Sveiki!
„Rašau apie save, nes jaučiuosi nebeturinti
ko slėpti. Nėra unikalių, tik man priklausančių dalykų. Man čia niekas
nepriklauso. Autobiografiškumas man dabar atrodo judesys į bendruomenę, nebe
egocentrizmas.“ Akvilina Cicėnaitė iš knygos „Anglų
kalbos žodynas“
Šios citatos nebepamenu iš kadaise skaitytos A.
Cicėnaitės knygos „Anglų kalbos žodynas“. Ją iš naujo aptikau Lauros Sintijos
Černiauskaitės tekstų knygoje „Avinėliškumas“, pastaroji tapo pirmojo jos
eseistinio teksto epigrafu. Galvoju apie tą paradoksą, kai žmogus išsinuogina,
jam tai tampa išsilaisvinimu, grįžimu į save (ir galbūt į bendruomenę). Mes
ilgą laiką buvome mokomi, kad atvirauti nėra gerai, tai veda prie egocentrizmo,
arogancijos ir savęs iškėlimo virš kitų. Bet galima mąstyti ir kaip Cicėnaitė,
sakyčiau, visai blaiviai ir saugiai: viskas, su kuo ir kaip save apibrėžiame
sociume, tėra visų įrankis, viskas yra ne mūsų, todėl dalinimasis gali tapti
įsiliejimu ir pripažinimu kolektyvinės narystės ir bendruomeniškumo, taigi ir
naujas suvokimo matmuo.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą