Filmas: "Drakula" / "Dracula"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Atrodo, kad vampyrų – romantizuotų ir itin baisių – bumas kine ir serialuose niekada nepraeis. Pastaruoju metu atgimsta siaubo monstrai, o 2025 metai buvo ir „Frankenšteino“ ir „Drakulos“ metai. Nežinau, kiek iš tikrųjų esu matęs filmų apie B. Stokerio „Drakulą“, bet tikrai daug. Šiemet šį veikėją atgaivino ir rumunai, pateikę visiškai kitokią šio veikėjo paveikslą, tačiau dar kol kas nemačiau tos versijos. Štai prancūzų režisierius Luc Besson ėmėsi klasikinės „Drakula“ (angl. Dracula) (2025) versijos ir ekranizavo pagal garsųjį Stokerio romaną, tiesa, labai keisdamas siužetus ir netgi personažus, taip rizikuodamas užsitraukti klasikinės istorijos gerbėjų pasipiktinimą.

 

Lucas Bessonas tik iš dalies remiasi romano medžiaga. Vietoj ištikimo ir vorus ryjančiojo vyruko jis renkasi seksualią vampyraitę, kuri turi Vladui Drakulai surasti jo buvusios mylimosios, tiesa, mirusios atsitiktinai nuo jo paties rankos, tyros sielos reinkarnaciją. Aišku, ji atsiranda ir Vladas Drakula iš baisaus apsileidusio grafo tampa vėl jaunu ir gana patraukliu jaunikaičiu. Klausimas tik vienas: ar britė sutiks ir atsakys tuo pačiu nepažįstamajam, kuris įsitikinęs, kad ji jam amžinai skirta?

 

Iš tikrųjų filmas teatrališkas ir estetiškas. Pavadinčiau ne tiek siaubo filmo, kiek tragiškai romantiška istorija. Režisierius atsisako dalies siaubo, kad galėtų išryškinti Drakulos romantiškąją pusę. Tiesa, pabaigoje atradęs savo mylimąją Drakula pasiaukoja. Niekaip nesupratau šito nelogiškai pakeisto siužetinio vingio, lyg tyčia norėtų kažkaip hamletiškai užbaigti filmą, bet palaukite... 400 ir daugiau metų veikėjas skendėjo liūdesyje, laukė savo mylimosios ir staiga jis leidžia kunigui savanoriškai padurti jį su kuolu, nes... kodėl? Ką veikėjas turėjo suprasti, man asmeniškai iki galo neaišku.

 

Visgi filmas skirtas masėms, interpretacijų yra, bet jos saugios, neprovokuojančios, tikėtinai nuobodokos. Veikėjai kalba išdailinta literatūrine kalba, pozuojančiai pasisuka į kamerą, krenta padurti taip lyg filmuotųsi kokiam muzikiniame vaizdo klipe, todėl iš esmės subliūkšta visi lūkesčiai dėl atmosferos ir autentiškumo. Lucas Bessonas būtų neblogas dinamiškų muzikinių klipų režisierius, tačiau jam dažnai nepavyksta sukurti kitokio turinio filmų. Labiausiai man patikęs jo darbas buvo ne „Leonas“ (1994) kaip daugeliui, bet būtent „Liusė“ (2014), ir tai tikriausiai dėl labai puikiai ir gana originaliai parašyto scenarijaus. Deja, su „Drakula“ stebuklų nenutinka ir Lucas Bessonas sukuria dar vieną foninį filmą apie Drakulą, nepasakydamas žiūrovams ničnieko naujo, ko patys nebūtume susipratę žiūrėdami, pavyzdžiui, 1992 metų „Bremo Stokerio „Drakula“.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 6.2

 

Maištinga Siela

Filmas: "Trys stendai prie Ebingo, Misūryje" / "Three Billboards Outside Ebbing, Missouri"

Sveiki,

Vienas labiausiai laukiamų filmų paskutiniuoju metu buvo „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (angl. Three Billboards Outside Ebbing, Missouri) (2017), kuris tapo vienu didžiausiu varžovu į „Oskarus“ ir tikrai net neabejoju, kad bent kelis juos pelnys.

Filmas įtraukiantis, tačiau tai menkas kriterijus, nes vienus jis įtraukia, o kitus, žiūrėk, dar ir papiktina. Vieno tokio teisuolio komentarą visgi teko paskaityti, kai šis tvirtino, kad filmas be jokio moralinio pagrindo, vaizduoja vien tik negatyvius dalykus ir t. t. Toks „kunigiškas“ komentaras iš esmės kėsinasi apskritai į vieną ir tik „teisingo“ meno pasaulį, kuris neturi teisės vaizduoti nieko amoralaus – labai nemėgstu tokių siaurakakčių, primenančių komunistinę ideologiją. Iš esmės filmas nėra amoralus, nes jo potekstė, kad ir kokia brutali bebūtų, byloja apie motinos skausmą, o visi pagrindinės veikėjos veiksmai tėra tik psichologinis ir psichofizinis veiksmas kabintis į gyvenimą. Kai kada atrodo iki Tarantiniško absurdo miestelėnų veiksmai ir dialogai neatrodo „išlupti“ iš gyvenimo ir visgi dvelkia scenarijaus literatūra ir kai kuriais veikėjų poelgiais, bet visumoje filmas tvirtai sukaltas, jo potekstės ryškios, reikalaujančios mąstyti kartu su veikėjais, o svarbiausia – turi moralinį pagrindą, dėl kurio kiekvienas žiūrovas turi teisę smerkti arba pateisinti veikėjų poelgius.

Žemai, labai žemai galima nusilenkti ir stipriam aktorių kolektyvui. Frances McDormand, kuri 1998 metais (lygiai prieš 20 metų!) už Coen‘ų filme „Fargo“ atliktą vaidmenį pelnė „Oskarą“, šiandien galiu pasakyti, kad šis vaidmuo yra kur kas stipresnis – pilnas surambėjusio skausmo, neadekvatūs ir šokiruojantys veikėjos poelgiai, kurie demaskuoja vidines beviltiškumo gimdančias priešpriešas. Man asmeniškai abejonių beveik nekyla, kam turėtų atitekti „Oskaras“. Bet pagyrų nusipelnė ir aktorius Sam Rockwell – vienas stipriausių jo pasirodymų kine, nors veikėjas ir super bukai tipažinis, tačiau ta tarsena, laikysena išties įsimenama ilgam.

Apskritai kalbant, filmas išties stiprus ir nors gal ne viskas man patiko režisūrine prasme, tačiau „istorija papasakota istorijoje“ ir aktorių kolektyvas iš tikrųjų verčia kai kada išsižioti. Rekomenduoju gurmanams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kai svyla padai" / "War on Everyone"

Sveiki,

Neseniai matytas J. M. McDonagh filmas „Golgota“ labai tiko gurmaniškam kino skoniui, kad net susizgribau, jog niekad nemačiau jo populiarios komedijos „Kai svyla padai“ (angl. War on Everyone) (2016), kuris sulaukė neblogų kino kritikų įvertinimų, tačiau žiūrovai visgi tokie gailestingi filmui nebuvo.

Nieko nuostabaus, nes filmas sukaltas pagal amerikietiškus komedijos standartus – du buki policininkai, toli gražu ne šventi, įsivelia į tipinę kriminalinę istoriją ir krečia pokštus, nesiliauja demonstruoti savo ydų ir toli gražu neturi jokio bagažo gerų savybių. Tiesą sakant, man paslaptis, kodėl kritikams šis filmas patiko – akmuo į policininkų daržą? Galbūt, tačiau gražiai nufilmuota juosta absoliučiai buka ir net neprimena „Golgotos“ kūrėjo braižo.

Anekdotinių situacijų rinkinys taip pat negali pasigirti kažin kokiu netikėtu šlifavimo rakursu – priešingai, filmas netgi pokštuose išlieka standartų standartas. Aišku, savaime standartas nėra joks filmo minusas, kaip ir, žinoma, pliusas. Net nežinau, kodėl šis filmas turėtų būti žiūrimas? Nebent tai yra jaunatviškas vakarėlis „prie popcornų“ ir gazuotų gėrimų – valio, mes tada turime visai neblogą vaizdelį, tačiau visais kitais atžvilgiais filmas yra laiko gaišimas, nebent norite paspoksoti į įspūdingo stoto ir gana universalius vaidmenis kuriantį serialo „Tikras kraujas“ žvaigždę Alexander Skarsgard – tai irgi priežastis, dėl ko stebiu jo karjerą ir ėmiausi šio filmo, tačiau jo vaidmuo šiame filme tipažinis, o juoko dozė neprilygsta net „Pagirioms Las Vegase“ sagai.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Get Out" / "Pradink"

Sveiki,

Ką geriausia žiūrėti ilgais ir nuobodžiais vakarais? Ogi siaubo filmus! Aš juos taip mėgstu ir, jau ne paslaptis, kad dažniau jais esu linkęs nusivilti, nei pasitenkinti, bet priešingai nei paprastai, filmas „Pradink“ (kitur verčiama kaip „Nešdinkis“ arba „Dink“) (angl. Get Out) (2017) nustebino savo originalumu. Ne daug amerikietiškų siaubo kino juostų, kurios dar nors kiek mane nustebintų, tačiau kasmet atsiranda po keletą ir šis bus vienas iš jų. Taip, atsiliepimų apie šį filmą jau prirašytos pilnos upės interneto: ir nuobodus, ir užvedantis ir vėl įtampą prarandantis filmas... Ir toks įspūdis, kad tuos komentarus visgi rašo masinio kino žiūrovai, kurie pripratę prie patogios ir jau atpažįstamos struktūros.

Visų pirma, filmas turi bauginti savo psichologine įtampa, o ne senais triukais, štai filmas „Pradink“ pasakoja apie juodaodį simpatingą vyruką, kuris važiuoja su mergina pas jos tėvus ir jis baisiai jaudinasi, kad jis yra juodaodis. Staiga jis atsiduria draugingoje merginos namų aplinkoje, tačiau pamažu per rasistinę prizmę ima dėtis itin sunkiai protu paaiškinami dalykai. Žiūrovas irgi pasimetęs ir sutrikęs, nes jis mato, bet negali įtarti, kas nutikę tokio blogo ir antgamtiško, tačiau nuobodžiauti netenka, nes daug įtarimų, hipotezių veda prie gerai suplaktos mokslinės fantastikos ir, pasirodo, kad nieko čia pernelyg antgamtiško, kaip buvo galima manyti, nevyksta.

Filmas išties turi gerą scenarijų, įtampą, spėliones, išlaiko dėmesį, gerai išvystyta psichologinė pusė, suderinta drama, paslaptis ir mokslinė fantastika... Tiesiog žiūri filmą ir stebiesi, kad tarp visokių tokio tipažo vidutinybių dar būna ir tokių filmų, kurie priverčia retkarčiais pamiršti, kad kvėpuoju. Juk tikrasis siaubas visgi yra ne skerdynės, ne už kampo tykantis pavojus, ne sienoje gyvenantis vaiduoklis, o klaiki nežinomybė ir įtarumas. Išties naujasis siaubo filmas dvelkia mistika, originalumu ir įtaiga, kuri gali patenkinti, manau, tiek išrankų žiūrovą, tiek masinių filmų.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Akmeninė siena" / "Stonewall"

Sveiki, skaitytojai,

Grandiozinių ir apokaliptinių reginių kūrėjas Roland Emmerich, sukūręs tokius filmus kaip „Diena po rytojaus“ (2004), „Nepriklausomybės diena“ (1996), „Godzila“ (1998) pristatė vieną naujausių savo darbų „Akmeninė siena“ (angl. Stonewall) (2015) – tai istorinė drama, kuri pasakoja apie 1969-ųjų tikrus įvykius, kada nesibaigiantys homoseksualų suėmimo reidai Niujorke virto tikromis riaušėmis. Nuo tada homoseksualai skaičiuoja savo „Naujuosius metus“ t. y. pirmasis pasipriešinimas teisėsaugai tapo homoseksualų išlaisvėjimo pradžia, Stonewall tapo istorine vieta, apie kurios įvykius sukurtas ne vienas dokumentinis filmas.

Šįkart režisierius kuria pusiau fiktyvią, pusiau realią istoriją, kurioje vaizduojami dalis iš tiesų egzistavusių žmonių, bet pagrindinė vaikinuko iš provincijos istorija, pasirodo, yra išgalvota. Man, tiesą sakant, labai keista, kodėl šis filmas sulaukė tiek daug kritikos – žiūrovams jis nepatiko, tą kuo puikiausiai rodo IMDb, o kritikų atsiliepimai tokie tragiški, kad filmą galėtum sumaišyti su žemėmis. Visgi filmas tikrai nėra prastas, tai vis tos retos išimtys, kai mano ir kritikų nuomonės išsiskiria ir nematau pagrindo, kodėl filmas turėtų būti prilyginamas tragedijai. Gal režisierius turi blogą reputaciją? Nežinia, tačiau „Akmeninė siena“, sakyčiau, gana įdomiai papasakoja pagrindinio veikėjo Denio Vinterio dramą – augęs JAV provincijoje, kur į homoseksualus žiūrima itin neigiamai, jis susiduria su tėvo atstūmimu, todėl laimės išvyksta ieškoti į Niujorką. Septinto dešimtmečio pabaiga, seksualinės revoliucijos pradžia ir hipių amžiaus viešpatavimas – kostiumai, Niujorko atmosfera, regis, režisierius pagalvoja apie viską, norėdamas atskleisti „Akmeninės sienos“ reikšmę. 

Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė jaunasis, jau gerai kine pasižymėjęs aktorius Jeremy Irvine, kurį prisimenate iš tokių filmų kaip „Geležinkėlietis“, „Karo žirgas“, „Didieji lūkesčiai“. Tai dar vienas drąsus ir įdomus šio jaunojo aktoriaus darbas didžiajame kine ir jis kuo toliau, tuo labiau man patinka. Filme taip pat išvysite ir kitus gerai žinomus aktorius, atlikusius epizodinius vaidmenis. Apskritai vis dar mįslė, kodėl filmas taip prastai priimamas, bet net gerai žinomi aktoriai ir režisieriaus vardas nesugebėjo pavergti pasaulio, o juk, kaip žinia, pasakoti kine apie homoseksualumą dažniausiai yra gana sėkmingas bandymas kartoti „Kuproto kalno“ sėkmę, bet regis ne šįkart. Nepaisant visko, man filmas pasirodė pakankamai įdomus ir šviesus, nors pernelyg gal ir nenustebinantis.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 30/100

IMDb: 3.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bizantija" / "Byzantium"

Sveiki, 

Tikriausiai daugelis iš jūsų laukė ir tebelaukia filmo „Bizantija“ (Byzantium) (2013), kuris sulaukė tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje nemažo susidomėjimo, kadangi šią juostą režisavo „Interviu su vampyru“ (1994) režisierius Neil Jordan. Taigi, ir vėl apie vampyrus! Regis, ši tema ir resursai niekada neišsisems! Visgi daugelis į „Bizantiją“ žiūri pretenzingai ir nemano, jog tai geras filmas, bet nebūčiau linkęs taip greit nuteisti, juolab, kad savu laiku kritikai taip pat liaupsėmis nežarstė „Interviu su vampyru“, o šiandien šis filmas pavirtęs tikra klasika.

„Bizantija“ buvo viena laukiamiausių juostų šiemet ir šiek tiek baugino tokie prastoki arba vidutiniai atsiliepimai. Ši kino juosta, mano galva, tai šiek tiek blaivesnis žvilgsnis į vampyrus, vampyrizmą ir apskritai į viską, kas su iltimis, nuslopinant ir prigesinant romantiškumo ir nusaldintus „Saulėlydžio“ sagos padarinius bei serialų nuskalautus muilo burbulus. Visgi „Bizantijos“ scenarijus nepamiršta, kad amžinybė yra sunki, o gyventi nuolat, besikraustant iš vienos vietos į kitą, slegia net nemirtingas būtybes. Nemirtingumas čia vis dar suvokiamas kaip prakeiksmas, atskirtis nuo žmonių, subtiliai balansuoja tarp kitoniškumo ir žmogiškumo. Tokios dvi herojės motina Klara ir dukra Eleonora keliauja iš miesto į miestą, siurbdamos gyvųjų kraują, dažniausiai kaip kokios sanitarės, gerdamos senųjų ir merdėjančių kraują. Per 200 metų klajonių tarp motinos ir dukters užmezga sudėtingus ir glaudžius santykius, tačiau jos nuolat turi bėgti ir slėptis. Čia ne tie vampyrai, kurie demonstruoja iltis, visa ko simbolis ir ženklas yra staiga užaugantis ir susitraukiantis nykščio nagas, kuris prakerta gyslą. Čia vampyrai nėra nemirtingi, neturi kažkokių specialiųjų galių užvaldyti žvilgsniu, judėti labai greitai ar kažkaip kitaip, nebijo česnakų ar kryžių, saulės spindulių, tik negali užeiti į vidų, jei jie nepakviesti. Tai lengvesnis vampyro portretas, tik ar jis įdomesnis? Praktiškai jos nieko nesiskiria nuo paprastų žmonių.

Pats filmo užpildymas buvo įdomus, niūrios spalvos, vėsus šiaurietiškas klimatas, „Bizantijos“ viešbutis, paslaptinga sala, kurioje paaukojama siela už gyvenimą ir tikrai, rodos, negalima klysti, viskas puikiai ir sodriai sudėliota, tačiau pati jausena visgi ne tokia gera kaip legendinio filmo „Interviu su vampyru“, kuri buvo kur kas efektyvesnė, labiau dvasingesnė, labiau atsižvelgta į laikotarpį. Būtent senesniam filmui dvasingą atmosferą padėjo sukurti 17 amžiaus atmosfera, o „Bizantija“ daugiau kalba apie šiuos laikus, todėl to tiršto žvakių mirksėjimo, paslaptingumo tamsoje, tamsiosios vampyrų pusės pritrūko, pernelyg mažai dėmesio buvo skirta motinos ir dukters suvampyrėjimo genezei, nes būtent toji šeimynėlės praeitis labiausiai ir jaudino.

Pagrindinius vaidmenis šiame filme sukuria merginų duetas Saoirse Ronan, kuri paskutiniu metu karaliauja kino salėse ir Lietuvos neaplenkia nė vienas jos filmas bei Gemma Arterton, kurią dar galime prisiminti iš „Jonuko ir Grytutės: Raganų medžiotojų“ pasisekusio filmo. Na, daugelis giria Gemmą dėl jos seksualumo. Taip, jos vaidmuo buvo dėkingas, jis kur kas laisvesnis, juk ji prieš 200 metų buvo viešnamio prostitutė, todėl lėbauti ir į viską žiūrėti paprasčiau yra linkusi, nors nemanau, kad S. Ronan personažas prastesnis, jis netgi sudėtingesnis ir ne dėl to, kad ji pasakoja visą istoriją, bet dėl savo stagnacijos, laiko bėgimo nuovargio ir simpatijų sutiktam mirtingajam. Ji nesidžiaugia, atrodo, iš vidaus amžinai sudužusi ir net per 200 metų nesusitaikiusi su savo nauja prigimtimi, o tai perteikti nėra jau taip ir lengva. Manau, kad abi aktorės čia susitvarkė ypač efektyviai! 

„Bizantija“, nors ir sumenkintas filmas, man jis labai patiko. Žiūrėjau vidurnaktį ir mane apėmė keistas amžinybės ilgesio jausmas, toks, kokį dažniau sukelia gera perskaityta knyga ar pamatytas filmas. Gal filmo norėjosi stipresnio, kad jis visiškai užvaldytų mintis, bet išėjo vis tiek neblogas kūrinys, gal vietomis buvo tuštokas, bet daugelis scenų, ypatingai kalbant apie 18 amžių, man pasirodė dvasingos, įdomios ir paslaptingos. Rekomenduoju fantastinių filmų mėgėjams. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Antivirusas" / "Antiviral"

 

Sveiki, visi,

Pagaliau šis tas naujo ir kitoniško mokslinės fantastikos filmų fronte, pamaniau, pažiūrėjęs debiutinę Brandon Cronenberg darbą „Antivirusas“ (Antiviral) (2012), kuris taip pat dalyvavo ir tarptautiniame Kanų filmų festivalyje. „Antivirusas“ sulaukė pačių įvairiausių atsiliepimų.

Bet geriau vieną kartą pamatyti, negu 100 kartų išgirsti. Taigi, leidausi į „Antiviruso“ pasaulį, kuris man vėrėsi kaip mūsų laikų paralelinis pasaulis, simbolis to, ką mes dieviname, mėgstame ir garbiname tik viskas pabrėžiama mums neįprasta forma. Iš esmės tai filmas, kuris parodo, kaip žmogui reikalingas jo dvasingumas ir tikėjimas, nors pati juosta atrodė vientisa, šalta ir belytė masė. Pernelyg daug ledo ir šalčio tiek herojuose, tiek pačiame pasaulyje. Realizacija keista, bet dar keistesni pasirodė siužeto vingiai – žmogus savo kūne gabena virusus ir juos pardavinėja, valgo žmonių ląstelių užaugintą mėsą ir velniai žino dar kokias anomalijas slepia šis baisios tuštybės pasaulis. Čia garbinamos įžymybės kaip reklaminė prekė, o fanai stengiasi apsikrėsti virusais, kuriais serga jų dievaičiai ir už tai dar dosniai sumoka. Išties „crazy“. Tai tikriausiai ir yra stipriausioji filmo pusė – neįtikėtinas siužetas, kuris nors šiek tiek, ačiū dievui, pramuša tuos užkalkėjusius šablonus mokslinės fantastikos-siaubo trilerio žanre.

Nepaisant netikėto siužeto, manding, filmas pasirodė pernelyg metalinis t.y. ne vien tik šaltas, bet suręstas vien matematinėmis formulėmis – herojai kaip vaikštantys zombiai, bejausmiai, pamėlę, nesimpatiški. Žvaigždės – gražios, bet kaip plastmasinės lėlės, dialogai šalti, pasteliniai. Apskritai man filme apart šaltumos, nykumos, paliegusių personažų, trūko įvairesnių spalvų. Trileris nebuvo aštrus. Stokojama emocinio pamato, bet negalima sakyti, kad filmas neturi emocijų, tik jos vienspalvės, šaltos. Visą filmą jaučiausi lyg būčiau baltame kambaryje su nudezinfekuotais daiktais, prie kurių nemalonu prisiliesti. Šiaip filmas kelia įvairių pamąstymų, sąsajų ir paralelių su mūsų pasauliu. Manau, kad režisierius buvo labai drąsus mėgindamas tai užfiksuoti ir perteikti, ir tik skonio reikalas, kaip jūs šią juostą priimsite.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela