Filmas: "Įtūžis" / "Frenzy" / "Abluka"

Sveiki,

Artėjant dar vienam Kino pavasario sezonui, nusprendžiau jau pamažu ruoštis ir šį bei tą pasižiūrėti iš archyvinio rezervo, ko dar nebuvau matęs iš ankstesniųjų sezonų. Ir šįkart apie turkų režisieriaus Emin Alper filmas „Įtūžis“ (turk. Frenzy) (2015), kuris buvo įvertintas įvairiuose tarptautiniuose kino festivaliuose. Filme pasakojama apie vyruką, kuris kalėjime praleido 15 metų ir su išlygomis tarnauti policijai yra paleidžiamas keleriais metais anksčiau.

Pagrindinis veikėjas Hadiras po daugybės metų pasimato su broliu Ahmedu, kuris nelabai linkęs į kontaktą su broliu iš kalėjimo. Šalyje siautėja teroristai, o Hadiras mokosi šiukšlių konteineriuose atpažinti sprogmenis. Galiausiai viskas intensyvėja ir taip tirštėja, kad filmas praranda aiškią racionalią struktūrą ir sukelia haliucinacinį efektą, dėl ko ima sunku nustatyti vaizduotės, teroro grėsmės sąmokslo teoriją ir tikrąjį Hadiro gyvenimo peripetijas.

Iš vienos pusės filmas atmosferiškai „turkiškas“. Tai, ką tenka Kino pavasaryje matyti iš turkų kino, jis galėtų atitikti gana turkų gerojo kino tendencijas: ryški socialinė beprotystė, vyriško pasaulio fasadas, ryškių konfliktinių gyvenimiškų ir politinių išryškinimas. „Įtūžis“ kiek neapibrėžtas filmas, kuris fokusuoja žmogaus vidinį nerimą ir nepasitikėjimą su teroristiniais šalyje esančiais išpuoliais. Visuomenė įbauginta, ji palaikoma baimės nuotaikomis, todėl ir paties filmo siužetas išdrikęs, nėra žiūrovui patogiai „suveržtas“, kaip, pavyzdžiui, būna rumunų Naujosios bangos filmai. Režisierius akivaizdžiai pasiduoda iš pradžių realistiniam ir įtaigiam šeimos brolių tragedijai, kuri išauga į grėsmingą visuomenės būsenų psichodelinę beprotybę su kriminaliniais šiurpiais aktais...

Gal pasakysiu, kad pirmoji filmo pusė kiek labiau patiko, o antroji, kai akivaizdžiai filmas ima skilinėti į versijas ir perspektyvas, kiek panašėjo į beprotybę, kuri šiek tiek prailgo. Bet kokiu atveju, filmas sodrus, egzistencialistiškai niūrus ir tamsus, tačiau, matyt, būtent Turkijoje, po švytinčiais turistiniais katalogais persišviečia atokesnių kvartalų vietinių gyventojų realybė, apie kurią dažniausiai nutylima. Filmas įtaigus, stiprus ir paveikus, skirtas europietiškojo kino žiūrovui, tačiau visumoje, bent man, filmui pristigo konkretumo siužetiniuose vingiuose.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb:7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vieną kartą Anatolijoje" / "Bir Zamanlar Anadolu'da" / "Once Upon a Time in Anatolia"

Sveiki,

Tai jau mano penktasis žiūrėtas genialaus turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylan filmas ir kaskart jau jaučiuosi sugrįžęs į tam tikrą savitos režisūros kuriamą pasaulį. Šįkart filmas „Vieną kartą Anatolijoje“ (turk. Bir Zamanlar Anadolu‘da) (2011), kuris buvo rodomas „Kino pavasaryje“. Šiemet pristatytas naujausias režisieriaus darbas „Laukinė kriaušė“ iš tikrųjų tapo vienu labiausiai įsimenamu filmu šiais metais. Kaip dažnai būna, kad vedami to ilgesio patirti ir vėl kažką panašaus, imame kapstytis po autoriaus kūrybą ir... neretai vis ką nors panašaus randame.

Filmas trunkantis pustrečios valandos, todėl jam ruošiausi net keletą mėnesių, nes ilgą laiką nesinorėjo nieko itin filosofiško ir slogaus, kuo iš esmės ir pasižymi šis režisierius. „Vieną kartą Anatolijoje“ pasakojama apie nužudyto ir užkasto žmogaus palaikų paiešką kažkur laukuose. Didžioji filmo dalis susideda iš naktinės paieškos, kada pareigūnai kartu su daktaru ir nusikaltėliais, kurie nelabai prisimena, kur užkasė lavoną, trankosi po kalvotas dykynes ir bando surasti nusikaltimo vietą. Iš pradžių, kaip ir neretai būna šio režisieriaus filmuose, daug plepama apie kasdienius dalykus – apie maistą, apie santykius, žmonas ir vyrus, vaikus, pomėgius ir dirbama šalia ties kažko didingo. Žiūrovui ne iškart aišku, ko trys mašinos trankosi po laukus, bet netrukus iš pokalbių nuotrupų ima dėliotis aiškus nusikaltimo vaizdinys.

Tokiam filmui reikia pasiruošti, nes jis sukaltas ne pagal pramoginio filmo principus. Tai dviejų dienų tyrimas, kuris „įvilktas“ ne į šokiruojančius nuotykius, bet į kasdienybės tempą. Daug plepama ir kalbama, tačiau tos tik pažiūros tuščios kalbos ima ir kažkaip taikliai charakterizuoja pagrindinius veikėjus, jų skaudžias patirtis. Pavyzdžiui, kai daktaras kalbasi su viršininku apie tariamai savo mirtį išpranašavusios ir ką tik pagimdžiusios moters istoriją. Taip meistriškai sumazgytas pokalbis ir tiesos atskleidimas kiek gal ir ištęstas, toks skaudžiai šekspyriškas, bet kartu nepatikėti tų kadrų genialumu neįmanoma. Viskas taip paprastai nepaprasta. O toji galingoji biblijinė kone misterinė scena, kada kaimo seniūno dukra Kamila atneša arbatos ir nepriklausomai ar tu pareigūnas, ar nusikaltėlis, ji vienodai juos pavaišina gerumu ir nekaltumu... Tokių biblijinių motyvų esama ir daugiau, pavyzdžiui, akmenų mėtymas į nusikaltėlį, kuris jaučia didžiulę kaltę ir taip vietomis perteikiama susakralintai, magiškai. Jaučiama gyva A. Tarkovskio kino įtaka, troškimas apčiuopti kur kas daugiau už realybės matmenį ir tai kuo puikiausiai veikiama per simbolius ir metaforas.

„Vieną kartą Anatolijoje“ gurmaniškos prabos kino juosta, kuri suka lėtai meditacinio pobūdžio ir filosofišką pasakojimą, kuriame išryškėja žmogiškumo faktoriai: ką reiškia būti taip arti nuodėmių pasaulio ir nepaklysti tamsoje. Paskutinė skrodimo scena išties emociškai paveiki – atveriama kankinio krūtinės ląsta, tačiau nuolat rodomas daktaro veidas, kuris labiau tiria pro lango slenkančio vaiko ir našlės judesius nei pačius organus. Daktaras taip giliai ir skaudžiai mąsto apie šeimos pažeidžiamumą (nes pats buvo išsiskyręs ir sakosi niekada nenorėjo vaikų), tačiau jis regi visai kitą pavyzdį ir žiūrovui atrodo, kad jis kažin kaip gailisi, skaudžiai gailisi, jog biologiškai nepratęsė to kažin kokio sopulingo pasaulio, kuriame žmogus žmogų gali nužudyti dėl tam tikrų ir tik jam suprantamų priežasčių.

Labai subtilus filmas. Jeigu „Laukinė kriaušė“ labiau fokusavosi į aiškias tėvo ir sūnaus charakteristikas, vidines ir išorines kartų priešpriešas, tai šis filmas man pasirodė kur kas tylesnis, subtilesnis, nes daugelis dalykų tiesiog verbališkai neištransliuota ir juos, kaip ir filme „Žiemos miegas“, palieka pačių žiūrovui savivokai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stambulo katės" / "Kedi"

Sveiki,

Kai norisi pozityvumo, mes retsykiais žiūrime į kūdikius arba savo naminius augintinius, o kai tokių neturime, galime tiesiog nuvažiuoti į gyvūnų prieglaudą ir parsivežti augintinį. Žinoma, tada atsirastų rūpinimosi atsakomybė ir vien tik laikyti gyvūną, pavyzdžiui, katę dėl meilumo ne visi gal ir galėtume, nes pritrūktų kantrybės. Tokiais atvejais galima tiesiog pasižiūrėti (kaip aš) dokumentinį filmą apie gyvūnus. Panašiai nutiko ir su turkų režisierės Ceyda Torun filmu „Stambulo katės“ (angl. Kedi) (2016), rodytu „Kino pavasario“ festivalyje.

Tai nėra vien filmas vienišiams, kurie neturi draugų arba yra jau seni, apsikarstę katėmis, pradvisę jų kailiu (kaip, pavyzdžiui, „Simpsonuose“ išprotėjusi Lady Cat). Šiame filme bandoma atskleisti milijoninę kačių sisteminę gyvavimo struktūrą Stambulo mieste, kurios vaikšto stogais, miega krantinių landynėse, meilinasi žmonėms ir visaip kitaip demonstruoja socialinius įgūdžius, bandydamos išgyventi megapolyje. Manau, vienas labiausiai žavinčių dalykų yra gebėjimas atskleisti kiekvienos katės savitą charakterį, nors apie jas byloja žmonių lūpos, vis vien nepaliaujamai gretinami kačių ir žmonių panašumai. Sudėtinga socialinė hierarchija galbūt kur nors vyksta, tarkime, kokiame Kauno priemiestyje.

Smagu, kad ramios filosofinės tėkmės filmas nevirto vien tik noru šokiruoti, pritraukti žiūrovą, suklusti ir žūtbūt išgauti panikos reakcijos: gelbėkime kates, jos miršta ant asfalto! Ne, režisierė nepasidavė amerikietiškai pasakojimo tradicijai, tačiau dėl to neteko tam tikros filmo struktūros, pavyzdžiui, labai stigo kulminacijos. Po valandos žiūrėjimo praradau intrigą, nes istorijų koliažui ėmė stigti unikalesnių vingių, galgi net aštrumo. Visur išlaikomas svajingas, besižavinantis pasakojimo tonas su puikiais Stambulo vaizdais ir pasakotoju, kuris beria sentencijas apie gyvenimo prasmę. Iš esmės lyg ir žavu, gražu, bet po kurio laiko atsibosta ir atrodo, kad režisierė nebeturi įdomesnių istorijų ir komponuoja panašias istorijas į visumą. Kažin, ar tai labai didelis minusas, galgi veikiau europietiškoji pasakojimo tradicija, bet man 1 valandos ir 18 minučių trukmės filmas ėmė ir šiek tiek prailgo.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Žiemos miegas" / "Kış Uykusu" / "Winter Sleep"

Sveiki, skaitytojai,

Kai pirmą kartą prieš penketą metų pamačiau turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylan filmą „Trys beždžionės“, pagalvojau: taip, šis režisierius tikrai turi ką papasakoti, o turėdamas, dar ir moka tai labai gerai daryti. Kiekvienas jo darbas Kanų kino festivalyje vis ką nors pelnydavo, tačiau iki „Auksinės palmės šakelės“ kažko trūkdavo arba atsirasdavo kitų darbų, bet viską pakeitė jo beveik pusketvirtos valandos drama „Žiemos miegas“ (turk. Kis Uykusu) (2014), rodytas lietuvos žiūrovams Kauno kino festivalyje.

Tiesą sakant, šiek tiek išsigandau, kad prie filmo reikės praleisti tiek daug laiko, paskutiniu metu namie žiūrėti ilgesnį nei dvi valandas filmą darosi vis sunkiau, tačiau pasakiau, kad jei jau „Palmės šakelė...“, tai bus verta. Ir iš tikrųjų buvo verta. Filmas įtraukia nuo pat pirmųjų kadrų, kai kas jį apibūdino „kaip mėnulyje“, o iš tikrųjų jis nufilmuotas unikalioje Turkijos vietovėje, kur namai integruoti į natūralias olas. Vasarą vėsina, o žiemą stingdo uolų šaltis, tačiau veikėjai prie to pripratę, todėl jų tylūs pasikalbėjimai namuose įgauna keistą žiemojimo olose įspūdį, kas labai tinka filmo pavadinimui. „Žiemos miegą“ sukurti režisierių įkvėpė A. Čechovo mažieji apsakymai, ir iš tikrųjų viskas atrodo, kad nieko nevyksta, o įvyksta tiek daug: veikėjai geria arbatą ir jų likimai skilinėja. Veikėjų pokalbiai primena jų beviltišką norą ištrūkti iš dabartinės vietovės ir gyvenime dar ką nors patirti, tačiau jie sukaustyti žiemos miego ir beviltiškai kankinasi, netgi pagrindinis filmo veikėjas, buvęs teatro aktorius, neišskrenda į Stambulą, nes yra pririštas savo paties likimo...

Filme labai daug pasikalbėjimų, dialogų, nostalgijos, lėto provincinio Turkijos gyvenimo tekėjimo, socialinio skurdo ir prabangos kontraste veikėjai įgauna ne tik moralines ir didaktines, kone biblijinės egzistencinės manieros, bet ir kuria subtilią nesusikalbėjimo ir gyvenimo tik sau ironiją. Filme daug simbolių, kokius mėgsta intelektualusis europietiškas kinas: arklio gaudynės, išdužęs langas, vaiko alpimas ir t. t. Scenos konstruojamos tarsi atskiros novelės, bet jas jungia veikėjai ir bendri kai kurie įvykiai, todėl filmas išėjo realistiškai literatūriškas, turintis savitą atmosferą ir įtaigą. Rekomenduoju visiems užkietėjusiems kino gurmanams, nes filmas tiesiog tykus pasimėgavimas, kaustantis dėmesį į veikėjų filosofiją ir tas pačias puikiai lietuviams atpažįstamas vertybių ir nesusikalbėjimo problemas.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mustangės" / "Mustang"

Sveiki, kino fanatikai ir gerbėjai,

Tęsiu „Kino pavasario“ žygį ir šįkart noriu pristatyti daugybės kino festivalių favoritą filmą „Mustangės“ (angl. Mustang) (2015), kuris, mano akimis, retą žiūrovą gali nuliūdinti – tuos, kurie apskritai nesupranta kino, arba tuos, kurie nekenčia nors kiek kitokio filmo nei komercinis. Filmas išties puikus ir tikriausiai per plauką nepelnė ir „Oskaro“ užleisdamas vietą vengrų karinei dramai. „Mustanges“ režisavo turkų kilmės režisierė Deniz Gamze Erguven, Prancūzijoje studijavusi režisūrą.

Taigi europietiško kino tąsos režisierė, kuri šovė į aukštumas, sukurdama dramą apie penkias mergaites, gyvenančias Turkijos provincijoje, kur įsigalėjusios gilios konservatyvios šeimos ir piršlybos tradicijos, kur moters skaistybė reiškia viską. Penkių maištingų mergaičių būrys abstulbina nuo pirmųjų kadrų. Nieko nesakysiu apie puikią vaidybą, bet pati jaunystės ir besiskleidžiančių merginų energetika pulsuoja kadruose. Režisierei pavyko išgauti skaistumo ir jaunystės vilčių energetiką, bet kartu jas pavaizduoti vieningas neklaužadas, įspęstas į griežtų tradicijų ir kartų nesusikalbėjimo liūną. Tiesą sakant, filmas man beregint sukėlė asociacijų su Sofijos Coppolos „Jaunosios savižudės“, kur šviesiaplaukių ir smarkiai religingai kontroliuojamų seserų istorija pasibaigia masiniu savižudybių aktu, nors „Mustangių“ merginų likimai pasuka skirtingomis linkmėmis, tačiau tarp šių filmų įžvelgiu nemažai panašumų.

Kas šiame filme jaudina be mergaičių likimų ir griežto auklėjimo? Turkiškos kultūros dvasia ir nuostatos, kurios įplieskia konfliktus, vakariečių akims ir širdims įbauginti – merginų prastas lytinis švietimas ir jaunas tekinimas už vyrų be išsilavinimo. Kultūriniai skirtumai jau lyg ir nebešokiruoja, nes apie Rytų kultūrą mes jau žinome tikrai baisesnių faktų ir kinas tai mėgsta absorbuoti. Kažkaip po filmo pagalvoji, kad gaila tų mergaičių jaunystės, kuri užgęsta santuokos pareigų taip ir neleidus deramai joms kaip mustangėms, nesutramdomoms kumelėms, prasilėkti pro paauglystės laukus.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela