Filmas: "Atleisk, mažyte" / "Sorry, Baby"

 

Sveiki,

 

Rytoj, spalio 10  dieną, Lietuvos kino teatrus pasieks režisierės Evos Victor režisuota drama „Atleisk, mažyte“ (kai kur verčiama kaip „Atsiprašau, brangioji“) (angl. Sorry, Baby) (2025), kuris pelnė kuo puikiausius kino kritikų įvertinimus. Man teko galimybė pamatyti išankstinį seansą, tad iškart sakau, kad filmas nebus itin žiūroviškas ir populiarus, nes akivaizdžiai atstovauja nepriklausomo kino kategorijai, o pats filmas ganėtinai niūrokas, psichologiškai perteikia pagrindinės veikėjos Agnesės traumą ir tos traumos gijimo procesus.

 

Įdomu tai, kad tai absoliučiai autorinis Evos Victor filmas, kurio scenarijų ji pati parašė, pati surežisavo ir pati suvaidino pagrindinį Agnesės vaidmenį. Nors niekur neradau, kad filmas turi autobiografinių niuansų, bet, sakyčiau, tikėtina, kad tai labai asmeniškas autoterapinio pobūdžio filmas. Siužeto nėra labai daug. Agnesė daug kalbasi su savo studijų drauge Lidija (aktorė Naomi Ackie), atrodo, jog tai bus draugysčių ir pokalbių filmas, tačiau istorija atidengia asmenines skaudžias Agnesės tamsumas: ji yra patyrusi seksualinę prievartą studijų metais iš to žmogaus, iš kurio nesitikėjo. Praėjo nemažai laiko, tačiau Agnesė vis bando susitaikyti, kad gyvenimas teka įprastai ir dėl to neverta depresuoti ar nusižudyti, nors ir negali visiškai ištrūkti iš juodų ją užplūstančių minčių, jog yra išniekinta ir pažeidžiama. Po kurio laiko ji pradeda intymius santykius su kaimynystėje esančiu Geivinu (aktorius Lucas Hedges), kurie pamažu išties įgauna šiokios tokios aistros ir savaip „pramuša“ dėl traumos susiformavusį Agnesės frigidiškumą...

 

Filme veiksmo ne tiek ir daug. Stebina filmo koloritas ir pasakojimo struktūra, kuri primena labiau koliažą, nei nuoseklią ir įprastą vientisą pasakojimo eigą. Didelis dėmesys skirtas Agnesės sąstingiui, netipiniam veikėjos charakteriui ir raiškai. Žiūrint net atrodo, kad veikėja potencialiai netgi turinti autizmo nežymų spektrą, tačiau tikriausiai taip aktorė ir režisierė perteikė Agnesės sutrikimą, neužtikrintumą, kai ši susiduria su socialiniais ir psichologiniais sunkumais. Nepaisant to, kad filmas slogus, visumoje jis apie šviesias galimybės pasveikti, išgyti ir pradėti toliau gyventi. Moterys, patyrusios seksualinį smurtą, dažnai užsidaro savyje, pradeda kaltinti save, šlykštėtis. Manau, Agnesė savaip išgyvena įvairias to pasekmių stadijas. Patiko scena, kai Agnesė atsidūrė teismo prisiekusiųjų salėje ir ji viešai pagaliau susivokė, kad yra traumuota, sakyčiau, puiki ir netipinė E. Victor vaidyba. Filmo scenos kuriamos neapibendrintai, tarsi gyvenimiškų pokalbių ištraukos su kasdieniais pasiplepėjimais, vengiant tyčia klišinių etiudinių scenų užbaigtumo ir įprastos įtampos – šitaip net užsibaigia visas filmas. „Atleisk, mažyte“ pavykęs kūrinys, išraiškingas ir nelengvas, tačiau vietomis man asmeniškai buvo nuobodoka, bet tikiu, kad tarp kitų kino gurmaniškų žiūrovų jis susilauks nemaža aptarimo, ypač tarp feminisčių ir moterų žiūrovių.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Leisk jiems kalbėtis" / "Let Them All Talk"

 

Sveiki,

 

Vienas naujausių pripažinto ir žiūroviško režisieriaus Steven Soderbergh filmas „Leisk jiems kalbėtis“ (angl. Let Them All Talk) (2020) šiek tiek nustebino. Jeigu daugelis režisieriaus filmų gana žiūroviški, tai šitas nelabai, pagalvojau filmui įpusėjus. Na, kitą vertus, koks jaunimas ar vidutinio amžiaus žiūrovas tikėdamasis iš kino pramogos, žiūrės filmą apie tris senas moteriškes kelioniniame laive per Atlantą ir analizuos jų pokalbius? Žinoma, nebent susigundysite kino legendomis kaip Meryl Streep, Dianne Wiest, Candice Bergen, kurios ir sukūrė pagrindinius personažus šiame filme.

 

Labai mėgstu filmus apie rašytojus ir jų kūrybines kančias! Čia mes turime Pulitzcerio premija įvertintą pasaulinio garso rašytoją Alice, kuri negalėdama skristi lėktuvu, pasiima sūnėną, dvi drauges ir leidžiasi laivu, kad atsiimtų premiją. Rašytoją slegia vienos knygos šlovė, nors jai patinka kita jos kūrybos pusė. Jausdama nuolatinę kaltę, bet gal to iš dalies nepripažindama, jog sėkmingai knygai siužetą ji „pavogė“ iš geriausios draugės, kuri taip pat yra šioje kelionėje. Jos beveik nesikalba apie tą įvykį, kalbasi apie kelionę, knygas, kūrybą, o tikroji „tiesa“ tarsi lieka visada užnugaryje, todėl žiūrovui belieka laukti sprogimo, kuris, žinoma, filme anksčiau ar vėliau įvyksta, bet kiek kitaip, nei tikėtasi. Iš tikrųjų šis Soderbergho filmas ganėtinai snobiškas (kas nėra blogai, žinoma), didžioji jo dalis nufilmuota laive ir truputį primena intelektualius W. Alleno pasikalbėjimo filmus, todėl nesnobiško kino mėgėjams gali filmas ir nepatikti.

 

Nepaisant visko, įsiminė M. Streep sukurtas egocentrikės rašytojos vaidmuo. Tuštoki pokalbiai apie darbo ir kūrybos reikalus atvirai reiškė, jog su veikėjų santykiais tikrai kažkas negerai. Šiurkštokas ir familiarus elgesys bei nutylėjimai filme pasako kur kas daugiau, nei atviri dialogai. Šioje lėtoje kelionėje per Atlantą galbūt lėkštoka pasirodė kai kurie komedijos elementai. Pagyvenusios senos moterys trokšta romantinio vienos nakties nuotykių ir pinigų, egocentrikė rašytoja nepriima savo asistentės, o jaunasis Romeo sūnėnas kaip tik nusižiūri tą asistentę. Visgi filmas atmosferinis, šiek tiek literatūriškas, keliantis nostalgijas. Kas lieka, kai perplauki ne tik Atlantą, bet ir visą savo gyvenimą? Ar mūsų darbai ir būtis jau tokie reikšmingi, jeigu visi vieną dieną išnyksime? Filmo pabaigoje suskamba viena esmingiausių minčių apie kolektyvinės sąmonės poveikį individams, kaip gyvenimo tėkmėje per kūrybą galima „susikalbėti“ vieni su kitais, pratęsti ir suteikti gyvenimo tęstinumo reikšmę. Tai stebuklas, sako pagrindinė veikėja, o aš tik galiu paantrinti.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bangos" / "Waves"

Sveiki,

Daug kam žinomas režisierius Trey Edward Shults dėl filmo „Tai pasirodo naktį“ (2017), kuriame apokaliptinėmis spalvomis pasakoja tamsią ir niūrią siaubo trilerio išgyvenimo istoriją. Šįkart režisierius palieka siaubo žanrą ir neria stačia galva į dramą filme „Bangos“ (angl. Waves) (2019), o pastarosios daug kam tapo nemažu kino atradimu.

Ir iš tikrųjų filmas „sugriebia“ žiūrovą nuo pat pradžių. Tai vaizdų kartoteka, kuri nutrūkstančiais, o čia, žiūrėk, prasitęsiančiais dialogais, situacijų nuotrupomis sudėliota ir primena hipnotizuojantį koliažą. Istorija pasakojama apie juodosios rasės amerikiečių pasiturinčią šeimą, kurioje dominuojantis griežtasis tėvas daug reikalauja iš sūnaus. Priešingai nei kiti „reikalaujantys“, jis pats kartu su sūnumi praleidžia daug laiko sporto salėje, moko jį imtynių, kartu treniruoja raumenis, tačiau akivaizdu, kad tėvas per daug reikalauja iš atžalos, o jų santykiai pagrįsti ne pasitikėjimu vienas kitu, bet gerokai iškreiptu lūkesčių suvokimu. Tai iš dalies susiję ir su rasine diskriminacija, nes norint būti lygiaverčiu ir sėkmingu sportininku baltųjų pasaulyje, reikia dėti dar daugiau pastangų... Greitai sužinome, kad sėkminga šeima nėra laiminga šeima. Atžalos netekusios tikrosios motinos, juos iš esmės globoja naujoji tėvo draugė, o sūnelio fizinė trauma dėl prastų ir įtemptų santykių su tėvu priveda prie drastiškų maištu paremtų sprendimų: alkoholis, narkotikai, neplanuotas nėštumas ir fizinė agresija...

Iš tikrųjų apie psichologinį palūžimą ir panašius tėvų bei vaikų santykius filmų yra prikurta nemažai. Vienais atvejais man priminę išties psichologinį sadistinį, bet itin paveikų ir gerą filmą „Atkirtis“, o kai kada dėl melancholiškos vaizdų dėlionės „Oskaru“ įvertintą LGBT dramą „Mėnesiena“... Išties filme siužetas yra gana amerikietiškai šeimyniškas: pasiturinti šeima be proto siekia sėkmingo gyvenimo, bet viskam lemta sugriūti. Filmas absoliučiai tokiomis aplinkybėmis neveiktų, jeigu nebūtų puikus šio siužeto realizavimas. Hipnotizuojantys ir meditatyvūs vaizdiniai plūduriuoja lyg jūros bangos, metaforos jėgą įgyja ir operatoriaus darbas savitame vaizdų bangavime ir istorijos koliažiniame raibuliavime.

Man asmeniškai labiau patiko ir įtikino pirmoji filmo pusė, kuri skirta palūžusiam sūneliui, čia norėčiau pagirti pritrenkiamai emocionalius aktorius Kelvin Harrison Jr. bei Sterling K. Brown. Idėjiškai filmas dreifuoja jūros bangomis ne tik kadrų sulipdymo technikoje, jis banguoja tarsi gyvenimas; filmo emocinis aštrumas, veikėjų įsitikinimai, atsipalaidavimas, pyktis, meilė ir tai, kas labai šiaip jau suvokiama kaip kraštutinumai, filme atslūgsta ir sukyla kaip potvynis. Tai harmoninga filmo energetika, užpildyta subtiliais kino garsais, kurie kine iš esmės nėra itin novatoriški, tokių technikos dalykų dar galima pamatyti vienur ar kitur, pavyzdžiui, „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“. Visuminis filmo vaizdas išties įgyja filosofinį matmenį, nors kine ir yra gerokai nudrožtas siužetas, bet vis tiek leidžiama patirti gyvenimo nesvarumo, bangavimo potyrį ir tai yra išties labai paveiku. Toks filmas prašo padėti užkandžius į šalį ir nusiteikti emocinio intelekto vedamai meditacijai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Devym kažkelinti" / "Mid90s"

Sveiki,

Apie filmą „Devym kažkelinti“ (angl. Mid90s) (2018) girdėjau fantastiškų atsiliepimų, tad nusprendžiau artimiausiai progai pasitaikius jį pažiūrėti. Filmas rekonstruoja dešimto dešimtmečio vaikystės ir paauglystės laikotarpį, kada vaikai trindavosi gatvėse važinėdami riedlentėmis, turėjo savo nešvankų gatvės slengą, klausėsi hiphopo, mušėsi su vyresniaisiais broliais dėl kompiuterinio žaidimo pulto... Nostalgiją keliantis filmas, kuris tikriausiai daugiau turėtų kelti šį prabėgusio laiko ilgesį vakarietiškos kultūros žmonėms, nes pas mus 10 dešimtmetis buvo ilgas ir sunkus blaivinimasis iš po sovietinės santvarkos ir vakarietiškos kultūros priėmimas.

Nepaisant mūsų istorinių skirtybių, manau, daugelis sutiks, kad tam tikrų dalykų mums, lietuviams, kuriems dabar apie 30-35 metų puikiai atsimena tą persismelkiantį vakarietiškos produkcijos erą (Vienas namuose, Beverly Hilsas, Gelbėtojai, X failai ir kt.) ir bendravimo manieras. Juk visi norėjo būti kieti kaip ir pagrindinis šio filmo berniukas, kuris, neturėdamas tėviško pavyzdžio ir brolio šilto užnugario, susiranda sau užtarėjų negeroje kompanijoje, kurioje bando iš visų jėgų pritapti, todėl pradeda rūkyti, gerti ir mylėtis su merginomis...

„Devym kažkelinti“ filmo tikslas yra sukelti nostalgiją. Tai atmosferinis filmas, prikaišiotas laikmečio ženklų, kurie jau beveik išnyko arba išnyko visai ir niekada nebebus taip, kaip buvo. Žvelgiant į scenarijų, kurio pagrindas yra šeimos santykių chaosas ir gatvės socialinis prieglobstis, formuojantis jaunojo žmogaus pasaulėžiūrą, bendrystės ir tapatumo jausmo atskleidimas. Atmetus tos epochos rekonstrukciją, manau, iš filmo išeitų skystas šnipštas, nes be laikmečio konteksto tikriausiai šiuolaikinėje aplinkoje nelabai su tokiu scenarijumi prasimuši. Pvz., pirmasis seksas, nukritimas su riedlente nuo stogo bandant sužavėti triuku aplinkinius, pinigų vagystė iš motinos kišenės, sidro „bambalys“, muštynės su broliu prie šaldytuvo durelių... Visa tai man rezonavosi su serialo „Keisti dalykai“, kuriame kiek kitokiu kino filmų ir televiziniu rakursu plėtojamas jau devintasis dešimtmetis.

Man asmeniškai taip pat šis filmas sukėlė daug prisiminimų, bet tikriausiai ne tiek mano paties išgyventų, bet matytus vaikystėje vakarietiškuose 1990-2000 metų serialuose ir kino produkcijoje. Manau, pagrindinė filmo užduotis priminti tą epochą visgi pavyko, tačiau kaip meno kūrinys siužetiškai man pasirodė pernelyg paprastas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ištrintas berniukas" / "Boy Erased"

Sveiki,

Joel Edgerton yra ne tik geras aktorius, bet ir neblogas režisierius. Mistinis trileris „Dovana“ (2015), kurį pastarasis režisavo, išsiskyrė nebloga siaubo atmosfera, tad atrodė, kad aktorius susidomėjo mistiniais trileriais, bet daug ką nustebino, kai jis pasiryžo kurti LGBT tematikos filmą pagal amerikiečių advokato Gerrard Conley memuarus „Ištrintas berniukas“ (angl. Boy Erased) (2018), kuriame pasakojami jo jaunystės metai, kai tik pradėjo studijuoti, jo labai tikinčioje šeimoje. Pajutęs, kad jam patinka vaikinai, jis pradeda jausti savo kambariokui (irgi religingam!) aistrą, pasijaučia sumišęs, kadangi religija draudžia bet kokius kitokius santykius...

Iš tikrųjų filmas ganėtinai slogus, tačiau nuteikia ganėtinai gurmaniškam seansui, bet netrukus imi nebetikėti šiuo filmu. Kodėl? Viskas daugiau ar mažiau perteikiama draminiu parodomuoju pernelyg edukaciniu stiliumi, kas iš esmės nėra labai prastai, tačiau pernelyg primena tuos pagraudenimus apie susipriešinusį LGBT ir religinių asmenų pasaulį. Ne dėl to, kad problema perteikiama kažkaip sudėtingai, bet dėl to, kad viskas supaprastinama iki atskirų paveikslėlių, užliūliuojant romantine muzika. Pavyzdžiui, kad ir scena, kai aktorė Nicole Kidman atneša vyrui skyrybų dokumentus, o Russell Crowe pabučiuoja jai ranką – na, mirtis alyvose, kaip viskas dirbtina ir netikra. Ir tokių nusaldintų scenų prifarširuotas visas filmas. Kur kas emocingiau žiūrovas tikriausiai priima vaikino potyrius homoseksualų perauklėjimo mokykloje, kurioje kvalifikacijos neturintys militaristinio ir religinio matymo vyrukai žeminančiai stengiasi palaužti jaunuolius, kitaip sakant, perinstaliuoti smegenis.

Pagrindinį vaidmenį atliko iš esmės, mano supratimu, dabar vienas geriausių jaunosios kartos aktorių Lucas Hedges, kuris atlieka pritrenkiančius vaidmenis. Šįkart jis ir vėl neprašovė su vaidmeniu pro šalį. Apskritai aktoriams lyg ir neturiu priekaištų, čia ir N. Kidman motiniška, čia ir tėviškas Russell Crove, sušmėžuoja ir kino genijus režisierius Xavier Dolan... Manau, Joel Edgertonui tiesiog pritrūko gilesnio nėrimo į šią istoriją, vietomis jis per lengvas, per saldus, netikras filmas, nes pataikaujama masiniam žiūrovui, bet kartu ir balansuoja ant ribos, nes norima filmą išlaikyti „rimtu“, bet ne per daug, kad jo neįveiktų vidutinis žiūrovas. Trūko man ir vidinio gyvastingumo, traumuojančio ir susipriešinusių įsitikinimų padarinių. Pasakysiu taip: filmas pernelyg teisingas. Panašiai nutiko ir su panašaus turinio ir stiliaus filmu „Gražus berniukas“ apie narkomaną jaunuolį, kurį rodė per Kino pavasarį. Kažkaip iš viso panašaus stiliaus trijulės „Ištrintas berniukas“, „Gražus berniukas“ ir „Benas grįžo namo“, kuriame irgi pagrindinį vaidmenį atliko L. Hedges, labiausiai dėl aštresnės pozicijos patiko „Benas grįžo namo“, o kiti nepritempia dėl tos kaip vėžys į kaulus įsimetusios štampuotos ir pernelyg šabloniškos režisūros.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Benas grįžo į namus" / "Ben Is Back"

Sveiki,

Yra keletas priežasčių, dėl ko labai laukiau šio Peter Hedges režisuoto „Benas grįžo“, o kai kur verčiama „Benas grįžo į namus“ (angl. Ben is Back) (2018) filmo. Visų pirma dėl aktorių, ypač dėl jaunosios kartos Lucas Hedges, kuris, mano akimis, iš jaunosios puikiosios kartos aktorių kartu su Timothee Chalamet „rauna“ puikiausius ir sudėtingiausius vaidmenis, kurie visi daugiau ar mažiau verti dėmesio. Kita priežastis – filmo tematika: apie nuo narkotikų priklausomą jaunuolį, kuris grįžo gerokai per anksti per Kalėdas... Na, ir paskutinė priežastis – Julia Roberts, kuri paskutiniu metu nebevengia sudėtingų dramatinių vaidmenų, todėl kur kas įdomiau į ją žiūrėti nei, tarkim, dešimtajame dešimtmetyje.

Iš tikrųjų filmas stipriai lyginamas su Timothee Chalmeto panašios tematikos filme, rodytame per Kino pavasarį „Gražus sūnus“, kuriame pasakojama apie tėvo atsidavimą, bandant suvokti savo sūnaus priklausomybes. Iškart galiu pasakyti, kad „Benas grįžo į namus“ yra paveikesnis ir stipresnis, ir įtaigesnis filmas. Pats režisierius, kaip teigia filmo paantraštės, yra išgyvenęs panašią jaunystės dramą, o jo sūnus jaunasis aktorius Lucas Hedges atliko iš esmės jo paties jaunystės prototipinį vaidmenį. Dažnai ten, kur į kino projektus įsisuka šeimos dinastija, rezultatas būna gana neblogas (pvz., broliai/seserys Wachovskiai, broliai Coenai ir t. t.), tad ir šis filmas mane emociškai absoliučiai pateisino.

Visų pirma svarus motinos J. Roberts atliktas vaidmuo. Toks „prielipinis“ ir perdėtos meilės moters vaidmuo išties stiprus, paveikus ir stipriai motyvuotas. Priešingai nei „Gražus sūnus“, kuriame stigo iš esmės ir emocinės įtampos, ir problemos aštrumo, nors galbūt jį kas laikys kiek subtilesniu. Nuostabus ir Lucas Hedges pasirodymas, kuris santūriai atlaikė didžiulį emocinį krūvį. Apskritai sakant, filmo stiprioji pusė yra aktoriai ir jų sukurti vaidmenys. Nepasakyčiau, kad kliuvo scenarijus, jis pakankamai išplėtotas, kiek gyvenimiškas, suderintas ir su tam tikrais holivudiniais stiliaus niuansais, tačiau dėl to juosta nesuplokštėja. Sėkmės filmu garantu laikau visgi pagrindinio vaidmens evoliuciją t. y. perteiktas pastangas pasikeisti ir nors filmas su šiokiu tokiu happy and, visgi kirbėjo nuojauta, kad Benas iš tikrųjų pasikeis, o kad jis pasikeis – aš patikėjau, vadinasi, filmui pavyko padaryti gan gerą ir subtilų manevrą be didesnių siužetinių triukų. Iš tikrųjų puiki gyvenimiška ribinių situacijų istorija apie troškimą pasikeisti ties beprotiška palūžimo riba.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Boružėlė" / "Lady Bird"

Sveiki,

Kritikų išliaupsinta amerikiečių drama „Boružėlė“ (angl. Lady Bird) (2017) pretendavo į ne vieną „Oskarą“, tad lakiau progos, kada galėsiu pažiūrėti šią juostą. Pasakojimas apie katalikų mokyklą baigiančią mokinę ir besirenkančią savo kelią pasirodė vietomis nuobodoka. Kodėl? Visų pirma, kad ir tas lietuviams sunkiai suprantamas faktas, meluoti dėl savo socialinio statuso – kas per įprotis dėtis turtingesniu nei esi? Paimta kaip iš kokio prasto serialo paaugliams. Arba tie keisti katalikų mokyklos reglamentai, kaip sovietiniais lakais, matuotų mergaičių sijonus.

Taip, šiame filme daug tiesiog paaugliškai jaunatviško probleminio lauko, kuris tikriausiai įdomus nebent to laikotarpio žiūrovui. Savaime aišku, tai nėra blogai. Tačiau neapleidžia jausmas, jog visą tokios naujam gyvenimui besirenkančios merginos jauseną jau esu kažkur ir skaitęs, ir matęs kituose filmuose... Kitą vertus, šio filmo stiprioji pusė yra Saorse Ronan kuriamas pagrindinės veikėjos Christinos, kuri nori vadintis Lady Bird (Boružėle), charakteris. Kartais jis atrodo paaugliškai motyvuotas ir nuobodus, o kartais jis blyksteli keistas spontaniškais subtiliais poelgiais, dėl ko tampa išties įdomu „klijuoti“ veikėjai keistuolės etiketę.

Tiesą sakant, iš filmo tikėjausi šio bei to daugiau siužetiškai. Paviršutiniškai žvelgiant, juk tai paprasta istorija apie maištaujančią ir ambicingą mergiotę, kuriai gyvenimas aplamdys sparnus. Iš kitos pusės tai kartu ir skaudi istorija apie motinos lūkesčius, motinos ir dukters santykius, jų išsiskyrimą, naujų vertybių atradimą ir daugelį svarbių jaunam žmogui dalykų, tad manau, pirmiausia filmas aktualiausias bus šiam ieškančiam žiūrovui. Na, o aš jau jaučiuosi per visa tai perėjęs, todėl žvelgiant, kad ir kaip keistai nuskambėtų, „iš aukšto“, filmas atrodo šiek tiek pervertintas, nors ir neblogas.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Zero teorema" / "Nulinė teorema"/ "The Zero Theorem"

Sveiki, kino gerbėjai,

Legendinio filmo „Brazilija“ režisierius Terry Gilliam pasižymi savitu futuristiniu kinu, kuris visame pasaulyje turi savo gerbėjų. Nesu itin didelis tokio chaotiškai crazy kino mėgėjas, tačiau tam tikros juostos iš tikro yra padariusios nemenką įspūdį, tačiau T. Gilliam kinas visgi tikriausiai bus „ne mano kinas“, tačiau nepaisant to, žinodamas, kad galiu laukti iš savęs atmetimo reakcijos, nusprendžiau pažiūrėti, kaip atrodo jo vienas naujesnių darbų „Zero teorema“ arba dar kitur verčiama „Nulinė teorema“ (angl. The Zero Theorem) (2013).

Filmas su pritrenkiančių aktorių kolektyvu, ką jau reiškia vien Tildos Swinton pasirodymas, kurios iš pradžių – prisiekiu! – neatpažinau jos bei kino genijaus Christoph Waltz sukurtas vaidmuo. Visgi aktorių vaidmenys karkasiniai, negyvi, tipažiniai, funkcionuojantys veikiau kaip futuristiniame teatre ir su aukštu pilotažu, aktorinės meistrystės prasme, nieko bendro neturi. Daugybė instaliacinių laidų, kažkokių absurdiškų skaičiavimų, teorijų apie visatos sutraukimą į vieną tašką ir kitų fizikinių bei astronominių teorijų bei skaičių, kurie įgauna dar tirštesnį išgalvoto vartotojiško ir darboholiško košmariško gyvenimo atmosferą. Kuklus vyrukas nuo ryto iki vakaro dirba prie kompiuterio Sizifo darbą, pamažu jame atgyja žmogiškieji jausmai ir jis įsimylį kekštytę, na, o tada jau vien tik lėkšta meilės istorija, „įvilkta“ į karnavalinį fantasmagorinį rūbą.

Tiesą sakant, visas filmas karnavališkas, skirtas smagintis ir žavėtis aplinkos detalėmis, režisieriaus gebėjimu kuo labiau pašėlusiai pasakoti savo istoriją. Tiesą sakant, filmas nėra blogas ir intelektualumo, kurį čia dalis žiūrovų įžvelgė, ne kažin kiek. Man toks kinas ir pateiktis nėra artimi ir visi simboliai jau kažkur matyti netgi tuose pačiuose senesniuose režisieriaus darbuose. Filmas įdomus buvo nebent tik dėl pačių aktorių, kurie pateikė naujus savo amplua, tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, savo geriausių darbų neaplenkė, o ir tikslas jų tikriausiai ne toks, nes dėl nedėkingo neosimbolistinio žanro, filmas nedėkingas aktoriams. Filmas vietomis nuobodokas, norėjosi, kad greičiau baigtųsi, todėl sakau: šiaip sau.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trys stendai prie Ebingo, Misūryje" / "Three Billboards Outside Ebbing, Missouri"

Sveiki,

Vienas labiausiai laukiamų filmų paskutiniuoju metu buvo „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (angl. Three Billboards Outside Ebbing, Missouri) (2017), kuris tapo vienu didžiausiu varžovu į „Oskarus“ ir tikrai net neabejoju, kad bent kelis juos pelnys.

Filmas įtraukiantis, tačiau tai menkas kriterijus, nes vienus jis įtraukia, o kitus, žiūrėk, dar ir papiktina. Vieno tokio teisuolio komentarą visgi teko paskaityti, kai šis tvirtino, kad filmas be jokio moralinio pagrindo, vaizduoja vien tik negatyvius dalykus ir t. t. Toks „kunigiškas“ komentaras iš esmės kėsinasi apskritai į vieną ir tik „teisingo“ meno pasaulį, kuris neturi teisės vaizduoti nieko amoralaus – labai nemėgstu tokių siaurakakčių, primenančių komunistinę ideologiją. Iš esmės filmas nėra amoralus, nes jo potekstė, kad ir kokia brutali bebūtų, byloja apie motinos skausmą, o visi pagrindinės veikėjos veiksmai tėra tik psichologinis ir psichofizinis veiksmas kabintis į gyvenimą. Kai kada atrodo iki Tarantiniško absurdo miestelėnų veiksmai ir dialogai neatrodo „išlupti“ iš gyvenimo ir visgi dvelkia scenarijaus literatūra ir kai kuriais veikėjų poelgiais, bet visumoje filmas tvirtai sukaltas, jo potekstės ryškios, reikalaujančios mąstyti kartu su veikėjais, o svarbiausia – turi moralinį pagrindą, dėl kurio kiekvienas žiūrovas turi teisę smerkti arba pateisinti veikėjų poelgius.

Žemai, labai žemai galima nusilenkti ir stipriam aktorių kolektyvui. Frances McDormand, kuri 1998 metais (lygiai prieš 20 metų!) už Coen‘ų filme „Fargo“ atliktą vaidmenį pelnė „Oskarą“, šiandien galiu pasakyti, kad šis vaidmuo yra kur kas stipresnis – pilnas surambėjusio skausmo, neadekvatūs ir šokiruojantys veikėjos poelgiai, kurie demaskuoja vidines beviltiškumo gimdančias priešpriešas. Man asmeniškai abejonių beveik nekyla, kam turėtų atitekti „Oskaras“. Bet pagyrų nusipelnė ir aktorius Sam Rockwell – vienas stipriausių jo pasirodymų kine, nors veikėjas ir super bukai tipažinis, tačiau ta tarsena, laikysena išties įsimenama ilgam.

Apskritai kalbant, filmas išties stiprus ir nors gal ne viskas man patiko režisūrine prasme, tačiau „istorija papasakota istorijoje“ ir aktorių kolektyvas iš tikrųjų verčia kai kada išsižioti. Rekomenduoju gurmanams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mačesteris prie jūros" / "Manchester by the Sea"

Sveiki, skaitytojai,

Negaliu nepasidalyti dar vienu filmu iš šiųmečių „Oskarų“ nominantų gretų ir šįkart apie „Mančesteris prie jūros“ (angl. Manchester by the Sea) (2016), kuris beregint susilaukė kino kritikų susižavėjimo. Išties „pilkosios“ dramos arba visi tie, kurie Lietuvos kino komerciniuose kino teatruose laukia rimtų perliukų, gali nurimti, nes praktiškai keli seansai po premjeros, kuriame aš papuoliau – salė buvo beveik tuščia. Niekas nenori tokio filmo karnavališkoje ir pramoginio kino apsuptyje, nes vis dar kinas turi popinti žiūrovą juokingais ir pompastiškais vaizdais, vis dar turi pataikauti, pateikti analogiškas istorijas į jau kažką primenantį kiną, spalvos, juokas, sintetinė ir netikra ašara... Viso to „Mančesteris prie jūros“ filmas neturi ir lietuviai kine tai suvokia, nes vidury seanso išėjo ir tos bobos kvatoklės, kurios nežinia ko tikėjosi, atėjusios į seansą kaip į kosmetikos saloną: „Ir dar tas filmas „Oskarui“ nominuotas?“ Kažkuri žemažiūrė išpyškino...

Ir gerai, nes tada žiūrėti kur kas lengviau, kai nėra nepasitenkinimo salėje, o filmas auksinės prabos. Žinoma, kad ir kaip bežiūrėsime, siužetas lyg ir kažkur matytas: sūnus atvažiuoja laidoti tėvo ir tvarkyti paveldėjimo dokumentų, o pamažu atverčiami gimtajame krašte pagrindinio veikėjo praeities klodai, kurie paaiškina, kodėl veikėjas toks paniurėlis ir pasyviai agresyvus. Tačiau kaip pateiktas šis scenarijus, vaidyba, klasikinės muzikos garso takelis, kompozicija... Visas sukrenta į gražiai liūdną kamertoną, kuriam dar prieskonių suteikia pilki žiemos Mančesterio vaizdai, sustiprinantys pagrindinio veikėjo Li sudužusios sielos stigmas. Casey Affleck, sukūręs Li vaidmenį, netrukus grumsis dėl „Oskaro“ ir tikriausiai jį gaus, bet noriu pasakyti, kad jo natūrali paniurėlio vaidyba išties įsimenama. Ir galvoju, kad kiek talentingų aktorių yra ir tame pačiame Holivude ir kiek visgi nedaug turi galimybę gauti savo gyvenimo vaidmenis. Šis aktorius jau gavo antrą progą, nes nepamiršiu jo pasirodymo ir filme „Džesio Džeimso žmogžudystė, kurią įvykdė Robertas Fordas“. 

Filme švysteli menką, bet įsimenamą vaidmenį sukūrusi Michaelle Williams, sugrįžusi po pertraukos į kino industriją. Taip, filmas geras, šaltas, kartais momentaliai nejaukus, prikaišiotas taiklių psichologinių jautrių personažų reakcijų į tam tikrus dalykus. Net nežinau, tiesiog žiūri tokį filmą ir galvoji, kad mes visumoje esame kreipiami visada meluoti, kad esame be galo laimingi, turime šypsotis, sakyti komplimentus, dėkoti, būti maloniems... O štai pagrindinis herojus lyg ir paneigia visą šitą ir sako, kad jis viso šito farso dėl etiketo atsisako, jis bus sudužęs, nes viduje jau nieko nebelikę. Tiesiog filmas geras ir rekomenduotinas kino gurmanams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 96/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela