Filmas: "Visos mūsų baimės" / "Wszystkie nasze strachy"

 

Sveiki,

Jau kuris laikas šis filmas „stovėjo“ eilėje dėl vienos labai paprastos priežasties. Jame pasirodo tikriausiai vienas įdomiausių ir talentingiausių lenkų kino aktorių Dawid Ogrodnik, kuris kine sukūrė ne vieną labai įsimintiną vaidmenį. Vienas naujausių jo vaidmenų filme „Visos mūsų baimės“ (lenk. Wszystkie nasze strachy) (2021) pasakoja apie provincijoje gyvenantį menininką ir LGBTQ aktyvistą Danielių. Tas, kas žino Lenkijos politiką ir įsigalėjusias bažnyčios struktūras, tas žino, jog būti gėjumi ar lesbiete šioje šalyje yra ne ką lengviau nei Lietuvoje, o čia dar turime Danielių, atvirą provincijos gyventoją, kuris ant savo firminių treningų prisiuvo LGBTQ vaivorykštę taip kaimo ūkininkams demonstruodamas savo tapatybę.

Ši istorija tikra, mat, toks Danielius iš tikrųjų egzistuoja, nesunkiai galite paguglinę rasti tikrojo Danieliaus fotografijų ir pasiskaityti apie jo meną, eksponuojamą Varšuvoje. Visgi kaimo gyventojai, nors ir vadina Danielių pederastu, toleruoja jo tapatybę tik dėl to, kad Danielius uolus katalikas, jis priklauso vietos vaivorykštės katalikų bendruomenei, kiekvieną sekmadienį lanko mišias, eina išpažinties. Nepaisant visko, pačioje Lenkijoje ši katalikų bendruomenė nemažai kritikuojama, vadinama nukrypimu nuo tikrojo tikėjimo ir daug kas norėtų, jog jie savęs nesietų su Kristaus mokymu. „Visos mūsų baimės“ šiame politiniame ir socialinio susipriešinimo fone pasakoja apie Danieliaus geros draugės savižudybę. Patyrusi eilinį pažeminimą dėl savo lytinės orientacijos jauna mergina pasikaria atokiame miškelyje. Danielių tai galutinai traumuoja, todėl jis organizuoja Kristaus eiseną pagerbti savo draugę, tačiau vietos gyventojai ne labai nori prisidėti prie jo sumanymo ir yra nusižudžiusią draugę kaltinti dėl atvirumo nei tuos homofobus, kurie iš jos tyčiojosi.

Iš tikrųjų visa likusi filmo dalis pasakoja apie tai, kaip Danielius nukerta medį, ant kurio pasikorė draugė, padaro iš jo kryžių ir skandalingai sudalyvauja Varšuvos meno parodoje. Puikus Dawid Ogrodniko pasirodymas, istorija daugiau nei keista, net sunku patikėti, jog kažkas panašaus vyko Lenkijoje. Tačiau tenka pripažinti, jog pats filmas siužetiškai išskydęs. Galiu tik numanyti, kaip sunku Lenkijoje kinu byloti LGBTQ temomis, kiekvienas toks bandymas sulaukia religinių fanatikų aršių protestų, tačiau menas tikriausiai vienintelis visuotinis būdas byloti apie traumuojančias šių žmonių patirtis. Visgi tenka pripažinti, kad iš šio filmo tikėjausi daugiau. Keistas ir liguistas Danieliaus įtikėjimas prieštaringai jungia LGBTQ ir katalikų bendruomenę, o jo troškimas išpirkti kaltę ir tampyti Varšuvoje sukonstruotą kryžių atrodo mažų mažiausiai neorganizuotas ir pakrikusių nervų žmogaus performansas. Manęs asmeniškai neįtikino pagrindinio veikėjo nuoširdi atgaila ir gyvuliškas užsispyrimas tapti šventesniu už kitus, tačiau tikiu, kad šioji istorija pačioje Lenkijoje sukėlė nemažą atgarsį.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išganytojo aikštė" / "Plac Zbawiciela"

 

Sveiki,

Norėdami pamatyti ir patirti gerą filmą, tikriausiai beveik niekada neapsiriksite, jeigu pasirinksite šiuolaikinį lenkų kiną. Vieną geriausių savo laiku lenkų kino juostų sukūrė Joanna Kos-Krauze su savo sutuoktiniu Krzysztof Krauze „Išganytojo aikštė“ (lenk. Plac Zbawiciela) (2006). Istorija pasakoja apie jauną sutuoktinių ir dviejų mažamečių sūnų šeimą, kuri didmiesčio naujai statomame rajone su 20 metų paskola nusiperka butą, tačiau, statyboms įpusėjus, įmonė paskelbia bankrotą, o bankas surengia naują aukcioną, kad butų savininkai galėtų iš naujo išsipirkti tą patį butą, kai tuo tarpu dar 20 metų teks mokėti paskolą už nieką. Jaunoji šeima kol kas glaudžiasi pas vyruko motiną, kuri arti pensinio amžiaus ir jaučia atsakomybę už sūnaus laimę, todėl sprendžia jaunosios šeimos problemas...

Filmas kaip Žemaitės apsakymas „Marti“. Nepalioviau galvoti, kiek panašumų turi, sakykim, XX amžiaus pradžios apsakyme vaizduojama aplinka su šiuolaikine lenkų socialine realybe. Nors filmas prasideda gana lengvai ir mes regime gana tvirtą jauną šeimą, kuri turi visas galimybes išsikapanoti, bet netrukus gyvenimas ima blogėti. Nuo jaunosios šeimos modelio krypstama prie marčios ir uošvienės buitinių konfliktų. Jaunoji Beata rūpinasi savo vaikais, bando susirasti darbą, o kietaširdė uošvienė nuolat jai priekaištauja, primetinėja savo taisykles ir, jeigu iš pradžių lengva žiūrėti į tuos buitinius konfliktus, nejučia žiūrovas susitapatina su sudėtinga jaunosios šeimos problema, ypač Beatos padėtimi. Marti turi paklusti, tačiau diena iš dienos jaučia vis didesnė neapykantą iš uošvienės, tačiau nieko pakeisti negali.

Žiūrovas (nori to, ar nenori) yra priverstas gailėti jaunosios šeimos. Ne ką įdomesni ir sutuoktinių santykiai, kurie, atrodo, jaunąją Beatą palaikė, tačiau įvykus dar aštresniems buitiniams konfliktams, Beata su vaikais laikinai išsikrausto iš namų, o vyras Bartekas net nesirūpina savo žmona ir vaikais. Tikras šiuolaikinis lenkų Vingių Jonas. Galiausiai Beata trokšta suvienyti šeimą vardan vaikų, tačiau Bartekas jos jau nebenori, Beatai prasideda gili depresija, nuo jos nusigręžia visi ir šioji lieka vienui viena. Aišku, filmo pradžioje jau pateikiamas šios istorijos finalas ir visą filmą galima tik lenkti pirštelius skaičiuojant Beatos patirtus smūgius iki tragedijos.

Vis galvojau, ar nebus Almos Bružaitės (kažkada per Lietuvą nuvilnijusios vaikžmogžudės istorijos analogija), neatskleisiu kuo viskas baigėsi, tačiau pats filmas perteiktas gana aštriai ir vykusiai, atpažįstame skurstančios ir mokesčiais apkrautos vidurinės klasės žmones. Manau, ne vienas su panašiomis situacijomis susidūrė ir Lietuvoje, kada socialinė nelygybę, banko savivališka sistema ir „legalūs“ bankrotai, po kuriais slepiasi tiesiog makleriai, iš esmės sugriauna ištisus šeimų gyvenimus. Žiūrėdamas filmą apmąsčiau, kaip svarbu šeimai yra turėti lyg arklius į saugų darbą įkinkytus tėvus, kaip sunku šiuolaikiniame pasaulyje apskritai jaunai šeimai turėti vaikų, nes beveik visi socialiniai parametrai, jeigu tu nesi sėkmingas (o visi juk tokie negali būti, pripažinkime), gniuždo žmones.

Čia galima paanalizuoti ir Barteko poziciją, apie Beatos bejėgystę, apie jaunos šeimos kūrimo saugiklius visuomenėje bei motinos ir sūnaus toksišką ryšį, galiausiai nulėmusį istorijos baigtį. Manau, į šią šaltą buitinę dramą įeina daug realijų, kuriose kartais žmonės jaučiasi kaip padėtyje be išeities. Žinoma, galima smerkti Beatos pasirinkimą, tačiau, o ką kiekvienas darytume mes, kai jautri ir palūžusi moteris be išsilavinimo atsiduria gatvėje? Šiame filme erzino tik vienas dalykas, tas baisus garso takelis, veikiantis kaip užsklandėlės tarp scenų. Na kam taip reikėjo dailiai riekelėmis sukapoti istoriją su „muzikinėmis atvirutėmis“, kurios gal ir sušvelnino šios istorijos tonaciją, bet pavertė filmą, prikrautą pirmojo dešimtmečio kino kliše, kurią dažnai regėdavau, pvz., estų filmuose. Visgi filmas vykęs, įdomus, jautrus ir aktualus šiandien.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ikaras. Mieteko Košo legenda" / "Ikar. Legenda Mietka Kosza"

 

Sveiki,

Mėgstantiems šiuolaikinį lenkų kiną, manau, nepraslysta nė vienas žinomesnis lenkų darbas. Štai Maciej Pieprzyca režisuota drama „Ikaras. Mieteko Košo legenda“ (lenk. Ikar. Legenda Mietka Kosza) (2021) pasakoja apie realiai gyvenusį lenkų džiazo aklą pianistą Mieczyslaw Kosz, kuris iš gyvenimo pasitraukė 1973 metais, sulaukęs vos 29 metų.

Mėgstu biografines menininkų istorijas, tačiau mėgstu ir kitokias menininkų asmenybių pateiktis, norisi to neholivudinio prieskonio, kada žiūri filmą ir jauti, kad scenaristai ir kino kūrėjai susėdę negalvoja komerciškai, kaip iš turimos medžiagos padaryti visiems nesunkiai suvokiamą naratyvą ir nepadaryti gėdos, kitaip sakant, parodyti teigiamus menininko gyvenimo aspektus. Tas būdinga ir dokumentiniams filmams, todėl man svarbu tokiuose filmuose pamatyti įvairiapusiškumą ir kontraversiškumą, jeigu jis, žinoma, egzistavo. M. Kosz asmenybė, manding, nelabai kuo skiriasi nuo puikiai įvertinto „Edith Piaf. Rožinis gyvenimas“. M. Kosz vaikystėje apanka ir tėvai, paprasti kaimo ūkininkai, palieka sūnų vienuolyne, kuriame globojami panašaus likimo vaikai. Čia mažasis Kosz būtent ir pradeda savo pirmąsias pianino pamokas, o visiškai praradęs regėjimą, nebepasiduoda vienuolių įsakymams ir ima pašėlusiai improvizuodamas skambinti... Toliau viskas pagal gyvenimišką ir daugelyje filmų matytą scenarijų – M. Kosz lemta tapti lenkų džiazo legenda.

Iš tikrųjų pirmas pusvalandis praslinko ganėtinai abejingai. Iš lenko kino tikiuosi pačios aukščiausios kokybės ir puikių, neeilinių scenarijų. Deja, šioje istorijoje atpažinau beveik visus svarbiausius filmų apie menininkus mechanizmus, todėl filmas ganėtinai schematiškas t. y. vaikystės vaizdinius „užkloja“ dabarties veikėjo problemos, galiausiai per visą filmą mažomis nuotrupomis bandoma sulygiuoti ir vaikystės vaizdiniais paaiškinti asmenybės tapsmo istoriją, akcentuojant kokią nors negalią ar socialines sudėtingas aplinkybės, kurios emociškai nepaliktų žiūrovo abejingo. Tiesą sakant, netgi Kosz gyvenimas, kai jis užsidega kurti ir nebegali be muzikos gyventi, tampa aišku, kad kaip daugelis taps neurotikas, atstums ir susipriešins su savo draugais, nusigers ir pasieks, žodžiu, dugną, nes genijus ir paprastas gyvenimas, kaip žinia, pas daugelį žymių menininkų, įskaitant ir šį džiazistą, nesuderinami dalykai. Viskas kaip iš vadovėlio.

Visgi filmo stipriosios pusės būtų pagrindinio aktoriaus, tikriausiai mano nuo šiol mėgstamiausio lenkų aktoriaus Dawid Ogrodnik atlikimas. Labai įtaigiai įsijautęs į šį vaidmenį! Kaip mūsų aktorius Giedrius Arbačiauskas LRT studijos rengtame reportaže „3 minutės iki filmo“ teigė, aktorius per 10 metų sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį ir tai yra plataus europinio masto aktorius. Tai ne pirmas sykis, kai atkreipiu D. Ogrodink – verta pamatyti šį jo vaidmenį. Nors Kosz nesu tyrinėjęs, visgi jo laikysena man nuolat priminė Andrejaus Tarkovskio išvaizdą. Kitas svarbus filmo pliusas, žinoma, yra nuolat be paliovos skambanti džiazo muzika, kuri tampa ne tik filmo fonu, bet iš tikrųjų sukuria bendrą emocinį atmosferos gaudesį, jautiesi lyg kokioje jaukioje kavinėje. Tik jums spręsti, ar norite pamatyti šį filmą. Manau, tikri muzikantai pamatys kur kas daugiau, nei man pačiam pavyko, nes biografiją papildo ir muzikos žanras, to laikmečio stilius.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela