Filmas: "Žvėrys" / "The Beasts" / "La bête"

 Sveiki,

 

Ispanų režisierius Rodrigo Sorogoyen jau nebe pirmą sykį mano dėmesio centre. Prieš kelerius metus matyta jo drama „Mama“ (2019) gal ir netapo geriausiu tuo metu matytu filmu, tačiau šiek tiek išsiskyrė savo šaltumu, rimtumu ir psichologine įtaiga, bet gal man pasirodė pernelyg psichoterapinis, toks per lėtas, stokojantis nepatogumo, nors buvo ir to. Kitas jo filmas „Žvėrys“ (angl. The Beasts) (2022) labai jau nustebino. Jau filmo viduryje teko sustabdyti ir šiek tiek prasikvėpuoti, nes... Nes to labai reikėjo. Aš tokius emocingus sukrėtimus, kuriuos daro kinas, labai mėgstu. Kiti nemėgsta, kitiems reikia patogesnio, aiškesnio kino.

 

Istorija pasakoja apie atokią Ispanijos provinciją, kur kalnuotoje vietovėje nuo seno (tikriausiai netoli Prancūzijos) gyvena ispanų ūkininkai. Daugybę šimtmečių gyvenę vien gamtos ritmu jie beregint susigundo norvegų siūlomais pinigais išpirkti žemes, kad šie galėtų statyti vėjo jėgaines. Visi neišsilavinę ispanai, pavargę nuo darbų ir skurdo pasirašo ir parduoda savo žemes, išskyrus čionai iš Prancūzijos esantį atvykėlį Antuaną ir jo žmoną Olgą. Jiedu svajoja čionai pasenti augindami kopūstus ir pomidorus, tačiau vietos gyventojai suvokia, jeigu Antuanas irgi neparduos žemių, jie taip pat nieko negaus. Prasideda didelis persekiojimas ir teroras, sumišęs su vietos įsitikinimais, genamais socialinio smurto bei nacionalizmo fanatizmo. Netrukus vietos ispanai ima Antuaną užgaulioti, nes jis prancūzas, taigi tik svetimšalis, kuris trukdo jiems gyventi. Prasideda ūkininkų karai, persimaišę su įvairaus plauko patyčiomis, agresija ir persekiojimu...

 

Puikus scenarijus! Kine kalbėti apie smurtą dėl būtinybės sau geriau gyventi ir išgyventi atšiauriame pasaulyje nėra lengva. Ypač, jeigu tai mažo teroro aplinkybės, kitaip sakant, kaimynai ginčijasi dėl gabalo žemės. Bet filmui pavyksta šį konfliktą išplėtoti iki nacionalinio lygmens, nes jame atsispindi seni tautų tebesantys konfliktai ir nesutarimai. Pasirodo, filmas pastatytas pagal tikruosius įvykius ir iš tikrųjų būta kažkas panašaus. Antrojoje filmo dalyje viskas pasisuka gana netikėta linkme, filmas iš dusinančios toksiškos psichologinės atmosferos tampa kriminaliniu trileriu, kažkiek man primenančiu „Kryčio anatomiją“, tačiau be visų tų teisminių scenų. Motinos ir dukters konfliktas papasakojo kur kas daugiau, kodėl žmonės ryžtasi spjauti į pinigus ir visgi iš idėjos pasirenka gyventi geriau sunkiau, sumurkdę rankas į žemes. Žiūrėdamas filmą, aišku, nepateisinau kaimiečių veiksmų, bet supratau jų aklą norą gyventi geriau ir už tai kovoti. Manau, dažnas lietuvis elgtųsi labai panašiai su naujakuriais, galgi net aš pats. Iš tikrųjų čia grumiasi sunkus darbas ir bei daugel amžių užgyventos žemės ir apylinkių teisėtumas prieš Antuano žmogišką siekį tiesiog prigyti svetimame krašte. Banalu, bet pinigai suskaldo bendruomenę. Šiaip filmas man priminė kai kuriais atžvilgiais rusų režisieriaus Andrey Zvyagintsev „Leviataną“ (2014).

 

Filmas slogus, lėtokas, tačiau jame daugybę nepatogių ir psichologiškai aštrių scenų, socialinės ir nacionalinės politinės neteisybės (pvz., policijos lepšiškas neveiksnumas dėl to, kad auka – prancūzas). Filmas, sakyčiau, labai pavykęs ir labai teisingas. Esu pats šokiruotas, kad jam rašau apvalų 10, nes nerandu prie ko prikibti. Nebent tik prie vieno – buvo galima suspausti filmą, sumažinti jį kokiu pusvalandžiu, tačiau netektume gražių kraštovaizdžių.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Niekšas" / "Vaurien" / "Rascal"

Sveiki skaitytojai,

Paskutiniąją „Kino pavasario“ dieną esu smarkiai gundomas velnio žiūrėti niekšiškus kino filmus, kurių centre būtų vaizduojami nedorėliai. Kitą vertus, šio festivalio koncepcija, nors ir klausia, ar veikiau verta būti, ar verta veikiau veikti, bet plačiąją prasme festivalis jau su atidarymo filmu „Blogio nėra“ klausia apie blogio ir gėrio sampratą visuose lygmenyse, pradedant nuo metafizinių, neapibrėžtų dvasinių patirčių ir baigiant socialiniais reiškiniais. Gal dėl to pasirinkau prancūzų režisieriaus Peter Dourountzis provokuojantį filmą „Niekšas“ (pranc. Vaurien) (2020), kurio pagrindinis veikėjas totalus niekšas.

 

Veikėjas, pasivadinęs neutraliai neapibrėžtu vardu Džė, išeina iš kalėjimo ir jau nuo pat pirmųjų savo kelionės akimirkų į miestą kelia tam tikrą nesusipratimą. Traukiniu jis vyksta be bilieto, kabinėjasi prie keleivės, be didelio streso išsisuka nuo kontrolieriaus ir t. t. Kuo toliau veikėjas kažkur keliauja, tuo ryškėja jo apsukrūs socialiniai įgūdžiai. Jis tiesiog žavus niekšelis, kuris nesunkiai gali savo akytėmis sugundyti bet kurią moterį. Galiausiai suvokdamas savo kerėjimo meną ir neprimenantis nusikaltėlio, jis leidžiasi į pavojingus socialinius ryšius su atsitiktinai sutinkamais žmonėmis. Mes regime jo gebėjimą bendrauti ir manipuliuoti, flirtuoti ir vagiliauti, išsisukti iš bet kokios padėties, tačiau nieko nežinome apie jo gyvenimą, tik visą laiką įtariame, jog jo gyvenimas toli gražu nelepino.

 

Tiesą sakant, visą filmą tikėjau kokios nors apčiuopiamos istorijos, kokio nors psichologizuoto netikėto akcento, kuris ir pateisintų veikėjo elgseną, ir pamalonintų mane kaip žiūrovą psichoanalitine analize, arba bent jau suteiktų galimybę plačiau ir įdomiau interpretuoti Džė gyvenimą. O ką už tai aš gaunu? Kiek plokštoką chuliganą, kuriam velniškai pasiseka išsisukinėti. Taip, tie pokalbiai, susidūrimai pavaizduoti išties įtemptai neblogai, vietomis iš tikrųjų juntama tam tikra provokuojanti ir agresyvi bendravimo maniera, tačiau ant šio nuolat ritmiškai pasikartojančio triuko visas filmas ir laikosi. Džė bando užmegzti santykius su Maja, tačiau pavogto žiedo ji nepriima ir jis nusispjauna ant jos. Atrodo, už viską, dėl ko galėtų kovoti ir „pasitaisyti“, veikėjas yra linkęs lengvai paleisti vėjais. Sakyčiau, Džė yra vertybių, siekių, įsitikinimų neturintis psichopatas, vaikystėje nuskriaustas vyrukas, kuris išmoko pasinaudoti savo išvaizda. Neretai atrodo, kad, pabuvojęs kalėjime, laisvėje jis neteko socialinės baimės ir ribų, todėl lengvai prisikabina prie bet ko. Ar tai veikėjas, kuris turėjo atspindėti sunkių išbandymų ir kalėjimo suformuotą „nusikalstomo elgesio produktą“? Retsykiais atrodo, kad taip, tačiau filmas nesistengia nerti giliau. Jis tarsi kriminaline maniera koketuoja, vaizduodamas psuedo lengvą paryžietišką pogrindžio gyvenimą su pavojaus ir bohemiškos komunos dvasia, šiek tiek romantizuoja, šiek tiek bando paversti įstoriją pramoga, tačiau visas filmas galiausiai lieka skylėtas kaip sena kojinė.

 

Iš tikrųjų be šelmiškai chuliganiško pagrindinio aktoriaus pasirodymo filmo tema, tempas, istorija nesugebėjo nei sujaudinti, nei aštriau patraukti manojo dėmesio. Bijau, kad tai vienas blankiausių mano matytų šio sezono „Kino pavasario“ filmų. Po kelerių metų tikriausiai net neprisiminsiu šio filmo, kol neiškils atmintyje veikėjo šypsenėlė.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.5

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela