Filmas: "Kvepalai. Vieno žudiko istorija" / "Perfume: The Story of a Murderer"

Sveiki, skaitytojai!
 
„Bėk, Lola, bėk“ (1998) režisierius Tom Tykwer praeityje yra sukūręs ne vieną kino hitą, įskaitant ir jo bendradarbiavimą su seserimis Wachowski prie „Debesų žemėlapis“ (2012) projekto. Vis prisimenu savo vėlyvąją paauglystę, kai dar mokykliniais laikais teko skaityti rašytojo Patrick Suskind romaną „Kvepalai“. Absoliuti nostalgija. T. Tykwer ambicingai ekranizavo šį romaną pavadinimu „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ (angl. Perfume: The Story of a Murderer) (2006). Teko šį filmą matyti prieš 20 metų, vos kai tik jis pasirodė kino teatruose, ir nuo to laiko jis man kažin kaip įstrigo kaip viena geriausių visų laikų ekranizacijų. Taip, jeigu reiktų pasakyti kokią nors labai arti knygos esančią ekranizaciją, kaip pavyzdį visada prisimenu ne kokį Harį Poterį ar „Žiedų valdovą“, bet būtent filmą „Kvepalai. Vieno žudiko istorija.“
 
Filmas pasakoja apie žuvų turguje gimusį Žaną Batistą Genujį, kuris per plauką išlieka gyvas ir patenka į našlaičių namus. Filme vaizduojamas šiurkštus, purvinas ir dvokiantis XVIII amžiaus Paryžius, atmosfera perteikiama kaip 2006 metų filmui nepaprastai šlykščiai, o tai yra įtaigumo ženklas, bent jau man. Genujis, kaip jau daugelis iš jūsų žino, pasižymi antgamtiniu gebėjimu pajusti pačius subtiliausius kvapus, iš jų vaizduotėje komponuoti tokias variacijas, apie kurias to laikmečio kvepalų meistrai tegali pasvajoti. Galiausiai Genujis keliauja po Pietų Europą ir perpranta kvapų išgavimo meistriškumą. Jis bando išgauti jaunų ir nekaltų mergelių kūniškus kvapus, kurie sukuria magišką ir iš proto vedančius kvepalus, kurie paverčia atsiskyrėlį bene galingiausiu pasaulio valdovu...
 
Daug nesiplėtosiu. Filmas kino kritikų, mano nuostabai, buvo įvertintas labai drungnai. Kritika daugiausia sukosi aplink tai, kad filmas labiau vaizduoja formas, o ne turinį. T. Tykweriui pavyko meistriškai atkurti XVIII a. atmosferą, tačiau jis neišvengiamai prarado didžiąją dalį to tamsaus, filosofinio ir uoslės pojūčiu paremto vidinio pasaulio, kuris darė knygą tokia unikalumą. Dažniausiai žiūrovai kritikavo dėl to, kad neįmanoma perteikti paties kvapo ir jos galios, bet kaip tu tai padarysi kine? Netgi su šių dienų technologijomis? Nepaisant kritikos, man filmas net po 20 metų žiūrint antrąkart darė puikų įspūdį. Britų aktorius Ben Whishaw sukūrė nepaprastą vaidmenį, šiurpų antžmogį, kuris baugina savo blogio genijaus galiomis net ir šiaip vaizduotės stokojančius žiūrovus.
 
Filme pasirodo kino legendos – Dustin Hoffman ir Alan Richman. Veikėjai stilizuoti, ekspresyvūs, šiek tiek primintų kokio „Guliverio kelionės“ personažus, tik režisierius labiau ryškina tą tamsiąją erotiškumo atmosferą, bauginančius Paryžiaus priemiesčius ir bažnyčios galią. Taip, kai kas galbūt gali pasirodyti komiškai perspausta, pvz., kardinolo infantiliški rėksmai. Daug kas kritikavo pabaigos orgijų sceną, bet ji man visame filme viena įspūdingiausių, atskleidžianti sociumo bejėgiškumą prieš antžmogį. Kai kurios scenos teatrališkai dekoruotos, bet kaip jos tinka šiam filmui! Taigi, filmas man vis neprarado žavesio net ir po tiek laiko.
 
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 56/100
IMDb: 7.5
 
Maištinga Siela

Filmas: "Po vedybų" / "Efter brylluppet" / "After The Wedding"

 Sveiki,

 

Vis rečiau surizikuoju pažiūrėti filmą, sukurtą seniau nei 2012 metais! Tačiau tie, su kuriais jau rizikuojamu, beveik neabejoju, kad bus geri. Panašiai nutiko ir su danų režisierės Susanne Bier filmu „Po vedybų“ (dan. Efter brylluppet) (2006), pastaroji kūrėja, mano akimis, jau kaip režisierė patikrinta laiko. Jos filmai „Geresniame pasaulyje“ (2010), „Tai, ką mes praradome“ (2007) paliko apmąstymų. Žiūroviškesnio kino žiūrovai turėtų ją prisiminti iš mistinio fantastinio filmo „Paukščio narvelis“ (2018) su Sandra Bullock. Kita vertus, Susanne Bier geriausiai sekasi dirbti ne su amerikietiškomis kompanijomis, bet būtent su danų aktoriais savo autoriniuose filmuose, dėl ko, žinoma, ją ir pradėjo vertinti visas pasaulis. Šiuo metu autorė kuria neblogus ir kokybiškus amerikietiškus serialus, prieinamus legaliai populiariose platformose.

 

Filmas „Po vedybų“ pačioje Danijoje buvo be galo populiarus ir įvertintas Europoje, pretendavo į „Oskarą“ kaip geriausias užsienio šalių filmas. Nebuvau žiūrėjęs šio filmo. Susigundžiau absoliučiai dėl režisierės S. Bier ir dėl to, kad tai danų kinas, kuriame (OMG!) vaidina šiuolaikinio danų (ir ne tik!) kino gyva legenda Mads Mikkelsen, su kuriuo sunkiai praleidžiu bet kokį filmą.

 

Filmas pasakoja kone muilo operos siužetų vertą istoriją. 20 metų Indijoje prasibastęs ir spalvingą nuo alkoholiko iki indų beglobiams vaikams atsidavusio mokytojo nugyvenęs gyvenimą vyras labdaros tikslais grįžta į Daniją, kad išpeštų pinigų vaikams. Verslo sandėris su išpuikusiu verslininku ir labdaros steigėju nesiseka, tačiau jis pakviečia Jakobą į savo dukters vestuves. Neturėdamas ko prarasti, jis sudalyvauja ir sužino, jog labdaros steigėjo žmona iš tikrųjų prieš dvidešimt metų buvusi jo paliktoji, o besituokiančioji – jo dukra... Išties seriališkai suveltas siužetas, kuriame pilna paradoksų ir iš pirmo žvilgsnio atrodo netgi siužetiškai nuobodoka, nes primena tuos romanus po 2.50 eurų minkštais viršeliais iš spaudos kioske.

 

Bet! Žiūrisi tikrai neblogai, netgi įtraukiai, nes daug ką atperka puiki, juslinga, poetiška S. Bier režisūra, kuri bando į danų kultūrinius turtuolių asmeninius skandalus įpinti indiško hipnotizuojančio pulso. Operatoriaus dinamiškas darbas, vingri ir judri kamera padeda sujungti Indiją ir Daniją savitai. Tiesa, net nepasakytum, kad filmą režisavo moteris, nes puikiau už moterų charakterius perteikti vyrų pasaulio niuansai. Aišku, juntamas 2000-ųjų europietiško kino stacionaresnis stilius, tačiau nuo to nesižiūri prasčiau. Filmas nei šokiruoja, nei iškelia kokias nors nematytas problemas, tačiau nuo antros filmo pusės stebino dviejų vyrukų sandorių ir santykių gludinimas, kuris priminė tuos perdėtai didaktiškai altruistiškus amerikietiškus filmus, tačiau visa ta situacija įvilkta į kiek kitokį, sakyčiau, daniškai europietišką modelį ir dėl to pakylama į aukštesnį atmosferos lygį. Ir žinoma, jeigu dar abejojate žiūrėti, tai verta dėl šių aktorių magiškos trijulės: Mads Mikkelsen, Rolf Lassgard, Sidse Babett Knudsen. Pastarųjų veidus, žvilgsnius atsiminsite ir kitą dieną.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Išganytojo aikštė" / "Plac Zbawiciela"

 

Sveiki,

Norėdami pamatyti ir patirti gerą filmą, tikriausiai beveik niekada neapsiriksite, jeigu pasirinksite šiuolaikinį lenkų kiną. Vieną geriausių savo laiku lenkų kino juostų sukūrė Joanna Kos-Krauze su savo sutuoktiniu Krzysztof Krauze „Išganytojo aikštė“ (lenk. Plac Zbawiciela) (2006). Istorija pasakoja apie jauną sutuoktinių ir dviejų mažamečių sūnų šeimą, kuri didmiesčio naujai statomame rajone su 20 metų paskola nusiperka butą, tačiau, statyboms įpusėjus, įmonė paskelbia bankrotą, o bankas surengia naują aukcioną, kad butų savininkai galėtų iš naujo išsipirkti tą patį butą, kai tuo tarpu dar 20 metų teks mokėti paskolą už nieką. Jaunoji šeima kol kas glaudžiasi pas vyruko motiną, kuri arti pensinio amžiaus ir jaučia atsakomybę už sūnaus laimę, todėl sprendžia jaunosios šeimos problemas...

Filmas kaip Žemaitės apsakymas „Marti“. Nepalioviau galvoti, kiek panašumų turi, sakykim, XX amžiaus pradžios apsakyme vaizduojama aplinka su šiuolaikine lenkų socialine realybe. Nors filmas prasideda gana lengvai ir mes regime gana tvirtą jauną šeimą, kuri turi visas galimybes išsikapanoti, bet netrukus gyvenimas ima blogėti. Nuo jaunosios šeimos modelio krypstama prie marčios ir uošvienės buitinių konfliktų. Jaunoji Beata rūpinasi savo vaikais, bando susirasti darbą, o kietaširdė uošvienė nuolat jai priekaištauja, primetinėja savo taisykles ir, jeigu iš pradžių lengva žiūrėti į tuos buitinius konfliktus, nejučia žiūrovas susitapatina su sudėtinga jaunosios šeimos problema, ypač Beatos padėtimi. Marti turi paklusti, tačiau diena iš dienos jaučia vis didesnė neapykantą iš uošvienės, tačiau nieko pakeisti negali.

Žiūrovas (nori to, ar nenori) yra priverstas gailėti jaunosios šeimos. Ne ką įdomesni ir sutuoktinių santykiai, kurie, atrodo, jaunąją Beatą palaikė, tačiau įvykus dar aštresniems buitiniams konfliktams, Beata su vaikais laikinai išsikrausto iš namų, o vyras Bartekas net nesirūpina savo žmona ir vaikais. Tikras šiuolaikinis lenkų Vingių Jonas. Galiausiai Beata trokšta suvienyti šeimą vardan vaikų, tačiau Bartekas jos jau nebenori, Beatai prasideda gili depresija, nuo jos nusigręžia visi ir šioji lieka vienui viena. Aišku, filmo pradžioje jau pateikiamas šios istorijos finalas ir visą filmą galima tik lenkti pirštelius skaičiuojant Beatos patirtus smūgius iki tragedijos.

Vis galvojau, ar nebus Almos Bružaitės (kažkada per Lietuvą nuvilnijusios vaikžmogžudės istorijos analogija), neatskleisiu kuo viskas baigėsi, tačiau pats filmas perteiktas gana aštriai ir vykusiai, atpažįstame skurstančios ir mokesčiais apkrautos vidurinės klasės žmones. Manau, ne vienas su panašiomis situacijomis susidūrė ir Lietuvoje, kada socialinė nelygybę, banko savivališka sistema ir „legalūs“ bankrotai, po kuriais slepiasi tiesiog makleriai, iš esmės sugriauna ištisus šeimų gyvenimus. Žiūrėdamas filmą apmąsčiau, kaip svarbu šeimai yra turėti lyg arklius į saugų darbą įkinkytus tėvus, kaip sunku šiuolaikiniame pasaulyje apskritai jaunai šeimai turėti vaikų, nes beveik visi socialiniai parametrai, jeigu tu nesi sėkmingas (o visi juk tokie negali būti, pripažinkime), gniuždo žmones.

Čia galima paanalizuoti ir Barteko poziciją, apie Beatos bejėgystę, apie jaunos šeimos kūrimo saugiklius visuomenėje bei motinos ir sūnaus toksišką ryšį, galiausiai nulėmusį istorijos baigtį. Manau, į šią šaltą buitinę dramą įeina daug realijų, kuriose kartais žmonės jaučiasi kaip padėtyje be išeities. Žinoma, galima smerkti Beatos pasirinkimą, tačiau, o ką kiekvienas darytume mes, kai jautri ir palūžusi moteris be išsilavinimo atsiduria gatvėje? Šiame filme erzino tik vienas dalykas, tas baisus garso takelis, veikiantis kaip užsklandėlės tarp scenų. Na kam taip reikėjo dailiai riekelėmis sukapoti istoriją su „muzikinėmis atvirutėmis“, kurios gal ir sušvelnino šios istorijos tonaciją, bet pavertė filmą, prikrautą pirmojo dešimtmečio kino kliše, kurią dažnai regėdavau, pvz., estų filmuose. Visgi filmas vykęs, įdomus, jautrus ir aktualus šiandien.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didysis Ketvirtadienis" / "Maundy Thursday" / "Urideul-ui haengbok-han shigan"

Sveiki

Pietų Korėjos melodrama „Didysis Ketvirtadienis“ (angl. Maundy Thursday) (2006) tikriausiai daugelį žiūrovų nepaliko abejingų – tą rodo aukšti internetiniai vertinimai, neprasti pagiriamieji komentarai, tačiau su azijietišku kinu esu labai atsargus ir retai jį žiūriu. Visgi šįkart surizikavau pažiūrėdamas rekomenduojamą senesnio „sukirpimo“ azijietiška filmą apie turtuolę savižudę ir kalinį mirtininką...

Biblijiniuose rėmuose visiškai žemiškos nuodėmės. Du problemiški suaugę žmonės vaduojasi iš destruktyvios praeities, tačiau vienas prisiviręs košės tiek, kad jau niekas nebepadės – vyrukas laukia paskutiniosios egzekucijos dienos, tačiau jį pradeda lankyti simpatiška puikaus balso savininkė mergina, kuri trokšta mirti, nes nekenčia motinos, kuri neužstojo jos, kai ši patyrė skriaudą... Žodžiu, visas kraitis komplikuotų veikėjų, kurie suranda bendrystę, kuri kitomis aplinkybėmis tikriausiai neįmanoma.

Aišku, filmas sukurtas ganėtinai sentimentaliam lygmenyje – paveikti žiūrovų jausmus, jį pravirkdyti „iš kojų verčiančiu“ siužetu ir parodyti, kad jo gyvenimas yra kur kas geresnis už filmų herojų. Visgi filmas ganėtinai tiesmukas, jau matyti siužetai, kad ir kur kas geresniame amerikietiškame filme „Mirtininkas eina“ (1995) ar „Žalioji mylia“. Azijietiškame filme dar mezgasi ir romantiniai simpatiški santykiai, tačiau velnių norisi duoti už sentimentalią ir pernelyg didaktinę režisūrą, kuri šiek tiek dvelkia bedvasiškumu ir sintetika, perdėta krikščioniška sugestija, pavyzdžiui, kai ateina su mirtininku pasimatyti nužudytos dukters motina ir krikščioniškai atitalžo žudiką, o po to pasako, kad atleidžia – absoliutus netikras krikščioniškų vertybių teatras, kuris neturi realumo lygmens... Na, nė gramo nepatikėjau veikėjų išgyvenimais, net kai azijietė motina suduoda pro šalį (akivaizdžiai netikroviška!) dukrai per skruostą ir šioji kvailai bando suvaidinti verksmą... Kažkas šiame filme neveikia, nors tai ir bestselerio romano ekranizacija, tačiau, mano supratimu, gurmaniško kino lygmens nepasiekia ir lieka kažkur žemiau „Užrašų knygutės“ kartelės neišrankiems ir sentimentaliai atskleistų problemiškų žmonių istorijų žiūrovams...

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Metų laikai" / "Iklimler" / "Climates"

Sveiki,

Vienas žymiausių ir labiausiai pripažintų turkų režisierių Nuri Bilge Ceylan‘as vis dar po šio Kino pavasario ir jo pribloškiamai filosofinio realistinio filmo „Laukinė kriaušė“, kuris man niekaip neišeina iš atminties, paskatino pažiūrėti dar nematytus jo darbus. Šįkart vieną senesnių jo darbų pavadinimu „Metų laikai“ (turk. Iklimler) (2006), kuris pasakoja apie vienišą vyrą, kuris niekaip neįstengia sukurti šeimos, todėl blaškosi tarp moterų. Jo blaškymąsi emocionaliai iliustruoja besikeičiantys metų laikai ir skirtingos meilės paieškos scenos.

Prisipažinsiu, kad buvau nusiteikęs išties daug prastesniam N. B. Ceylano filmui nei „Laukinė kriaušė“ ar Auksine palmes šakele pelniusiam „Žiemos miegas“ (2014) ar tas pats „Trys beždžionės“ (2008) irgi kadaise matytas per Kino pavasario festivalį. Ypač mėgstu filosofines gelmes siekiančius filmus, kurie nepraranda realizmo pasakojimo plotmės, kur iš veikėjų veiksmų ir veido krūpčiojimų galima pasidaryti atskiras potekstes... Taigi panašaus braižo tikėjausi ir iš „Metų laikų“. Tiesą sakant, tą ir gavau, tačiau šiame filme režisierius dar nėra savo didžiausios kūrybinės galios zenite, atrodo, kiek plokštesnis. Ypač užsižaidžia simboliais ir ištęstais liūdnais filmo pradžios kadrais, kada griūvančių santykių apsuptyje porelė klajoja po griuvėsius... Netgi pamaniau, kad vėlei žiūriu labai panašią Angelina Jolie ir Brad Pitt filmo „Prie jūros“ versiją ir vėlei teks iškęsti tas tylias santykių erozijos pauzes. Bet po 15 minučių kankynės pamažu ima ryškėti senojo gerojo Ceylano režisūros kontūrai. Beje režisierius pats šiame filme atlieka pagrindinį vaidmenį kartu su žmona.

Už ką mėgstu filmą „Metų laikai“? Už tą nepakartojamai menišką ir įtampos kupiną sekso sceną, kai vyras grįžta pas buvusią meilužę ir bando ją pašerti riešutais, o viskas baigiasi žvėrišku seksu ant grindų, kur nesuprasi, ar tai toks aistros protrūkis, ar jau prievartos aktas... Tokia galinga toji scena leido man prisiminti David Lyncho filmą „Blue Velvet“ (1986), kuriame pro durų plyšį su vienu iš veikėjų taip pat stebime keistą sadistinių pakraipų sekso sceną... Visa kita „Metų laikuose“ truputį blyšku. Pagrindinis klausimas: ko reikia tam vyrui? Ko jis tose moteryse tikisi? Seksualinių motyvų? Gavęs sekso, jis vėl lekia pas kitą ir taip kaip voverė viename rate. Tačiau akivaizdu, kad už trumpalaikio pasitenkinimo esti kažin kokia kita prasmė, kurią nori atskleisti Ceylanas. Ir tą prasmę, manau, kiekvienas žiūrovas susikurs pats.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mergina, keliaujanti laiku" / "The Girl who leapt through time" / "Toki o kakeru shôjo"

Sveiki,

Tais retais atvejai, o gal jau nebe, mėgstu pažiūrėti japonų animacinius filmus, nes jie gerokai skiriasi nuo vakarietiško mentaliteto. Panašu, kad pasirinkdamas filmą „Mergina, keliaujanti laiku“, kai kur verčiama kaip „Mergina, keliavusi laiku“ (angl. The Girl Who Leapt Time) (2006). Filmas animuotas ir adaptuotas pagal kultinį japonų romaną tuo pačiu pavadinimu. Man žinoma, kad pagal jį vienu metu buvo sukurtas net vaidybinis mini serialas, o kaip filmas netgi turi kelias versijas – 1983 ir 2010 metais, tačiau vaidybinės versijos netapo tokiais populiariais ir kokybiškais kūriniais, kaip antai šis animacinis filmas.

Istorija pasakoja apie paauglę mokinukę, kuri netyčia ima keliauti laiku ir tuo mėgaujasi, kol galiausiai supranta, kad padarytų dalykų nebegalės atitaisyti, nes jos kelionės išeikvotos... Atsargiai su stebuklais, nes jie gali pasibaigti. Iš tikrųjų filmu suabejojau, nes pati pradžia gan nuobodoka – tipiniai paauglių personažai, tipinės mokyklinės problemos... Kažkaip man suaugusiam toji duona jau atsibodusi, bet, laikui bėgant, atsiranda tie mistiniai laiko šuolio mechanizmai, kurie iš esmės priminė kai kuriuos vaidybinius fantastinius amerikiečių filmus su specialesniais efektais.  

Taip, ir šis japonų filmas išlaiko tą man mėgstamą disbalansą tarp įmantrios vien nuotykių prisodrintos formos ir žmogiškųjų vertybių išbandymais. Toks filmas itin tinka visai šeimai, paaugliams kaip ugdomasis animacinis menas, kada turinys ir forma iš esmės papildo vienas kitą ir išskleidžia pozityvumą. Galbūt dėl kai kurių mokyklinių niuansų, paaugliškojo pasaulio probleminio vaizdinio šis filmas mažiau patiks suaugusiems, bet vis prisimenu savo vaikystę ir pagalvoju: jeigu man būtų parodę kokį nors panašų filmą, viskas gal būtų kiek kitaip. Taigi filmas palieka gan neblogą įspūdį.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb:7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Beprotiška trauka" / "Nenugalima" / "Irresistible"

Sveiki, skaitytojai,

Jeigu ne aktorė Susan Sarandon, tikriausiai šio trilerio net nebūčiau pastebėjęs. Šiaip mėgstu gerus trilerius, tik paskutiniu metu kažkaip jų beveik nebematau. Ann Turner sukurtas filmas „Beprotiška trauka“ dar kai kur verčiama kaip „Nenugalima“ (angl. Irresistible) (2006) ir tikriausiai šis pavadinimas būtų kur kas geresnis.

Istorija, nereikia nieko čia slėpti, nuo pat pirmųjų kadrų atrodo kaip mažo biudžeto projektėlis su kviestinėmis mega Holivudo žvaigždėmis. Vien jau Emily Blunt ar Sem Neill išvysti tikriausiai norėtų daugelis jų gerbėjų. O istorija pasakoja apie dailininkę, kuriai ima pamažu važiuoti stogas, kai namuose dingsta daiktai, jai atrodo, kad ją nuolat persekioja, o netrukus pati ima įtarinėti ir persekioti kitus. Kitą vertus, viensiužetinė linija laikosi vien ant spėlionių: ar S. Sarandon veikėja iš tikrųjų kuoktelėjusi, ar ją iš tikrųjų persekioja jaunutė potenciali vyro meilužė, o gal pats vyras trokšta atsikratyti žmonos? Iš tikrųjų daugiau filme perspektyvų ar variantų tikriausiai ir nerasite dėl pakankamai ribotai išplėtoto scenarijaus.

Aktoriai geri, tačiau filmo režisūra nelabai leidžia pasireikšti jų meistriškumui. Nors S. Sarandon vaidmuo iš visos trijulės sudėtingiausias ir buvo galima šį bei tą daugiau išspausti, tačiau, rodos, kino kūrėjams nepavyko pasinaudoti aktorės potencialumu dėl pernelyg standartinio žvilgsnio į šį kino projektą, kuriam, sakyčiau, paprasčiausiai pritrūko ambicijų, užsispyrimo ir kūrybiškumo. Taigi tai filmas, kuris labai greitai pasimirš, nes tokių yra šimtai.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nepatogi tiesa" / "An Incovenient truth"

Sveiki,

Žmonės vis labiau atsigręžta į globalines problemas, o dokumentinių filmų, kurie iš pažiūros supažindina su Žemės planetos trapia pusiausvyra, kasmet pasirodo dešimtimis – vieniems ši dokumentika įdomi, kitiems – geriau pažiūrėti naująją „Sostų karų“ seriją... Štai vienas iš tokių jau senesnių dokumentinių filmų yra „Nepatogi tiesa“ (angl. An Incovenient Truth) (2006), kurį režisavo žemės aplinkai neabejingas įtakingasis Al Gore.

Kalbant apie filmą, atrodo, kad jis pasaldintas. Nors jame vaizduojamas Al Gorės kelias į politiką, kad galėtų rūpintis globaliniais dalykais – ir jo pralaimėjimas, iš kitos pusės jis supažindina su Žemės pusiausvyros dėsniais ir grafiškai bei vizualiai pristato, kas nutiks (jau vyksta), kai ištirps ledynai, pasikeis vandenynų srovės ir t. t. Iš esmės filmas mažabiudžetis, todėl didžioji jo dalis visgi man primena ne išsamią dokumentinę studiją, bet auditorijoje nufilmuotą paskaitą, kuri turi dokumentinių filmo intarpų su atskiromis šalutinėmis istorijomis. Jeigu filmą žiūrėčiau ir žinočiau labai mažai apie Žemės klimato kaitą, filmas būtų padaręs kur kas didesnį įspūdį.

Filmas didelio įspūdžio nepadarė, tačiau neabejoju, kad savu metu, kai filmas vos tik pasirodė, jis turėjo lemiamos įtakos, kalbant apie klimato kaitą. Šiandien retrospektyvoje regiu ir kokybiškesnių ir aštriau sukaltų dokumentinių filmų šiomis problemomis. Ypač kažkada labai sukrėtė „Namai“ (2009), na, o šiandien „Nepatogi tiesa“ jau yra sulaukusi ir naujojo tęsinio, kurį galbūt vieną dieną pažiūrėsiu.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bela" / "Bella"

Sveiki, 

Perspektyvaus meksikiečių režisieriaus Alejandro Monteverde filmas „Bela“ (ispan. Bella) (2006) daugeliui žiūrovų visgi patiko. Nors po „Bela“ beveik tik po dešimties metų jis pristatė kitą filmą „Mažas berniukas“ (2015), kurį kino kritikai praktiškai sunaikino. „Bela“ – tai, rodos, tipinė istorija, kurioje iškeliamos Lotynų Amerikos socialinės problemos: žūtbūt gauti Majamyje darbo ir bučiuoti šeimininkams kojas, kad leidžia dirbti – primena dešimto dešimtmečio Lietuvą užpuolusias meksikiečių muilo operas. Šį įspūdį sustiprina ir jaunos merginos Ninos, atleistos iš darbo, nepavydėtina situacija: bedarbė, be šeimos ir dar nėščia...

Iš esmės siužetas gana nuspėjamas. Paskui Niną seka jaunas virtuvės šefas, norėdamas atpirkti savo praeities klaidą, todėl jo perdėtas gerumas ir altruizmas iš esmės pateisintas, bet, pripažinkime, filmas labiau primena pasaką, kur lotynų amerikietei nuskyla, nes „gerasis elfas“ seka paskui ją, galiausiai tiek vienam, tiek kitam praeities klaida atsiperka su kaupu ir viskas baigiasi kaip gražioje svajonėje be didesnės provokacijos ar apmąstymų, tarkime, neseniai matytas meksikiečių filmas „Mis Bala“ tiek siužetu, tiek istorija atrodo kur kas patrauklesnis. Dar geriau pamąsčius, filmas atrodo angažuotas savo socialine atmosfera ir kultūra, kuri neatsiejama nuo skurdo, bet „išlupus“ istorijos vingį ir perkėlus, tarkime, į kokį Niujorką, filmas dar labiau suplokštėtų ir tiesiog taptų dar viena nykia ir pigia atpirkimo istorija...

Visgi bravo filmo operatoriui ir režisieriui, kurie gražiai sukomponavo siužetą, o kameros darbas ne saldus ir pakankamai dinamiškas, tačiau techniniai dalykai negali atpirkti pačios istorijos plokštumos. Net neabejoju, jog toks šviesus ir dirbtinio konstrukto filmas labai patiks „teisingo gyvenimo“ stabmeldžiams, pvz., kokioms užkietėjusioms super mamytėms, serialų mėgėjams. Nesakau, kad tokio kino nereikia, priešingai – tos gražios istorijos išties nuskaidrina ir priverčia tikėti geresniu gyvenimu, tačiau būsiu tikriausiai išaugęs iš tokio kino.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gidas, kaip atpažinti savo nuodėmes" / "A Guide to Recognizing Your Saints"

Sveiki, skaitytojai, 

Tamsūs ir niūrūs filmai apie gatvių gaujų karus patraukia ne vieną „mačistinį“ žiūrovą, tačiau kažin, ar filmas „Gidas, kaip atpažinti savo nuodėmes“ (angl. A Guide to Recognizing Saints) (2006) yra toks „mačistinis“, kokį trokštų pamatyti užkietėjęs vyrukas, kurio nuomone, kad geras filmas yra tas, kuriame, atsipratau, – šūdas ir kraujas taškosi karo zonoje. Nors šiame filme tiek fizinio, tiek psichologinio smurto netrūksta, juosta absoliučiai turi biblijines prasmes – tėvo ir sūnaus atleidimas vienas kitam, šeimos svarba, draugystė, pasiaukojimas ir kas tik nori, kas iš esmės filmą išgrynina – potekstės už kadro.

Filmo struktūra, kaip ir dera „sūnui palaidūnui“, pasakojama iki „šeimos išdavystės“ t. y. 1986 metai iš spalvotojų kvartalo, kur paaugliai imituojantys suaugusiųjų gyvenimus net svetimą šunį ant savo kvartalo šaligatvio laiko savo nuosavybe. Paauglystės klaidos atrodo „kietos“ ir tamsios – tas filme labai jaudina ir kažkaip imi džiaugtis ta tamsuma ir depresyvia paauglį traumuojančia kasdienybe, kad net imi svarstyti, ar čia ne kažkokia mistika, kad jaunuolis trokšta geresnio gyvenimo, nors visą gyvenimą tematė tik „geriausią draugą“ Antonijų ir jo tėvo paliktas mėlynes? Iš kur tiek režisūrinio potencialo kone bibliškai per tą tamsumą rasti pagrindiniame personaže aplinkai prieštaraujantį baikštumą.

Pagrindinius vaidmenis sukūrė mano mėgstamas Robert Downey Jr., kuris kaip ir filme „Teisėjas“ iš esmės yra svarbi šachmatų figūra atskleidžiant tėvo ir sūnaus santykius, grįstus tiek kartų nesusikalbėjimu, tiek fanatiškomis tėvo kulto taisyklėmis, paminančiomis švelnumą ir meilę. Tiesą sakant, gerai pasirodė ir Channing Tatum bei Shia LaBeouf, o filmas, kad ir slegiantis, jis slegia išties gerai, kaip ir privalu geram filmui – nepataikauti, o pasakoti ir provokuoti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela