Filmas: "Leisk jiems kalbėtis" / "Let Them All Talk"

 

Sveiki,

 

Vienas naujausių pripažinto ir žiūroviško režisieriaus Steven Soderbergh filmas „Leisk jiems kalbėtis“ (angl. Let Them All Talk) (2020) šiek tiek nustebino. Jeigu daugelis režisieriaus filmų gana žiūroviški, tai šitas nelabai, pagalvojau filmui įpusėjus. Na, kitą vertus, koks jaunimas ar vidutinio amžiaus žiūrovas tikėdamasis iš kino pramogos, žiūrės filmą apie tris senas moteriškes kelioniniame laive per Atlantą ir analizuos jų pokalbius? Žinoma, nebent susigundysite kino legendomis kaip Meryl Streep, Dianne Wiest, Candice Bergen, kurios ir sukūrė pagrindinius personažus šiame filme.

 

Labai mėgstu filmus apie rašytojus ir jų kūrybines kančias! Čia mes turime Pulitzcerio premija įvertintą pasaulinio garso rašytoją Alice, kuri negalėdama skristi lėktuvu, pasiima sūnėną, dvi drauges ir leidžiasi laivu, kad atsiimtų premiją. Rašytoją slegia vienos knygos šlovė, nors jai patinka kita jos kūrybos pusė. Jausdama nuolatinę kaltę, bet gal to iš dalies nepripažindama, jog sėkmingai knygai siužetą ji „pavogė“ iš geriausios draugės, kuri taip pat yra šioje kelionėje. Jos beveik nesikalba apie tą įvykį, kalbasi apie kelionę, knygas, kūrybą, o tikroji „tiesa“ tarsi lieka visada užnugaryje, todėl žiūrovui belieka laukti sprogimo, kuris, žinoma, filme anksčiau ar vėliau įvyksta, bet kiek kitaip, nei tikėtasi. Iš tikrųjų šis Soderbergho filmas ganėtinai snobiškas (kas nėra blogai, žinoma), didžioji jo dalis nufilmuota laive ir truputį primena intelektualius W. Alleno pasikalbėjimo filmus, todėl nesnobiško kino mėgėjams gali filmas ir nepatikti.

 

Nepaisant visko, įsiminė M. Streep sukurtas egocentrikės rašytojos vaidmuo. Tuštoki pokalbiai apie darbo ir kūrybos reikalus atvirai reiškė, jog su veikėjų santykiais tikrai kažkas negerai. Šiurkštokas ir familiarus elgesys bei nutylėjimai filme pasako kur kas daugiau, nei atviri dialogai. Šioje lėtoje kelionėje per Atlantą galbūt lėkštoka pasirodė kai kurie komedijos elementai. Pagyvenusios senos moterys trokšta romantinio vienos nakties nuotykių ir pinigų, egocentrikė rašytoja nepriima savo asistentės, o jaunasis Romeo sūnėnas kaip tik nusižiūri tą asistentę. Visgi filmas atmosferinis, šiek tiek literatūriškas, keliantis nostalgijas. Kas lieka, kai perplauki ne tik Atlantą, bet ir visą savo gyvenimą? Ar mūsų darbai ir būtis jau tokie reikšmingi, jeigu visi vieną dieną išnyksime? Filmo pabaigoje suskamba viena esmingiausių minčių apie kolektyvinės sąmonės poveikį individams, kaip gyvenimo tėkmėje per kūrybą galima „susikalbėti“ vieni su kitais, pratęsti ir suteikti gyvenimo tęstinumo reikšmę. Tai stebuklas, sako pagrindinė veikėja, o aš tik galiu paantrinti.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Raštingumo sezonas" / "Bee Season"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šįkart pro mano akis nepraslydo amerikiečių vaidybinis filmas „Raštingumo sezonas“ (angl. Bee Season) (2005). Pradėsiu nuo to, kad tai keistas filmas. Daugelis būtent šitaip ir įvardija šį filmą. Keistas, tikriausiai reiktų sakyti gerąja prasme, nors mano kolegai, kuris irgi tuo pačiu metu žiūrėjo filmą, nepatiko. Nors jam mano kino repertuaras iš viso kelią siaubą... O man „Raštingumo sezonas“ sulindo kaip vinis įdomiai.

Filmas pasakoja apie šeimą, kuriame vertinamos šeimos vertybės, tikėjimas ir gerumas. Žydiškos vertybės, tačiau šeimos santykiai sudužę į šipulius. Režisieriai, su kuriais jau susipažinau, pažiūrėjęs filmą „Ką žinojo Meisė“ (2011), sukūrė labai originalią ir gana slėpiningą šeimos suskaldymo istorijos išraišką. Per subtilias detales, spalvas, psichologinius niuansus pasakyti, kaip motiną kamuoja depresija, kaip sūnui trūksta tikėjimo tvirtumo, kaip mergaitė trokšta vienybės... Režisieriai pasitelkia ir nemažai mistikos, kuriuos pagrindžia senaisiais žydų rašmenimis. Mergaitė, kuri iš žodžių sugeba suvokti pasaulį, dalyvauja raštingumo „spelingo“ konkurse, yra tarsi mediumas, bet kartu ji jaučia ir mąsto kaip vaikas. Vietomis pasijutau taip, lyg žiūrėčiau filmą „Valandos“, kur svarbu kiekvienas perėjimas, spalvos tonas, daiktai. Man tokie filmai patinka, kuriuose dvelkia kažkas slėpiningo, o psichologiniai niuansai pasakoja personažų pasąmoninę istoriją, dažniausiai skaudžią.

Įtariu, kad daug kam šis filmas gali ir nepatikti, tačiau tikrieji kino gurmanai, manau, tikrai gaus tą malonumą. Per mistinius simbolius pasakoti kasdieninį šeimos skausmą nėra taip jau ir paprasta.

Filme pasirodo mano labai pamėgta Juliette Binoche, taip pat Richard Gere – abu, sakyčiau, atlieka įdomius vaidmenis. Aišku, įspūdingais jų nepavadinsi, bet visada man smagu žiūrėti į gerai pažįstamus aktorius. Visgi filmo stiprioji pusė yra pasirinktas originalus pasakojimo pobūdis.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 5.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ką žinojo Meisė" / "What Maisie Knew"

Sveiki, kino mėgėjai,

Jau seniai norėjau pamatyti kino juostą „Ką žinojo Meisė“ (angl. What Maisie Knew) (2013) – tai dviejų režisierių Scott McGehee ir David Siegel bendras darbas. Įdomu ir tai, kad šie režisieriai sukūrė daugelį filmų dviese. „Ką žinojo Meisė“ – tai pats naujausias jų darbas, rimta ir nepriklausomo kino juosta mums pasakoja apie ypač sudėtingos šeimos santykius, kurioje vaikas mylimas tik tiek, kiek žmogus turi atsakomybės ir moralės pamatus, aukščiau iškeliant savo asmeninius interesus. Meisė – tai vienišas ir ramus vaikas, atsidūręs besiskiriančios šeimos konfliktų taifūno akyje, bet mylimas labiau ne motinos, bet tėvo paliktos meilužės ir motinos žaisliuko, pasiuntinuko.

Filmas įdomus yra tuo, kad jame labai natūraliai ir įdomiai išreikšta ir transformuota santykių dvilypumas. Aktorė Julianne Moore sukūrė motinos rokerės vaidmenį, kuriai svarbi karjera, o vaikas mylimas tik tiek, kiek jis netrukdo jos interesams ir gana laisvo bei nerūpestingo gyvenimo transliacijai. Puikus vaidmuo ir puiki kitokios motinystės iškelta problematika, atsakomybės stoka. „Tikrojo kraujo“ žvaigždė Alexander Skarsgard paskutiniu metu vis dažniau ir dažniau pasirodo puikiose nepriklausomo kino juostose ir stebina savo puikiu profiliu. Čia jis gal kiek naivokas, bet prigimtinis gėris ir meilė Meisei jaudina žiūrovą nuo pat pradžių, kai užsimezga tarp jų ryšys. Reikėtų įsiminti ir aktorę Joanna Vanderham, kuri atliko Margo vaidmenį, gal jis nebus kažkuo įsimintinas, tačiau man patiko šios aktorės profilis.

Kadras iš filmo "Ką žinojo Meisė".

Patiko man šis filmas, paliko tikrai gerą įspūdį tiek aktoriai, tiek visa istorija, kuri iš esmės neturi nieko šokiruojančio, juk šeimos skiriasi kasdien, bet pasakojimas organiškas, dvipoliai, nevienkrypčiai personažai, ypač „blogieji“ tėvai, kurie yra atsidūrę šioje barikados pusėje, neleidžia nieko nuteisti, nors ir pagalvoji: „Na, kaip motina gali leisti palikti savo vaiką nepažįstamiems?“ „Ką žinojo Meisė“ – tai jaudinanti, subtili drama be pedofilų, be mirčių, be kraujo, bet su aštriu realybės kampu, kuris gali priversti iš naujo permąstyti savo pačių šeimos santykius.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela