Daug kam nėra paslaptis,
kad privačios mokyklos tarpusavyje konkuruoja, kad pritrauktų ne tik turtingų
tėvų vaikučius, bet gerai pasirodytų reitinguose. Galbūt pas mus Lietuvoje taip
nėra itin ryškiai matoma ir aptarinėjama, tačiau, pavyzdžiui, JAV tai ryški
takoskyra tarp valstybinių mokyklų ir privačių. 2003 metais JAV nugriaudėjo
vienos prestižinės mokyklos skandalas, kuris, galima sakyti, tapo epiniu. Iš to
atsirado ir vaidybinis filmas „Netikęs švietimas“ (angl. Bad
Education) (2019).
Garsus mokyklų vadovas Frank
Tassone jau apie 20 metų vadovauja privačioms prestižinėms mokykloms, o
pastaraisiais metais pasiekė pagal pažangumą netgi JAV ketvirtą reitingo
poziciją. Visgi geraširdis, nuolaidus, pozityvus, savimi pasitikintis vadovas
su savo pavaduotoja turi paslaptį. Jie naudojasi tėvų į fondą įneštais pinigais
savo asmeniniame gyvenime, todėl jie gyvena prestižiniuose rajonuose, turi
prabangius automobilius, atostogas leidžia toli gražu ne vietiniame spa
centre... Ilgą laiką niekas nė neįtarė, kad jie plauna pinigus savoms reikmėms,
kol neįvyksta klaidos ir moksleivė rengdama straipsnį mokyklos laikraščiui
neišsiaiškina tam tikrų dalykų...
Iš tikrųjų, turint
galvoje, kaip amerikiečiai mėgsta ekranizuoti savo šalies skandalus, aferas ir
kriminalines paslaptis, manęs šis filmas nenustebino. Iš pradžių tikėjausi
linksmos komedijos apie mokyklos gyvenimą, kuriame išaiškėja kokios nors
intymios sekso paslaptys ar bent jau priekabiavimas prie mokinių ir režisierius
išrutulios pramoginio kino turinį su standartiniu amerikietiško nusikaltimo
koloritu. Visgi pinigų afera didžiulė, o tikrieji asmenys gavo išties nemažai
metų. Puikiai su vaidmenimis susidorojo Hugh Jackman, kuris suvaidino gėjų aferistą
vadovą ir Allison Janney. Filmas paremtas tikrais faktais perteiktas pusėtinai
rimtai, problema kebli, nepatogi, manau, daugeliui žiūrovų, ypač tiems, kurie
domisi edukaciniais dalykais ir vadovavimu, filmas patiks. Visgi daugiau
pažiūrėjus panašių amerikietiškų skandalų ekranizacijų, akivaizdu, jog tai
vienas iš daugelio tokių filmų.
Pakvaišti
dėl W. Alleno kino galima labai greitai. Režisierius, kuris susuka po filmą
kasmet ir tai daro jau penkis dešimtmečius, anksčiau ar vėliau pasiekia savo
kūrybos saulėlydį. Paskutiniu metu W. Allen kūrė serialą, kuriame filmavosi net
pop kultūros ikona Miley Cyrus, net galėjome pamanyti, kad tai bus režisieriaus
atsisveikinimas su didžiuoju kinu, bet, regis, klydome. Štai jis vėl grįžta
prie kino ir sukuria romantinę dramą „Lietinga diena Niujorke“ (angl. A
Rainy Day in New York) (2019), kuriame, kaip jau įprasta, nusifilmavo
iškiliausiausios šių dienų Holivudo žvaigždės, kuriame susiduria viduriniosios
ir naujosios kartos aktoriai.
Paskutinįkart
tikriausiai žiūrėjau šio režisieriaus „Užburtas ratas“, kada pagalvojau, kad
lyg ir viskas gerai su tuo Woody Allenu, jis vis grįžta savo filmais į auksinį
Holivudo amžių, kada visi žavėdavosi aktoriais ir niekas nė negalvoja, kad
Holivudas yra pedofilų sostinė, ten pilna satanistų ir netgi žmogienos valgytojų,
kad filmai yra iluminati priemone uzurpuoti žmonių protus. Visi norėjo būti
žvaigždėmis! Šiame filme yra nemažai to auksinio Holivudo spindesio, garso
takelio, tačiau, dievaži, jeigu „Užburtame rate“ siužetą dar buvo įdomu
stebėti, tai „Lietinga diena Niujorke“ žiūrėjosi visai be aistros, tarsi
kartoninis lėlių namelis. Visų pirma, siužetas: du jaunuoliai atvyksta į
Niujorką. Ambicinga blondinė ima interviu ir greitai tampa pagundų ir garsių
aktorių auka, o turtuolis išgyvena santykių krizę ir lošdamas pokerį laimi
dideles sumas, tad iš širdgėlos nusiperka eskorto palydovę, kad įtiktų savo išrankiai
motinėlei. Problemų – iki kaklo, tačiau jos pateiktos labai susintetintai,
tarsi „pusiau nerimtai“, kas neretai ir būna režisieriaus filmuose, tačiau
šiame viskas atrodo infantiliai naivu, netgi Elle Faning vaidyba: jos
susijaudinimas, susižavėjimas, apsvaigimas nuo vyno tiesiog teatrališkai
perspaustas. Kaip ir kitų aktorių vaidyba nepasižymi gyvumu, nebent Selenos
Gomez. Kitą vertus, W. Alleno filmuose vaidyba kitokia nei hiperbolizuota,
perspausta ir negali būti, tarsi filmas vyktų pusiau teatro scenoje, tarsi
pusiau filme...
Visgi
pasigedau įdomių intelektualių dialogų, kuriuose išryškėtų įdomesnės idėjos.
Nepatikėjau ir ta magija, kurios norėjosi. Visur, beveik kiekvienoje scenoje
susidūriau su perdėtu naiviu dirbtinumu. Mintis aiški: kai žaviesi Holivudu ir
nori atsidurti šalia garsių aktorių, staiga ir paties gyvenimas tampa Holivudo šablonu.
Holivudas – Niujorke, po permainų lietumi, tačiau, Dieve, kaip neįdomiai ir
senamadiškai atskleisti tų jaunuolių meilės santykiai, kad viso filmo gerumas
lieka tik bendras susintetintas spindesys, ilgesys senoms geros meilės
juostoms.
Tiesa,
kiek keistas siužetinis vingis buvo, bet gal kiek ir nuspėjamas, kai Getsbio
motina prisipažįsta, kad po savo reiklumu ir arogancija slepia prostitutės
gyvenimą. Na, toks makabriškas turtuolių pasaulio atsiskleidimas šiame filme
suskamba kaip „iš kito pasaulio ir iš kito scenarijaus“ akcentas, tačiau viskas
prabėga, veikėjų tie gyvenimo įvykiai nesukrečia, kaip nesukrečia ir žiūrovų,
todėl nulyja lietus Niujorke ir jokio poveikio nei veikėjams, nei žiūrovams šis
pusantros valandos filmas nepalieka. Ir dėl to kiek apmaudu. Bent jau
pažiūrėjau į naują Timothee Chalamet rolę.
Buvo
vargo žiūrint antrąjį sezoną puikaus ir kokybe dvelkiančio serialo „Amerikietiška nusikaltimo istorija:
Džianio Versačio nužudymas“ (angl. The
Assassination of Gianni Versace: American Crime Story). Apsunkino tai, kad
serialą pradėjau žiūrėti metų pradžioje, o pabaigiau visai neseniai. Net nebeplanavau
jo pabaigti, tačiau atsidariau ketvirtą seriją ir pažiūrėjau visus likusius epizodus
iki galo ir galiu pasakyti, kad tai vienas geriausių šių metų serialų tiek
vaidyba, tiek kruopščia režisūra, tiek atmosfera.
Kas
nežino, priminsiu, kad „Amerikietiška nusikaltimo istorija“ yra paralelinis
projektas šalia „Amerikietiškos siaubo istorijos“ – abu serialus kuria tie
patys režisieriai ir labai juos mėgstu. Šie serialai yra antologiniai,
vadinasi, kiekvienas sezonas yra vis atskira istorija, todėl nesvarbu, kurį
serialą pasirinksite, jums svarbiausia nuosekliai pasirinkti sezoną.
Kai
rodos, „Amerikietiška siaubo istorija“ pradeda pamažu išsikvėpti idėjiškai,
atrodo, kad alternatyvusis serialas apie aštriausiai ir plačiausiai aptariamas
Amerikoje žmogžudystes išgyvena savo pakylėjimą. Geriausias to įrodymas yra
apdovanojimai. Jeigu anksčiau dominuodavo „Amerikietiško siaubo istorijos“
aktoriai, tai dabar vienas iš lyderių tampa šis serialas. Pirmasis sezonas,
tyrinėjęs beisbolo žvaigždės nusikaltimą buvo pritrenkiančios dinamikos ir
įtampos serialas, per kurį aktorė Sarah Paulson pasiekė apdovanojimų rekordą –
stulbinantis vaidmuo susižėrė tuokart visus įmanomus sezono televizinius
apdovanojimus. Ir išties serialas tęsia savo kokybės garantą ir naujame sezone
apie dizainerio Diani Versace nužudymą 1997 metais liepos mėnesį, kai į jį
kulką paleido psichopatas Andrew Cunanan.
Priešingai
nei antrame sezone, kuris buvo labiau ofisinio
stiliaus ganėtinai lokalus erdvės ir susitelkimo mastu sezonas, antrasis atrodo
kur kas spalvingesnis ir įvairiapusiškesnis. Per devynias serijas papasakojama
daugybė įdomiausių istorijų. Andrew Cunanan – filipiniečių kilmės gėjus
nusikaltėlis, nužudęs ne vieną įtakingą žmogų, nužudo Versaci ir dar apie
savaitę slapstosi nuo pareigūnų. A. Cunanan atskleidžiamas kaip jautrus
vunderkindas, svajojęs materialių gėrybių, pripažinimo ir populiarumo, tačiau
gyvenimo nusivylimai, komplikuoti santykiai su tėvu, serganti silpnaprotyste
motina suformuoja neįtikėtinai žiauraus, ambicingo jaunuolio portretą, kurį
lydi LGBT gyvenimo peripetijos, nesaugus bastymasis, prostitucija... Negana to,
jis dar nužudo ir homoseksualumo neslepiantį legendinį Donatellos Versaci
brolį. Norit to ar ne, šiame sezone ypatingai daug dėmesio skiriama LGBT temai
ir tai nuo to sezonas atrodo tik dar įdomesnis ir spalvingesnis, leidžiantis
suprasti, kokį svarbų vaidmenį kiekviename iš mūsų vaidina seksualinė tapatybė.
Šis sezonas
ganėtinai chaotiškos kompozicijos. Pirmuosiuose epizoduose rodomas D. Versaci
gyvenimas, jo nužudymo istorija, vėliau pasakojama asmeninė žudiko istorija, jo
sudėtinga biografija ir gyvenime nutikę įvykiai, privedę jį prie beprotiškų
radikalių sprendimų. Ypatingas žvilgsnis į aktorius, jų vaidmenys nors kiek
primena ir teatrą, netikroviškumą, tačiau jie paveikia žiūrovą savo manieromis,
atmosfera, netikėtais sprendimais. Aktorius Darren Criss (kurį prisimenate iš
serialo „Glee“ (liet. Choras),
suvaidinęs žudiką A. Cunanan, ką tik atsiėmė „Emmy“, Penelope Cruz, suvaidinusi
Donatella Versaci ir kiti svarbūs vaidmenys, taip pat buvo nominuoti „Emmy“
apdovanojimuose. Išties keista matyti P. Cruz būtent Ryan Murphy projektuose,
nes šiaip aktoriai pas šį režisierių migruoja iš serialo į serialą ir
pasikviesti P. Cruz Donatellos vaidmeniui buvo išties geras sprendimas, juolab,
kad į jos vietą kažkada buvo numatyta pati Lady Gaga, pelniusi „Auksinį gaublį“
už „Amerikietišką siaubo istoriją“. Netikėtas vaidmuo ir atsisklaidžiusiam dalininkui
Ricky Martin.
Man
asmeniškai be puikaus Darren Criss pasirodymo atradimas buvo visai kitas
aktorius, pasirodęs viso labo tik keturiuose epizoduose – Cody Fern, kurį dabar
pradėjau stebėti ir „Amerikietiška siaubo istorija: Apokalipsė“ sezone.
Aišku,
būtų galima daug pagyrų pasakyti apie serialo techninius dalykus, apie
laikmečio detales, aktorių supanašėjimą su realiai egzistavusiais žmonėmis (tą
jau rodo čia publikuojamos nuotraukos) – valio grimuotojams, aktoriams ir atrankos
komandai, bet tai tiesiog būtų žodžiai, nes serialas labiau patirties dalykas
ir kai tu jį žiūri nieko per daug nesitikėdamas, jis tave labiau nustebina negu
prisiklausius puikiausių liaupsių.
Labai
rekomenduoju kokybiškų serialų mėgėjams, kurie turi laiko ir noro pasinerti į
nusikaltimus, nepaisydami jokių išankstinių nuostatų nei apie aktorius, nei
apie homoseksualumą ir kt. Jau pradėjau laukti trečiojo sezono, kuris, labai
tikiuosi, kad bus toks pat kokybiškas ir įdomus kaip ir pirmieji du sezonai.
Jau žinoma, kad trečiasis sezonas bus apie uragano „Katrina“ 2005 metų
padarinius ir ten po katastrofos įsivėlusiais mediciniais nusikaltimais. Jau
paskelbta ir apie ketvirtojo sezono užuominas – Bilo Klintono ir Monikos
Levinski seksualinis skandalas, sukrėtęs JAV.
Šiandien noriu pristatyti „Kino pavasario“ repertuaro filmą „Reičel išteka“ (Rachel getting married) (2008 m.). Visai neseniai, besikapstydamas po Anne Hathaway filmų repertuarą, aptikau šį kuklučio biudžeto filmą, kuris pasaulyje uždirbo vos 16 milijonų. Tačiau tai rimto žanro filmas, kuris, mano galva, vertas pakliūti į „Kino pavasario“ repertuarą. Tarp kitko, už šį vaidmenį A. Hathaway buvo nominuota savo pirmajam „Oskarui“, nors filmas praktiškai dėl savo ne standarto mažai kam ir težinomas...
„Reičel išteka“ – tai pasakojimas iš reabilitacijos grįžusios Reičel sesers Kim istorija. Ji grįžta ir vėl plaukia natūralus gyvenimas, pasiruošimas vestuvėms, tačiau po truputį prasiveria visos šeimos tragedijos istorija ir Kim gyvenimo griūties raktas. Kim – narkomanė, ji tebesigydo, o grįžusi namo, ji pastebi, kad visa meilė ir rūpestis skirtas vien Reičel ir ji pasijaučia nebereikalinga. Labai subtiliai įtemptas filmas. Atrodo, kad nieko nevyksta, bet kartu vyksta labai daug. Kamera važiuoja netolygiai, todėl pradžioje tenka priprasti prie virpesių, arba smarkiai juda žmonės arba pati kamera, kuri sukelia specifinį įspūdį.
Personažai ir jų psichologija atrodo kaip iš gyvenimo išlupti – labai tikroviški ir pasverti. Bravo pačiam scenaristui ir pačiam režisieriui, nes matosi, kad gerą aktorių vaidybą kūrė ne tiek patys aktoriai, kiek pats režisieriaus įneštas darbas. Tai skaudus šeimos pasakojimas, su tais skauduliais susiduria jau dažna amerikiečių šeima, tačiau ir toliau tenka gyventi. Tačiau, kaip atsistoti ant kojų, kai aplinkui nelabai tavimi kas ir tiki, ir visada esi priverstas galvoti, kad esi kaltas. Tai Kim ir jos pasaulis. Jos šeima. Jos gyvenimas. Daugiau nieko ji neturi.
Filmas tiks ir patiks tikriems gero kino gurmanams, tiems, kurie ieško filme ne šokiruojančių, ne sukrečiančių dalykų, bet realybės atspindžių, subtilumo. Šiems žmonės filmas tikrai patiks. Man patiko.
