Hobos meteoritas Namibijoje: įdomioji Žemės istorija ir svetimkūniai iš kosmoso

 

 

Sveiki!

 

Ar žinojote, kad Namibijoje 1920 metais atrastas garsusis kosminis kūnas vadinamas Hobos meteoritu (angl. Hoba meteorite). Šis įspūdingas gamtos stebuklas buvo aptiktas tuometinėje Pietų Vakarų Afrikoje, šiauriniame regiono pakraštyje netoli Grutfonteino (Grootfontein) miesto, Hoba West ūkio teritorijoje. Istorinis atradimas įvyko visiškai atsitiktinai, kai vietinis ūkininkas ir žemės savininkas Jacobus Hermanus Brits arė savo lauką jaučiais temptu plūgu. Ariant žemę, plūgas staiga rėžėsi į neįprastai kietą, po negiliu dirvožemio sluoksniu slypėjusią metalinę kliūtį, o vėliau atlikti kasinėjimai atskleidė milžinišką, plokščią metalinę plokštę, kurios didžioji dalis slypėjo po žeme.

 

Savo pavadinimą meteoritas gavo nuo vietovės, kurioje buvo aptiktas – Hoba ūkio, o pats žodis „Hoba“ vietine kalba taip pat reiškia „dovaną“. Nors meteoritas Žemę pasiekė maždaug prieš 80 000–300 000 metų, dėl savo neįprastos plokščios formos, sekliojo kritimo kampo ir stipraus atmosferos stabdymo efekto jis netgi nesukūrė tradicinio didelio smūgio kraterio. Mokslininkai apskaičiavo, kad kritimo metu pradinė kosminio kūno masė galėjo siekti apie 500 tonų, tačiau didžioji jo dalis sudegė arba išgaravo atmosferoje, o ant žemės nusileidęs vientisas gabalas laikui bėgant svorio šiek tiek neteko dėl aplinkos poveikio ir vandalizmo.

 

Šiuo metu manoma, kad Hobos meteoritas sveria apie 60 tonų (kai kurie istoriniai šaltiniai nurodo iki 66 tonų), o jo fiziniai matmenys siekia maždaug 2,7 metro ilgį bei plotį ir apie 0,9 metro storį, todėl jis oficialiai laikomas didžiausiu žinomu vientisu meteoritu ir didžiausiu natūraliu geležiniu gabalu visoje Žemėje. Pagal savo cheminę ir mineraloginę sudėtį šis kosminis radinys yra priskiriamas retam geležinių meteoritų tipui, vadinamam ataksitais, kuriems būdingas ypač didelis nikelio kiekis. Tikslūs laboratoriniai tyrimai parodė, kad meteoritą sudaro maždaug 82–84 procentai geležies, apie 16 procentų nikelio, taip pat nedidelis kiekis kobalto bei fosforo pėdsakų, o dėl itin didelės nikelio koncentracijos jame visiškai nėra būdingų Widmanstätten kristalinių struktūrų linijų, aptinkamų daugumoje kitų metalinių meteoritų.

 

Pirmąsias oficialias mokslines išvadas bei metalurginę analizę 1929 metais paskelbė tyrėjas L. J. Spencer, o vėlesniais dešimtmečiais geologai ir metalurgai atliko gausius tyrimus, siekdami suprasti ankstyvosios saulės sistemos protoplanetinių branduolių sandarą ir meteorito magnetines savybes. Atsakant į klausimą dėl radiacijos, svarbu pažymėti, kad Hobos meteoritas nėra radioaktyvus – jame nėra radioaktyvių elementų skilimo pėdsakų, todėl jis visiškai nekelia jokio pavojaus sveikatai, nors vėlesniais metais to paties regiono urano kasybos bendrovės finansiškai rėmė apsaugos priemones nuo vandalų.

 

Dėl didelio svorio ir masto meteorito niekada nepavyko ir net nebuvo bandoma išjudinti iš jo pirminės radimo vietos, o siekiant apsaugoti šį nekainuojamą mokslinį objektą, Namibijos vyriausybė dar 1955 metais paskelbė jį nacionaliniu paminklu. 1987 metais ūkio savininkas padovanojo žemės sklypą valstybei, po to aplink meteoritą buvo įrengtas akmeninis amfiteatras, lankytojų informacinis centras ir apsaugos infrastruktūra, padėjusi pažaboti suvenyrų ieškotojus, kurie anksčiau bandė kapoti gabalus. Šiandien Hobos meteoritas yra viena lankomiausių ir populiariausių turistinių vietų Namibijoje, kurioje tūkstančiai keliautojų iš viso pasaulio kasmet gali tiesiogiai pamatyti ir paliesti tūkstantmečius skaičiuojančią kosminę relikviją po atviru dangumi.

 

Pagal tokių vizionierių ir ekstrasensų pasakojimus (ne mokslininkų!), Hobos meteoritas yra apibūdinamas ne kaip paprastas metalo luitas, o kaip galingas kosminis „švyturys“ arba energijos akumuliatorius. Teigiama, kad per jį į Žemę milijardus metų buvo transliuojami informaciniai kodai iš giliųjų visatos klodų, o pats metalas veikia kaip senovinė baterija, iki šiol sauganti pirminę kosminės kilmės informaciją apie žvaigždžių sistemų formavimąsi.

 

Hipnozės seansų ar regresinių meditacijų metu, kuriuos atlieka tam tikri ezoterikos praktikai, neva išgyvenami vizualūs prisiminimai apie patį kritimo momentą. Šių regėjimų dalyviai pasakoja matę ne įprastą ugnies kamuolį, o akinantį, keistos violetinės ar sidabrinės spalvos šviesos srautą, kuris perskrodė dangų ir sąmoningai pasirinko nusileidimo vietą dabartinės Namibijos teritorijoje, tarsi inkaras užfiksuodamas tam tikras planetines energijos linijas.

 

Taip pat populiari vizija teigia, kad prie meteorito esantys žmonės patiria keistą laiko tėkmės sulėtėjimą arba emocinį palengvėjimą, kurį ezoterikai priskiria „aurinio metalo lauko“ valomajam poveikiui. Esą nikelio ir geležies junginys sukuria subtilų magnetinį lauką, kuris rezonuoja su žmogaus širdies čakra, padėdamas išvalyti pasąmonines traumas ir sujungti individą su visatos sąmone.

 

Maištinga Siela