Filmas: "Tiesos kadras" / "Lee"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Ilgai laukiau biografinio filmo apie karo žurnalistę, buvusią modelį ir Antrojo pasaulinio karo liudytoją Lee Miller (1907-1977). Nežinau, kada pirmąkart apie ją išgirdau, bet tikrai seniai, kada dar apie ją nebūta net jokių planų kurti filmą. Lee Miller viena pirmųjų su amerikiečiais įžengė į Dachau ir kitas koncentracijos stovyklas, kuriose dar tebebuvo žydai ir visas siaubas, todėl ji puolė visa tai fiksuoti fotojuostose. Galima sakyti, kad būtent Lee Miller yra toji, dėl kurios mes matome ir žinome vizualiai tikrąjį to meto karo siaubą, ji padarė garsiausias ir baisiausias to laikotarpio fotografijas, kurios tapo chrestomatinėmis. Deja, jos pačios gyvenimas susiklostė po karo labai sudėtingai, kadangi įniko į alkoholį, dėl kurio paliko jos vyras su mažamečiu vaiku. Taip pat likimą temdė vaikystėje patirtos seksualinės prievartos bei, aišku, kare pamatytas tikrasis žmonių naikinimo mastas.

 

Yra tokia, sakoma dabar, kad jau kultinė nuotrauka, kai Lee Miller, paprašyta karo žurnalisto Davy Scherman, su kuriuo ji dirbo, nufotografuota 1945 metų balandžio 30 dieną Miunchene, Hitlerio buto vonioje nuoga su šalia padėtais purvinais (iš koncentracijos stovyklos parsineštomis žemėmis) batais. Tą dieną tikrasis Hitleris nusižudė... Visa toji istorija, bent jau man, buvo seniai žinoma, tačiau kažin kokia beprotiška, neįtikėtina, tačiau filme „Tiesos kadras“ (angl. Lee) (2023) ėmė ir šią istoriją tarsi suprimityvino, kažką iš jos atėmė. Gal pačią nuostabą?  

 

Filme matome nuostabiąją aktorę Kate Winslet, kuri vėl sukūrė savo karjeroje labai įsimenamą vaidmenį. Stambiu planu kamera ją seka ir stengiasi perteikti Lee Miller asmenybės šešėlį. Nepasakysi, kad K. Winslet nepavyksta, priešingai – kamera ją myli ir filmas ją labiausiai išnaudoja. Vėl prisiminiau jos filmą „Skaitovas“, kuriame ji atliko kitos moters Antrojo pasaulinio karo metu vaidmenį – panašumų ir kolorito tarp filmų išties esama. Visgi nepalioviau galvoti apie pačią Lee Miller, ar tikrai filmo kūrėjai nori perteikti tai, ką iš tikrųjų perteikia. Filmas labai toks nušlifuotas, norisi sakyti, kad turėjo šokiruoti, jaudinti, iškelti karo ir asmenybės beprotybę aukščiau, tačiau filmo kūrėjai, toks jausmas, pasirinko suholivudintą saugesnį kelią, t. y. tiesiog masėms pristatyti, kas tokia buvo Lee Miller, perteikti svarbiausius istorinius momentus ir moters dalyvavimą tame laikmetyje. Nors esama momentų, kada Miller jau ima girtuokliauti, negali įkalbėti draugės atsitraukti iš griuvėsių, sustabdyti karo baisumų, tačiau visa tai vyksta lyg gerai apgalvotas peizažas. Filmas tiesiog netenka išskirtinės atmosferos ir autentikos, o Lee Miller, nors istoriškai įdomi ir išskirtinė asmenybė, man regis, visame tame filmų kontekste apie karo moteris taip pat „išsilydo“.

 

Filmas savaime nėra blogas, nors jis panoraminis, su masiniam žiūrovui „pritaikytu patogumu“. Jame švysteli puikioji prancūzų aktorė Marion Cotillard ir Holivudo numylėtinis Alexander Skarsgård, tačiau jų vaidmenys, nors ir reikšmingi, tačiau nėra įsimenantys jųjų karjerose. Norėjosi labiau eksperimentinio kino, atidos jautrumui ir Lee Miller asmenybės autentikai. Po filmo kurį laiką mąsčiau apie tai, kad „patogių“ filmų nelaikome iškraipymu, o rodančius aštresnius ir provokuojančius dalykus eksperimentinėmis formomis esame linkę pasmerkti kaip asmenybės sudarkymo produkcija. Ar „Tiesos kadras“ sudarkė Lee Miller? Nemanau. Ar patikėjau? Dažniau ne, negu taip.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vikingas" / "The Northman"

Sveiki,

Ištisa eilė laukia pastarųjų kelerių metų didingiausių fantastinių nuotykių filmų, kuriuos man reiktų iš kraičio sužiūrėti, bet kaskart nekyla vis pagunda, nes filmai tokie ilgi, o norisi vis kažko žemiško, paprastai kokio nors sudėtingesnio naratyvo, nei holivudinio tipažo, jau prieš 50 metų kine atidirbtų literatūrinių frazių. Visgi nusprendžiau pažiūrėti neseniai per Lietuvos kino teatrus praūžusį ir ganėtinai neblogai išgirtą režisieriaus Robert Eggers filmą „Vikingas“ (angl. The Northman) (2022). Na, režisierius žinomas už tokius puikius filmus su siaubo netikėtais elementais kaip „Ragana“ (2015) bei „Švyturys“ (2019). Būtent „Vikinge“ nemažai režisieriaus „prisijaukintų“ aktorių galite ir vėl pamatyti naujame amplua.

Vikingai kažkada išties nusiaubė pietinę Europą, su jais kovojo ir mūsų kuršiai, o Lietuvos gentys rašytiniuose šaltiniuose įrašytas būtent dėl vikingų antplūdžio per Baltijos jūrą. Paskutinį dešimtmetį vikingus populiarino TV serialas tuo pačiu pavadinimu, tad visai nenuostabu, kad šios plėšrios ir karingos genties vaizdavimas ateina ir į didįjį kiną.

Filmas vaizduoja 895 metus, pačius galingiausius vikingų klestėjimo laikus ir čia mes centre turime hamletišką tipinį siužetą: mažas berniukas pabėga nuo jo tėvą nužudžiusio dėdės ir prisiekia Odinui ir visiems atkeršyti. Galiausiai po daugel metų mes iš berniuko matome raumenų kalną, kuris sumaniai apsimetęs vergu grįžta į Islandiją ir ten pamažu įgyvendina savo keršto planą. Prie šio scenarijaus dirbo islandų vienas žymiausiu pasauliniu mastu rašytojų Sjon, pastarasis svečiavosi ir Lietuvoje. Visgi tenka pripažinti, kad filmas savo siužetu yra praktiškai bevertis, primityvus ir nykus. Istorija laikosi ant užsukto pykčio ir keršto sraigtelio, holivudiniai komikso lygio veikėjai atrodo kaip iš kokio Marvel serijos filmo, o pagrindinis A. Skarsgardo atliktas princo kerštautojo vaidmuo primena kaip kokio siaubūno Halko pasirodymą.

Techninė pasakojimo dalis yra gera. Vizualiai ir dinamiškai filmas tvarkingas, efektai, kaip visada, pritraukti masiniam žiūrovui yra geri, tačiau per visus kraštus kliba tie patys holivudiniai štampai, vienkrypčiai nuobodūs veikėjai, kurių individualizacija ir dvasinės kančios komikso lygio pagrindimo, atrodo pernelyg primityvūs kaip gyvuliai. Ethan Hawke, Nikole Kidman, Willem Dafoe, Anya Taylor-Joy ir kiti išties nuveikė nemažą darbą, tačiau jų personažai tiesiog hamletiškai nuobodūs. Nuo Šekspyro laikų praėjo jau beveik 500 metų, o žiūrėdamas „Vikingą“, tiesiog matau tas pačias šimtametes klišes ir režisūrinius sprendimus. Nesakau, kad filmas beviltiškas, jį susikaupus kaip pramoginį ir gerai išobliuotą tikrai galima žiūrėti, tačiau, kai pradedi analizuoti, darosi nyku ir liūdna.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kolibrio projektas" / "The Hummingbird Project"

Sveiki, skaitytojai,

Žinote tuos keistus amerikietiškus filmus, kur rodo apie labai turtingus verslininkus, kurių biuro darbuotojų kompiuteriuose ir aukštai iškabintuose dideliuose ekranuose nuolat sukasi dideli skaičiukai po kablelio, kurie neva skaičiuoja biržos akcijų pakilimus ir nuosmukius? Tai va, nė velnio nesuprantu, ką tie skaičiukai reiškia, tad jie visada man atrodo labai įtartini. Tokių skaičiukų yra ir filme „Kolibrio projektas“ (angl. The Hummingbird poject ) (2018), kuriame pasakojama apie galingos firmos su atsiskyrusių ir savo įmonę įsteigusių darbuotojų konkurenciją dėl duomenų perdavimo greičio. Šiame filme viską nulemia vienas kitas skaičiukas, tačiau jis gali užkalti veikėjams pusę milijardų dolerių per metus.

Filme pasirodo trys ryškios kino žvaigždės, kurios neblogai įkūnija savo veikėjus, nors jie kiek šabloniški verslo pasauliui. Salma Hayek vaidina, kaip paskutiniu metu jai būdinga, užkietėjusią firmos kietą bosę, kuri dėl pinigų padarys bet ką. Kiek netikėtas Alexsander Skarsgard vaidmuo, primenantis autistu sergantį vyruką genijų, bet tuo pačiu kažkuo jis man labai dirbtinokas šiame filme ir nerangus kaip tinginys Sidas ir filmo „Ledynmetis“, nelabai įdomus ir Jesse Eisenberg, kurio personažas taip užsispiria įgyvendinti šią svajonę (perkasti liesią liniją per kelias JAV valstijas, kad kabeliu tekėtų serverio duomenys), kad galiausiai tampa maniakiškai atgrasus. Kam jis eikvoja savo sveikatą? Ką jis nori įrodyti sau ir aplinkiniams? Veikėjas nenatūraliai psichiškai sumišęs. Čia jis gali dėl to kabelio padaryti bet ką, o pabaigoje sektantams vos pavaikštantis (atseit labai geras) padeda nešioti grudų maišus. Pagalvojau: WTF su šiuo veikėju?

Visumoje filmas turėjo būti lyg ir trileris, o tapo keista pramoginį kiną atliepiančia konkurenciją vaizduojanti pseudokomedija, atseit nevykęs „Aušeno dvyliktukas“. Veikėjai primena ne natūralius žmones, o veikiau personažus, veikiančius pagal komikso dėsnius. Pirmoji filmo pusė itin sausa, žiūrėjau su intencija, kad tuojau atsistosiu ir nutrauksiu šią kankynę, bet pasilikau grynai dėl aktorių. Antroji filmo pusė, kai veikėjas suserga vėžiu, pasidarė šiek tiek įdomesnė, bet visgi „prašliaužė“ istorijos paviršiais, manipuliatyviai paryškino šablonines gailesčio reikalaujančias siužetines linijas, kad parodytų, jog prie technologijų dirba ne kokie kiborgai ar sužvėrėję dėl pinigų žmogėdros, o tie patys sergantys ir pažeidžiami žmonės, tačiau jau šaukštai buvo po pietų ir filmas susižiūrėjo grynai iš inercijos dėl gerai atpažįstamų šablonų. Visgi filmas nėra itin pavykęs, intrigos – vienas kitas „kabliukas“, tačiau trūko idėjos, o labiausiai čia neveikė veikėjų elgsena, psichologija ir, atleiskit aktoriai, bet ir jų vaidyba nelabai įtikino.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svetimi namai" / "The Aftermath"

Sveiki,

Dar viena britų drama „Svetimi namai“ (angl. The Aftermath) (2019), kurį režisavo James Kent – tai jau antrasis man matytas jo filmas, kuris savo stilistika labai panašus į anksčiau jo nufilmuotą „Jaunystės pažadą“ (2014). „Svetimų namų“ istorijoje pasakojama apie dienas po Antrojo pasaulinio karo, kada pralaimėję vokiečiai atstatinėjo anglams ir kitiems, gaudami viso labo mažą davinį maisto. Į prabangius namus, kažkada priklaususius pasiturintiems vokiečiams, atvyksta britų pora, kuri iš gailesčio palieka senbuvius gyventi namų palėpėje, tačiau karo suformuotos priešpriešos netrunka įsivyrauti šiuose namuose...

Visais atžvilgiais filmas, sakyčiau, visai „nieko“, vizualiai žiūrimas, gražios erotinės scenos, estetinis neapykantos ir geidulio flirtas, puikiai ekrane žinomi aktoriai, atrodo, viskas daugiau ar mažiau tvarkinga ir su scenarijumi, bet vietomis imi ir netiki nei filmu, nei pačia istorija. Vis galvojau, iš kur gimsta istorijoje netikrumas? Ogi iš estetinio teatrališkumo, pavyzdžiui, tokios absurdiškos scenos, kurios na, pripažinkime, absoliučiai neatitinka realybės, kai vaikinukas demonstruoja paauglei savo kūną ir pasilenkęs pakelia žemes ir taria vos ne Hamleto vertus žodžius, kad tai jų sugriauto miesto ir žmonių pelenų dulkės. Camon! Na, kuris tau išbadėjęs ir išsekintas vaikinukas ims ir kalbės tokia kvaila poetizuota kilnia kalba ir dar darys tokius teatralizuotus judesius?!

Nenatūralumą mums iš esmės gožia ir slepia filmo estetiniai niuansai, nes režisierius puikiai žino, kad be teatro negyvumo filmas masėms nepatiktų, jis būtų kur kas niūresnis ir šiek tiek melodramatiškai tuščiaviduris. Taip, abi namų gyventojų pusės yra netekusios artimųjų (atvykėliai berniuko, vokiečių šeima motinos), tačiau atmetus Antrojo pasaulinio karo kontekstą, filmas absoliučiai taptų neįdomus, kone banali melodrama, kuri nepajėgtų sujaudinti padorios namų šeimininkės. Gerai, bet tai karinė melodrama ir toji neištikimybė jau užprogramuota vos tik veikėja įžengia į tuos namus ir nieko čia pernelyg šokiruojančio, viskas pagal dėsnius, netgi jei vaizduojami britų ir vokiečių santykiai – viskas itin tipiška, kad filmas lieka daugiau ar mažiau gražia vidutinybe.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Be šansų" / "Long Shot"

Sveiki,

Komedija „Be šansų“ (angl. Long Shot) (2019) laikoma viena geriausių šių metų amerikietiškų komedijų, o kai jame pasirodo tokia pritrenkianti aktorė kaip Charlize Theron, man belieka tiesiog šį filmą pažiūrėti. Istorija pasakoja apie ambicingą JAV Prezidento sekretorę, kuris ruošia savo kandidatūrą į būsimus Prezidento rinkimus ir tikisi esamojo Prezidento palaikymo. Netikėtai, pradėdama rinkiminę kampaniją, ji sutinka buvusį mokyklos draugelį žurnalistą bedarbį, kuris tampa šio politinio šou dalimi ir... ji jį įsimyli.

Filmas išties prasideda gana juokingai ir efektingai, kai užsislaptinęs nevykėlis žurnalistas įsiplaka į neonacių būrį ir bando pasidaryti svastikos tatuiruotę... Viskas nenuspėjamai dinamiška ir absurdiškai kvaila, tačiau be galo linksma, kad atrodo, jog visas filmas toks ir bus, bet... Visų tų šunybių ir politinių užkulisių „puotoje“ filmas pernelyg nuspėjamas ir struktūrizuotas. Pernelyg „išminkytos“ komedijos žanro klišės: čia mes žinome, kad naujoji pora pasimylės, čia pasibučiuos, o čia, būtinai šioje pasakojimo atkarpoje, susipyks, o čia vienas kito nenorės matyti, o čia tikrai pasiilgs ir išskleis humanistinę pamokančią istorijos rūką... Žodžiu, filme nieko pernelyg daug naujo nėra, tokių politinių komedijų, kur veikėjai siekia posto, o galiausiai atsiveria pasauliui ir dėl to laimi, jau yra sukurta ne vienas.

Filmas bando žaisti „Gražuolė ir pabaisa“ žaidimą, kada tiesiog apkūnus ir šiek tiek apšepęs vyrukas netinka aukštai ir kultūringai damai į parankę. Visos šios istorijos kulminacija tampa masturbacijos vaizdo įrašo paviešinimas, kuris ne tik, kad nesugėdina pagrindinių veikėjų, bet ir tampa visuomenės palaikymo tramplynu, o mes gi žinome, kad realiame gyvenime viskas būna priešingai – prisiminkime #metoo judėjimą, K. Spacey atvejį ir daugybę seksualinių skandalų (išskyrus D. Trupo bendravimą su porno aktorėmis, bet nuo jo visi skandalai kaip vanduo nuo žąsies) viskas, įskaitant ir B. Clintoną, baigėsi pragaištimi. Filmas bando pasijuokti iš seksualinių nuotykių ir privataus gyvenimo pernelyg sureikšmintos įvaizdžių atskirties, tarsi bandant užgniaužti tai, kas žmogiška... Visgi filmas visumoje ganėtinai vidutinis, nors ir esama ne viena scena, dėl kurios tikrai nuostabiai pasijuokiau.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kai svyla padai" / "War on Everyone"

Sveiki,

Neseniai matytas J. M. McDonagh filmas „Golgota“ labai tiko gurmaniškam kino skoniui, kad net susizgribau, jog niekad nemačiau jo populiarios komedijos „Kai svyla padai“ (angl. War on Everyone) (2016), kuris sulaukė neblogų kino kritikų įvertinimų, tačiau žiūrovai visgi tokie gailestingi filmui nebuvo.

Nieko nuostabaus, nes filmas sukaltas pagal amerikietiškus komedijos standartus – du buki policininkai, toli gražu ne šventi, įsivelia į tipinę kriminalinę istoriją ir krečia pokštus, nesiliauja demonstruoti savo ydų ir toli gražu neturi jokio bagažo gerų savybių. Tiesą sakant, man paslaptis, kodėl kritikams šis filmas patiko – akmuo į policininkų daržą? Galbūt, tačiau gražiai nufilmuota juosta absoliučiai buka ir net neprimena „Golgotos“ kūrėjo braižo.

Anekdotinių situacijų rinkinys taip pat negali pasigirti kažin kokiu netikėtu šlifavimo rakursu – priešingai, filmas netgi pokštuose išlieka standartų standartas. Aišku, savaime standartas nėra joks filmo minusas, kaip ir, žinoma, pliusas. Net nežinau, kodėl šis filmas turėtų būti žiūrimas? Nebent tai yra jaunatviškas vakarėlis „prie popcornų“ ir gazuotų gėrimų – valio, mes tada turime visai neblogą vaizdelį, tačiau visais kitais atžvilgiais filmas yra laiko gaišimas, nebent norite paspoksoti į įspūdingo stoto ir gana universalius vaidmenis kuriantį serialo „Tikras kraujas“ žvaigždę Alexander Skarsgard – tai irgi priežastis, dėl ko stebiu jo karjerą ir ėmiausi šio filmo, tačiau jo vaidmuo šiame filme tipažinis, o juoko dozė neprilygsta net „Pagirioms Las Vegase“ sagai.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Nekaltas melas" / "Big Little Lies" (1 sezonas), apžvalga

Sveiki,

Tikriausiai daugelis užkietėjusių kinomanų žino kanadiečių režisierių Jean-Marc Vallee, kuris režisavo tokias įsimintinas kino juostas kaip „Praradimas“ (2015), „Dalaso klubas“ (2013), „Laukinė“ (2014), „C.R.A.Z.Y“ (2005) ir „Cafe de Flor“ (2011), daugelis iš jų rodyti per įvairius kino festivalius Lietuvoje. Išties buvo smalsu, ką jis gali nuveikti su jau „prisijaukinta“ ankstesniuose projektuose Reese Witherspoon, talentingąja Nicole Kidman bei ant mielių išaugusią šarmingąja Shailene Woodley? O dar kai pamačiau Alexander Skarsgard pavardę, pamaniau, kad pažiūrėti mini serialą „Nekaltas melas“ (angl. Big Little Lies) tampa kaip ir privaloma, juolab, kad itin mėgstu sudėtingas dramines-psichologines dramas.

Serialas norėtųsi to nesakyti, bet visgi pasakysiu – moteriškas, nes pasakojama detektyvinė psichologinių traumų raizgalynė iš trijų skirtingo amžiaus moterų perspektyvos. Kadangi centre – moterys, daugelis vyriškos lyties žiūrovų bus tikriausiai linkę atmesti ir nurašyti serialą. Tebūnie, juk čia tiek mažai atviro smurto, kuris realizuotų vyrišką kovinį susidomėjimą, tačiau smurto vis tiek seriale per akis. 

Trijų moterų likimai pateikiami fragmentiškai, kurpiant detektyvinę parabolę nuo pat pirmosios serijos – kažkas netolimoje ateityje įvyko, įsiterpia aplinkinių liudijimai, bet pagrindinė istorija visgi pasakojama iki to lemtingo įvykio, kuriame, sakyčiau, pavaizduojama vis labiau panaši lietuviška super mamyčių kasdienybę: didelė šeimyninė konkurencija, nuolatinis šokinėjimas apie mokyklą, skundai, šmeižtas, apkalbos, pasipiktinimai ir netgi grasinimai. Tas pasaulis pakankamai atpažįstamas tų mamyčių, kurios iš kailio neriasi, kad jų lepunėliai, bundutės, paukšteliai kristų ant pagalvėlių, išvengiant bet kokio streso. Išties tokios mamytės netgi siutina, tačiau „Nekaltas melas“ lyg ir leidžia žvilgtelėti, kas už to netikro tobulumo slypi – smurtas šeimoje, neišsipildžiusių svajonių lūkesčiai, stresas, žlugusios santuokos ir visa tai, ką dažniausiai tokios mamytės nutyli, varstydamos mokyklos duris ir reikalaudamos veikiau sau, o ne vaikams dėmesio.

Trijų moterų paveikslai išvysti gana skirtingomis kryptimis. Jaunoji mamytė, patyrusi praeityje išprievartavimą, ieško savo užpuoliko ir trokšta atkeršyti. Ją suvaidina Shailene Woodley, kuri tikriausiai visgi mažiausiai iš tikrųjų veteranių buvo įdomiausia. Gal tiesiog pritrūko patirties, nes aktorė lyg ir per jauna tokiam vaidmeniui. Reese Witherspoon atliko Medeleinos vaidmenį ir, sakyčiau, jeigu dėl josios įtaigumo abejonių lyg ir nekyla, tačiau vaidmuo vis tiek atrodo Reese tipažinis – maža, smulki plepi bobelė, kuri visus erzina savo tauškalais ir pretenzingumu. Aišku, serijoms artėjant link pabaigos, ji „sužydi“ sudėtingumu savo meilės trikampiais ir pasirodo ne tokia paviršutiniška. 

 Pagrindinės serialo "Nekaltas melas" aktorės.

 Medeleinės šeima.

 Serialas sukurtas pagal "Nekaltas melas" knygą, kuri buvo tapusi bestseleriu.

 Kadras iš serialo.

 Serialai vyrai irgi atliko svarbius vaidmenis.

Sudėtingiausias vaidmuo atiteko dramų meistrei Nicole Kidman, kuri tikriausiai labiausiai ir krito savo įtaigumu į akis. Ir visai ne dėl to, kad tai Nicole Kidman, kai rodos, menkomis vidinės galios pastangomis, pernelyg nesidraskydama perteikia apgaulingą personažo vidinį susipriešinimą – namuose terorizuojama vyro meluoja sau, kad ji nėra auka ir visa tai kyla iš santuokinio susipriešinimo. Visos scenos su N. Kidman kėlė didžiausią įtampą ir pati aktorė prasitarė, kad daug nervų įdėjo į tas prievartos scenas ir visą jų „blogį“ parsinešdavo namo, kad netgi sviedė akmenį į viešbučio langą, kuriame buvo apsistojusi. (Jos vaidmuo šiek tiek priminė kitą kadaise kine atliktą irgi sudėtingą vaidmenį „Triušio urvas“). Ir tas priėjimas prie Celestės vaidmens buvo visokeriopai pavykęs ir stiprus, kad, manau, aktorė nusipelnė bent jau nominacijos į prestižinius apdovanojimus.

Apskritai kalbant, rodos, serialas nesistengia pernelyg atitikti šiuolaikinių serialų pozicijų – būtinai pateikti itin originalias ir netikėtas idėjas, iššokti aukščiau bambos ir nesilaiko žvėriško tempo, bet rodos pasakoja paprastą istoriją, kone vidutinės dramos pasakojimą, todėl nemažai įvykių galima numatyti į priekį, bet tikriausiai serialas laikosi ne siužetiškų vingrybių, kiek ant vienos finalinės kriminalinės atomazgos bei viso to psichologinio sumišimo perteikimo gylio, kurį demonstruoja pagrindiniai aktoriai. 

Serialas kviečia prisiminti tai, kas žmogiška, kas vyksta kasdien – ta gyvenimiška stresą kelianti įtampa, regis, nešokiruojanti, bet turinti nepaprastai daug traumuojančių svertų, pradedant vaikais ir baigiant kiekvieno iš mūsų dvasine pusiausvyra. Regis, serialas apie plepančias mamytes užgriebė kur kas daugiau. Užgriebė tai, kad mes vardan iliuzijų aukojame dvasios ir harmonijos sąskaitą – laimę ir saugumą. Tai tikriausiai ir būtų tas nekaltas melas, kai patys sau apsimetinėjame laimingais, nes bijome tikrosios tiesos. 

O ką vyrams? Ir vėl jie kiaulės seriale? Ir vėl serialas apie stiprias moteris? Kas kaip pažiūrės, tačiau siūlyčiau įsijausti vyrams ir į moters pasaulius, tad nebereikės juokauti: ko nori moterys, kad jos pačios nežino ko nori. Už tų visų istorijų apie moteris, šiame seriale yra palikta vietos ir suluošintiems vyrams, tik jų istorijos kiek kitokios. Būtų kada įdomu pamatyti panašų mini serialą, kuris pasakotų visa tai iš vyriškos perspektyvos.

P. S. Tiesa, antrojo sezono nesitikėkite, šis projektas apsiribojo tik vieninteliu sezonu.

„Nekalto melo“ anonsas:

Aktoriai kalba apie darbą seriale „Nekaltas melas“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tarzanas: Džiunglių legenda" / "The Legend of Tarzan"

Sveiki,

Šią vasarą didysis kinas pažėrė ne vieną didelę fantastinę juostą. Viena iš jų buvo „Tarzanas: Džiunglių legenda“ (angl. The Legend of Tarzan) (2016), kuri sulaukė ganėtinai drungnų vertinimų. Neatsilikdamas nuo didžiojo kino, aš taip pat ryžausi pažiūrėti šią juostą, juolab kad anksčiau buvau matęs kelis šios istorijos variantus kine, o ir kažkada teko skaityti knygą.

Nesu tikras, ar man šis filmas tiko ir patiko. Visų pirma filmo startas išties geras – kvapą gniaužiantys vaizdai, džiunglės, paslaptinga Kongo gentis ir Tarzanas, sėdintis už stalo su... smokingu! Čia dabar kas per...? Pasirodo, tai ne senos istorijos perdirbinys, o savotiška tąsa. Tarzanas iš Londono grįžta į džiungles suvesti sąskaitų ir aplankyti brolį beždžionę... Graudoka. Dėl ko? Dėl absoliutaus neoriginalumo. Kiek teikia žmogui, gyvenusiam džiunglėse iki pilnametystės įgyti rafinuotą anglišką manierą? Filosofuoti, tobulai valdyti kalbą ir ne... O Dieve, netgi skaityti mokslines knygas, ką tikrai mačiau viename iš kadrų. Tiesiog anglų džentelmenas su tobulais socialiniais įgūdžiais – štai kur fantastika! Dar viena fantastika – paties Tarzano retrospekcija, kadaise lakstęs po džiungles dailaus kūno ir sudėjimo žmogus (aišku, dėl žiūrovo akių!), tiek to, sakau, ištvermė tikrai prideda prie tobulo kūno, tačiau, kada laukinis džiunglėse pasirodo su tobulai švariai nuskustu veidu, nė iš tolo neprimena laukinio, bet veikiau porno aktorių... Tiesiog daugybę tokių neįtikinamų vietų, kurie nutolę nuo realybes, kad tampa tiesiog paveikslėliais. Istorija apie išlikimą ir kitokio žmogaus psichiką tapo tiesiog veiksmo trileriu su fantastiniais elementais.

Taigi, daug žadanti filmo pradžia turinio atžvilgiu pamažu ėmė čiuožti žemyn. Kad net pagalvojau: nebaisu kristi tarp medžių viršūnių, juk lianos savaime atsiduria tinkamu metu po ranka – stebuklas! Ir toli gražu neprimena istorijų apie beždžiones iš dokumentinių filmų apie laukinę gamtą. Taigi, filme daug žymių aktorių, kurie atlieka tikrai milžinišką darbą, ypač Alexander Skarsgard, kuris žengia iš nepriklausomo kino į platųjį holivudinį kiną, tačiau, kaip neretai būna, kvapą gniaužiantys vaizdai nesugeba atpirkti nusivylimo dėl turinio, o filmo pabaiga priminė dešimto dešimtmečio eilinių trilerių atomazgas – krokodilams draskyti scenarijaus autorius, o ne filmo blogiukus. 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela