Asmenybė. Aktorė Diane Keaton, jos gyvenimas ir žymiausi vaidmenys

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiandien mane pasiekė žinia, kad mirė puikiai daugeliui žinoma aktorė Diane Keaton (1946-2025) (tikrasis vardas – Diane Hall) gyvenimą ir karjerą. Šis įrašas – žvilgsnis į jos karjerą ir asmeninį gyvenimą.

 

Viena iš labiausiai atpažįstamų ir savito stiliaus Holivudo aktorių Diane Keaton gimė 1946 m. sausio 5 d. Los Andžele, Kalifornijoje, JAV. Jos kilmė siejasi su viduriniąja Amerikos klase: tėvas Johnas Newtonas Hallas buvo civilinės inžinerijos konsultantas, o motina Dorothy Deanne Keaton (mergautinė pavardė – Keaton) buvo namų šeimininkė ir fotografė mėgėja. Būtent motina paskatino jaunąją Dianę domėtis menu ir teatru, o tai, kad motina buvo konkurso „Mis Los Andželo Motina“ nugalėtoja, galėjo įskiepyti jai pradinį supratimą apie viešąjį gyvenimą. Diane Keaton turi tris jaunesnius brolius ir seseris, o jos namai buvo apibūdinami kaip kūrybiški, bet konservatyvūs.

 

Jaunoji Diane užaugo Santa Anoje, Kalifornijoje, kur jau paauglystėje pasireiškė jos ryškus pomėgis vaidybai. Paauglystė jai buvo teatro, o ne Holivudo, laikas. Ji lankė Santa Anos vidurinę mokyklą, kur aktyviai dalyvavo mokyklos dramos būrelyje. Po mokyklos baigimo ji įstojo į Santa Anos koledžą, tačiau po metų jį metė, pasirinkusi profesionalią vaidybos mokyklą. Šis sprendimas atspindėjo jos tvirtą įsitikinimą, kad teatras ir vaidyba yra jos kelias.

 

Jos tolesnis kelias vedė į Niujorką, kur ji studijavo prestižinėje Neighborhood Playhouse vaidybos mokykloje, o vėliau – pas garsių vaidybos mokytojų Sanfordą Meisnerį. Čia, be aktorinių įgūdžių lavinimo, ji priėmė ir meninį sprendimą – pasirinko motinos mergautinę pavardę Keaton kaip savo sceninį vardą, kad jos neįmanoma būtų supainioti su kita tuo metu registruota aktore, vardu Diane Hall. Šis laikotarpis Niujorke buvo ir jos kaip savito stiliaus ikonos pradžia, kai ji pradėjo formuoti savo androginišką, šiek tiek vyrišką, bet elegantišką aprangos stilių.

W. Allenas ir D. Keaton

 

Aktorės karjera prasidėjo 1968 m., kai ji gavo vaidmenį originaliame Brodvėjaus miuzikle „Hair“ (liet. „Plaukai“). Nors vaidmuo nebuvo pagrindinis, tai buvo svarbus žingsnis į jos sėkmę. Tais pačiais metais ji susitiko su režisieriumi ir scenarijaus autoriumi Woody Allenu, kai buvo atrinkta į jo pjesę „Play It Again, Sam“ (liet. „Vėl grok, Semai“). Šis susitikimas pakeitė jos karjerą ir gyvenimą – tarp jų užsimezgė romantiški ir ilgalaikiai profesiniai santykiai, tapę atspirties tašku jos vaidmenims kine.

 

Be vaidybos Diane Keaton pasižymi dar keliais išskirtiniais talentais. Ji yra gerbiama fotografė, 1980-aisiais išleidusi keletą fotografijų knygų, tyrinėjančių apleistą architektūrą ir moterų portretus. Ji taip pat buvo nekilnojamojo turto vystytoja ir interjero dizainerė, garsėjanti aistringa senų, apleistų namų restauracija ir perpardavimu. Viena iš jos garsių minčių, atspindinti jos požiūrį į gyvenimą ir nepriklausomumą: „Manau, kad per gyvenimą geriau būti savitu keistuoliu, nei tiesiog nuobodžiu žmogumi, kuris bijo būti savimi.“

 

Jos kino karjera įgavo pagreitį, kaip jau ir minėjau, po sėkmingo pasirodymo Woody Alleno kino adaptacijoje „Vėl grok, Semai“ (1972). Tačiau tikrąja jos karjeros pradžia kine laikomas Kay Adams vaidmuo Franiso Fordo Coppolos epinėje trilogijoje „Krikštatėvis“ (The Godfather, 1972). Šis vaidmuo ne tik įtvirtino jos vietą Holivude, bet ir parodė jos gebėjimą vaidinti rimtas, įtemptas dramos dalis, kontrastingas jos vėlesniam komiškam vaidmenų pasirinkimui.

 

Ryškiausias ir apdovanojimų pelnęs karjeros etapas yra neatsiejamas nuo Woody Alleno filmų, kuriuose ji sukūrė savo alter ego – Annie Hall tipo personažus. Už vaidmenį filme „Annie Hall“ (1977), kuris buvo skirtas jų santykiams, D. Keaton pelnė Oskaro apdovanojimą už geriausią aktorę. Vėlesni ryškūs filmai, įrodantys jos universalumą, yra „Raudonieji“ (Reds, 1981), už kurį ji gavo trečią Oskaro nominaciją, ir „Marvino kambarys“ (Marvins Room, 1996), kurioje ji vaidino kartu su Leonardo DiCaprio ir Robertu De Niro. Vėlesnėje karjeroje ji pasižymėjo kaip puiki komedijų aktorė, pavyzdžiui, filme „Meilė ir kiti nemalonumai“ (Something ′s Gotta Give, 2003), už kurį gavo dar vieną Oskaro nominaciją. Apie jos vaidybą kolegos dažnai sakydavo, kad ji pasižymi „spontaniškumu“ ir „nuoširdumu“. Woody Allenas yra pasakęs, kad ji yra „viena iš tų aktorių, kurios veikia instinktyviai, be pastangų“. Tarp kitko, jų santykiai buvo romantiški pradžioje, tačiau peraugo į išskirtinę ir ilgametę kūrybinę partnerystę bei draugystę, kuri buvo svarbiausia abiejų karjeroms. Diane Keaton buvo W. Alleno mūza.

Diane Keaton su įvaikintais vaikais

 

D. Keaton pasirinko niekada neištekėti, tačiau ji užmezgė ilgalaikius ir ryškius santykius su savo kolegomis: Woody Allenu, Alu Pacino ir Warrenu Beatty. Ji turi du įvaikintus vaikus – dukrą Dexter (g. 1996 m.) ir sūnų Duke (g. 2001 m.), kuriuos užaugino kaip vieniša motina, pabrėždama, kad motinystė tapo jos gyvenimo pamatiniu įvykiu. Viena jos minčių puikiai apibūdina jos požiūrį į amžių: „Dabar, kai esu sena, nebereikia jaudintis dėl to, ar aš esu protinga. Dabar tiesiog galiu juoktis ir daryti, ką noriu.“

 

Diane Keaton palikimas kultūrai yra daugialypis ir neišdildomas, apimantis ne tik kinematografiją, bet ir mados istoriją bei moters įvaizdžio pokyčius kine. Ji yra reikšminga, nes sukūrė „Annie Hall“ prototipą – naują, protingos, savarankiškos ir šiek tiek neurotiškos moters įvaizdį, kuris tapo atsakymu į tradicinius, pasyvius moterų vaidmenis. Jos androginiškas stilius – vyriškos skrybėlės, kaklaraiščiai ir platūs drabužiai – tapo ikoninis ir pavertė ją viena didžiausių mados įžymybių, įrodžiusia, kad moters elegancija neprivalo būti seksuali. Be to, jos sėkmė dramose ir komedijose, ypač vėlesniame amžiuje, leido jai tapti pavyzdžiu ir simboliu, įrodančiu, kad moterų personažai gali išlikti aktualūs ir mylimi visais gyvenimo etapais. Keaton įkūnijo autentišką, nepriklausomą asmenybę, kuri peržengė Holivudo standartus ir tapo ilgalaike įkvėpimo mūza.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Anė Hol" / "Annie Hall"

 

Sveiki,

 

Dar vienas klasikinis kino pavyzdys – Woodžio Alleno vienas žinomiausių darbų „Anė Hol“ (angl. Annie Hall) (1977), kurį nusprendžiau pažiūrėti prieš tikriausiai paskutinį režisieriaus darbą „Širdies posūkiai“ (2023), kurį esu numatęs netolimoje ateityje. Šiam kultiniam režisieriui kitąmet sukaks 90 metų, kai kas kalba, kad „Širdies posūkiai“ paskutinis jo darbas, tad nusprendžiau Leonido Donskio tekstų paskatintas pažiūrėti „Anę Hol“. Pasirodo, filmą buvau vaikystėje matęs, nes atgaminau kai kurias komiškas situacijas ir prisiminiau scenas.

 

Pradėjęs savo kino karjerą itin komiškų situacijų komedijomis Woody Allenas jau „Anė Hol“ filmą, sakyčiau, susiformuoja kaip klasikinis savo kino korifėjus. Filme galima atsekti tai, nuo ko Allenas niekada nebepabėgs – nuo intelektualiai ir komiškai plepių dialogų, kurie pavirsta amerikietiškos (taigi ir mūsų pačių) tikrovės atspindžiais. Dėmesio centre – irzlus išsiskyręs žydas Alvis, kuris visas nepatogias situacijas dėl įvairių kompleksų bando paaiškinti antisemitizmu. Pats Allenas yra žydų kilmės, todėl šmaikštauti apie žydus gali tik patys žydai, o kas ne žydai – tai jau laikoma antisemitizmu (apie tai rašo ir Leonidas Donskis). Prisiminiau ir puikų izraeliečio režisieriaus Nadav Lapid „Šūvis į Ahedės kelį“ (2021), kuris absoliučiai suvartė savo žydų tautą šiuolaikiniame kontekste, todėl filmą būtina pamatyti kaip įdomų žydų išskirtinį reiškinį, nes vieni kitus galime kritikuoti ir netgi pašiepti, o žydų ne, aišku, dėl istorinių jautrių kontekstų...

 

Visgi Woody Allenas pašiepia savo personažą, kurį, beje, pats ir suvaidina. Filmas kurtas jau po Seksualinės revoliucijos sprogimo, kuris absoliučiai pakeitė kino ir televizijos situaciją. Tad ir filme analizuojamos Anės ir Alvio santykiai, dažnai komiškai, konstruojant scenas kaip komiškų serialų situacijas, perteikiant seksualiniais vyro ir moters anekdoniais niuansais. Kas labiausiai žavi? Kad Alleno kine dažniausiai vaizduojamas kompleksuotas intelektualus vyrukas, kuris pasižymi erzinančiais ir tuo pačiu žavinčiais charakterio bruožais. Anė ir Alvis nesuderinami, todėl jiems nelemta būti kartu, kitaip sakant, filmas griauna idealių ir romantinių santykių miražą, priartina prie skirtybių ir individualybių, kurios tiesiog pasmerktos dėl savo vidinių įsitikinimų nugyventi gyvenimą vienišiems. Įdomus pagrindinis personažas, kuris trokšta pripažinimo, tačiau mėgaujasi situacijomis, kuriose lieka autsaideriu, kuris nenori būti išskirtas kaip žydas, tačiau pats viską aiškiai stereotipizuoja ir suskirsto į kategorijas pagal išankstinius įsitikinimus. Puikus žydo kaip veikėjo veidrodis, kuris labai tinka ir lietuviams, kurie keliauja į vakarus su įsitikinimu, kad kiekvienas prancūzas ar britas turi jį gerbti ir suteikti sąlygas, tačiau grįžę į Lietuvą keikia imigrantus, gėjus ir nekenčia visko, kas nėra stereotipiškai sava.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 8.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Lietinga diena Niujorke" / "A Rainy Day in New York"

Sveiki,

Pakvaišti dėl W. Alleno kino galima labai greitai. Režisierius, kuris susuka po filmą kasmet ir tai daro jau penkis dešimtmečius, anksčiau ar vėliau pasiekia savo kūrybos saulėlydį. Paskutiniu metu W. Allen kūrė serialą, kuriame filmavosi net pop kultūros ikona Miley Cyrus, net galėjome pamanyti, kad tai bus režisieriaus atsisveikinimas su didžiuoju kinu, bet, regis, klydome. Štai jis vėl grįžta prie kino ir sukuria romantinę dramą „Lietinga diena Niujorke“ (angl. A Rainy Day in New York) (2019), kuriame, kaip jau įprasta, nusifilmavo iškiliausiausios šių dienų Holivudo žvaigždės, kuriame susiduria viduriniosios ir naujosios kartos aktoriai.

Paskutinįkart tikriausiai žiūrėjau šio režisieriaus „Užburtas ratas“, kada pagalvojau, kad lyg ir viskas gerai su tuo Woody Allenu, jis vis grįžta savo filmais į auksinį Holivudo amžių, kada visi žavėdavosi aktoriais ir niekas nė negalvoja, kad Holivudas yra pedofilų sostinė, ten pilna satanistų ir netgi žmogienos valgytojų, kad filmai yra iluminati priemone uzurpuoti žmonių protus. Visi norėjo būti žvaigždėmis! Šiame filme yra nemažai to auksinio Holivudo spindesio, garso takelio, tačiau, dievaži, jeigu „Užburtame rate“ siužetą dar buvo įdomu stebėti, tai „Lietinga diena Niujorke“ žiūrėjosi visai be aistros, tarsi kartoninis lėlių namelis. Visų pirma, siužetas: du jaunuoliai atvyksta į Niujorką. Ambicinga blondinė ima interviu ir greitai tampa pagundų ir garsių aktorių auka, o turtuolis išgyvena santykių krizę ir lošdamas pokerį laimi dideles sumas, tad iš širdgėlos nusiperka eskorto palydovę, kad įtiktų savo išrankiai motinėlei. Problemų – iki kaklo, tačiau jos pateiktos labai susintetintai, tarsi „pusiau nerimtai“, kas neretai ir būna režisieriaus filmuose, tačiau šiame viskas atrodo infantiliai naivu, netgi Elle Faning vaidyba: jos susijaudinimas, susižavėjimas, apsvaigimas nuo vyno tiesiog teatrališkai perspaustas. Kaip ir kitų aktorių vaidyba nepasižymi gyvumu, nebent Selenos Gomez. Kitą vertus, W. Alleno filmuose vaidyba kitokia nei hiperbolizuota, perspausta ir negali būti, tarsi filmas vyktų pusiau teatro scenoje, tarsi pusiau filme...

Visgi pasigedau įdomių intelektualių dialogų, kuriuose išryškėtų įdomesnės idėjos. Nepatikėjau ir ta magija, kurios norėjosi. Visur, beveik kiekvienoje scenoje susidūriau su perdėtu naiviu dirbtinumu. Mintis aiški: kai žaviesi Holivudu ir nori atsidurti šalia garsių aktorių, staiga ir paties gyvenimas tampa Holivudo šablonu. Holivudas – Niujorke, po permainų lietumi, tačiau, Dieve, kaip neįdomiai ir senamadiškai atskleisti tų jaunuolių meilės santykiai, kad viso filmo gerumas lieka tik bendras susintetintas spindesys, ilgesys senoms geros meilės juostoms.

Tiesa, kiek keistas siužetinis vingis buvo, bet gal kiek ir nuspėjamas, kai Getsbio motina prisipažįsta, kad po savo reiklumu ir arogancija slepia prostitutės gyvenimą. Na, toks makabriškas turtuolių pasaulio atsiskleidimas šiame filme suskamba kaip „iš kito pasaulio ir iš kito scenarijaus“ akcentas, tačiau viskas prabėga, veikėjų tie gyvenimo įvykiai nesukrečia, kaip nesukrečia ir žiūrovų, todėl nulyja lietus Niujorke ir jokio poveikio nei veikėjams, nei žiūrovams šis pusantros valandos filmas nepalieka. Ir dėl to kiek apmaudu. Bent jau pažiūrėjau į naują Timothee Chalamet rolę.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Užburtas ratas" / "Wonder Wheel"

Sveiki, skaitytojai,

Tiesiogine to žodžio prasme buvau pasiilgęs Woody Allen filmų ir kaip tik ant kelio išpuolė jo naujausias darbas „Užburtas ratas“ (angl. Wonder Wheel) (2017), kuriame, kaip jau ir įprastą pas šį režisierių, sutinkame ne vieną pirmo ryškumo suburtą aktorių komandą. Bandžiau prisiminti, ar Kate Winslet dar nėra dirbusi su šiuo režisieriumi ir niekaip negalėjau prisiminti, regis, kad ne, ir net pats nustebau, kaipgi čia taip.

Istorija mus nukelia į stilizuotą šeštą dešimtmetį, kur prie Velnio rato ir atrakcionų vyksta darbininkų klasės gyvenimas ir dramos. Dėmesio centre – sunkiai dirbanti motina Džina, kuri užmezga santykius su jaunesniu vaikinu, nors pati yra ištekėjusi ir turi piromaną sūnų. Viskas kaip tikroje muilo operoje, tik čia magijos dvelksmo suteikia režisieriaus ryški nostalgija senajam Holivudui. Šiaip jau daug intelektualių pokalbių būna Alleno filmuose, šįkart liko tik rudimentai kaip antai gelbėtojo poste dirbantis Justin Timberlako kuriamas personažas, kuris skaito... hummm.. senąją graikų literatūrą. Visa kita – likę tik atmosferiniai niuansai, dėl ko tikrai verta atsipalaiduoti ir mėgautis kostiumais, spalvomis, aplinkos detalėmis, to dešimtmečio itin ryškiais vyro ir moterų darbų stereotipais.

Žinoma, tai nėra geriausias režisieriaus filmas, tačiau išsiilgusiems nekaprizingos, tačiau elegantiškos istorijos su kibirkštėle, manau, labai tiks kaip ir prieš tai Alleno filmas „Aukštuomenės klubas“. Žiūrint šį filmą, neapleidžia jausmas, jog viskas kaip ir senajame Holivude yra šiek tiek netikra, šiek tiek teatralizuota ir šiek tiek pernelyg naivu, bet nuo to prasčiau nėra, priešingai – sukuria įspūdį, kad esu pilnas nostalgijos šiai senai kino mokyklai. Tiesą sakant, „Užburtas ratas“ atsirado pačiu laiku, tada, kada man reikėjo.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aukštuomenės klubas" / "Café Society"

Sveiki, skaitytojai,

Kasmet po vieną filmą pristatantis legendinis režisierius Woody Allen vis dar nepavargsta ir šįkart jis turi papasakoti romantišką istoriją „Aukštuomenės klubas“ (angl. Cafe Society) (2016). Allen vis rečiau pavyksta nustebinti, kadangi jis vis labai nuspėjamas: intelektuali lėta istorija, kurioje bus šiek tiek lengvo flirto, lengvo žavesio, žiupsnelis magijos, blizgesio, daug daug dialogų... Kai kada, įskaitant ir šį filmą, dvelkia lengvu kurortiniu romanu. Nesupraskite neteisingai, man W. Allenas patinka netgi labai, tačiau tikriausiai W. Allenas pernelyg niekuo savo režisūra nebenustebins, tai visiškai susiformavęs režisierius, kuris mėgaujasi savo stiliumi ir savo kinu. Ir gerai.

Kalbant apie „Aukštuomenės klubą“ derėtų pasakyti, kad filmas be galo žavus, lengvas taip ir norisi patikėti, kad šitaip žmonės susipažįsta, lengvai ir nostalgiškai išsiskiria. Gerai, pradėsiu nuo to, kad šįkart W. Allenas puikiai perteikė estetinę XX amžiaus pirmos pusės Holivudo žavesį, veikiau Holivudo mitą. Nieko nuostabaus, nes pats režisierius nemažai prisidėjo prie Holivudo įvaizdžio formavimo, prisimenant jo filmą „Holivudas mirė“. Šįkart viskas tviska kaip tikrame aukštuomenės klube, o pasakojimo maniera aksominė, truputį kičinė, bet nuo to prastesnis filmas netampa. Gal kiek skurdokas ir nuvalkiotas atrodo pats siužetas: jautrus jaunuolis atvažiuoja į didmiestį ir ten sparčiai kyla karjeros laiptais, įsivilia į kriminalinę istoriją... Kažkur jau matyta, kažkur jau girdėta. Meilė be atsako, turtingas gyvenimas, santuokos dėl pinigų... Siužetine prasme tai taip klasikiška, kad jau net truputį nebeįdomu. Pasakojimas konstruojamas dviem linijomis: meilės istorija ir kriminalinė Capotės laikų nusikalstomo pasaulio užkulisiai. Ten, kur prabanga, būtinai ir nusikaltimai...

Už viską labiausiai šiame filme man patiko žinomų aktorių amplua, jų įsijautimas į W. Alleno diktuojamą ritmą. Filmas švyti, filmas tviska, filmas pasakoja ir nežinau priežasties, kodėl šio filmo neturėtumėt žiūrėti, o jeigu mėgstate W. Alleną, bet negalite pakęsti K Stewart, kuri, mano akimis, jau seniai įrodė, kad nėra „lenta“, gal šis filmas bus kažkoks „susitaikymas“. To ir palinkėčiau.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Holivudas mirė" / "Hollywood Ending"

Sveiki, skaitytojai,

Tai retais atvejais, kada susiduriu su Woody Allen filmais, kažkas įvyksta magiško ir stebuklingo. Netgi tais išskirtinais atvejais, kada jo filmas karjeroje nėra pats sėkmingiausias ir geriausias. Lygiai tą patį galėčiau pasakyti apie jo romantinę komediją „Holivudas mirė“ (angl. Hollywod Ending) (2002), kuriam, rodos, nestinga „aleniškumo“, tačiau kartu filmą norisi iškart apibūdinti kaip aristokratišką-intelektualų kičą, kuris kartu ir absurdiškas, ir žavus.

Tiesą sakant, siužetas gana makabriškas – senstelėjęs režisierius imasi kurti su savo buvusia žmona naują filmą ir staiga apanka vos pradėjus filmavimus, tačiau jis vis tiek tęsia su azijiečiais pagalbininkais filmavimus, neišsiduodamas, kad yra aklas. Tiesą sakant, pagrindinį vaidmenį sukūręs pats W. Allen nė per nago juodymą neįtikino. Absoliučiai absurdiškos scenos, kada aklas kino veikėjas net kalbasi su sofa, nors pagal mūsų logiką akivaizdu, kad jis turėtų reaguoti į pašnekovo balsą, tą logiškai daro kiekvienas, kuris žaidžia „aklą vištą“, tačiau viskas čia makabriškai perspausta, kad net veikėjas atrodo ne tiek talentingas režisierius, kiek visiškas kvailys. Komedijos elementai lyg anekdotinės situacijos, veikėjas atrodo absoliučiai kičas, o aplinkiniai apsimetantys kvailiais ir nepastebintys aklojo žmogaus, vadindami jį „išsiblaškiusiu“.

Nepaisant kičo ir neįtikėtinų situacijų, W. Allen‘as čia vis tiek išlieka aristokratiškai elegantiškas – jeigu jau dekoracijos, tai būtinai tviska prabanga, jeigu namai – tai pilnos lentynos intelektualių knygų, nesvarbu, kad veikėjai kartais atrodo absoliučiai, atsiprašant, debilai. O ką jau sakyti apie legenda virtusiais W. Allen‘o parašytais dialogais? Vien dėl jų norisi žiūrėti filmą. Sakau, šioje jo juostoje yra ir gerų, ir visiškai absurdiškų dalykų, kurie tampa kažin kokiu magišku kiču.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela