2012 m. sausio 31 d., antradienis

Kaip išgyventi, kai nebėra dėl ko gyventi?



Sveiki visi,

Žinau, kaip kartais žmogui pritrūksta jėgų ir, rodos, tuoj palūši. Visai neseniai perskaičiau Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, kur užfiksuota alinanti ir atkakli žmogaus kova su gyvenimu. Visada galvojau, kad su gyvenimu nereikia kovoti, juk jis draugas, tačiau, kai atsiduri tokiose lagerių sąlygose, nori nenori turi susikurti kažkokį tikslą, turi nuolat sau ir gyvenimui įrodinėti, kad esi už jį stipresnis. O juk ir mes patys kartais patenkame į kitokį lagerį – sielos ir dvasios lagerį, kada alkstame Meilės ir Šviesos.

Štai viena iš labiausiai Dalios Grinkevičiūtės įkvepiančių miniatiūrų, kuria skubu pasidalyti su Jumis, skaitytojai. Nes perskaičius pagalvojau, kad šie Dalios žodžiai gali būti pritaikyti juodžiausiomis gyvenimo valandomis. Bet kiekvienas, kaip sakant, į esmę kirviu prasikerta eketę pats.

Pridedu:

Mano šviesiam, geram, mylimam žmogui!

Žemėje daug blogio, abejingumo, neapykantos, daug neteisybės, neužtarnautos nuoskaudos, išdavystės... Labai daug. Bet... yra ir kitokių žmonių. Žmonių, kurie bet kokią minutę ateis į pagalbą nepažįstamam žmogui ir tau taip pat. Tai geri, teisingi, nuoširdūs, kuklūs ir jautrūs, nepaperkami žmonės. Džiaukis, jeigu tu sutinki tokį Žmogų! Verta gyventi, kad yra tokių žmonių! Jų nedaug, bet yra. Apsidairyk aplink. Galbūt jis kur nors netoliese! Nors ir kaip siautėtų blogis, nors ir kokius tankius žiedus jis išskleistų, - tokių žmonių bus visada. Jų negalima išrauti su šaknimis, kaip negalima užmušti Šviesos, Gėrio, Žmoniškumo, Taurumo. Kai tavo sieloje bus tamsu, kai joje užges visos ugnys, - prisimink Juos. Ir Jie išties tau rankas.

69. VI. 25

Jūsų Maištinga Siela
Man parašyti galite: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Imtynininkas" / "The Wrestler"



Sveiki visi,

Šiandien noriu pasidalyti mintimis apie filmą „Imtynininkas“ (The Wrestler) (2008 m.). Jau kuris laikas norėjau pažiūrėti šį filmą, kadangi vis painiojosi po ranka, o kai sužinojau, kad filmas debiutavo ir „Kino pavasaryje“, pagalvojau, kad šunys nematė – pažiūrėsiu! Nenusivyliau. Filmas 2008 metais Venecijos festivalyje apdovanotas auksiniu liūtu, o pagrindinis filmo aktorius Mickey Rourke nominuotas auksiniam gaubliui ir net Oskarui kaip geriausias aktorius... Išties juosta apipilta nemažai liaupsių, tačiau ji man pasirodė pernelyg gal niūri, bet tas niūrumas ir duoda savotiško žavesio. Žiūrėjau filmą ir jaučiausi panašiai, kaip žiūrėdamas paskutinį Alejandro Gonzalez Irritu darbą „Biutiful“, bet pastarasis iš vis buvo nuostabus, o „Imtynininkas“ tikriausiai nusileidžia tuo, kad čia labiau susitelkta tik į begęstančios žvaigždės gyvenimo vienišumo cunamį, neišsimušant į socialines peripetijas.

Būtų juokinga dabar atpasakoti filmo siužetą. Rourke atrodo pasenęs ir tas jo senumas filme labai gerai tinka. Kai jį pamačiau einant žavų senstelėjusį vyrą su kišeniniu šuneliu raudonu kilimu per apdovanojimus, net juokas suėmė, kad suvaidino imtynininką, tačiau ir pačiame filme nepasakysi, kad jis „monstras“, atvirkščiai, „Amerikietiškų imtynių“ gerbėjai turėtų labai nusivilti, nes filme akivaizdžiai visi yra draugai, seni kovotojai veteranai, kurie tiesiog falšyviai valdo minią ir jų emocijas. Nežinau, ar „Amerikietiškose imtynėse“ tas pats, tačiau, kai paauglystėje juos žiūrėdavau, būdavo net keista, kai jie po tokių smūgių vėl gali po savaitės drąsiai kautis... Nesvarbu. Filmas juk ne apie falšyvizmą, o apie vienatvę, su kuria žmogus susiduria, kai pasijaučia niekam nereikalingas. Kai liga prispaudžia, tada pamatai, kas lieka iš to tavo juokingo darbo. Nepamainomų nėra, o štai šeima, artimieji, jie visada bus šalia tavęs... Deja, imtynininkas susizgrimba per vėlai su artimaisiais ir čia gimsta žiūrovo gailestis pagrindiniam personažui.

Šiaip filmas paprastas kaip du kart du. Dramos tematika irgi nesvetima kinui, (prisiminkime Rokio epopėją), kuris leidžia tik įsivaizduoti, ką jaučia nuo Olimpo nulipusi „žvaigždė“. Šiaip filmas labiau visgi skirtas gurmanams – gera vaidyba, operatorius vaikšto nuolat paskui pagrindinio personažo užpakalį, kad ir kur jis beeitų – striptizo baran, sporto kluban, pabėgioti miškan ar šiaip darban. Vienos įdomiausių scenų buvo, kai jis pardavinėja salotas ir dešras prekybos centre, nes imtynės jam nepelningas darbas, labiau hobis. Tada pagalvojau, kad ir „Maximos“ pardavėjos galbūt falšyviai šypsosi, linki geros dienos, o mintyse keikia tą maistą ir tave patį. O juk būna... Sunkaus gyvenimo smogas gaubia visą filmą, bet tai nėra blogai, man filmas visai patiko, patiko YPAČ pagrindinio aktoriaus vaidyba. Žiūrėti tikrai galima, bet klausimas – ar visiems? Nepamatysit – nesužinosit.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 81/100
IMDb: 7.9



Jūsų Maištinga Siela

2012 m. sausio 30 d., pirmadienis

Knyga: Dalia Grinkevičiūtė "Lietuviai prie Laptevų jūros"




Sveiki visi,

Vienu metu virpėjau skaitydamas ir galvojau, kad apsiverksiu. Pagalvojau, jeigu būčiau vietoj Dalios Grinkevičiūtės atsidūręs lageryje, prie Laptevų jūros, būčiau pirmąją dieną pasikoręs arba įšokęs į ledinę Leną. Neįtikėtina tvirtybė ir noras bet kokia kaina išgyventi...

2005 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla perleido Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ serijoje „Lietuvių literatūros lobynas XX amžius“. Tai antroji serijos knyga, kurioje mus pasitinka įvadinis Viktorijos Daujotytės straipsnis apie Dalią Grinkevičiūtę. Profesorė čia apmąsto apie tremtinių literatūrą, lyginą Grinkevičiūtės atsiminimus su Sruogos „Dievų mišku“ ir bando numanyti, kokios Dalios Grinkevičiūtės asmeninės savybės leido išgyventi atšiauriomis Sibiro sąlygomis. V. Daujotytė kaip visada kalba pakiliai, ramiai ir giliai viską apmąstydama.

Į šį rinkinį įeina visi autorės parašyti raštai: „Atsiminimai“, „Lietuviai prie Laptevų jūros“, „Gimtojoj žemėj“ ir kelios miniatiūros. Iš tikrųjų „Atsiminimai“ yra didžiausias autorės kūrinys, rašytas apie 1950 metus, pirmą kartą grįžus iš lagerio. Šie užrašai vėliau buvo užkasti į stiklainį, o autorė antrą kartą visą istoriją ėmėsi rašyti jau grįžusi iš lagerio antrąkart. Šie du tekstai yra gan ypatingi, kadangi pasakojama ta pati istorija, bet juose išlikęs skirtingas santykis. Pirmieji „Atsiminimai“ ypatingai skaudūs, juose Dalia Grinkevičiūtė labiau atvirauja, atskleidžia savo kietą charakterį, kuris padėjo išgyventi lageryje. „Atsiminimai“ – tai sumišusi dokumentinė reflektyvi autentiška medžiaga, tikriausiai didžiausias kūrinys parašytas iš išgyvenusių Sibire. Skaitai ir kai kurie faktai šokiruoja, bet neleidžia netikėti.

Nesvarbu, kad tekste nuolat minimos pavardės, jos anaiptol neerzina, o veikiau glumina. Juk jie vieni kitus pažinojo ir didžioji dalis virto sušalusiais lavonais ant sniego pusnių. Labiausiai šokiruoja gyvenimo aprašymas užpustytuose barakuose, tas neįsivaizduojamas nužmogėjimas, kai šalia mainosi tos pačios utelės, kamuoja badas, kojas sutraukia skorbutas, o žmonės tiesiog triedžia ir šlapinasi tiesiog vietoje. Šaltis ir badas, badas ir šaltis, poliarinė žiema ir saulės nematyti ištisus 9 mėnesius. Ką tada daryti, kai aplinkui tiek ligonių ir tu pats tampi ligoniu, o durų nebegali atidaryti, nes jas užvertė sniegas, o tau dar kažkas naktį pro kamino stogą visam barakui kepalą duonos įmeta, o visa kita tik juoda pūga ir mirtis. Baisios smulkmenos atskleidžiamos „Atsiminimuose“, bet Dalia Grinkevičiūtė, kuriai viso labo tebuvo vos 14 – 15 metų, jau tada kaip vilkė kabinosi į gyvenimą ir kartojo sau nepasiduoti.

Žmogiškumo sutraiškymas, jo visiškas suluošinimas, nebebuvimas, kai žmogus lieka tik gyvulys, o kažkokie mitai apie muziką, teatrą, apie kultūrą telieka praėjusio gyvenimo keisti prisiminimai. Kaip išlikti žmogumi, kaip save išlaikyti, kai pro tavo kojas bėga tryda ir žinai, kad tau šiltinė, kuri tave nuvarys akimirksniu į kapus? Žinokit, skaičiau tuos atsiminimus ir drebėjau, ir stebėjausi, o juk viskas jau ir taip žinoma... Bet būtent „Atsiminimuose“ jutausi kartu gyvenantis užpustytame barake. Ir tas jausmas yra nenusakomas, kai žinai, kad tai vyko iš tikrųjų. Aišku, atsiminimai yra atsiminimais, kai kas juk ir nutylima, galbūt kažkas apie save gali būti pagražinta, nes neretai pati Dalia Grinkevičiūtė kitų žmonių akivaizdoje save nupiešia kaip heroję, hiperbolizuoja savo stiprybę, tačiau ar galima tai painioti su heroizmu? Kiekvienas nuspręs skaitydamas.

„Lietuviai prie Laptevų jūros“ vėl mus nukelia į 1941 metų tremtį ir pasakojama tą pačią istoriją, tik jau santykis ir tonacija kitokie. Čia daugiau skubėjimo, mažiau smulkmenų apie uteles ir trydas, daugiau refleksuojama apie sistemą ir išsigimusį socializmą, kuris be pagrindo sunaikina žmogų. „Gimtojoj žemėj“ – tai Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai jau esant Lietuvoje, kai ji pabaigusi Kaune mediciną ryžtąsi dirbti Laukuvoje. Čia ji papasakoja savo 15 metų patirtį ir pasakoja apie kitokį lagerį, kuris ją nemažiau smukdė ir laužė dvasiškai. Grinkevičiūtė negaili kritikos vietiniams lietuviams, kurie pavirtę stalininiais komunistais ima vykdyti partietišką politiką, pamindami bet kokį žmogiškumą. Ir iš tikrųjų, skaitant darosi koktu, kad tokia grubi ir ciniška politika šitaip galėjo manipuliuoti žmogumi. Spauda, teismai ir visa sklindanti informacija buvo klaikiai žeminanti žmogų ir žmogus buvo įbaugintas, bet net ir šiame etape Grinkevičiūtė buvo kovotoja ir ji nė neketino nusilenkti partijos batams, aišku, už tai sumokėjo savo didžiulę kainą.

Aš pats esu kilęs iš tų kraštų, todėl Laukuva man puikiai pažįstama, pažįstama ir kai kurių žmonių nuomonė apie Dalią Grinkevičiūtę, o nuomonė tebesklando ne itin palanki jai. Ir nenuostabu, juk šitiek pavardžių ir nusikalimų, machinacijų suminėta „Gimtojoje žemėje“, kad vietiniai ten iš gėdos turėtų eiti paraudonavę. Manau, kad labiausiai autorę žeidė šmeižto faktas, kad šitaip galima moraliai palaužti žmogaus dvasią. Juk rašytojos, jeigu ją taip galima pavadinti, stipriausioji pusė ir buvo moralė, tikėjimas ir kiti vidiniai dalykai. Partijos politika galėjo iš didžiausių nuopelnų visuomenei sukurti pavojingos aferistės įvaizdį. Manau, Dalia Ginkevičiūtė nukentėjo visomis įmanomomis Tarybų Sąjungos formomis, juk ji buvo ir tardyta, ir žeminta, ir šantažuota, ir tremta, ir badauta, ir neteko visos šeimos ir ko tik tai norite. Sunku įsivaizduoti, kas lieka iš žmogaus, kai per jį pervažiuoja toks Sovietinis tankas! Kažkuo ši knygos dalis priminė kitą romaną – Sofi Oksanen „Valymas“ ir pagalvojau, kad turėtų išeiti neblogas filmas.

Šiaip mokykloje teko skaityti ištraukas. Dabar jau nebežinau, ar Grinkevičiūtė tebėra išlikusi, bet jei mums Balys Sruoga atstovauja kaip didysis tiesos reiškėjas apie Hitlerio padarytą žaizdą visai Europai, tai Dalia Grinkevičiūtė atstovauja Stalino kavalerijai. Neverta diskutuoti, kas ir kiek daugiau sunaikino, dabar tekstas ir istorija mums kaip dokumentas byloja apie vienintelį norą – norą gyventi ir išgyventi bet kokiomis sąlygomis. Prisimenant dabartinę krizę ir mus visus daugiau ar mažiau apimančias depresines nuotaikas, galime nesunkiai iš tokios knygos pasisemti jėgų. Ten, lageryje prie Laptevų jūros, sąlygos buvo šimtus kartų blogesnės, bet kokie ten buvo žmonės! Dieve, kieki žmonės... Jie net prie mirties nepatilo meilės ir tikėjo, kad grįš į Lietuvą, gyvi arba mirę. Gyvenimo troškulys ir pamatyti saulę buvo stipresni už badą ir šaltį, už žaidas ir iš jų begeriančias uteles. Man net graudu, kaip visgi iš tikrųjų žmonės skausmingai ir kantriai mylėjo gyvenimą. Tikriausiai ne šiaip sau. Tikriausiai ne dėl atsitiktinumo. Juk buvo dėl ko.

Jūsų Maištinga Siela
Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com    

2012 m. sausio 29 d., sekmadienis

Filmas: "Oda, kurioje gyvenu" / "El piel que habito"



Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą, kuris Lietuvoje spalio mėnesį buvo labai išreklamuotas. Tai ispanų režisieriaus Pedro Almodovaro naujausias darbas „Oda, kurioje gyvenu“ (La piel que habit / The skin i live in) (2010 m.). Taigi šįkart Almodovaro grįžta su garsaus ir šokiruojančio romano ekranizacija ir šįkart jo mūzą Penelope Cruz keičia Antono Banderas bei Elena Anaya, pastarąją turėtume žinoti iš Julio Medem filmo „Kambarys Romoje“.

Žinot, Almodovaro filmai visada kažkuo kitokie, nors kartu ir labai panašūs. Šiek tiek teko nusivilti „Šaltais apkabinimais“, nes panešėjo į perspaustą melodramą, tačiau šįkart pats siužetas, kuris man kažkuo šiek tiek primena „Pasikalbėk su ja“ išgelbėjo visą filmą. Pirmąsias 40 minučių nelabai supratau, kas iš tikrųjų vyksta, kažkoks mokslininkas daro eksperimentus su ląstelėmis, pasakojama jo žmonos ir dukters istorija, o dar kažkokia keista moteris, uždaryta jo namuose, su juo koketuoja. Sakau, kas per nesąmonė, tačiau tai tik pradžios istorijos užuominos, kuri pasirodo iš tikro neįtikėtina.

Aišku, gyvenime nieko panašaus nebūna. Sudėtinga ir paties personažo mąstysena ir poelgių motyvaciją. Ar jis tik norėjo pasišaipyti iš savo dukters „skriaudėjo“, ar iš tikrųjų buvo tik šalto proto genijus, sugriovęs jam visą gyvenimą? Filmo siužetas iš tikro intriguoja ir jis gali tapti tikru diskusijų objektu – pradedant žmogiškumo klausimu ir baigiant teisingumo vykdymu. Žmogiškasis žiaurumas pagrindiniam personažui padovanoja galimybę patikėti meilės galia, bet taip ir neaišku dėl ko – dėl to, kad Vera panaši į jo buvusią žmoną Galą? O gal už tai slypi kita jėga? Ar įmanoma pertransformuoti žmogaus pojūčius ir energetiką? Ar galėjo Vera sugundyti vyrą? Milijonai klausimų kamuoja po filmo peržiūros, bet vienareikšmiško atsakymo niekas nepateikia. Tikriausiai patys nuostabiausi filmai ir yra, kuriuose lieka klaustukų arba daugtaškių...

Aktoriai puikūs, labai Amodovariški, kai kurios siužetinės peripetijos ir stilistika, kaip antai pasakojimo tėkmė, žmogžudysčių scenos yra tiesiog keistai trapios, prasilenkiančios su realybe, bet nepanašūs nė į vieno kito režisieriaus braižą.

Tai pakankamai intelektualus, šaltai karštas filmas apie kerštą, keistą meilę, bandymą užpildyti vienatvę, skausmą ir netektį šaltakraujiškumu. Manau, kad šis Almodovaro filmas labiau vykęs, nei „Šalti apkabinimai“ ir daugeliui kino gurmanų turėtų padaryti neblogą įspūdį.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 70/100
IMDb: 7.6



Jūsų Maištinga Siela

2012 m. sausio 26 d., ketvirtadienis

Žmogaus fiziologija. Ar reikia ją tvardyti dėl etiketo ir mados tendencijų?



Sveiki visi,

Turėčiau kažką gražaus ir vėl parašyti, bet žodžiai prišalo. Ir tikrai. Visai neseniai „Delfi“ tinklapyje perskaičiau, kad į Lietuvą atplūsta – 24C šaltukas. O jūs gi žinote tą keistą jausmą, kai net striukę surakina, medžiaga ima trauktis nuo šalčio, o nosies šnervės keistai limpa, prisimenant, kad ir juose yra gyvaplaukių, kurie filtruoja orą.

Vokiečių mokslininkai pasakė, kada pats efektyviausias būdas valyti nosį yra krapštyti ją pirštu. Mūsų etikete – tai baisus įžeidimas, bet kam tik tas etiketas neprieštarauja, ar ne? Štai net gadinti orą prie žmonių yra gėda, nes nesuvaldai savo fiziologijos, tada koks tu žmogus? Tas baisus žmogaus manieringumas atėjęs iš senovės paverčia mus pačius perdėtos moralių ir įsitikinimų vergais. Štai senovėje moterys, turiu galvoje kilmingasias ponias, juk jos amžinai su metaliniais korsetais vaikščiodavo, sutraukusios talijas į siūlelius. Atkasti moterų viduramžių ir baroko palaikai liudija apie baisią patologiją, patikėkite, moterų kaulų struktūra pakitusi neatpažįstamai, o šonkauliai primena siaurėjantį piltuvą. Štai kodėl jos dažnai negalėdavo susilaukti vaikų, o vyrai aikčiodavo iš baimės, kad moterys nepagimdys jiems palikuonių, o kokia virtuvės „pelenė“ tiesiog vieną po kito kaip patranka šaudo į gyvenimą vaikus.

Ką aš norėjau pasakyti? Juk ir šiais laikais mados ir etiketo dalykai tiesiog luošina moteris ir vyrus. Jau nešneku apie kenksmingą kosmetiką, o štai silikoniniai implantai ir leidžiami butulinai... Visai neseniai perskaičiau, kad jau net vyrams į sėklides dedami silikonai, kad šie atrodytų „vyriškesni“. Nieko nepadarysi, tai laikmečio dvasia, savo kūno kulto demonstravimo era, kai seksualumas yra visa ko pirminis antipodas, darosi nebevaldoma.  

Nesakau, kad dabar pulkime visi viešai ir demonstratyviai gadinti orą ir krapštyti nosį, tačiau raginu pamąstyti, kodėl vieni dalykai yra priimtini, o kiti laikomi gėdingais? Istorinė paradigma leidžia apmąstyti savo susidariusius įpročius, ieškoti priežastinio klausimo ir į tai atsakyti. Tai puikus pavyzdys, kaip galima keisti savo nuostatas, įpročius ir nuimti nereikalingus atgyventos moralės pančius.

Jūsų Maištinga Siela
Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com  


Filmas: "Aš esi tu"



Sveiki visi,

Tęsiu lietuviškų filmų mini maratoną ir šiandien noriu trumpai pasidalyti įspūdžiais apie filmą „Aš esi Tu“ (You am I) (2006 m.). „Aš esi Tu“ – tai Kristijono Vildžiūno režisuotas vaidybinis kino filmas apie... nei šį, nei tą, pasakytų paprastas pramoginių filmų žiūrovas, o man šis filmas patiko, kadangi jame buvo kažkas suvyniota, kažkas paslėpta, kažkas neaiškaus, kažkas „su mintimi“. Tai filmas su simboline žmogaus ėjimo per gyvenimą prasme. Viskas vyksta Lietuvos provincijoje, na ir dalis lyg ir filmuota kažkur užsienyje – vieno vaikino pasakojamos istorijos linija, Sizifinio kopimo nuo potvynio motyvas dvelkia kažkur jau matytu misticizmu. Bet jau Lietuvos gamta kokia graži. Beveik visas filmas filmuotas vasaros metu, kai aplinkui keistai pilna nepažinios ir pamirštos gyvybės – medžiai, sraigės, paukščiai, žolynai... Net baisu įžeisti tokią gamtą ir pusiausvyrą.

Iš tikro tai sąmonę fiksuojantis filmas apie architektą, kuriam nusibosta miesčioniškas gyvenimas ir jis, šiuolaikinis Lietuvos Robinzonas, susiprojektuoja namą medyje su židiniu, vandeniu ir t.t. (Dievaži, taigi čia mano vaikystės svajonė!) Ir filmas tai man priminė – gyventi miške, pamirštant civilizacijos suniokotą žmogų. Tai gamtos ir žmogaus glaudi paralelė, kai tu esi aš – dvasia prie dvasios. Archetipinių energijų ištroškęs jaunimėlis taip pat atsliūkina į netolimą kaimą ir daro „tūsą“, tik jų santykis su aplinka ir gamta jau visai kitoks, jiems gamta – tai trijų dienų poilsis, o ne gyvybiškai svarbi terpė, kai tu esi aš, o aš esi tu. Skirtingų ideologijų žmonės susiduria žaliame gyvybės gamtos lopšyje ir atranda savo giliausius prigimtinius jausmus, kurie užsimezga subtilūs, apipinti keistu tylėjimu ir mistika.

Sunku pasakyti apie filmą kažką blogo, nes strategija ir siužetas gan aiškūs, pats žiūrovas renkasi savo santykį su filmu ir jis turėtų suprasti, kad filmo užmojis yra menas, o ne žiūrovų receptorių tenkinimas. O man patiko, patiko aktoriai, filmo keistumas, siužete „išgraužtos“ istorijos ir paliktas tik tylus pusiau siužetinis tekėjimas. Jeigu norite kažko ramaus ir tėknaus, o ir dar lietuviško, manau, filmas gali visai tikti.

Mano įvertinimas: 7/10
IMDb: 7.1


 .
Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eurazijos aborigenas" / "Eastern Drift"



Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Eurazijos aborigenas“ (Eastern Drift) (2010 m.). Režisierius Šarūnas Bartas – vienas garsiausių ir įdomiausių Lietuvių režisierių šįkart kuria filmą paremtą trilerio pagrindu. Girdėjau nemažai liaupsių apie šį filmą, juk surinko sidabrines gerves, o Estijos kino festivalyje „Juodusios naktys“ buvo pripažintas kaip geriausias metų Baltijos šalių filmas – apie tai ir dar daugiau galite paskaityti kiekviename puslapyje apie šį filmą...

Iš tikrųjų tikėjausi abstraktesnio filmo, bet kadangi čia įsivelia trilerinis siužetas, kuris manding nemažai panašus į rusų filmus apie mafiją, kurių apskritai negaliu žiūrėti, gal kažkiek ir nuliūdino. Ir tikrai, filmas toks šįkart kosmopolitinis, nors Šarūnui Bartui tai jokia naujiena, jo filmai jau tokie... Filmas trejomis kalbomis – lietuvių, prancūzų ir rusų. Tokia mišraininė liudija apie žmogų „be šaknų“, toks nei šen, nei ten – tai pagrindinė filmo problematika. Staiga „bežemis“ žmogus sulaukėja ir grįžta prie savo prigimtinių ištakų – ieškojimo motyvo, todėl filmui visai tinka apibūdinimas – aborigenas.

„Tarp rytų ir vakarų“ – man norisi sakyti apie šį filmą. Labai daug gražių dalykų filme – tėkmė, miestai, kosmopolitinis pasaulis, kuriame pasimetęs žmogus yra priverstas ne visada eiti gražiais ir teisingais keliais. Tos žmogžudysčių scenos na jau tokios „rusiškos“, kad net neįdomu buvo žiūrėti, tačiau filmas visgi kažko turi, turi giluminę idėją, kuri iš esmės ir gelbsti visą filmą. Ką bereiškia žmogaus tautybė, jei nauja tautybė yra „verslas“ ir žudymas?

Tikrai ne prasti aktoriai, kurie atitinka filmo koncepciją – skirtingų tautybių aktoriai įkūnija savo tautybės charakterius. Maišymasis, kažkokia keistai juntama „dirbtinos“ arba atpledijusios meilės aura tarp personažų, noras gyventi, bet kartu jis toks vaiduokliškas, liūdnas ir niūrus. Negi toks ir yra gyvenimas, kai įsipainioji į „nemalonius“ reikalus ir gauni greitus pinigus už kontrabandą? Vienišumo filmas, kurį bando užpildyti meilės žaidimais, pigiomis merginomis ir barais... Spalvos labai jau niūrios, amžina prietema irgi spinduliuoja keistas energijas, tačiau filmas kažką visgi turi ir tai neįvardijama žodžiais.

Mano įvertinimas: 7/10
IMDb: 6.5



Jūsų Maištinga Siela 

2012 m. sausio 21 d., šeštadienis

Lietuvos kariuomenė: ar reikia privalomos karo prievolės?



Sveiki visi,

Neveltui klausiu dėl Lietuvos kariuomenės. Pamenu savo vaikystę, žinot, kuo ji skiriasi nuo mergiotiškos vaikystės? Tau nuolat buvo primetama, jog anksčiau ar vėliau, jei nesimokysi ir neturėsiu vaikų, tave tuojau supakuos ir į armiją paims. Ir tikrai, nekenčiau vien šios minties, tačiau, kol atėjo jau mano laikas, Lietuvos kariuomenė tapo profesionali ir imami tik savanoriai. Karinė prievolė, man regis, buvo kažkas baisaus... O juk tiek baisių dalykų teko apie ją girdėti, o aštresnio liežuvio bobelės tik ir laidydavo replikas, kad tik iš kariuomenės grįžtama „tikru vyru“. Gal kai kurie ir grįždavo mulai, eržilai, praradę savo tapatų švelnumą patriarchato „pasaulėlyje“, kurį pavadinčiau priverstiniu lageriu, kada norom ir nenorom „kačialini“ raumenis, avimi sunkūs kerzai ir kas dvi savaites lendama po kirpimo mašinėle, kad palaikytum karišką, - apsaugok Juozai Statkevičiau, - stiliuką. Taip, vyriškumas karo, o reiktų sakyti gražiai, kaip mus mokė – šalies gynybos sektorius tikriausiai priaugina vyriškos – patiniškos agresijos, kuri tikriausiai neretai ir suprantama kaip „vyriškumas“. Štai sau galime ir pasiploti, kodėl šeimose tiek smurto, kodėl vyrai šiokie ar anokie. O jūs man pabandykite įrodyti, kad karinė prievolė prie to neprisidėjo?

Visai neseniai čia vėl pasirodė iš krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės lūpų gandai, kad dėl finansų gali būti, kad Lietuva vėl turės grįžti prie priverstinės karo prievolės. Iš vis man labai įdomi ta mūsų atsilikusi Lietuvos politikėlė, ji tokia niekinga, tokia pilna srutų ir dvokianti, bet niekada nepaliauja manęs stebinti. Kol mes beveik gerus du dešimtmečius vertėm jaunuolius norom nenorom eiti į katorgą – oops, norėjau pasakyti ginti ir mylėti tėvynės, Latvija jau seniausiai turėjo profesionalią kariuomenę ir apskritai visos Vakarų išsivysčiusios šalys turi tik profesionalios gynybos statusą. Tai ši sistema buvo paveldėta būtent iš Sovietų Sąjungos, kurioje reikėjo armijoje atsidžiaugti ilgus du metus.

Ar reikia Lietuvai atgal grįžti penkiais žingsniais atgal vien dėl to, kad biudžetinė karvė užtrūko ir nebebus pinigų kopūstienei ir kerzams pripirkti? Ir iš tikro, kodėl į balą metami tokie pinigai. Tik pamanykit, gynybai! Nuo ko mes ginamės? Gal patys nuo savęs? Vienas internetinis komentaras labai taikliai pasakė, jog su latviais mes niekada nekariausime, nes broliai, jei pultų lenkai, vis tiek mus suėstų, jei pultų rusai su baltarusiais, vis tiek mus suėstų. Esame per silpni savo tautine sudėtimi ir čia jums, vaikeliai, ne XX amžiaus pirmoji pusė ir nepasivaikščiojimas po partizanų miškelius, kai aplinkui tokie ginklai sukurti. Ir visgi, tada kam ta kariuomenė ir kam jos iš vis reikia? Ar tik čia ponia valstybė kartais nepraplauna nemažai pinigėlių? Apskritai, juk mokomasi kariuomenėje ne tiek gynybos, o kariavimo taktikos. Juk ginklai sklidini agresyvios energetikos, o vargšas žmogelis, užliūliuotas patriotiškų dainelių, vėl tampa įrankiu, jis ir vėl pavaldi pelė sistemai, kuri praplauna pinigus, užverbuoja nuobodžiaujantį jaunimą ir prikepa daug gražių karinių kotletų. Ir išties, mane tik tai stebina, kad Europoje nevyksta masinis karas, kai visi taip iš širdies ima „ginti tėvynę“, akivaizdu, kad nori nenori imi ir numatyti taikinį bei priešą.

Galbūt kas nors su manimi ginčytųsi dėl gynybos, primintų man istoriją, tą pačią Sausio 13 – ąją ir tuoj piestų man žertų, kad ir dabar lietuviai kai kurie, gal ne visi, stotų krūtinėmis už tėvynę. Galbūt. Dar kažkas juokavo, kad grąžinus karinę prievolę, pats jaunimas išsilakstys slėptis nuo valstybės į miškus, o aš tik palinksėjau galvelę, paklaksėjau akelėmis ir sakau: vaje, vaje, kaip diena, taip dar viena priežastis palikti Lietuvą. Dar kitas klausimas, ar vertybė gultis po tuo tanku, lyg neva taip ir beišreiškiama meilė tėvynei iš senesniosios kartos vis lyg girdžiu skundą, jeigu tą tanką galima apeiti. Juk gyvybė ne ką mažesnė vertybė! Galbūt ir reikia pasiruošti ginti save, savo šalį, bet aš ką noriu pasakyti... Apie bendrą tendenciją, kuri vyko ir Šaltojo karo metais. Jei ginkluojasi kaimynas, tai ir kitas kaimynas, žiūrėk, jau pabūklą tuoj šluostys. Jei apskritai nereikėtų nuo nieko mūsų ginti, gal ir pasaulis būtų ne toks agresyvus. Juk kiek milijardų kasmet JAV, Rusija, Šiaurės Korėja tiesiog meta į karinę galią, kai tuo tarpu žmogų pamaitinti galėtų. Juk mat, reik mylėti savo tėvynę! Tik kažin, ar ta meilė neiškreipta kitų tėvynių atžvilgiu, jeigu pradėtume nuo savęs, gal ir pasaulis pasikeistų, bet juk laboratorijos žiurkei nepasakysi, kad ji kilusi iš kanalizacijos, juk anarchistu ir kruvinuoju revoliucionieriumi išvadins ir pasiųs šieko pjauti.

Taigi ką aš norėjau pasakyti? Ogi tai, kad apskritai ta karo prievolės mokyklėlė suaugusiems man atrodo absurdiška. Aš jos niekada nepalaikysiu, nors ir niekinti negaliu. Tiesiog mums patiems reikia nuspręsti, kas mums geriau. Juk galiausiai turėtų būti referendumai, galiausiai turėtų kalbėti tauta, tie, kurie galbūt eitų į tas kariuomenes, o ne visokie „išrinktieji“, kurie vienaip ar kitaip yra paveikti politinių srovių, oligarchų ir kitų bepročių, kurie šika ir tapšnoja virš mūsų galvų, atsiprašau už išsireiškimą.

Juk pasaulis, juk ir ta pati Lietuva yra tokia tik dėl to, kad mes patys toleruojame, kad be mūsų vox popoli vyktų absurdo žaidimas. Reikia perskaityti taisykles, kad žinotum, kaip jas sulaužyti ir pakeisti. Kartais reikia nelįsti po tanku, o jį tiesiog apeiti. Kartais. Bet ne visada.

Jūsų Maištinga Siela
Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

2012 m. sausio 19 d., ketvirtadienis

Filmas: "Anarchija Žirmūnuose"



Sveiki visi,

Taigi šiandien tęsiu lietuviškų filmų apžvalgą. Vieną naktį naktinėjau ir sugalvojau, kad laikas pažiūrėti prieštaringai vertinamą „Anarchija Žirmūnuose“ (2010 m.). Tiesą sakant, atsiliepimų girdėjau pačių įvairiausių, bet geriau pačiam pamatyti, nei eiti nuo liežuvio prie liežuvio. Visgi paliko man šis filmas savotišką įspūdį, o tai tikriausiai yra gerai. Po „Porno melodrama“ seanso, galvojau, kad filmas bus kažkuo tapatus, tačiau šįkart pilnametražis filmas visai tiko, juolab, kad viskas išvystyta, herojų charakteriai jau dinamiški, kintantys, nėra statiški, nors kai kurios scenos atrodo gan patetiškos, tačiau tai dovanotina.

Labiausiai įsiminė anarchistės Sandros personažas, kurį sukūrė aktorė Severija Janušauskaitė. Dievaži, kažkuo man priminė švedų filmą „Mergina su drakono tatuiruote“, tas žvilgsnis, metalu adytas diržas, liesos ir laibos rankos, pankiška šukuosena, įtikinamas balsas ir numanomas žiaurumas. Iš pradžių abejojau Tomos Vaškevičiūtės personažu Vile, naivios kaimo mergaitės, atvažiavusios į didmiestį. Susidūrusi su anarchija ir miesto ritmu bei taisyklėmis, ji pati transformuojasi. Labai žaviai užfiksuotos tikros Žirmūnų realijos – studentiškos būsto problemos, stojimai į Pedagoginį, Vilniaus viešasis transportas, atpažįstamos senamiesčio gatvelės... Žavi ir pati simbolika – nuolat atsirišęs batas, stiklainiai uogienės, kurie galiausiai tampa sprogmenimis, Žirmūnų stotelės autobuso afiša, piešiama A raidė ir kiti dalykai.

Režisieriui jau pavyko kurti ir kitoniškus personažus, sudurti skirtingų ideologijų likimus ir visgi išlaikyti personažus ne priešiškus, o mokančius prisitaikyti. Kai kurie momentai matosi dirbtini, turiu galvoje siužetinę plotmę, tačiau jie atidirbti ir puikiai dera filme. Pradžioje parodytas Sandros anarchiškumas, ateinant iš nuomininkės pasiimti užmokesčio, šiek tiek šokiruoja, nes ji vėliau sutinka Vilę, o mes jau bijome, kad Vilės neištiks toks pats smurtinis atvejis, kaip ir pirmosios nuomininkės... Psichologinė įtampa juntama per visą filmą, o ir apie pačią Sandrą sužinome tik iš detalių, nuolat tvyro keistas jausmas, kad Sandra turi lesbietiškų užmačių į Vilę, o tai galiausiai ir pasitvirtina filmo eigoje.

Manau, kad filmas nors ir prieštaringai vertinamas, jis yra įdomus, pakankamai išvystytas ir originalus. Pagrindinė idėja – padovanok žmogui idėją (šiuo atveju anarchizmą) ir jam bus lengviau gyventi, kol neperlips per savo visas A raides ir nesubyrės jo pasaulis. Filme atrodė viskas motyvuotą, pateisinta... Ir tik skonio reikalas, ar Jums šis filmas patiks, ar ne.

Mano įvertinimas: 8/10
IMDb: 6.0 



Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Porno melodrama"



Sveiki visi,

Dar visai neseniai per „Kino pavasarį“ nuvilnijo jaunojo režisieriaus Romo Zabarausko sensacingu pavadinimu filmas „Porno melodrama“ (2011 m.). Tai trumpametražis, vos 30 minučių trunkantis vaidybinis filmukas apie pirmąjį akivaizdų prabilimą homoseksualizmo tematiką Lietuvos kino terpėje. Jau iš treiler‘io, kuris reprezentavo filmą Youtube‘je, mačiau, kad nieko gero iš šio filmo nebus. Nors filmas buvo pristatytas ir užsienio šalių rinkoje, tačiau didesnio susidomėjimo nesulaukė.

Negaliu sakyti, kad „Porno melodrama“ – dieve, apsaugok, bet pavadinimas tikrai niekam tikęs, yra totalus krachas. Anotacija jau byloja, kad bus kalbama apie Lietuvos homoseksualų problematiką, mažų mažiausiai rodo santykį tarp visuomenės ir pačių homoseksualų, tačiau filmas anaiptol apie tai per daug nekalba. Jis bylinėja trijų jaunų žmonių santykius, o užrašas „pederastai“ ant sienos ar dantis sukandęs kunigas toli gražu nėra didžiausias homoseksualų ir visuomenės konfliktas. Vengta masiniu scenų, daug uždaros patalpos ir Vilniaus kvėpavimas – tai didžiausios etiketės, kad dirbta pusvelčiui ir sėdėta ant labai mažos pinigų krūvos.

Įspūdis toks, kad režisierius susikvietė savo pažįstamą „šaiką“ ir sako: „davaj, kuriam filmą“. Labai neprotingai išrinkti aktoriai, tik viena mergina Vilma Katavičiūtė jautėsi, jog turinti šiokios tokios patirties prieš kamerą, bet negi viena mergina išgelbės visą filmą? Problema pasirinkta irgi gan banali, o juk šia tema tokį filmą buvo galimą sukurti! Mano galva, per anksti režisierius užsimojo sukurti kažką įdomaus, nes toks įspūdis, kad pasiteisino mažiau nei trečdalis idėjos. Prastų aktorių problema – nenatūralumas, scenos kažkokios nei estetiškos, nei manieringos, tokios negyvos, sakyčiau. Nieko nenoriu įžeisti, nes labai nuo paties režisieriaus priklauso, kaip jis išvysto personažus, kiek leidžia pasireikšti patiems aktoriams, o jie man pasirodė pernelyg tapatūs, vienodi, neišvystyti...

Finalinė scena pribloškė savo keistumu, vos ne Hermono Hessės „Stepių vilkas“. Kodėl režisierius pasirinko artistinę sceną? Sakyčiau, reiktų jau ieškoti simbolikos, tačiau ji perdėm neaiški, o parinkti dialogai ir žodžiai tiesiog stebino savo neatitikimu. Scenarijus rašytas literatūriniu stiliumi, tarsi drama, o kai tie žodžiai atgyja aktorių lūpose, tebelieka „skaitymo“ įspūdis.

Taigi šį filmą vertinu itin prieštaringai. Visame kame didžiulės sprogos – aktoriai, scenarijus, režisūra, išvystymas, simbolika... Kur spjausi – ten pataikysi. Reikia manyti, kad kažkas dar kurs šia tema filmą ir jis bus kur kas geresnis.

Įvertinimas: 3/10



Jūsų Maištinga Siela

2012 m. sausio 17 d., antradienis

Žmogus - tai mįslė ir atsakymas (Gimiau pačiu laiku)




Sveiki visi,

Ar gyvenimas yra ilgas, ar labai trumpas, manau, nusprendžia tik pats žmogus. Pamenu savo močiutę, kuri vis man sakydavo, kad „savo amžių jau nugyveno“. Pamenu, aš jos klausdavau, ar ji bijo mirti ir man visada atsakydavo, kad taip. Manau, ji nežinojo, kas ta mirtis. Kiek pamenu, mūsų rimčiausios pokalbių temos ir būdavo „gyvenimas ir mirtis“.

Pamenu, kaip ji visada manęs paklausdavo: „ar verksi, kai aš numirsiu?“ Manau, kad ašarų pakalnės per laidotuves yra neatsiejama kiekvienų mūsų senolių dalia bei tradicija. Daug ašarų tikriausiai jiems reiškia ne gailestį, kaip bandytų dabar išaiškinti psichologai, bet daug meilės, kitaip sakant, suprask, kad laimingas gyvenai ir turėjai daug brangių giminių ir draugų. Aš jai atsakydavau, kad verksiu ir ji pasijusdavo geriau. Juk kaip svarbu, kad kas nors palaidotų senąją kartą ir ją prisimintų.

Mano senelis dabar irgi kartoja tuos žodžius: „mano amželis jau baigiasi“. Ir tikrai, nieko nebenori, viskas jau vis vien, tik slenka kažkokios dienos, viskas daroma tik minimaliai ir kažko vis laukiama, lyg pati mirtis jau tuoj turėtų įeiti pro durų slenkstį ir pasiimti. O juk pažinojau kaimynę, kuri virš 90 metų vis optimizmu apsiputojusi kartodavo, kad jai tik duokit to gyvenimo, tai dar tris tokius laikus prijungsianti prie savo esamo gyvenimo. „Juk ir tie žmogaus amžiai galėtų būti ilgesni, o dabar gimei, užaugai, pagimdei, užauginai ir į grabą,“ - juokaudavo ji.

Žinot, kodėl visgi Darvino teorija turi spragą? Jeigu mes būtume išsivystę iš beždžionių ir neturėtume dvasios, mes juk būtume pilka masė. Kas visgi nulemia žmogaus vidinę energetiką? Kas nulemia, kad jis yra optimistas, o žiūrėk, jo kaimynas – pesimistas. Kas nulemia, kad vieni yra geri verslininkai, apsukrūs politikai, o kiti laisvos bohemos ir menininkai? Negi genai? Charakterio savybes visgi fiksuoja ne DNR ir mokslas to paaiškinti negali. Negali ir Darvinas. Vadinasi, kiekvienas žmogus kažką turi savyje didingo, kažkokią misiją, kažkokį individualų koloritą, kuris nėra ir negali būti nulemtas genezės. Lygiai taip pat yra ir su žmonėmis, kurie gyvenimą mato labai greitą ir trumpą arba labai ilgą ir vargingą.

Ar Jūsų niekada neapėmė toks jausmas, kad gyvenimas visgi nėra nei ilgas, nei trumpas? Yra pasakymas – „gimiau pačiu laiku“. O kitokio laiko mums ir nebereikia. Dar antikos laikais sakydavo, kad joks tėvas ir motina neturėtų laidoti savo vaikų, tai vaikai turi laidoti savo tėvus. Tai gamtos tąsa. O mes? O mes, tikiu, sugrįšim, vienais ar kitais pavidalais vis tiek sugrįšim, juk esame nuostabūs, skirtingi ir kol kas nepaaiškinti nei Darvino teorijomis, nei psichologijos mokslu, nei filosofija. Mes patys sau esame ir mįslė, ir atsakymas. Dar tik laiko klausimas, kada patys save įminsime.

Jūsų Maištinga Siela
Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com



2012 m. sausio 14 d., šeštadienis

Pasitenkinimas - tai gyvenimo prasmė?



Sveiki visi,

Kaip svarbu vienišam žmogui surasti priežastį dėl ko gyventi. Labai svarbu. Teko kažkada turėti ilgiausią diskusiją su racionalaus tipo mąstančiu žmogumi, kuriam savo sunkiomis gyvenimo akimirkomis lyg ir sąmoningai, lyg pasąmoningai bandžiau guostis, kad man trūksta gyvenimo motyvacijos. O jis man beveik piktu tonu tarė – kokios dar motyvacijos? Kokios?! Jis nesuprato manęs arba suprato ir tai buvo jam nepriimtina.

Gyvendami mes kuriame dvejopą „laimės rūšį“ t.y. pasitenkinimas ir tikrasis džiaugsmas, kuris neprarandamas bent jau taip pat greitai kaip pasitenkinimas. Na, pasitenkinimas. Kaip tai atrodo? Gyveni savo paprastą žmogelio gyvenimą ir didžiausias tavo „džiaugsmo“ trumpalaikiais pakilimo taškais – tai pasitenkinimo forma, kuri kaip orgazmas trunka akimirka. O toliau grįžti į zombio būseną, ieškai kito pasitenkinimo – alkoholio, narkotiko, rūkalų, pirkinių, ko tik norite. Pasitenkinimo lygis labai platus. Tarkim gavus algą bėgti į parduotuves nusipirkti plastikinių iš Kinijos atgabentų niekniekių, (nes pirkiniai – tai trumpas pasitenkinimas), kurie gaminami iš Žemės resursų ir kažkam dar priedu krauna kapitalą. Štai tau ir pasitenkinimas, kai kaimynei Onutei iš Indijoje nukankintos karvutės odos vyras nupirko „Armani“ rankinę, o Onutės kaimynei Marytei ego nuosmukis, kad jos vyras nupirko tokią pat iš Gariūnų tik su suklastotu „Armani“ užrašu, nors tai tų pačių karvučių oda ir forma, siūvimas tas pats. Bet pasitenkinimo Marytė nejaučia, nes jos vyras negali taip patenkinti, kaip Onos vyrelis. Ir tokių pavydžių galima prikurti milijonus.

Tai pasitenkinimo laimė, kuri paremta niekalais, nesąmonėmis. Baisiausias, kad kažkas suformavo, jog taip reikia. Kažkas davė peno manyti, kad laimė yra sudaryta konkurencingumo principu. Toli žvalgytis nereikia, nes kokia valdymo sistema, toks ir žmonių laimės lygis. Gaila tik tai, kad žmonės nebeabsorbuoja dvasinio lygmens, ilgalaikio džiaugsmo, kuris yra vidinis ir besąlyginis, paremtas meile, o ne resursų eikvojimu ir masturbacija.

Bet kai nebelieka gyvenime motyvacijos, vidinio dvasinio lygmens, kuris teiktų džiaugsmo, vilties, o svarbiausia – pilnatvės, žmoguje įvyksta lūžis. Jis tampa pasitenkinimo lygmens primatas. Pasitenkinai ir likai patenkintas iki kito karto. Viskas. Ir su tokiais žmonėmis esu susidūręs labai daug kartų, to išmokė juos pats gyvenimas. Jie man sako: na, ko tu liūdi, zuikeli, nu ko ir vėl draskaisi ir depresuoji, juk gyvenimas yra gražus, pažiūrėk į mane. Pažiūriu aš į juos ir man noris dar labiau verkti. Jų laimė tokia tuščia, nes jų laimė – tik pasitenkinimas pinigais, sėkme, darbu, šunimi, puošniais namais, mašina, priklijuotais nagais, o jų asmeniniai gyvenimai suskeldėję kaip granitas.

Štai jums klausimai. Tai ką daryti žmogui, kuris yra savotiškas sistemos atmata, kuriam neužtenka tik pasitenkinti, o dvasinio resurso gėrybės ne visada išlaikomos širdyje dėl grubios sistemos, bendraminčių nebuvimo ir kitų sąlygų. Negi ir mums, stabilumo ir tikrosios laimės ištroškusiems žmonėms eiti ir užsidaryti į olas kaip budistams ir nebepriklausyti niekam, tik sau?

Kaip visada darau išvadą, kad niekas nesikeis, kol žmonės patys neatsibus ir nepanorės gyventi ne pasitenkinimo lygmenyje, o tikrosios laimės lygyje.

Jūsų Maištinga Siela
Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

2012 m. sausio 11 d., trečiadienis

Gyvenimo kokybė




Sveiki visi,

Sėdėjau ir skaitinėjau svetimus blog‘us. Man niekada nepatiko tas žodis „blogas“, jis per daug man teikdavo blogą atspalvį su lietuvišku žodžiu „blogas“ – antonimas žodžiui „geras“. Tai angliškas terminas, kuris labai lengvai prigijo mūsų interneto platybėje. Aš tai tiesiog vadinu saitu arba internetiniu dienoraščiu.

Taigi... sėdėjau sau svetimuose internetiniuose dienoraščiuose, skaičiau kažką ramiai apie knygas ir staiga užkliuvo tokie pasakymai: „metų blogiausia knyga“; „gaila sugaišto laiko“ ir t.t. Ir iš tikro, kiek mes gyvenime – vis einam ir darom ne tai, ką reikėtų daryti, skaitom ne tą, ką turėtume skaityti. Ar moteriškas žurnalas su psichologų nepamatuotais testais apie tai, kaip sulieknėti ar geriau rankoje Tolstojaus romanas? Daugelis nori iš mūsų nugyventi kuo kokybiškesnį gyvenimą, bet...

Kaip svarbu yra nors kartą perskaityti blogą knygą ir suprasti, kodėl ji prasta, kaip svarbu nors keletą kartų pamatyti prastų filmų, kad pamatuotum ir suprastum, kas iš tikrųjų yra gera ir vertinga knyga. Kaip svarbu nors kiek savo gyvenime įsileisti bergždžių, nereikalingų dalykų, vardan harmonijos, vardan patirties ir tada, tada gal mums iš šalies nebeatrodys, kad „sugaišau be reikalo laiką“. Ir bloga patirtis atnešą kažką gero...

Ar ne taip?

Jūsų Maištinga Siela

  

2012 m. sausio 8 d., sekmadienis

Knyga: Sergejus Lazarevas "Karmos diagnostika" (12 knyga)



Sveiki visi,

Paskutiniuoju metu skaičiau Segėjaus Lazarevo paskutinįjį (dvyliktąjį) „Karmos diagnostikos“ tomą, kuris vadinasi neįprastai švelniai, gal net šiek tiek naiviai – „Gyvenimas kaip drugelio sparnų plevenimas“. Ši knyga Rusijoje pasirodė 2007 – aisiais, o Lietuvoje – 2009 – aisiais. Lazarevo metodai ir teikiamos situacijos visada gręžėsi į žmogaus ligas ir jų gydymą per Meilę. Ne kiekvienam jo knygos, nes jos labai stiprios, įtaigios tiek pasakojimu stiliumi, tiek energetiškai. Knygoje bandžiau aptikti ir 2012 – ųjų metų įvyksiančių dvasinį žmonijos sąmonės lūžio pėdsakų.

Štai čia ištrauka apie Kosminį kamertoną (muziką), kuri seniai nesilankė mūsų Žemėje, kad pakeltų ir suderintų mūsų Planetos ir kartu žmonių vibracijas su Kosminiais dėsniais. Manau, kad tai ryški aliuzija į Metatrono, SaLuSos ir kitų būtybių teigimus apie Kali Jugos pabaigą, kad galiausiai link mūsų artėja spinduliuotė, sąmonės ir pasąmonės šviesa, kuri atvers galimybes pakylėti savo vibracijas ir pagaliau nusimesti pasaulyje įsigalėjusią kapitalistinę nelygybės vergovę.

<...>
„Bet kuri gyvų organizmų populiacija periodiškai turi save suderinti su pagrindiniu Visatos ritmu, nes tai ne tik išsigelbėjimo, bet ir išgyvenimo laidas. O jeigu užgaištama suderinti, vietoj muzikos galime išgirsti kakofoniją. Visuomenė, peržengusi negrįžtamą ribą ir susilietusi su Dieviškumu, žūsta. Periodiškas derinimasis su Dieviškumu būna varginantis, bet suteikia galimybę apsivalyti ir pasikeisti. Periodiškai Visatoje skamba kamertonas, ir Dieviškumas mus aplanko net per mūsų valią. Ir transformacija būna tokia galinga, kad nepasiruošusieji žūsta. <...>

Tai, kad mūsų pasaulyje religija prarado savo galią ir panašėja į falsifikatą, o meilės ir dorovės samprata darosi reliatyvi, liudija tik paprastą ir akivaizdų faktą: pasaulyje seniai nebeskambėjo kamertonas, o Žemės seniai nelankė Dieviškoji logika. Prisiminkite, ką kalbėjo Kristus: „Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals“. <...> Vienam kamertonas skambės kaip nuostabi muzika, o kitam, kuris nepasirūpino savo dvasia, - kaip skaudaus atpildo trimitas.“

Savo dvyliktoje „Karmos diagnostikos“ knygoje Lazarevas kritikuoja ir Froido psichoanalizės mokslą, kuris dalinai sumenkino didžiąsias pasaulio religijas. „Savų troškimų, savo gyvuliškojo prado išaukštinimas – štai iš principo ir visa psichoanalizė, tai pagrindinė priemonė, kaip žmogų vėl paversti gyvuliu.“ (p. 413) „Įsijungiu televizorių ir matau įprastą vaizdelį. Kažkurioje šalyje liaudis vėl piktinasi ir maištauja. Mat smuko ekonominiai rodikliai, pablogėjo gyvenimo kokybė. Žiniasklaidos priemonės trimituoja apie tai kiekvieną sekundę. O apie tai, kad degraduoja dorovė ir kultūra, niekas nekalba. Apie tai, kad homoseksualizmas užplūdo visas šalis, ir apie tai, kad visa tai yra dvasinio pakrikimo požymis, niekas nekalba. Juk rytoj jūs apsilankysite pas psichoanalitiką, ir jis įtikinamai bei aistringai jums aiškins, kad gėdijimasis ir moralė tik patologija, kad tai kenkia jūsų sveikatai ir pamerkęs akį jus stumtels prie kušetės, taigi prie svarbiausio dvasios ir kūno sveikatingumo instrumento.“ (414 – 415 p.). Galima, aišku, ginčytis dėl teisumo arba priimti kaip įdomią savotišką tiesą.

Šiaip knygoje properšom iškyla neįtikėtini dalykai ir hipotezės, pvz.: „greta dinozaurų liekanų mokslininkai aptikdavę keistus darinius – amorfišką masę, kurioje būdavę kaulų, akmenų ir pan. kažkuris mokslininkas iškėlė mintį, kad tai buvusi masė, kurią dinozaurai atrajodavę. Tiesiog jie neturėję užpakalinės išeinamosios angos ir žarnyno. Jie surydavę auką, suvirškindavę savo skrandyje ir paskui išvemdavę likučius <...> (p. 419)

Ir visgi, nors su daugeliu dalyku aš asmeniškai sutinku, ypač tai, kad reikia gyventi meilėje ir nieko daugiau ir gražiau už Meilę, nes Meilė ir yra Dievas, tačiau su kai kuriomis išvadomis linkčiau pasiginčyti. Segejus Lazarevas, manding, šiek tiek senamadis. Taip, jo atrasta technika ir mechanizmas labai veiksmingi, tačiau jo kai kurie požiūriai prasprūsta asmeniški ir, mano nuomone, senamadiškai. Toks jausmas, kad autorius laikosi senųjų valiutų, vagnorkių t.y. perdėm pernelyg senamadis. Akivaizdu, kad pasaulis keičiasi, keičiasi žmonija, atsiranda naujos tendencijos, energijos ir žmonijos išlikimo faktoriai, tačiau kartais skaitydamas užčiuopiu, jog užangažuota tai, kad žmonija byra, žmonijos dvasingumas byra ir viskas byra ir besikeičiantis pasaulis tėra tik destruktyvumo tramplynas. Net paties vaiko auklėjimas, toks įspūdis, kad sutvarkytas pagal senamadišką šeimos tradicijų santykį, atėjusį, sakyčiau, net iš puritoniškųjų XIX amžiaus laikų: „Kodėl šeimose išauga problemiški vaikai? Todėl kad pažeidžiama dviejų energijos srautų sąveika. Paprastai motina esti energijos atidavimo, nebaudžiamumo, pasitenkinimo, troškimų išsipildymo simboliu. Tai jaučiama pasąmoningai, biologiškai. O tėvas simbolizuoja troškimų tramdymą, jų apribojimą. Tėvas riboja ir baudžia, motina paglosto ir apgina. Tokioje šeimoje vaikas harmoningas, o jo dvasioje slypi daug meilės.“. (p. 422) Tai ką, grįžkime į XIX amžiaus šeimos sampratos laikus ir gyvenkime netobulėdami nė per nago juodymą? Galbūt. Juk kiek dabar daug skyrybų aplinkui, kiek pasimetusių vaikų, kurių tėvai keičiasi ir keičiasi. Tai visa karta, ateinanti visuomenė išaugs problematiška? Nemanau.

Šiaip visoje knygoje aprašomi įvairūs žmonių įvykiai, taikant karmos mechanizmą. Kartais mes net nesuvokiame, kad darydami neva gerą ir dorą iš tikrųjų žudome save ir aplinkinius, o darydami kažką neva blogą, tiesiog vykdome dievo valią, knygoje mokoma tai suvokti, suprasti savo ligų ir nelaimių priežastis. Yra nemažai pasamprotavimų apie bendrą žmonijos ir socialines klases, jų funkcionavimą, pvz.: „meno žmogus turi žengti visų priešakyje – jis juk aprašinėja dvasią. Kentėdamas ir kankindamasis jis visai visuomenei parodo, kas greitai ištiks ir visus kitus.“ (p. 428) „Bet kadangi blogis yra perdėtas gėrio garbinimas, jo sunaikinti neįmanoma. Blogis – tai mūsų aistros, tad bet koks stiprus prisirišimas, slopinantis meilę, virsta blogiu. Sunaikinti aistras ir troškimus įmanoma, bet tuomet numirsime ir mes, todėl pergalė prieš blogį – tai pergalė prieš savo aistras, tai kankinamas savęs transformavimas, o be meilės Dievui toks procesas būtų neįmanomas. Todėl realiame gyvenime ne visados viskas baigiasi laimingai“ (p. 430).

Šįkart daug cituoju, nes manau, kad knygoje yra begalės naudingos informacijos formuojant mūsų harmoningą gyvenimą. Visgi knygos pabaigoje Lazarevas pereina prie kur kas optimistiškesnių kalbėjimų apie žmonijos ir visos planetos išsaugojimą, kadangi Planeta ir mūsų energetika keičiasi. Vis kalbėdamas apie mūsų gyvenimo būdą iššaukiantį destrukciją, jis visgi skyrių pabaigoje pažymi, kad mato, jog ir pati Amerika ilgai buvusi Sovietų Sąjungos antiteze, pagaliau po truputį gręžiasi į dvasingumą, taip pradėdama lyginti visos Žemės žmonių energetiką į vienovę.

Įtariu, kad autorius rašydamas dvyliktąjį tomą net nenutuokė, kad šis – tai paskutinis tomas. Kiek žinau, po to Lazarevas pradėjo naują knygų ciklą, kaip auklėti vaikus ir t.t. Taigi paskutinė knyga tarsi turėjo būti apibendrinanti visų 15 metų jo darbo metų vaisius, tačiau kai kur man pasirodė šiek tiek papilstymas iš tuščio į kiaurą, juk esmė ta pati – mylėti, mylėti, mylėti. Tik naujos duodamos situacijos geriau įsisąmoninti pačiam skaitytojui ir pritaikyti tai praktiškai asmeninės dvasios evoliucijos eigoje. Veržimasis į Dievą tebėra ir tebebus pagrindinis žmogaus uždavinys.

Gaila, kad leidykla „Asveja“ nebeapsiėmė versti kito Lazarevo knygų ciklo, tačiau tai, ką daugeliui davė „Karmos diagnostika“, tikiu, tai buvo be galo įtaigu, stipru ir sukrečiančia. Aš pats šią knygą pradėjau skaityti penkiolikos metų ir pirmą kartą tada pajutau, kaip svarbu gyventi teisingai. Gal daugelis sakys, kad gyvenimas teisingai yra gyvenimas pagal Lazarevą, bet skaitant jo knygas, tik aklas žmogus nesupras, kad iš tikrųjų teisingas gyvenimas ne primestas autoriaus, bet tai gyvenimas pagal Meilę, kuri pranoksta viską.

Ir iš tikrųjų ši knyga ir visos „Karmos diagnostikos“ knygos tik patvirtina vieną ir tą patį – nieko Visatoje nėra galingesnio nei Dievas ir Meilė. Labai rekomenduoju visiems dvasios ieškotojams pirmiausia paskaityti Lazarevo tekstus, nes vakarietiškoji ezoterika tėra tik iliuzija, jog be pastangų gali gauti visko, ko tik nori. Viskam yra tam tikra kaina, o štai gyvenimiškos situacijos, kartais iki pat buitinių nuopuolių, tokių daug galima rasti „Karmos diagnostikoje“. Taip, tai sukrečia, gilu, pažadina ir ne viskas būna taip gražu ir miela, kaip Vakarų ezoterikoje, sakyčiau, Lazarevo knygas iš vis nepriskirčiau prie ezoterikos, tai nauja meilės ir gyvenimo filosofija. Skaitai knygą ir net nepajauti, kaip pradedi mąstyti pagal ją, atrinkti savo gyvenime situacijas ir pastebi, kaip viskas ima keistis. O ar viskas keičiasi į gerą, tai jau priklauso nuo jūsų ir tai, kaip jūs priimate informaciją.

Jūsų Maištinga Siela
Man parašyti galite: cirkininkas@gmail.com

2012 m. sausio 7 d., šeštadienis

Žiniasklaida - jau seniai pirmoji valdžios forma




Jūsų Maištinga Siela

Būti truputį šen ir būti visu savimi čia ir dabar. Kažkur sninga, Austrijoje ir Šveicarijoje, sako, tiek daug prisnigo, o man daugiau nieko nebelieka, kaip tikėti, būnant čia ir dabar. Juk negaliu būti Austrijoje ir viską patikrinti. Tai irgi tikėjimas. Tikėjimas žiniasklaidos balastu. Ir jeigu mes galime patikėti, kad ten iš tikrųjų yra labai daug sniego – juk nuotraukos ir visa kita, ir galime tikėti, kad šveicarai ten labai krykštauja, ypač provincija, kai pusnys tyliai apgaubia medines ir plastmasines palanges ir akimirkai užkonservuoja namuose jaukią žiemišką tylą, jeigu mes tuo galime patikė, tai kaip netikėsi, jei žiniasklaida teigia, kad Kosmose nėra gyvybės, kaip netikėsi ja, kad ji rašo, jog Kinijoje nebėra laisvų pandų?..

... ir tada suvoki, koks tu esi pažeidžiamas per informaciją. Kaip tave lengva kontroliuoti per propagandą, užtenka kažkam valdyti žiniasklaidos vairą ir mes lyg romūs avinėliais jais tikime, nes juk Austrijoje ir Šveicarijoje tikrai prisnigo ir kosmose nėra (ar tikrai?) gyvybės.

Kas iš tikrųjų yra tiesa? Sąžinė žiniasklaidoje tėra trukdis, žiniasklaida yra biznis, kaip turgus, kaip Maxima, kaip prekyba žmonėmis – ten tiesos tiek, kiek dykumoje tikrų oazių, o visa kita – miražai, miražai, miražai... Mokslas ir žiniasklaida jau kadaise peraugo tikrąją politiką, kuri tupi Seimo ir parlamentų vištidėse ir peri „tiesos ir teisingumo kiaušinius“. Žmonės valdomi per žinias ir tai kiekvienas nors kiek protaujantis žmogus gali pajusti.

Rinktis tenka mums, ką kramtyti, ką atryti, ką suvirškinti.
Taškas.

Jūsų Maištinga Siela
Man parašyti galite: cirkininkas@gmail.com