Filmas: "Aš esu: Celine Dion" / "I am: Celine Dion"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nežinau savo kartos atstovų ir atstovių, kurie nebūtų girdėję Celine Dion kokios nors dainos. Ji buvo neišvengiama kaip stichija. Ir visai neperdedu. Bandau atgaminti, kada pirmąkart apie ją išgirdau. Gal tai buvo kokie 1996 metai? Dar prieš visą „Titaniko“ bumą. Na, daugeliui lietuvių būtent „Titaniko“ garso takelio autorė ir buvo pastebėta. Prieš kelerius metus Celine Dion paskelbė, kad dėl itin retos nervų sistemos ligos, kuri vadinama Sustingusio žmogaus sindromu, ji stabdo muzikinę karjerą ir atsidės savo ligos įveikimui, kad vieną dieną ji galėtų sugrįžti į sceną. Naujausias dokumentinis ir biografinis filmas „Aš esu: Celine Dion“ (angl. I am: Celine Dion) (2024) pasakoja apie pastaruosius pasitraukimo metus, kovą su liga, aišku, neišvengiant praeities šlovingų akimirkų. Visgi dainininkė yra pasiruošusi grįžti į sceną ir vienas pirmųjų sceninių žingsnių buvo daugeliui euforiją sukėlęs gyvo garso pasirodymas Paryžiaus Olimpinėse žaidynėse, kur atlikėja atliko Edith Piaf žymųjį kūrinį.

 

Iš tikrųjų laukiau šio filmo. Man patinka Celine Dion, manau, kad ji viena ryškiausių savo kartos balsų ir be proto talentinga. Žiūrint filmą, negalima nesistebėti išskirtiniu Celine Dion sceniniu užsidegimu, ji tokia visą laiką hiperaktyvi, kad kažkiek sulėtinta savo ligos atrodo prigesusi ir nualinta. Visgi filmas labiau fokusuojasi ne į karjeros nuoseklų atskleidimą ar šeiminius santykius, bet būtent į karjeros sustabdymo priežastis. Mano draugas nuolat atsisukdavo į mane seanso metu ir tyliai klausdavo: ar tikrai vertėjo jai rodyti tokius intymius ir skausmingus išgyvenimus? Iš tikrųjų kai kurie kadrai nelengvi ir netgi šokiruojantys. Filmo pabaigoje parodomas ištisas Celine Dion sustingimo ir paralyžiaus sindromo priepuolis – moteris visiškai priklausoma nuo medikų ir negali nei prakalbėti, nei normaliai prakvėpuoti.

 

Nepaisant to, garsi dainininkė rodo, kaip kasdien vartoja vaistus, lanko terapiją, dirba su kūnu ir mankšta bei ilgisi muzikos. Filme išvysite ir praeities kadrų, tiesa, ne itin nuoseklių – dalis iš karjeros pradžios, dalis iš šlovingojo dešimto dešimtmečio, kada atlikėjos albumai vienas po kito tapo patys populiariausi pasaulyje. Pati atlikėja pastebi, kad neturi didelio ego ir poreikių, išskyrus vieną – nori sekti savo balsu ir būti scenoje, jausti ryšį su klausytoju, kokį jautė ištisus dešimtmečius.

 

Filmas iš esmės įprasmina dainininkės kaip menininkės būtinybę dainuoti, nes be dainavimo nieko nebelikę. Tiesa, kadruose išvysite ir atlikėjos dvynius, vyresnįjį sūnų, bet apie santuoką su Rene ne kažin kas kalbama. Po filmo kyla tik viena didelė nuostaba: kokia drąsi Celine Dion, kad išdrįso kalbėti apie sudėtingą ligą, nebeslėpti ir nebemeluoti niekam. Manau, šis atvirumo filmas ją savaip išvadavo ir pastiprino vėl grįžti dainuoti. Manau, filmo labiausiai reikėjo ne tiek žiūrovui, kiek jai pačiai ir jis iš esmės pritildo visus tuos kritikus, kurie kažkada replikavo Celine Dion išsekusias kūno linijas, kurias koregavo didžiulis kiekis toksiškų vaistų, norint pažaboti jau prasidėjusius spazmus ir suvaldyti balsą. Filmas pavyko jautrus, be viso to labiausiai nustebino Celine DIon paprastumas, savo senėjimo priėmimas ir susitelkimas ne į savo išvaizdą (o ką žmonės pagalvos, kaip aš čia atrodau), bet į veiklą kaip gyvenimo variklį.

 

P. S. Pagal šį filmą yra išleistas CD ir vinilinė plokštelė su garsiausiomis Celine Dion dainomis, kurios skamba filmo metu.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Gilyn į mišką" / "Into the Woods"

Sveiki,

Filmas „Gilyn į mišką“ (angl. Into the Woods) (2014) turėjo mažų mažiausiai būti malonus, nes surinkti aktoriai ir siužetas žadėjo be galo daug. „Geišos išpažinties“ bei miuziklų „Čikaga“, „Devyni“ režisierius Rob Marshall žadėjo irgi daug. Pasakų kryžminimas (Broliai Grimai, Šarlis Pero) atrodė neįtikėtinai paranki idėja šiuolaikiniam kinui, juolab, kad pamažu vientisos pasakos interpretacijos paskutiniuoju metu buvome sulaukę tik „Piktadarės istorija“ – dar vis neatsibodęs žanras, o miuziklas irgi svaigino įvairiomis galimybėmis.

Deja, filmas manęs „nepalietė“, nesujaudino ir nesudomino. Siužetas nors ir ganėtinai neprastai suraizgytas, bet filmo pradžia labai neįspūdingai silpna, o vėliau beveik visa filmo siužetinė eiga nuspėjama. Personažų pasakų maišalynė skirta labiau suaugusiai auditorija nei vaikams, kurie su tomis pasakomis tik pradeda susigyventi, nėra itin gabūs atskirti veikėjus ir juos identifikuoti iš skirtingų pasakų. Miuziklo dalis man irgi nepatiko – dominuoja aštrūs ir spigūs, erzinantys ir ganėtinai monotoniški balsai, kurie nepadėjo nei filmui, nei patiems aktoriams. Pasaką miuziklą gana palankiai įvertino kino kritikai, tačiau aš toks gailestingas nebūčiau. Iš aktorių galėčiau paminėti nebent dvi – Emily Blunt, kuri įtikino ir, žinoma, Meryl Streep, kurios pasirodymas buvo nominuotas „Oskarui“, kas mane itin nustebino. Taip, ji filme atrodo gerai, tačiau jokios nominacijos už šį vaidmenį jai neskirčiau, todėl įtariu tiesiog nesveiku pataikavimu – vien dėl to, kad ji legendinė Meryl Streep. Apie Anna Kendrick aš šįkart patylėsiu – visiškai netiko Pelenės vaidmeniui – nuobodi per visą pilvą ir paimta tikriausiai dėl to, kad turėjo dainavime patirties. Apie vyrus princus aš tegaliu pasakyti tik tiek – tipiški, statiški, nuobodūs, o vienas iš jų dar ir prastai dainuojantis.

Grafikos elementų, lyginant su „Piktadarės istorija“, šiek tiek pagailėta. Gal dėl riboto biudžeto, nežinau... Ir šiaip filmas ganėtinai nuobodus, trūko juokelių, intrigos, kažko, kas prikaustytų ir suaugusį žiūrovą. Gal reikėjo statyti ne miuziklą? Nežinau. Žodžiu, mane filmas nuvylė.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dar kartą, iš naujo" / "Begin Again"

Sveiki,

Šiandien noriu labai trumpai pakomentuoti kino filmą „Dar kartą, iš naujo“ (angl. Begin Again) (2013), kurį režisavo muzikinių filmų režisierius John Carney, kurį puikiai įvertino tiek žiūrovai, tiek kino kritikai. Su šiuo režisieriumi jau buvau susidūręs, kai teko pamatyti jo filmą „Once“ (2006), kurį labai rekomendavo kai kurie žiūrovai. Pažiūrėjau – nepatiko, nieko ypatingo tame filme nepamačiau ir netgi nusivyliau. Nors „Dar kartą, iš naujo“ filmas surinko kiek mažesnius reitingus už „Once“, bet jis man kur kas šiltesnis, mielesnis ir įdomesnis. 

Iš esmės filmo reitingą kelia tai, kad režisieriui sulaukus pripažinimo pagaliau pavyko į filmą prisikviesti didelio žinomumo žvaigždes – Mark Ruffalo, Keira Knightley ir pasaulinio pripažinimo kaip atlikėjo sulaukusio Adam Lavine. To pakako, kad filmas tiesiog šautų į viršūnę, bet režisierius savo istorija iš esmės beveik nieko nesiskiria, kuria tą patį per tą patį – didžiuliame mieste atsitiktinai susitinka nepažįstami muzikos kūrėjai, klausosi mp3, dalijasi patirtimi ir kuria kažką savo, myli, įsimyli, perdega ir vėl įsimyli, iš naujo...

Šis filmas man pasirodė kur kas švelnesnis, šiltesnis, nors labiau komercinis, tačiau dėka žinomų aktorių kažkaip buvo įdomu žiūrėti. Jų naujus amplua ir lyginti naujas galimybes. Iš esmės tai tikrai lengvas, paprastas su Niujorko laisvų menininkų dvasia filmas. Patiko laisvam vakarui.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela