Filmas: "Tikras skausmas" / "A Real Pain"

 

Sveiki, skaitytojai,

Daug gero buvau girdėjęs apie aktoriaus ir nuo šiol režisieriaus Jesse Eisenberg filmą „Tikras skausmas“ (angl. A Real Pain) (2024). Tiesa, režisierius taip pat savo filme atliko ir to tyliojo bei paniurėlio pusbrolio vaidmenį. Deividas ir Bendžis – du žydų kilmės amerikiečiai pusbroliai, kurie po močiutės mirties leidžiasi į tolimąją Lenkiją, bandydami išsiaiškinti savo tapatybę, išspręsti gyvenimo problemas bei tiesiog išgyti, tad beveik visas filmas nufilmuotas Lenkijoje.

Filme nemažai komizmo, du pusbroliai prisideda prie kitų amerikiečių, kurie keliauja kartu su vietos gidu, kuris pasakoja ilgas žydų gyvenimo istorijas Lenkijoje. Jie apsilanko Aušvice, buvusiuose garsiuose žydų kvartaluose ir t. t. Filmas iš pažiūros toks turistinio pobūdžio, graudžiai komiškas, nes Bendžis ir Deividas iš pažiūros savo būdu labai skirtingi. Bendžis, kurio vaidmenį atliko Keiran Culkin (taip, to paties „Vienas namuose“ aktoriaus jaunesnysis brolis) už šį vaidmenį pelnęs „Oskarą“ kaip geriausias antro plano aktorius. Taigi Bendžis karštakošis nenuorama, pasižymintis impulsyvumu ir šiek tiek infantilus, o Deividas priešingai, yra tas kuklusis ir uždarojo tipo žmogus, kuris bando suprasti, kodėl Bendžis vos nenusižudė, kodėl toks geras ir visų dėmesį atkreipiantis ir linksmas Bendžis, tas, kuris visiems įtinka ir patinka, vos nepasidarė sau galo...

Iš tikrųjų filmas terapinio pobūdžio ir pasakoja mums daugiasluoksnį pasakojimą. Tai ir žydiškų šaknų rekonstruojančioji šeimos tapatybės istorija, bet kartu ir asmeninė gyvenimo prasmės paieška. Bendžis apžiūrinėja Aušvico sienas, tebesančias mėlynas nuo nuodingų dujų, ir galvoja apie tai, kad čionai mirė daugybė žmonių, kurie troško gyventi, o jis, turėdamas viso pasaulio laiką ir laisvę, neturi prasmės gyventi. Akistata su mirtimi, permąstant savo gyvenimo peripetijas, senų vertybių pertvarkymas yra šio filmo esminiai dėmenys. Visgi filmas lengvas dėl savo komiškų situacijų, dažniausiai atsirandančių dėl amerikietiškų, žydiškų ir lenkiškų kultūrinių skirtybių, pvz., kelionės traukiniais, elgesys atradus senelės namą... Visgi man filmas nepasirodė kažin koks labai įspūdingas ir įtraukus. Patiko Keirano Culkino vaidyba, išties įsimintinas jo vaidmuo, man jis patinka dar nuo serialo „Palikimas“ laikų, tačiau pats filmas, nors ir geras, išties nelabai sujaudino ir įtraukė dėl turistinio pasakojimo braižo, tačiau patiko, jog patys svarbiausi dalykai filme liko atskleisti tyliai, beveik nutylint, tad po komizmu atsiskleidžia svarbiausi terapiniai momentai.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Kolibrio projektas" / "The Hummingbird Project"

Sveiki, skaitytojai,

Žinote tuos keistus amerikietiškus filmus, kur rodo apie labai turtingus verslininkus, kurių biuro darbuotojų kompiuteriuose ir aukštai iškabintuose dideliuose ekranuose nuolat sukasi dideli skaičiukai po kablelio, kurie neva skaičiuoja biržos akcijų pakilimus ir nuosmukius? Tai va, nė velnio nesuprantu, ką tie skaičiukai reiškia, tad jie visada man atrodo labai įtartini. Tokių skaičiukų yra ir filme „Kolibrio projektas“ (angl. The Hummingbird poject ) (2018), kuriame pasakojama apie galingos firmos su atsiskyrusių ir savo įmonę įsteigusių darbuotojų konkurenciją dėl duomenų perdavimo greičio. Šiame filme viską nulemia vienas kitas skaičiukas, tačiau jis gali užkalti veikėjams pusę milijardų dolerių per metus.

Filme pasirodo trys ryškios kino žvaigždės, kurios neblogai įkūnija savo veikėjus, nors jie kiek šabloniški verslo pasauliui. Salma Hayek vaidina, kaip paskutiniu metu jai būdinga, užkietėjusią firmos kietą bosę, kuri dėl pinigų padarys bet ką. Kiek netikėtas Alexsander Skarsgard vaidmuo, primenantis autistu sergantį vyruką genijų, bet tuo pačiu kažkuo jis man labai dirbtinokas šiame filme ir nerangus kaip tinginys Sidas ir filmo „Ledynmetis“, nelabai įdomus ir Jesse Eisenberg, kurio personažas taip užsispiria įgyvendinti šią svajonę (perkasti liesią liniją per kelias JAV valstijas, kad kabeliu tekėtų serverio duomenys), kad galiausiai tampa maniakiškai atgrasus. Kam jis eikvoja savo sveikatą? Ką jis nori įrodyti sau ir aplinkiniams? Veikėjas nenatūraliai psichiškai sumišęs. Čia jis gali dėl to kabelio padaryti bet ką, o pabaigoje sektantams vos pavaikštantis (atseit labai geras) padeda nešioti grudų maišus. Pagalvojau: WTF su šiuo veikėju?

Visumoje filmas turėjo būti lyg ir trileris, o tapo keista pramoginį kiną atliepiančia konkurenciją vaizduojanti pseudokomedija, atseit nevykęs „Aušeno dvyliktukas“. Veikėjai primena ne natūralius žmones, o veikiau personažus, veikiančius pagal komikso dėsnius. Pirmoji filmo pusė itin sausa, žiūrėjau su intencija, kad tuojau atsistosiu ir nutrauksiu šią kankynę, bet pasilikau grynai dėl aktorių. Antroji filmo pusė, kai veikėjas suserga vėžiu, pasidarė šiek tiek įdomesnė, bet visgi „prašliaužė“ istorijos paviršiais, manipuliatyviai paryškino šablonines gailesčio reikalaujančias siužetines linijas, kad parodytų, jog prie technologijų dirba ne kokie kiborgai ar sužvėrėję dėl pinigų žmogėdros, o tie patys sergantys ir pažeidžiami žmonės, tačiau jau šaukštai buvo po pietų ir filmas susižiūrėjo grynai iš inercijos dėl gerai atpažįstamų šablonų. Visgi filmas nėra itin pavykęs, intrigos – vienas kitas „kabliukas“, tačiau trūko idėjos, o labiausiai čia neveikė veikėjų elgsena, psichologija ir, atleiskit aktoriai, bet ir jų vaidyba nelabai įtikino.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Garsiau už bombas" / "Louder Than Bombs"

Sveiki,

Vedamas puikaus Isabelle Huppert pasirodymo filme „Ji“, nusprendžiau pažiūrėti ir kitus šios aktorės darbus. Filmas „Garsiau už bombas“ (angl. Louder Than Bombs) (2015) buvo pasiteiktas dvejopai: vieni kritikai filmą gyrė, kai kurie peikė, žiūrovai taip pat pasidalijo į nuomonių stovyklas. Ar verta žiūrėti šeimos dramą, kurioje laisvamaniški santykiai, meilužiai, veržimasis į mirtį, tėvų ir vaikų santykiai? Be jokios abejonės, filmo scenarijus vykęs, tačiau gali pristigti originalumo ir naujų vėjų, įžvalgų jau ne kartą „rimtame kine“ narpliojamoms problemoms.

Iš esmės filmo trūkumai yra netgi keli. Visų pirma pasakojama istorija jau kažkur matyta ir pasakojimo maniera (iš praeities į praeitį ir atvirkščiai) niekuo nebenustebins netgi visai neišrankų kino žiūrovą. Filmas primena jau toje pačioje „Scanoramoje“ pristatytoje dramoje „Tūkstantį kartų labanakt“, kurioje Juliette Binoche veržisi su fotoaparatu į teroristines šalis fotografuoti karštų įvykių. Šįkart puikią prancūzų aktorę keičia kita pritrenkianti prancūzų aktorė Isabelle Huppert, kuri atlieka analogišką vaidmenį, tik šįkart filme skiriama daugiau dėmesio nevaldomos moters aistros būti pavojuje padariniams – du be motinos likę sūnūs kenčia įvairiai: vienam nesiseka santuoka ir jis bėga nuo atsakomybės; jaunėlis turi elgesio sutrikimų ir yra užsidaręs... Daugybę stigmatizuotų problemų, kuriems įtakos turėjo motinos mirtis ir jos šventumo mito griovimas, kitaip sakant, išsivadavimas nuo įvykių prisirišimo. 

Mėgstu tokias dramas, tačiau kuo daugiau tokių matau, tuo pretenzingiau imi vertinti ir ieškoti panašumų, priekabių, originalumo trūkumų... Ir visų šių minusų galima surasti ir aptikti filme „Garsiau už bombas“, kurioje turėjo sproginėti vyrukų gyvenimai, tačiau viskas tapo tylia drama, su miglota atomazga, kuri pernelyg biblijiškai „išsirišo“, netgi pernelyg paprastai, nes problemos išdėstytos gerai ir stipriai surėdyta struktūra. Iš esmės filmas geras, gerai žinomi aktoriai, atpažįstamos temos ir skausmai, tačiau jau praėjo kuris laikas nuo šio filmo, bet kažkodėl atslūgus viskam, filmą kažin kokiu įsimenamu nepavadinčiau... Bet kartą pamatyti siūlyčiau.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aukštuomenės klubas" / "Café Society"

Sveiki, skaitytojai,

Kasmet po vieną filmą pristatantis legendinis režisierius Woody Allen vis dar nepavargsta ir šįkart jis turi papasakoti romantišką istoriją „Aukštuomenės klubas“ (angl. Cafe Society) (2016). Allen vis rečiau pavyksta nustebinti, kadangi jis vis labai nuspėjamas: intelektuali lėta istorija, kurioje bus šiek tiek lengvo flirto, lengvo žavesio, žiupsnelis magijos, blizgesio, daug daug dialogų... Kai kada, įskaitant ir šį filmą, dvelkia lengvu kurortiniu romanu. Nesupraskite neteisingai, man W. Allenas patinka netgi labai, tačiau tikriausiai W. Allenas pernelyg niekuo savo režisūra nebenustebins, tai visiškai susiformavęs režisierius, kuris mėgaujasi savo stiliumi ir savo kinu. Ir gerai.

Kalbant apie „Aukštuomenės klubą“ derėtų pasakyti, kad filmas be galo žavus, lengvas taip ir norisi patikėti, kad šitaip žmonės susipažįsta, lengvai ir nostalgiškai išsiskiria. Gerai, pradėsiu nuo to, kad šįkart W. Allenas puikiai perteikė estetinę XX amžiaus pirmos pusės Holivudo žavesį, veikiau Holivudo mitą. Nieko nuostabaus, nes pats režisierius nemažai prisidėjo prie Holivudo įvaizdžio formavimo, prisimenant jo filmą „Holivudas mirė“. Šįkart viskas tviska kaip tikrame aukštuomenės klube, o pasakojimo maniera aksominė, truputį kičinė, bet nuo to prastesnis filmas netampa. Gal kiek skurdokas ir nuvalkiotas atrodo pats siužetas: jautrus jaunuolis atvažiuoja į didmiestį ir ten sparčiai kyla karjeros laiptais, įsivilia į kriminalinę istoriją... Kažkur jau matyta, kažkur jau girdėta. Meilė be atsako, turtingas gyvenimas, santuokos dėl pinigų... Siužetine prasme tai taip klasikiška, kad jau net truputį nebeįdomu. Pasakojimas konstruojamas dviem linijomis: meilės istorija ir kriminalinė Capotės laikų nusikalstomo pasaulio užkulisiai. Ten, kur prabanga, būtinai ir nusikaltimai...

Už viską labiausiai šiame filme man patiko žinomų aktorių amplua, jų įsijautimas į W. Alleno diktuojamą ritmą. Filmas švyti, filmas tviska, filmas pasakoja ir nežinau priežasties, kodėl šio filmo neturėtumėt žiūrėti, o jeigu mėgstate W. Alleną, bet negalite pakęsti K Stewart, kuri, mano akimis, jau seniai įrodė, kad nėra „lenta“, gal šis filmas bus kažkoks „susitaikymas“. To ir palinkėčiau.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra" / "Batman v Superman: Dawn of Justice"

Sveiki,

Yra tokių didingų kino projektų, kurie iškart suklumpa, kai tik debiutuoja. Tą lyg ir sufleruoja kritikų atsiliepimai apie „Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra“ (angl. Batman v Superman: Dawn of Justice) (2016), kuris pretendavo būti gana įspūdingu holivudiniu užmoju, tačiau akivaizdu, jog filmas nepateisino daugelio lūkesčių.

Tenka sutikti, kad šiek tiek gaila dėl šio filmo. Taip, jis pilnas prabangos, veiksmo, efektų ir vizualiai tikrai gerai žiūrisi, tačiau turinio, scenarijaus ir režisūros prasme filmas silpnokas. Jau daugelis pasijuokė iš Ben Affleck, kuris interviu metu absoliučiai neslėpė susikrimtimo dėl prastoko filmo vertinimo, nes į tokius projektus aktoriai deda milžiniškas jėgas ir nufilmuoti kelių minučių sceną kartais tenka ruoštis ištisus mėnesius fiziškai ir psichiškai, todėl, sakyčiau, reikia kaip tik kuo preciziškiau rinktis režisierius. Žiūrint šį filmą, susidaro toks įspūdis, kad filmo pradžia tiesiog stumia žiūrovą išeiti iš salės: nėra intrigos, padrikos Betmeno ir Supermeno istorijos klijuojamos koliažo principu, todėl atrodo siužetas nesuveržtas, pabiręs, primena skausminga gumos tempimą. Nedėkingas ir tas „komiksams“ būdingas žanras, nuo kurio neįmanoma pabėgti, todėl kai kada atrodo filmas pernelyg šabloniškas, ką jau kalbėti apie veikėjų kalbą – ji negyva, literatūriška, o veikėjų sprendimai tiesiog pribloškia susenusia psichologija. Tiesiog pernelyg laikytasi klasikinės superdidvyrių pasakojimo struktūros, todėl tie, kurie tikisi filmo kaip iššūkio su inovacijomis, teks gerokai nusivilti.

Filmo pradžios tempas nevykęs, lėtas, nors jau nuo pat pradžių prabangus, aktoriai atsidavę kaip šunys ir atiduoda visą save tokiam projektui, tačiau jų pastangos negali atpirkti pačios istorijos paviršutiniškumo ir naujo požiūrio. Tai kur tas įvykis? Kur Betmeno ir Supermeno konfliktas? Viena gera jų batalinė kova nesudaro įspūdžio, kad du herojai iš tikrųjų konfliktavo, nes priešas visai ne tas... Apskritai trūko intrigos, nenuspėjamumo ir naujo požiūrio, nes dabar filmas liko didelis prabangus išpūstas burbulas su puikiais Holivudo aktoriais, todėl drąsiai galiu sakyti, kad pirmoji dalis „Supermenas“, nors irgi laikėsi klasikinių komikso taisyklių, buvo kur kas labiau vykęs produktas nei „Betmenas prieš Supermeną“.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela