Filmas: "Frankofonija" / "Francofonia"

Sveiki,

Jau gana seniai norėjau pamatyti rusų režisieriaus Alexandero Sokurovo filmą „Frankofonija“ (angl. Francofonia) (2015), kuris buvo rodomas Kino pavasario repertuare kaip vienas iš pagrindinių filmų, kurį verta pamatyti. Geriau vėliau negu niekada. Prieš kelerius metus matytas A. Sokurovo filmas „Aleksandra“ padarė gerą įspūdį, todėl maždaug panašaus braižo tikėjausi ir iš „Frankofonijos“, tačiau pastarojo specifika ir žanras visiškai kitokie. Tai dokumentinis filmas su vaidybiniais intarpais, kokius, tarkim, rodo Discovery History kanalas, kurdamas įvairaus pobūdžio dokumentinius serialus ar filmus, todėl visų išgirta dokumentinio ir vaidybinio filmo žanrų nutrynimas iš esmės „Frankofonijoje“ nedarė jokio įspūdžio...

Filmo idėja ir intelektualus žvilgsnis išties žiūrisi neblogai. Režisierius išreiškia savo meilę Prancūzijai ir jos indėliui į bendrą pasaulio meno globą, išsaugojimą ir vystymą. Autorius įvairiais istoriniais pjūviais nagrinėja galios ir meno santykį, o baziniu atskaitos tašku pasakojime tampa Antrasis pasaulinis karas, kai vokiečiai okupuoja didžiąją dalį Prancūzijos ir vietiniams tenka gelbėti Luvro šedevrus, slapstant juos pilyse, požemiuose ir t. t. Retsykiais pažvelgiame ir į senesnius laikus, ieškoma analogiškų veiksmų karo apsuptyje, čia vėl prisiminimas Rusijoje esantis meno Ermitažas, daug kalbama apie amžinybę ir besikeičiantį laiką, randama toji „skani“ filosofijos dermė, romus pasakojimo tonas siautulingų laikų prisiminimuose.

Filmas vieniems patiks, kitiems galgi ir nelabai, tokiam reikia nusiteikti, nes jo poveikis labiau kaip gido panorama su vaizdiniais ir unikaliais režisieriaus pastebėjimais. Visgi mano supratimu pačius filmo vaizdus ir vaidybinius elementus, kurie vietomis nevykusiai juokingi, iš esmės stelbia kur kas gilesnis ir įdomesnis pasakotojo tekstas ir jo perteikiama mintis, kuri absoliučiai literatūriška ir filosofiška.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Ar tikrai režizierius Aleksandras Sokurovas Lietuvoje norėjo išaukštinti V. Putino valdžią?

Sveiki, skaitytojai,

Ką kalbėjo rusų režisierius, atvažiavęs į Lietuvą? Daugelis Lietuvos intelektualų kraupo, perskaitę šį straipsnį – ČIA, mat Aleksandras Sokurovas neslėpdamas katės maiše, dėstė gana „slidžias“ mintis apie rusų mentalitetą, Europos politiką Baltijos šalių atžvilgiu. Manau, klaidinga manyti, kad rusų intelektualai ir meno kūrėjai atvažiavę į Lietuvą suoks, kaip viskas blogai Rusijoje ir kokia neteisinga Putino valdžios forma. Rašytoja Marina Stepnova apskritai pasistengė būti neutrali ir viešėjusi Vilniuje aiškiai pareiškė, kad ji atsiribojusi nuo vykstančios valdžios Rusijoje. A. Sokurovas nebuvo toks atsargus ir svarstydamas apie šį bei tą (žurnalistai visada nevengia politizuotų klausimų rusų menininkams) užsiminė, kad gal Lietuvoje literatūra apskritai labai šlubuoja ir todėl mes neturime savo gero kino, kuris skambėtų per pasaulį. Tikriausiai A. Sokurovas nė nežino mūsų literatūros barų, todėl jam lengva svarstyti, lyginant mūsų šiandienos kultūros pasiekimus su rusų XIX amžiaus šedevrais, kur politinis ir meno santykis buvęs visai kitoks.

Labiausiai lietuvius papiktino jo išsakyta nuomonė, kad Baltijos šalių blokas turi priimti neutralitetą, kaip palyginimą davė Suomiją, tačiau tikriausiai režisieriui nežinomi mūsų partizanų karai ir pasipriešinimas okupacijai po Antrojo pasaulinio karo. Neutralitetas „mažoms“ Europos šalims... O kodėl Rusija negali išlikti neutrali, jeigu į ją niekas nesikėsina? A. Sokurovo pasakymuose galima daug įžvelgti kritikos šių dienų Europai, kiek atsargiau jis vertina nūdienos Rusiją, ypač nenoriai kritikuoja putinizmą, lyg bijotų kažką ne taip leptelti svetimoj šaly. Visgi priežasčių gali būti trys. 

Pirma priežastis. A. Sokurovas giliai visgi tiki Rusijos valdžios teisingumu ir žinodamas vakarų šalių poziciją, tiesiog nenori išreikšti absoliutaus atsidavimo Putino idėjoms, tačiau to ir neslepia. Ši priežastis, atrodo, nelabai įtikinama.

Antra priežastis. A. Sokurovas jau minėjo, kad vis dažniau susiduria su cenzūra, taigi leptelėjęs kritiškai apie putinizmą, kažin, ar Rusijoje bus sutiktas palankiau, todėl kiek įmanydamas bando išlikti neutralus. Kiek labiau įtikinanti priežastis.

Trečia priežastis. A. Sokurovas tiesiog idiliškai myli savo tėvynę su jos nuosmukiais ir pakilimas, su jos ydomis ir šlove, todėl jam sunku atskirti politiką nuo kultūros, nes šalį jis mato kaip vientisą kūną, savo antrą motiną (apie tai yra kalbėjusi rašytoja M. Stepnova Vilniuje), todėl sunku kažką kritikuoti. Pabandykite padiskutuoti su totoriais apie Vytauto laikus, kai mus sakys, kad Vytautas buvo barbaras, pražudęs okupuotas tautas, o mums Vytautas – didysis pasaulio užkariautojas, tos susipriešinusios idėjos persmelktos kaip nedaloma tautos genetika, kur kritikavimas tolygus išdavystei. Ši priežastis irgi įtikina.

Apibendrinant tikriausiai reiktų pasakyti, kad visame šiame straipsnyje visgi yra kritiškas A. Sokurovo mąstymas ne tik apie Europą, kurią mes taip bijome kritikuoti, bet jaučiama, kad režisierius turi pretenzijų ir savo šaliai, tik juos nelinkęs įvardyti, o mes, intelektualai, kažkodėl piktindamiesi Facebook‘e – irgi geruoliai – išrankiojame mums nepatikusius iš konteksto šapus ir teigiame koks baisiai priveiktas A. Sokurovas, kone koks Putino atsiųstas propagandinis teroristas, neokomunistinis vėliavnešys, nematydami kaip patys esame priveikti propagandos matyti tik trūkumus. Manau, kad A. Sokurovas turi trūkumų, nėra susipažinęs su mūsų literatūra ir apie mūsų kiną ne ką težino, bet tai mūsų pačių problema – kiek „prastūmėme“ savęs per Nepriklausomybės metus į pasaulį? Nedaug, oi, nedaug... Tad, manau, nereikia čia piktintis, jeigu putinizmo aplinkoje kuriantis režisierius turi kiek kitokią politinį matymą, nei mes norėtume, kad jis turėtų, užtat A. Sokurovo kūriniai puikūs. Piktinamės, kad jis neatskyrė politikos nuo meno, tačiau patys kritikuodami jo pasakymus, to nesugebame padaryti. Problemą jo pasakymuose matau tik vieną: akivaizdų informacijos trūkumą Rusijoje apie kiek kitokią Lietuvą ir jos kultūros pasiekimus, juk jis, kaip ir mes, dažniausiai apie pasaulį žinome tiek, kiek apie kitus parašyta spaudoje ir knygose, propaguojamose mūsų šalies veikėjų.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aleksandra" / "Александра" / "Alexandra"

Sveiki, skaitytojai,

Žinote, koks kinas pats geriausias kino gurmanui? Ogi toks, kuris pranoksta įprastesnius žmonių santykių vaizdavimo paviršius ir prasiveržia į kažin kokią egzistencinę gelmę ir pradedama kalbėti ne apie paviršutinišką meilės ir romantizuotas pasiaukojimo situacijas, bet iš esmės apie tai, kas neapčiuopiama, bet nujaučiama kiekvienam žmogui. Vienas iš tokių filmų yra rusų režisieriaus Alesandr Sokurov filmas „Aleksandra“ (rus. Александра) (2007), kurio darbą pasižiūrėjau dėl labai paprastos komercinės priežasties – nespėjau „Kino pavasaryje“ pamatyti jo filmo „Frankofonija“, tai nutariau režisieriaus atvažiavimo į Vilnių ir Kauną proga pažiūrėti ką nors iš senesnių jo darbų, juolab kad apie režisieriaus darbus buvau girdėjęs ypač gerų dalykų. Tikriausiai reikėjo pradėti nuo jo filmo „Rusų arka“ (2002), tačiau taip susiklostė, kad „Aleksandrą“ buvau jau nusižiūrėjęs labai seniai.

Ką gi – rusų šiuolaikinis filmas, prasiveržiantis į tarptautinius filmus yra nuostabus – aišku, nostalgijos A. Tarkovskiui ir visiems po jo sekantiems režisieriams. „Aleksandra“ kiek keistokas filmas, bet jau nuo pat pirmųjų kadrų užburia savo paprastumu ir gelme. Močiutė važiuoja į karštą karo tašką aplankyti karininko anūko, o tiksliau – atsisveikinti prieš mirtį ir ji regi tuos baisumus: jaunuolių akyse nepažintas karo siaubas, sumišimas tarp politinių įsitikinimų ir žmogaus gerumo. Tai vyrų karas ir moterys būvimas čia tarsi primiršto švelnumo ir motiniškumo simbolis. Tiesą sakant, buvau didžiulėje įtampoje, nes beveik galėjau justi, kad koks kareivėlis tikrai išprievartaus bobutę – juk kitaip negalima, tačiau ne tokiame filme. Režisierius žiūri kur kas plačiau ir giliau – jam nerūpi karo brutalumas, jam rūpi skirtingų energijų konfrontacija, žmogaus gerumas prieš karo agresiją. Nors kine beveik nieko brutalaus nevaizduojama, tačiau A. Sokurovas panaudoja beveik neapčiuopiamą metaforą, kurią pradžioje palaikiau agresija ir įspėjimu – veikėjų žvilgsnius. Akyse glūdi prigimties tiesa ir per jas veriasi gėrio ir blogio kova bei esminis klausimas: kaip išgyventi? Atsakymo vienareikšmiško nėra, tai nuojautų filmas ir tik per bendravimą išryškėjęs žmogaus prigimtinis gerumas traukė jaunus karininkus prie Aleksandros ir tai visai nebuvo erotiniai kėslai, tai buvo sūnaus ir motiniškumo ilgesio gestas, instinktyvus grįžimas prie šeimos ir gėrio židinio. Tas nepakeliamas subtilumas filmą iš, rodos, dviejų naktų viešnagės, pakelia į tokias neįvardytas egzistencines aukštumas, kad tiesiog finalinėje scenoje, kai anūkas sėda pinti močiutei žilų plaukų, likau nuginkluotas, ir tai buvo skaudžiau už bet kokias atviras sadistines scenas.

Nuostabų vaidmenį sukūrė operos solistė Galina Vishnevskaya (1926-2012), suvaidinusi išties įsimenamą vaidmenį – jau vien dėl senatvės prislėgtos bobutės vaidmens verta žiūrėti šį filmą, bet labiausiai dėl plačių egzistencinių parametrų, glūdinčių po kasdieniškomis žmonių bendravimo formomis. Labai patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela