Filmas: "Pono Lazaresku mirtis" / "Moartea domnului Lãzãrescu" / "The Death of Mister Lazarescu"

Sveiki,

Rumunų režisierius Cristi Puiu tikriausiai yra vienas iš tų režisierių, kuris iš žiūrovų pareikalaus didžiausios kantrybės žiūrint jo kino juostas. Prieš kelerius metus matytas jo filmas „Sieranevada“ (2016) mane absoliučiai pribloškė savo natūralizmu ir kompozicija, kad ilgą laiką tausojau nematytą dar vieną jo darbą „Pono Lazaresku mirtis“ (romun. Moartea domnului Lazarescu) (2005), kuris iš esmės pratęsė tą gerą režisieriaus manierą vilkinti įvykius taip gyvenimiškai absurdiškai, kad nesižavėti tikriausiai kino gurmanui neįmanoma. Jeigu „Sieranavadoje“ visa šeima beveik tris valandas vis ruošiasi šventinei vakarienei ir niekaip negali visi susėsti, tai šiame filme 63 metų senukas bando patekti pas daktarus, tačiau kyla daugybė nenumatytų aplinkybių, kurios trukdo gauti reikiamą pagalbą.

Filmas iš tikrųjų priminė mano paties kelionę į ligoninę vežant senelį. Pažįstamos būsenos, tačiau tokio absurdo, su kokiu susiduria Lazaresku, neteko susidurti. Iš tikrųjų filmas sukaltas realistiniu pagrindu, tačiau jame formuojamas humoras toks gyvas, nedirbtinis, toks, kokį kartais patiriame ir regime savo pačių gyvenime. Pustrečios valandos trunkantis tąsymasis po ligonines mums tampa tikra kantrybės ir juoko pramoga, o senukui mirties priežastimi, ką ir sufleruoja pats filmo pavadinimas.

Kas labiausiai stebina šiame filme? Režisieriaus galia ilgais kadrais kurti realistinio tipažo scenas, išlaikant bendrą atmosferą, neslopinant tirštos dinamikos, taiklių gyvenimiškų dialogų. Žinoma, čia esama daug gerų temų, kurias taip retai regime kine: senatvės, nereikalingumo, alkoholizmo ir sveikatos sistemos apkrovimo, žmogiškumo stygiaus... Kai kurie kadrai, kai medikai puola senukui aiškinti, kad jis pats kaltas dėl savo alkoholizmo, užuot jam pagelbėję, tampa kai kada ir mūsų lietuvių daktarų parodijomis. Sunku pasakyti, ar kalti žmonės, ar perkrautos ligoninės, ar žmogiškumo stygius – iš filmo šviečiasi, kad viskas viename, bet nepaprastai įdomu tose sultyse kartu su operatoriumi dalyvauti kaip papildomam įvykių dalyviui ir tapti viso to nesutramdomo cirko liudininku.

Vienas svarbiausių ir žmogiškiausių veikėjų – greitosios pagalbos medikė, kuri per tris ligonines visą naktį bando pristatyti Lazaresku. Netgi daktarų ambicijos ir arogancija pagal medikų reitingą leidžia laisvai susidoroti tiek su ja, tiek su Lazaresku. Kai kada filmas išties tiek vizualiai, tiek problematiškai priminė man tokias TV laidas kaip „TV pagalba“, „24 valandos“ ar net „Farai“, tačiau priešingai nei mūsų „realistiškose“ laidose, šiuo filmu režisieriui svarbu atskleisti ne sensaciją, bet gėdingai sukirmijusią žmogiškumo stygių ir esminius sisteminius sveikatos prieigos trūkumus. Filmas išties panardinantis į atskirą vakuumą, kuriame nustebsite sutikę jei ne save pačius, tai bent kaimynus ar tolimus giminaičius.

P. S. Filmą lietuviškais titrais, tačiau kiek prastoka kokybe galite susirasti filmai.in.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb:8/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ikbalas" / "Drąsusis Ikbalas" / "Iqbal"

Sveiki,

Nesu itin didelis sportinių dramų gerbėjas, tačiau ieškodamas kažko šeimai ir paaugliams įkvepiančios istorijos, nusprendžiau pažiūrėti indų filmą „Ikbalas“, kai kur dar verčiama kaip „Drąsusis Ikbalas“ (ind. Iqbal) (2005), kurį man primygtinai rekomendavo pažiūrėti kaip įkvepiantį ir puikų indų kino darbą. Kad indai gamina retsykiais išties puikų kiną, tas jau seniai aišku, bet man asmeniškai taip retai tenka kokį nors gerą užgriebti. Paskutiniu metu gal buvo panašaus tipažo kaip šis filmas „Tamsa“ (2005), bet priešingai nei anas filmas, „Ikbalas“ jau nepaliko tokio gero įspūdžio...

Istorija pasakoja apie kurčnebylį berniuką, kuris trokšta tapti sporto žvaigžde, tačiau dėl nepasiturinčių tėvų ir savo neįgalumo jis tiesiog pasmerktas tapti kaip ir jo tėvas tiesiog lauko darbininku. Jau nuo pat istorijos pirmųjų kadrų aišku, kur link veda šioji istorija – į vaikino pergalę prieš sistemą ir stereotipus. Baisi indų kino aktorių vaidyba primena tiesiog ištisas Bolivudo klišes ir kai kuriuos Volto Disnėjaus filmo aranžuotes – perdėtas teatralizuotas, nenatūralus, pernelyg švelnus pasakojimo tipažas, lyg jie būtų kokios sušvelnintos pasakų būtybės. Viskas absoliučiai nusaldinta ir jeigu ne egzotiškos buivolų uodegos ir pasturgaliai, galėtum sakyti, kad istorija pastatyta kokių amerikiečių režisierių pagal devinto dešimtmečio madą, kaip vaikas, nepaisant aplinkybių, pasiekia savo. Potekstė mažiau nei banali: tik reikia daug svajoti, nepasiduoti ir smarkiai dirbti, tad ir turėsi savo.

Bandžiau atmesti savo stereotipinį mąstymą ir nors kiek pasijusti infantiliu, įsijausti, būti paaugliu, tačiau po „Kino pavasario“ sunkiasvorių filmų, šis atrodo apskritai mano skonio atžvilgiu iškrentantis iš konteksto. Režisūra prasta, vaidyba tragiška, scenarijus su didaktiniais pamokymais kažkoks siaubingas klišių rinkinys... Visgi filmas tikrai nėra katastrofa ir šeimai, ypač kaip vertybių edukacinė priemonė mažamečiams (priedu dar susipažindinimas, kaip vaikai gyvena Indijoje), manau, filmas tikrai tiks. Prieš žiūrėdami turėtumėte žinoti, kad po rimto kino veidu iš esmės slepiasi visai paprasta istorija. Tai specifinė lengva juosta su labai šviesiu edukaciniu tikslu, tačiau manęs kaip kino maniako, kažin, ar jau bepaveiksi tokiomis, pripažinkime, gan pigiomis, ne kartą įvairiomis formomis matytomis istorijos.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Oliveris Tvistas" / "Oliver Twist"

Sveiki,

Ekranizacijų apie Oliverį Tvistą galima priskaičiuoti sočiai – vieni geresni, kiti prastesni... Sakyčiau, lenkų kilmės režisierius Roman Polanski versija „Oliveris Tvistas“ (angl. Oliver Twist) (2005) yra daug kuo vykusi ir pranokstanti kitų kolegų versijas. Dikenso romano ekranizacija reikalauja įtikinamumo, laikmečio autentikos dvelksmo, visuminio pasaulio pajutimo, o ypač socialinio susisluoksniavimo, ką, sakyčiau, gana neteatralizuodamas ir padarė R. Polanskis, išvengdamas statiškumo, lokalizmo ir atsiribojimo nuo pasaulio vaizdinio.

Dikensas nieko iš piršto nelaužė, našlaičių padėtis XIX amžiuje buvo blogiau už šuns – apie tai jau atskira dokumentika, todėl romane ir ekranizacijoje viskas pavaizduota dar gana švelniai, nors moralinio demaskavimo nemažai. Įvykių centre – mažasis našlaitis Oliveris Tvistas, kuris tampa gatvės plėšiku, tačiau jam nuolat sekasi išvengti mirties ir didesnių nelaimių... Ar šis vaiko portretas ir asmenybė žavi? Iš esmės gal ne, tačiau R. Polanskiui pavyko, kaip ir anksčiau jo režisuotame „Pianistas“, sukurti sodrų pasaulį, kruopščiai Prahos gatves pavertęs XIX amžiaus Londonu, jis kuria elgetaujančiųjų kasdienybės pasakojimą, kur didžiausią įspūdį kelia ne tiek O. Tvisto istorija (nors iš esmės ir jo likimas), kiek kostiumo ir laikmečio rekonstrukcija.

Man patiko šis filmas: paprastas kaip dvi kapeikos, nedvelkia pigumu, dėmesys literatūros medžiagai, laikmečiui ir tas O. Tvistas kažin kaip visoje istorijoje atrodo ne kaip pagrindinis išryškintas herojus, bet kaip sergančios Anglijos diagnostinis sopulio dalis, išryškinanti laikmečio moralinį grimą socialinėje terpėje.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tamsus vanduo" / "Dark Water"

Sveiki, skaitytojai,

Siaubo filmai visada vilioja ir vilios daugelį žiūrovų. Ir kartais net nesvarbu šio žanro kokybė, tiesiog norisi sužadinti kažkokį visai kitokį efektą savyje, pasinerti į tai, ko realybėje nebegalime patirti. Filmas „Tamsus vanduo“ (angl. Dark Water) (2005) yra dar viena siaubo romano ekranizacija. 2002 metais azijiečiai buvo sukūrę, anot kai kurių, kur kas efektingesnį variantą už amerikiečių, tačiau tikriausiai aktorės Jennifer Connelly pavardė suviliojo pažiūrėti būtent šią versiją.

Filmas, kaip kažkada „Skambutis“, kuriamas pagal panašius principus – anapusionio pasaulio persipynimas su realiu pasauliu per keistus vaizdinius, pagrindinio veikėjo nestabilią psichinę būklę. Filmas iš esmės tampomas dviem virvutėmis – mistiniai ir nepaaiškinami dalykai bei socialinė terpė, kurioje atsiduria išsiskyrusi vieniša motina su dukrele. Filmas absoliučiai atmosferinis – atokus ir šiurkštus rajonas, tekantys šlapi seni vamzdžiai, motinos neviltis bei keistos detalės, kaip antai rausva vaikiška kuprinė, kurias taip mėgsta japonų rašytojai ir kinas. Kai sakau, filmas yra atmosferinis, negalėčiau pasakyti, kad visa ši atmosfera užpildyta įtikinamai, veikiau ne tiek neįtikinamai, kiek jau matytais ir regėtais vaizdiniais. Vienas labiausiai nevykusių veikėjų – šiurpusis namo budėtojas, kuris lyg ir suvokia, kas vyksta name, tačiau lyg koks Cerberis kursto ugnį mistiniams dalykams. Jo išvaizda ir charakteris iš pažiūros brutaliai šiurpūs, tačiau tokie mistiškai šabloniški, kad tokį Cerberį galime regėti kone kas antrame panašaus tipažo siaubo filme.

Filmas absoliučiai vidutiniškas. Labiau mane veikė ne mistiniai niuansai, bet šeimyniniai santykiai, vargstančios jaunos motinos bejėgystė susitvarkyti savo gyvenimą, nei visas tas siaubo ir mistikos plakinys, kuris iš esmės tik itin retai blykstelėdavo efektyviai, nes jau buvo regėtas „Skambutyje“ bei kituose siaubo filmuose. Nepaisant visų trūkumų, galiu pasakyti, kad yra tikri daug daug prastesnių siaubo filmų už „Tamsų vandenį“.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kapotė" / "Capote"

Sveiki,

Kažkada geriausiu metų filmu išrinktas ir kitokiais „Oskarais“ įvertintas filmas „Kapotė“ (angl. Capote) (2005) pasakoja biografinę garsaus amerikiečių rašytojo Capote Trumano gyvenimo atkarpą, kai ruošėsi rašyti bene vieną garsiausių savo laikmečių bestselerių „Šaltakraujiškai“. Be šitos knygos patiems lietuviams šis autorius dar turėtų būti gerai žinomas dėl romano „Pusryčiai pas Tifani“.

Filmas tamsiai slogus, kadangi jame nemažai tamsių Amerikos periodų, spartus ekonomikos augimas, bet vis dar valstybė neišlipanti iš mafijos pasaulio, kur kasdienės aptarinėjamos naujienos toli gražu ne tobulas pasaulis, o nesibaigiančios žmogžudystės. Panašioje situacijoje atsiduria ir homoseksualumo neslepiantis Trumanas, vis aplinkiniams tuščiai kalbantis apie niekaip nerašomo naujojo siužeto istoriją. Filmas parodo gana šlykščią Trumano pusę: jis kone begėdiškai mėgaujasi mirtininko asmenine kančia ir iš to daro sau kūrybinį biznį. Iš esmės tai ne taip ir ydinga, kai pagalvoji, kad menininkų įkvėpimo šaltinių yra mūsų istorijoje buvę kur kas kraupesnių... 

Nepasakyčiau, kad istorija, kuri šiek tiek priminė legendinę juostą „Žalioji mylia“ kažkuo itin mane sujaudintų. Siužetiniu pagrindu kur kas įdomesnė juosta man buvo „Mirtininkas eina“ (1995), o finalinė egzekucija, kurią stebi Trumanas ir braukia ašaras, pasirodė jau tokia atgyventa, kad tiesiog problemą įžvelgi savyje kaip žiūrovas – per daug jau mačiau filmų, kuriuose veikėjai braukia ašaras ir žiūri, kaip herojus pasmerkiamas myriop, įskaitant ir Larso Von Triero „Šokėja tamsoje“ (2000). Nepaisant menkai mane jaudinusio siužeto, kur kas labiau mane domino aktorių vaidyba ir jų amplua – neįtikėtinai geras aktorių visumos pasirodymas: „Oskaru“ už šį vaidmenį apdovanotas aktorius Philip Seymour Hoffman, kuris, kaip žinia, neseniai panašiai kaip šis jo kuriamas personažas ir baigė savo dienas. Labai įtaigiai suvaidino Catherine Keener, kurią paskutiniu metu itin pamėgau bei prikaustantį įtaigumu Clifton Collins Jr.

Nesakau, kad filmas sužavės (o gal ir sužavės?), tačiau jis turi tikriausiai viso gero kino kontinentą: istoriją, gerą adaptuotą scenarijų, puikius aktorius, režisūrinį gylį. Šiaip ar taip, filmas stiprus psichologine prasme, nes sugeba atskleisti veikėjų vidinius parametrus, todėl mėgstantiems labiau komercinį kiną, filmas gali pasirodyti pernelyg filosofinis, kur tiesiog pernelyg daug dialogo. Bet aš taip nemanau.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 88/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela