Rodomi pranešimai su žymėmis Mélanie Laurent. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Mélanie Laurent. Rodyti visus pranešimus

2018 m. liepos 19 d., ketvirtadienis

Filmas: "Naktinis traukinys į Lisaboną" / "Night Train to Lisbon"


Sveiki,

Kai pasirodė romanas „Naktinis traukinys į Lisaboną“, jį puikiai pasitiko literatūros kritikai ir tik laiko klausimas, kada kas nors imsis šį kūrinį ekranizuoti. Tai visgi nutiko ir „Naktinis traukinys į Lisaboną“ (angl. Night Train to Lisbon) (2013) pasirodė su pritrenkiančio sukirpimo aktoriumi Jeremy Irons, tačiau filmas kino kritikams taip neįtiko, kad bemaž filmą supeikė visi, kas tik galėjo.

Visgi nusprendžiau surizikuoti, nes norėjosi kažko romantiškai poetiško, pasivaikščioti po Lisaboną ir, galima sakyti, kad iš dalies šis filmas pateisino mano lūkesčius. Šveicarijos Berne gyvenantis profesorius ima elgtis keistai – meta visus darbus ir išvyksta į Lisaboną, rankoje turėdamas mažą knygutę, kurią parašė revoliucionierius iš Lisabonos. Nuolat skaitydamas jo filosofinę rašliavą, jis kone žurnalistiškai narplioja mirusio autoriaus gyvenimą, susipažįsta su gausybe žmonių ir pats pamažu iš nuobodžiaujančio snobo keičiasi... Jeigu tikitės įtempto detektyvo – pamirškite. Filme iš esmės pasakojamos dvi istorijos – anų laikų Lisabonoje gyvenusių revoliucionierių ir J. Ironso atliekamo personažo šių laikų Lisabonoje. Iš nuolaužų lipdoma politinė ir meilės istorija, čia nusikeliant į praeitį, čia vėl pasakojant iš šių dienų perspektyvos.

Visgi nepasakyčiau, kad išties neblogos fabulos filmas mane jaudintų. Kažko jame visgi trūko arba buvo per daug. Tie sintetiniai poetiniai intarpai, na gerai, dovanoti, tačiau atrodo, kad filmas ištęstas, jame trūksta kibirkšties iš pagrindinio veikėjo, toks jausmas, kad J. Ironsas neišnaudotas iki galo, toks tylenis profesorius, kartais itin erzinantis, atrodo net nelogiškas, kodėl dabar, jau sulaukęs garbaus amžiaus, leidžiasi kaip koks jauniklis neracionaliems ir instinktyviems sprendimams. Kitą vertus lyg ir viskas logiška: visą gyvenimą nugyvenęs racionalų gyvenimą troško tikrojo gyvenimo nuotykio. Filmas vizualiai papildytas Lisabonos gatvelėmis – žavu ir gražu. Šiek tiek pačios Portugalijos istorijos ir kitų dalykų, bet visumoje pažiūrėjus filmą, neapleidžia jausmas, kad puiki knyga nugrybavo iki vidutiniškos ekranizacijos, stokodama originalesnių sprendimų.

Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 30/100
IMDb: 6.8


Jūsų Maištinga Siela

2016 m. spalio 30 d., sekmadienis

Filmas: "Gaudynės" / "La Rafle"



Sveiki,

Antrasis pasaulinis karas kine tikriausiai bus neišsemiama tema, kadangi, atrodo, kino kūrėjai, tiesiog vis turi papasakoti kitokią istoriją. Didžiulė dvidešimto amžiaus kultūrinė, moralinė ir fizinė stigma, kurios padarinius jaučiame iki šių dienų. Prancūzai šįkart pasakoja apie savo valstybėje gyvenusius žydus, kurių likimas, kaip žinia, daugiau ar mažiau buvo panašus į tų žydų, kurie buvo sunaikinti Rytų Europoje. Šįkart apie konkrečią geografinę zoną ir Prancūzijos žydus, kurie buvo apgyvendinti sporto stadione, vėliau perkelti į medines pašiūres, o dar vėliau – išsiųsti į Rytus galutiniam sunaikinimui. Filmas vadinasi daugiareikšmiu pavadinimu „Gaudynės“ (angl. La Rafle) (2010), kuris reiškia ypatingą Paryžiaus dieną, kada buvo gaudomi ir išvežami žydai į masinio naikinimo kalėjimus.

Gerai, filmas tikriausiai, kaip ir daugelis Antrojo pasaulinio karo tema, paliks itin jautrius nervus, tačiau akivaizdu, kad filmas konstruojamas pagal literatūrines scenarijaus klišes ir kelia pagrįstų abejonių. Visų pirma scenos konstruojamos pernelyg teatrališkai, kas, žinoma, sumenkina tikrąjį įvykių tragizmą. Vaikų dialogai akivaizdžiai „nevaikiški“, kai kada net aikteli, kad visa tai iliuzija, gal net filmo „brokas“. Jeigu matėte „Berniukas dryžuota pižama“, tai suprantate, kad įtampa „Gaudynėse“ esminiu dalyku tampa ne psichologinis lygmuo, o teatralizuota aplinka. Bandoma „išvesti“ kai kurias siužetines linijas, sudirginti žiūrovą bei iš dalies atskleisti prancūzų žydų kraupią situaciją, bet kad ir kaip kai kurios scenos atrodytų kraupiai, kažkodėl neįtikina ir nesukelia absoliutaus tragedijos akivaizdumo. 

Visgi filmas neblogas, jame yra paveikių ir žiaurių vaizdų, bet visumoje dėl pasirinkto klišinio ir negyvo pasakojimo būdo filmui nepavyko atskleisti paties esmingiausio dalyko – istorijos dramatizmo per pagrindinių veikėjų asmenines dramas. Filme švysteli man itin patinkanti prancūzų aktorė Melanie Laurent, kuri sukuria medicinos seselės vaidmenį bei prancūzų kino dabarties legenda Jean Reno – abiem priekaištų kaip neturiu, bet akivaizdu, kad dėl režisūrinių sprendimų jų personažai plaukė ir nuplaukė nieko ypatingo nepalikdami.

Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 49/50
IMDb: 7.0


Jūsų Maištinga Siela

2016 m. birželio 28 d., antradienis

Filmas: "Prie jūros" / "By the Sea"




Sveiki, skaitytojai,

Trečiasis Angelinos Jolie filmas nustebino. Visų prima, kad prie jos pavardės prirašyta vyro pavardė Pitt. Visa kita jau nebe taip stebino, kiek pasirinkta visai kitokia tema nei anksčiau – didingi užmojai, karo temos susitraukė į keistą psichologinį pusiau kurortinį romaną gana kukliu ir mažai ką sakančiu pavadinimu „Prie jūros“ (angl. By the Sea) (2015). Kol daug kas plaka liežuviais, koks nevykęs filmas, priminsiu, kad ir Madonnos gana vykęs filmas „Mes tikime meile“ taip pat buvo suplaktas dalgių. Ir dėl ko gi? Ogi visų pirma moteris iš kitos „teritorijos“, jų filmai vertinami preciziškai ir skausmingai ieškant klaidų, o ne pavykusių dalykų. Nesakykit, ši tendencija tinka ir A. Jolie Pitt filmams. 

Nežinau, gal ir tiesa, kad A. Jolie fantastiška aktorė ir būtų prisikasusi prie dar vieno „Oskaro“, tačiau vis tiek panūdo būti režisiere ir viskas. Kol A. Jolie kimba į dar vieną projektą, jos ištikimas vyras B. Pitt ją palaiko, tą rodo ir jo veikla filme „Prie jūros“ – tai antrasis filmas, kai jiedu vaidina pagrindinius vaidmenis, prisiminkime, „Ponas ir ponia Smitai“ (2006). „Prie jūros“ filmas išties kuklesnis – čia nerasite vaizdo efektų, masinių scenų ir atrodo jaukus, pritrauktas ne prie holivudinės, bet prie nepriklausomo europietiško kino – tą mums iliustruoja ir pasirinkti Viduržemio jūros vaizdai. Norisi pasakyti, kad filmas gražus ir visiems aišku, kad filmas labai asmeniškas, intymus, gaivus, bandoma išgauti nepaprastai jautrų intymumą ir skausmą, tačiau kartu filme 14 metų vedusi pora atrodo kaip psichologiniai ligoniai, jų bendravimas ir dialogai „robotiniai“, tos baisios dialoguose ištęstos pauzės, negyvumas lyg ir trikdo, lyg ir patinka, nes norėta padaryti meniškai.

Pro kambario skylę tyrinėjantys jauną sutuoktinių porą, veikėjai atrodo kaip nusikaltėliai, kurie bando pamasinti savo mirusiam intymumui. Atrodo, tuoj viskas priartės prie paslaptingo trilerio ir taps nevaldoma, tačiau istorija daugiau staigmenų, nei įprasta „Santa barbaroje“, nepateikia ir viskas tampa nuspėjama. Filmas, nepaisant savo sausoko siužeto, patiko: vaizdai, aktorių būvimu kadre, noras išgauti meniškumo projekciją ir šiaip kažkaip lėtai ir nesikankindamas sužiūrėjau. Sakyčiau, kad beveik patiko.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 44/100
IMDb: 5.2


Jūsų Maištinga Siela

2014 m. rugsėjo 6 d., šeštadienis

Filmas: "Priešas" / "Enemy"




Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Priešas“ (angl. Enemy) (2013), kurį režisavo kanadiečių režisierius Denis Villeneuve. Su pastaruoju buvau susipažinęs, pažiūrėjęs jo seniai matytą kino juostą „Moteris, kuri dainuoja“. Tai buvo išties įspūdinga juosta, todėl nedelsdamas nutariau pažiūrėti ir „Priešą“.

Šis filmas mane iš esmės ne tik nuvylė, bet ir nuliūdino. Jis nė iš tolo neprilygsta „Moteris, kuri dainuoja“, kuri buvo ir įdomi, ir politiška, ir šokiruojanti. „Priešas“ – tai itin šalta kino juosta. Toks jausmas, lyg visos scenos būtų išmėsinėtos ir prileistos kažkokių dujų. Nepatiko beveik nuo pat pirmųjų kadrų. Istorija mistifikuota, daug dalykų lieka neaiškūs iki pat galo ir pasibaigus filmui. Režisierius tiesiog užsižaidė „stalkerizmu“, mistifikuodamas ir kurdamas nuojautą ir atmosferą, formą, pamiršo filmo turinį – atmetus formą, scenarijus atrodo apgailėtinas. Gal visgi čia silpnoji grandis yra scenarijus, nes formą gi kuria tik režisierius. 

Filmas priminė neseniai matytą „Po tavo oda“ – filmo atmosfera kuriama per negyvumą ir asketiškumą. Kitą vertus, „Prieše“ aptikau nemažai Tarkovskio kinui būdingų elementų, tačiau jie man pasirodė atgyvenę. Identiškų vyrų istorija atrodė nuobodoka, scenos tyčia ištęstos, pripildytos muzikos garsų, kad suintensyvintų ne tik personažų dvasią, bet ir žiūrovų jusles. Kartais būdavo netgi per aštru.

Daugelis gurmanų labai mėgsta tokias kino juostas, tačiau man ji buvo sunkoka, nemėgstu, kada lauki filmo finalo dar tik prasidėjus filmui. Vaidyba gera, puikūs aktoriai, bet filmas man nepatiko, neįtiko ir po jo pasijutau taip, lyg nebenorėčiau žiūrėti kino visai.

Mano įvertinimas: 3/10
Kritikų vidurkis: 60/100
IMDb: 6.8


Jūsų Maištinga Siela