžiaga leidžia prasiskverbti pro matricos skydą ir patirti atvirkštinę laiko tėkmę. Nors didžioji filmo dalis pasakoja ne fantastinę istoriją, o veikiau kriminalinę ir detektyvinę operaciją, kurios metu du agentai iš pradžių bando pavogti Van Gogo paveikslą, vėliau išvaduoti blondinę nuo sadistiškai nusiteikusio mafijozo. Žodžiu, pati siužetinė linija, apie ką sukasi pagrindinis veiksmas, gana stereotipinė ir holivudinė. Galiausiai veikėjai išsiaiškina kelionės laiku algoritmą, todėl gali ir gena užbėgti priešui už akių.

 

Žinoma, įdomiausioji istorijos sąrangos dalis yra šios įprastinės istorijos pateikimas. Vėlgi žaidžiama realybėmis, sąmone, suvokimu. Panašiai kaip ir viename geriausių jo filmų „Pradžia“, čia mes turime tas laiko kilpas, kada nežinai, ar tu gyveni ateityje, ar praeityje. Ir netgi jeigu matai veikėją veiksme, galimas daiktas, kad jis iš praeities ir praeityje jau miręs. Žodžiu, tas laiko šuoliavimas nerealiai išplečia sąmonę ir žiūrovo fantaziją, todėl filmo kompoziciją laikyčiau pačiu svarbiausiu šio sėkmingo ir pripažinto filmo elementu. Visgi gilinantis į pačių veikėjų psichologiją, jų veiksmus ir pasirinkimus, darosi šiek tiek liūdnoka, kad viskas labai standartiškai nyku. Turime geriečius ir blogiečius, turime vėlei didvyrius, komikso stiliaus elgsenos pavyzdžių, kurie vėlei pritinka standartizuotoms Holivudo juostoms. Pagrindinis veikėjas yra absoliučiai simpatiškas, toks geras, kad, atrodo, kaip ir visi likę, tiesiog aplinkybių aukos. Paprasčiau tariant, pačiame filme, kaip ir „Džeimso Bondo“ filmuose, trūksta nebent tikrovės atspindžio, žmogiškumo. Užtenka paanalizuoti, kad ir pagrindinio veikėjo pokalbius su indų kilmės mokslininke, tai pamatysite, kad viskas paremta žaismingų ir netikrų holivudinių gestikuliacijų bendravimo kultūra. Net ir dvylikamečiui aišku, kad žmonės taip gyvenime nesikalba, bet matyt, tokia ta didžiojo kino kaina, tenka pataikauti vardan to, kad būtų išskleisti kiti niuansai.

 

Bet kokiu atveju Holivude šį filmą galima laikyti įvykiu, nors tai nėra mano mėgstamiausias režisieriaus filmas. Kartą pamatyti, manau, verta.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

 

Filmas: "Našlės" / "Widows"

Sveiki,

Po triumfuojančio filmo „12 metų vergovės“, tas pats režisierius Steve McQueen pristatė dar vieną savo darbą pavadinimu „Našlės“ (angl. Widows) (2018), kurį netruko gerais žodžiais apiberti kino kritikai. Susikvietęs ryškių aktorių būrį, režisierius ir vėlei pademonstravo masinio kino kokybę. Visgi Holivude galima kurti ir kokybišką kiną.

Istorija pasakoja apie masinę gangsterių mirtį, po kurios likusios našlės stengiasi ne tik susitaikyti su mirtimi, bet ir išgyventi savo vyrų paliktų problemų virtinėje. Iš esmės tema ir filmo atmosfera jokia naujovė ir šiek tiek primena kai kuriuos holivudinius neprastus ir netgi gerus filmus kaip antai „Niujorko gaujos“ ar tą patį „Išbandymo diena“ (2001). Tiesą sakant, apie šiuolaikinę Čikagą kaip gangsterių sostinę vis dar kuriama nemažai filmų su panašiomis atmosferomis, tad novatoriška prasme, „Našlės“, kaip ir „12 metų vergovės“ – nieko naujo nepapasakojantys filmai, kurie šliejasi prie daugybės kitų panašios temos filmų su panašiu pasakojimo polėkiu. Turint galvoje, kad režisierius garsėjo kur kas įdomesniais ir ne tokiais prabangiais projektais, bet užtat išskirtinėmis temomis kaip filmuose „Alkis“ (2008) ar „Gėda“ (2011).

Nepaisant to, kad filmo detalės ir atmosfera atpažįstami, filmas įdomus dėl keleta priežasčių. Visų pirma išlaikyta pasakojimo įtampa, kurią išlaiko sudėtingas ir kokybiškas siužeto montažas. Čia panašiai kaip neseniai matytas filmas „Juodasis klano narys“, kuris irgi laikosi ant puikaus montažo. Kitas stiprus dalykas, žinoma, yra Viola Davis, kuri sukūrė dar vieną labai įsimenamą vaidmenį kine, paskutinįkart ją mačiau „Tvorose“ apie juodaodžių išsilaisvinimo laikus – tą juostą labai rekomenduočiau pažiūrėti gurmanams.

Pati „Našlių“ istorija nei jokia originali, nei kokia nors labai nuostabi – kiek primena „Oušeno aštuntuką“, tik čia kur kas viskas rimčiau ir „gangsteriškiau“. Kerštas, meilė, begalinis skausmas, smurtas, noras geresnio gyvenimo... Nesunku pasinerti į tų moterų sudėtingą gyvenimą. Tiesa, yra keletas, bent man, išties neblogų siužetinių vingių, netikėtų posūkių, kurių šabloniškumu neapkaltinsi, o tai byloja apie neblogai išvystytą scenarijų. Man filmas išties patiko, įtikino ir susižiūrėjo kaip pramoga ir kaip solidi juosta su pamokančia istorija.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šnipas iš U.N.C.L.E" / "The Man from U.N.C.L.E"

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu kaip koks kino paradas užgimė mada prikelti Džeimsą Bondą, o su juo lyg ištisos silkės nusidriekė pačių įvairiausių filmų apie šnipus – komedijų, rimtų, pusiau rimtų, romantinių, susukančių smegenis. Deja, tai nėra mano mėgstamas žanras ir retas šnipų-detektyvų žaidimėlis mane sudomina, panašiai galima pasakyti apie neseniai matytą „Šnipas iš U.N.C.L.E.“ (angl. The Man from U.N.C.L.E) (2015), kurį, kaip ir daugelį komerciškai brukamų filmų, nusprendžiau pažiūrėti dėl aktorių.

„Vagišiai“ ir „Lok, stok arba šauk“ bei „Šerloko Holmso“ garsus britų režisierius Guy Ritchie tikriausiai daug kam patinka dėl savo mokėjimo gana įtikinamai pataikauti žiūrovams. Režisierius mėgsta gana aštriai „užsuktus“ siužetus, kur vyrauja detektyvinės istorijos, kur vikrumo, sukčiavimo ir miklumo iš veikėjų reikia daug, o vidutiniam žiūrovui juk to ir reikia – miklios ir atseit įtikinamos pramogos. Visgi filmas nepatiko tiek, kiek tikėjausi, bet jame yra ir daug gerų dalykų. Visų pirma, žinoma, garsūs ir patrauklūs aktoriai. Jau vien ką reiškia „Žmogaus iš plieno“ aktoriaus Henry Cavill būvimas kadre – elegancija, klasikinis įvaizdis, sulaižytas mirtino grožio brunetas. Šarmu trykštantis Armie Hammer, ryškiai paskutiniu metu spindinti Alicia Vikander – patrauklių fiziškai aktorių trioletas sukasi tarp pavojų ir iš esmės prikelia klasikinį šnipų kino elementus – dešimtmečiai, iki grabo įsiėdusi Šaltojo karo atmosfera, tačiau būtent šis rusų ir vakarų karas ir davė šnipų filmus. Puikūs kostiumai, laikmetis, gražiai nufilmuota.

Nesu patenkintas tik vienu – siužetu. Praktiškai lyg ir viskas gerai padaryta, tačiau istorija smarkiai nuspėjama, inovacijų menkai aptinkama ir apskritai filmas prikelti iš kapo šnipų tematikos dvasią, tačiau kam? Kodėl? Prikelti nereikia, nes tas kas sena, vis atsiniaujančiai kyla ir ne visada turinio prasme patenkina intelektualesnį žiūrovą. Vizualumo ir šmaikštumo tarp kulkų netrūksta, tačiau filmas gana vidutiniškas ir istorijos struktūra gana lengvai atpažįstama, lyg nuorašas iš asmeninės receptų knygos.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela