Filmas: "Sibiras. Monamuras" / "Сибирь. Монамур" / "Siberia, Monamour" / "Sibir. Monamur"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Visiškai netikėtai į mano žiūrimų filmų srautą „įšoko“ Vyacheslav Ross filmas „Sibiras. Monamuras“ (rus. Сибирь. Монамур) (2011). Iš tikrųjų, jeigu filmas ne apie mafiją ir ne komedija, o rusų nepriklausomas kinas, tai garantija beveik 100 procentu, kad filmas bus išties geras. Šis, netikėtai mane nustebinęs, pasakoja apie atokiame Sibire gyvenančius žmones. Atokiame kaime, tarp miškų, gyvena senelis su anūku, kurie laukia sugrįžtančio berniuko sūnaus. Juos iš mažo miestelio lanko ir maisto parūpina berniuko dėdė... Šalia pasakojama karininko istorija, kaip jis savo dukterėčią gabena vadui už vietos kekšę. Šioms dviem istorijoms lemta persipinti ir susijungti.

 

Geras scenarijus ir gera realizacija! Ta šiurkšti ir viską aplinkui traumuojanti rusiška kultūra, užpilta degtine, neišsipildžiusiomis svajonėmis, aklomis iliuzijomis... Tai taip artima, kad net primena mūsų XX amžiaus pabaigos kaimus, tačiau viskas šiame filme vyksta dar ir Sibire. Būtent atmosfera, gamta, kaimiškas skurdas, nušašę ir gerai nugrimuoti aktorių veidai perteikia tą su niekuo nesupainiojamą skurdo estetiką. Puikiai susuktos istorijos, gyvi ir suprantami dialogai, nevienkrypčiai ir nekarkasiniai veikėjų charakteriai neleidžia sumeluoti, kad kartais dukterėčią miške dulkinantis karininkas tuo pačiu gali būti ir gailestingas gelbėtojas, o dievobaimingas senukas – sulaukėjusius šunis ir vilkus šaudantis kerštautojas bei šeimą ginanti ir mylinti motina sanguliaujanti su kaimynu... Tarp tų šiurkščių vagių nutvieksta ypatingai sakrali tikinčiojo senuko paveikslas, kuriam Dievas suteikia jėgų ne tik išgyventi sunkias Sibiro žiemas. Visas tas Sibiro pasaulis, kad ir koks šiame filme iš pradžių atrodo nedarnus, išdrikęs, pabaigoje susijungia į vieną bendrą sibirietišką kultūrą, kur kiekvienas vienaip ar kitaip yra susietas ir priklausomas nuo aplinkybių.

 

Filmas tamsus, atšiaurus, bet pabaigoje vedantis į šviesą. Kai kada priminė Andrejaus Zviagincevo filmus, ypač jo puikųjį „Sugrįžimas“ (2003). Daugiasluoksnis pasakojimas, kuriame persipina kasdienybė, tikėjimas, laukimas ir atmetimas, prievarta ir meilė, prieraišumas ir toksiški įpročiai. Visa tai staiga filme tampa atokia sibirietiška kultūra ir toje kultūroje gyvenantis kasdienis žmogus, kuriam staiga vieną dieną įvyksta stebuklas. Nuostabaus grožio, jautrumo ir tikrumo filmas.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pastaba" / "Footnote" / "Hearat Shulayim"

Sveiki,

Paskutiniu metu susidurdamas su žydišku šiuolaikiniu kinu matau dvi esmines problemines linijas: a) santykiai su palestiniečiais; b) glaudūs, bet itin problemiški šeiminiai santykiai. Žydams svarbu jų gyvenimas ir aktualumas, tai kas iš esmės atlieptų jų kasdienę gyvenimo sampratą, kultūrą. Būtent b variantas šįkart pasakoja apie tėvo ir sūnaus santykius iš profesinės perspektyvos filme „Pastaba“ (tikriausiai turėtų būti labiau verčiama kaip „Išnaša“, bet nesiginčykime) (angl. Footnote) (2011).

Komedijos elementais, kitaip sakant, gyvenimiškais kuriozais perteikta drama iš tikrųjų pasakoja apie skaudžius konkurencingus tėvo ir sūnaus santykius profesinėje srityje. Abu profesoriai nusipelnę mokslininkai, tyrinėję Talmudo rankraščių versijas, tačiau turėję itin skirtingas pozicijas. Komisija nusprendė, kad didžiausia valstybinė mokslo premija, kuri teikiama kasmet, turi atitekti ne vyriausiajam tyrėjui, bet jo sūnui. Koks tėvo nusivylimas ir kaip elgsis sūnus, pajutęs tėvo panieką? Iš tikrųjų šioje subtilioje komedijoje nagrinėjami ypač žmogiški ir mums, lietuviams, puikiai atpažįstami šiais aspektais santykiai, kurie aprėpia tokias sąvokas kaip šeima, puikybė, išdidumas, pasiaukojimas – ištisas spektras įvairiausių ydų ir vertybių, kurie filme sužvilga itin komiškai. Tačiau priešingai nei grynoje komedijoje, šioji istorija labiau tragikomiška, paženklinta nusivylimu ir interesų grupių kovomis akademijos pasaulyje, šios kovos griauna šeiminius santykius.

Neanalizuosiu kiekvieno veikėjo perspektyvos ir tų aplinkybių, bet pridursiu, kad filmas „Pastaba“ leido kaip niekad išgryninti ir suvokti savos aplinkos darbinius santykius, nebūtinai šeimos. Mūsų visuomenės vertė grįsta nuopelnais, konkurencingumu ir pasiekta šlove, tačiau dažnai nutylima tos šlovės kaina, „tyliųjų“ įvykių užkulisiai, nes visi puikiai žinome, kad pergalė nelabai įmanoma be konkurencijos, o šiame filme visa tai aštrina ir tas šaltumo jausmas, tvyrojęs tarp sūnaus ir tėvo, kuriuos jungia ne kraujo ryšio artumas, bet labiau skiria premijos troškimo svaigulys. Iš tikrųjų tai filmas, kaip pripažinimo troškimas apakina šeiminius ryšius ir atskleidžia nuoskaudas, puikybę bei pavydą, kurie taip dažnai išduoda apie mus, tokius trapius ir žmogiškus.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Vieną kartą Anatolijoje" / "Bir Zamanlar Anadolu'da" / "Once Upon a Time in Anatolia"

Sveiki,

Tai jau mano penktasis žiūrėtas genialaus turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylan filmas ir kaskart jau jaučiuosi sugrįžęs į tam tikrą savitos režisūros kuriamą pasaulį. Šįkart filmas „Vieną kartą Anatolijoje“ (turk. Bir Zamanlar Anadolu‘da) (2011), kuris buvo rodomas „Kino pavasaryje“. Šiemet pristatytas naujausias režisieriaus darbas „Laukinė kriaušė“ iš tikrųjų tapo vienu labiausiai įsimenamu filmu šiais metais. Kaip dažnai būna, kad vedami to ilgesio patirti ir vėl kažką panašaus, imame kapstytis po autoriaus kūrybą ir... neretai vis ką nors panašaus randame.

Filmas trunkantis pustrečios valandos, todėl jam ruošiausi net keletą mėnesių, nes ilgą laiką nesinorėjo nieko itin filosofiško ir slogaus, kuo iš esmės ir pasižymi šis režisierius. „Vieną kartą Anatolijoje“ pasakojama apie nužudyto ir užkasto žmogaus palaikų paiešką kažkur laukuose. Didžioji filmo dalis susideda iš naktinės paieškos, kada pareigūnai kartu su daktaru ir nusikaltėliais, kurie nelabai prisimena, kur užkasė lavoną, trankosi po kalvotas dykynes ir bando surasti nusikaltimo vietą. Iš pradžių, kaip ir neretai būna šio režisieriaus filmuose, daug plepama apie kasdienius dalykus – apie maistą, apie santykius, žmonas ir vyrus, vaikus, pomėgius ir dirbama šalia ties kažko didingo. Žiūrovui ne iškart aišku, ko trys mašinos trankosi po laukus, bet netrukus iš pokalbių nuotrupų ima dėliotis aiškus nusikaltimo vaizdinys.

Tokiam filmui reikia pasiruošti, nes jis sukaltas ne pagal pramoginio filmo principus. Tai dviejų dienų tyrimas, kuris „įvilktas“ ne į šokiruojančius nuotykius, bet į kasdienybės tempą. Daug plepama ir kalbama, tačiau tos tik pažiūros tuščios kalbos ima ir kažkaip taikliai charakterizuoja pagrindinius veikėjus, jų skaudžias patirtis. Pavyzdžiui, kai daktaras kalbasi su viršininku apie tariamai savo mirtį išpranašavusios ir ką tik pagimdžiusios moters istoriją. Taip meistriškai sumazgytas pokalbis ir tiesos atskleidimas kiek gal ir ištęstas, toks skaudžiai šekspyriškas, bet kartu nepatikėti tų kadrų genialumu neįmanoma. Viskas taip paprastai nepaprasta. O toji galingoji biblijinė kone misterinė scena, kada kaimo seniūno dukra Kamila atneša arbatos ir nepriklausomai ar tu pareigūnas, ar nusikaltėlis, ji vienodai juos pavaišina gerumu ir nekaltumu... Tokių biblijinių motyvų esama ir daugiau, pavyzdžiui, akmenų mėtymas į nusikaltėlį, kuris jaučia didžiulę kaltę ir taip vietomis perteikiama susakralintai, magiškai. Jaučiama gyva A. Tarkovskio kino įtaka, troškimas apčiuopti kur kas daugiau už realybės matmenį ir tai kuo puikiausiai veikiama per simbolius ir metaforas.

„Vieną kartą Anatolijoje“ gurmaniškos prabos kino juosta, kuri suka lėtai meditacinio pobūdžio ir filosofišką pasakojimą, kuriame išryškėja žmogiškumo faktoriai: ką reiškia būti taip arti nuodėmių pasaulio ir nepaklysti tamsoje. Paskutinė skrodimo scena išties emociškai paveiki – atveriama kankinio krūtinės ląsta, tačiau nuolat rodomas daktaro veidas, kuris labiau tiria pro lango slenkančio vaiko ir našlės judesius nei pačius organus. Daktaras taip giliai ir skaudžiai mąsto apie šeimos pažeidžiamumą (nes pats buvo išsiskyręs ir sakosi niekada nenorėjo vaikų), tačiau jis regi visai kitą pavyzdį ir žiūrovui atrodo, kad jis kažin kaip gailisi, skaudžiai gailisi, jog biologiškai nepratęsė to kažin kokio sopulingo pasaulio, kuriame žmogus žmogų gali nužudyti dėl tam tikrų ir tik jam suprantamų priežasčių.

Labai subtilus filmas. Jeigu „Laukinė kriaušė“ labiau fokusavosi į aiškias tėvo ir sūnaus charakteristikas, vidines ir išorines kartų priešpriešas, tai šis filmas man pasirodė kur kas tylesnis, subtilesnis, nes daugelis dalykų tiesiog verbališkai neištransliuota ir juos, kaip ir filme „Žiemos miegas“, palieka pačių žiūrovui savivokai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pina" / "Pina"

Sveiki,

Nutariau šiuos metus pradėti geru filmu ir išsirinkau „Oskarui“ nominuotą vokiečių dokumentinį filmą „Pina“ (vok. Pina) (2011), kurį kadaise rodė „Scanorama“. Filmas pasakoja apie legendinę modernaus šokio mokytoja iš Vokietijos Pina Bausch, kuri mirė 2009 metais, kai medikai likus vos 5 dienoms iki jos mirties, pranešė, kad ji serga vėžiu...

Tiesą sakant, apie Piną nieko iki tol nežinojau, gal dėl to, kad labai mažai žinau apskritai apie šiuolaikinio šokio istoriją, o visos mano žinios dažniausiai iš biografinių filmų. Regis, dokumentiniame filme turėtų būti pasakojama apie jos gyvenimą, tad kiek stebina nestandartinis filmo pasakojimo būdas – gilus, mąslus, filosofinis. Jos šokio teatras pasižymėjo savita raiška, performenso meno formomis, kuriai priklausė jau net trys menininkų kartos. Visgi nuo pat pradžių filmą žiūrėti, (bent jau man, paskutiniu metu, kad ir besidominčiu performensu), buvo gana sudėtinga. Filmas prisodrintas Pinos kurtų šokių, kurie tęsiasi kaip retrospektyva, nesibaigiantys spektakliai, atskleidžiantys pačius esmingiausius ir žinomiausios šios menininkės darbus.

Nesu tikras, ar viską supratau, nes filmas kaip ir pats šokis – vengia absoliučios ir aiškios apibrėžties ir labiau veikia kaip žiūrovo sąmonėje besikuriančiomis prasmėmis. Meditacinio pobūdžio pasakojime likusių ištikimų aktorių prisiminimai išliejami ne tekstu, o jų pasirodymais didmiesčio gatvėse, teatro scenoje ir tik viena ar kita sentencijomis išleista frazė nusako, ką Pina kiekvienam iš jų suteikė ir kaip išlaisvino, o pačios Pinos biografijos tarsi nėra. Toji biografija – vidinis aktorių trupės dvasinis palikimas, todėl sakyčiau, kad toks dokumentinis filmas, kuriame Pina tarsi palikimas, dvasia, netgi rezonansas, yra išties novatoriškas, įdomus, ekspresyvus, bet vėlgi, kai kada chaotiškas ir nelengvai žiūrimas. Tokiam filmui kaip „Pina“ visų pirma reikia išties nusiteikti susigrumti, kad teks mąstyti ir kurti prasmes pačiam, nes kitaip filmas pasirodys tuščias, atsikartojantis, gal kiek marionetinis, bet už to galima apčiuopti šio filmo esmę – kokią didžiulį palikimą ir indėlį Pina davė ir padarė kiekviename iš tų šokančių aktorių, kokią milžinišką pagarbą jie jautė ir tebejaučia po jos mirties. Čia prisiminiau mūsų šalies pedagogus ir susimąsčiau, kaip svarbu, kad mokinys pats trokštų mokytis, o ne dėl to, kad liepia sistema – šiandien troškimas, kad tave mokytojas valdytų ir išlaisvintų tikriausiai yra vienas esminių pagarbos mokytojui aspektų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ir ką mums dabar daryti?" / "Et maintenant on va où?" / "And Where Do We Go Now?“

Sveiki,

Libanų režisierė N. Labaki pristatė tragikomediją pavadinimu „Ir ką mums dabar daryti?“ (angl. And Where Do We Go Now?) (2011) atvirai klausdama, kur yra karo ir taikos zonoje moterų vieta, kai vyrai karštligiškai kariauja, įrodinėdami savo vyriškumą ir įsitikinimus. Mažame kaimelyje nuo seno gyvenančios musulmonės ir krikščionės slapta kovoja už santarvę, tačiau vieną dieną viskas makabriškai pasikeičia, kai prasideda televizijos transliacija ir į kaimelį ateina XXI amžiaus technologijos...

Tiesą sakant, žinau, kaip daugeliui šis filmas itin patiko, bet tiesą sakant, sunkiai virškinu tragedijos ir komedijos kombinaciją. Šįkart taip ir nesupratau, kaip režisierė išgavo kažin kokią plaktą grietinėlę su druska, kai pirmoje filmo pusėje, rodėsi, viskas vystosi kaip pagal devinto dešimtmečio meksikietišką muilo operą – krikščionė įsižiūri smuklės musulmoną ir du seksualiausiai kūnai kaimelyje, rodos, sutverti vieni kitiems gimdyti gražius vaikus – siužetas aiškus kaip diena, netgi tie muzikiniai intarpai tai lyg ir liudijo, bet... Bet staiga prasideda susišaudymai, religiniai vienų ir kitų stovyklų išniekinimai ir muilo opera baigiasi netgi mirtimis. Bene pati įdomiausia ir paveikiausia filmo vieta buvo ne rusių prostitučių atsidanginimas į kaimą, bet būtent apie motinos laidojamą šulinyje sūnų – tai scena, kuri griebė už širdies, o visa kita...

Tiesą sakant, visa stovyklavietė aiški, aiškūs konfliktai, aiškus moterų ir vyrų požiūris į pasaulį ir kiek priminė kitą makabrišką filmą – „Lisistrata“. Na, o filmas nors akivaizdžiai klausia, ką mums daryti, kai nieko nebelieka daryti, kai reikia rinktis iš to, kai nėra pasirinkimo, atveda žiūrovą prie pamąstymų įvairiomis feministinėmis ir religinėmis temomis, tačiau vos pasibaigė filmas, aš ramia sąžine atsistojau ir kažkokių didesnių pamąstymų ar sentimentų visgi nepajutau. Gal šis neblogas filmas tiesiog ne man?

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mis kulka" / "Miss Bala"

Sveiki,

Paskutiniu metu vengiu kriminalinių trilerių apie Pietų Amerikos narkotikų karus ir nusikalstomą visuomenę. Nors kinu galima pasakyti tai, kas skauda to kontingento šalyse, tačiau pernelyg tos atsikartojančios temos lemia apskritai neigiamą ir labai nykų požiūrį į trečiąsias šalis, o juk nėra viskas ten vien tik juoda. Politinių atspalvių turinti eklektiška Gerardo Naranjo režisuota drama „Mis kulka“ (angl. Miss Bala) (2011) iš esmės kaip ir daugelis „gerų“ Lotynų Amerikos dramų spiria į tuos pačius vartus – narkotikai, korupcija ir nesaugus skurstančiųjų svajotojų gyvenimas.

Tiesa, filmas turi neblogą paradoksą – pagrindinei herojai nusišypso laimė užsidėti grožio karūną, bet taip, kaip ją aplinkybės paverčia atpirkimo ožiu, šiurpina žiūrovą. Kad šiurpina – tai nėra blogai, nes tenka neabejoti pagrindinės veikėjos sudėtinga padėtimi, kuri pilna šoko ir psichinių sutrikimų, todėl Millos Yovovich kaip „Absoliučiame blogyje“ nesitikėkite, kad mergina spaudžiama visomis išgalėmis atliks šuniuko dresūros triukus, todėl didžiuliai aplodismentai meksikiečių aktorei Stephanie Sigman, kuri pasirodė visai neseniai siaubo filme „Anabelė 2“, atlikusi vienuolės prižiūrėtojos vaidmenį.

Visgi filmas kai kuo erzino. Kai pavykdavo atitrūkti nuo veikėjos psichologinės būsenos, vis pagaudavau, kad filme „nesueina galai“, pernelyg aukštumos ir bedugnės greta – čia ji ant scenos, čia ji prievartaujama pro automobilio dureles, čia ji ant laikraščio pirmojo puslapio, čia, žiūrėk, ji po lova bando išvengti kulkų... Idėja gera – eklektiškomis priemonėmis išgauti politinių vingrybių amerikietiškus kalnelius, tačiau būtent trileris manęs ir neįtikino – viena diena, kuri tampa viso gyvenimo išgyvenimais. Neblogas filmas, tačiau ne perliukas.

Mano vertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hugo išradimas" / "Hugo"

Sveiki, skaitytojai,

Penktadienio vakarą geriausia nusileisti ir rinktis pramoginį filmą, jeigu nenorite susipykti su artimaisiais ir norite, kad ir jie liktų po seanso patenkinti, tad tokiais atvejais rimtas ir geras kinas palauks. Be to, nėra taip jau blogai pažiūrėti ir komercinį filmą, juolab, jei jis nominuotas „Oskarui“ kaip „Hugo išradimas“ (angl. Hugo) (2012).

Filmas iš serijos „visai šeimai“ tikriausiai visu šimtu procentu atitinka patogų, pernelyg vaikų psichikos neluošinančių filmų kategoriją, kuris savo turiniu lyg primintų Oliverio Tvisto sunkius laikus, tačiau čia viskas nepalyginamai nusaldinta ir socialinė atskirtis bei skurdas netgi savotiškai našlaitystė taip suromantizuota, kad galima pagalvoti: ar vaikas neįsigeis netekti savo tėvų, kad galėtų taip įdomiai gyventi kur nors po laikrodžiu? Juokas juokais, tačiau pati istorija pernelyg pasirodė vienplanė ir nuobodoka, pernelyg viskas sukramtyta ir gražiai papuošta petražolių šakele, kad  moralas ir tai, kas lieka už kadrų beveik nediskutuotina, nes nėra diskutuoti apie ką – totalus populiariojo kino bruožas – didelis malonumas, o turinys kaip iš paprasto XIX amžiaus romano vaikams ir paaugliams. Kitą vertus, „Hugo išradimas“ nepaprastai lepina vaizduotę ir akis – dėl ko ir nominuotas „Oskarui“, nes vizualumo katedra tokia ryški ir pilna dvasios (kas, kad kompiuterinės!), kad net akimirkai norisi pagyventi tuose Londono ūkanose, kur viskas taip teatralizuota, taip gražiai ir sodriai pateikta, kad kartais atrodo, jog žiūri ne filmą, o spektaklį, savotišką geležinkelio sustyguotą kabaretą.

Tikriausiai vien dėl vizualumo, kuris, žinoma, neturi nieko bendra su realiai egzistavusiu XX amžiaus pradžios Londonu, ir verta žiūrėti šį filmą, nors pati istorija, bent jau man, kaip kino lepūnui, nors ir norėjo aptraukti mano akis ašaromis, tačiau kūrėjams to padaryti nepavyko, nes vietoj graudulio jutau nebent siužete stingdantį nuobodulį, kurį prablaškydavo sodri Londono pasakiška atmosfera.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eva: dirbtinis intelektas" / "Eva"

Sveiki,

Retai kada nuvilia ispanų kinas, todėl su entuziastu pasinėriau į fantastinę dramos juostą „Eva: dirbtinis intelektas“ (ispan. Eva) (2011) tikėdamasis velniai žino ko – sukrėtimo, intrigos, pamąstymų po filmų, kažko, kas lieka pasibaigus filmui, tačiau...

Filmas apie dirbtinius intelektus išties jau nebe nauja vaga kino industrijoje ir tikriausiai labiausiai viskas lyginama su Spielbergo „Dirbtiniu intelektu“, kur viskas išties buvo kruopščiai apgalvota ir pateikta kaip pasakoje. „Eva: dirbtinis intelektas“ praktiškai nepateikia nieko naujo, tik dar prastesnį scenarijų ir dar didesnę atskirtį nuo realybės. Filmas nuobodus nuo pat pradžių, kada jį bandoma vystyti mokslininko ir jo prarastos mylimosios santykių rėmuose, o santykiai gana šalti ir mokslinės fantastikos rėmuose (kas dažnai ir nutinka) atrodo personažai sukaustyti, praradę intrigą, juslumą ir emocijas. Apskritai tariant, visas filmas kažkoks šaltai negyvas, be įdomesnės atmosferos: kas kad šalia vaikšto robotai, dirbtinė Eva, mechaninis tarnas, įterpta keletas gerai vizualiai atrodančių fantastinių scenų, jeigu visumoje istorija, kuri teikė originalumo lūkesčių, subliūkšta ir lieka nuolatinis nepasitenkinimas – ar tikrai viskas gerai su šiuo filmu?

Negyvos scenos konstruojamos gana primityviu kone teatriniu būdu, nėra gilesnių poteksčių tik priartėjimas prie kažkokių blankių nukvėpusių trilerio žanro kiautų. Aišku, analizuojant įvykius ir tai, ką norėjo pasakyti filmo kūrėjai, galima daug ką pateisinti ir paaiškinti, tačiau filmas kaip koks belytis asmuo – jis nesukelia jokio susidomėjimo. Priešingai – vienas didžiausių filmų minusų yra neišplėtotas scenarijus originalumo link, viskas nuspėjama, visi siužetiniai vingiai iki kaulo čiulpų matyti ir tiesiog pasibaigus filmui man jau tapo aiškiau negu aišku, jog šis ispanų filmas tiesiog tuščiaviduris ir neturintis išliekamosios vertės.

Mano vertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela