Serialas: "Pirato siela" / "Alma pirata" (TV series 2006)

 

Sveiki!
 
Argentiniečių serialas „Pirato siela“ (ispn. Alma pirata), kuris Lietuvoje BTV eteryje pasirodė maždaug 2006 metais, yra vienas ryškiausių to meto „Cris Morena Group“ kūrybos pavyzdžių. Serialo produkciją įgyvendino garsi prodiuserė Cris Morena, kuri buvo laikoma tikra paauglių ir jaunimo auditorijai skirtų televizijos projektų „krikštamote“ Lotynų Amerikoje. Jos studija, garsėjusi itin aukšta technine kokybe, spalvingais dekoracijų sprendimais ir muzikiniais intarpais, stengėsi kiekviename projekte pakelti kartelę aukštyn. „Pirato siela“ nebuvo išimtis – tai buvo ambicingas projektas, kuriame buvo derinami nuotykių, magijos ir romantikos elementai, o pati gamyba vyko Argentinos sostinėje Buenos Airėse, naudojant moderniausias to meto technologijas, leidusias sukurti vizualiai patrauklų ir dinamišką pasaulį. Pamenu šį serialą, žiūrėdavau, kaip skirtą daugiau jaunimui, tačiau po to kažkas atsitiko su BTV televizija ir, atrodo, serialą nutraukė (o gal perkėlė nepatogų laiką?). Sudėtinga beprisiminti, tačiau serialo taip ir nepabaigiau, nors jis vienas iš retesnių, kuris patiko iš Lotynų Amerikos rinkos. Tai net ne muilo opera, o labiau „Muškietininkų“ įkvėptas mistifikuotas trileris.
 
Pagrindine serialo sumanytoja ir režisiere (prodiusere) tapo pati Cris Morena, kurios kūrybinis stilius pasižymėjo gebėjimu kurti mitologizuotus pasaulius, kuriuose gėris kovoja su blogiu. Idėja sukurti šį serialą kilo po to, kai jos ankstesnis projektas „Floricienta“ (Lietuvoje rodytas kaip „Pelenės istorija“) sulaukė fenomenalios sėkmės ne tik Argentinoje, bet ir visame pasaulyje. Morena siekė sukurti kažką naujo, kas būtų „tamsiau“ ir paslaptingiau nei „Floricienta“, todėl ji įkvėpimo sėmėsi iš nuotykių literatūros, piratų legendų ir mistikos, tačiau tai pritaikė moderniam, urbanistiniam Argentinos jaunimo kontekstui, kur magija susipina su kasdieniais iššūkiais.
 
Aktorių atranka buvo vykdoma itin kruopščiai, siekiant suformuoti komandą, kuri sugebėtų įtikinamai perteikti tiek nuotykių, tiek gilias romantines emocijas. Į pagrindinius vaidmenis buvo pakviesti jau tada žinomi jaunosios kartos Argentinos talentai, tokie kaip Mariano Martínezas ir Luisana Lopilato, kurių populiarumas buvo neįtikėtinas. Atrankos procese buvo ieškoma ne tik vaidybos patirties turinčių jaunuolių, bet ir aktorių, pasižyminčių charizma bei muzikine klausa, nes muzika seriale užėmė itin svarbią vietą, o daugumai aktorių teko ne tik vaidinti, bet ir dainuoti garso takelio dainas, kurios vėliau tapo atskirais hitais.
 
Serialo idėja buvo sukurti „šiuolaikinius piratus“, kurie neplaukioja jūromis, bet kovoja dėl teisingumo ir meilės miesto džiunglėse, saugodami paslaptis ir istorinius palikimus. Tai buvo tarsi savotiška metafora apie jaunuolius, kurie ieško savo vietos pasaulyje ir kovoja prieš korporatyvinį blogį bei godumą. Pagrindinė varomoji jėga buvo „Piratų sielos“ koncepcija – idėja, kad žmonės yra susieti per amžius ir kad jie turi atlikti misiją, susijusią su jų protėviais. Ši mistinė gija buvo tai, kas skyrė šį serialą nuo įprastų telenovelės žanro produktų ir suteikė jam unikalumo bei gylio.
 
Kai Argentinoje ir kitose šalyse buvo svarstoma apie šį serialą, daugelis jį lygino su „Floricienta“. „Pirato siela“ atėjo po „Floricientos“ bangos, todėl auditorija tikėjosi panašios nuotaikos ir lengvumo, tačiau serialas greitai parodė savo „balsą“. Nors konkurencija dėl eterio laiko buvo milžiniška, „Pirato siela“ sugebėjo išsiskirti savo tamsesniu vizualumu ir sudėtingesniu siužetu. Kitose šalyse, įskaitant Lietuvą, serialas buvo priimtas labai palankiai, nes jis pasiūlė kitokią naratyvinę struktūrą nei tradicinės muilo operos, kurios buvo įprastos tų metų televizijos tinkleliuose.
 
Konkuravimas su kitais serialais buvo intensyvus, ypač su tais, kurie buvo skirti paaugliams. Tačiau „Pirato siela“ turėjo pranašumą – Cris Morenos prekės ženklą. Rinkodaros strategija buvo nukreipta ne tik į patį serialą, bet ir į visą „Pirato sielos“ ekosistemą: albumus, koncertinius turus ir prekių atributiką. Tai leido serialui išlikti matomu ir aktualiu net ir tada, kai paties siužeto eiga sulėtėdavo. Konkurentai dažnai stengėsi kopijuoti Morenos modelį, tačiau „Pirato sielos“ atveju būtent muzikos ir nuotykių sintezė buvo tai, kas privertė žiūrovus likti prie ekranų.
 
Patys serialo aktoriai vėlesniuose interviu dažnai pabrėždavo, kad darbas šiame projekte buvo vienas įsimintiniausių jų karjeros etapų. Jie minėjo, kad filmavimo aikštelėje tvyravo ypatinga bendrystė, kurią skatino intensyvus darbo grafikas ir bendras muzikinis ruošimasis. Luisana Lopilato ir Mariano Martínezas ne kartą akcentavo, kad „Pirato siela“ jiems leido išbandyti save visiškai kitokiuose amplua nei ankstesniuose vaidmenyse. Aktoriai vertino tai, kad scenarijus juos vertė „augti“, o ne tik kartoti sėkmingus šablonus, kurie buvo išbandyti kituose Morenos projektuose.
 
Cris Morena ir kiti kūrybinės grupės nariai apie serialą kalbėjo kaip apie vieną techniškai sudėtingiausių savo darbų. Jie pripažino, kad ambicijos sukurti „magišką nuotykių pasaulį“ reikalavo milžiniškų investicijų į scenografiją ir specialiuosius efektus, kurie tų metų televizijoje nebuvo itin dažni. Kūrėjai jautė spaudimą po „Floricientos“ sėkmės, tačiau, anot Morenos, būtent šis spaudimas privertė komandą mąstyti kūrybiškiau ir ieškoti netradicinių sprendimų, kurie vėliau tapo „Pirato sielos“ vizitine kortele.
 
Serialo sėkmę taip pat lėmė puikiai suderintas muzikos ir vaizdo ryšys. Kiekviena daina, skambanti seriale, buvo kuriama taip, kad papildytų veikėjų vidinius monologus ar pabrėžtų siužeto posūkius. Tai buvo revoliucinis požiūris, kuris vėliau tapo standartu daugelyje Lotynų Amerikos jaunimo serialų. Dainų tekstai buvo pilni simbolikos, o jų atlikimas per gyvus koncertus padėjo išlaikyti ryšį su auditorija net ir tada, kai serialo rodymas televizijoje baigdavosi. Tai buvo puikus būdas pratęsti projekto gyvavimo laiką.
 
Baigiant apie produkciją ir idėją, svarbu paminėti, kad „Piratų siela“ išliko kaip kultūrinis reiškinys, kuris pakeitė supratimą apie tai, koks turėtų būti jaunimo serialas. Nors jis nepasiekė „Floricientos“ populiarumo viršūnių visame pasaulyje, jis įrodė, kad žiūrovai yra pasirengę priimti sudėtingesnius, mistika persunktus pasakojimus. Serialas tapo tramplinu daugeliui aktorių, o Cris Morenai – dar vienu įrodymu, kad ji geba valdyti auditorijos emocijas per televizijos ekranus, nesvarbu, kokio žanro kūrinį ji nuspręstų pasiūlyti.

 
TRUMPAS SERIALO „PIRATO SIELA“ SIUŽETAS
 
Serialo siužetas prasideda, kai keturi jaunuoliai – Benas (Benicio), Ivánas, Kruzas ir Alegra – netikėtai sužino apie mistišką paslaptį, siejančią jų šeimas per daugelį kartų. Paaiškėja, kad jie yra paskirtieji „Pirato sielos“ globėjai, turintys atlikti istorinę misiją ir atgauti prarastą palikimą. Šis atradimas juos suveda į vieną komandą, priverčiančią mesti iššūkį galingiems ir godiems žmonėms, kurie siekia pasisavinti šią senovinę paslaptį.
 
Siužeto epicentre – paslaptingas „Pirato sielos“ objektas, kurio ieškodami veikėjai turi įveikti daugybę kliūčių, galvosūkių ir pavojų. Jų veikla vyksta moderniame mieste, kur kasdienybė susipina su magija, o kiekvienas žingsnis reikalauja ne tik drąsos, bet ir tikėjimo „piratų“ kodu – garbės, ištikimybės ir drąsos siekti teisingumo. Ši kova tampa ne tik fiziniu iššūkiu, bet ir vidine transformacija kiekvienam iš jų.
 
Benas, Alegra, Ivánas ir Kruzas privalo išmokti pasitikėti vienas kitu, nepaisant tarp jų kylančių romantinių nesutarimų ir asmeninių paslapčių. Jų tarpusavio dinamika yra įtempta, nes kiekvienas į komandą įneša skirtingą patirtį, tačiau tik bendros pastangos leidžia jiems atskleisti vis naujus užuominų sluoksnius. Ši bendrystė yra esminė, norint įveikti pagrindinius antagonistus, kurie nuolat bando sugriauti jų planus.
 
Pasakojimo eigoje atsiskleidžia gilios šeimyninės dramos ir praeities klaidos, kurios tiesiogiai veikia dabartinį veikėjų gyvenimą. Kiekvienas jų suvokia, kad šis nuotykis nėra tik atsitiktinumas, o neišvengiamas likimas, kurį jie turi priimti, norėdami apsaugoti ne tik savo artimuosius, bet ir ateities kartas. Tai tampa kovos tarp tamsiųjų jėgų, trokštančių valdžios, ir „Pirato sielos“ saugotojų, siekiančių šviesos, ašimi.
 
Galiausiai, siužetas vystosi link kulminacijos, kurioje veikėjai privalo priimti sunkiausius sprendimus, galinčius pakeisti jų visų likimus. Jie supranta, kad „Piratų siela“ – tai ne tik materialus lobis, o dvasinė jėga, glūdinti juose pačiuose. Kova dėl tiesos ir teisingumo tampa jų gyvenimo tikslu, įrodančiu, jog net ir moderniame pasaulyje yra vietos paslapčiai, didvyriškumui ir tikrai meilei.
 
SKANDALAI?
 
Aktorius Mariano Martínezas, atlikęs pagrindinį Benicio vaidmenį seriale „Pirato siela“, iš projekto pasitraukė serialo viduryje dėl asmeninių priežasčių, susijusių su didžiuliu darbo krūviu ir noru imtis kitų profesinių iššūkių. Tuo metu Argentinos žiniasklaidoje buvo plačiai aptariamas aktoriaus nuovargis nuo itin intensyvaus kasdienio filmavimo grafiko, kuris būdingas „Cris Morena Group“ kuriamiems projektams, reikalaujantiems ne tik ilgų valandų filmavimo aikštelėje, bet ir nuolatinio dalyvavimo muzikinėse repeticijose bei reklaminiuose renginiuose.
 
Aktoriaus išėjimas tapo netikėtu iššūkiu kūrybinei komandai, nes jo įkūnytas personažas Benas buvo vienas iš pagrindinių siužetinių variklių, aplink kurį vystėsi tiek nuotykių linija, tiek pagrindinė romantinė drama su Alegra. Siekiant užpildyti aktoriaus paliktą tuštumą, scenarijus buvo operatyviai koreguojamas, įvedant naujus personažus arba perrašant siužeto eigą taip, kad „Pirato sielos“ paieškų misija tęstųsi be Beno, o jo pasitraukimas būtų paaiškintas dramatiškomis aplinkybėmis pačiame serialo pasakojime.
 
Mariano Martínezo ir Luisanos Lopilato romanas, įsižiebęs serialo „Pirato siela“ filmavimo aikštelėje, tapo tikra aukso gysla to meto Argentinos bulvarinei spaudai. Aktoriai buvo viena populiariausių porų šalyje, tad jųdviejų meilės istorija buvo nuolat aptarinėjama, o gerbėjai su didžiuliu susidomėjimu sekė kiekvieną poros žingsnį. Tačiau šis viešumo spaudimas tapo dviašmeniu kardu – intensyvus darbas projekte, kuriame jų personažai turėjo nuolat demonstruoti stiprų emocinį ryšį, tapo nepakeliamas, kai realūs santykiai pradėjo byrėti.
 
Išsiskyrimas, įvykęs serialo filmavimo metu, sukėlė įtampą ne tik tarp pačių aktorių, bet ir kūrybinėje komandoje. Kolegos pasakojo, kad atmosferoje tvyrojo nejaukumas, o profesionalumo išlaikymas prieš kameras tapo tikru iššūkiu, kai privatus gyvenimas tapo viešų spekuliacijų objektu. Nors viešai aktoriai stengėsi išvengti aštrių komentarų, akivaizdu, kad emocinis krūvis prisidėjo prie Mariano sprendimo palikti serialą – dirbti artimoje aplinkoje su buvusia mylimąja jam tapo emociškai pernelyg varginančia patirtimi.
 
Ši istorija tapo pamokomu pavyzdžiu apie tai, kaip „Cris Morena Group“ kuriamų projektų intensyvumas ir populiarumas gali paveikti aktorių asmeninį gyvenimą. Nors serialas sėkmingai tęsėsi ir po Mariano pasitraukimo, būtent šis „užkulisių skandalas“ daugelio atmintyje liko kaip vienas ryškiausių „Pirato sielos“ elementų, nustelbusiu net pačius siužetinius posūkius. Tai buvo klasikinė istorija apie tai, kaip realybės ir fikcijos susiliejimas gali tapti tiek sėkmės varikliu, tiek profesionalaus darbo stabdžiu.
 
TOP 10 FAKTŲ APIE SERIALĄ „PIRATO SIELA“
 
Magijos elementai buvo eksperimentas: Cris Morena seriale norėjo įnešti daugiau magijos ir mistikos nei įprastai. „Piratų siela“ buvo jos pirmas bandymas sujungti „telenovelės“ žanrą su fantastiniais elementais (kaip „Piratų sielos“ objektai), kas tuo metu Argentinos televizijoje buvo labai rizikinga.
 
Kūrėjos ambicija dėl „Piratų sielos“ objekto: Kiekvienas iš keturių pagrindinių veikėjų seriale turėjo savo „objektą“ (kaukę, lėlę, knygą ir t.t.), kurie turėjo savo magišką prasmę. Šiuos rekvizitus kūrėjai gamino specialiai ir skyrė jiems tiek pat dėmesio, kiek ir dekoracijoms, nes jie turėjo atrodyti lyg tikri istoriniai artefaktai.
 
Muzika kaip siužeto dalis: Skirtingai nei kituose serialuose, kur dainos skamba tik kaip fonas, „Piratų sieloje“ dainų tekstai buvo tiesiogiai susiję su veikėjų likimais ir užuominomis, kurias jie turėjo iššifruoti. Dainų tekstus dažnai rašė pati Cris Morena, įkvėpta būtent tų epizodų scenarijų.
 
Mariano Martínezo „pabėgimas“ pakeitė visą serialo toną: Aktoriui palikus projektą, serialas tapo gerokai „tamsesnis“. Kūrėjai turėjo greitai perrašyti scenarijų, todėl pirminė šviesi nuotykių idėja buvo pakeista labiau dramatiška ir melancholiška pasakojimo linija, kas buvo gana reta tokio tipo paauglių serialuose.
 
Luisana Lopilato profesionalumas: Nepaisant visų gandų apie asmeninius skandalus ir išsiskyrimą su Mariano, Luisana liko seriale iki pat pabaigos. Kolegos dažnai pabrėždavo, kad jos atsidavimas darbui buvo neįtikėtinas – net ir po skyrybų filmavimo aikštelėje ji niekada nerodė pykčio ar neprofesionalumo.
 
Serialo „gyvenimas“ po transliacijos: „Piratų siela“ buvo vienas iš pirmųjų serialų, kuris tokia apimtimi išnaudojo internetą. Argentinos žiūrovai galėjo ieškoti „paslėptų kodų“ serialo oficialiame puslapyje, kurie vėliau būdavo pritaikomi kitų serijų siužetuose – tai buvo vienas pirmųjų „interaktyvių“ serialų Argentinoje.
 
Koncertų turas ir tikri „piratai“: Serialo sėkmė buvo tokia didelė, kad buvo surengtas grandiozinis koncertinis turas visoje Argentinoje. Įdomu tai, kad aktoriai scenoje vaidino ne tik dainininkus, bet ir savo serialo personažus, o gerbėjai į koncertus eidavo apsirengę kaip „piratai“, taip tapdami tarsi serialo pasaulio dalimi.
 
Benjamín Rojas vaidmens reikšmė: Po Mariano pasitraukimo, Benjamínas Rojasas (kūręs Cruz vaidmenį) tapo pagrindiniu vyrišku serialo varikliu. Nors jis iš pradžių buvo antras planas, jam teko didžiulė atsakomybė „tempti“ serialą, ir daugelis kritikų vėliau pripažino, kad būtent jo vaidyba serialo pabaigoje suteikė projektui reikalingą emocinį svorį.
 
Šalutinis poveikis kitiems projektams: „Piratų siela“ buvo tarsi „laboratorija“ kitiems Cris Morenos projektams. Kai kurie scenarijaus elementai, kurie dėl Mariano pasitraukimo nebuvo iki galo išplėtoti, vėliau tapo pagrindiniais siužetiniais elementais jos kitame milžiniškame hite – „Casi Ángeles“ (liet. „Beveik angelai“).
 
Lietuviškas kontekstas: Nors BTV serialą rodė gana populiariai, jis vis tiek buvo šiek tiek „nustelbtas“ prieš tai rodyto „Pelenės istorijos“ (Floricienta) kulto. Vis dėlto, būtent „Piratų siela“ Lietuvoje suformavo didelį gerbėjų ratą, kurie iki šiol prisimena šį serialą kaip „tą kitokį, paslaptingąjį serialą“, kuris skyrėsi nuo visų tuo metu rodytų meksikietiškų muilo operų.

 
Maištinga Siela

Filmas: "Mūšis po mūšio" / "One Battle After Another"

 

Sveiki, skaitytojai, kino žmonės!

 

Daugelis iš tikrųjų labai laukė režisieriaus Paulo Thomo Andersono filmo „Mūšis po mūšio“ (angl. One Battle After Another) (2025) ir tikėjosi pačių geriausių rezultatų. Jau po pirmųjų peržiūrų daug kas skelbė, kad tai 2025 metų filmas ir, regis, neklydo, nes ką tik prasidėjęs kino apdovanojimų sezonas jau skina laurus būtent šiam filmui. Kita vertus, nieko nuostabaus, nes žinant Andersono potencialą ir ankstesnius darbus („Bus kraujo“, „Pašėlusios naktys“, „Saldymedžio pica“, „Magnolija“ ir kt.) lyg ir buvo aišku, kad dar vienas darbas bus daugiau ar mažiau puikus ir plačiai aptarinėjamas.

 

Visgi filmą atidėliojau kokius kelis mėnesius, vis ne jo ir ne jo vakaras, kol galiausiai atidėjau visą kalną filmų, kad šįkart pažiūrėčiau šią ilgą epinę juostą. Filmas pasakoja apie pasipriešinimo prieš valdžios smurtą ir kontrolę grupuotę „The French 75“, kuriai priklauso revoliucionieriai Bobas ir Perfidija. Kol jiedu jauni ir vaikų neturi, jie elgiasi kaip Boni ir Klaidas, siautėja ir jaučia tame pasipriešinime prasmę, kol Perfidija vieną dieną nepagimdo mergytės, kuri tėvui Bobui suteikia tėvystės instinktų, tačiau motina toliau nori radikaliai maištauti ir konkuruoti. Vieną dieną Perfidija sugaunama ir ji priversta ją aistringai įsimylėjusio pulkininko išduoti grupuotės vardus... Žodžiu, filmas nusidriekia per 17 metų nuo pastarųjų įvykių, paženklintų tėvystės, išdavystės ir maišto prieš sistemą pasakojimų.

 

Puikus scenarijus! Visų pirma, norisi pagirti dinamiškumą, nes per 20-30 pirmųjų minučių tiek daug papasakota, kad jau galima susidėlioti ištisą grupuotės narių gyvenimo ir tragizmo istoriją. Visgi vėliau filmas keičia ritmą ir būsimieji įvykiai, tėvystės atskleidimas ir kt. prislopinami. Filmas pavyko kaip trileris chuliganiškas. Nors visi jame giria Leonardo DiCaprio pasirodymą, bet, sakyčiau, man kur kas labiau patiko aktoriaus Sean Penn sukurtas karikatūrinis, bet charizmatiškas pulkininko vaidmuo. Visgi filmas žaidžia klišėmis ir jis tą daro labai gerai, trafaretina veikėjų charakterius, nors jie vienkrypčiai, veikiami vieno aiškaus tikslo, bet veikia gera žaidybinė atmosfera, kokią kuria dažnai Q. Tarantino savo sukomiksintose istorijose.

 

Šalia pasipriešinimo temos atsiveria ir aštrus seksualinis fetišizimas. Pulkininkas, priklausantis išskirtinai baltųjų elitiniam klasteriui, beprotiškai seksualizuoja juodosios rasės moteris ir jų geidžia, kitaip sakant, šįkart Andersonas veikia per kontrastus ir paradoksus. Blogiukai tampa savo reglamentų ir įsitikinimų įkaitais: trokšta to, ką patys tarpusavyje deklaratyviai niekina. Kita vertus, filmas, galima sakyti, tiesiogiai kritikuoja šių dienų smurtinį ir tvarkos palaikytojos sistemos dvilypumą. Filmas aštriai pašiepia JAV teisingumo sistemą, vaizduodamas ją ne kaip tvarkos garantą, o kaip chaotišką mechanizmą, kurio pagrindinis tikslas yra savisauga ir piliečių sekimas. Per groteskišką pulkininko Lockjawo personažą režisierius kritikuoja autoritarizmo apraiškas teisėsaugos struktūrose, kurios po patriotizmo skraiste slepia elitinių grupių interesus. Kūrinyje rodoma, kaip valstybė naudoja modernias technologijas asmeninei laisvei varžyti, paverčiant paprastų žmonių gyvenimus nuolatiniu bėgimu nuo sistemos šešėlio. Be to, per absurdus primenančias scenas išjuokiama Amerikos politinė poliarizacija, kurioje radikalios grupuotės tampa vieninteliais balsais, bandančiais priešintis sustabarėjusiai biurokratijai. Galiausiai filmas pateikia niūrią išvadą, kad JAV sistema yra įstrigusi nesibaigiančiame smurto ir kontrolės cikle, kuriame tiesa ir žmogaus teisės tampa tik antraeilėmis politinio žaidimo detalėmis.

 

Bet filmas linksmas! Kas ką norės, tas tą, sakyčiau, ir atpažins: arba satyrinį trilerį apie rasinių įsitikinimų deklaravimus, arba aiškias aliuzijas ir kritiką į nūdienos JAV tikrovę.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 95/100

IMDb: 7.8 

 

Maištinga Siela

Filmas: "Prigautas" / "Caught Stealing"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Esu vienas iš tų aklų režisieriaus Darren Aronofsky gerbėjų. Gal dėl to, kad užaugome apipinti jo filmo „Rekviem svajonei“ (2000) intensyviai aštrios socialinės kritinės atmosferos ir mums už „Bleiro ragana“ baisiau buvo būti ta bobute prie TV, kuri rijo tas nesibaigiančias haliucinacijas keliančias tabletes. Režisierius savo kraityje turi tai, ką labai mėgstu – daug provokatyvių kino filmų, kurie vienaip ar kitaip veikia mases, pvz., vienas mėgstamiausių yra „Motina!“ (2017), kuris Lietuvoje buvo smarkiai išdiskutuotas, nes vieni labai jį peikė, o kiti tiesiog (kaip aš) buvo sužavėti. Prie išskirtinių režisieriaus darbų išskirčiau „Banginis“ (2022) bei „Versmė“ (2006). Naujausias jo darbas „Prigautas“ (angl. Caught Stealing) (2025) jau taip pat plačiai aptariamas kaip patrauklus ir dinamiškas filmas su kokybės indeksu.

 

Filmas ne toks sudėtingas, kaip garsieji režisieriaus darbai, sakyčiau, labiau holivudiškas. Istorija pasakoja apie Henką Tompsoną (aktorius Austin Butler), gyvenantį maždaug 2000-aisiais, kai dar Manhetene stovėjo bokštai dvyniai, o susiekti reikėjo primityviais mobiliaisiais telefonais, o gatvėse vis dar siautėjo įvairios subkultūrinės gaujos: žydų mafija, skustagalviai ir pankai. Henkas įsivelia per vieną panką į kriminalą ir iš jo reikalaujama rakto nuo didelės nešvarių pinigų sumos (klasikinis siužetas!), tačiau jis nežino, kur prisigėręs pradangino raktą. Visa istorija yra įtempta smurtinė kriminalinė su juodosios komedijos prieskoniais pasakojimas, kaip Henkas su savo vienu inkstu laviruoja tarp žydų mafijos, rusų mafijos ir korumpuotos policijos. Čionai teisingumas neegzistuoja, žaidimo taisyklės, sakyčiau, klasikų klasika, tokių kine daugelis tikrai esame matę, tai kuo šis filmas kitoks?

 

Man jis patiko! Labai įtraukė, kad pamiršau laiką. Visų pirma, režisierius tinkamai susifokusuoja į Henko gyvenimą ir jo išgyvenimus, rodo viską stambiais kadrais, intensyviai ir smurtiškai, nors vietomis ir ciniškai. Nors siužeto šablonas holivudinis, jame apsaugotas tėra tik pagrindinis veikėjas, čionai visi bet kada gali mirti ir... tiesą sakant, taip ir nutinka. Man patiko vidinė filmo dinamika, tempas ir humoras, kuris iš vienos pusės man priminė brolių Coenų „Didysis Lebovskis“ (1998), o kitos dėl laikmečio ir pankiškumo – 1996 metų „Traukinių žymėjimas“. Filmas turi ir Q. Tarantinui būdingos „smurtinės bulvarinės elegancijos“, bet visumoje čionai veikia įvairūs Holivudo „pagerintų“ filmo elementai. Ar tai filmas, kuris turi paslėptas idėjas ir filosofines mintis? Tikrai ne. Ar tai filmas, kurį reikia sunkiai gvildenti ir eiti googlintis? Toli gražu. Viskas elementu, bet padaryta labai kokybiškai, įtraukiai dėl scenarijaus ir stilingo realizavimo. Daugelį dalykų visgi lengvai įspėsite, ypač katino vaidmenį ir paskirtį, kuris mums, namiškiams žiūrovams nuo sofos, labai patiko. Sakyčiau, gal ne to tikėjausi iš režisieriaus, norėjosi sudėtingiau, autentiškiau, bet, dievaži, tai geras ir kokybiškas nuotykių ir įtampos Holivudo variantas, kurį sveika pažiūrėti dažniau.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "F1 filmas" / "F1: The Movie"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu didįjį amerikiečių kiną dideliuose ekranuose, tačiau tenka pripažinti, kad vengiu sportinių veiksmo dramų. Negaliu pasakyti kodėl. Mėgstu ir azartą, ir lenktynes, tačiau filmus pažiūriu su sportiniu turiniu ne visus, dažniausiai tik visuotinai pačius populiariausius. Šiuo metu Lietuvos kino teatruose rodoma režisieriaus Joseph Kosinski sukurta sportinio turinio veiksmo drama „F1 filmas“ (angl. F1: The Movie) (2025), kuriame nusifilmavo rekordinį honorarą savo karjeroje gavęs aktorius Brad Pitt. Mėgstu Brad Pitt jau labai senai, nors jis gal nėra įspūdingas draminis aktorius, tačiau jo visumos filmai dėl turinio ir režisūros išties įspūdingi, pvz.: „Į žvaigždes“ (2019), „Kovos klubas“ (1999), „12 vergovės metų“ (2013), „Įniršis“ (2013), „Gyvenimo medis“ (2011), „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė Robertas Fordas“ (2007), „Keista Bendžamino Batono istorija“ (2008), „Babelis“ (2005) „Negarbingi šunsnukiai“ (2009) tikriausiai būtų mano mėgstamiausi B. Pitto kine pasirodymai, bet dažnai dar ir dėl to, kad jis gauna vaidmenis išties įspūdinguose filmuose. Manau, „F1 filmas“ jo karjeroje taip pat bendrinio kokybiško kino vardiklio tikrai nesugadins.

 

Esu matęs kelis Joseph Kosinski filmus, labiausiai prisimenu fantastinę juostą „Užmirštieji“ (2013), kuri išsiskyrė jau anuomet tiesiog tvarkingu, prabangiu komerciniu kinu. Manau, kad „F1 filmas“ taip pat yra toks pat. Istorija pasakoja apie lenktynininką Sonis Hayes, kuris jau senstelėjęs po 30 metų pertraukos grįžtą į F1 varžybas ir jose pademonstruoja ne tik charakterį, bet iš esmės ir tai, kad nereiktų nurašyti sportininkų dėl amžiaus, kai kalbama apie lenktynes.

 

Vaikystėje negalėdavau žiūrėti „Formulės 1“ laidos, man ji buvo absoliučiai nesuprantama, neįdomi, visos mašinos vienodos ir tiesiog laukdavau, kol artimieji sužiūrės tą laidą. Tam tikra prasme šis filmas pažiūrimas ir tiems, kurie apie automobilio prestižines rungtynes nieko nenusimano, netgi gali savaip susipažinti, kas ir kaip atrodo, susitapatinti su veikėjais, jų išgyvenimais.

 

Filmas įtemptas, bet pačioje istorijoje veiksmo nėra kažin kiek daug. Viso labo kelerių lenktyninių sezonų atkarpa, per kurį Hayeso komanda parodo, ką gali. Daug laiko skirta automobilio ir vairavimo strategijoms bei asmeninei veikėjo dramai: prieš daug metų patyręs didžiulį pralaimėjimą ir likęs gyvas, šįkart Sonis nori susidoroti ir susigrąžinti prarastą titulą, jis tą bando vien iš paskatos, kad tą daro gerai, nes jis lošėjas visomis prasmėmis, tad ir mėgaujasi lenktynėmis jas savaip numatydamas ir išmanydamas. Sonis „apsistatęs“ save įvairiais prietarais ir ritualais, jis kišenėje nešiojasi neatidengdamas kortą, o galiausiai pamiršęs tą daryti, autopilotu praranda lenktynėse kontrolę...

 

Filmas labai tvarkingas, pastatytas prabangiai, elementariai, suprantamai ir įtaigiai. Visgi, kaip bežiūrėsi, klišės ir scenarijaus šablonas elementariai sukaltas pagal rėmus. Sonis aiškiai turės romaną su komandos nare Keite, tas aišku jau nuo pirmo įėjimo į sceną, konfliktas su jaunesniuoju lenktynininku ir intrigos tarp valdančiųjų. Viskas išdėstyta proporcingai, tarsi scenarijus būtų parašytas dar 2000-ųjų pradžioje. Kitaip sakant, filme sublizga tik raiška, greitis, automobiliai, tačiau veikėjas laikosi ant skaudžių praeities patirčių, rezga romaną su vienintele komandoje dirbančia moterimi (kaip netikėta, ką?) ir lenktynių dinamikos kreivė išrašyta iš kokio pirmūno scenaristo; sėkmė-labai didelė sėkmė-vėliau duobė-nesėkmė ir beveik išvarymas iš komandas, o finale – netikėtai senučiukas Sonis laimi varžybas. Veikėjai, ta prasme, labai tipažiniai, nuobodūs, kine matyti, tad įdomiausia, paradoksalu – pačios lenktynės, padangų nuėmimas ir uždėjimas, techniniai lenktynių momentai, apie kuriuos jau galima susidaryti šiokį tokį matymą apie tai, koks tai sportas, ir tai, sakyčiau, buvo įdomiausia filmo dalis. O šiaip įprastas scenarijaus vyksmas nuspėjamas, tad pasakojimas netenka originalumo, jis lieka prabangus pramoginis ėdalas greičio ištroškusiems kino žiūrovams, kuriems nesunku išsirinkti savaitgalio filmą vien iš plakato.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Blogiukai 2" / "The Bad Guys 2"

 

Sveiki,

 

Šiaip esu animacinių filmų visai šeimai mėgėjas. 2022 metais pasirodęs Pierre Perifel sukurtas filmas „Blogiukai“ buvo linksmas, šmaikštus, dinamiškas ir nuotaikingas. Anuomet beveik neabejojau, kad filmas, kaip dažnai tokiems ir nutinka, susilauks tęsinio. Ir tęsinys atkeliavo į kino sales pavadinimu „Blogiukai 2“ (angl. The Bad Guys 2) (2025), kurį vėlgi režisavo tas pats režisierius. Manau, gerai, kad projektas vėl buvo patikėtas Perifel, nes antroji dalis ganėtinai išlaikė nuoseklią kokybę ir tęstinumą.

 

Filmas toliau pasakoja apie tariamai blogiukų gyvenimą po žiurkėno (blogio genijaus) įkalinimo. Gaujos vadeiva vilkas toliau vadovauja įvairioms operacijoms, tačiau integruotis į ramų ir normalų socialinį gyvenimą sužmogintiems gyvūnams sunku, jie netrukus įtraukiami į dar vieną kovą prieš blogį: kažkas vagia ypatingo metalo artefaktus, o vagystės braižas primena pačių blogiukų kažkada darytus variantus. Galiausiai vilkas, piranija, tarantula, ryklys, vilkas, smauglys ir laputaitė gubernatorė atsiduria prieštaringoje situacijoje: jie veikia gėrio labui, tačiau visuomenėje jie pateikiami kaip nusikaltėliai.

 

Filmas komiškai dinamiškai, veiksmo čionai, kaip ir pirmojoje dalyje, tikrai netrūksta. Ar filmas originalus? Tikrai ne. Jis komerciškai tvarkingas, tinka daugmaž visai šeimai, veikėjai elementarūs, suskirstyti į gerus ir blogus, veikia panašus gėrio-blogio principas kaip filmų serijoje „Bjaurusis aš“. Manau, didžiausia šios besiplečiančios frančizės sėkmė yra gero ir blogo žmogaus įvaizdis, tiksliau jo problematika – dažnai visuomenėje, viešojoje erdvėje geri žmonės paverčiami monstrais, o tikrieji monstrai pateikiami kaip altruistai ir itin humaniški žmonės. Tas neatitikimas yra viso filmo cinkelis, varomoji probleminė jėga. Visa kita jau matyta pagal komikso žanro kanonus: viso pasaulio auksą nori susirinkti nauja pašėlusi blogiukų komanda (kam tas auksas, velniai rautų, filme neištransliuojama), tiesiog godumas dėl godumo, paviršutiniška motyvacija. Visgi filme viskas itin elementaru, didelės psichoanalizės pramoginiame žanriniame kine nesitikėkite, tik nuotykių, dinamikos ir amerikietiško humoro kriminaliniame pasakojimo kontekste.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nusidėjėliai" / "Sinners"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip gerai, kad beveik nieko nežinojau apie režisieriaus Ryan Coogler filmą „Nusidėjėliai“ (angl. Sinners) (2025). Beveik tik tiek, kad filmas gerai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų, kad jis pasakoja apie XX amžiaus juodaodžių žmonių problemas. Kadangi tik tiek, tai labai nustebino šis filmas žanriniu požiūriu ir netikėtais, kiek nenuspėjamais siužetais. Ryan Coogler režisierius yra man jau žinomas, jis sėkmingai ir kokybiškai dirbo prie filmų „Krydas“ frančizės, taip pat fantastinių juostų „Juodoji pantera“ dalių. Pats būdamas juodosios rasės atstovu kine stengiasi akcentuoti juodosios rasės pasakojimus ir įtraukti kuo daugiau aktorių. Ir, dievaži, jam tai puikiai sekasi.

 

Filmas „Nusidėjėliai“ apgaulingai prasideda kaip kokia Sausojo įstatymo laikų kriminalinė istorija –XX amžiaus 4 dešimtmečio pradžia, kai siautėja Čikagos gangsteriai, daug nelegalaus alkoholio pardavinėjimo ir, žinoma, dar neužtikrintos praktiškai juodaodžių teisės ir dar ilgai į juos bus žiūrima kaip į antrarūšius. Bet visgi šioje epochoje į gimtinę pietuose grįžta broliai dvyniai Smoke ir Stack, kuriuos suvaidina vienas ir tas pats pašėlęs aktorius Michael B. Jordan, su kuriuo režisierius yra dirbęs jau ne viename sėkmingame savo kino projekte. Žodžiu, broliai nešė muilą iš Čikagos ir čionai atvykę nori suorganizuoti vietos juodaodžiams vakarėlį daržinėje su alkoholiu, to meto dainomis ir šokiais. Didžioji dalis pirmojoje filmo pusėje apgaulinga – ji tarsi kuria stilizuotą ir karikatūrinį pasakojimą apie tiesiog juoduosius gangsterius, stengiasi sukelti įspūdį, jog filmas bus apie Sausojo įstatymo pažeidimus ir vietos ginčus su teisėsauga, nors vystoma ir muzikinė filmo pusė.

 

Maždaug trečdaliui filmui praėjus, kurio dalis, tiesą sakant, nebuvo nei labai įtrauki, nei labai įdomi, keičiasi žaidimo sąlygos ir kriminalinė istorija tampa tikra siaubo istorija. Netikėtai čionai atsiranda vampyras Remikas (aktorius Jack O'Connell), kuris naktį apsupa daržinėje pramogaujančius žmones, tačiau dėl vampyrams būdingų savybių, jie negali užeiti į vidų. Čia ir prasideda visa siaubo trilerio intriga: ar pagrindiniams veikėjams pavyks iki ryto atsilaikyti prieš pastatą apsupusius vampyrus, kurių gretos dėl gyvųjų nesusivokimo vis gausėja?

 

Režisierius sukūrė keistą įdomią pasakojimo tekstūrą. Jis lyg ir naudoja jau gerai žinomus Holivudo triukus ir netgi vampyrų vaizdavimo taisykles (česnakas, pakvietimas į vidų, skraidymas, kraujo gėrimas...), bet kartu dėl laikmečio vaizdavimo, muzikos, dainų sukuria savitą siaubo atmosferą, kuri be jokios abejonės lenkia nemažai vidutinių siaubo istorijų. Pasakysiu paprastai: tai kokybiškas siaubo filmas, nors vertybiniu požiūriu, filmas pernelyg deklaratyviai artikuliuoja brolių draugystės išbandymo principus, tad viskas laikosi ant idėjos, kad brolis saugo brolį be jokių sąlygų. Šamanizmas, muzikos vibracija, sukelti hipnotizuojantys  vaizdiniai, kuriuose staiga transliuojami skirtingų epochų kakofoniški šokių vaizdiniai besilinksminančiųjų aikštelėje, kas iš esmės ir stebina, ir kelia estetinio eksperimento įspūdį. Šiame iš esmės tvarkingai išdirbtame holivudiniame variante parodo tai, ko visada ir norisi – individualus režisieriaus sumanymas susilydo su Holivudo nuspėjamumu ir įvyksta kūrybinė chemija – sukuriama savita filmo kokybė ir išskirtinumas, panašiai kaip grėsmingame Damieno Chazelle filme „Babilonas“ (2021). Man filmas šįkart patiko, nes jis sugebėjo mane nustebinti.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "28 metai po" / "28 Years Later"

 

Sveiki, skaitytojai,

Kad senstu arba kad pernelyg esu matęs daug kino filmų, suprantu tada, kai po daugel metų tenka žiūrėti filmų pastatytus tęsinius. Jau nebepamenu ne tik kokie siužetai sukosi ankstesnėse dalyse, bet ir apskritai ar buvau matęs. Panašiai nutiko ir su siaubo trileriu „28 metai po“ (angl. 28 Years Latter) (2025), kurį pratęsė režisierius Danny Boyle po savo pirmosios dalies „28 dienos po“, kuri buvo pasirodžiusi 2002 metais. Tiesa, antrąją fračizės dalį režisavo kitas režisierius ir ji vadinosi „28 savaitės po“, pastaroji buvo pristatyta 2007 metais ir žinau tik tiek, kad filmą kažkurį iš jų buvau matęs ir kad filmas buvo apie zombius ir apokalipsę. Ar anuomet patiko? Matyt, kad labai vidutiniškai, nors visos trys dalys, sakyčiau, puikiai įvertintos kino kritikų, o ir pačių žiūrovų neblogai.

Naujausios kino dalies „28 metai po“ tęsia postapokalipsinę žmonių gyvenimo istoriją, kai pasaulyje siaučia šleivakojai zombiai. Nesu zombių kino filmo mėgėjas, man mieliau kokie elegantiški ir intelektualūs vampyrai, bet ką jau padarysi. Trumpai tariant, trečioji dalis pasakoja istoriją po 28 metų ir rodo įvykius atokioje saloje, kurios pagrindinis kelias patiria kasdieninius potvynius, todėl žmonės savoje šiek tiek viduramžius primenančioje citadelėje gali išgyventi misdami medžioklės laimikiais, obuoliais ir išgyventi strėlėmis šaudydami į zombius. Dėmesio centre – sūnaus ir tėvo santykiai, apeliuojantys į medžioklės klajoklių laukus, kai tėvas perduodavo sūnui visą savo patirtį, juo stengiasi didžiuotis, tačiau sūnus dalinai nepateisina savo lūkesčių, nes yra pernelyg doras, lyginant su tėvu. Visgi vieną dieną jis nusivilia tėvu ir pabėga vandens keliu su sunkiai sergančia motina į pavojingą žemyninę dalį, kur jam teks susidurti ne tik su zombiais, bet ir mutavusiu bei protaujančiu nemirtingu vadinamuoju Alfa Zombiu.

Filmas iš pradžių, kol neprasidėjo tėvo ir sūnaus nesantaika, maniau, bus paskutinė nesąmonė, kurios neištversiu, nes atrodo, kad režisierius skirtingais pasakojimo etapais kuria kiek skirtingo žanro kiną. Pradžioje (intro) epizode viskas labai juokinga ir schematiška, vėliau berniuko drama visame filme, sakyčiau, pati stipriausioji dalis, o pabaigoje, kai pasirodo „treninguotoji“ gauja ir pradeda pasimėgaudama skersti zmobius – jau parodija. Ar toks miksas pasiteisina? Nelabai. Bet eklektika sukuria tokį įdomų kitokio atseit zombio filmo variantą, bet pernelyg nenutolstant nuo masinio kino žiūrovo akių. Visumoje – tai brandos berniuko kelionė, atsakomybės ir stiprybės išgyvenimo istorija (survivor stories), orientuota ne tik į zombius, bet apeliuoja į nuoširdų vaikinuko rūpestį išgydyti motiną, vadinasi, to, ko nepadarė puikusis lankininkas skerdikas tėtis. Vadinasi, berniukas geresnis už tėvą, nes jį veda kilnūs tikslai, vadinasi, jis viduryje filmo negali imti ir staiga numirti... Tada filmas išties schematiškas ir žanrinis, jis saugiai laikosi „kelių eismo taisyklių“, tad režisieriui belieka stebinti dinamiškais pavojais, triukais, netikėtai rapsų lauke pasirodžiusiais zombiais ir Alfa Zombio didžiuliais lytiniais organais (ar kas nors juos šmėžuojančius filmo kadruose matė?!).

Nustebino, kad filme pasirodė neįtikėtino populiarumo ir įdirbį visokiausiuose žanruose turintis aktorių žvaigždynas: Jodie Comer, Aaron Taylor-Johnson, Ralph Fiennes, Jack O'Connell... Net sunku patikėti, kad jie visi susitinka filme apie zombius! Visgi veikėjai dekoratyvūs, neišvysti ir schematiški, veikiau personažai, nei žmonės. Vienintelis berniukas Spaikas įdomesnis, nes jis evoliucionuoja, nes iš bailaus kiškelio tampa šiek tiekprotaujančiu, kad drąsa ir narsa gali padėti išgyventi, bet reikia ir saugotis. Visumoje, nežinau, filmas gan vidutiniškas, nėra labai prastas, gali vietomis įtraukti, bet ar prarasite ką nors jo nepamatę? Nemanau.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gladiatorius 2" / "Gladiator II"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nežinau, kiek mėnesių atidėliojau Ridley Scott filmą „Gladiatorius 2“ (angl. Gladiator II) (2024). Žinojau, kad bus prastesnė už pirmąją legendinę 2000-ųjų metų sukurtą dalį, tačiau šiam filmui reikėjo kažin kaip ypatingai nusiteikti, t. y. didelėms batalinėms kovoms, smurtui, Romos intrigoms ir schematiškum, be kurio tikriausiai sunku sukurti masinio reginio antikinio turinio filmą.

 

Filmas man patiko. Ir priešingai nei daugeliui mūsų tautiečių, kurie spėjo labai greitai išdėti „Gladiatorių 2“ į šuns dienas, norėčiau jų paklausti, o ko jie iš tikrųjų tikėjosi? Jeigu atsakymas yra „bent tokio pat, kaip pirmosios dalies“, tai atsakymas pats banaliausias ir nieko nepasakantis. Galite tik įsivaizduoti, kaip sudėtinga sukurti gerą Antikos medžiaga pagrįstą pasakojimą, kuris nebūtų alternatyvusis filmas. Galima sakyti, pats R. Scott sukūrė šio masinio kino etalonus ir pats juose šiek tiek pastrigo.

 

„Gladiatorius 2“ tęsia istoriją, susijusią su pirmąją dalimi. Pasakojimas susifokusuoja po 16 metų nuo buvusių įvykių į Liucijų, iš Romos pabėgusį ir pasislėpusį Rytuose Maksimo ir Liucijos sūnų. Pastarasis susikūrė barbaro tapatybę ir jau kurį laiką gyveno Romos imperijos užribyje, tačiau nukariavus romėnams tampa jų vergu, o dėl fizinės jėgos ir apsukrumo dar atrinktas ir į gladiatorius. Atsidūręs Romoje ir Koliziejuje besielgiąs taip, kaip anuomet elgėsi jo tėvas, Liucijų, kurį visi dabar vadina Hanu, netrukus atpažįsta jo tikroji motina Liucija ir apsilanko vergų kalėjime... Tikroji intriga ir dramatizmas prasideda tada, kai iš tikrųjų Liucijus ima neigti esąs imperatoriškos kilmės ir atstumia motiną...

 

Iš tikrųjų istorija labai tvarkingai sudėta pagal visą vyksmą, taip tvarkingai, kad nekyla jokių abejonių, jog iš tikrųjų žiūri patetišką romėnišką teatrą ne tik Koliziejuje kartu su romiečiais ir kvaištelėjusiais imperatoriais, bet ir tas „tikrąsias“ scenas. Filmas žiūroviškas ir parodomasis, veikėjai užgrūdinti plieno ir smurto, tačiau išdrožti tarsi iš komiksų, t. y. patetiškai kalba Cicerono ir Vergilijaus frazėmis, vergai susikabinę draugiškai rankomis plauna vienas kitam žaizdas, drąsina sentencijomis ir žodžiais apie pomirtinio pasaulio upes, nors tikrovėje daugelis iš jų turėjo būti beraščiai ir neapsieiti be keiksmažodžių. Žodžiu, filmas neapeliuoja į tikrąjį Romos siaubą, bet stengiasi pateikti dirbtiną heroizmą, o pagrindinis veikėjas Liucijus, kurį sukuria aktorius Paul Mescal atrodo prifarširuotas ne tik steroidų, bet ir lėlių teatro heroizmo. Tą patį galima pasakyti ir apie Pedro Pascal sukurtą tragišką veikėją Akacijų. Veikėjai karikatūriniai ir perteikia tik moralinius etalonus arba ydingus tipažus, jeigu imperatoriai – tai būtinai žmogiškumą ir protą praradę puskvailiai, jeigu vergų prekeiviai – tai būtinai apsukrūs ir visur pralendantys niekšeliai, o jeigu jau gladiatoriai – tai už gyvybę kovojančios nukariautos aukos. Viskas taip elementariai sustyguota, kad nekyla jokių abejonių, kad R. Scott žaidžia saugų 90-ųjų kino taisyklėmis sukurtą žaidimą.

 

Nepaisant to, kad filmas prifarširuotas klišių ir veikėjai vienkrypčiai, jie visgi tvarkingai atitinka herojinio epo reglamentus. Kitaip sakant, režisierius nesistengia nieko novatoriško pagerinti, o tik kuria šablonais nusigulėjusį kanonizuotą kiną, kuris dvelkia tvarkinga prabanga, ištaigingumu ir atpažįstamais veikėjų tipažais, o patetiškos ir dramatiškos žudymo ir pasiaukojimo scenos kaip ir priklauso žanriniam kinui. Filmas kuris mane grąžino prie nostalgijos, kai iš tikrųjų tikėjau tokiu kinu: argi ne stebuklas?

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rankinis bagažas" / "Carry-on"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pamatyti gerą ir kokybišką veiksmo trilerį sunku, nes žanrinis kinas toks jau yra, jis kuriamas pagal kanonus ir neišvengia klišių, pasikartojimų, todėl ne kažin kuo gali pasigirti ir nustebinti. „Našlaitės“ režisierius Jaume Collet-Serra visai neseniai pristatė savo naujausią veiksmo trilerį „Rankinis bagažas“ (angl. Carry-on) (2024), kuriame aštrią įtampą bando kurti oro uoste. Gero trilerio, mano galva, svarbiausias požymis yra kuriama įtampa, o jos „Rankiniame bagaže“ šiek tiek yra.

 

Ne, tai ne dar viena atsikartojanti istorija apie bombą lėktuve ar įkaitų drama, kokių itin daug buvo prikurta dešimtajame dešimtmetyje. Pagrindinis veikėjas Etenas dirba oro uoste ir lemtingą dieną pradeda dirbti rankinio bagažo patikros punkte, per kurį nori pereiti gerai organizuotas ir šaltakraujis teroristas ir paleisti mirtinas dujas lėktuve. Visa drama prasideda tada, kada Etenas gauna ausinuką ir pradeda girdėti tiesioginius grasinimus nužudyti jo merginą, jeigu jis nedarys to, kas liepta. Etenas norėjo būti policininku, tam jis turėjo daug duomenų, tačiau šio darbo jis niekada negavo, todėl iš dalies jaučiasi neįgyvendinęs savo tėvo lūkesčių. Tačiau savo sugebėjimus šaudyti ir grumtis su priešininku maksimaliai išnaudoja ir, kaip galima numanyti, galiausiai nepalūžęs įveikia savo priešininką ir išgelbėja daug žmonių.

 

Filmas absoliučiai standartinis trileris. Kietas ir šiek tiek seksualus vyrukas tampa didvyriu ir ne toks seksualus jo priešininkas gauna į kaulus. Įtampa vystoma absoliučiai iš vadovėlio ar receptų knygos: dialogai, susižvalgymai, grumtynės, psichologinis augantis spaudimas... Ir viskas, sakyčiau, daugiau ar mažiau šiame filme padaryta teisingai. Tiesa, pirmoji filmo pusė „įsivažiuoja“ gana sunkokai, žiūrovas stebi nusivylusio vyruko socialinį gyvenimą ir tenka palaukti tos augančios įtampos. Nors daugmaž visa filmo sąranga nuspėjama ir standartinė, tačiau atperka klasikiniai triukai, t. y. nuolat auginama įtampa, dinamika ir nepigus viso filmo pastatymas. Apskritai tariant, tai kokybiškai sukaltas vidutinės klasės trileris skirtas pramogai ir tame lygmenyje, sakyčiau, pateisina žiūrovo-pramogautojo poreikius, tačiau vaikantis įdomesnių ir originalesnių istorijų, šią galite apeiti.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela