Filmas: "Eksperimentuotojas" / "Experimenter"

 

Sveiki,

Apie šį filmą žinojau seniai, kai peržiūrinėjau aktorės Winonos Ryder filmų retrospektyvą, tačiau taip anuomet šio filmo neteko pamatyti. Režisieriaus Michael Almereyda sukurtas televizinis vaidybinis filmas „Eksperimentuotojas“ (angl. Experimenter) (2015) pasakoja apie tikrai egzistavusį amerikiečių socialinių ryšių mokslininką Stanley Milgram (1933-1984). Istorija mus nukelia į 1961 metus, kai ambicingas ir jaunas mokslininkas sumano atlikti socialinį eksperimentą ir ištyrinėti, kodėl žmonės yra linkę paklusti. Kitaip sakant, paklusnumas valdžiai ar įtakingam asmeniui gali baigtis visos civilizacijos pabaiga.

Stanley Milgram buvo sukrėstas dėl Antrojo pasaulinio karo aukų, jam ramybės nedavė tai, kodėl žmonės žudė kitus nekaltus žmones. Kokia jėga vertė juos laisva valia nužudyti milijonus žydų. Aišku, mes galime tikėti, kad visi vokiečių naciai buvo besąlygiškai išplautomis smegenimis, įtikėją Hitlerio ideologija apie arijus, tačiau mokslininkui aišku, jog visi negalėjo būti vienodai fanatiški, todėl jis ėmėsi eksperimento, kuris, beje, šiame filme perteiktas labai įdomiai. Viename kambaryje elektra kankinamas žmogus, o kankina jį atsitiktinis amerikietis per mikrofoną uždavinėdamas žodžių sekas, kurias teisingai turi pakartoti, o kaskart apsirikus vis didesne elektra krečiamas žmogus. Sąlyga tokia: kad ir kas benutiktų, negalima nutraukti eksperimento. Kiek eilinis amerikietis yra pasiruošęs sadistiškai kankinti kitą žmogų, nes jis dalyvauja eksperimente? Praktiškai visi. Šis skandalingas eksperimentas sako, jeigu dabar (1961 m.) vyktų kažkas panašaus į nacių žudynes, beveik visi amerikiečiai pasirašytų žudyti, nes juk jiems sakoma žudyti.

Aišku, filme vaizduojamas mokslininko sunkios pastangos visuomenei atskleisti šį faktą, mat, daugelis daktarų smarkiai puolė ir kritikavo Stenlio išvadas dėl siaubingai stresą patyrusių eksperimento dalyvių ir jų apgaudinėjimo. Filme taip pat vaizduojami ir kiti įdomūs socialiniai tyrimai, dėl kurių verta žiūrėti šį filmą, bet apie juos nepasakosiu.

Filmas, sakyčiau, nėra kažin koks stebuklas. Du žinomi aktoriai stengiasi perteikti laikmetį ir socialinio eksperimento idėjas, tačiau filmas nėra kažin kokiose aukštumose, nes jo tikslas – supažindinti žmones su šio savo laiku nuvertintu ir nepripažintu mokslininku, pagal kurio pirmines išvadas vėliau buvo suformuoti socialinių ryšių lygmenys. Man šis filmas buvo atradimas, nes gavau be galo daug informacijos, o ir pats eksperimentas žiūrisi labai įdomiai. Nenustojau galvoti apie mūsų pačių paklusnumą šiomis dienomis. Mes esame linkę tikėti, jog elgiamės dažnai pagal savo laisvą valią, o iš tikrųjų kur kas dažniau elgiamės dėl kitų įtakos ir neretai kaip tikra avių banda. Šis eksperimentas patvirtina tai, kad žmogus paklusdamas gali padaryti pačius blogiausius dalykus.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kalnai gali pasislinkti" / "Mountains May Depart" / "Shan he gu ren"

 

Sveiki,

Po to, kai prieš pusmetį pamačiau kinų režisieriaus Jia Zhangke filmą „Balčiausi yra pelenai“ (2018), pamaniau, kad noriu netrukus pažiūrėti ir kitus režisieriaus darbus, o ir LRT vienu metu surengė geriausių šio režisieriaus filmų retrospektyvą. Bet pas mane taip jau nutinka, kad ką suplanuoju pažiūrėti greitu metu, užstringa ir pasimiršta. Jo filmas, rodytas Kino pavasario festivalyje „Kalnai gali pasislinkti“ (angl. Mountains May Depart) (2015) pasakoja vienos meilės istoriją, kuri prasideda 1999 metais, baigiantis tūkstantmečiui ir tikintis, kad kitas tūkstantmetis žmonėms atneš kažką nepakartojamo. Šioje istorijos atkarpoje mergina Šen renkasi vieną vaikiną iš dviejų ir, kaip galite įsitikinti, ji pasirenka labiau turtingesnį ir ambicingesnį vyruką, o švelnesnį ir mažiau sėkmingą palieka.

Istorija vėliau mus nukelia į 2014 metus, kur mes matome pasikeitusius likimus. Išdraskyta šeima ir vėžiu sergantis skurstantis tėvas laukia malonės. Po to mums rodoma ateitis 2025 metais, kai istoriją pratęsia internate augęs Šen sūnus, kuris ilgėdamasis motinos, susiranda savo mamos amžiaus meilužę... Tai filmas triplikas, nusidriekęs nuo naujo tūkstantmečio slenksčio iki naujųjų laikų. Nors istorija iš pažiūros atrodo gana melodramatiška, tačiau režisierius išvengia lotynų amerikietiškų serialinių banalybių, kadangi istoriją plėtoja veikėjų pasirinkimų ir klystkelių būdais, įpindamas Kinijos socialinius, ekonominius ir moralinius kontekstus. Tai jau antras režisieriaus filmas, kurį matau, ir jau atpažįstu tą Kinijos kritikuojamą kontekstą, čia ir vėl vaizduojami pervargę ir sunkaus juodo darbo nualintų žmonių vargai, jų prigresusios svajonės, kurios koreliuoja su naujo daug žadėjusio tūkstantmečio nusivylimu. Mergina pasirenka turtingesnį vyruką, tikėdamasi smagesnio ir saugesnio gyvenimo, o po daugel metų iš jos tas pats vyras atima sūnų, kurį pavadina Doleriu. Tai nusivylimą vaizduojantis filmas, kada už siekimą socialinių garantų, pamenamos asmeninės nuostatos ir laimė, todėl natūralu, kad blyksteli tam tikras vos įžvelgiamas didaktinis filmo blyksnis, kuris kartu nupasakoja ir Kinijos žmonių likimus.

Filme tris kartus sukamba vakarietišką aušrą žadinanti Pet Shop Boys daina „Go West“, pagal kurią šoka pagrindinė veikėja Shen. Ši daina tampa dvejopa metafora, kuri žymi „prasimušusių“ kinų šeimas į aukštumas, kada jie savo sūnaitėlius išsiunčia į tarptautines internatines mokyklas ir auklėja vakarietiškai, o kai kas tikėdamasis amerikietiškai vakarietiškos svajonės ima ir subliūkšta nesulaukę išsipildymo. Pasiseka tik nedaugeliui. Man tai filmas apie naiviai svajojančią tautą, kuri bando taikyti lengvos sėkmės formulę, tačiau tai tampa ir gyvenimo prakeiksmu. Tik filmui pasibaigus, galvodamas, ką aš iš tikrųjų pamačiau, ėmiau galvoti apie šio filmo kultūrinius kontekstus, ir supratau, kaip smarkiai šioji istorija (kaip ir viskas, kas yra Kinijoje) yra paveikta vakarietiškos kultūros. Žiūrėdamas šį filmą vis galvojau, kad man labiau patiko „Balčiausi yra pelenai“, tačiau tik pasibaigus „Kalnai gali pasislinkti“ ėmiau suvokti šio filmo subtilumą: kai negali aštriai kritikuoti savo šalies, reikia pasitelkti labai gudrius pasakojimo įrankius ir techniką, kad galėtum perteikti savo šalies žmonių beviltišką pasimetimą vertybių pasaulyje. Čia beveik Ezopo kalba mūsų sovietiniais laikais, todėl man filmas labai patiko. O pabaigoje sningant šokanti Šen sako: jeigu negali pakeisti pasaulio, gali tiesiog šokti ir svajoti.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš esu Maiklas" / "I Am Michael"

 Sveiki,

Kai JAV 1998 metais keli vaikinai nukankino jauną homoseksualą Matthew Shepard (1978-1998), Amerika buvo sukrėsta (apie tai yra sukurtas atskiras dokumentinis filmas). Jeigu ne vaikino mamos drąsa kalbėti apie sūnaus mirtį, tikriausiai dar daugelis dalykų nebūtų pajudėję iš vietos. Man vis dar mįslė, kodėl prieš kelerius metus dėl homofobinių patyčių nusižudęs lietuvis moksleivis Aukštaitijoje taip ir nebuvo pateiktas kaip pavyzdys, ką iš tikrųjų daro atskirtis ir homofobija (tai nėra tik pasakymas „mylėkite sau tyliai ir nesiviešinkite“). Manau, dėl to, kad jo tėvai šito nenorėjo. Nenoriu sakyti, kad homofobų aukos turi tarnauti kovai prieš homofobiją, tačiau būtent Šepardo pavyzdys padarė nemažą įtaką LGBTQ teisėms Amerikoje.

Biografinis filmas „Aš esu Maiklas“ (angl. I Am Michael) (2015) prasideda būtent 1998 metais, kai Šepardui įvykdyta žiauri egzekucija. Šių įvykių pašonėje pasakojama apie Michael Glatze, kuris buvo aktyvus LGBTQ bendruomenės narys, taip pat turėjo anuomet populiariame gėjams skirtame žurnale savo skiltį. Su ilgamečiu draugu jis susiruošia gyventi į Halifaksą, konservatyvų miestą ir čia Maiklui pasireiškia pirmieji panikos atakos priepuoliai. Kadangi Maiklo tėvas mirė nuo širdies ydos, Maiklas mano, kad jis paveldėjo šią ydą. Labai bijodamas mirties, Maiklas išgyvena egzistencinę krizę, bet greit sužino, kad jokios ydos jis neturi, tai tik mirties baimė, bet būtent ji Maiklui tampa priežastimi nusisukti nuo LGBTQ asmenų ir atsigręžti į krikščionybę. Pamažu jis išsiskiria su partneriu ir tampa radikalių pažiūrų pastoriumi...

Žiūrėjau šį filmą, ir visą laiką galvojau, kaip jis patiktų mūsų lietuviams homofobams, kurie atsistoję plotų: va, žiūrėkite, jis pakeitė orientaciją, vadinasi, tai pasirenkama ir joks homoseksualizmas nėra įgimtas! Tai iš tikrųjų priešingos krypties filmas, kuris skatina platesnę diskusiją, ar pagrindinis veikėjas iš tikrųjų buvo homoseksualus, ar po gyvenimo didžiulės traumos jis taip pasišventė Dievui, kad net įtikėjęs vedė ir tapo pastoriumi? Filmo finaliniai štrichai sako, kad šiai istorijai nėra atsakymo ir galutinio verdikto, o žmogaus seksualumo tranzitas per gyvenimą vieniems gali būti nuo aplinkybių ir įsitikinimų besikeičiantis, o kitų pastovus. Manau, Maiklui Dievas suteikė tam tikrą laisvę, išlaisvino nuo panikos atakų, savitaiga ir tikėjimas juk daro stebuklus. Klausimas, ar pastoriaus žmona laiminga? Kodėl aktoriaus James Franco veikėjas suglumsta, kai bažnyčią užplūsta tikintieji? Šis pasirinkimas, manau, gerbtinas, kaip ir visų, kurie gyvena savo gyvenimus taip, kaip išmano ir nėra vieno teisingo pasirinkimo. Juk ir katalikų kunigas heteroseksualas pasirinkęs kunigo gyvenimą žino, kokį susilaikymo gyvenimą renkasi. Žmonių gyvenimai, įsprausti į besikeičiančius socialinius vaidmenis, labai sudėtingi, šis filmas gal ir ne šedevras, tačiau šiuos klausimus iškelia gana neblogai.

Mano įvertinimas: 6.5/100

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 5.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įtūžis" / "Frenzy" / "Abluka"

Sveiki,

Artėjant dar vienam Kino pavasario sezonui, nusprendžiau jau pamažu ruoštis ir šį bei tą pasižiūrėti iš archyvinio rezervo, ko dar nebuvau matęs iš ankstesniųjų sezonų. Ir šįkart apie turkų režisieriaus Emin Alper filmas „Įtūžis“ (turk. Frenzy) (2015), kuris buvo įvertintas įvairiuose tarptautiniuose kino festivaliuose. Filme pasakojama apie vyruką, kuris kalėjime praleido 15 metų ir su išlygomis tarnauti policijai yra paleidžiamas keleriais metais anksčiau.

Pagrindinis veikėjas Hadiras po daugybės metų pasimato su broliu Ahmedu, kuris nelabai linkęs į kontaktą su broliu iš kalėjimo. Šalyje siautėja teroristai, o Hadiras mokosi šiukšlių konteineriuose atpažinti sprogmenis. Galiausiai viskas intensyvėja ir taip tirštėja, kad filmas praranda aiškią racionalią struktūrą ir sukelia haliucinacinį efektą, dėl ko ima sunku nustatyti vaizduotės, teroro grėsmės sąmokslo teoriją ir tikrąjį Hadiro gyvenimo peripetijas.

Iš vienos pusės filmas atmosferiškai „turkiškas“. Tai, ką tenka Kino pavasaryje matyti iš turkų kino, jis galėtų atitikti gana turkų gerojo kino tendencijas: ryški socialinė beprotystė, vyriško pasaulio fasadas, ryškių konfliktinių gyvenimiškų ir politinių išryškinimas. „Įtūžis“ kiek neapibrėžtas filmas, kuris fokusuoja žmogaus vidinį nerimą ir nepasitikėjimą su teroristiniais šalyje esančiais išpuoliais. Visuomenė įbauginta, ji palaikoma baimės nuotaikomis, todėl ir paties filmo siužetas išdrikęs, nėra žiūrovui patogiai „suveržtas“, kaip, pavyzdžiui, būna rumunų Naujosios bangos filmai. Režisierius akivaizdžiai pasiduoda iš pradžių realistiniam ir įtaigiam šeimos brolių tragedijai, kuri išauga į grėsmingą visuomenės būsenų psichodelinę beprotybę su kriminaliniais šiurpiais aktais...

Gal pasakysiu, kad pirmoji filmo pusė kiek labiau patiko, o antroji, kai akivaizdžiai filmas ima skilinėti į versijas ir perspektyvas, kiek panašėjo į beprotybę, kuri šiek tiek prailgo. Bet kokiu atveju, filmas sodrus, egzistencialistiškai niūrus ir tamsus, tačiau, matyt, būtent Turkijoje, po švytinčiais turistiniais katalogais persišviečia atokesnių kvartalų vietinių gyventojų realybė, apie kurią dažniausiai nutylima. Filmas įtaigus, stiprus ir paveikus, skirtas europietiškojo kino žiūrovui, tačiau visumoje, bent man, filmui pristigo konkretumo siužetiniuose vingiuose.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb:7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Viena nepatogi akimirka" / "Un moment d'égarement"

Sveiki,

Prancūziškos komedijos išties kartais labai užveda! Gal todėl lengvam vakarui ir nieko pernelyg neįpareigojančio pasirinkau filmą „Viena nepatogi akimirka“ (pranc. Un Moment d‘egarement) (2015), kuriame pasirodo pasaulinio lygio prancūzų kino žvaigždės Vincent Cassel ir Francois Cluzet. Istorija pasakoja apie du tėvus, kurie nusprendžia atostogas praleisti Korsikos salos provincijoje, pasiėmę su savimi dukras. Vienas iš tėvų netrunka susižavėti kito dukra...

Žodžiu, tikėjausi išties prancūziškos komedijos užtaiso, kur scenarijus, dialogai ir nesusipratimai atskleidžiami intelektualiai, subtiliai ir dažnai netikėtai papasakojantys apie mums pačius. Tačiau visumoje komedija gana „drungna“, netgi vietomis kiek nuvilianti. Kodėl? Visų pirma, kurortinio stiliaus istorijoje, kurioje veriasi pagrindinės dvi problemos: a) pagyvenusių vyrukų draugystės ištikimybė; b) skirtingų amžiaus tarpsnio vienkartinio sekso istorija, kuri vietomis moraliai nepatogi, vietomis absurdiška. Tiesą sakant, infantili istorija sukalta gana primityviai, komedijos rakursai neturi išskirtinio savitumo ir neretai primena tiesiog prastą amerikietišką komediją, nufilmuotą Europoje. Čia neišvysite nei nematytų situacijų, nei kokių nors išskirtinių veikėjų su savo biografijomis. Viskas „prabėgta“ gana paviršutiniškai.

Gal toji komedija nėra netgi juokinga, neprisimenu, kad būčiau per ją kvatojęs. Vis svarsčiau, koks tas V. Caseel sukurtas veikėjas kvailys, kad negali ne tik pateisinti savo silpnumo, bet ir nusikratyti tos paauglės ir viską išspręsti kaip vyras. Bandoma motyvuoti baime prisipažinti geriausiam draugui, tačiau toji motyvacija, liaudiškai tariant, tokia kine nudėvėta, kad perdėtas kalės jausmas tiesiog nebejaudina. Filmui trūksta tiek stipresnio scenarijaus, tiek atmosferos, tiek įdomesnių, ne tokių standartinių, pabodusių aplinkybių. Vienintelis išties geras dalykas – charizmatiškasis Vincent Cassel, kuris spinduliuoja savaime tokį vingrų, jam tinkantį chuliganišką charakterį, tačiau gelmės tikrai nesitikėkite.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ševaljė" / "Chevalier"

Sveiki,

Kino pavasario komedijos išties kartais intriguoja. Prisimenu, buvau susidomėjęs graikų komedija „Šavaljė“ (angl. Chevalier) (2015), kurį taip man smarkiai rekomendavo pažiūrėti. Istorija pasakoja apie grupelę vyrukų, kurie dreifuoja ir žvejoja palei Graikijos salas prabangiame laive, ilsisi nuo darbų ir moterų, tačiau galiausiai pasiduoda berniokiškam šėlsmui ir jie visi ima konkurencingai žaisti „geriausio vyruko“ žaidimą...

Iš pradžių pasirodė, kad komedija išties daug žadanti. Jame filmuojasi ir „Eurovizijos“ žvaigždė Sakis Rouvas, viskas atrodo kiek graikiška ir dėl to labai egzotiška, bet... Netrunka originalumą žadanti komedija, liaudiškai tariant, „pakibti“. Vyrukai absoliučiai berniokai, nepriklausomai nuo amžiaus tarpsnio, visi kažkodėl stebuklingai suvaikėję, be brandos ir kažin kokio įdomesnio požiūrio į gyvenimą ir pradeda iš dykinėjimo tą kiek kvailoką žaidimą. Pradėkime nuo to, kad filmui iš esmės stinga struktūrinės dinamikos, veržlumo, nes scenos nufilmuotos „kąsniais“, o baltosios dėmės užpildomos žiūrovo įsivaizdavimu. Vienas vyrukas didžiulis narcizas, demonstruojantis savo kūną internetu, kitas dėl akmenų pakvaišęs keistuolis, dar kitas išgyvena dėl savo erekcijos ir vyriškumo... Žodžiu, visa kompleksuotų, infantilių nebrendylų kompanija viename laive konkuruoja, rašydami vieni kitiems už atliktas užduotis balus, ir aptaria savo gyvenimo užkulisius, gerdami vyną, alų ir kramsnodami žuvį.

Nesunku suprasti, kodėl daugeliui filmas patiko – vaizdai, europietiškojo kino dvelksmas, smagios ir kiek juokingos situacijos, tačiau kažin kuo filmas nežavi (bent jau manęs). Viskas kiek banalu, suplokštinta, be europietiškai komedijai būdingos gelmės, kitaip sakant, paimtos vyriškų stereotipų išnaros, karkasai ir iš jų padarytas tam tikras tiesmukus šou, kokį dažnai regime amerikietiškose komedijose. Visgi filmas vietomis įtraukęs visumoje visgi paliko gana blankų įspūdį. Manau, vyriško egoizmo karai kur kas galėjo būti atskleisti įdomesniais niuansais.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Frankofonija" / "Francofonia"

Sveiki,

Jau gana seniai norėjau pamatyti rusų režisieriaus Alexandero Sokurovo filmą „Frankofonija“ (angl. Francofonia) (2015), kuris buvo rodomas Kino pavasario repertuare kaip vienas iš pagrindinių filmų, kurį verta pamatyti. Geriau vėliau negu niekada. Prieš kelerius metus matytas A. Sokurovo filmas „Aleksandra“ padarė gerą įspūdį, todėl maždaug panašaus braižo tikėjausi ir iš „Frankofonijos“, tačiau pastarojo specifika ir žanras visiškai kitokie. Tai dokumentinis filmas su vaidybiniais intarpais, kokius, tarkim, rodo Discovery History kanalas, kurdamas įvairaus pobūdžio dokumentinius serialus ar filmus, todėl visų išgirta dokumentinio ir vaidybinio filmo žanrų nutrynimas iš esmės „Frankofonijoje“ nedarė jokio įspūdžio...

Filmo idėja ir intelektualus žvilgsnis išties žiūrisi neblogai. Režisierius išreiškia savo meilę Prancūzijai ir jos indėliui į bendrą pasaulio meno globą, išsaugojimą ir vystymą. Autorius įvairiais istoriniais pjūviais nagrinėja galios ir meno santykį, o baziniu atskaitos tašku pasakojime tampa Antrasis pasaulinis karas, kai vokiečiai okupuoja didžiąją dalį Prancūzijos ir vietiniams tenka gelbėti Luvro šedevrus, slapstant juos pilyse, požemiuose ir t. t. Retsykiais pažvelgiame ir į senesnius laikus, ieškoma analogiškų veiksmų karo apsuptyje, čia vėl prisiminimas Rusijoje esantis meno Ermitažas, daug kalbama apie amžinybę ir besikeičiantį laiką, randama toji „skani“ filosofijos dermė, romus pasakojimo tonas siautulingų laikų prisiminimuose.

Filmas vieniems patiks, kitiems galgi ir nelabai, tokiam reikia nusiteikti, nes jo poveikis labiau kaip gido panorama su vaizdiniais ir unikaliais režisieriaus pastebėjimais. Visgi mano supratimu pačius filmo vaizdus ir vaidybinius elementus, kurie vietomis nevykusiai juokingi, iš esmės stelbia kur kas gilesnis ir įdomesnis pasakotojo tekstas ir jo perteikiama mintis, kuri absoliučiai literatūriška ir filosofiška.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ponas Gaga" / "Mr. Gaga"

Sveiki,

Šiemet per Kino pavasarį taip ir neteko pamatyti dokumentinio Tomer Heymann filmo „Jonathan Agassi išgelbėjo mano gyvybę“, tačiau pažiūrėjau prieš kelerius metus šiame festivalyje rodytą to paties režisieriaus dokumentinę juostą „Ponas Gaga“ (angl. Mr. Gaga) (2015) apie iš Izraelio kilusio modernaus ir specifinio šokio kūrėją Ohad Naharin.

Iš tikrųjų šiuo filmu jau seniai susidomėjau, kai pernai Kino pavasaryje pamačiau apie vieną iš šios šokių trupės atsiskyrusią ir šokių performansus ruošianti Bobbi Jene. Pastarasis filmas man sukėlė neišdildomą įspūdį, apie tai, kaip scenoje, darant performansą galima trinant genitalijas į smėlio maišą patirti laukinį orgazmą ir tai paversti... parodomuoju menu. Filmas buvo nuostabus, gal dėl to ilgai tausojau visų išgirtą „Poną Gagą“, tiesiogiai susietą su Bobbi Jene, tad šiandien genamas nostalgiškų prisiminimų apie B. Jene, nusprendžiau pažiūrėti šį filmą.

Iš esmės filmas geras, intriguojantis, pakankamai išsamus. Jis pasakoja apie pripažinto šokio meistro iškilimą, santuoką, vienatvę ir naujos meilės atsiradimą, bandandymus derinti šeiminį gyvenimą su šokio teatru. Kad teatras puikus ir išskirtinis, manau, turi pamatyti kiekvienas šio teatro specifiką – išskirtinį paukštišką gagos judesio motyvą, kurio filosofija ir psichofiziniu veiksmu ir yra paremti visi šio menininko pastatymai. Galima žavėtis beribiu šokėjų atsidavimu, kaip jie pagarbiai žvelgia į savo mokytoją ir yra pasiruošę netgi save žaloti, kad tik jam įtiktų... Visgi filmas nebesukėlė tokios euforijos ir išsilaisvinimo efekto kaip „Bobbi Jene“, kuris buvo labiau individualus performansas, primenantis labiau Marinos Abramovič prieskonių šleifą, o „Ponas Gaga“ – tai kolektyvinis energijos valdymas, ritmikos teatras, kokį Lietuvoje, pavyzdžiui, iš dalies veda režisierius Valentinas Masalskis.

Neapsigaukite, nors įspūdžio tokio negavau, kokio galbūt tikėjausi, bet filmas vis tiek vertas savo žiūrovo. Ypatingai to, kuris domisi šiuolaikiniu šokiu ir apsikritai moderniaisiais menais.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.6

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išgyvenęs" / "The Survivalist"

Sveiki,

Žiūrėdamas britų filmą „Išgyvenęs“ (angl. The Survivalist) (2015), apipiltą įvairiausiais apdovanojimais ir nominacijomis, netgi vadinamą „šedevru“, pagavau save mąsliai teisiant, kad paskutiniu metu nelabai suprantu nepriklausomą kiną. Elitinio kino festivalinis perlas, manding, šįkart nesužvilgo nei kaip pusbrangakmenis, pabandysiu paaiškinti kodėl.

Visų pirma mažabiudžetis filmas atrodo nufilmuotas pamiškėje, prie daržo. Mes gi žinome, kad nereikia milijardų sukurti šedevrui, tačiau apie ateities pasaulį po numanomos apokalipsės, kai klajojantys žmonės grupelėmis bando išgyventi, vieni kitus plėšdami ir naikindami – oi, tokių filmų mes tikrai matėme visokių visokiausių. Kuo šis minimalus, mąslus, lėtos tėkmės filmas išskirtinis? Sakyčiau, kad nelabai kuo.

Taip, filmas daug žadantis pirmosiomis 10 minučių, nes vis bandoma spėlioti aplinkybes ir kodėl tas vyrukas sysioja ant žemės, kad patręštu augaliukus, bet netrunka viskas pabosti, kai atsiranda motina su dukra, kur už seksą gauna neįkainojamo paprasto viralo. Žodžiu, vėliau „myliu-noriu-negaliu“, prasideda numanomas santykių trikampis ir čia aš kaip žiūrovas, žiūrintis neabejotiną šedevrą, jaučiuosi apgautas. Netgi Šekspyras prieš 400 metų mokėjo sukurti įdomesnį siužetą. Filme „Išgyvenęs“ absoliučiai viskas nuspėjama, todėl galima kaltinti itin silpną, kone nevykusį scenarijų, kurį galėjo parašyti, tarkim, vidutinių gabumų mokinė iš Tauragės ar Skuodo. Iš tikrųjų filmas kaip „Bado žaidynes“, tik „Bado žaidynėse“ mes patikime geriečiais, leidžiamės į nuotykį, turime nemenkai, kas kad pramoginių, bet turime, emocijų puokštę.

„Išgyvenęs“ galėtume pagirti nebent už nekomercinį pasakojimo toną (tai gana juokingas pagyrimas nepriklausomam kinui), kiek įtikinamą emocinį baimės ir praradimų atmosferą, bet visumoje vyksmo turinys labai nuspėjamas ir absoliučiai šabloniškai nuobodus. Filmas man asmeniškai nepasiūlė nieko naujo.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyveno kartą Uvė" / "En man som heter Ove"

Sveiki,

Retai kada tenka pamatyti švedų kiną, netgi per įvairius festivalius kažkaip labiau dominuoja danų, islandų, lenkų šiaurietiškas kinas, o štai su švedų kinu reikalų turiu itin mažai, gal dėl to ir ryžausi „Oskarui“ nominuotai juostai „Gyveno kartą Uvė“ (šved. En Man Som heter Ove) (2015), kuris Švedijai ir atnešė Oskarą kaip geriausias metų filmas užsienio kalba. Visgi apie užsispyrusius senukus teko jau matyti analogišką irgi švedų filmą „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ ir pastarasis man kažkaip nepatiko, kad net nepabaigiau žiūrėti, todėl galbūt tai buvo priežastis, kad šitiek laiko atidėliojau ir šį filmą, nes iš anonso buvo pernelyg panašus.

Visgi neklydau dėl panašumo. Švediško humoro prisodrinta juosta iš esmės priminė ne tik „Šimtametis, kuris...“, bet apskritai tam tikras britų juostas su tam tikru humoro užtaisu. „Gyveno kartą Uvė“, beje, turime šį romaną išsivertę ir į Lietuvių kalbą, galimas daiktas, kad literatūroje viskas atrodo kur kas įtikinamiau, nes filmas... Kaip čia pasakius? Viskas daugiau ar mažiau nuspėjama. Nors neblogai atskleidžiama išskirtinė Uvės charakteristika keliomis laiko linijomis (vaikystė ir jaunystė), kas iš esmės paaiškina, kodėl didelė dalis senukų yra užkietėję bambekliai, tačiau šis jautrumas iš esmės manęs kaip žiūrovo nepalietė.

Taip, filmą būtų galima girti už šviesą, už tam tikrus humoro niuansus, įsimintiną personažą, tačiau visumoje tai truputį dvelkia sintetika, negyvuoju teatru, norint sukelti stilingo, išskirtinio pasakojimo toną, tačiau tas pasakojimo tonas jau išbandytas kine ne vieną kartą ir pačioje istorijoje išskirtinumas tampa eiliniu štampu. Pavyzdžiui, kaip senukas stengiasi pasikarti filmo pradžioje, bet jam nuolat kas nors sutrukdo. Net ir asilui aišku, kad jis to nepadarys ir ši formulė dar kartosis daug kartų, kol kaimynai galiausiai „prisijaukins“ Uvę ir jie taps gerais draugais. Tokia Volto Disnėjaus formulė, kaip pasireiškia žmogiškumas, labai jau sena ir netgi nuvalkiota, tačiau tiems, kuriems patinka šviesios istorijos, kurie tikisi tiesiog smagumo ir truputi gyvenimiškos filosofijos, manau, kad filmas patiks, jeigu patiko prancūzų filmas „Neliečiamieji“, kuris vėlgi pagal panašią formulę pastatytas – senas bambeklis invalido vežimėlyje tampa staiga skrajojančia sielos fėja. Atsivertimo į žmogiškumą galia jau kine patikrinta ir ji šįkart paveikė net pačius „Oskarus“.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Megės planas" / "Maggie's Plan"

Sveiki,

Daug tikėjausi iš „rimtosios“ komedijos „Megės planas“ (angl. Maggie‘s Plan) (2015), kurioje pasirodė aktorė Greta Gerwig, paskutiniu metu labai išgarsėjusi kaip režisierė, nusikasusi iki „Oskaro“ su filmu „Lady Bird“ (Boružėlė). Filme pasirodo ir pirmo ryškumo aktoriai, jau seniai kino pasaulyje turintys savo vardą – Julianne Moore ir Ethan Hawke. Ko galima tikėtis iš filmo, kuris pristatomas kaip rimta komedija su šitokiomis pavardėmis? Žinoma, tik pačios geriausios komedijos.

Bet... Filmas apie Megę, kuri nori susilaukti vaiko be lytinio akto, nes myli vaikus, pasirodė tiesiog nuobodus. Žiūri, atrodo, supranti ir scenarijų, ir dialogus ir net priimi tai kaip liūdną humorą, kur gyvenimas su prošvaistėmis padovanoja ir juodų, ir šviesių dienų. Bet nu kas per velnias – žiūri į laikrodį ir lauki, kad kuo greičiau viskas pasibaigtų! Visgi filmas neįtraukiantis, nors kino kritikai negailėjo pagyrų scenarijui ir aktoriams, tačiau filmas lėkštokas, scenarijus jau vienokiu ar kitokiu rakursu matytas. Iš esmės Greta Gerwig yra puiki aktorė – juslinga, šilta, natūraliai neperspaudžianti Megės vaidmens, tarsi savaime greitai viską perprantanti. Kalbėti apie likusių veteranų vaidybą pagirtinai neskubu, nes akivaizdu, kad šie vaidmenys tėra tik tarpinė stotelė tarp kur kas geresnių ir vertesnių vaidmenų.

Iš esmės filmas nėra prastas, bet kažko gero ir rekomenduotino apie jį taip pat negaliu pasakyti. Taip, filmas su gerais aktoriais, bet paskutiniu metu net aš nebesivaikau aktorių iš filmo į filmą, nes pernelyg po to nusiviliu. Tiesiog „Megės planas“ man pasirodė pernelyg nuobodus.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naujasis Testamentas" / "Le Tout Nouveau Testament"

Sveiki,

Režisierius Jaco Van Dormal praeityje sukūręs koliažiniu principu įstabų filmą „Ponas niekas“ (Mr. Nobody) (2009) Kanuose pristatė naują savo darbą gana „originaliai“ lietuviškai išverstu pavadinimu „Naujasis Testamentas“ (pranc. Le Tout nouveau testament) (2015), kurioje kaip „Ponas Niekas“ laikosi išraiškingos ir žaismingos režisūros, kas man asmeniškai labai patinka.

Tiesą sakant, „Naujasis testamentas“ atėjo pagal nuotaiką pačiu laiku; juokino juodojo humoro pasakų principu kuriama alegorinė tėvų ir vaikų santykių komedija, įterpiant biblijos niuansus. Kas būtų, jeigu staiga 12 apaštalų patektų į šiuolaikinį Paryžių? Absurdo tragedija, tačiau režisieriui rūpi šviesiosios ir komiškos istorijos pusės, kad atrodo, jog filmas toks nučiuožęs, kad praktiškai tiktų prie pasakų žanro. Anaiptol filmas ne vaikams, tai istorija šaržuojanti mūsų ydas, paverčiant jas mūsų privalumais: visame pasaulyje iš piktojo Dievo, sėdinčio Briuselyje, žmonės gauna tiksinčius laikrodžius iki mirties datos. Visiems skirtingos ir nulemiančios kiekvieno iš jų tolesnį likimą. Čia randasi keletas personažų, kurie absoliučiai pasiduoda savo ydoms ir tampa priešingybėms šiaip jau realiai po kaukėmis besislepiantiems žiūrovams šiapus ekranų.

Regis, daug kur filmas lyginamas su „Ponu Nieku“, tačiau man asmeniškai jis labiau priminė atvirkščio ir iškreipto veidrodžio pasaulio filmus kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“, ar prancūzų nuotaikingąjį filmą „Žalia“, kur šiuolaikinio Paryžiaus gatvėmis šlaistosi moterėlė iš kitos planetos ir bando perprasti šios civilizacijos ypatumus.

„Naujasis testamentas“ – jaukus, šiltai ironiškas filmas su geru scenarijumi, kuris liudija, kad genialumas slypi labai paprastose idėjose, tik reikia jas mokėti perteikti. Filmas taip pat patvirtino mano jau šiaip klišinę nuostatą, kad geriausios pasaulio komedijos visgi sukuriamos ne Holivudo kalvėje, bet Prancūzijoje.

P. S. Visgi, kad ir komedija, nepamenu nuo režisieriaus Alejandro Jodorowsky laikų, kai pamačiau jo „Šventasis kalnas“ (1973) šitaip šventvagiškai vaizduojančių Biblijos personažų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Edeno sodas"

Sveiki,

Prisipažinsiu, kad buvo metas, kada tikrai labai simpatizavau Algimanto Puipos  režisūros darbams, ypač, kai jis ėmėsi Jurgos Ivanauskaitės kūrinių ekranizavimo. Labai ilgai atidėliojau naujausio jo darbo „Edeno sodas“ (2015) peržiūrą, bet galiausiai vėl panorau kažko lietuviško ir kažko puipiško...

Filmas nufilmuotas jau atpažįstama A. Puipos būdu – lėtai pasakojant istoriją, pritraukiant kai kada pirmą planą, judant elegantiškai ir kuriant interjeru grįstą atmosferą, bet šįkart niekas nesuveikė. Filmas nuo pat pirmųjų minučių sunkiai traukia, atrodo be atmosferos ir labai prėskas. Nupušusių senolių pensionatas, kuriame slaugių popinami turtuoliai, atbaidė savo neaktualumu ne tik jaunam žmogui, bet tikriausiai ir vyresnio amžiaus žiūrovams – kiek senolių gyvena prabangiame pensionate ir „kabina“ egzotiškas slauges? Jau geriau apie šimtus tūkstančių senolių, kurie skendi socialiniame dugne... Filmas galėjo sudominti savo filosofija, senoviniu proto ir patirties grožiu, bet per pusantros valandos pabiro į pensionišką novelių rinkinį ir viena šikna bandoma atsisėsti ant kelių kėdžių t. y. istorijų, todėl trūko susitelkimo, paprasčiausios aistros ir viskas iš esmės atrodė pigiai, kad net priminė situacijų koliažą.

Bene labiausiai erzino itališkos kalbos intarpai, naujosios slaugės darbas pensionate, bandant kompensuoti vyro netektį, kurios skausmas ir depresija tiesiog absoliučiai nejaudino, nes nebuvo perteikta. Daugelis scenų tiesiog pauzuoja ir dūsta norėdamos, bet neįstengdamos išgauti filosofinį įspūdį. Humoras nejuokingas, situacijos nepaveikios sukelti refleksijos ir nėra į ką žiūrėti, nebent į nuobodžiai sėdinčius senosios kartos kino aktorius, kurie tikriausiai vien iš pagarbos sutiko dalyvauti šiame kino projekte. Manau, „Edeno sodas“ absoliutus Algimanto Puipos saulėlydis.

Mano įvertinimas: 4/10

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Padangių akis" / "Eye in the Sky"

Sveiki, 

Tiesą sakant, niekada nedomina kariniai filmai – tiesiog kaip kokią klišę vis tai kartoju, bet imu retkarčiais ir pasižiūriu dėl aktorių, režisieriaus ar bent dėl to, kad filmas visuotinai gavo pripažinimą. Štai karinis trileris „Padangių akis“ (angl. Eye in the Sky) (2015) gal daugelį ir pradžiugintų savo gera režisūra ir scenarijumi, o jeigu dar ir patinka britų aktorė Helen Mirren, tai nėra ko abejoti, kad filmas „įkris į širdį“.

Tiesą sakant, filmo tikslas pavaizduoti šių dienų dievus: kaip aukštesnioji rasė, gelbstinti gyvybę ir stebinti per karinę operaciją nuotoliniu būdu ir vien ministrų skambučiais lemiamas vietinių Afrikos gyventojų gyvenimas. Nors visa karinė operacija perteikiama kaip „aukojimas mažesnio blogio, norint įveikti didesnį“, visgi filmas labiausiai smogia ne biblinių prasmių motyvais, potekstėmis, bet aštriomis apsisprendimo situacijomis, kurios „kertasi“ su žmogaus moralinėmis nuostatomis bei profesinėmis valdžios ir karjeros ambicijomis, kad filmuose visada kels tą patį klausimą: o ką mes patys rinktumėmės, atsidūrę tokioje situacijoje?

Filmo operacija gana išmoninga, jeigu jums patinka išvadavimo ir t. t. veiksmo operacijos, manau, šis filmas gal irgi patikti. Visgi pirmoji filmo pusė kažkokia vilkduobė, nes ilgą laiką nelabai žiūrovas gali susigaudyti, ką jis stebi, todėl erzina šis kraštinis vaizdavimo būdas, kurį strategiškai pasirenka scenaristai. Kitą vertus, tas diskomfortas greitai perauga į gana aiškų naratyvą, kuri ima kelti įtampą ir susidomėjimą. Visgi filmas, mano galva, neprilygsta „Oskaru“ įvertintiems karinių operacijų filmams „Sirijana“ (2005) ar „Operacija: Argo“. 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela