Byung-Chul Han. „Apie
ritualų nunykimą. Šiuolaikybės topologija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2025. – p.
112.
Sveiki!
Pietų Korėjos vokiškai rašančio ir mąstančio filosofo Byung-Chul
Han (g. 1959) knygos Lietuvoje tapo tikru fenomenu. Netrukus pasirodys jau
penktoji jo filosofinė esė knyga, o aš tik šiam rudeniui buvau pasilikęs šią
ketvirtąją – Apie ritualų nunykimą. Šiuolaikybės topologija (vok.
Vom Verschwinden der Rituale. Eine Topologie der Gegenwart), kuri
originalo kalba pirmąkart pasirodė 2019 metais, prieš pat pandemiją. Knygą į
lietuvių kalbą vertė Tomas Sodeika, kuris pabaigoje parašė epilogą,
apmąstydamas filosofo Hano išsakytas mintis. Beje, T. Sodeika vertė visas šio
autoriaus knygas, apie kurias pirmiausia sužinojau iš redaktorės Airos
Niauronytės socialinių tinklų įrašų. Kaip ir daugeliui mano ir jaunesnės kartos
žmonių reikia tokių filosofinių tekstų, kurie iš esmės atspindėtų mūsų dabartinės
tikrovės jausenas, būsenas ir procesus, o Hano filosofinė eseistika yra būtent pats
tas.
Pirmiausiai ir ryškiausiai Byung-Chul Hanas į mano
sąmonę įsirėžė kaip Nuovargio visuomenės autorius, kuris gana tiksliai
suformavo mintį, jog didžiausių šių dienų prievartos akto dalyviai esame sau mes
patys, kurie negali darbo rinkai pasakyti ne, nes yra įsivėlę į nesibaigiančio
produktyvumo ir pasiekimų sizifišką apykaitos ratą. Apie darbo visuomenę ir
savęs išnaudojimą autorius nemažai užsimena ir knygoje Apie ritualų nunykimą.
Apie tai kalbą epiloge ir pats Tomas Sodeika: „Pramogų industrija dosniai mus
aprūpina savo produktais, o mes taip intensyviai juos vartojame, kad net
nebepastebime, jog tie produktai jau yra ne žaidimai, o „žaidimai“. Mat tai, ką
vis dar iš inercijos vadiname „žaidimo“ vardu, yra jau nebe savitikslis
vyksmas, o mūsų gyvenimą asimiliavusio totalinio produkavimo ciklo rekreacinė
fazė, reikalinga tam, kad atgautume po darbo fazės nusilpusį produktyvumą (p.
110).“ Ir iš esmės juk kaip sunku laisvu laiku nieko nevartoti, nieko
neskaityti, nesidomėti ir nieko neveikti, kai esi išmokytas veikti inertiškai:
jautiesi kaltas, kai nieko nedarai. Mes nuolat planuojame savo ne tik darbą,
bet ir laisvalaikį, kad jis būtų kuo produktyviau užkamšytas emocijų, įspūdžių,
kelionių, patirčių įvairovės, nes esame įtikėję, kad kitos progos daugiau gali
ir nebūti, o mūsų žemiškasis laikas labai ribotas. Judame iš baimės numirti bei
prarasti patirtis ir pasiekimus.
Hanas sako, kad ritualai iš esmės leidžia įsižeminti į
bendruomenę, į ją įaugti, pamirštant savo individualybę. Nunykus ritualams,
suklesti narcisizmas, staiga visi trokšta būti autentiški, individualūs,
išskirtiniai: „Autentiškumo prievarta veda į narcisistišką introspekciją, į
nuolatinį rūpinimąsi vien savo psichologinėmis problemomis. Ir komunikacija
organizuojama atsižvelgiant į psichologiją. Autentiškumo visuomenė yra intymumo
ir apsinuoginimo visuomenė. Sielos nudizmas jai suteikia pornografinių bruožų. Socialiniai
santykiai atrodo tuo tikresni ir autentiškesni, kuo labiau juose atsiskleidžia
asmeniškumas ir intymumas (p. 26).“ Kitaip sakant, Hanas lyg ir paaiškina,
kodėl tiek daug viešojoje erdvėje kalbama apie savo sutrikimus, traumas,
neįgalėjimą ko nors padaryti (netgi su tam tikru pasimėgavimu), nes viskas
tampa terapija, savęs kūrimu ir perkūrimu, kitaip sakant, asmeninę pronografiją.
Tai psichoterapeutų ir psichologų aukso amžius, nes visi staiga susirūpinome
savimi, o tai veda prie išbendruomeninimo procesų ir dar didesnės individo atskirties,
vadinasi, ir prie depresijos, nihilizmo ir negalėjimo priimti ir suprasti kito.
„Komunikacija tampa pornografinė, kai
tampa skaidri, kai virsta lėkštais ir pagreitintais informacijos mainais. Kalba
tampa pornografinė, kai ji nebe žaidžia, o tik perteikia informaciją. Kūnas tampa
pornografinis, kai praranda bet kokį sceniškumą ir vien funkcionuoja. Pornografiniame
kūne nėra nieko simboliško. O štai ritualizuotas kūnas yra įspūdinga scena, į
kurią įsikomponuoja slėpiniai ir dievybės. Garsai taip pat tampa
pornografiniais, kai praranda bet kokį subtilumą ir santūrumą ir vien žada afektus
bei emocijas (p. 96).“ Sakysite, o kur tada čia problema,
jeigu žmogus tampa atviru ir leidžia būti pažeidžiamas? Ogi tame, kad čia ir
slypi paradoksas, netekdamas ritualų, rimties, ceremoniškumo, individas lieka
savotiškoje izoliacijoje, atsitvėręs nuo bendruomenės.
„Dataistinis posūkis panaikina Apšvietos
idealizmą ir humanizmą. Žmogus nebėra suverenus žinių subjektas, nebėra žinių
kūrėjas. Dabar žinias produkuoja mašinos. Duomenimis grindžiama žinių gamyba
vyksta be žmogiškojo subjekto ir sąmonės. Didžiuliai duomenų kiekiai išstumia
žmogų iš pagrindinės žinių kūrėjo pozicijos. Pats žmogus susitraukė ir virto
vien duomenų rinkiniu, apskaičiuojamu ir kontroliuojamu dydžiu (p. 89-90).“
Ir iš tikrųjų, dažnai galima išgirsti statistika sako, statistika rodo...
Bet jau nei kas begali suvokti tų statistinių duomenų, nei jais tikėti, nes jų
per daug ir pernelyg daug nepatikrinamų, o kartais ir visiškai iš piršto
laužtų. Tiesa, dabar tas mašinas pakeitė sparčiai įsigalėjęs ir prieinamas
dirbtinis intelektas, padauginęs duomenis kaip triukšmo aidą, nuolat perkurdamas
nesuvokiamus kiekius duomenų, kuriame skęsta žinių visuomenė.
Bene keisčiausias šįkart Hano nagrinėjamas aspektas
yra ritualinė savižudybė ir karo tema. Jis pateikia pavyzdžių iš senovės, kada
prie imperatoriaus šaunūs kariai nusižudydavo ir taip pagerbdavo savo
imperatorių. Sakytume, kad beprotybė, bet Hanas teikia ritualams naują prasmę
ir dėmenį. Šiandien žmogus paniškai bijo mirties, nes rinka ir vartojimas jam
nuolat siūlo ilgaamžiškumo iliuziją, o asmeninis troškimas gyvenimą įprasminti
pasiekimais įkalina individą nuolat vartoti ir save išnaudoti. „Karas,
produkuojantis mirtį, yra visiška karo kaip ritualinės dvikovos priešingybė. Produkavimas
ir ritualai yra vienas kitą paneigiantys dalykai. Dronų karas atspindi
visuomenę, kurioje viskas tapo darbo, produkavimo ir pasiekimų vaikymosi dalyku
(p. 83).“
Šioje knygoje autorius teigia, kad šiuolaikinis
pasaulis praranda tradicinius ritualus ir pasikartojančias praktikas, kurie
anksčiau suteikdavo gyvenimui stabilumo, prasmės bei bendruomeniškumo ryšį.
Pasak Byung-Chul Hano, ritualų nykimą lemia perteklinė komunikacija,
skaitmenizacija ir visuomenė, kurioje viskas paverčiama vartojimo preke bei
skubiu sandoriu. Dėl to žmogus tampa emociškai išsekęs, izoliuotas ir paklydęs
nuolatiniame efektyvumo bei pasiekimų sraute. Apie greito gyvenimo tempą ir
troškimą pabėgti kur nors į kaimą, į erdvę, kurioje nebereikia savęs eikvoti dėl
pasiekimų, man regis, šiandien susimąsto dažnas žmogus. Mūsų kūnas ir psichika
pasiilgo lėto gyvenimo, kurį įprasminti padeda ritualai. Kuo pavojingas Hanas? Ogi
tuo, kad iš pažiūros jis visose savo knygose kalba apie šiandienos visuomenės
pavergimą, išnaudojimą ir destrukciją, tačiau, kaip pabrėžia epiloge Tomas
Sodeika, čia ir slypi visuomenės galimybė atsinaujinti, nes atsiveria plačios
erdvės. Iš tikrųjų Hanas nėra joks pesimistas, jis už tai, kad visuomenė
gyventų lengvai ir vertintų žaidimus bei laiką, kai nereikia nieko daryti,
tiesiog gyventi neprodukuojant. Šioje knygoje autorius netiesiogiai kviečia
įvertinti tai, kas praktiškai nunyko kaip neveiksmingumas ir neproduktyvumas,
kuris visais laikais buvo bendruomenės savasties dalimi. Žaisti, pamirštant
savo problemas ir rezultatus, štai, ką dažnas šių dienų žmogus norėtų daryti
šiandien. Bent jau aš.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą