Filmas: "Peteris von Kantas" / "Peter von Kant"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai,

 

Prancūzų režisierius François Ozon praeityje yra sukūręs, mano galva, ne vieną gerą filmą, tačiau pastarųjų dešimtmečių filmai mano skoniui atrodo gan teatrališki ir lėkštoki. Pastaruoju metu kasmet pateikia po kokį nors kūrinį, mano nuostabai, juos gerai įvertina kino kritikai, o aš vis neprarandu vilties, kad išgyvensiu ką nors įdomaus, žiūrėdamas jo juostas, tad nusprendžiau ir vėl suteikti šansą jo pandemijos metu nufilmuotas filmą „Peteris von Kantas“ (pranc. Peter von Kant) (2022).

 

Medžiaga šiaip labai įdomi. Apskritai F. Ozonui rūpi LGBT temos, problemos, aistros ir klausimai kine. Galima sakyti, jis vienas ryškiausių prancūzų LGBTQ kino kūrėjų, dažnai laviruojantis homoerotikos tema savo kūriniuose. Šis filmas – tai nauja vokiečių režisieriaus Rainerio Wernerio Fassbinderio 1972 m. filmo „Karčios Petros fon Kant ašaros“ versija. Ozonas pakeitė pagrindinių veikėjų lytį (iš moterų į vyrus). Kas nežino Fassbinderio, priminsiu, kad tai realiai egzistavęs vokiečių režisierius, kūręs erotizuotas dramas, o pats, nors ir turėjęs santuoką, gyveno savo rate gana atvirą ir komplikuotą homoseksualaus režisieriaus gyvenimą. Galima sakyti, kad pagrindinis veikėjas Ozono filme yra savotiškas Fassbinderio prototipas, nors ir perkurtas iš pastarojo filmo: išvaizda labai panaši. Tiesa, teko matyti apie šį skandalingą režisierių ir biografinį meninį filmą pavadinimu „Enfant Terrible“ (režisierius Oskar Roehler) ir pastarasis man patiko kur kas labiau, nei Ozono filmas.

 

Pasakojimas hermetiškas kaip lėlių namelis, beveik nufilmuotas (matyt dėl pandemijos sąlygų) viename bute. Peteris – garsus režisierius, kuris pasiduoda periodiškai savo mūzoms ir pasijoms, jas dievina, aukština, iškelia, integruoja į savo kūrybos procesą. Atėjo metas, kada Peteris, išgyvenęs vieną etapą, leidžiasi į kitą; jis susipažįsta su jaunu neturtingu imigrantu iš Australijos Amiru, kuris netrukus tampa aikštingu ir išlepintu jaunuoliu. Galiausiai po 9 mėnesių Amiras dėka Peterio tampa pripažintu aktoriumi, bet jau senstelėjęs režisierius nebegali sulaikyti jauno ir arogancijos įgavusio jaunuolio savo bute, todėl panyra į obsesišką nelaimingos meilės savimelodramą...

 

Filmas man nepatiko. Jis pasirodė lėkštai dekoratyvus, ribotas, pernelyg akivaizdus. Veikėjai panašūs į Pedro Almodovaro veikėjus: jie perdėtai komiškai patetiški, nenatūralūs, tarsi „išlupti“ iš kokios pigios devinto dešimtmečio muilo operos. Dialogai neretai irgi sukonstruoti teatrališkai, dažnai perspaustai komiškai. Aš suprantu, kad tai daroma sąmoningai, nes bandoma savaip interpretuoti Fassbinderio kino palikimą, bet toji perdėta aistra būtent ir atrodo neaistringa. Veikėjai kankinasi, bet komiškai, veikia disfunkciškai, nes iš to kaip ir maitinasi. Filme ryškinama Oscaro Wildo „Doriano Grėjaus portreto“ įtampa: senstelėjęs menininkas mėgaujasi jaunuolio kūnišku žavesiu, nes grožis svarbiausias menininko įrankis, aišku, kol jis sureikšminimas.

 

Visgi filmas kalba ne vien apie obsesišką meilę, bet ir apie fetišizmą. Vienas iš tyliausių ir keisčiausių veikėjų – tarnas Karlas, kuris namie slampinėja kaip pantera ir dirba režisieriui. Filmo pabaigoje Karlo vaidmuo pasiekia kulminaciją. Kai Peteris bando „pasikeisti“ ar atsiprašyti, Karlo reakcija (išėjimas arba tylus maištas) parodo, kad net ir didžiausia kantrybė turi ribas. Tai vienintelis momentas, kai Karlas atgauna savo subjektyvumą – jis nustoja būti „daiktu“ ir tampa asmenybe, priimančia sprendimą. Visgi tai teatrališka, sintetiška, todėl su filmo žmonėmis sunku susitapatinti, nes visur tyčia veikia kičas ir sukarikatūrinti veikėjai bei situacijos. Kaip stipriausius filmo aspektus išskirčiau aktoriaus Denis Ménochet pasirodymą (man absoliučiai jo netikėtas vaidmuo) ir garso takelis. F. Ozon tiesiog dievina prancūziškas ano amžiaus stilistikos balades, kurios iliustruoja pagrindinių veikėjų aistrą, bejėgystę ir laikiną jaunystės grožį.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "Žvėrys" / "The Beasts" / "La bête"

 Sveiki,

 

Ispanų režisierius Rodrigo Sorogoyen jau nebe pirmą sykį mano dėmesio centre. Prieš kelerius metus matyta jo drama „Mama“ (2019) gal ir netapo geriausiu tuo metu matytu filmu, tačiau šiek tiek išsiskyrė savo šaltumu, rimtumu ir psichologine įtaiga, bet gal man pasirodė pernelyg psichoterapinis, toks per lėtas, stokojantis nepatogumo, nors buvo ir to. Kitas jo filmas „Žvėrys“ (angl. The Beasts) (2022) labai jau nustebino. Jau filmo viduryje teko sustabdyti ir šiek tiek prasikvėpuoti, nes... Nes to labai reikėjo. Aš tokius emocingus sukrėtimus, kuriuos daro kinas, labai mėgstu. Kiti nemėgsta, kitiems reikia patogesnio, aiškesnio kino.

 

Istorija pasakoja apie atokią Ispanijos provinciją, kur kalnuotoje vietovėje nuo seno (tikriausiai netoli Prancūzijos) gyvena ispanų ūkininkai. Daugybę šimtmečių gyvenę vien gamtos ritmu jie beregint susigundo norvegų siūlomais pinigais išpirkti žemes, kad šie galėtų statyti vėjo jėgaines. Visi neišsilavinę ispanai, pavargę nuo darbų ir skurdo pasirašo ir parduoda savo žemes, išskyrus čionai iš Prancūzijos esantį atvykėlį Antuaną ir jo žmoną Olgą. Jiedu svajoja čionai pasenti augindami kopūstus ir pomidorus, tačiau vietos gyventojai suvokia, jeigu Antuanas irgi neparduos žemių, jie taip pat nieko negaus. Prasideda didelis persekiojimas ir teroras, sumišęs su vietos įsitikinimais, genamais socialinio smurto bei nacionalizmo fanatizmo. Netrukus vietos ispanai ima Antuaną užgaulioti, nes jis prancūzas, taigi tik svetimšalis, kuris trukdo jiems gyventi. Prasideda ūkininkų karai, persimaišę su įvairaus plauko patyčiomis, agresija ir persekiojimu...

 

Puikus scenarijus! Kine kalbėti apie smurtą dėl būtinybės sau geriau gyventi ir išgyventi atšiauriame pasaulyje nėra lengva. Ypač, jeigu tai mažo teroro aplinkybės, kitaip sakant, kaimynai ginčijasi dėl gabalo žemės. Bet filmui pavyksta šį konfliktą išplėtoti iki nacionalinio lygmens, nes jame atsispindi seni tautų tebesantys konfliktai ir nesutarimai. Pasirodo, filmas pastatytas pagal tikruosius įvykius ir iš tikrųjų būta kažkas panašaus. Antrojoje filmo dalyje viskas pasisuka gana netikėta linkme, filmas iš dusinančios toksiškos psichologinės atmosferos tampa kriminaliniu trileriu, kažkiek man primenančiu „Kryčio anatomiją“, tačiau be visų tų teisminių scenų. Motinos ir dukters konfliktas papasakojo kur kas daugiau, kodėl žmonės ryžtasi spjauti į pinigus ir visgi iš idėjos pasirenka gyventi geriau sunkiau, sumurkdę rankas į žemes. Žiūrėdamas filmą, aišku, nepateisinau kaimiečių veiksmų, bet supratau jų aklą norą gyventi geriau ir už tai kovoti. Manau, dažnas lietuvis elgtųsi labai panašiai su naujakuriais, galgi net aš pats. Iš tikrųjų čia grumiasi sunkus darbas ir bei daugel amžių užgyventos žemės ir apylinkių teisėtumas prieš Antuano žmogišką siekį tiesiog prigyti svetimame krašte. Banalu, bet pinigai suskaldo bendruomenę. Šiaip filmas man priminė kai kuriais atžvilgiais rusų režisieriaus Andrey Zvyagintsev „Leviataną“ (2014).

 

Filmas slogus, lėtokas, tačiau jame daugybę nepatogių ir psichologiškai aštrių scenų, socialinės ir nacionalinės politinės neteisybės (pvz., policijos lepšiškas neveiksnumas dėl to, kad auka – prancūzas). Filmas, sakyčiau, labai pavykęs ir labai teisingas. Esu pats šokiruotas, kad jam rašau apvalų 10, nes nerandu prie ko prikibti. Nebent tik prie vieno – buvo galima suspausti filmą, sumažinti jį kokiu pusvalandžiu, tačiau netektume gražių kraštovaizdžių.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visos Bo baimės" / "Beau Is Afraid"

 

Sveiki,

 

Kas tik nežino „Paveldėtas“ ir „Saulės kultas“ režisieriaus Ari Aster? Būsiu vienas iš tų, kurie laukė trečiojo režisieriaus filmo „Visos Bo baimės“ (angl. Beau Is Afraid) (2023). Trijų valandų pasakojime aktoriaus Joaquin Phoenix veikėjas Bo, tikriausiai pažodžiui išvertus Gražusis, keliauja aplankyti savo motinos, iš pradžių gyvos, o po to jau ir mirusios. Kelionė trunka, atrodo, visą amžinybę, tačiau tik būdas režisieriui papasakoti žmogiškosios tragikomedijos istoriją, kurioje galime atpažinti patys save.

 

Bo – sutraumuotas vidutinio amžiaus vyras, kuris turi psichologinių problemų. Jo protas patologiškai iškreipia tikrovės vaizdinius, o jiems slopinti terapeutas gydytojas išrašė stiprius vaistus. Tiesa, neaišku, ar jie labiau slopina, ar plečia tas haliucinacijas, tačiau Bo gyvena siaubingame žudynių, narkomanų, prostitučių kvartale, arba bent jau jam taip atrodo. Jį nuolat persekioja demonai, jis nebejaučia natūralios laiko tėkmės, o žmonės gali tapti visai nebe žmonės, o proto ir vaizduotės sukurtomis projekcijomis. Galiausiai režisierius konstruoja Bo kelionę kaip Dantės ir Vergilijaus kelionę per devynis pragaro ratus, tačiau tai tampa Bo vaikystės, jaunystės, dabarties ir senatvės chaotiška tekstūra, kurią dar iliustruoja ir absoliutūs sąmonės užtemimai, animaciniai ir makabriškos komedijos intarpai ir, atrodo, visiški nonsensui būdingi simboliai, pavyzdžiui, teatras miške, kuris aiškiai iliustruoja vaikystės pasakų ir mokyklinės scenos nuotrupas. Žodžiu, režisierius konstruoja realybę ne visiškai beprotiškai, bet analizuodamas, kaip galėtų veikti palaužto psichinio ligonio matymas, sudurstydamas iš veikėjo paaugliškos nesėkmingos pirmosios meilės bei valdingos ir kontroliuoti mėgstančios motinos.

 

Filmas yra totali beprotybė, pakrikusios sąmonės vaizdinio koliažas, kuris žiūrovą pritrenkia savo originaliais ir netikėtais sprendiniais bei nuolat kintančia dinamine ekspresija. Atrodo, kad myžnius Bo absoliučiai bevalis, jis keliauja ir nuolat verkšlena. Nors jis ir sutrikęs bei pakrikęs, seniai manęs neerzino toks besąlygiškas veikėjo zyzimas ir pasidavimas tų vaizdinių spaudimui. Atrodo, kad jis net nesistengia suprasti ir kovoti. Iš vienos pusės tai pateisinama, nes filmas idėjinis, už visų simbolių ir net veikėjo veiksmų yra kita reikšmė. Filmas nepalieka abejingo, netgi jeigu jis jums absoliučiai nepatiks, jūs jį prisiminsite, jeigu pažiūrėsite iki galo. Visgi lyginant, kad ir su „Saulės kultu“, „Visos Bo baimės“ atrodo šiek tiek ištęstas, viduryje filmo ištinka kažkokia didelė pauzinė duobė, kuri verčia dirsčioti į laikrodį. Gal per daug užsiboksuota su pagrindinio veikėjo melancholija ir prislėgimu, kažkaip vietomis norėjosi ne tik veikėjo plūduriavimo nekintančioje emocinėje padėtyje, bet ir kažkokio kitokio vyksmo, galgi daug ką būtų išsprendę juostos sutrumpinimas. Nepaisant visko, filmas man patiko, nes jis kėlė dvejopus jausmus. Gal tai ne mėgstamiausias visuminis režisieriaus darbas, tačiau išlaiko savo keistumą, siaubo filmo naujo braižo būsimą klasiką.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tikai žvėrys" / "Seules les bêtes" / "The Only Animals"

 Jūsų Maištinga Siela

Sveiki, svajotojai ir kino žiūrovai,

Ne taip dažnai tenka matyti prancūzų kriminalinių dramų, apskritai mėgstu detektyvinio siužeto filmus, o jeigu jie dar sukurti kitoniškai, neįprastai, įtraukiai, tada esu neabejingas. Panašiai nutiko su prancūzų režisieriaus Dominik Moll filmu „Tiktai žvėrys“ (pranc. Seules les bêtes) (2019), kuriame pasakojama keletas susikertančių pasakojimų, kurie sukasi apie kelis kriminalinius įvykius iškart.

Siužetas lyg ir paprastas: patiklus prancūzų fermeris susirašinėja iš savo ūkio su nepažįstamąja, nes nebejaučia potraukio žmonai, tad net negalvodamas, kad jo internetinė draugė yra Afrikoje įsitaisęs sukčius, kuris prisidengęs merginos pornografiniais vaizdiniai suka istoriją apie mirusį tėvą ir kitas problemas, tiki jos žodžiais. Visą filmą vis galvojau, ar Europoje vis dar gali būti tokių patiklių vyrukų, kurie įsisvaigę savo fantazijose bėga pervesti moteriai, su kuria net neturėjo „skaipinio“ pokalbio, pinigų? Negana to, jis naiviai tiki, kad kaimelyje apsistojusi panašios išvaizdos moteris yra toji iš pornografinių vaizdų...

Žodžiu, naivius ir gyvuliškai gašlius vyro fantazavimus paslepia puikus šios kriminalinės istorijos montažas, nes istorija eina nuo atgalios prie kriminalo ištakų t. y., buvusius vaizdinius netrukus papildo naujos perspektyvos, daug ką netikėtai paaiškina, ar tai būtų aistringas lesbiečių romanas, ar vyro, savo fermoje tarp presuoto šieno slepiančio moters lavoną, istorijos. Veikėjai šiek tiek utriruoti šizofreninėmis obsesijomis, pakrikę, bet ne tiek, kad visiškai virstų kino idėjinėmis karikatūromis. Iš vienos pusės viskas logiškai pateisinama kaip kokiame gerai supresuotame mini „Netflix“ seriale, o iš kitos – žiūrėti viską atbuline tvarka tampa ir dideliu detektyviniu žaidimu, kuris pasiteisina, išlaiko pramogą, įtampą ir intrigą.

Didžioji dalis istorijos perteikiama žiemą, bet čia įpinama ir afrikietiška istorija apie internetinius sukčius, jų gyvenimus traumuojantį ir ne pačių geriausių išeičių ieškoti verčiantį skurdą. Juodaodė moteris Monika akivaizdžiai sako savo dukters tėvui, kad liks kaip „palydovė“ savo baltajam vyrui, nes taip geriausia jai ir jųdviejų dukrai. Tuo pačiu pinigų ir staigaus praturtėjimo troškimas veikėjas veda per apgaulės baltaodį europietį, savo kriminale naudodamas ir afrikietišką šamanizmą... Filmas praplečia Prancūzijos ir jos buvusios kolonijos kriminalinius galios ryšius, tad net gyvendami padvaluose su laptopais internetiniai troliai beveik taip pat sunkiai stengiasi užsikalti, kaip europiečiai ūkininkai. Filme klausiama: ar galioja tiek vienai, tiek kitai pusei kokie nors moraliniai saugikliai, ar pateisinama viskas galios ir aistros žaidimuose? Šiaip labai pavykęs filmas, net nesitikėjau, kad taip įtrauks ir išlaikys dėmesį iki paskutinio kadro.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Ačiū Dievui" / "Grâce à Dieu"

Sveiki,

Francois Ozon filmai paskutiniu metu tapo itin politizuoti, turi ryškią parodomąją politikos ir įsitikinimo galią, brėžia tam tikrus kultūrinius ir moralinius punktyrus ir todėl šiek tiek režisierius nutolo nuo savo žinybiškojo kino elemento, kur ankstyvojoje kūryboje jis buvo labiau teatralizuotas, labiau, sakykime, almodovariškas. Jau antras filmas po „Franco“, kada Ozonas vėlei nagrinėja kažką, kas visuotinai aktualu ir tai yra susikompromitavusios Bažnyčios kaip pedofilijos sandalų dangstytoją, apie visa tai filme „Ačiū Dievui“ (pranc. Grâce à Dieu) (2018), kuris, kaip po to filme sužinome, reiškia ne apgailestavimą, o tam tikrą išsidavimą, kad daugelis kunigų tarnauja ne Dievui ir teisingumui, o Bažnyčios įvaizdžiui.

Filmo centre – daugiavaikis tėvas, kuris vis dar mena prieš 30 metų patirtus įvykius, kada jį tvirkino kunigas. Po daugel metų jis vėlei susitinka su juo ir iškelia jam kaltinimus. Netrukus pasirodo daugiau vyrukų, kurie buvo seksualiai nukentėję nuo kunigo...  Filme daugybė diplomatines ribas išbandančių dialogų, kurie atskleidžia sutraumuotų vyrukų patirtis, jų gyvenimo likimus. Režisierius ne tiek nagrinėja ištvirkinimo poveikį, kiek nūdienos Bažnyčios ir aukų santykį, Bažnyčios, bandančios pripažinti tyliai ir saugiai savo nusikaltimus, bažnyčios, kuri nenori visuotinio skandalo. Pasirodo, filmas paremtas tikrais įvykiais, kurie dar nebuvo pasibaigę filmuojant šį filmą. Visgi pasibaigus filmui iš prierašo sužinome, kad prototipui, tikrajam kunigui, buvo suteikta senatvinė išimtis ir jam skirta laisvė.

Nežinau, kiek tas filmas patiks įvairaus plauko žiūrovams, tačiau jis man paliudijo jau ankstėliau matytas įvairias dokumentines juostas, pasakojančias apie panašius įvykius Vatikane ir Bažnyčios institucijose. Galima nesunkiai pasidaryti išvadas, kas filme yra gerai, o kas vaizduojama blogai, balansuojant ant aštrių temų ir šiokios tokios pliuralistinės diplomatijos, kai auka vienu metu susikabinęs meldžiasi su savo tvirkintoju – makabriška, krikščioniškai neskaniai iškreipta, tačiau toji dogmatiškoji gyvenimiškoji praktika taip toli nuo realybės, kad nesunku visoje toje moralinio teisingumo grifų puotoje įžvelgti absurdiškuosius pasaulio dėsnius: kuo labiau žmogus gniaužia savo prigimtinius poreikius t. y. seksualumo energiją, tuo labiau jį smaugia ir žudo kylantis neišreikštas potraukis. Klausimas yra vienas, kuris man buvo iš esmės įdomus, ne kaip auka, bet kaip pats kunigas pateisina ir reflektuoja savo gyvenimo ir dvasingumo praktikos nesuderinamumą. Lygiai tomis pačiomis Biblijos klišėmis, kad žmogaus kūnas silpnas prieš nuodėmę, kad kas be nuodėmės, tas tegu meta į mane akmenį? Daugiausiai kunigas tylėjo ir tai suponavo jo tarsi kaltės neigimą, antikriščionišką poziciją. Neturime smarkiai atgailaujančios Bažnyčios ir veikėjų.

Visgi filmas kviečia į diskusiją ir savotišką tiesos liudijimą, kuris paneigtų garbingų kunigų luomą ir iš esmės išlaisvintų juos nuo priedermės: jeigu tu negali gyventi celibate, pasišventęs Dievui, tai kurių galų tu imituoji celibatą ir žudai save bei aplinkinius?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb;7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sūnaus globa" / "Jusqu'à la garde"

Sveiki,

Kino pavasario atidarymo filmo tapo prancūzų drama „Sūnaus globa“ (pranc. Jusqu‘a la garde) (2017), kuris daugeliui vis primindavo kokį nors jau matytą filmą, tik šįkart kiek kitokią versiją – filmas Venecijos kino festivalyje pelnė sidabrinį liūtą. Tiesą sakant, man irgi priminė šį bei tą – pernai rudenį Scanoramoje matytą A. Zvyagintsev filmą „Nemeilė“, kurio pradžia labai tipiška – vaikas patiria iš tėvų nesantaikos stresą.

Filmo struktūra kažkur irgi matyta ir jausenos neapgauna, jog kažkur viskas lyg kine jau patirta, bet vis tiek susikaupi ir lauki, kas čia atsitiks. Nuo teismo procedūros pereinama prie perspektyvinio pasakojimo ritmo – iš motinos ir tėvo pozicijų. Netrunkame išsiaiškinti, kas šeimoje kelia didžiausią agresiją ir priešingai nei filme „Nemeilė“, šioje šeimoje vaikai turi užnugarį, rūpinimąsi ir meilę, tik kuo viskas pasibaigs, kai vyksta toji nesantaika, o teismo sprendimu vaikas turi kęsti psichologinį smurtą, nes taip nusprendė gerbiamoji teisėja. Nors teisėjos kaltinti irgi negalima – velnio advokatės, gindamos abi puses taip pat atliko savo darbą, aš irgi galbūt nebūčiau priėmęs tinkamo sprendimo išklausęs abiejų pusių, nes paprasčiausiai neįmanoma susidaryti tarp sąvokų tikroviško vaizdo, o vaikų liudijimai staiga tampa ne liudijimais, o tėvų įtakos perversija. Nesunku įsivaizduoti, kokias potekstes pasako šis filmas per pirmąsias 20 minučių.

Filmas rutuliojasi gana lėtai, kaip ir daugelis prancūzų juostų, yra itin plepus. Psichologinė vaiko įtampa, perauganti į tuoj paauglišką maištą, todėl situacija virsta neblogu nervu tampymu žiūrovui, tačiau netgi tada buvęs sutuoktinis, besąlygiškai ar net maniakiškai norintis susigrąžinti šeimą, atrodo nekaltas avinėlis – lyg ir pateisinama, lyg ir suvokiama, kad vyrui reikia tiesiog kreiptis į psichologą ir pripažinti savo pažeidžiamumą, tačiau... Didžiausias emocinis krūvis atitenka paskutinei nakties scenai, kai šitaip, kaip kažkas įvardijo kaip filmo trūkumą, filmas tampa kaip laida „24 valandos“ – socialiniu probleminiu lauku ir todėl filmas „ne gilus“. Su tokiu teiginiu absoliučiai nesutinku ir nors pakęsti pats negaliu „24 valandų“ laidos, visgi tai yra tikroviškesnės problemos nei vėžiu sergantys gangsteriai ar kitos tolimos socialiai temos nuo mūsų supančio pasaulio. Gelmė šiame filme visgi yra gana plati, tik bijau, kad regėdami kasdieninį skausmą tampame atbukę, mus sunku apstulbinti, nes viskas dabar taip vieša, kad tampa kaip kasdienybės dekoracija, todėl tik susidaro įspūdis, kad „ne gilu“. Žiūrint kaip matuosime...

Filmas iš esmės yra geras, nors ir nieko čia lyg ir novatoriško nėra. Sujaudina ir sukrečia, nors tuo pačiu ir erzina, pavyzdžiui, perdėti šalutiniai vingiai, kaip paauglės nėštumas ir t. t. Visgi manau, kad filmui su paskutiniosiomis scenomis pavyko padaryti tai, kas  ir buvo suplanuota – užauginti emocinį pliūpsnį, nepaliekant vietos interpretacijoms, vien tik nuogai veiksmais ir emocijomis grįsta tikrove.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gaudynės" / "La Rafle"

Sveiki,

Antrasis pasaulinis karas kine tikriausiai bus neišsemiama tema, kadangi, atrodo, kino kūrėjai, tiesiog vis turi papasakoti kitokią istoriją. Didžiulė dvidešimto amžiaus kultūrinė, moralinė ir fizinė stigma, kurios padarinius jaučiame iki šių dienų. Prancūzai šįkart pasakoja apie savo valstybėje gyvenusius žydus, kurių likimas, kaip žinia, daugiau ar mažiau buvo panašus į tų žydų, kurie buvo sunaikinti Rytų Europoje. Šįkart apie konkrečią geografinę zoną ir Prancūzijos žydus, kurie buvo apgyvendinti sporto stadione, vėliau perkelti į medines pašiūres, o dar vėliau – išsiųsti į Rytus galutiniam sunaikinimui. Filmas vadinasi daugiareikšmiu pavadinimu „Gaudynės“ (angl. La Rafle) (2010), kuris reiškia ypatingą Paryžiaus dieną, kada buvo gaudomi ir išvežami žydai į masinio naikinimo kalėjimus.

Gerai, filmas tikriausiai, kaip ir daugelis Antrojo pasaulinio karo tema, paliks itin jautrius nervus, tačiau akivaizdu, kad filmas konstruojamas pagal literatūrines scenarijaus klišes ir kelia pagrįstų abejonių. Visų pirma scenos konstruojamos pernelyg teatrališkai, kas, žinoma, sumenkina tikrąjį įvykių tragizmą. Vaikų dialogai akivaizdžiai „nevaikiški“, kai kada net aikteli, kad visa tai iliuzija, gal net filmo „brokas“. Jeigu matėte „Berniukas dryžuota pižama“, tai suprantate, kad įtampa „Gaudynėse“ esminiu dalyku tampa ne psichologinis lygmuo, o teatralizuota aplinka. Bandoma „išvesti“ kai kurias siužetines linijas, sudirginti žiūrovą bei iš dalies atskleisti prancūzų žydų kraupią situaciją, bet kad ir kaip kai kurios scenos atrodytų kraupiai, kažkodėl neįtikina ir nesukelia absoliutaus tragedijos akivaizdumo. 

Visgi filmas neblogas, jame yra paveikių ir žiaurių vaizdų, bet visumoje dėl pasirinkto klišinio ir negyvo pasakojimo būdo filmui nepavyko atskleisti paties esmingiausio dalyko – istorijos dramatizmo per pagrindinių veikėjų asmenines dramas. Filme švysteli man itin patinkanti prancūzų aktorė Melanie Laurent, kuri sukuria medicinos seselės vaidmenį bei prancūzų kino dabarties legenda Jean Reno – abiem priekaištų kaip neturiu, bet akivaizdu, kad dėl režisūrinių sprendimų jų personažai plaukė ir nuplaukė nieko ypatingo nepalikdami.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 49/50

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Negarbingi šunsnukiai" / "Inglourious Basterds"

Sveiki visi,

Visai neseniai pažiūrėjau naujausią Quentin Tarantino filmą „Negarbingi šunsnukiai“ (Inglourious Basterds) (2009 m.). Sunku atsispirti šiam režisieriui, kuris privertė net keturis kartus pažiūrėti abi „Kill Bill“ dalis ir įsimylėti Uma Thurman. Nesu matęs daugiau Tarantino filmų ir man už tai šiek tiek gėda, bet geriau dabar negu niekada. Šįkart į rankas papuolė „Negarbingi šunsnukiai“ – atpažįstamas filmo braižas, puikūs aktoriai ir intriguojantis siužetas.

Šiuo metu Tarantino kuria „Nužudyti Bilą“ trečią dalį ir labai laukiu sugrįžtant Thurman į ekranus. Na, o šiame filme mes sutinkam Brad Pitt, kuris sukuria savo karjeroje visai naują tipažą – negailestingą ūsuotį banditą. Vaidyba jo visai gera, bet man asmeniškai pats ryškiausias ir charakteringiausias personažas buvo Hansas Landa, kurio vaidmenį sukūrė aktorius Christoph Waltz – žiaurus, pilnas sarkazmo ir įžvalgumo personažas. Apskritai filme labai ryškūs visi personažai, kažko Tarantino ir neišskiria į pirmąją eilę. 

Pats filmo siužetas mus nukelia į Antrojo Pasaulinio karo metus ir čia Tarantino laisvai interpretuoja buvusiais įvykiais ir istoriniais asmenimis, todėl visai natūralu, kad daug kas piktinosi, jog filmas neatitinka tikrovės – labiausiai Hitlerio mirties atvejis, jis pagal užmačias ir neturi atitikti. Kas man labiausiai patiko šiame filme, tai pokalbiai, kuriuose amžinai kyla nepaaiškinama įtampa – rodos, atsitiks kažkas baisaus, kažkas iššaus, kažkas išsiduos ir t.t. Taip, filme yra nemažai ir žiaurių scenų – pjaunami vokiečių skalpai, susišaudymai ir t.t., bet jie nėra filmo epicentras, sakyčiau, epicentras telkiasi į veikėjų charakterius ir jų realizavimo būdą, nes visi turi savo tikslus – kerštą, žydų medžioklę ir t.t. Kiekvienas veikėjas gauna tai, ko nusipelnė. Na, beveik visi...

Patiko man šis filmas. Po pirmųjų 20 minučių net sustabdžiau, nes norėjau atgauti amą, nesupratau, kaip greitai prabėgo laikas, nes buvau tikros įtampos zonoje. Aišku, Tarantino šis filmas ne visiems, jautresniems, kurie nenori žiūrėti smurtinių scenų, tegu ir nežiūri. Tarantino patinka arba nepatinka, nieko čia nepadarysi, bet visas pasaulis, o kartu ir aš pritariu, kad jis turi savo žavesį, braižą ir talentą.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 69/100
IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela