Filmas: "Nusidėjėliai" / "Sinners"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip gerai, kad beveik nieko nežinojau apie režisieriaus Ryan Coogler filmą „Nusidėjėliai“ (angl. Sinners) (2025). Beveik tik tiek, kad filmas gerai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų, kad jis pasakoja apie XX amžiaus juodaodžių žmonių problemas. Kadangi tik tiek, tai labai nustebino šis filmas žanriniu požiūriu ir netikėtais, kiek nenuspėjamais siužetais. Ryan Coogler režisierius yra man jau žinomas, jis sėkmingai ir kokybiškai dirbo prie filmų „Krydas“ frančizės, taip pat fantastinių juostų „Juodoji pantera“ dalių. Pats būdamas juodosios rasės atstovu kine stengiasi akcentuoti juodosios rasės pasakojimus ir įtraukti kuo daugiau aktorių. Ir, dievaži, jam tai puikiai sekasi.

 

Filmas „Nusidėjėliai“ apgaulingai prasideda kaip kokia Sausojo įstatymo laikų kriminalinė istorija –XX amžiaus 4 dešimtmečio pradžia, kai siautėja Čikagos gangsteriai, daug nelegalaus alkoholio pardavinėjimo ir, žinoma, dar neužtikrintos praktiškai juodaodžių teisės ir dar ilgai į juos bus žiūrima kaip į antrarūšius. Bet visgi šioje epochoje į gimtinę pietuose grįžta broliai dvyniai Smoke ir Stack, kuriuos suvaidina vienas ir tas pats pašėlęs aktorius Michael B. Jordan, su kuriuo režisierius yra dirbęs jau ne viename sėkmingame savo kino projekte. Žodžiu, broliai nešė muilą iš Čikagos ir čionai atvykę nori suorganizuoti vietos juodaodžiams vakarėlį daržinėje su alkoholiu, to meto dainomis ir šokiais. Didžioji dalis pirmojoje filmo pusėje apgaulinga – ji tarsi kuria stilizuotą ir karikatūrinį pasakojimą apie tiesiog juoduosius gangsterius, stengiasi sukelti įspūdį, jog filmas bus apie Sausojo įstatymo pažeidimus ir vietos ginčus su teisėsauga, nors vystoma ir muzikinė filmo pusė.

 

Maždaug trečdaliui filmui praėjus, kurio dalis, tiesą sakant, nebuvo nei labai įtrauki, nei labai įdomi, keičiasi žaidimo sąlygos ir kriminalinė istorija tampa tikra siaubo istorija. Netikėtai čionai atsiranda vampyras Remikas (aktorius Jack O'Connell), kuris naktį apsupa daržinėje pramogaujančius žmones, tačiau dėl vampyrams būdingų savybių, jie negali užeiti į vidų. Čia ir prasideda visa siaubo trilerio intriga: ar pagrindiniams veikėjams pavyks iki ryto atsilaikyti prieš pastatą apsupusius vampyrus, kurių gretos dėl gyvųjų nesusivokimo vis gausėja?

 

Režisierius sukūrė keistą įdomią pasakojimo tekstūrą. Jis lyg ir naudoja jau gerai žinomus Holivudo triukus ir netgi vampyrų vaizdavimo taisykles (česnakas, pakvietimas į vidų, skraidymas, kraujo gėrimas...), bet kartu dėl laikmečio vaizdavimo, muzikos, dainų sukuria savitą siaubo atmosferą, kuri be jokios abejonės lenkia nemažai vidutinių siaubo istorijų. Pasakysiu paprastai: tai kokybiškas siaubo filmas, nors vertybiniu požiūriu, filmas pernelyg deklaratyviai artikuliuoja brolių draugystės išbandymo principus, tad viskas laikosi ant idėjos, kad brolis saugo brolį be jokių sąlygų. Šamanizmas, muzikos vibracija, sukelti hipnotizuojantys  vaizdiniai, kuriuose staiga transliuojami skirtingų epochų kakofoniški šokių vaizdiniai besilinksminančiųjų aikštelėje, kas iš esmės ir stebina, ir kelia estetinio eksperimento įspūdį. Šiame iš esmės tvarkingai išdirbtame holivudiniame variante parodo tai, ko visada ir norisi – individualus režisieriaus sumanymas susilydo su Holivudo nuspėjamumu ir įvyksta kūrybinė chemija – sukuriama savita filmo kokybė ir išskirtinumas, panašiai kaip grėsmingame Damieno Chazelle filme „Babilonas“ (2021). Man filmas šįkart patiko, nes jis sugebėjo mane nustebinti.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Žmogus voras: Į naują visatą" / "Spider-Man: Into the Spider-Verse"

Sveiki,

Šiemet „Oskaru“ už geriausią animacinį filmą įvertintas komikso serijos filmas „Žmogus voras: Į naują visatą“ (angl. Spider-Man: Into the Spider-Verse) (2018). Kad ir kaip originaliai beatrodytų neseniai matytas ir „Oskarui“ nominuotas konkurentas „Šunų sala“, man visai suprantama priežastis, kodėl šis filmas nugalėjo. Tai kur kas dinamiškesnis filmas. Kur kas amerikietiškesnis. Kur kas prieinamas labiau masėms. Net aplenkė irgi itin amerikietišką „Nerealieji 2“.

Kitą vertus, didelių priekaištų šiam filmui neturiu, nes jis padarytas išties kokybiškai. Kiek nusibodęs „Žmogus voras“, kurio vaidybinę ekranizaciją tikriausiai žiūrėčiau nebent jeigu kas nors sumokėtų, – visgi animacinį serialą vaikystėje žiūrėjau, tačiau ne ką ten ir pamenu. Nelabai domiuosi komiksų pasauliais... Pabandysiu įvardyti šio filmo privalumus. Visų pirma turinio pateiktis nukreipta ne tiek į dinaminius įvykių veiksmus, kiek į paauglį juodaodį, į jo brandą, baimes, o tai kur kas žmogiškiau ir įdomiau nei, tarkim, tikroji „Žmogaus voro“ serija. Čia iš esmės turime mes didvyrių voriukų naująją kartą, kuri įdomiai siužetiškai suraizgyta – blogio jėgos sudubliuoja paralelines visatas ir veikėjai sutinka save pačius kiek kitokiose versijose. Bet kokiam nors kiek geresniam nei vidutiniam režisieriui dirbti su tokia medžiaga smarkiai finansuojamam būtų tikras sėkmės garantas.

Nepaisant to, kad filmas kiek rimtesnis, sveikai dozuoja – gal net šykšti – juokelių, kokių, tarkim, prisodrintas „Nerealieji 2“, jis vis tiek retkarčiais juokingas. Savo rimtumu filmas tarsi apie paauglio brandą, iš kitos pusės – super didvyrio ir savimi pasitikėjimo pamokėlių komplektas. Tik, Dievas mato, nereikia apsigobus helovyniniu kostiumu šokinėti nuo stogų – tokios sėkmės nesitikėkite ir nusisuksite sprandą net nespėję mirktelti. Kiek artėjant prie kulminacijos jau norėjau snūduriuoti, nes pasakojimo formulė priartėjo prie įprasto (gal net pernelyg įprasto) tokiems herojams finalinės baigties. Blogis įveikiamas, paauglys patenka į suaugusiųjų lygą ir tampa savimi patenkintu ir išbandymus įveikusiu super didvyrių pasaulio dalimi. Ak, ta šabloniška pabaiga gal ir nuvilia, gal net norėjosi, kad viskas tebūtų tik to mokinio rašinio namų darbų pateiktis, tačiau kine, priešingai nei gyvenime, reikia super didvyrio.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb:8.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dar kartą, iš naujo" / "Begin Again"

Sveiki,

Šiandien noriu labai trumpai pakomentuoti kino filmą „Dar kartą, iš naujo“ (angl. Begin Again) (2013), kurį režisavo muzikinių filmų režisierius John Carney, kurį puikiai įvertino tiek žiūrovai, tiek kino kritikai. Su šiuo režisieriumi jau buvau susidūręs, kai teko pamatyti jo filmą „Once“ (2006), kurį labai rekomendavo kai kurie žiūrovai. Pažiūrėjau – nepatiko, nieko ypatingo tame filme nepamačiau ir netgi nusivyliau. Nors „Dar kartą, iš naujo“ filmas surinko kiek mažesnius reitingus už „Once“, bet jis man kur kas šiltesnis, mielesnis ir įdomesnis. 

Iš esmės filmo reitingą kelia tai, kad režisieriui sulaukus pripažinimo pagaliau pavyko į filmą prisikviesti didelio žinomumo žvaigždes – Mark Ruffalo, Keira Knightley ir pasaulinio pripažinimo kaip atlikėjo sulaukusio Adam Lavine. To pakako, kad filmas tiesiog šautų į viršūnę, bet režisierius savo istorija iš esmės beveik nieko nesiskiria, kuria tą patį per tą patį – didžiuliame mieste atsitiktinai susitinka nepažįstami muzikos kūrėjai, klausosi mp3, dalijasi patirtimi ir kuria kažką savo, myli, įsimyli, perdega ir vėl įsimyli, iš naujo...

Šis filmas man pasirodė kur kas švelnesnis, šiltesnis, nors labiau komercinis, tačiau dėka žinomų aktorių kažkaip buvo įdomu žiūrėti. Jų naujus amplua ir lyginti naujas galimybes. Iš esmės tai tikrai lengvas, paprastas su Niujorko laisvų menininkų dvasia filmas. Patiko laisvam vakarui.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela