2023 m. birželio 29 d., ketvirtadienis

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 7: Maištingos sielos atostogos! Nusipelnėme ilsėtis ir prisikrauti naujų potyrių

Sveiki,

 

Išjungiu dujas, užsuku karštą ir šaltą vandenį, atitraukiu gėles nuo palangių, palieku veikti tik šaldytuvą. Šiemet ir vėl atostogos. PAGALIAU! Visi nusipelnėme kelionių ir įspūdžių, laiko knygoms, kurias vis atidėdavom, naujoms šalims ir pažintims. Kurį laiką manęs nebus, bet liepos mėnesį tikrai driokstelėsiu kaip griaustinis. Laukite.

 

Jūsų Maištinga Siela


Knyga: Agota Kristof "Vakar"

  

Agota Kristof. „Vakar“ – Vilnius: Baltos lankos, 2023. – p. 114.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Su vengrų kilmės prancūziškai rašančia rašytoja Agota Kristof (1935-2011) susipažinau paauglystėje, kai per kelias dienas suskaičiau jos trilogiją Storas sąsiuvinis (Alma littera, 2004), po kurios dar ilgai anuomet negalėjau atsigauti. Tai viena iš tų negailestingų knygų, kurios ne tik sudirgina jausmus, priverčia kelioms dienoms apie nieką negalvoti, bet ir pakeičia supratimą apie literatūros poveikį jauno žmogaus pasaulėžiūrai. Kažin, ar tokį pat poveikį Storas sąsiuvinis padarytų kokiam trisdešimtmečiui, kuris jau daug perskaitęs ir žino savo jau kaip skaitytojo susiformavusį skonį. Visai neseniai Baltos lankos išleido Violetos Tauragienės išverstą trumpą A. Kristof romaną Vakar (pranc. Hier), kuris beregint atsidūrė mano vasaros skaitinių must to read.

 

Istorija pasakoja apie Tobijų Horvatą, kuris pabėgęs iš skurdžios šalies dėl kelių priežasčių jau dešimt metų susikūrė slapuko Šandoro Lesterio tapatybę. Vyras iš tikrųjų slepia paslaptį – jis slapstosi ne tik nuo praeities, bet ir dėl to, kad jis nužudė žmogų. Jo dienos svetur labai niūrios ir monotoniškos, jis dirba laikrodžių fabrike ir kasdien skaičiuoja stoteles, stovi prie tų pačių staklių ir retsykiais mato, kaip kiti, dažniausiai juodadarbiai imigrantai, išprotėja nuo gyvenimo beprasmybės ir mechaniško darbo. Tobijus laiko save rašytoju, vakarais jis užsidaro bute, geria alų ir bando parašyti knygą, dažniausiai apie tai, kad tos prasmės nėra, tačiau dažniausiai tekstai, kurie iš esmės ir yra šio romano pamatas, sukasi apie idilišką meilę Linai, kuri, bent iš pradžių atrodo, neegzistuoja. Tobijus turi meilužę Jolandą, tačiau jos nemyli, yra atbukęs pasauliui, tačiau vieną dieną jis pamato savo vaikystės Liną, su kuria sieja daug paslapčių...

 

Jau nuo pat pirmųjų puslapių galima atpažinti savitą autorės stilių: trumpi ir taupūs sakiniai, absurdu ir sunkumais persmelkta būtis, eliminuotas sentimentalumas, vaizduojamas karo poveikis žmonių likimams ir sielai. Iš vienos pusės, nors tekstas ir taupus, bet jis parašytas retsykiais taip poetiškai, kad išardžius prozinę struktūrą išeitų neblogi eilėraščiai. Tiesa, Vakar romane didelį vaidmenį atlieka fragmentiškumas ir nutylėjimai, kurie veikia ir kaip veikėjo dienos apmąstymai, ir kaip savotiški užtemimai tarp vienodų dienų. Man nuolat šioji istorija siejosi su Antano Škėmos Baltos drobulės personažu Antanu Garšva, kuris taip pat turi pretenzijų į literatūrą, taip pat dirbo mechanišką keltuvininko darbą ir mylėjo ištekėjusią moterį Eleną, ir net buvo imigrantas. Žmogaus virtimu mechaniniu robotu, egzistuojančiu niekalu labai svarbi Vakar sudedamoji dalis. Beprasmybės tema viena svaresnių, todėl romanas persmelktas egzistencialistams būdingo nihilizmo, o svarbiausia A. Kristof veikėjo varomoji jėga yra meilė, kurios nėra, tad žmogus sąmoningai paklūsta mechaniniam savo būties režimui ir pats tampa kaip burzgiančios laikrodžio staklės – žodžiu, bejausmiu.

 

Tobijas kaip ir Garšva paguodos ieško rašyme, kurio procesas yra ir išpažintis, ir laiškas pačiai Linai, ir bandymai atleisti sau, todėl gal ir pateisinama veikėjo keista logika, kai jis sako: „Nes tapęs visiškai niekuo, gali tapti rašytoju. Beje, viskas tiesiog pakrypo taip, o ne kitaip (p. 81).“ Tai atgailaujančio veikėjo kaltės atpirkimas. Autorė stebuklingai išvengia bet kokių svarbesnių veikėjo refleksijų ar kaltės atpirkimo būdų apmąstymų. Pavyzdžiui, visiškai neatskleidžiama, ką veikėjas, kuris manėsi nužudęs savo biologinį tėvą, jaučia, kai sužino, jog iš tikrųjų jį buvo tik sužeidęs? Ar nusimeta kančios naštą? Palengvėja? Autorė susitelkia į pagrindinio veikėjo obsesiją dėl meilės seseriai. Protu jis suvokia, kad Lina jam pusiau kaip ir sesuo, tačiau paskęsta iliuzijose, jog viskas yra įmanoma, tad pradeda meluoti sau. Paradoksas, bet būtent iliuzijos kurį laiką pagrindiniam veikėjui ir suteikia paspirties atitrūkti muo beprasmiško pasaulio. Apskritai žmogus gyvena tol, kol turi kokių nors troškimų.



Agota Kristof

 

Kitą vertus, Tobijaus vaikystė paženklinta amžinu gėdijimu, nes jis vietinės čigoniškos kilmės prostitutės sūnus. „Aš sėdėdavau priešais namus, žaisdavau su šlynu, jį minkydavau, lipdydavau milžiniškus falus, krūtis, sėdmenis. Iš raudono molio dar lipdydavau motinos kūną, į jį suleisdavau savo vaikiškus pirštus duodamas skyles. Burną, nosį, akis, ausis, lytį, išangę, bambą. Mano motina pilna skylių, kaip mūsų namas, mano drabužiai, mano batai. Batų skyles užpildydavau purvu (p. 22).“ Tą motinos gėdą primesdavo visi, kas tik jį pažinojo, netgi Lina po daugel metų jam atvirauja, kad nebus niekad jo žmona, nes jos gimtasis kaimas žino, kas buvo jo motina ir kuo ji vertėsi, o tai Tobijų sugniuždo.

 

Nors romanas ir trumpas, mažas, tačiau autorė atsisakydama lyg ir savaime gvildenamų siužetinių linijų, sukuria prieštaringą veikėją, kuris ant nesamų pamatų t. y. neturėdamas tapatybės bando ją susikurti iš naujo. Tai gan tragiška, nes pakeitęs šalį ir turįs savo namus, jis ir lieka kaip imigrantas, paribio sociumo juodadarbis, kurio gyvenimą praskaidrina trumpi susitikimai vietiniame bistro, kuriame renkasi savita pabėgėlių iš jo šalies kompanija bei valkata Žanas. Tačiau net ir jiems jis meluoja. Karo pabėgėlių ir skurdo paženklintas žmogus, kuris dalį laiko praleido prieglaudoje, o vaikystėje su juo motina net nekalbėjo ir laikė kaip šunytį, nemoka susikurti gyvenimo, nes niekada tokio neturėjo. Iš kitos pusės neturint gyvenimo atramos, nelieka ir gyvenimo prasmės. Kodėl jis myli Liną? Tai jos gerumas iš praeities, ji pirmoji mokykloje, kuri, nors ir pabrėždama jo vargingą socialinę padėtį, Tobijų savitu gerumu prisijaukino. Tas mokyklinis patirtas gerumo jausmas davė veikėjui impulso daugiau nieko neprisileisti, tik Liną. Tai užslėpta veikėjo psichologija, algoritmiška veiksmų seka: pamatęs po tiek daug metų Liną, jis ją myli ir pratęsia idiliškus jausmus iš praeities, tačiau pajutęs, jog laimė jam sprūsta iš po kojų, elgiasi taip pat, kaip būdamas vaikas – jis peiliu duria į Linos vyrą ir iš esmės pakartoja žmogaus likimo programas.

 

Knyga išties depresyvi gerąja to žodžio prasme, joje galima aptikti ne tik imigranto panašumų su Antanu Škėma, bet ir Albero Kamiu romano Svetimas veikėjo Merso savitą būsenų variantą. Agota Kristof neabejotinai yra paveikta sukrečiančių karo ir pabėgėlių likimų, ji egzistencialistinė rašytoja, kuriai rūpi žmogaus pasirinkimai, eliminuojant standartinius krikščioniškuosius ar bet kokius religinius pasmerkimo ar išganymo aspektus, todėl jos veikėjai, įskaitant ir Tobijų Horvatą, iš esmės formuojami per socialinių paribių subkultūrą, kuriai galioja visai kiti moralės standartai, tad veikėjas gali pasirodyti lyg monstras, antžmogis, kuris vadovaujasi tokia tiesa, kuria jam pasiūlo gyvenimas. Apnuogintai, kiek nepatogiai ji analizuoja žmogaus negalėjimą dėl aplinkybių kurti savo tapatybės, tai būdinga tiek trilogijai Storas sąsiuvinis, tiek puikiam jos romanui Vakar.

 

Jūsų Maištinga Siela

2023 m. birželio 26 d., pirmadienis

Filmas: "Mergina" / "Girl"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šį mėnesį teko pamatyti jau antrą, tik šįkart jau debiutinį jaunojo belgų režisieriaus Lukas Dhont filmą „Mergina“ (angl. Girl) (2018). Ankstėliau žiūrėtas diskusijų viešojoje erdvėje sulaukęs „Arti“ man labai patiko dėl provokatyvios medžiagos ir nevienareikšmiškumo. Panašiai, sakyčiau, vertinu ir filmą „Mergina“, kuris pasakoja apie šešiolikmetį Viktorą, kuris iš tikrųjų jau kurį laiką gyvena kaip mergaitė vardu Lara, tad filmas iš suasmenintos perspektyvos vaizduoja ir perteikia, ką reiškia išgyventi ankstyvąjį translytiškumą, kai asmuo nusprendžia su tėvų pritarimu pakeisti lytį. Lietuvoje tema gana konservatyvi, tačiau Nyderlanduose ir Belgijoje, kur į asmens orientaciją, lytiškumą bei lytinę tapatybę žiūrima labai rimtai, tai perteikiama visiškai kitaip, nei galime įsivaizduoti...

 

Filmas ir glumina, ir kartu psichologiškai nelengvas. Dėmesio centre – Laros šeima, kurią sudaro ji, jos mažametis broliukas bei tėvas taksistas. Neįtikėtina ir netipinė tėvo pozicija, jis supranta savo sūnaus virsmą, veda vaiką pas reikiamus psichologus, padeda pasiruošti būsimai hormonų terapijai bei lyties keitimo operacijai. Dėl vyresnėlio vaiko tėvas paaukojo labai daug, dėl patyčių ir gerbūvio sukūrimo jis su vaikais persikraustė į translytėms asmenims palankesnį miestą. Apie Laros virsmą žinoma mokykloje, tačiau stengiamasi plačiai apie tai neaptarinėti, tačiau tam tikri žvilgsniai, kuždesiai vis tiek pasiekia Laros ausis ir ją skaudina. Laros aistra – baletas, merginos vaidmuo, tačiau jos kojos nesusiformavo, kaip turėjo pagal jauną amžių susiformuoti, tad viską stengiasi daryti per jėgą, konkuruodama su kitomis merginomis.

 

Galiausiai bandymai užmegzti romantinius santykius su laiptinės jaunuoliu bei nuolatinis perfekcionizmas baleto aikštelėje taip sekina Larą, kad ji pasiduoda hormonų terapijai taip pat nepamatuotai baugiai, kad nebelaiko ne tik šlapimo, bet ir pradeda smarkiai prakaituoti, prarasdama balerinos koordinaciją. Filmas iš esmės nagrinėja jauno translyčio asmens psichologiją ir sako, kad net visas tėvo palaikymas ir pastangos, visa sutelkta šiems reikalams daryti psichologinė terapija ir hormonai neapsprendžia, kad viskas vyks sklandžiai.

 

Visuomenėje šie žmonės jaučiasi nepritapę, labai pažeidžiami ir bet koks ištartas žodis gali privesti prie drastiškų sprendimų ir savęs žalojimo. Tą iš esmės per Larą ir matome filme. Vietomis režisierius pasiekia „Juodosios gulbės“ (2010) perfekcionistinį virsmą, o kai kada primena jautrų ir šiek tiek žiūrovišką ekranizaciją „Danų mergina“, kuri viena pirmųjų plačiajai auditorijai papasakojo apie translyčio virsmą ir tai toli gražu nėra psichologiškai lengvas dalykus. Po filmo lieka daug klausimų Rytų bloko mentaliteto žmonėms: ar teisingą sprendimą darė pats tėvas, leisdamas sūnui tapti mergina? O gal mes nuvertiname lytiškumo pakeitimą kaip „ai, čiagi vaikas, išaugs iš to ir taps normalus“ reikalams, o žiūrėk, tas vaikas jau iššokęs iš balkono ir jau reikia ruoštis pakasynoms. Sunku atsakyti į šiuos klausimus, tačiau „Mergina“ leidžia kaip filmas „Danų mergina“ pažvelgti iš personalizuotos perspektyvos, jautriai tapti empatiškiems ir labiau suprasti šiaip jau nelabai suprantamus dalykus.

 

Tiesa, pagrindinį vaidmenį atliko belgų aktorius Victor Polster (šiuo metu (2023 metais, jam 21 m.), kuris mokėsi baleto meistrystės nuo mažumės, filmuodavosi reklamose, o „Mergina“ yra jo rimtas debiutas kine, atnešęs ne vieną apdovanojimą ir nominaciją.

 

P. S. Filmas truputį nepatogus, greitai nepasimirš.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.2



 

Jūsų Maištinga Siela

2023 m. birželio 25 d., sekmadienis

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 6: laimė yra apsipirkti ir kuistis sekmadienį virtuvėje!

 Photo Leon Zernitsky

Sveiki,

 

Geriausiai apsipirkinėdamas jaučiuosi maisto skyriuje! Šiandien yra sekmadienis, puikus oras, puikus dangus, daug varnų, pakeliui sutikau daug matytų žmonių, su kuriais neturiu nieko bendro, tačiau jau metai iš metų atpažįstu juos iš jų vedžiojamų šunų.


Maža laimė, bet vis tiek laimė. Sekmadienio vakare ką nors pasigaminti netikėto. Šiandien – kalmarų čiuptuvėliai su žemaitišku kastiniu bei šiek tiek pistacijų prie sekmadieninio filmo. Paprasta vertinti paprastus dalykus, kurie lyg ir savaime suprantami, tačiau, kai pagalvoji, kad didelė dalis negali sau to leisti arba neįvertina, ką turi, verčia jaustis saugiam ir pozityviam.

 

Jūsų Maištinga Siela


Knyga: Jurga Tumasonytė "Naujagimiai"

 

Jurga Tumasonytė. „Naujagimiai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – p. 248.

 

Sveiki, praeiviai ir skaitytojai,

 

Ką naujo ir įdomaus mums paruošė savo ketvirtojoje knygoje Naujagimiai rašytoja Jurga Tumasonytė (g. 1988). Tai jau trečioji mano skaityta autorės knyga. Kol kas didžiausią įspūdį buvo padaręs apsakymų rinkinys Undinės (2019, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), kuri lyg pratęsė savitą debiutinių pasakojimų rinkinį Dirbtinė muselė (2011, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), tad neabejojau, jog Naujagimiai po įvairių vertinimų susilaukusio romano Remontas vėl grįš prie savito ir tik Tumasonytei būdingo literatūrinio pasaulio.

 

Viršelyje nurodytas žanras – novelių romanas, tad ir kūrinius galima skaityti kaip pavienius pasakojimus, tačiau visgi labiausiai rekomenduoju nuosekliai nuo pat pradžios pasinerti į pasakojimus, nes pajusite, kad visgi knyga kur kas vientisesnė ir primena labiau romaną, nei novelių vėrinį. Knygą sudaro 19 pasakojimų, nusidriekusių nuo XIX amžiaus iki galimos ateities, bet daugiausia visgi telkiamasi į XX amžiaus pradžią ir vaizduojamos bažnytkaimio gyvenimo istorijos, kurioms lemta viena kita papildyti, kartu papunkčiui brėžiant istorines, folklorines lietuvių tautos žymes.

 

Šiaip esu linkęs dažnai skirstyti lietuvių rašytojus į kaimiškosios kultūros ir urbanistinės pakraipos. Jurgos Tumasonytės prozoje visada galima užčiuopti provincijos gyvenimo realijas, mažo miestelio, kuriame svarbiausi centrai – bažnyčia, paštas, kultūros namai ir mokyklėlė. Nenoriu teigti, kad tai kanoniška, nes autorė į šias istorijas įneša daug savitumo. Jeigu riektų įvardyti, kas yra lietuviškas magiškasis realizmas, manau, J. Tumasonytės proza būtų itin ryškus pavyzdys, kaip pasaulietiniai magiškojo realizmo vaizdavimo būdai „įauga“ į lietuvių folklorinių pasakojimo audinį. Pavyzdžiui, knygos pradžioje vaizduojamas vyras, kuris ruošdamasis vesti kaimo moterį, nukrenta nuo aukšto ir panyrą į komą, jis atsiduria savotiškame skaistykloje-rojuje, kuriame jį globoja ežere nuolatos besiturškianti ir valtimi plaukianti laumė, o galgi net savita undinės atmaina. Vyrukas girdi, kaip pūvantys ir į grybieną virstantys nuodėmingi mirusieji stengiasi patekti į dangų. Mezgami erotiniai santykiai tarp moters laumės ir į tarpinę dimensiją panirusio vyruko, atsiranda ir pačios autorės sugalvotų įdomių siužetinių detalių. Sakyčiau, ši būtybė, kurios seserys plaukioja laivu ir josios nepriima, turi tam tikro ryšio su Undinėse publikuojamais tekstais.

 

Esama knygoje ir kitų mistifikuojamų pasakojimo elementų. Vienas ryškiausių veikėjų – ragana Elžbieta, kuri padeda susilaukti kūdikio nevaisingoms moterims. Pati Elžbieta turi mergytę Paulę, kuri stebi motiną, o jos vaikystė apgaubta mistinės miglos ir baimių, nes Elžbieta dažnai dingsta ir Paulė niekaip negali jos rasti. Visgi autorė kuria tamsų pasaulį, kuriame pilna grėsmių, panašiai kaip ginklų kokiose Čechovo pjesėse, kurie turėtų iššauti, bet dažniausiai dėl Tumasonytės kitoniškos prozos logikos taip ir neišauna. Pavyzdžiui, vienoje iš novelių vaizduojamas piktas pririštas šuva, kuris loja ant mergytės Paulės. Pagal visą klasikinę prozos principą šuo turėjo užpulti mergytę, tačiau taip nenutinka. Retsykiais ta mirties ir nelaimės grėsmė tokia makabriškai tarantiniška, primenanti galimus amerikiečių populiariuosius filmus: „Jeigu nutrūktų, kaipmat užšoktų ant jos ir iškąstų nosį, o tada nuplėštų nuo galvos vilnonę kepurę ir nasrais pertrėkštų Paulės galvą kaip riešutą, ant sniego išdribtų smegenys. Dievulis šypsotųsi iš dangaus, modamas greičiau pakilti josios sielai ir šauti į viršų, dangopi (p. 67).“ Koks gražus žodis dangopi, jau beveik išnykusi forma, kuri plačiai dar buvo vartojama XX amžiuje ne tik šnekamojoje kalboje, bet ir literatūroje.

 

Visgi būtent pirmoji novelių romano pusė man patiko labiau dėl savitos folklorinio pasaulio transformacijos. Skaitydamas neretai prisimindavau Kazio Borutos (1905-1965) Baltaragio malūną ar Medinius stebuklus, tam tikrus Vinco Mickevičiaus-Krėvės tautosakinius pasakojimo motyvus.



Jurga Tumasonytė

 

Visgi magiškų motyvų ir stebuklų mąžta, kai autorė ima naudoti konkrečius istorinius kontekstus. Ypač Antrojo pasaulinio tragiškus Lietuvai įvykius. „Kartais kareiviai įsiverždavo ir čia, pamenu, kaip išsivedė mūsų fizikos mokytoją. Jis nuleidęs galvą susirinko daiktus į portfelį ir  nežiūrėdamas į mus išėjo neatsisveikinęs. Pamoką virpančiu balsu pratęsė direktorė. Niekas nedrįso klausti, kur dingo mokytojas, nes nujautėme, kad geriau patylėti (p. 148).“ Šalia vaizduojamo Holokausto jungiami ir siužetai, vaizduojantys lietuvių tremtis į Sibirą ir savanorišką tremtį, bėgimą į Vakarus, kai Paulės vyras, pasiėmęs sūnų Gediminą, susiruošia bėgti iš Lietuvos. „Uniformuota moteris išsitraukė iš rašomosios mašinėlės lapą ir pradėjo skaityti. Visko iki galo nesupratau, bet ten buvo kalbama apie tėvelį. Kad jis žudikas, nusikaltėlis, išdavikas, kad visąlaik skriaudė ir engė mus, pabėgo pasigrobęs vyresnįjį sūnų ir t. t.  Vyras pasiteiravo, ar sutinku su tuo. Linktelėjau (p. 153).“ Vėliau Vytukas, jaunėlis, pratęs sovietizacijos laikotarpiu giminės generaciją. Tapęs chirurgu, dirbs prie projekto persodindamas kiaulėms širdis, bus stumdomas korumpuotos sovietinės valdžios.

 

Kita centrinė novelių figūra – mažo miestelio, kurį sovietai pavadino Rožokovu, kunigo Aniceto Dulkio istorija, kuri tampa iš esmės ir visų XX amžiaus Lietuvos įvykusių katastrofų simboliu. Jis lovoje nušaunamas su gerokai jaunesne gaspadine, o jo palaikai perlaidojami jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Lentelių lupinėjimas, istorinės tiesos rekonstravimas – vienas iš svarbiausių antrosios knygos dalies temų. Tiesa, knygos pabaigoje kinta ir pasakojimo forma, priešpaskutinė novelė pateikiama kaip pjesė, kuri vaizduoja šiuolaikines vestuves, kai Paulei berods jau sukakęs visas šimtmetis. Per vestuves įvyksta nelaimė, tačiau fragmentuoti vestuvių svečių plepėjimai sukuria tokį aiškų kartų, vertybių, įsitikinimų karnavališką kakofoniją, kad man prieš akis iškilo ir vėlei lenkų režisieriaus Wojciech Smarzowski  filmas Vestuvės (2021), kurį, beje, labai rekomenduoju pasižiūrėti. Gal būtent šioji knygos dalis būtų dar kur kas įdomesnė ir aštresnė, jeigu autorė būtų paieškojusi dar didesnių apibendrinamųjų vertybinių nukrypimų, kurie demaskuotų, atskleistų netikėtų sąsajų su vestuvėse įvykusiu kriminalu.

 

Tiesa, labai autentiška ir savita J. Tumasonytės kalba, kuri iš vienos pusės turi gotiško pasakojimo apraiškų, bet derinama su sodria lietuviška kaimiška kultūra, pvz.: „Pauostė pagalvę – kvepėjo kepta duona ir šiltu, ką tik iš po vištos uodegos iškritusiu kiaušiniu (p. 62).“ Istorijon įterpta ir dvariška kultūra, o vienas iš veikėjų, vedęs negražią kilmingą žmoną Sofiją, iš tikrųjų atsiskleidžia dar ir kaip homoseksualas. „Mieste visi vieni kitus pažinojo, tad net mano ausis pasiekė negražūs gandai. Buvau iškviestas rektoriaus, kuris didžiai susirūpino mūsų reputacija. Žinoma, viską neigiau, tačiau dėl šventos ramybės Akademija nutarė nutraukti Filipo stipendiją ir išsiųsti jį atgal į Šveicariją (p. 100-101).“ Netrukus užslinkus karui žlunga mokslininko, tyrinėjančio naują gyvybės rūšį (iš egzotiškų salamandrų, keistų būtybių, virstančių į protingus žinduolius, galgi net savitus neandertaliečius, kurie minimi vizionieriškoje ateityje, pavaizduotoje pačioje knygos pabaigoje). Vis galvojau: o kiek iš tikrųjų iš progresyvaus mokslo atėmė du pasauliniai karai? Ir kur mes būtume dabar, jeigu tų karų nebūtų įvykę?

 

Naujagimiai – labai kūniškas, aistringas, prisodrintas erotikos, reprodukcijos (jeigu galima taip išsireikšti) kūrinys, kurio pagrindine ašimi tampa gyvybės ir mirties vertikalė, o ant pastarosios sudaigstytos kelių kartų persipynusios istorijos. Iš vienos pusės istorijos aptrauktos tautosakiniais ir folkloriniais pasakojimo elementais, dar iš kitos – atsekami aiškūs istoriniai bei kultūriniai kontekstai. Knyga parašyta pagavia kalba, kuri iš dalies rekonstruoja ar bent paimituoja senesnius pasakojimus, turi prozos tradicijos tęstinumo, bet kartu J. Tumasonytė autentiškai ir savitai transformuoja folklorinius įvaizdžius. Pasakojimuose tiek daug visko, kad manau, net šiaip pretenzingesni skaitytojai, kurie mėgsta dejuoti apie lietuvių literatūros skurdumą ir prastus siužetus, neturėtų Naujagimiams būti itin kritiški. Visgi novelių romano fragmentiškumas ne tik išskaido pasakojimą į suskilusių šipulių matricą, bet kartu leidžia jai jungtis į vientisą tumasonytišką literatūrinį pasaulį, kuris margas kaip kaleidoskopo vitražai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Daiva Tamošaitytė apie transhumanizmą ir kultūros nykimą (cancel culture)

Sveiki,

 

Skaitydamas „Kultūros baruose“ (Nr. 6, 2023) filosofės Daivos Tamošaitytės straipsnį „Kultūros padėtis transhumanizmo sąlygomis. Tikrasis subkultūrų vaidmuo.“ Iš pradžių labiau piktinausi ir šiaušiausi, nes pamaniau, kad straipsnis pernelyg davatkiškas, o mintys perteiktos iš religinės perspektyvos, nukreiptos prieš holistinį mąstymą ir įvairesnio pasaulio pažinimą. Visgi straipsnio pabaigoje šiek tiek pakeičiau nuomonę, nes man tapo suprantamos D. Tamošaitytės mintys ir nuogąstavimai.

 

Straipsnyje transhumanizmas suvokiamas kaip tarnystė technologijoms, žmogaus perėjimas nuo biologinės būtybės prie bioroboto funkcionavimo, prie šio virsmo stipriai prisideda dirbtinis intelektas. Šiaip straipsnyje gana taikliai perteikta svetimų kultūrų invazija, suvienodėjimas dėl politinio korektiškumo, nustumiant į šalį savosios kultūros pamatus arba paverčiant juos rudimentais. Autorė pateikia Dainų šventės pavyzdį, o aš prisiminiau šiuometinę „Euroviziją“, kai etniniai motyvai buvo panaudoti anglikoniškoje dainoje. Straipsnyje nuskamba ir cancel culture sąvoka, kada dėl perdėtos tolerancijos, noro įtikti, priimti atsisakoma savo tautinio kultūros paveldo arba jis tiesiog hibridizuojamas, pataikaujant masėms.

 

Aišku, nuo visko galima atsitraukti, neartikuliuoti, užsiimti joga ant Girulių kranto ir nedalyvauti visuose šiuose procesuose, tačiau kultūra mūsų nyksta, ją perima globalistų politika vienodinti ir įteisinti iš esmės vergovę. Vakar žiūrėjome per TV Kylie Minogue koncertą, kuriame 55 metų atlikėja scenoje atrodė kaip 30 metų. Draugas sako: o ar žinai, kad Sovietų Sąjungoje, kad ir kaip ten bebuvo blogai, ji jau būtų buvusi pensininkė. Sakau: kaip tai? Jai dar du dešimtmečiai karjeros laukia! Jis sako: ogi buvo anuomet suvokiama, kad žmogus užsitarnavo orios senatvės t. y. pagyventi šiek tiek sau ir dėl anūkų. Dabar ilginamas pensinis amžius iki tokių lubų, kai vidutiniškai žmonės Lietuvoje vargiai tiek beišgyvena sveiki. Mes tiesiog prie darbo rinkos esame pririšami kaip karvės už tešmens prie agregatų. Esame naudingi tol, kol krutame, o visa kitai...


Gyvulių ūkis jau įvyksta iš dalies mūsų rankomis, bet už to slypi didžiuliai ES pinigai, didžiuliai planai, įsisavinimai, kuriuos turime įsiurbti už tam tikrą kainą. Pats geriausias viso šito pavyzdys – medicinos sritis pandemijos metu, o šiuo metu – atnaujintos ugdymo programos, nauji vadovėliai švietime, kurie koreguojami pagal ES standartus (neįdiegsite – pinigų negausite). Tiesa, nesu visiškai prieš Vakarų politikos bloką, nesu kompetentingas visa tai aprėpti ir tinkamai vertinti, tačiau, kaip ir D. Tamošaitytės citatoje minima, kartais elgesys ir žodžiai, kai tau su šypsena sakoma, jog niekas tavęs nieko daryti neverčia, bet tu, jeigu negiedosi dainelės, prašom išlipti iš ratų ir eiti po velnių, iš tikrųjų kalbama apie politinį demokratinį veidmainiškumą. Dar gražiau, kai žodis „pilietiškumas“ panaudojamas avių bandoje įdiegti tai, kas jau šiaip numesta kaip ant žuvų nerštavietės – tinklas, kurio neišvengsi, nes esi pajungtas prie sistemos, o tą pajungimą palaiko ryškūs visuomenėje prastumti politikai ir viešosios nuomonės formuotojai, tad abejoti primesta tiesa yra ne tik gėdinga, bet ir žalinga reputacijai (tai kur laisvė ir demokratija?). Maža, sakyčiau, laisvame pasaulyje tos laisvės, daug kur iliuzija ir imitacija. Jau žinau, ką pasakytų oponentai, tą pačią orvelišką manipuliacinę nesąmonę, kad atgrasytų nuo giliamintiško mąstymo: o tai ką, pas Putiną geriau?

 

Jūsų Maištinga Siela


2023 m. birželio 24 d., šeštadienis

Kultūros barai, A. Kristof "Vakar", Nemunas, V.Despentes "Vernonas Subutexas 3", Dr. Agnė Kajackaitė "Wo/Men"

 

Sveiki,

 

Maniau, kad jau per pastaruosius metus pavyko išguiti iš savo gyvenimo tą keistą įprotį pirkti kultūrinę spaudą. Dažniausiai net nebelieka laiko ne tik suskaityti įdomiausius straipsnius, bet dar net išvis neatsiverčiu, todėl leidiniai kaupiasi stirtomis, ir galvoju, gal vieną dieną parduoti... Bet vasara, atostogos, galvoju, gal tikrai pavyks rasti laiko „Kultūros barams“ ir „Nemunui“. O ką jau sakyti apie karštas „Baltų lankų“ knygas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 5: leisk sau suklydus nejausti kaltės jausmo


Sveiki,

 

Kaltės jausmas ir savigrauža – labai galingas dalykas. Pastebėjau, kad mėgstu save kaltinti, o kai kaltinu dėl padarytų nesąmonių, tada tampu piktas ant savęs ir ant viso likusio pasaulio. Tai didelės energijos sąnaudos, kurios tampa negatyviomis jėgomis.

 

Šiandien prekybos centre aptikau Dalai Lamos minčių dienoraščius, išverstus į lietuvių kalbą. Išminčius labai gerai sako, kad reikia paleisti vakarykštę dieną su visais negatyviais potyriais, mintimis, nes labai lengva iš praeities nuolat atsitempti skaudulius ir didinti kančią. O juk mes buvome mokyti, kad išgyventi kaltę yra gerai, nes taip atperki nuodėmes, bet ar tikrai? Taigi šiandien paleidžiu praeities nesąmones, nedauginu, nedidinu ir neaštrinu šių situacijų, tad lieka erdvės plėstis, augti, priimti pokyčius. Visas kaltes – pro langą! Jos tikrai nei man, nei aplinkai nepadės augti.

 

Jūsų Maištinga Siela


2023 m. birželio 22 d., ketvirtadienis

Filmas: "Netikęs švietimas" / "Bad Education"

 

Sveiki,

 

Daug kam nėra paslaptis, kad privačios mokyklos tarpusavyje konkuruoja, kad pritrauktų ne tik turtingų tėvų vaikučius, bet gerai pasirodytų reitinguose. Galbūt pas mus Lietuvoje taip nėra itin ryškiai matoma ir aptarinėjama, tačiau, pavyzdžiui, JAV tai ryški takoskyra tarp valstybinių mokyklų ir privačių. 2003 metais JAV nugriaudėjo vienos prestižinės mokyklos skandalas, kuris, galima sakyti, tapo epiniu. Iš to atsirado ir vaidybinis filmas „Netikęs švietimas“ (angl. Bad Education) (2019).

 

Garsus mokyklų vadovas Frank Tassone jau apie 20 metų vadovauja privačioms prestižinėms mokykloms, o pastaraisiais metais pasiekė pagal pažangumą netgi JAV ketvirtą reitingo poziciją. Visgi geraširdis, nuolaidus, pozityvus, savimi pasitikintis vadovas su savo pavaduotoja turi paslaptį. Jie naudojasi tėvų į fondą įneštais pinigais savo asmeniniame gyvenime, todėl jie gyvena prestižiniuose rajonuose, turi prabangius automobilius, atostogas leidžia toli gražu ne vietiniame spa centre... Ilgą laiką niekas nė neįtarė, kad jie plauna pinigus savoms reikmėms, kol neįvyksta klaidos ir moksleivė rengdama straipsnį mokyklos laikraščiui neišsiaiškina tam tikrų dalykų...

 

Iš tikrųjų, turint galvoje, kaip amerikiečiai mėgsta ekranizuoti savo šalies skandalus, aferas ir kriminalines paslaptis, manęs šis filmas nenustebino. Iš pradžių tikėjausi linksmos komedijos apie mokyklos gyvenimą, kuriame išaiškėja kokios nors intymios sekso paslaptys ar bent jau priekabiavimas prie mokinių ir režisierius išrutulios pramoginio kino turinį su standartiniu amerikietiško nusikaltimo koloritu. Visgi pinigų afera didžiulė, o tikrieji asmenys gavo išties nemažai metų. Puikiai su vaidmenimis susidorojo Hugh Jackman, kuris suvaidino gėjų aferistą vadovą ir Allison Janney. Filmas paremtas tikrais faktais perteiktas pusėtinai rimtai, problema kebli, nepatogi, manau, daugeliui žiūrovų, ypač tiems, kurie domisi edukaciniais dalykais ir vadovavimu, filmas patiks. Visgi daugiau pažiūrėjus panašių amerikietiškų skandalų ekranizacijų, akivaizdu, jog tai vienas iš daugelio tokių filmų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.1



 

Jūsų Maištinga Siela

2023 m. birželio 21 d., trečiadienis

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 4: dėkingumas – laimės variklis

 Laba,

 

10 000 žingsnių ir vėl!

 

Dėkoju Visatai už viską, kas nutiko ir kas nenutiko, kas vyksta ir kas dar įvyks. Dėkingumas – vartai į suvokimą, kad viskuo yra pasirūpinta ir nieko nereikia daryti, nes kartais besistengdami pataisyti tai, kas tik iš pažiūros atrodo taisytina, sukeliame sau kančią. Žinokite, dėkingumas gydo, netgi giliai jį pajutus iš dabarties taško, galima susigraudinti. Nes ilgai maniausi esąs kažkokioj dykumoj, kur žūtbūt turiu surasti vandens, kad išgyvenčiau, o su dėkingumu staiga suvoki, jog esi viešbučio lovoje, o vandens stiklinė ant naktinio stalelio. Kitaip sakant, viskas įskaičiuota ir pasirūpinta.

 

Kalbu, aišku, metaforiškai, bet tai geras būdas sau priminti, kad dėkingumas atbaido nuo tuščių ambicijų ir troškimų, leidžia mėgautis čia ir dabar, ir tik taip, kaip yra, bei nutiesia kelią į geresnį pokytį.

 

Jūsų Maištinga Siela


Filmas: "Tarp dviejų pasaulių" / "Ouistreham"

 

Sveiki,

 

Prancūzų filmas „Tarp dviejų pasaulių“ (pranc. Ouistreham) (2021) pasakoja apie uostamiestį Ouistrehamą, į kurį atsikrausto vidutinio amžiaus moteris ir bando susirasti darbą 20 metų nieko nedirbusi, tiesiog buvusi šeimininke ir žmona. Tiesą sakant, filmo nė nebūčiau žiūrėjęs, jeigu ne prancūzų kino ikona Juliette Binoche pasirodymas. Mažo biudžeto europietiško kino maniera nufilmuota istorija gana slogi, retsykiais dėl tikroviškų socialinių sunkumų, su kuriais kasdien susiduria valytojai už minimalų atlyginimą, tad žiūrėdamas pagalvoji, kad gal net toje pačioje Lietuvoje ne taip sudėtinga išgyventi...

 

Mariana – pagrindinė veikėja, kurios vaidmenį atlieka J. Binoche, atrodo nuo pat pradžių sutrikusi, apleista ir ant gyvenimo mėginanti atsistoti moteris. Baigusi teisės studijas prieš 20 metų ji bando įsidarbinti pagal išsilavinimą, tačiau jai geriausiu atveju siūlomas tik valytojos darbas. Darbo rinka miestelyje negailestinga, norint netgi dirbti valytoja už minimalią algą, tenka absurdiškai įtikinti, kad esi pasirengusi tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Filmas atskleidžia žmonių pažeminimą, sudėtingus socialinio dugno kultūra grįstus santykius. Tačiau netrukus paaiškėja, kad Mariana toli gražu niekada nebuvo ties skurdo riba, ji buvo turtingo vyro žmona ir daug metų jos pačios namus tvarkė tokios pat valytojos, kokia ji pati dabar bando būti. Tačiau ir tai dar ne viskas – Marianda iš tikrųjų turi santaupų ir neprivalo dirbti valytoja, tačiau ji nori savu kailiu patirti, ką reiškia kasdien gyventi ties skurdo riba, todėl ryžtasi šiam socialiniam eksperimentui, kad galėtų parašyti įtikinamą knygą, bet kaip reaguos nauji draugai ir darbo kolegos, kai paaiškės, jog Mariana yra apsišaukėlė ir melagė?

 

Tiesą sakant, filmas keistas ir susižiūrėjo labai keistai. Iš vienos pusės esu matęs ne vieną ir ne du filmus apie įvairiausio plauko rašytojus, tačiau šis socialinis eksperimentas tarsi yra tik paranki forma atskleisti sunkų valytojų gyvenimą. Pats nustebau, kaip sunku fiziškai dirbti kruiziniuose laivuose, kai asmeniui per pusantros valandos tenka pakeisti ir išvalyti 60 kajučių, įskaitant patalynės keitimą ir tualeto valymą. Ir kaip svarbu vertinti viešąsias vietas, kuriuose dirba būtent šie žmonės... Minčių sukėlė ir toji keista filmo pabaiga, kai rašytoja susitinka su buvusia geriausia drauge Kristale ir ši kviečia po visko dar kartą padirbėti, tačiau Mariana pasako, jog tai tiesiog absurdiška nesąmonė. Ar iš tikrųjų ji turėjo galvoje socialinius vaidmenis, ar mestą iššūkį, o gal savitą užuojautą? Vienu metu tikėjau, kad ji pasiryš iš atgailos draugei, tačiau apgaulės kaukės jau nukritusios...

 

Filmas kaip europietiškas man pasirodė gan vidutiniškas. Aišku, puiki J. Binoche vaidyba, kuri akivaizdžiai perteikia sutrikusios, nuolat į ne savo socialinį vaidmenį įkritusios moters psichologiją ir psichofizinius veiksmus. Visgi kažkodėl man atrodo, kad tas rašytojos eksperimentas kažin koks keistas holivudinis rudimentas, nes režisierius ir scenarijaus autoriai norėdami atskleisti slogią valytojų bendradarbių bendruomenę galėjo pasirinkti kur kas labiau patrauklesnius ir įtikinamesnius siužetinius vingius. Nors kita vertus, rašytojas ekstremalas prancūziškame kine irgi kanonas, pavyzdžiui, R. Polanskio filmas „Paremta tikra istorija“ (2017). Aišku, filmas bando artikuliuoti draugystės ir pasitikėjimo temą tarp Marianos ir Kristalės. Kur yra korektiškumo ribos, kai žmogus, įsiveržęs į tavo gyvenimą nekaltos avelės snukeliu, iš tikrųjų panaudoja draugystę kaip žaliavą tam, kad pats prasigyventų aukštesniuose socialiniuose sluoksniuose? Tam tikri etikos, moralės ir sąžinės klausimai pabaigoje lieka neatsakyti, o palikti žiūrovui vertinimui.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.9



 

Jūsų Maištinga Siela

2023 m. birželio 20 d., antradienis

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 3: sąmoningai susilaikyti nuo bereikšmių negatyvių provokacijų, kurti sąmoningas mintis

 Sveiki,

 

Kaip svarbu ne tik pozityviai reikalui prisiminus mąstyti, bet ir sąmoningai vengti bereikšmių provokacijų ir diskusijų. Šiandien Estija priėmė partnerystės įstatymą (užuot nuliūdus, kad lietuviai atsiliko ir vėl, džiaugiuosi už estus, nes kiekvienas nusipelnė kurti lygiateisiškai savo gyvenimą) ir tam tikrose internetinėse erdvėse sprogo pūlinys. Mėgau į tokius įsivelti vien dėl to, kad būtų atsakomoji kritinė masė, kuri nesutinka su blevyzgomis, tačiau tai kainuoja laiko, susidirgini emocijas ir iš tikrųjų nukenčia gyvenimo kokybė. Šiandien didžiuojuosi savimi, nes praėjau su šypsena pro tuos postus ir nevertinau niekaip, tegu... Juk tikrovė yra tokia, kokią tu projektuoji.

 

Tai galima taikyti bet kur, klausantis pokalbių apie Ukrainą, kylančias kainas, Tapino čekius ir visą negatyvių žinių srautą, kuris įtraukia ir generuoja emocijas. Argi negeriau pasidaryti kakavos ir užuot piktinus išeiti į balkoną pagurkšnoti? Arba vėlei padaryti 10 000 žingsnių, nes jaučiu ir džiaugiuosi, kad didesnis fizinis krūvis nuteikia ir įgalina mane lengviau priimti ir protinius sprendimus. Sveikesnis kūnas – sveikesnė siela.

 

Tebūnie pokytis, leidžiu viskam būti, kas yra, ir man nieko nereikia keisti išorėje, užtenka tik pasirinkti KITAIP ir apeiti tai, kas nereikalinga ir reikalauja bereikšmės kovos.

 

Jūsų Maištinga Siela

Dailė: Marie Antuanelle ir jos marinistiniai tapyti paveikslai su kristalais ir kriauklėmis

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Aš jums sakau, kai ieškai įkvėptas ko nors įdomaus, o aš ieškojau tapytų Marijos Antuanetės paveikslų ir netyčia aptikau australų menotyrininkės Marie Antuanelle (Marijos Antuanelės) kuo puikiausius darbus. Iškart žiūrint į darbų fotografijas surezonavo ir įkvėpė! Iki tol nieko apie ją nežinojau, tačiau toks tas interneto vandenynas – ima ir išmeta ką nors netikėto.

 

Asmeninis Marie Antuanelle puslapis, kuriame galite apžiūrėti daugiau arbų ir net nusipirkti. https://antuanelle.com/pages/resin-art-australia

 

Kuo ji mane patraukė?

 

Dailę derina su mineralais, daro fantastiškus koliažus! Cituoju informaciją iš jos puslapio: „Nuo 2013 m. būdama jau žinoma menininke Antuanelle sulaukė pripažinimo su savo kūriniais, pagamintais iš tikrų MINERALŲ – AMETISTŲ, CITRINO, KVARTO ir SWAROVSKI KRISTALŲ. Kolekcininkus iš JAV, Kanados, Kinijos, Europos ir Honkongo žavi jos darbuose randamas unikalus dvasingumas ir suderinta spalvų paletė. Jos paveikslai ne tik rodomi populiariose parodose ir meno parodose, bet ir dabar parduodami privatiems ir komerciniams kolekcininkams visame pasaulyje.“

 

Įdomu dar ir tai, kad ruošdamasi ką nors kurti menininkė medituoja, o kristalai panaudoti paveiksluose susieti su čakromis. Autorė derina kūrybos procesą ir medžiagą su dvasiniais patyrimais ir štai koks rezultatas!















Jūsų Maištinga Siela