Filmas: "Sniego daugiau nebus" / "Śniegu już nigdy nie będzie" / "Never Gonna Snow Again"

 Sveiki,

 

Jau nebežinau, kelintą sukurtą lenkų režisierės M. Szumowskos žiūriu, tačiau visai neseniai man labai patiko peržiūrėtas jos vaidybinis „Veidas“ (2017), kurį vertinu kaip itin gerai sukaltą. Vienas naujesnių jos filmų, mus pasiekusių per Kino pavasarį pandeminiu metu, buvo „Sniego daugiau nebus“ (lenk. Śniegu już nigdy nie będzie) (2020), pastarasis buvo gerai įvertintas kino kritikų ir net pačių žiūrovų, o Kino pavasaryje įtrauktas į programą Meistrai.

 

Žiūrėdamas „Sniego daugiau nebus“, pagalvojau, jog kažko nesuprantu, nes sniegas nelipa į vientisą istorijos darinį, nejaudina ir net retsykiais kelia žiovulį – visiška priešingybė ankstesniam režisierės darbui „Veidas“. Pati pradžia tiek siužetiškai, tiek atmosfera labai sudomina, intriga didelė, todėl žiūrovas užkelia didelius lūkesčius. Ženia – iš Perpetės regiono atkeliavęs ukrainietis, imigrantas Lenkijoje, galimai dėl radioaktyvumo tapęs gyduoliu, turintis ekstrasensinių gydomųjų galių. Pati pirmoji scena, kada jis užhipnotizuoja leidimą gyventi Lenkijoje teikiantį pareigūną ir pats užsideda parašą, yra filmo geriausia scena, vėliau viskas grimzta filosofiškai ir melancholiškai į dugną.

 

Po to rodomi lyg ir visiškai kitokie laikai, Ženia dirba gydytoju-masažuotoju, kuris aptarnauja vieno turtingo rajono gyventojus, masiškai įklimpusius per liūdesį į narkotikus ir neištikimybę. Veikėjai liguisti, apibrėžiami kaip Holivude vienkryptiškai, primena ne žmones, o dvasinių klipatų personažus. Filme daug dirbtinokos sugestijos, panėrimo į pasąmonę, kurioje tarsi ilgimasi vaikystės, tyrumo, lengvumo, tačiau veikėjai įstrigę savo ligose, priklausomybėse ir nežinojime, ką veikti su savo gyvenimu. Iš tikrųjų pats Ženia stagnatiškas, neįdomus, vienkryptis, prisiimantis pranašo vaidmenį, bet nesipuikuoja, nesmerkia ir savo klientų, tarsi būtų kažin koks beskonis idėjinis tipas tarp depresija sergančių turčių. Pastarasis taip pat serga vaikystės ilgesiu ir nuolat galvoja apie motiną...

 

Maniau, kad įtampą pakurstys kokia aštresnė vaikų sukurtų narkotikų gamybos linija, Ženios stalkeriškas persekiojimas ar kokia netikėta pavydo ir meilės linija, tačiau viskas taip nugesinta, kad susidaro įspūdis, jog režisierė norėjo išgauti tyčia menkasiužetinį dvasines ligas atspindintį filmą tarkovskiškais būdais. Filme yra ir sapno pasąmoninė erdvė, „Stalkerio“ judantys puodeliai ,ir kiti niuansai, citatos, frazės, tačiau niekur visas tas miksas nenuveda. Filmas, švelniai tariant, norėjęs tapti šiuolaikinio žmogaus dvasios atšvaitu, tampa bedvasiu kaip ir tie iliuzijų bei traumų iškankinti turčiai. Neslėpsiu, filmo visuma nuvylė, o filmo finalas, kada vyro netekusi jauna blondinė daro linksmą maginį pasirodymą mokykloje su Ženia ir per pasirodymą Ženio dingsta visam laikui, man buvo pernelyg banali ir nuspėjama.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nepalikti žymių" / "Żeby nie było śladów" / „Leave No Traces“

 

Sveiki,

 

Grįžtu prie nekomercinio kino ir šįkart trumpai apie neseniai matytą lenkų jaunosios kartos režisieriaus Jano P. Matuszynskio filmą „Nepalikti žymių“ (lenk. Żeby nie było śladów) (2021), pristatytą Kanų kino festivalyje, o lietuviai galėjo pamatyti per Lenkų kino festivalį. Tiesa, tai antrasis matytas režisieriaus darbas, kuris man labiau patiko už jo ankstesnį darbą „Paskutinė šeima“ (2016). Kaip ir ankstesniame filme, taip ir šiame režisierius perteikia socialistinės lenkų eros sopulius ir sisteminius dalykus, per kuriuos jis apmąsto ne tik lenkų kultūros reiškinius, bet iš esmės ir visą posovietinio bloko raidą.

 

„Nepalikti žymių“ pastatytas pagal realius įvykius, vykusius Varšuvoje 1983 metais. Šaliai nusipelniusi poetė Barbara Sadowska (1940-1986) buvo įspėta saugumiečių, jog ji neliečiama, tačiau reikalui atėjus bus susidorota su jos sūnumi Grzegorz Przemyk (1964-1983). Linksmas ir guvus jaunuolis su draugu šelmiškai žygiuoja Varšuvos gatvėmis, kai nei iš šio, nei iš to juos sustabdo policija, nuveža į nuovadą ir ten žiauriai sumuša Barbaros sūnų. Galiausiai motina pasiima sūnų iš ligoninės, kurioje atsainiai su juo buvo elgiamasi, nes mušdami policininkai nepaliko žymių, o iš tikrųjų buvo pažeistos kepenys, sprogusios žarnos ir t. t. Po incidento sūnus išgyveno kelias dienas ir mirė per operaciją...

 

Likusioji filmo dalis skirta ilgam teisminiam procesui. Saugumiečiai bando kaltę suversti ligoninės darbuotojams, ilgi posėdžiai ir sprendimai, organizuojami svarbios liudininko gaudynės, diegiama pasiklausymo aparatūra ir visa tai, ką mes neblogai žinome tiek iš istorijos, tiek iš kitų filmų apie saugumiečių techniką sekti, daryti spaudimą ir grasinti. Įdomu tai, jog naujiena apie šį įvykį pasiekia britų BBC žinias ir laisvasis pasaulis sužino tiesą, nors vietinėje žiniasklaidoje rašoma pagal saugumiečių pageidavimus. Vieniša ir palaužta motina dar kurį laika grumiasi su nužmoginta sistema, tačiau greitai palūžtą. Atrodo, kad daugiausia jėgų turi mirusiojo geriausias draugas, kuris teisme liudija po visų nusivylimų dėl motinos, tėvo ir aplinkinių. Ar jo tiesos žodis turės svarbos didžiuliame melo, korupcijos ir prievartos sistemoje, kurioje gyveno paprasti piliečiai?

 

Filmas, tiesą sakant, beveik trijų valandų, bet susižiūri nepaprastai įdomiai. Ypač išskirčiau vykusią dinamišką filmo pradžią. Tiesa, filmo viduryje atsiranda tarsi vyksmo duobė, režisierius užsimala plėtodamas kelias perspektyvas ir demaskuodamas absurdišką sisteminį korupcijos mastą, bet filmo pabaigoje vėl viskas susidėlioja į savas vėžias. Lenkai vėl demonstruoja aukštą kino pilotažą. Nieko nebuvau girdėjęs apie šiuos Lenkiją sukrėtusius įvykius, kurių tiesos rekonstrukcija įvyko ne taip ir seniai, 2010 metais, kai jau nebeliko nei velionio motinos, nei kai kurių korumpuotų pareigūnų, prisidėjusių prie žiauraus susidorojimo. Filmas vertingas istoriškai ir kaip puikus lenkų kino pavyzdys, kuris gvildena opias savo šalies problemas, per kurias galime atsekti ir mūsų šalies panašumus. Savitas koloritas, šokiruojantys įvykiai, nepatogios ir gluminančios temos, apie kurias kine dabar galima drąsiai kalbėti, nes šiaip ar taip jau gyvenama laisviau.

 

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visos mūsų baimės" / "Wszystkie nasze strachy"

 

Sveiki,

Jau kuris laikas šis filmas „stovėjo“ eilėje dėl vienos labai paprastos priežasties. Jame pasirodo tikriausiai vienas įdomiausių ir talentingiausių lenkų kino aktorių Dawid Ogrodnik, kuris kine sukūrė ne vieną labai įsimintiną vaidmenį. Vienas naujausių jo vaidmenų filme „Visos mūsų baimės“ (lenk. Wszystkie nasze strachy) (2021) pasakoja apie provincijoje gyvenantį menininką ir LGBTQ aktyvistą Danielių. Tas, kas žino Lenkijos politiką ir įsigalėjusias bažnyčios struktūras, tas žino, jog būti gėjumi ar lesbiete šioje šalyje yra ne ką lengviau nei Lietuvoje, o čia dar turime Danielių, atvirą provincijos gyventoją, kuris ant savo firminių treningų prisiuvo LGBTQ vaivorykštę taip kaimo ūkininkams demonstruodamas savo tapatybę.

Ši istorija tikra, mat, toks Danielius iš tikrųjų egzistuoja, nesunkiai galite paguglinę rasti tikrojo Danieliaus fotografijų ir pasiskaityti apie jo meną, eksponuojamą Varšuvoje. Visgi kaimo gyventojai, nors ir vadina Danielių pederastu, toleruoja jo tapatybę tik dėl to, kad Danielius uolus katalikas, jis priklauso vietos vaivorykštės katalikų bendruomenei, kiekvieną sekmadienį lanko mišias, eina išpažinties. Nepaisant visko, pačioje Lenkijoje ši katalikų bendruomenė nemažai kritikuojama, vadinama nukrypimu nuo tikrojo tikėjimo ir daug kas norėtų, jog jie savęs nesietų su Kristaus mokymu. „Visos mūsų baimės“ šiame politiniame ir socialinio susipriešinimo fone pasakoja apie Danieliaus geros draugės savižudybę. Patyrusi eilinį pažeminimą dėl savo lytinės orientacijos jauna mergina pasikaria atokiame miškelyje. Danielių tai galutinai traumuoja, todėl jis organizuoja Kristaus eiseną pagerbti savo draugę, tačiau vietos gyventojai ne labai nori prisidėti prie jo sumanymo ir yra nusižudžiusią draugę kaltinti dėl atvirumo nei tuos homofobus, kurie iš jos tyčiojosi.

Iš tikrųjų visa likusi filmo dalis pasakoja apie tai, kaip Danielius nukerta medį, ant kurio pasikorė draugė, padaro iš jo kryžių ir skandalingai sudalyvauja Varšuvos meno parodoje. Puikus Dawid Ogrodniko pasirodymas, istorija daugiau nei keista, net sunku patikėti, jog kažkas panašaus vyko Lenkijoje. Tačiau tenka pripažinti, jog pats filmas siužetiškai išskydęs. Galiu tik numanyti, kaip sunku Lenkijoje kinu byloti LGBTQ temomis, kiekvienas toks bandymas sulaukia religinių fanatikų aršių protestų, tačiau menas tikriausiai vienintelis visuotinis būdas byloti apie traumuojančias šių žmonių patirtis. Visgi tenka pripažinti, kad iš šio filmo tikėjausi daugiau. Keistas ir liguistas Danieliaus įtikėjimas prieštaringai jungia LGBTQ ir katalikų bendruomenę, o jo troškimas išpirkti kaltę ir tampyti Varšuvoje sukonstruotą kryžių atrodo mažų mažiausiai neorganizuotas ir pakrikusių nervų žmogaus performansas. Manęs asmeniškai neįtikino pagrindinio veikėjo nuoširdi atgaila ir gyvuliškas užsispyrimas tapti šventesniu už kitus, tačiau tikiu, kad šioji istorija pačioje Lenkijoje sukėlė nemažą atgarsį.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vestuvės" / "Wesele" / "The Wedding Day"

 

Sveiki,

Dar tik antrasis šio sezono Kino pavasario filmas ir jau pamačiau tai, ko tikrai ilgam neužmiršiu. Lenkų režisierius, dažnai pristatomas kaip kino provokatorius Wojciech Smarzowski šiemet pristato filmą „Vestuvės“ (lenk. Wesele) (2021). Iš tikrųjų labai bijojau, kad nebūtų kas nors labai panašaus į pernai matytą Michel Franco „Naujoji tvarka“ (2020), kuriame vaizduojamos vestuvės tapo meksikiečių varguolių teroristinės atakos objektu. Nors „Naujoji tvarka“ man be galo patiko, tačiau lenkų „Vestuvės“ teturi tikriausiai su anuo filmu tik vieną ryškesnį panašumą – provokacijos ir socialinė aštri kritika.

Kas mane pažįsta, tas žino, kaip aš mėgstu šiuolaikinį lenkų kiną! „Vestuvės“ gal ir nebus visiems kino gurmanams įtikęs filmas, bet tai yra man absoliučiai priimtinas ir mano skonio filmas. Čia kaip „Kvadratas“, tik savotiškai kitaip režisierius perteikia lenkų visuomenės vertybių karikatūras. Istorija pasakoja apie turtingo kiaulių fermerio biznieriaus dukters vestuves, tačiau vestuvės tebuvo tik dar viena išjuokta sakralumo forma perteikti tai, kuo kasdien šie žmonės gyvena. Filmų kūrėjai scenarijų plėtoja keliomis kryptimis t. y. dabartį „užkloja“ vokiečių nacių Lenkijos Antrojo pasaulinio karo istorija. Vestuvėse dalyvaujantis senolis, sergantis atminties sutrikimo liga, pamažu visame tame kakofonijos šurmulyje regi savo jaunų dienų masinių žydų naikinimo tikrovę. Kitaip sakant, filmas tarsi labirintas po senolio dabartį ir praeitį.

Kitame sluoksnyje mes matome naujosios kartos kasdienybę – kyšiai, galios įtaka, šantažas, papirkta policija. Vestuvės, nereikia nė spėlioti, galiausiai įsisiautėja, visi nusitašo, lėbauja, tampa neištikimi ir tai veikiau Užgavėnės, nei vestuvės, bet visoje toje kakofonijoje „vestuvinė kamera“ bando dokumentine maniera tarp palinkėjimų jaunavedžiams perteikti neonacių ir šiaip antisemitiškai nusiteikusių vaikų ir suaugusiųjų pažiūras, kurios akivaizdžiai koreliuoja su senolio tikrovės pajauta. Iš tikrųjų režisierius negaili socialinės kritikos patiems lenkams, akivaizdžiai rodo skaudžią sceną, kai 500 žydį suvaromi į daržinę ir padegami. Vestuvės ir holokaustas, neonaciai ir besilaukianti švelni nuotaka, ašaros ir cinizmas, kyšiai ir kunigo parama... Visas filmas sudurstytas iš ryškių kontrastų, prieštaravimų, kurie atskleidžia, kokiame netikrame karkasiniame vertybių pasaulyje gyvenama. Iš tikrųjų gal tos kiaulės, kurios sadistiškai fermose kankinamos, yra daug tyresnės, nei toji tėvo meilė savo šeimai...

Filmas puikus, aštrus, įtraukia nuo pat pradžių. Režisieriui pavyko susluoksniuoti ir transformuoti kinematografiškai istoriją taip, kad ji bylotų daugiasluoksnius dalykus. Ypač vykusi scena, kai kunigas tuokdamas laimingus jaunuosius ima pezioti apie abortus ir homoseksualumą, varyti savo katalikų propagandą. Tai taip... lenkiška ir taip gerai gerotestiškai atliepia tą netikrų vertybių dugną, kad nejučia visi daugiau ar mažiau primena komiksų personažus. Visgi filmas paveikia emociškai. Kada kažką tokio mačiau Kino pavasaryje? Tikriausiai labai panašiai jaučiausi, kai žiūrėjau vieną geriausių praėjusio sezono Kino pavasario perliukų „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“. „Vestuvės“ – tai filmas išsiilgusiems dabarties povyzos ir tariamai deklaruojamų krikščioniškų vertybių kritikos žiūrovams. Čia juodas humoras dera su tradicinių vertybių iliuzijomis. Manau, man filmas taps vienu didžiausiu favoritu šiemet.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinė šeima" / "Ostatnia Rodzina"

Sveiki,

Kaip „Kino pavasaris“ be lenkų kino? Štai viena originalesnių juostų „Paskutinė šeima“ (lenk. Ostatnia Rodzina) (2016) susižėrė užsienyje nemažai pagyrų už savo unikalų gebėjimą perteikti šeimos portretą slenkančio laiko amplitudėje. Tiesą sakant, šiame filme yra viskas, ką mėgsta Rytų Europos filmas: mažas skurdžias erdves, sovietinės kultūros paveldą ir sudėtingus dialogus, kuriuose išaiškėja visos civilizacijos gyvenimo dėsniai...

Mažo biudžeto filmui tikriausiai nieko kito nebelieka, tik kuo įdomiau pateikti ir įtikinti žiūrovą formos ir žodžio turiniu. Kiek sudėtingiau būna su biografinėmis juostomis, nes jie reikalauja plataus mosto, masinių scenų, daug darbo, tačiau „Paskutinė šeima“, regis, šituo nesiskundžia, viskas nufilmuota keliuose butuose, koridoriuose ir, žinoma, kapinėse. Biografinė juosta pasakoja apie lenkų tapytoją Beksinskį ir jo kasdienybę, besiritančią nuo aštunto dešimtmečio per pastaruosius 20-30 metų: atsidavusi ir jautri katalikė žmonas, šlykštaus ir ūmaus psichojančio būdo sūnus, kuris vis planuoja nusižudyti, mirštančios dvi senutės ir jis, Beksinskis, kone romaus meniško dzenbudistiško būdo, vis nepaliauja į gyvenimą žiūrėti ironiškai. 

„Paskutinę šeimą“ sunku priimti kaip biografinę juostą, vis atrodo, kad tai negalėjo būti gyvenimas, o šeima atrodo tokia beviltiškai nesuderinama ir kontrastinga, kad kartais atrodo, jog tai kažkokia socialistinė „Adamsų šeimynėlė“. Filmą puošia ir laikmečiui atskleisti padeda epochos detalės, ankštas butas, „virtuvės kultūra“ ir visur tvyrantis pilkumas. Pamažu bėga dešimtmečiai, personažai sensta ir pamažu išmiršta pagal makabrišką „Adamsų šeimynėlės“ principą: mirė tai mirė. Išgauti sodrūs laikmečio efektai, kone dokumentinio braižo intarpai pasakoja ne tiek apie tapytojo asmenybę ir jo siurrealistinius darbus, kiek brėžia jo šeimos liniją, kuriai suteikia gyvenimo ir mirties filosofinį potėpį. Tokiam kinui reikia susikaupimo, pajautos ir, žinoma, nusiteikimo. Manau, daugeliui gurmanui jis tikrai turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.7

Nuoroda į „Kino pavasarį“:ČIA 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vardan..." / "W imię..." / "In the Name of"

Sveiki,

Ak, pradėsiu šabloniškai, kad dievinu naująjį lenkų kiną! Su režisiere Malgorzata Szumowska susipažinau prieš pusmetį, kai pažiūrėjau jos filmą „Jos“ (2011), kuriame pasirodė legendinė prancūzų aktorė Juliette Binoche, kuri šiuo metu kaip tik ruošiasi filmuotis dar viename šios režisierės filme. Na, o pats naujausias režisierės darbas pristatytas rinkai yra „Vardan...“ (lenk. W imnie...) – tai grynai lenkiškos atmosferos filmas, pasakojantis apie mažo nykaus miestelio kleboną, kuris laisvalaikiu užsiima dykinėjančių vaikų priežiūra, žaidžia su jais futbolą, dirba įvairius kaimiškus darbus. Tik pamažu ima ryškėti šio kunigo seksualinis potraukis jaunuoliams, o tiksliau – vienam iš vyrukų, kuris namuose turi atsilikusį brolį, o ir pats yra gana „skystokos“ prigimties ir labai prisirišęs prie kunigo...

Filmas „Vardan...“ – tai gana tamsus filmas, kuriame kaimietiškoje atmosferoje atsiskleidžia kenčiančio ir visaip kovojančio kunigo dvasia su savo potraukiu. Į miestelį atsibastęs jaunuolis pravarde „Blondinas“, pats dulkinęs vaikinus, paskleidžia žinią, kad kunigui patinka jaunuoliai vaikinai ir miestelyje pamažu ritasi kalbos, tik didžiąją filmo dalį neaišku, ar šie skandalai iš tikrųjų pagrįsti.

Filmas nėra itin ilgas, nesijaučia ir užtęsimas, viskas plaukia gana lėtai, kaimiškai, nors filme visada tvyro „tuoj sprogsiančio“ burbulo nuojauta – ta nuojauta ir yra filmo varomoji jėga. Galiu pagirti puikųjį lenkų aktorių Andrzej Chyra, kurį jau kine matau ne kartą ir vis kitokį. Puikus lenkų aktorius. Na, o filmas patiko, negaliu pasakyti, kad sužavėjo, nepritrenkė, viską čia režisierė sugalvojo gerai, gerai pateikė, nors ir kvepia šiek tiek pigiu nepriklausomu filmu, bet iškelta dvasinė kova su prigimtimi buvo teisingas ėjimas.

Filmą galėjote išvyste Kauno kino festivalyje.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jos" / "Elles"

Sveiki, kino mylėtojai,

Šįkart keliauju į Europos kiną ir noriu pakomentuoti lenkų režisierės Malgoska Szumowska prancūziškai režisuotą dramą „Jos“ (Elles) (2011), kuriame pasirodo viena ryškiausių ir žinomiausių Prancūzijos kino aktorių Juliette Binoche , filme taip pat pasirodo lenkų ir prancūzų aktoriai. Aišku, J. Binoche jau teko dirbti su lenkų režisieriais, vienas ryškiausių jos pripažintų darbų filme „Trys spalvos: Mėlyna“. Genamas aistros europietiškam kinui ir meilės J. Binoche, prisiverčiau pažiūrėti filmą „Jos“, kuris erotiškai intriguoja savo išpažintimis apie jaunas studentes, kurios save išsilaiko pardavinėdamos seksualines paslaugas pasiturintiems vyrams. Žurnalui „Jos“ dirbantis J. Binoche personažas rašo apie tai straipsnį, bet nė pati nežino, kaip giliai ją paveikė studenčių nupasakotos patartys ir kaip giliai jai atvėrė santuokos ir seksualinę bedugnę.

Filmas gan moteriškas, apie jas, bet skirtas visiems. Čia apstu erotikos arba aliuzijų į erotizmą, čia net skutant morkas moteris gali pagalvoti apie penius ir bėgti į vonios kambarį pasimasturbuoti, kad numalšintų ją kamuojančias seksualines mintis... Tik neįgudusiems vidutiniams žiūrovams filmas gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti tuštokas, „apie nieką“ arba sudaryti klaidingą įspūdį, kad pastatytas vardan erotizmo. Nė velnio. Šis filmas turi du gyvybingus ir aktualius pamatus – vienas iš jų yra vidutinio amžiaus moters šeimyninio gyvenimo krizė ir jos trapūs, bet nelabai, sakyčiau, vaisingi būdai išspręsti, o kitas – jaunų merginų galimybė prasimušti Paryžiuje, atmiežta amoralumo ir moralės batalijomis visuomenės požiūrių ringe. Sunkiausia yra meluoti, tiek šeimoje, tiek ir „dirbant“. Visos šios gijos aplipdytos erotizmu, už kurio slepiasi alkstantis žmogus, kuris prisitaiko, išmoksta spekuliuojant spręsti problemas arba palūžti, taip nutiko emigrantei iš Lenkijos, taip nutiko ir žurnalistei, kurios santuoka, rodos, tuoj sugrius...

Nepaisant visko, filmas visai vykęs, galgi pernelyg erotiškas, gal pernelyg susitelkta į „aptarnavimo“ vaizdavimą, bet už tų vaizdų visgi man vėrėsi ne Tinto Braso potekstės, bet ryškios socialinės ir šeimyninės dimensijų problematikos, kas iš esmės filmą išgelbėjo nuo kracho ir klaikios tuštumos. Žinoma, J. Binoche kaip visada nuostabi, šįkart gan prislėgta, depresuota, todėl jai gresia nimfomaniškas sprogimas, bet ar pavyks jos personažui nuslopinti šias mintis? Pamatysite pažiūrėję filmą „Jos“.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela