Filmas: "Mandarinai" / "Mandariinid" / "Tangerines"

 

Sveiki,

 

Sakartvelo režisierius Zaza Urushadze (1965-2019) plačiai nuskambėjo, kai į „Oskarus“ geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje pasibeldė su filmu „Mandarinai“ (angl. Tangerines) (2013). Istorija mus nukelia į 1992 metus, kai Kaukaze (Abchazijoje) gruzinai kovojo su čečėnais dėl teritorijų. Įdomu tai, jog tuometinėje Gruzijoje gyveno ir estų pulkelis, užsilikęs dar nuo Sovietų Sąjungos laikų, kurie vertėsi mandarinų auginimu ir pasilikę tose žemėse regėjo protu nesuvokiamus karus.

 

Pagrindinis veikėjas Ivo, kurį suvaidino šviesaus atminimo estų aktorius Lembit Ulfsak, užslinkus karui, priešingai nei daugelis vietos gyventojų, visgi lieka kaimo sodyboje. Kartu su kaimynu ir darbo draugu jie rūpinasi savo namais, augina mandarinus, kala naujam derliui dėžes, tačiau neaišku nei kam tie mandarinai bus reikalingi, nei kas juos visus nupirks, kai aplinkui vyksta karas. Į kiemą užsuka čečėnų kariai, kurie prašosi senuko Ivo maisto, apžiūri jo šeimos fotografijas, tačiau Ivui tai skaudi tema ir galbūt su tuo susijusi priežastis, kodėl jis kaip Don Kichotas pasiliko šiose žemėse skinti mandarinus.

 

Netrukus paaiškėja ir viso filmo įtampos struktūra, kai netoli Ivo namų per susišaudymą jis aptinka sužeistą čečėną ir leisgyvį gruziną. Paguldęs savo namuose į skirtingus kambarius du mirtinus karo priešus, senukas, rizikuodamas viskuo, imasi jų slaugos... Čečėnas netrukus pareiškia, jog žūtbūt nužudys priešą, gulintį už sienos...

 

Šiaip filmas gan įdomus, nes toji slaugomų priešų priešprieša ryškiai kelia įtampą, tačiau jau nuo pat pradžių tampa aišku, link kokios didaktikos keliauja kino kūrėjai. Filmas itin mažo biudžeto, nufilmuotas provincijoje ir vienoje gan apleistoje sodyboje, tačiau filmo idėja remiasi su(si)taikymu su kultūrinėmis skirtybėmis. Ar karo metu įmanoma, kad du priešai taptų ne tik draugai, bet ir kovotų abu už naują idėją? Šiaip filmas savitas dėl nematytų arba retai Lietuvoje matomų Kaukazo karo bei kultūrinių kontekstų, tačiau tenka pripažinti, jog filmas primena senos pasakos motyvą t. y. senukas kaskart duoda savo namų taisykles, o vyrukai turi jų laikytis, pavyzdžiui, kol abu yra jo namų viduje, jie negali vienas kito nei mušti, nei žudyti, tad belieka laukti, kol jie pasveiks... Ir taip kaskart su vis naujomis sąlygomis, kol du priešai pradeda bent jau pakęsti vienas kitą. Dialogai taip pat konstruojami nenatūralūs, suliteratūrinti, dvelkia liaudies pasakų sugestija, nors šalia ir vyksta žiaurus karas, vaizduojami susišaudymai...

 

Apskritai tai keistokas filmas. Manau, režisieriui pavyko šalia brutalių karinių filmų išgauti savitą karo istorijos su pasakos motyvais koloritą, kuris, bent jau manęs, neįtikino, tačiau graudino kaip graži didaktinė pasakaitė. Galiausiai režisierius, pats būdamas gruzinu, ieško šiame filme ne atpirkimo, o susitaikymo, todėl iškelia vienybės ir karo beprasmybės dėl kvailų įsitikinimų idėją. O ir mandarinų giraitės papėdėje tas pats čečėnas, tas pats estas, tas pats gruzinas gali valgyti šašlykus ir kalbėtis apie muziką. Manau, daugeliui kino gurmanų padarys įspūdį.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 8.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Filomena" / "Philomena"

 

Sveiki,

 

Paskutiniuoju metu į amerikiečių ir britų draminius filmus, kurie „apipilti“ nominacijomis ir apdovanojimais žiūriu gana įtariai, nes galiu iškart nujausti aiškią receptūrą, politinį kontekstą, už ką filmas pelnė tiek garbės. Jau kuris laikas didelė dalis tokių filmų tampa tiesiog neblogi arba vidutiniai, pernelyg mąstyti nereikalaujantys, tačiau lyg ir nebanalūs, kad būtų įveikiami emociškai bet kam. Anuomet, kai pasirodė Stephen Frears režisuota biografinė drama „Filomena“ (angl. Philomena) (2013), norėjau labai pamatyti, net neabejojau, kad Judi Dench, nuostabi savo kartos aktorė, įtrauks nuo pat pirmų kadrų, tačiau žiūrėdamas šiomis dienomis šį filmą pajutau tam tikrą atmetimo reakciją. Bent jau iš pradžių.

 

Žinoma, Judi Dench yra Judi Dench ir jai sunku prilygti. Pati istorija kaip iš kokio keistai atpažįstamo chrestomatinio vadovėlio: sunkmečiu vienuolės priglaudžia jaunas šeimų dėl gėdos atstumtąsias merginas, padeda joms pagimdyti už vergišką kasdienį darbą, o ir reikalui esant su kūdikiais elgiasi kaip su savo nuosavybe. Jaunoji Filomena tą, aišku, patiria, o po 50 metų, jau senutė, kuriai netikėtai prabyla ilgai maldytas sąžinės balsas, leidžiasi ieškoti sūnaus. Jai dar talkina ambicingas žurnalistas su suteršta reputacija. Ilgą laiką galvojau, ką aš čia, po velnių, žiūriu? Istorija pasirodė bent pirmąsias 45 minutes tokia lėkšta, kad nesupratau, kaip šis filmas apskritai atsidūrė tokioje matomoje vietoje, tačiau netrukus veikėjai nuskrenda į JAV ir ten netikėtai Filomenos savastis „suskamba“ kažkaip įdomiai: netašyta, nepasiturinti moterėlė auklėja savo nuoširdžiu pavyzdžiu arogantišką žurnalistą, kuris ją visąlaik mato kaip visuomenės atsilikėlę, iš kurios galima išpešti naudos.

 

Žodžiu, beveik komikinė kontrastinga porelė (senutė ir žurnalistas) atranda sūnaus istorijos užuomazgas ir netgi išsiaiškina, kad jis buvęs dešimtame dešimtmetyje įtakingas tarp politikų ir negana to, dar ir homoseksualus. Mama besąlygiškai priima sūnaus homoseksualumą ir pamažu arogantiškam žurnalistui ima vertis kažkokia apčiuopiama Filomenos paslaptis. Ji nemoka smerkti, yra besąlygiškai atsidavusi sūnaus susikurtam portretui ir nesmerkia nei melagių vienuolių, net nesugeba pasiųsti sadistės dviveidės paralyžiuotos davatkos vienuolės, kurios vaginos nekaltybė yra pamatas viso jos krikščioniškojo tikėjimo, o visa kita – tai tų jau nuodėmingų paauglių seksualinių geidulių sugriauti gyvenimai, kurie neverti dangiškos malonės. Nepatikėčiau tokia istorija, jeigu nežinočiau, jog tai biografinis filmas apie katalikų vienuolių savavališkai išdarkytas šeimas, apie homoseksualų JAV politiką. Galiausiai Filomena apskritai tampa krikščioniškosios doktrinos ir Jėzaus mokymo apreiškimu, idėja, o teisiantis žurnalistas ir vienuolės nuodėmių verslininkės ir juodų avelių ganytojos tarsi paties Mozės perskeltos Raudonosios jūros pusės, kurioms nelemta susidraugauti. Žodžiu, Filomena tampa žiūrovams šventąja be jokių ceremonijų ar pompastikos, vien tik savo praktišku pasaulio priėmimu: niekindamas ir draskydamasis nieko nepakeisi, tik tuščiai išeikvosi laiką ir jėgas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Sraigės lietuje" / "Snails in the Rain"

 Sveiki,

 

Dar vienas LGBT tematikos filmas „Sraigės lietuje“ (angl. Snails in the Rain) (2013), kurį režisavo Izraelio režisierius Yariv Mozer, o pastarasis atlieka savo filme antraeilį dėstytojo vaidmenį. „Sraigės lietuje“ mus nukelia į 1989 metų Izraelio didmiestį, kuriame stebime dailaus ir merginų geidžiamo Boazo gyvenimą. Boazas gyvena su drauge ir jie netrukus planuos vedybas, juos lanko Boazo motina, tad būsimoji marti, nors ir sulaukia atšiaurumo, tačiau stengiasi su uošviene būti mandagi. Boazas studijuoja, laisvalaikiu lanko baseiną ir uždarbiauja padėdamas krovinių skyriuje, tačiau jis jaučiasi keistai pažeidžiamas, jį persekioja vyrų žvilgsniai, kurie labai dažnai nukrypsta į šoną, vos tik šis juos pastebi. Galiausiai mes suvokiame, kad šie žvilgsniai neatsitiktiniai, nes pats Boazas jaučiasi permatomas...

 

Boazas gauna slaptus buvusio meilužio karinėje tarnyboje laiškus, kuriuos parsineša ir laiko savo stalčiuje (lyg niekur nieko!), o pastaruosius slapta perskaito jo draugė. Galiausiai vyrukas visur jaučiasi nesaugus, ypač vyrų persirengimo kambaryje. Mintimis dažnai pasineria į prisiminimus, o šalia paraleliai dar pasakojama antraeilė dėstytojo, kuris moka žigolo už seksualines paslaugas istorija...

 

Žiūrėjau aš šį filmą ir vis galvojau šios istorijos esminę ašį. 1989-ieji, pats AIDS plitimo pasaulyje pikas, o homoseksualumas demonizuojamas pačiais įvairiausiais būdais. Kokia tuokart buvo Izraelyje politinė santvarka taip pat sudėtinga pasakyti, tačiau iš pagrindinio veikėjo elgsenos matome tuos pačius neigimo, sudėtingus savęs priėmimo etapus, melą, užsisklendimą. Neretai tokiose situacijose žmonės pasirenka meluoti ir griauna šiaip jau artimiausių žmonių (žmonos ar vyro) gyvenimą dėl visuomenės spaudimo. Nors filmo pabaigoje lietuje matome vyrą, žmoną ir vaiką, sunku pasakyti, ar tai tikrovės reginys, ar troškimas būti kaip visi vizijoje ir apskritai sunku suvokti, ar tokia šeima gali būti laiminga. Žinoma, filmas iškelia šiuos probleminius socialinius klausimus, tačiau pats filmas nėra tas, kurį įsiminsite. Visgi jame pasigedau įdomesnių pasakojimo rakursų, meninių detalių ir kitų sudedamųjų. Perteikta trilerio braižu psichologinė tragedija tampa labiau tipiniu pasakojimu apie tas pačias problemas, kurias kinas jau seniai išnagrinėjo, todėl, bent man atrodo, kad tokiu atveju reikia itin geros režisūrinės akies, netikėtos pasakojimo perspektyvos, ko iš esmės šis filmas stokoja.

 

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Eliziejus" / "Elysium"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Dešimtasis filmas.

 

Kaip aš pasiilgau fantastinių ir įtemptų veiksmo filmų, kuriuos ryte rydavau prieš dešimtmetį! Genamas tos nostalgijos nusprendžiau pažiūrėti visų labai įvertintą režisieriau Neillo Blomkampo filmą „Eliziejus“ (angl. Elysium) (2013). Pastarasis filmas mums pasakoja apie socialinės nelygybės kamuojamą žmonijos ateitį. Pasaulio turtingieji su pažangiomis gydymo technologijomis atsiskyrė nuo Žemės ir sau saugiai ir prabangiai gyvena kosminėje stotyje, vadinamoje Eliziejumi. Visi likę žemės žmonės, kamuojami ligų ir nepritekliaus, trokšta patekti į kosminę stotį kaip į išsvajotą rojų.

Kaip tokiuose filmuose ir būna, galingieji trokšta valdyti procesus žemėje, tačiau nenori dalytis savo technologijomis. Jiems svarbiausia valdžia. Centrinė filmo figūra tampa smarkiai radiacijos nušvitintas ir mirštantis Matt Damon skurtas veikėjas Maksas, kuris nebeturėdamas ko prarasti, todėl į savo galvą implantuoja (tai vienintelis man patikęs filmo momentas!) jį stiprinančią kovinę technologiją ir tampa „pagerintu“ kiborgu, tačiau prisiverda galybę košės sau ir savo draugei daktarei. Eliziejaus galingieji pradeda medžioti Maksą...

Tiesą sakant, seniai bežiūrėjau tokį neįtraukiantį ir nuobodų fantastinį veiksmo filmą. Gal darausi per senas ir atsparus? Tiesiog filmo veiksmas ir siužetas tiek primityvus, kad norėjosi prasukinėti. Nejaudino praktiškai niekas. Dirbtinai pritempta apokalipsinė Žemės ir žmonijos ateitis atrodė apipinta kino klišėmis, viskas daugmaž jau kažkur matyta. Viensiužetis pasakojimas yra toks plokščias, kad filmas nepateikia jokios idėjos, absoliučiai net nebando provokuoti. Maksas didvyriškai pasiaukoja dėl mylimos moters ir jos dukrelės, veblena apie vaikystėje duotus pažadus, bando iš žiūrovo išmelžti kažkokias emocijas, bet viskas taip nuspėjamai skysta, kad net koktu. Moteris įsikibusi savo dukrelės, gėriui atstovaujantys skurstantieji ir galios pozicijoje tikri moralės antžmogiai – tradicinė pamokslaujanti gerumo ir blogumo kunigėlio tribūna. Jeigu filmą žiūrėčiau būdamas ketvirtoku, gal jis ir patiktų, tačiau dabar visumoje, neskaitant neblogų kino efektų, taip lėkšta ir banalu, kad per tuos nuobodžius kompiuteriniais žaidimais grįstus susišaudymus tiesiog pražiovavau. Likau taip ir nesupratęs ir, tiesą sakant, gerokai apviltas, kai man komentatoriai žadėjo išlaikytą ir netikėtą filmo pabaigą. Pabaiga absoliučiai standartinė, idėja plokščia, veiksmas nuobodus ir standartinis. Filmas žemiau vidutinio. Jaučiuosi iššvaistęs vakarą.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adelės gyvenimas: I ir II skyriai" / "Žydra spalva - šilčiausia" / "Blue Is the Warmest Color" / "La vie d'Adèle"

Sveiki, skaitytojai,

Šį auksine palmės šakele Tarptautiniame Kanų festivalyje apdovanotą filmą tausojau labai ilgai. Dar ilgiau, tikriausiai, atidėliojau dėl jo ilgumo – 3 valandos! Kuo toliau, tuo man sunkiau išžiūrėti daugiau nei dviejų valandų trukmės filmą, todėl juos paprastai esu linkęs atidėlioti ilgesniam laikui. Na, o režisieriaus filmą Abdellatif Kechiche „Adelės gyvenimas: I ir II skyriai“ (pranc. La vie l‘Adele), arba kai kur verčiama pagal anglišką variantą „Žydra spalva – šilčiausia“ (angl. Blue Is the Warmest Color) (2013) atidėliojau ketvertą metų. Tikriausiai tikslingiau filmą versti pagal anglišką variantą, nes filmas pastatytas pagal dailės grafikos filmą būtent tokiu pavadinimu.

Filmas apie dviejų įsimylėjėlių moterų, Adelės ir Emos, istorija buvo aptarinėjama ilgą laiką. pasirodo, aktorės, kurias išgarsino šie vaidmenys, ne juokais šokiravo paties režisieriaus užgaidos. Vien merginų susitikimo scena buvo perfilmuota šimtą kartų, o sekso scenos, kurios ne vieną šokiruoja atvirumu, buvo filmuojamos dešimt dienų, nuolat aktorėms būnant nuogoms. Kalbinamos aktorės teigė, kad nė už ką daugiau nedirbtų su šiuo režisieriumi. Nepaisant iškankintų aktorių ir griežtų reikalavimų, filmo duetas yra tikriausiai stipriausia filmo dalis, nes aktorės tiesiog filmuojamos stambiu planu, atrodo, natūralios, išskirtinės, gyvos, evoliucionuojančios šiais vaidmenimis. Tai nepaprasti Leo Seydoux ir Adele Exarchopoulos vaidmenys, dėl jų verta žiūrėti šį filmą.

Istorija pasakoja apie mokyklą su literatūrine pakraipa baiginėjančią jaunąją Adelę, kuri nepatenkinta seksualiniu eksperimentavimu su vyrais, galiausiai susidraugauja su mėlynplauke lesbiete ir įsivelia į ilgus dramatiškus santykius. Man patiko, kad istorijoje pavyko gyvai užfiksuoti jaunosios Adelės paklydimą, sutrikimą, atradimą ir vėl paklydimą. Istorija tęsiasi maždaug 3-5 metus, per kuriuos prasideda ir baigiasi Adelės viena gyvenimo atkarpa, kurioje ji pražįsta kaip rožė ir sutraumuoja. Tai dar vienas prancūzų kino mėginimas LGBT asmenų santykius perteikti natūralioje prancūziškoje erdvėje, pavaizduoti įprastiniais normatyviniais santykiais. Nemeluosiu, kad tai vienas geriausių lesbietiškų filmų, kokius esu matęs ir tikrai pranoksta „Liepsnojančios damos portretą“, beje, irgi prancūzišką filmą, kurį galėjote pamatyti šiemet Kino pavasaryje.

Prancūziška maniera nufilmuotas filmas tarsi sukuria gyvenimą kine, patiki slegiančiu Adelės gyvenimo prasmės ir aistros paieškų ritmu. Tiesa, kai kurios erotinės scenos pernelyg pasirodė ištęstos ir tikrai aktorės, atrodo, kad mylėjosi viena su kita, kaip tai daro tikros lesbietės. Toks jausmas, kad režisierius sadistiškai tą norėjo nufilmuoti ir įdėti į filmą. Bet manęs asmeniškai tai neglumino, kadrai estetiški, nors ir netoli iki pronografinio žanro, tačiau žavėjo aktorių ryžtas, atsidavimas. Kad Lea Seydoux puiki, nekilo net abejonių, nes žinau ją iš daugelio jos vaidmenų, tačiau kur kas labiau stebino jaunoji Exarchopoulos, kuri labai įtikinamai perteikė likimo blaškomos būsimos-esamos mokytojos gyvenimą. Filmas išties jaudinantis, gyvas, jautrus, erotizuotas ir, kaip jau sakiau, įtikinantis. Paminklas LGBT žmonėms ir, tiesą sakant, labai labai gerai ir gurmaniškai pažiūrimas visiems heteroseksualams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 88/10

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Borgmanas" / "Borgman"

Sveiki,

Olandų režisieriaus diskutuotina absurdo drama „Borgmanas“ (oland. Borgman) (2013) netgi ir dabar tarp lietuvių internetiniuose forumuose kelia prieštaringų diskusijų. Vieniems filmas patinka, kitiems – logikos neturintis absurdo kūrinys. Scanoramos festivalyje rodytas filmas išties mano atmintyje išliks dar ilgam, o tam yra ne viena priežastis...

Filmas pasakoja lyg kokiame „Iltinis dantis“ filme apie keistą šeimynėlę, kurios motina į namus įsileidžia senyvą valkatą, ima juo besąlygiškai rūpintis, kol galiausiai senukas uzurpuoja jos mintis ir pamažu sunaikina visą šeimą... Daugelis pastebėjo itin nestandartinę ir minimalistinę filmo misticizmo raišką, kuri neįtiks tiems, kurie su filmu nesimoko atrasti naujų prasmės jungčių, neįskaito simbolių ir kitų dalykų. Filmas man asmeniškai buvo ištisas prasmių atlasas. Visų pirma – pagrindinis veikėjas atstovauja demoniškajam pasauliui ir vaizduoja patį blogį, velnią, tik aišku, jis kur kas šiuolaikiškesnis, negu būtų galima numanyti. Filmo pradžioje ne veltui akcentuojama apie blogio pasklidimą Žemėje eilutė iš Biblijos. Kitą vertus, pagrindinis veikėjas gan komiškos išvaizdos, primena Pinčuką iš miuziklo „Velnio nuotaka“. Tai kraupi blogio metamorfozė, suteiktas žmogiškasis pradas, kuris kelia prieštaringus tiek logikos, tiek estetikos jausmus ir netgi priminė senąsias čekų pasakas apie velnius, kurie labai jau pasirodydavo žmogiški.

Kiek čia to deklaruojamo trilerio? Praktiškai tik trilerio forma, visas turinys iš esmės yra žlungančios šeimos santykiai, kurių šaltumą ir abejingumą papildo blogio jėgos, nuojauta, tuštumos ir psichologinio smurto nuojautos. Tik režisierius pasirinko gana neįprastą simbolinio filmo raišką, perteikiantį trileriui būdingais etapais pasakojimo manierą ir struktūrą. Filmas absoliučiai man nieko gero nežadėjo, tačiau patyriau neapsakomą malonumą jį narpliodamas, piktindamasis ir nuolat vis stebėdamasis – kas apskritai yra nuostabu, nes režisierius praleisdamas tam tikrus kine pasakojimo šabloninius niuansus pateikia ištisą filosofinį rebusą. Kiek tavo, žiūrove, plati vaizduotė visame tame marionečių šou įžvelgti biblijines prasmes? Filmu laikyčiau ne tiek vykusiu, bet ir šiokiu tokiu mano asmeniniu atradimu.

Garantuoju tik vieną – daugeliui filmas tikrai nepatiks, todėl vien dėl to verta jį žiūrėti, nes kitoks.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaliniai" / "Prisoners"

Sveiki,

Kanadiečių režisierius Denis Villeneuve man puikiai pažįstamas iš tokių filmų kaip „Moteris, kuri dainuoja“ (2010) bei „Atvykimas“ (2016), tad net nežinau, kas ilgą laiką mane stabdė pažiūrėti puikiai įvertintą kriminalinę dramą „Kaliniai“ (angl. Prisoners) (2013). Tiesą sakant, man režisierius kur kas labiau patiko, kai jis dirbo su prancūziška rinka, pavyzdžiui, jo šokiruojantis filmas „Moteris, kuri dainuoja“ net po daugelio metų rezonuoja savo egzotiška kompozicija ir sudėtingu siužetu. Iš esmės visko, ko besiimtų šis režisierius daugiau ar mažiau verčia suklusti, tad ateityje tikrai norėsiu pamatyti jo filmą „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“, nors, pavyzdžiui, „Sicario“ manęs absoliučiai nesudomino, kad antrąją dalį net nebesivarginau žiūrėti...

Kalbant apie „Kalinius“ – tai išties įtraukianti įtempto siužeto drama apie pagrobtus vaikus ir keršto bei tiesos ištroškusį tėvą. Slogi atmosfera, slogios emocijos, gilios traumos – visa tai mėgsta dažniausiai tikrieji kino gurmanai, kuriems kinas nėra vien tik pramoga. Puikiai išvystytas scenarijus turėjo visus šansus kito režisieriaus rankose tapti eiliniu kriminaliniu trileriu, tačiau jis sugebėjo visą medžiagą pakylėti iki vidinės veikėjų tragedijos, atskleisti vidinį rezonansą, todėl bet kokiu atveju filmas puikus, kad ir trunkantis beveik pustrečios valandos.

Pagrindinius vaidmenis sukuria puikiai žinomi Holivudo aktoriai Hugh Jackman bei Jake Gyllenhaal, kurie retai pasirodo kokiose nors visiško pigaus absurdo filmuose. Drąsiai galiu teigti, kad filmas „Kaliniai“ iš esmės yra tas didysis kinas, dėl ko verta traukti į kino sales, nors galima įžvelgti tam tikrų dėsningų ir nuspėjamų filme aplinkybių, kai kada perdėto didvyriškumo tonacijos aukojantis, darant tam tikrus veiksmus, tačiau finalas, kuris atperka savo neteisingumu iš tikrųjų paliudija kino galią, kai iš esmės nepataikaujama žiūrovui su happy end pabaigomis, o iš tikrųjų, kaip gyvenime ir būna – prisišikai į kelnes, tai ir dvokia per tris metrus.

Visgi filmas šį bei tą priminė. Toks savotiškas kelių gerų filmų miksas, kaip antai amerikietiška versija „Paslaptis jų akyse“, kriminalinį seną gerą filmą „Septyni“. Svarbiausia, kodėl filmas pavyko, manau, yra pasirinkta teisinga tonacija, kad nusikaltimas tai nėra nuotykis, kurį reikia patirti, kad sujaudintum ir iš dalies pateisintum žiūrovo lūkesčius, o patirtį tą slegiantį atpirkimo, atsakomybės ir iš dalies beprotybės potyrį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meilės punčas" / "The Love Punch"

Sveiki,

Amerikietiška komedija su pritrenkiamai talentinga britų aktore Emma Thompson „Meilės punčas“ (angl. The Love Punch) (2013), bet pats filmas toli gražu nėra pritrenkiantis filmas. Iš pažiūros atpažįstamas vienas prastesnių holivudinių komedijos braižų, papasakota istorija nekelia didelių sentimentų ir jausmų, nors kai kurios anekdotinės situacijos ir privers nusikvatoti, tačiau visumoje filmas ganėtinai plokščias ir lėkštas.

Pradėkime nuo to, kad Džemso Bondo berniukas Pierce Brosnan atrodo kaip sustabarėjusi teksasietiško sukirpimo šaknis, negyvas ir absoliučiai netalentingas. Ką daro E. Thompson, sunku pasakyti, nors ir žavi ir charizmatiška, tačiau lėkštumo prislėgtame filme atrodo šiek tiek senstelėjusi ir įsprausta į perdėtos komikės rėmus. Visumoje filmas kaip koks meilės kurortinis romanas, kuriame dalyvauja sena sutuoktinių pora, kadais išsiskyrusi, tačiau per nuotykius vėl ir vėl prisimenanti savo aistringą prigimtį. Visa filmo „filosofija“ ta, kad meilė ir nuotykiai, priartėjus prie pensijinio amžiaus gali atrodyti kur kas saldesni ir juokingesni, nei jaunystės metuose, jeigu tik tu neprarandi noro džiaugtis gyvenimu – tokių filmų, deja, esu matęs ne vieną ir ne du, tad jau tik prasidėjus, žinojau, kuo visa tai baigsis.

Brilianto vagystė, noras išsaugoti savo pensiją ir bendras išsiskyrusiosios poros tikslas jau pamirštamas, rodos, nuo pirmųjų akimirkų, nes kur kas smagiau visa tai planuoti ir organizuoti, nei gauti iš tikrųjų. Nors situacijos nuotaikingos, bet tiesmukos ir neoriginalios, nors aktoriai žinomi, bet jie rėmuose, nors filmo siužetas dinamiškas, tačiau realiai nuspėjamas ir klaikiai atpažįstamas, kad atrodo, jog filmą tiesiog užsakė, nes reikėjo užkimšti kažkuo kino pasiūlos repertuarą pagal jau lengvai atpažįstamą repertuarą. Taigi, tiek žinių.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb:5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naktinis traukinys į Lisaboną" / "Night Train to Lisbon"

Sveiki,

Kai pasirodė romanas „Naktinis traukinys į Lisaboną“, jį puikiai pasitiko literatūros kritikai ir tik laiko klausimas, kada kas nors imsis šį kūrinį ekranizuoti. Tai visgi nutiko ir „Naktinis traukinys į Lisaboną“ (angl. Night Train to Lisbon) (2013) pasirodė su pritrenkiančio sukirpimo aktoriumi Jeremy Irons, tačiau filmas kino kritikams taip neįtiko, kad bemaž filmą supeikė visi, kas tik galėjo.

Visgi nusprendžiau surizikuoti, nes norėjosi kažko romantiškai poetiško, pasivaikščioti po Lisaboną ir, galima sakyti, kad iš dalies šis filmas pateisino mano lūkesčius. Šveicarijos Berne gyvenantis profesorius ima elgtis keistai – meta visus darbus ir išvyksta į Lisaboną, rankoje turėdamas mažą knygutę, kurią parašė revoliucionierius iš Lisabonos. Nuolat skaitydamas jo filosofinę rašliavą, jis kone žurnalistiškai narplioja mirusio autoriaus gyvenimą, susipažįsta su gausybe žmonių ir pats pamažu iš nuobodžiaujančio snobo keičiasi... Jeigu tikitės įtempto detektyvo – pamirškite. Filme iš esmės pasakojamos dvi istorijos – anų laikų Lisabonoje gyvenusių revoliucionierių ir J. Ironso atliekamo personažo šių laikų Lisabonoje. Iš nuolaužų lipdoma politinė ir meilės istorija, čia nusikeliant į praeitį, čia vėl pasakojant iš šių dienų perspektyvos.

Visgi nepasakyčiau, kad išties neblogos fabulos filmas mane jaudintų. Kažko jame visgi trūko arba buvo per daug. Tie sintetiniai poetiniai intarpai, na gerai, dovanoti, tačiau atrodo, kad filmas ištęstas, jame trūksta kibirkšties iš pagrindinio veikėjo, toks jausmas, kad J. Ironsas neišnaudotas iki galo, toks tylenis profesorius, kartais itin erzinantis, atrodo net nelogiškas, kodėl dabar, jau sulaukęs garbaus amžiaus, leidžiasi kaip koks jauniklis neracionaliems ir instinktyviems sprendimams. Kitą vertus lyg ir viskas logiška: visą gyvenimą nugyvenęs racionalų gyvenimą troško tikrojo gyvenimo nuotykio. Filmas vizualiai papildytas Lisabonos gatvelėmis – žavu ir gražu. Šiek tiek pačios Portugalijos istorijos ir kitų dalykų, bet visumoje pažiūrėjus filmą, neapleidžia jausmas, kad puiki knyga nugrybavo iki vidutiniškos ekranizacijos, stokodama originalesnių sprendimų.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 30/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Zero teorema" / "Nulinė teorema"/ "The Zero Theorem"

Sveiki, kino gerbėjai,

Legendinio filmo „Brazilija“ režisierius Terry Gilliam pasižymi savitu futuristiniu kinu, kuris visame pasaulyje turi savo gerbėjų. Nesu itin didelis tokio chaotiškai crazy kino mėgėjas, tačiau tam tikros juostos iš tikro yra padariusios nemenką įspūdį, tačiau T. Gilliam kinas visgi tikriausiai bus „ne mano kinas“, tačiau nepaisant to, žinodamas, kad galiu laukti iš savęs atmetimo reakcijos, nusprendžiau pažiūrėti, kaip atrodo jo vienas naujesnių darbų „Zero teorema“ arba dar kitur verčiama „Nulinė teorema“ (angl. The Zero Theorem) (2013).

Filmas su pritrenkiančių aktorių kolektyvu, ką jau reiškia vien Tildos Swinton pasirodymas, kurios iš pradžių – prisiekiu! – neatpažinau jos bei kino genijaus Christoph Waltz sukurtas vaidmuo. Visgi aktorių vaidmenys karkasiniai, negyvi, tipažiniai, funkcionuojantys veikiau kaip futuristiniame teatre ir su aukštu pilotažu, aktorinės meistrystės prasme, nieko bendro neturi. Daugybė instaliacinių laidų, kažkokių absurdiškų skaičiavimų, teorijų apie visatos sutraukimą į vieną tašką ir kitų fizikinių bei astronominių teorijų bei skaičių, kurie įgauna dar tirštesnį išgalvoto vartotojiško ir darboholiško košmariško gyvenimo atmosferą. Kuklus vyrukas nuo ryto iki vakaro dirba prie kompiuterio Sizifo darbą, pamažu jame atgyja žmogiškieji jausmai ir jis įsimylį kekštytę, na, o tada jau vien tik lėkšta meilės istorija, „įvilkta“ į karnavalinį fantasmagorinį rūbą.

Tiesą sakant, visas filmas karnavališkas, skirtas smagintis ir žavėtis aplinkos detalėmis, režisieriaus gebėjimu kuo labiau pašėlusiai pasakoti savo istoriją. Tiesą sakant, filmas nėra blogas ir intelektualumo, kurį čia dalis žiūrovų įžvelgė, ne kažin kiek. Man toks kinas ir pateiktis nėra artimi ir visi simboliai jau kažkur matyti netgi tuose pačiuose senesniuose režisieriaus darbuose. Filmas įdomus buvo nebent tik dėl pačių aktorių, kurie pateikė naujus savo amplua, tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, savo geriausių darbų neaplenkė, o ir tikslas jų tikriausiai ne toks, nes dėl nedėkingo neosimbolistinio žanro, filmas nedėkingas aktoriams. Filmas vietomis nuobodokas, norėjosi, kad greičiau baigtųsi, todėl sakau: šiaip sau.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jauna ir graži" / "Jeune et Jolie" / "Young and Beautiful"

Sveiki,

Banaliausia, kaip tik galiu pradėti, bet vis tiek pradėsiu... Labai mėgstu F. Ozon kuriamą kiną! Paskutinį sykį pamačiau jo erotinę dramą „Jauna ir graži“ (pranc. Jeune et jolie) (2013), kuris buvo pristatytas Kanų kino festivalyje ir Scanoramoje. Dar visai neseniai matytas režisieriaus nespalvotas „Francas“, kurį taip gerai įvertino kino kritikai, visgi kiek patiko mažiau už „Jauną ir gražią“. Ir supratau kodėl. F. Ozono kine tiesiog taip tinka erotika, ji tarsi neatsiejam žmogaus tapatybės ir problematikos dalis, pvz., „Naujoji draugė“ ar „Degantys vandens lašai ant akmenų“ ir kt., kad tiesiog paneri į atskirą Ozono pasaulį, kuriame kūnas ir santykiai tampa kažin kokia liberalia poezija, opozicija toms nusistovėjusioms moralės normoms....

„Jauna ir graži“ tai joks pedofilnis filmas (taip, girdėjau ir tokį komentarą), veikiau tai apie psichologiškai veikiančios merginos sąmonę, kuri pasiryžta be didesnių abejonių dirbti prostitute, nors jai viso labo ką tik sukako septyniolika. Kas gali labiau dirginti žiūrovo jausmus, nei jaunutė lovoje su vis besikeičiančiais senukais? Šitaip seksualiai lokalios ir teisingai sustyguotos žiūrovo sąmonės neišprievartaus jokia žudynių ar skerdynių scena, bet jei senukas paliečia nepilnametės krūtį, tai jau griūti nuo kėdės lietuviškam puritoniškam žiūrovui... Visgi filmo scenarijus geras, prancūziškos dvasios, kaip ir daugelis Ozono filmų. Daug gerų šeiminių konfliktų scenų, kurios virsta ir nerviniu žiūrovų pasimėgavimu (o ką aš sakyčiau tėvų vietoje?) ir pamokančiu auklėjimo būdu.

Gal filmas neprovokuos šitaip aštriai kaip kažkada Ozono šedevras „Skandalingi užrašai“, tačiau tai ir nėra žanriniai trilerio rėmai, veikiau melancholiškas, kiek poetiškas pasakojimas apie jaunystės ir grožio galią tokio kulto visuomenėje, kur jaunystė ir grožis tampa ne vien tik vertinga preke ir ginklu, bet ir savasties, saviraiškos tapatybės dalimi, kad pasijustum gyvenime gyvu žmogumi.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sekso abėcėlė" / "The To Do List"

Sveiki,

Dieve švenčiausias, nepamenu, kada žiūrėjau tokią lėkštą komediją kaip „Sekso abėcėlė“ (angl. The To Do List) (2013). Net buvau pamiršęs, kad egzistuoja tokia plati bukų filmų rinka, tą man visai neseniai priminė LNK televizija, kuri ir parodė, kad po vidurnakčio visgi jau niekas neberodo erotikos tėveliams, bet rodo mokyklinio tipažo lėkštas komedijas apie antrą galą.

Gerai, nereikia tikriausiai „stumti“ ant tokių filmų. Siužetas gal ir „visai nieko“: paauglė su dviem lūzerėm draugėm trinasi aplink baseiną ir uždarbiauja, svajodamos prarasti nekaltybę. Spokso į pasportavusį vaikiną ir seilėjasi, rašydamos mergaitiškus dienoraščius, bet iš esmės nori gerai ir skaniai pasidulkinti. Beveik kiekvienas „bajeris“ yra susijęs su seksualiniu niuansu, todėl filmas absoliučiai užtvindytas amerikietiškojo komedijos žanro lėkštybėmis. Būtų ne tiek graudu, jeigu aktorė bent 15 metų neatrodo vyresnė už savo įkūnijamą personažą, tad nei čia realumo, nei čia kažin kokio įspūdžio nepavadinsi ir komedija ima panašėti į teatralizuotų situacijų (iš serijos „Dviračio žinios“) farsą, kur kiekvienas kadras tampa tiesiog absurdu.

Ir žinokite, juokiausi, tikrai juokiausi iš filmo siauraprotiškumo, situacijų nebuvimu ir paaugliška, primityvia pateiktimi apie ananasų skonio spermą ir senamadiškai (ak, kaip netikėta!) nusmukusias liemenėles baseine.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasaulinis karas Z" / "World War Z"

Sveiki,

Ir dar vienas filmas apie zombius, ir dar vienas filmas apie tai, kaip „šaudo ir gaudo“... Ir aš irgi tokius filmus žiūriu. Šįkart apie jau seniai tikriausiai visų regėtą „Pasaulinis karas Z“ (angl. World War Z) (2013), kurio tęsinio jau laukia kai kurie žiūrovai, nors kur čia belauksite, jau tikriausiai užmiršote ir šį filmą, ir kas jame vaidina, ir menkai galėtumėte atmintyje atgaminti siužeto vingius.

Tiesą sakant, filmas sukurtas didelėms masėms, kuriame siužetiškai ir raiškos būdu naudojami jau seniai patikrinti receptų ingredientai: truputis siaubo, truputis veiksmo, truputis pasiaukojimo, viena kita įtampos aštri scena ir viską išplakus išeina standartinis kino kokteilis, kuris dažniausiai patenkina statistiškai neišrankų žiūrovą, kuris išėjęs iš kino salės gali pasakyti: „Vau, buvo geras, būtinai eikite ir pažiūrėkite, na, buvo NEREALIAI!“ Tačiau argi tikrai? Jeigu viskas vidutiniška ir jau kažkur matyta, kas kad tik kitą istorija?

Iš esmės filmas klišių klišė. Šeimynėlė važiuoja automobiliu ir netrukus prasideda zombių ataka, žmonės masiškai virsta zombiais ir vyrukas (aktorius Brad Pitt) iš kailio neriasi, kad išgelbėtų savo šeimą. Didelių jausmų nekeliantis filmas verčia sirgti kaip kompiuteriniame žaidime tik už vieną šeimą, o aplinkinių dramos mažai kuo jaudina, išskyrus tos masinės scenos, kurios iš esmės sukuria didingumo įspūdį, bet tragedijos masto žmonijoje mažai kaip teatskleidžia. Galiausiai vyrukas palikęs tradiciškai moterį ir vaikus leidžiasi kaip pirmykštėje visuomenėje į medžioklę t. y. į karą už žmoniją. Pakeliui patiria nemažai nuotykių, prišaudo zombių, pats susižeidžia ir bla bla – žodžiu, viskas vyksta taip, lyg visas siužetinis vyksmas būtų įkinkytas į vienas ir tas pačias vadžias – žiūrovas jau žino, kas ir kaip įvyks ir kad herojus būtinai išliks ir pasieks savo. Tokių filmų būta tikrai ne vienas ir kažkiek man priminė „Invazija“ (2007) su Nicole Kidman.

Ar filmas geras? Tik tiek, kiek joje yra įtampos ir aštrių scenų, tačiau visumoje įvykiai jau matyti, veikėjai veikia pagal šablonišką įvykių braižą, trūksta netikėtumo, tačiau daug ką atperka geri vaizdai, neblogai perteikta pasaulio apokalipsės masto didingumas, tačiau tikrosios tragedijos pajusti per vienos šeimos traumas iki galo taip ir nepavyksta ir, savaime suprantama kodėl, nes paprasčiausiai siužetiškai filmas orientuojasi į dirbtinai konstruojamą herojų ir pramoginį veiksmo žanrą, nei į pasaulio pabaigos ir gyvybės nykimo esmę.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela