Filmas: "Quo Vadis, Aida?" / "Quo Vadis, Aida?"

 Sveiki,

 

Praėjo jau geri 10 metų, kai „Kino pavasaryje“ kone pustuštėje salėje Forum Cinemas salėje 2010 metais režisierė iš Bosnijos ir Hercegovinos Jasmila Žbanić su komanda pristatė savo Balkanų dvasia pritvinkusią dramą „Pakeliui“ (2010). Tuokart kiek buvo nesmagu, kad daug diskusijų ir klausimų tikėjęsi svečiai praktiškai atsakė į kelis „kosmetinius“ klausimus ir tuo viskas pasibaigė. Buvo darbo diena, dienos metas, gal dėl to tiek mažai žiūrovų. Kas galėjo pamanyti, kad po dešimties metų vėlei „Kino pavasaryje“ (kiek kitokiomis sąlygomis) žiūrėsiu tos pačios režisierės filmą „Quo Vadis, Aida?“ (angl. Quo Vadis, Aida?) (2020), kuris pasakoja apie 1995 metais realius karo įvykius Balkane, kai serbų kariai įsiveržė į Bosnijos miestelį.

 

Dėmesio centre – buvusi mokytoja, karo sąlygomis tapusi vertėja iš (ir į) anglų kabą. Ji bendradarbiauja su Jungtinių Tautų taikos nariais. Netrukus į mažą miestelį įsiveržia serbai ir tūkstantinės minios patraukia į JT štabą, tačiau būstinėje ribotas plotas, todėl šimtai pakliūva į paviljoną, o dar didesnį dalis lieka šalia neįleidžiame. Be vandens, maisto ir tualetų jie gyvena itin aštriomis politinėmis sąlygomis. JT nariai ir bosnių atstovai bando užmegzti dialogą su okupantais ir čia vertėja, matydama, kad vyksta tiesioginis žmonių genocidas, bando išsaugoti savo vyrą ir du sūnus. Filmas išties nelengvas, jis neprimena tų amerikietiškų filmų su hiperbolizuotu trileriui būdingu aštrumu ir finaliniu heroizmu. Aida iš tikrųjų yra motina, kuri nesirenka, ji daro daugiau, nei leidžiama, ji žūtbūt reikalauja išgelbėti šeimą, tačiau JT nariai griežtai laikosi įstatymų. Paklaikusi nuo baimės prarasti šeimą, Aida tampa bebaime moraline didvyre, įkūnijanti visų motinų karo netekties skausmą. Ar jai lemta apsaugoti? Turint galvoje Holivudo filmą ir europietišką kiną, nesunku numanyti šios istorijos baigtį...

Visgi filmas emociškai aštriai paveikus. Jeigu turite neblogą empatijos jausmą, nesunku įsijausti ir galvoti: o ką aš vietoj Aidos daryčiau? Argi ne tą patį? Karo kontekste ir vaikų akyse nebelieka įstatymų, vienintelis įstatymas yra išlikti. Viename kadre, kuris vaizduoja 1993 metus, visi smagiai šoka, renkama Balkanų miss šukuosena, bendruomenės moterys šypsosi, o kitame kadare jos bando Aida įgrūsti savo vaikus, kad juos išgelbėtų, nors dar neseniai varžėsi dėl tokių banalybių kaip šukuosenos... Tai sudėtingi ir gana įtaigiai perteikti sprendimai, kurie kaip niekas kitas karo sąlygomis „pamatuoja“ tai, kas mums svarbiausia.

 

Apie serbų invaziją Jugoslavijos regione ir karus kalba anuomet labai didelį įspūdį padaręs kroatų režisieriaus Arsen A. Ostojic „Niekino sūnus“ (2008). Kas nematė, tam labai rekomenduoju. Na o „Quo Vadis, Aida?“ praplečia protu nesuvokiamą Balkanų karo tikrovę. Ir nors dialogai ir lyriniai nukrypimai buvo reikalingi, kaip teigiama filmo pradžioje, tačiau vis tiek apgaulingas „taikos“ manevras karo kontekste atrodo bauginantis, kai vežami vyrai autobusu be teismo sušaudomi prie sienos t. y. tarp asmeninės istorijos veriasi ir šokiruojantys politiniai karo sprendimai. Iš vienos pusės tai filmas apie karą, iš kitos – apie motinos besąlyginę meilę, dar iš kitos – kokie iki kraujo lemtingi JT ir kitų nacijų priimami sprendimai. Labai įsiminė man šįkart pagrindinės serbų aktorės Jasna Djuricic pasirodymas Aidos vaidmenyje. Norėčiau sakyti, kad tam tikri kine esantys kontrastai stebino, bet iš tikrųjų dėsningai patvirtino tą patį, ką regime ir Baltarusijoje: viename suole kažkada sėdėję mokiniai ar studentai vieną dieną tame pačiame mieste gali tapti kraugeriais žmogžudžiais tik dėl įsitikinimų ir politinių įsakymų. Gera, paveiki ir istorines žinias praplečianti suasmeninta istorija.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 97/100

IMDb: 7.4

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kolibrio projektas" / "The Hummingbird Project"

Sveiki, skaitytojai,

Žinote tuos keistus amerikietiškus filmus, kur rodo apie labai turtingus verslininkus, kurių biuro darbuotojų kompiuteriuose ir aukštai iškabintuose dideliuose ekranuose nuolat sukasi dideli skaičiukai po kablelio, kurie neva skaičiuoja biržos akcijų pakilimus ir nuosmukius? Tai va, nė velnio nesuprantu, ką tie skaičiukai reiškia, tad jie visada man atrodo labai įtartini. Tokių skaičiukų yra ir filme „Kolibrio projektas“ (angl. The Hummingbird poject ) (2018), kuriame pasakojama apie galingos firmos su atsiskyrusių ir savo įmonę įsteigusių darbuotojų konkurenciją dėl duomenų perdavimo greičio. Šiame filme viską nulemia vienas kitas skaičiukas, tačiau jis gali užkalti veikėjams pusę milijardų dolerių per metus.

Filme pasirodo trys ryškios kino žvaigždės, kurios neblogai įkūnija savo veikėjus, nors jie kiek šabloniški verslo pasauliui. Salma Hayek vaidina, kaip paskutiniu metu jai būdinga, užkietėjusią firmos kietą bosę, kuri dėl pinigų padarys bet ką. Kiek netikėtas Alexsander Skarsgard vaidmuo, primenantis autistu sergantį vyruką genijų, bet tuo pačiu kažkuo jis man labai dirbtinokas šiame filme ir nerangus kaip tinginys Sidas ir filmo „Ledynmetis“, nelabai įdomus ir Jesse Eisenberg, kurio personažas taip užsispiria įgyvendinti šią svajonę (perkasti liesią liniją per kelias JAV valstijas, kad kabeliu tekėtų serverio duomenys), kad galiausiai tampa maniakiškai atgrasus. Kam jis eikvoja savo sveikatą? Ką jis nori įrodyti sau ir aplinkiniams? Veikėjas nenatūraliai psichiškai sumišęs. Čia jis gali dėl to kabelio padaryti bet ką, o pabaigoje sektantams vos pavaikštantis (atseit labai geras) padeda nešioti grudų maišus. Pagalvojau: WTF su šiuo veikėju?

Visumoje filmas turėjo būti lyg ir trileris, o tapo keista pramoginį kiną atliepiančia konkurenciją vaizduojanti pseudokomedija, atseit nevykęs „Aušeno dvyliktukas“. Veikėjai primena ne natūralius žmones, o veikiau personažus, veikiančius pagal komikso dėsnius. Pirmoji filmo pusė itin sausa, žiūrėjau su intencija, kad tuojau atsistosiu ir nutrauksiu šią kankynę, bet pasilikau grynai dėl aktorių. Antroji filmo pusė, kai veikėjas suserga vėžiu, pasidarė šiek tiek įdomesnė, bet visgi „prašliaužė“ istorijos paviršiais, manipuliatyviai paryškino šablonines gailesčio reikalaujančias siužetines linijas, kad parodytų, jog prie technologijų dirba ne kokie kiborgai ar sužvėrėję dėl pinigų žmogėdros, o tie patys sergantys ir pažeidžiami žmonės, tačiau jau šaukštai buvo po pietų ir filmas susižiūrėjo grynai iš inercijos dėl gerai atpažįstamų šablonų. Visgi filmas nėra itin pavykęs, intrigos – vienas kitas „kabliukas“, tačiau trūko idėjos, o labiausiai čia neveikė veikėjų elgsena, psichologija ir, atleiskit aktoriai, bet ir jų vaidyba nelabai įtikino.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela