Filmas: "Prisikėlimas" / "Resurrection" / "Kuang ye shi dai"

 Sveiki, mielieji skaitytojai!

Kinijos režisierius Bi Gan yra išties unikalus reiškinys. Prieš maždaug 6-7 metus matytas jo filmas „Ilga dienos kelionė į naktį“ (2018) tapo netikėta nauja hipnotizuojančia kino patirtimi. Šiemet „Kino pavasario“ festivalis parodė naujausią Bi Gan filmą pavadinimu „Prisikėlimas“ (angl. Resurrection) (2025), bet, deja, kaip ir daugelį festivalio perliukų nepavyko pamatyti laiku, tad dabar, galima sakyti, užkišinėju pasilikusias kino sezono skyles.

Naujausias režisieriaus darbas „Prisikėlimas“, bent jau „Kino pavasaris“ pristato kaip radikaliesiems kino gurmanams. Ir išties... tai ne naratyvinė įprasta istorija, kaip kad šiame sezone rodytas taivaniečių „Kairiarankė“, kur aiški probleminė ašis ir veikėjai. „Prisikėlimas“ vizionieriška koliažinė filosofinė dėlionė, kuri, bent jau iš manęs pareikalavo nemažai kantrybės ir susikaupimo. Nesu pratęs prie tokio kino ir kaskart labai muistausi, kad nesuprantu per pusvalandį kino kalbos ar žaidimo taisyklių, iš kitos pusės – lauk visada pabaigoje visuminio atsiveriančio naujo suvokimo, todėl buvau kantrus ir tiesiog nustojau analizuoti tai, ką iš tikrųjų matau „Prisikėlime“.

Filmas nelengvai atkako į Kanus. Kaip ir daugelis režisierių, taip ir Bi Gan, norėdamas parodyti Kinijoje ar Vakaruose savo šalies kiną, turi nemažai ką politiško kaip menininkas nuveikti. Kanų kino festivalyje 2025 metų gegužę filmas buvo paskutinėmis akimirkomis įtrauktas į pagrindinę konkursinę programą. Vėlavimas įvyko todėl, kad kūrybinei komandai ilgai teko laukti Kinijos Nacionalinės radijo ir televizijos administracijos leidimo (cenzūros patvirtinimo) viešam rodymui. Režisierius Bi Gan sugebėjo įtikinti sistemą pasirinkdamas itin abstraktų, filosofinį ir sapnišką kino stilių. Kadangi filmas nagrinėja XX amžiaus istoriją (įskaitant jautrius periodus, tokius kaip Kultūrinė revoliucija) per budizmo pojūčius, pabaisas ir metaforas, o ne per tiesioginį socialinį realizmą, tai padėjo išvengti griežtų kirčių ar visiško uždraudimo, su kokiu Kinijoje dažnai susiduria kiti autoriai.

Menkai prieš žiūrėdamas domėjausi filmo turiniu, todėl pasidaviau tam, kas laukė. Visgi tenka pripažinti, kad šis filmas dar didesnė paslaptis nei „Ilga dienos kelionė į naktį“. Filme nesitikėkite vientisos pasakojimo struktūros, čionai suplaukia XX amžiaus įvairių Kinijos laikotarpio novelių rinkinys. Iš pažiūros su atskirais veikėjais ir pasakojimo stiliais, bet kartu ir metaforiniais, simboliniais ir alegoriniais atsikartojimais, kurie tampa jungiamąja bendros istorijos dalimi. Istorija prasideda alternatyviame pasaulyje, kuriame draudžiama sapnuoti, o sapnavimas yra nenormalu (aliuzija į socializmo perteklinį kontrolę?), galiausiai nuo futuristinių vaizdinių gausos pereinama prie realistinių, meditatyvinių pasikalbėjimų, vampyrų ir kitų monstrų formų istorijų, kurių pasakojimo atkarpos nufilmuotos ir sumontuotos atpažįstamai įtaigiai. Iš tikrųjų raiškos požiūriu „Prisikėlimas“ yra kino evoliucijos paletė, kurioje atsiskleidžia, cituoju Karolį Žuką: „Atpažinsite daugybę nuorodų į kino istorijos gigantus – nuo brolių Lumière’ų iki Wong Kar-wai – ir įsitikinsite, kad kinas yra ne tik pramoga, bet ir dvasinė substancija, gebanti sujungti epochas, kultūras ir žmonių likimus.“

Iš tikrųjų tik labai daug nepriklausomo ir ne vien šiuolaikiško kino žiūrintys atseks visas pasakojimo manieras, ištisų skirtingų epochų kino mokyklas, tačiau filmas, netgi  jei ir nesate labai užkietėjęs cinefilas, galėsite mėgautis tiesiog sapniškais besijungiančiais elementais, kurie vakariečių sąmonei yra gan egzotiški, pvz., išsimušti dantį sugriuvusios Budos statulos akmeniu ir „pasigimdyti“ filosofinį antrininką... Net Kim Ki-duko kinas buvo elementarus ir ne toks crazy, kaip kad Bi Gan kinas. Tiesa, man sunkios buvo futuristinės kino pasakojimo dalys. Pastaruoju metu labai daug pasitaiko žiūrėti kino, kuris vaizduoja tiesiog žmogaus sąmonės veikimo procesus (čia kažkokia nauja mada?), bangavimą ir ten pasitelkiamos groteskiškos ir frankenšteiniškos formos, kurios nėra mano mėgstamiausia raiškos forma kine, tad teko „Prisikėlimą“, nors kai kada labai įtraukiai žiūrėti, bet kai kada ir norėjausi, kad kuo greičiau pasibaigtų arba pereitų į kitą pasakojimo etapą. Labai prieštaringus jausmus sukėlė šis iš vienos nelengvas ir genialus kino eksperimentas, o iš kitos – kiek reikia būti imlaus ir neanalitinio proto, kad pasiduotum visam tam kiniškam „Debesų atlasui“?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.2

 

Maištinga Siela

Filmas: "Geismų tramvajus" / "A Streetcar Named Desire"

 

Sveiki!

Retai bežiūriu Aukso amžiaus senų Holivudo filmų, tačiau šį užsispyrusiai vis tiek nusprendžiau pažiūrėti dėl to, kad buvau neseniai matęs dokumentinį filmą apie vieną geriausiu XX amžiaus laikomu aktorių Marloną Brando. Galima sakyti, kad būtent filmas „Geismų tramvajus“ (angl. A Streetcar Named Desire) (1951), kurį režisavo Elia Kazan ir iškėlė aktorių M. Brando į aukštumas. Po šio vaidmens jis tapo ne tik naujuoju sekso simboliu, bet ir tam tikra prasme Holivudo blogiuku, nes daugelis žiūrovų ir gerbėjų jo asmenybę pradėjo tapatinti su atliktu Stenlio vaidmeniu. Filme taip pat pasirodo „Vėjo nublokšti“ žvaigždė Vivien Leigh, kuri sukuria vieną įsimintiniausių savo karjeroje vaidmenų.

Filmas „Geismų tramvajus“ pastatytas pagal amerikiečių klasiko dramaturgo Tennessee Williams pjesę „Geismų tramvajus“, kurį autorius rašė maždaug iškart po Antrojo pasaulinio karo 1946-1947 metais. Pjesė buvo pastatyta Brodvėjuje 1948 metais, o autorius tais pačiais metais už kūrinį apdovanotas Pulitzerio literatūrine premija. Kalbant apie pačią pjesę ir jos adaptaciją kinui, noriu akcentuoti keletą galbūt mažiau kam žinomų faktų, kurie leidžia kiek kitaip įvertinti patį filmą. Tennessee Williams šią pjesę dedikavo savo seseriai Rose Williams, kuri atitiktų pagrindinę pjesės veikėjos tam tikrą prototipą. Tikroji autorės sesuo Rose Williams iš tikrųjų sirgo sudėtinga psichine liga, todėl ji nesėkmingai buvo „gydoma“ lobotomija, po kurios ji tapo dar labiau nesava ir tikriausiai primintų pjesės pagrindinę veikėją Blanš. Įdomu dar ir tai, kad tikrojoje pjesėje yra tokių pikantiškų dalykų, kuriuos Holivudas pakeitė dėl cenzūros, nes anuomet tiesiog kine nebuvo galima ne tik apie tai kurti istorijų, bet ir užsiminti. Štai pagrindinės veikėjos Blanš nusižudęs vyras iš tikrųjų buvo homoseksualus, o kadangi žmona jį demaskavo, jis nusižudė iš gėdos, bet, deja, 1951 metų filme ši pjesės detalė nutylima. Pjesėje Stenlis iš tikrųjų išprievartauja savo žmonos Stelos seserį Blanš, bet filme, nors ir parodoma įnirtinga kova, kai Stenlis užketa Blanšei kelią pabėgti, šios išprievartavimo scenos nėra. Nepaisant sušvelninto varianto, filmas vis tiek sulaukė nemažos moralistų kritikos ir puolimo už to meto „nemalonias“ scenas.

Blanš patiria visišką psichologinį bei emocinį palūžimą. Jos gyvenimas pradėjo griūti dar praeityje, kai ji atrado savo jauną vyrą nusižudžiusį po to, kai ji paviešino jo paslaptį, o tai sukėlė gėdos, kaltės ir nestabilumo jausmus. Praradusi šeimos dvarą „Bel Reve“ ir praradusi reputaciją gimtajame mieste, ji atvyko pas seserį Stelą į Naująjį Orleaną ieškoti prieglobsčio. Tačiau filmo eigoje Stenlis išsiaiškina ir viešai išsako visus jos tamsius praeities epizodus, o kulminaciniu momentu Stenlis prieš ją smurtauja, tačiau ji ištveria visą terorą. Šis smurtas tampa galutiniu smūgiu – Blanš psichika nebeatlaiko, ji pasiduoda visiškai psichozei ir atsiribojimui nuo realybės, todėl yra priverstinai uždaroma į beprotnamį. Pagrindinė kūrinio idėja nagrinėja senosios pietiečių kultūros griūtį, susidariusią dėl agresyvaus modernaus pasaulio veržlumo. Blanš desperatiškai bando apsisaugoti nuo žiaurios realybės pasitelkdama iliuzijas, poeziją ir apsimestinį rafinuotumą, tačiau materialistiškas Stenlis negailestingai sutraiško jos fasadą, atskleisdamas jos praeities paslaptis ir psichologinį pažeidžiamumą, nes pats buvo išjuoktas kaip esąs itin didelis prasčiokas ir neatitinkantis aukštesnių seserų lūkesčių...

Filmo pjesė nėra įprasta. Išties pjesė parašyta gana sudėtinga, netgi savaip atskleidžia smurtinę to meto pokario Naujojo Orleano aplinką. Man šis filmas yra apie iliuzijų griūtį, kuris iš esmės filme tampa ir visuomenės persitvarkymo metafora. Nuo aukštų idealų visiems reikia pereiti prie praktiškų ir žemiško gyvenimo. Blanš atvyksta pas seserį tramvajumi „Geismas“, vedina susikurtų iliuzijų ir vilties, tačiau iš čia ji išvyksta į psichiatrinę... Filmas nufilmuotas senąja Holivudo maniera. Daug kas čia savotiškai teatrališka, dirbtina, pauzuota, nes būtent toks anuomet buvo patetiškas Holivudas. Kai kurios pokalbių scenos gana infantilios kaip ir pati Blanš, bet iš kitos pusės vyrai čia nebeapsimeta manipuliuojami moterų privaidintų barokinių ašarų, o iš tikrųjų joms sako, kad gyvenimas yra gyvenimas ir plepalams bei moteriškoms perdėtoms manieroms nėra nei laiko, nei noro. Gražūs aktoriai. Gera medžiaga. Tai filmas, kurį verta žiūrėti norint tyrinėti ne tik amerikietišką dramaturgiją, bet ir senąjį Holivudą kaip reiškinį, jo evoliuciją. Žinau, kad yra sukurtas ne toks sėkmingas 1995 metų filmas su Jessica Lange. Būtų įdomu pamatyti, kaip šią istoriją adaptavo dešimto dešimtmečio kinas, kuris vėlgi turi savo klišes ir standartizuotą kino kalbą. Visgi šioji „Geismų tramvajaus“ versija yra pati žinomiausia ir populiariausia versija, o kino kritikai, atsižvelgdami į to meto kino galimybes, negaili režisieriui Kazanui pagyrų.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 97/100

IMDb: 7.9

 

Maištinga Siela

Filmas: "Maras" / "The Plague"

 

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Apie paauglių nesuvaldomą, nepaaiškinamą ir sunkiai nusakomą žiaurumą yra prirašyta nemažai literatūros, sukurta vaidybinių ir dokumentinių filmų. Pastarųjų metų vienu didžiausiu diskusijų objektu buvo britų mini serialas „Paauglystė“, kuris vaizdavo mielo ankstyvojo brendimo paauglio žmogžudystės istoriją, kuri daug ką sukrėtė. Sukrėtė ir šią 2026 vasaros pradžioje lietuvių paauglių elgesys, kai mergaitė taranavo kitą, o visi aplinkiniai susispietę filmavo ir nieko nedarė, tačiau neatrodo, kad teisinei sistemai rūpėtų kaip nors vaikus apsaugoti nuo jų pačių smurto. Paauglių smurtas vis labiau sukrečia. Apie paauglių smurtą filmą sukūrė ir Charlie Polinger, kuris yra amerikiečių kino režisierius ir scenaristas, tarptautinį pripažinimą pelnęs savo psichologiniu trileriu „Maras“ (angl. The Plague) (2025 m.).
 
Filmas pasakoja apie sporto stovyklos berniukus, kurie treniruojasi vandensvydžio komandoje. Augantys paaugliai tarpusavyje ne tik mezga santykius ir ryšius, bet ir tarpusavyje konkuruoja. Nebūtinai sporto baseine. Čionai aiškus vienas atsiskyrėlis, kurio oda nusėta keistos ligos, o ir jis pats elgiasi ne pagal paaugliui būdingus socialinius normatyvus, todėl bendraamžiai jį pravardžiuoja Maru, nes bijo užsikrėsti. Apsėstas šios netikros idėjos Benas, pagrindinis istorijos berniukas, pamažu bando suprati, kaip veikia šis maras. Jam gaila atstumtojo, todėl slapta jam padeda, tačiau apie jo empatiją sužino aplinkiniai berniukai ir paskelbia, kad ir jis serga tuo pačiu maru...
 
Filmas vaizduoja, kaip veikia patyčių užkratas. Istorija yra pamokanti, tačiau nėra lėkšta ir pažodinė. Čia pasitelkta metafora. Maras filme reiškia ne vien neva užkrečiamą odos ligą, bet kur kas daugiau – tai patyčių sukeltas konfliktas, kuris įsigali tarp bendraamžių kaip socialinis normatyvinis elgesio modelis, tiesa, jis tik „demokratiškai“ daugumos berniukų pusėje, o pastarieji mėgaujasi savo galia valdyti baime pažemintųjų mažumas. Čia nerasite ilgų psichologinių pokalbių ar suaugusiųjų sprendimo būdų, vaikai tarsi savotiškame savo baseine, savoje „Musių valdovo“ saloje, palikti savaip laviruoti tarp įsigalinčių įstatymų, kuriuos inspiruoja iš pradžių absurdiškos paskalos, peraugančiomis į baisias idėjas. Filmas man asmeniškai įdomus tuo, kad jis atspindi ir mūsų suaugusiųjų visuomenės normas. Kaip antai kraštutiniai ir radikalūs nacionalistai, Sinica, Krivickas, Orlauskas ir kiti pasitelkia užnuodytas idėjas, jas paverčia įsitikinimais ir lošia politinį šou iš žmonių, kurie nė nežinodami nesąmoningai tampa heiteriais ir nesantaikos kurstytojais.
 
Filmas iš esmės pavykęs, nes jis tarsi sako, kad nesame visuomenėje išaugę nuo įsitikinimų apie kitą ir kitokį maro, t. y. prietarų ir įsitikinimų, kurie tampa tokie realūs, kad beveik kaip šventos Indijos karvės, kurias stojasi piestu ginti, nors dažnai tai atrodo graudžiai juokinga. Pagyros jaunajam aktoriui Everett Blunck, kuris sukūrė Beno vaidmenį. Man patinka filmai, kurie kaip „Maras“ geba daugiaprasmiškai kalbėti apie sergančios visuomenės aktualijas. Toks būtent šis filmas ir yra. Apie mus visus, besiturškiančius socialiniuose baseinėliuose.
 
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb: 6.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Kvietimas" / "The Invite"

 

Sveiki, mielieji ir brangieji, nepažįstamieji!

Aktorės Olivia Wilde režisuotas filmas „Kvietimas“ (angl. The Invite) (2026) tapo tam tikra prasme sensacija, kadangi beregint sulaukė puikių žiūrovų ir kino kritikų atsiliepimų. Režisierė atliko ir vieną pagrindinių ketveriukės rolių – meno mylėtojos Andželos vaidmenį. Tokius „pokalbių filmus“ kurti, mano nuožiūra, nėra itin sudėtinga, tik reikia turėti gerą scenarijų, temą ir, žinoma, gyvus dialogus. Ar „Kvietimas“ iš tiesų nepervertintas filmas?

Istorija – pasiplepėjimų ir situacijų draminė komedija. Kaip daugelis pastebėjo, primena R. Polanskio 2011 metų dramą „Kivirčas“, nes situaciją sudaro kvartetas. Pakviesti įspūdingas karjeras padarę aktoriai: Olivia Wilde, Seth Rogen, Penelope Cruz ir Edward Norton. Tai opozicinių porų susitikimas, porų, kurios yra kaimynai ir susitinka vakarienei. Seksologė ateina su savo partneriu, su kuriuo mezga atvirus santykius ir nuolat keldami triukšmą kaimynams už sienos dulkinasi, o kita pora – seksualiai išsisėmusi ir buitiškai pavargusi, kuri turi pretenzijų dėl triukšmo. Ilgas pokalbių vakaras tampa ne tik ribų peržengimo vakaru, bet ir psichoterapiniu porų pokalbiu apie tai, kas ilgą laiką buvo nutylima. Scenografiją primintų ir italų režisieriaus, mane asmeniškai nelabai sužavėjusį, Paolo Genovese filmą „Tobuli melagiai“ (2016).

Galiausiai filmas, bent jau man, fokusuojasi ne tiek į porų terapiją, kiek apskritai į santykių kūrimą šiuolaikinėje visuomenėje. Norėčiau iš visos ketveriukės išskirti pačios Olivios Wilde sukurtą veikėją, kuri čia ir buvo pati įdomiausia, jautriausia, įtikinamiausia. Visuomenėje, kurioje net santykiai yra orientuoti ekonominiais dėsniais, t. y. į sėkmingą parodomąją šeimą, motyvaciją būti kartu, rezultatus ir t. t., veikėjai patiria nuovargį, kurį sunku atskirti nuo profesinio darbo, todėl veikėjai tampa jautrūs, klystantys ir dėl to negalintys sau atleisti ir atsipalaiduoti, gyventi lėtai, be didesnių lūkesčių sau ir kitiems.

Iš tikrųjų labai nusivyliau, kai pradėjau žiūrėti šį filmą, nes po 5 minučių tapo aišku, kad jau kažkur mačiau šį filmą. Ir nesuklydau! Prieš kelerius metus teko matyti Katalonijos režisieriaus ir scenaristo Cesc Gay ispanišką versiją „Sentimental“ (2020), kuris lietuviškai buvo verčiamas pavadinimu „Kaimynai“. Tuokart filmas pasirodė gal labiau spalvingas, labiau susifokusavęs į komedijos žanrą ir teatrališkumą. O. Wilde angliškoji šio filmo versija, kuri pagal scenarijų iš esmės nieko nesiskiria, labiau susitelkusi į draminį aspektą, nors taip pat netrūko humoro ir absurdiškumo. Dabar negalėčiau išskirti, kuo šie filmai vienas už kitą pranašesni – matyt, kad skonio reikalas. Abu pasirodė toli gražu ne šedevrai, bet smagūs, pramoginiai, komiški. Manau, scenarijus labai tinka teatro scenai, tad kaip čia nutiko, kad lietuviai dar nesukūrė savo versijos? Ar tai vienas iš tų geriausių metų filmų, kuriuos verta žūtbūt pamatyti kaip kad reklamuoja? Oi, toli gražu ne.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.5

Maištinga Siela

Filmas: "Leviticus" / "Leviticus"

 

Sveiki,

Kalbėti kine apie LGBTQ+ temas dabar gali, atrodo, bet kas: tiek komercinis, tiek nepriklausomas kinas, tačiau bandyti kalbėti apie dėl seksualinės orientacijos kylančias įtampas tarp individų ir visuomenės kitoniškai, manau, gali ne kiekvienas, o ir bandantiems ne visada sėkmingai pavyksta. Naujas mėginimas kiek nauja forma byloti apie queer ir visuomenės susipriešinimą, sakyčiau, yra pavaizduotas filme „Leviticus“ (angl. Leviticus) (2026), kurį režisavo jaunas Australijos režisierius Adrian Chiarella.

Istorija pasakoja apie atokioje Australijos provincijos bendruomenėje, kuri pasižymi radikaliu religingumu, gyvenančius du jaunuolius (Rajaną ir Naimą). Bendruomenei sužinojus apie jųdviejų homoseksualų potraukį, atliekamas egzorcizmas. Kas iš pradžių atrodo kaip parodomasis bendruomenei „gydymo ir valymo“ ritualas, galiausiai iš tikrųjų tampa jaunuolių psichiką griaunančia programa. Filmas tyrinėja gėdos, represijų ir religinio fanatizmo pasekmes queer jaunimui, metaforiškai persvarstydamas egzorcizmo bei atvertimo terapijos smurtą. Įspęsti į kampą izoliuotoje Australijos religinėje bendruomenėje, du slepiantys savo jausmus paaugliai tampa prievartinio ritualo aukomis. Užuot „išgydęs“ vaikinus, šis religinis seansas paleidžia šiurpią jėgą: antgamtinį padarą, kuris paverčia jų tarpusavio troškimą demonišku košmaru ir priima mylimojo pavidalą.

Psichologinis siaubo filmas iš esmės yra viena ištisa metafora, bandanti parodyti, kas vyksta Rajano ir Naimo vidinėse psichikos struktūrose. Režisieriui svarbu ne tiek priešinti vaikinų meilę su religine bendruomene, bet siaubo efektais perteikti vidinį irimą, atmetimą, susipriešinimą, savęs ir kito nekentimą. Naimas pradeda regėti dvi Rajano versijas: tikrojo ir monstro, kuris nori jį nužudyti. Akivaizdu, kad vaikinui tenka vienu metu ir mylėti, ir bėgti nuo to paties žmogaus/būtybės, skirtingai visuomenės suprojektuotų versijų. Kuriai versijai lemta nugalėti?

Kad ir kaip bepažiūrėsi, scenarijus originalus ir įdomus panagrinėti, tačiau patį filmą žiūrėti man nepatiko. Tas neaiškumas, neapibrėžtumas ir psichodelinis vidinių susipriešinimų vaizdavimas tampa pernelyg metaforiškas. Aišku, nepriklausomam kinui tai tik pliusas, tačiau tai ne mano skonio režisūrinis variantas. Panašų atmetimo variantą patyriau šiemet žiūrėdamas taip pat itin metaforizuotą Kane Parsons sukurtą filmą „Backrooms“ (2026), kai tikrovės pasakojimo elementai perkeliami į vidines veikėjų struktūras ir išskirtinai vaizduojami simboliniai ir psichodeliniai vidiniai procesai, kurie veikia kaip koks sunkiai paaiškinamas „Tvinpyksas“. Visgi šis naujasis queer filmas, nors ir originalus kaip kūrinys, tačiau ar nebus pernelyg nutolęs nuo universalesnės kino kalbos? Beje, filme pasirodo seniai bematyta ir kiek pasikeitusi australų aktorė Mia Wasikowska, kuri jau atlieka beveik suaugusio sūnaus motinos vaidmenį. Pagalvojau: kaip greitai bėga laikas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.4

Maištinga Siela

Serialas: "Ozas" / / "Oz" (TV series 1997–2003)

 

Sveiki!

Kas prisimena serialą, rodytą Lietuvoje, „Ozas“ (angl. Oz)? Šio serialo nežiūrėjau, tik fragmentiškai prisimenu, jog jį rodė daugmaž iškart po 2000-ųjų metų ir buvo žiūrimas daugiausia vyriškos auditorijos, nes smurtas, kalėjimas ir kriminalai buvo tai, kas buvo suprantama kaip „vyriška tematika“. Lietuvoje kultinis HBO serialas „Ozas“ niekada nebuvo tapęs itin masiniu, visos šalies dėmesį prikaustančiu televizijos hitu, kokiais vėliau tapo „Sopranai“ ar „Sostų karai“. Tam įtakos turėjo kelios esminės priežastys. „Ozas“ Lietuvoje daugiau cirkuliavo tarp kino entuziastų, vėlyvųjų naktinių programų žiūrovų ar vėliau, išplitus sparčiajam internetui, buvo žiūrimas per neoficialias platformas bei atsisiuntimus. Jis turėjo savo ištikimą gerbėjų ratą, kurie vertino kokybišką JAV serialų dramą, tačiau bendrame populiarumo kontekste liko šešėlyje.

Tarp gilaus kino ir serialų mėgėjų Lietuvoje „Ozas“ visada buvo vertinamas kaip klasika ir pamatinis kūrinys, parodęs, kiek toli gali žengti televizijos drama. Apie jį dažnai diskutuota specializuotuose kino ir kultūros bloguose, tačiau platesnės visuomenės mastu jis liko mažiau žinomas nei vėlesnės HBO produkcijos bangos.

SERIALO „OZAS“ KŪRIMO UŽKULISIAI IR PRODUKCIJA

Televizijos istoriją iš esmės pakeitęs HBO serialas „Ozas“ buvo sukurtas Tomo Fontanos (Tom Fontana), kuris norėjo sukurti visiškai kompromisų neturintį kūrinį apie maksimalaus saugumo kalėjimo kasdienybę. Būtent šis projektas tapo pirmuoju HBO originaliu valandos trukmės vaidybiniu serialu, kuris atvėrė duris visai kabelinės televizijos „Auksinei erai“ ir leido atsirasti tokiems hitams kaip „Sopranai“.

Serialo produkcija pasižymėjo radikaliu kūrybiniu laisvumu, kurio tuo metu negalėjo sau leisti tradiciniai televizijos kanalai. Kadangi tai buvo HBO, kūrėjai nesibaimino necenzūruotos kalbos, atviro smurto, nuogumo ir kontraversiškų religinių bei politinių temų, o tai iškart išskyrė „Ozą“ iš tuometinės televizijos peizažo.

Istorijos centre atsidūręs fiktyvus „Oswaldo“ kalėjimo Smaragdo miestas buvo kuriamas siekiant pavaizduoti eksperimentinį reabilitacinį bloką. Tačiau vietoj vilties žiūrovai išvydo mikrokosmose veikiančias gaujų – arijų brolijos, italų mafijos, musulmonų, nusikalstamų grupuočių ir prižiūrėtojų – kovas dėl išlikimo ir valdžios. Kalbant apie techninę produkcijos pusę ir filmavimo vietą, pats serialas buvo filmuojamas Niujorke įsikūrusioje studijoje, kurioje pastatytos įspūdingos, klaustrofobiškos dviejų aukštų kamerų ir stiklinių bloko konstrukcijų dekoracijos. Ši aplinka leido sukurti unikalią, vizualiai slegiančią atmosferą, kurioje operatoriai nuolat naudojo dinamišką kameros darbą.

Serialas iš viso sudarytas iš 6 sezonų, kuriuos sudaro 56 serijos. Toks apimties pasirinkimas nebuvo atsitiktinis – kūrėjai ir pati platforma nusprendė nutraukti projektą po šešių sezonų, nes išsemiamos pagrindinės siužetinės linijos, o pagrindiniai veikėjai dėl nuolatinio kalėjimo smurto jau būtų buvę neįmanoma išlaikyti gyvais logiškoje chronologijoje.

Aktorių atranka ir jų pasiaukojimas buvo vienas didžiausių „Ozo“ ramsčių, o daugelis jų dėl vaidmenų buvo pasiryžę rizikuoti savo fiziniu komfortu bei įvaizdžiu. Aktoriai liejosi į intensyvias repeticijas, drastiškai keitė išvaizdą, o dėl milžiniško emocinio krūvio ir fizinių scenų daugelis jų patyrė nedidelių traumų ar emocinį išsekimą. Filmavimo aikštelėje nuolat vyravo didelė įtampa, nes susidūrė milžiniškas ambicingų, dažnai teatro aktorių iš Niujorko ego ir itin tamsi, varginanti tematika. Nors skandalų ar viešų konfliktų spaudoje kūrybinė komanda stengėsi vengti, pati aikštelės atmosfera buvo tokia intensyvi, kad aktoriai neslepia patyrę didžiulį psichologinį spaudą įsikūnydami į žudikus bei prievartautojus.

Garso takeliui seriale skirta ypatinga vieta, nors tradicinio muzikinio fono čia buvo naudojama saikingai. Kompozitoriai pasitelkė niūrius, pramoninius garsus, minimalistinius perkusinius ritmus ir gausius aplinkos garsus – metalo girgždėjimą, durų trenksmą bei aidinčius žingsnius – kurie sustiprino kalėjimo klaustrofobiją.

Kritikų priėmimas iš pradžių buvo prieštaringas dėl precedento neturinčio smurto lygio, tačiau greitai suprasta serialo meninė vertė. Kritikai gyrė „Ozą“ už sociologinį gylį, drąsą ir visišką veidmainystės nebuvimą vaizduojant sistemos ydas bei žmogiškosios prigimties dugną. Apdovanojimų lentynoje serialas netapo pagrindinių „Emmy“ statulėlių lyderiu, tačiau jis susižėrė daugybę kritikuojančių organizacijų prizų ir, kas svarbiausia, išugdė aktorių bei kūrėjų kartą, kuri vėliau kūrė visišką televizijos renesansą. „Ozas“ iki šiol išlieka monumentaliu kūriniu, įrodžiusiu, kad televizija gali būti tokia pat gili, tamsi ir meniška kaip geriausia pasaulio literatūra.

„Ozas“ ir LGBTQ?

Serialas „Ozas“ televizijos istorijoje išsiskyrė ne tik savo bekompromisiu smurtu, bet ir tuo, kad ėmėsi nagrinėti LGBTQ+ temas bei santykius to meto televizijai neįprastai atvirai. Tuo metu, kai didžioji dalis JAV televizijos homoseksualius personažus vaizdavo atsargiai arba stereotipiškai, „Ozas“ įkalinimo įstaigos kontekste parodė visą žmogiškųjų emocijų, potraukio ir tapatybės spektrą. Kalėjimo aplinkoje lytiniai santykiai dažnai funkcionuoja kaip galios, prievartos ar dominavimo įrankis, tačiau serialas sugebėjo peržengti šias ribas ir kai kuriuos santykius išplėtoti iki gilių, dramatiškų bei emociškai komplikuotų jausmų lygmens.

Ryškiausias pavyzdys – Tobiaso Beecherio (aktorius Lee Tergeson) ir Chriso Kellerio (aktorius Christopher Meloni) personažai, tapę viena labiausiai įsimintinų ir prieštaringiausių poros linijų televizijos istorijoje. Jų santykiai pinasi iš nuolatinių manipuliacijų, išdavysčių, fizinio smurto, bet kartu ir tikro pažeidžiamumo bei prieraišumo, kuris prasiveržia itin žiaurioje aplinkoje. Aktoriai Lee Tergeson ir Christopher Meloni šiuos vaidmenis atliko su drąsa ir emociniu atsidavimu, nepasiduodami lengviems stereotipams. Jų vaidyba privertė žiūrovus iš naujo permąstyti nusikaltėlių žmogiškumą ir priimti faktą, kad net pačiame tamsiausiame pasaulyje gali gimti sudėtingas emocinis ryšys.

Šios LGBTQ+ linijos ir personažai turėjo didžiulę reikšmę televizijos raidai, nes jie sugriovė nusistovėjusius tabu ir parodė, kad kabelinė televizija gali drąsiai kalbėti apie homoseksualumą be išankstinio nusistatymo ar cenzūros. Serialas atskleidė kalėjimo realybę, kurioje seksualinė tapatybė dažnai transformuojasi, pasiduoda spaudimui arba tampa vienintele inkarine vieta išgyventi. „Ozo“ kūrėjai nebandė pateikti „gražaus“ ar patogaus paveikslo – jie parodė meilę ir geismą ten, kur visi kiti matė tik purvą ir bausmę, taip nutiesdami kelią vėlesnių dešimtmečių projektams.

Galiausiai, šie vaidmenys ir jų reikšmė rezonavo ir už ekrano ribų, nes aktoriams teko milžiniškas iššūkis įkūnyti personažus, kurie nuolat kovoja su savo vidiniais demonais ir visuomenės pasmerkimu. Lee Tergesono ir Christopherio Meloni duetas tapo pavyzdžiu, kaip gilus charakterių vystymas ir aktorinis meistriškumas gali paversti provokuojančią temą universalia žmogiškosios kančios ir ieškojimų drama. „Ozo“ dėka LGBTQ+ reprezentacija televizijoje žengė milžinišką žingsnį į priekį, įrodydama, kad net ir radikaliausiuose kontekstuose žiūrovai ieško ne skandalų, o tikrų, daugialypių istorijų.

TRUMPA SERIALO „OZAS“ SANTRAUKA: KOKIA SERIALO IDĖJA?

„Ozas“ žiūrovus nukelia į fiktyvų, maksimalaus saugumo Oswaldo kalėjimą, kuriame buvo įsteigtas specialus eksperimentinis blokas, vadinamas Smaragdo miestu. Šio unikalaus bloko sumanytojas Timas Makmanusas siekė visiškai pakeisti tradicinę įkalinimo įstaigos sistemą – per reabilitaciją, švietimą, atsakomybę ir glaudesnį tarpusavio bendravimą sumažinti smurtą tarp nuteistųjų bei paruošti juos grįžimui į visuomenę. Visgi viltis sukurti humaniškesnę aplinką labai greitai susiduria su negailestinga kalėjimo realybe, kurioje viską dominuoja išlikimo instinktas ir nepasitikėjimas.

Idėjinis serialo sumanymas remiasi giluminiu žmogiškosios prigimties, moralės ir visuomenės ydų tyrimu, pasitelkiant kalėjimą kaip mikrokosmose veikiančią valstybę. Čia nėra tradicinio pasidalinimo į gerus ir blogus personažus, o visi kaliniai, nepriklausomai nuo jų įvykdytų nusikaltimų sunkumo, vaizduojami kaip daugialypės asmenybės, kovojančios su savo vidiniais demonais, baime ir neteisybe. Kūrėjai be jokių tabu nagrinėjo rasizmą, korupciją, religinį fanatizmą, valdžios troškimą ir intymius santykius, parodydami, kad net ir tamsiausiose sistemos džiunglėse žmogus išlaiko savo kompleksiškumą.

Centrine serialo ašimi tampa nuolatinė įvairių kalinių grupuočių – arijų brolijos, italų mafijos, musulmonų, lotynoamerikiečių, bikerio tipo nusikaltėlių ir apsaugos darbuotojų – arši kova dėl valdžios ir įtakos Smaragdo mieste. Kiekvienas naujas įvykis, konfliktas ar administracijos sprendimas sukelia grandininę reakciją, kuri atskleidžia tiek pačių kalinių žiaurumą, tiek pačios bausmių sistemos bejėgiškumą. Šią niūrią ir filosofinę įkalinimo kasdienybę kiekvienoje serijoje savo įžvalgomis apibendrina kalinys Augustas Hilas, tarnaujantis kaip moralinis serialo balsas.

Tarp gausybės įsimintinų veikėjų išsiskiria Tobiasas Beecheris, kurį įkūnijo aktorius Lee Tergeson – iš pradžių palūžęs teisininkas, kalėjime palaipsniui virstantis visiškai pasikeitusiu, už save kovoti išmokusiu nuteistuoju. Jo ir charizmatiškojo, manipuliacinio žudiko Chriso Kellerio, kurį suvaidino Christopher Meloni, santykiai tapo viena sudėtingiausių ir labiausiai įtraukiančių draminių linijų visoje televizijos istorijoje. Taip pat milžinišką pėdsaką paliko rasisto arijų lyderio veikėjas Vernas Šilingeris, kurį meistriškai įkūnijo J.K. Simmons, sukūręs vieną baisiausių blogiečių televizijos ekranuose.

Serialo sėkmę ir išskirtinį įtaigumą lėmė ne tik drąsus scenarijus, bet ir galingas aktorių kolektyvas, kuriame spindėjo Edie Falco, Dean Winters, Rita Moreno, Harold Perrineau bei daugelis kitų talentingų scenos ir ekrano meistrų. Jų dėka „Ozas“ tapo ne šiaip brutalizuotu pasakojimu apie nusikaltėlius, o monumentaliu kūriniu, kuris pakeitė supratimą apie draminių serialų galimybes ir nutiesė kelią visai šiuolaikinei televizijos Auksinei erai.

Tai. Ar užsimanėte pasižiūrėti šį primištą serialą?

Maištinga Siela

Filmas: "Kairiarankė" / "Left-Handed Girl"

 

Sveiki!

Kai mokiausi jau mokykloje, visi pedagogai buvo nustoję kudakuoti, kad viską reikia daryti tik dešine ranka. Turėjau kelis klasiokus, kurie rašė, valgė ir viską darė kaire ranka, tad ėmiau daryti tą patį, bandydamas suprasti, ką reiškia būti kairiarankiu. Man jie atrodė tokie keisti žmonės, tačiau tik tada, kai galvodavau apie jų kairiarankiškumą, kitais atvejais jie beveik niekuo neišsiskirdavo. Sovietiniais laikais kairiarankis bandydavo „atversti“ ir kai kuriuos taip spausdavo, kad, pavyzdžiui, pamenu, mano chemijos mokytoja būdama kairiaranke išmoko rašyti dešine ir visą gyvenimą rašė „teisingąja“ ranka. Matyt, šis „neteisingos“ rankos mitas paplitęs buvo ne tik sovietmečiu, bet ir Azijoje, nes būtent Taivano režisierė Tsou Shih-Ching sukūrė filmą, galima sakyti, apie savo atvejį, kai vaikystėje jai senelis pasakė, jog jos kairė ranka – velnio ranka. Režisierės filmą „Kairiarankė“ (angl. Left-Handed Girl) (2025) buvo rodomas 2026 metų „Kino pavasario“ festivalyje, o internautai ten apsilankę nemeluoja – daugeliui šis filmas tikrai patiko ir palietė širdis.

Istorija mus nukelia į Taivano sostinę Taipėjų. Kaip jau įprasta europiečių akiai – miestas triukšmingas, pergrūstas, pilnas šurmulio, mopedų ir mažų krautuvėlių, užkandinių. Čia ir sutinkame motiną su dviem dukromis, besistengiančią sudurti galą su galu. Jai talkina vyriausioji dukra, kuri taip pat vakarais dirba mažoje krautuvėlėje. Merginos sunkiai grumiasi kasdienybės rutinoje, nuolat viena akimi prižiūri pradinukę, kuriai senelis pasakė, kad jos kairė ranka yra velnio ranka, nes prie stalo ir visur reikia viską daryti dešine (tokia tradicija). Įtikėjusi, kad ne ji, o velnias valdo jos kairę ranką, ji pradeda vagiliauti, netyčia paleidžia suriką, apvagia močiutę... Vyresnioji dukra bando susigaudyti vertybių pasaulyje tarp netikrų draugų ir atsitiktinio sekso, o motinai rūpi, kad jų niekas neišmestų iš nuomojamojo būsto. Visgi jų senelė – pasiturinti moteris, turinti nelegalų verslą, tačiau abejingai žiūrinti į savo dukters vargus...

Filmas ne vien socialinės moterų problemos Taipėjuje, filmas išties hipnotizuojančiai ir įtaigiai panardina į tirštą draminį pasakojimą, nuolat stebina savo socialiniu nesaugumu, kurį išgyvena ir patiria moterys ir merginos, mergaitė. Kita vertus, filmas nėra šaltai prėskas, jis teikia ir šiokią tokią šilumą, nors skirtingos kartos veikėjos nesusikalba ir dažnai nemato viena kitų problemų, turi iliuzijų ir kelia tam tikrus lūkesčius viena kitai, gilumoje jos viena kitai rūpi ir stengiasi išsilaikyti nestabiliame pasaulyje. Maždaug nuo filmo vidurio asmeniškai pajutau, kad jaučiu didelę empatiją veikėjoms, visoms trims. Filmas tiek siužetiškai, tiek kinematografiškai, tiek scenarijumi labai pavykęs. Labai patiko toks pseudo dokumentinis gatvinis Taipėjaus operatoriaus laviravimas tarp hiperrealizmo ir azijietiško kino dramatizmo. Manau, režisierei nepaprastai pavyko visas šios istorijos audinys, atmosfera, atjauta ir filmo idėjos. Viena iš svarbiausių, bent jau mano akimis, buvo įtikėjimas, kad egzistuoja tik „teisingoji dešinė“, t. y. teisingo gyvenimo krypties metafora, kuri iš esmės neegzistuoja ir tėra socialinio gyvenimo lūkestis. Iš tikrųjų gyvenime būna ir paklydimų, ir pakilimų, būna ir dešinių, ir kairių, tačiau, kol yra šeima, užnugaris, kol tu rūpiniesi kitu ir tu esi kitam svarbus, nesvarbūs teisingumo kraštutinumai.

Beje, įspūdingas pabaigos siužetinis vingis, kurio nenoriu atskleisti, mane visiškai išsviedė į kosmosą. Nebūčiau nė pagalvojęs, nes filmas užhipnotizavo. Koks geras siužetas ir apgaulingas pasakojimas, kuris filmą pakylėjo į dar nuostabesnį lygį. Kaip galėjau per „Kino pavasarį“ nenueiti į tokį puikų filmą? Džiaugiuosi net po festivalio pamatęs ir rekomenduoju gurmanams. Tiesa, jeigu jums patiko Sean Baker filmas „Floridos projektas“ (2017) ir kiti jo filmai, manau, čionai nemažai atrasite sąsajų, nes režisierė dirbo ir prie Baker projektų, o jis – prie šio filmo scenarijaus, todėl režisierei socialinis sunkus, bet viltingas gyvenimas, yra svarbūs kine aspektai.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.3

Maištinga Siela  

Filmas: "Suaugusiųjų žaidimai" / "Folichonneries" / "Follies"

 

Sveiki!
 
Kanadiečių režisierius ir aktorius Eric K. Boulianne pristatė savo provokuojantį ir galbūt kiek nepatogų filmą „Suaugusiųjų žaidimai“ (pranc. Folichonneries) (2025), kuris buvo Lietuvoje rodomas „Kino pavasaryje“. O aš mėgstu nepatogius filmus! Deja, anuomet festivalio metu nepavyko pamatyti filmo, tai dabar ketinu šiek tiek atsigriebti už prarastą galimybę. Filmą režisavęs E. K. Boulianne ne tik rašė scenarijų, bet ir pats atliko pagrindinį François vaidmenį.
 
Istorija pasakoja apie 16 metų santuokoje praleidusią porą, kuri augina dvi mažametes dukreles. Po vieno vakarinio pokalbio su atvira pora, jiedu nusprendžia tapti atvira pora, t. y. pagyvinti savo gyvenimą seksualiniais nuotykiais. Iš pradžių jiedu bando kelių porų seksą, tačiau nelabai pavyksta susijaudinti, galiausiai jiedu susikuria pažinčių programėlėje anketas ir ima susitikinėti atskirai su pavieniais sekso partneriais...
 
Iš tikrųjų filmas nėra sudėtingas, o tam tikri siužetiniai sprendimai buvo netgi nuspėjami ir atsikartojantys iš jau matytų panašias temas nagrinėjančių filmų. Akivaizdu, kad jau ne vienas režisierius ar režisierė tarsi fokusuoja mintį, kad atsisakius monogamijos dėl seksualinių malonumų su kitais, ištiks didžiulė santuokos krizė, nes ne visiems poligamija yra tinkama. Labai panašiai nutinka ir filme „Suaugusiųjų žaidimuose“: vienas iš santuokoje esančių pasukęs į poligamiją suabejoja savo seksualumu, šeimos vertybėmis ir užuot patyręs seksualinę įvairovę, patiria pavydą, nevisavertiškumą. Panašiai nutinka ir Francois, kuris iš pradžių entuziastingai sutikęs su naujomis santykių taisyklėmis galiausiai lieka it musę kandęs...
 
Filmas balansuoja tarp melancholijos ir absurdiškų situacijų, kuria buitiškas ir seksualines situacijas, pvz., buities reikmenų parduotuvėje vyras ir žmona perka grandines savo seksualinei BDSM praktikai. Galiausiai pastangos patirti vis kitokį seksualinę įvairovę veda prie komizmo. Manau, režisieriui buvo svarbu pabrėžti antipornonografinį aspektą, kad seksualiniai tyrinėjimai nėra pornografinės industrijos nublizgintas fasadas, o veikiau dažniau paprastas, gyvenimiškas ir kiek buitinis aktas, neretai paženklintas nusivylimais ir lūkesčių neišsipildymais. Filmas ganėtinai plepus, daug psichoterapinių subuitintų dialogų, kurie perteikia kasdienybės realistišką tikrovę. Nepasakyčiau, kad filmas koks nors labai išskirtinis, ar kad jį būtina pamatyti, tačiau tai dar vienas kiek gyvenimiškai komiškas filmas, keliantis nuobodulio problemą ir iš jo kylančius ne visada tinkamus sprendimus. Patiko finalinė scena, kaip Francois susirakinęs laukia, kol ištirps ledas su jame esančiu išsilaisvinimo rakteliu kad galėtų išsivaduoti. Iš tikrųjų net ne tiek iš fizinių gniaužtų, o iš šeiminės aklavietės, kurioje atsidūrė.
 
Mano įvertinimas: 6/10
IMDb: 6.6

 
Maištinga Siela

Filmas: "Galinė sėdynė" / "Pillion"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Britų režisierius Harry Lighton debiutavo su ilgametražiu pirmuoju savo filmu „Galinė sėdynė“ (turima galvoje motociklo keleivinį galą) (angl. Pillion) (2025) ir sukėlė nemažai šaršalo tarp homofobų ir šiaip seksualinę įvairovę nepripažįstančiųjų. Tačiau nuo kada „tradiciniai“ ir visada prisilaikantys normalumo kūrė istoriją? Visada tik progresyvieji ir standartus laužantieji. Lietuvoje „Galinė sėdynė“ taip pat buvo rodoma kino teatruose. Tiesa, seansų labai mažai ir į jį tikriausiai rinkosi arba LGBTQ žmonės, arba jiems prijaučiantys, nes filmas nevienareikšmiškai turi šį indeksą ir jis tyrinėja vyrų seksualumą queer subkultūroje. Kino filmas buvo puikiai įvertintas kino kritikų, o pats režisierius kuria tokį kiną, kuris atliepia jį patį: Lighton taip pat yra atviras gėjus ir jam įdomūs queer kultūros niuansai.
 
Filmas pasakoja apie dainininką Koliną ir motociklininką Rėjų, kurie susipažįsta vietos bare, kur Kolinas dainuoja su tėvu vienoje grupėje. Rėjus neslepia, kad yra ne tik motociklininkas, bet ir atviras fetešistas, kuriam rūpi odiniai rūbai, jo motociklas ir dominavimu bei nuolankumu grįsti seksualiniai santykiai (BDSM), tačiau jis nenori įprastinių romantiškų santykių, nors galbūt giliai širdyje to ir norėtų. Aplinkiniai mano, kad Kolinui Rėjus visiškai netinkamas, jis pernelyg vyriškas, šaltas ir atgrasus, tačiau būtent Kolinui ir patinka, kad pats gali būti nuolankus, tačiau slapta iš Rėjaus tikisi ir įprastinių romantinių santykių... Iš esmės visas filmas bando atskleisti sunkiai nusakomą įprastinių santykių ir seksualinių sutartinių vaidmenų ribas, kurios iš pažiūros nėra jau taip lengvai nustatomos. Komizmas atsiranda nedirbtinis, jis kyla iš veikėjų prieštarų ir troškimų, visuomenės standartų neatitikimų ir lūkesčių.
 
Filmo vienas iš pagrindinių cinkelių – kviestinė Holivudo žvaigždė Alexander Skarsgård, kuris kartu su Hario Poterio, kuris vaidino Dudlį Durslį, aktoriumi Harry Melling sukūrė įtampos kupinus santykius, kurie nėra itin patogūs kiekvienam kino žiūrovui. Filme yra ir ganėtinai atvirų sekso scenų, kokius kai kada pamatysi tik pornografinėse kino juostose, tačiau filmo tikslas nėra kurti porno industrijos variantą, visgi filmas sėkmingai, mano galva, fokusuoja į psichologinius pagrindinių veikėjų aspektus. Aktoriai, sakyčiau, įtikinamai stambiu planu perteikia vidines įtampas, prieštaras, nutylėjimus, kurie leidžia susidaryti apie šiuos queer santykius sudėtingesnį vaizdinį.
 
Ruošdamasis filmui ir rašydamas scenarijų, režisierius praleido savaitgalį su didžiausio Jungtinėje Karalystėje gėjų motociklininkų klubo GBMCC (Gay Bikers Motorcycle Club) nariais. Vėliau, vykdant aktorių atranką, šie motociklininkai buvo pakviesti prisijungti prie projektų – didelė dalis filme matomos motociklininkų gaujos narių yra ne profesionalūs aktoriai, o tikri šios bendruomenės atstovai, vaidinantys patys save. Be to, prie konsultacijų bei filmavimo prisijungė ir kiti realaus gyvenimo kink bei LGBTQ+ subkultūros dalyviai (pavyzdžiui, asmenys, praktikuojantys specifinius vaidmenis, tokius kaip human pup kultūra), o pats pagrindinis aktorius Harry Melling tam tikrą laiką praleido bendraudamas su šios bendruomenės nariais, kad kuo tiksliau suprastų submisyvaus elgesio bei BDSM dinamikos subtilybes. Vienas iš „šunelių“ žengė keturiomis ir ant raudonojo Kanų kino festivalio kilimo. Galiu tik įsivaizduoti, kokias audras kai kuriems lietuviams gali sukelti šie vaizdiniai... Beje, kiek nustebau, kad filme pasirodė antraplaniame vaidmenyje Jake Shearsas – pagrindinis garsiosios britų-amerikiečių pop ir dainų kūrimo grupės „Scissor Sisters“ vokalistas, kuris teigė, kad šis vaidmuo atliepė ir jo paties asmenines patirtis.
 
Visumoje filmas man patiko labiausiai dėl pagrindinių aktorių bendradarbiavimo, dėl nepatogių, bet įtikinamai atliktų vaidmenų, atmosferos ir vidinės įtampos tarp pagrindinių veikėjų. Filmo pabaigoje po Kolino gauto laisvadienio nuo vergavimo Rėjus dingsta, o Kolinas lieka vienui vienas ir toliau bando tęsti nuolankiojo gyvenimą. Filmas tarsi klausia: kokią žmogaus savasties dalį užpildo tokia seksualinė trauka ir forma. Filmas beveik neanalizuoja visuomenės ir šios queer kultūros dalies priešpriešą, kaip kad galbūt būtų prieš kelius dešimtmečius, tačiau susitelkia išskirtinai į bendruomenės vidinį pasaulį ir atskleidžia seksualinės įvairovės aspektus, edukuoja ir jaudina žiūrovą, kuris per „Galinės sėdynės“ filmą turi galimybę nusibrėžti savąsias ribas.
 
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 85/100
IMDb: 6.9

 
Maištinga Siela

Filmas: "Tiesos diena" / "Disclosure Day"

 

Sveiki!
 
Pagaliau grįžta filmai apie ateivius, su kuriais užaugo ne viena karta! O dar tokią istoriją imasi režisuoti ne kas kitas, o pats Steven Spielberg, kuris savo įspūdingoje sukurtų kino kraityje turi taip pat ne vieną istoriją šia tema. Mums labiausiai vertinamas už nepranoktą „Šindlerio sąrašą“ bei nostalgišką ir jautrų „Dirbtinis intelektas“. Tai vienas iš tų Holivudo kūrėjų, kurie įsirašė į didžiąją kino istoriją. Naujausias režisieriaus darbas „Tiesos diena“ (angl. Disclosure Day) (2026) leidžia vėl dirstelėti į tą istorinį alternatyvinį momentą, kai žmonijai pranešama, kad ji niekada šioje Visatoje nebuvo vieniša...
 
Žinote, kodėl man patiko „Tiesos diena“? Nes režisierius išlaiko istorijos vadžias neskubindamas žiūrovo, palikdamas erdvės galimoms nesudėtingoms interpretacijoms. Šioje istorijoje iš pradžių skaidomos dvi, atrodo, tik iš pirmo žvilgsnio nesusijusios istorijos: orų pranešėjos Margaret Fairchild (aktorė Emily Blunt), kuri staiga pradeda kalbėti įvairiomis pasaulio kalbomis, ir kita istorija – Daniel Kellner (aktorius Josh O'Connor) informacijos nutekinimo trileris su Noah Scanlon (aktorius Colin Firth). Galiausiai šiems veikėjams pavyksta susitikti ir vienaip ar kitaip pranešti žmonijai apie ateivių egzistavimą. Scenarijus fokusuojasi apie slaptuosius įrašus dar nuo penktojo dešimtmečio atskleidimo visuomenei. Filmas bando kelti klausimą, ar žmonija yra pasiruošusi priimti naują savo evoliucijos istoriją ir suvokimo lygį, perrašyti viską, kas buvo iki tol žinoma. Kaip vienas svarbiausių dalykų yra akcentuojamas religinis aspektas, t. y. vertybinė žmonijos pozicija gyvūnijos ir gamtos atžvilgiu. Pagal krikščioniškąją Bibliją Dievas patikėjo žmogų valdyti Žemę ir viską, kas esti joje gyva, vadinasi, būti Žemės viešpačiais, o naujos Visatoje gyvybės pripažinimas suardo šį hierarchinį tikėjimą ir apskritai griauna religijos suformuotą žmogaus vaidmenį Žemėje. Tačiau šioji tema negvildenama filosofiniu ar kokiu nors itin sudėtingu aspektu (nors galėtų, tad ir filmas galbūt būtų buvęs kur kas įdomesnis ir „gilesnis“).
 
Vienas gražiausių filmų momentų (bent jau man) buvo veikėjos Džeinės skambutis vienuolei, kuri aiškiai pasakė veikėjai, kad šioji yra suabejojusi žmonijos potencialu, o ne pačiu Dievu. Mes vis dar labai žiūrime apokaliptiškai į svetimos civilizacijos gyvavimo apraiškas, nors esame jau seniai, man regis, atsparūs. Mes labai greitai adaptuojamės kintančioje tikrovėje ir „Tiesos diena“ lyg ir bando sukurti optimistišką šios šokiruojančios žinios perspektyvą. Internetinėje platybėje filmas jau sulaukė vadinamųjų konspiracinių teorijų, kad galbūt šis filmas neatsitiktinis ir jis iš tikrųjų netolimoje ateityje mums ruošia netikėtą žinią, juolab kad pats D. Trumpas yra užsiminęs apie galimybę paviešinti slaptas bylas apie nežemiškos kilmės egzistavimą.
 
Grįžtant prie paties filmo „Tiesos diena“, man jis pasirodė sukaltas pagal Holivudo registrą. Nors siužetas intriguoja, bet vietomis atpažįstami tam tikri Spielbergo holivudiniai štampai, pvz., scena prie traukinio yra įprastinė trileriui būdinga įtampos bėgu-gelbėju-išgelbėju nuo blogiukų scena. Klišinė gerųjų ir blogųjų veikėjų rokiruotės schema akivaizdi ir nuspėjama. Iš tikrųjų šio filmo kritikai yra teisūs sakydami, kad pristigo kažko originalesnio ir įdomesnio šiame filme. Susikvietęs tikrą aktorių žvaigždyną filmas išliko stabiliai saugus kaip kokybiškas Holivudo produktas, o ne įdomus filosofinis ar eksperimentinis režisūros pavyzdys, pranokstantis laikmetį. Sakyčiau, „Tiesos diena“ išlaiko tiesiog gerą pramoginį holivudinį braižą, leidžia vėl pasvajoti apie galimą tikrovės pokytį, tačiau nenutolsta nuo klasikinių probleminių naratyvų su įprastais siužetiniais sprendimais. Filmas galėjo būti kur kas įdomesnis, tačiau išėjo toks, koks išėjo.
 
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 74/100
IMDb:6.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Ar Dievas yra" / "Is God Is"

 

Sveiki!

 

Kai pradėjau žiūrėti režisierės Aleshea Harris filmą „Ar Dievas yra“ (angl. Is God Is) (2026), mane užplūdo toks deja vu. Filmo stilistika tokia sapniška, neapibrėžta, bet jau kažin kur matyta. Ir staiga prisiminiau prieš metus matytą filmą „Nusidėjėliai“, kuris turėjo labai panašią kino tekstūrą, kaip ir šis filmas. Tai tas atvejis, kada juodaodžiai kino kūrėjai kuria filmus su juodaodžiais aktoriais apie juodaodžių pasaulio dalykus. Ir viskas, aišku, su tuo yra labai gerai, turint galvoje, kaip pastaruosius 5 metus JAV nualino visokie rasistiniai ir ksenofobiniai skandalai ir visa tai tapo labai jautru šalyje, tad toks filmų užderėjimas, man regis, nėra atsitiktinis.

 

Grįžtant prie filmo „Ar Dievas yra“, reiktų pasakyti, kad jis nėra sudėtingas, tačiau puikiai pastatytas. Kokybiška produkcija, puikus kameros darbas, įtraukianti istorija apie seserų dvynių keršto istoriją. Suaugusios dvynės, iš pažiūros skirtingos tiek fiziškai, tiek pagal savo charakterį, aplanko savo motiną, kuri paprašo savo mergaičių atkeršyti tėvui, kuris ją ir mergaites padegė prieš daugel metų. Seserys nenoromis, bet pamažu įsitraukia į ilgą keršto kelionę, ieškodamos savo tėvo draugų, buvusių mylimųjų ir paliktų vaikų... Nesuklysiu sakydamas, kad filmas šiek tiek primina Q. Tarantino „Nužudyti Bilą“. Žudymo kelionės punktai ir vis artėjimas prie akistatos su monstru tėvu diktuoja visą šio pasakojimo dinamiką ir ritmą.

 

Filmas prisilaiko smurtinės estetikos. Scenos išties konstruojamos tarantiniškai: viską paaiškinantys pokalbiai, grumtynės, bėgimas ir slėpynės... Visa tai rasite taip, kaip ir pas Tarantiną, tačiau režisierė turi kažin ko savito, savitą braižą. Juk tai gana banali ir paprasta istorija, aiški beveik nuo pat pradžių, tačiau režisierė visa tai mistifikuoja, pvz., leidžia seserims bendrauti kone mintimis, panaudoja „Prisukamo apelsino“ cinizmo aspektus, neapibrėžtumą ir netgi tam tikrus absurdo aspektus, kurie šiai istorijai priduoda sodrumo. Ar filmas labai jau novatoriškas? Tikrai ne. Bet jis kaip pramoginė keršto istorija sukonstruota išraiškingai, pagaviai, sodriai ir įtraukiai. Stebina savo atsargumu, o standartai ir klišės sukuria savitą stilių, kaip kad ir filme „Nusidėjėliai“, orientuojasi į JAV pietų juodaodžių kultūros aspektus. Tai nėra filmas didelis hitas, kurį žūtbūt reiktų pamatyti, tačiau vakarui kaip pramoginis, neįpareigojantis ciniškas kūrinys, turintis savyje žavingos karikatūros ir komikso logikos, manau, neblogai susižiūrės. Ir taip... Abi pagrindinės aktorės gyvenime nėra jokios ugnies nudegintos, tai tik filmui skirtas grimas (jeigu kiltų klausimų).

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Ir velnias dėvi Prada 2" / "The Devil Wears Prada 2"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Atsirado nauja Holiduvo mada po daugel metų sukviesti kokio nors kultinio filmo aktorius ir kurti istorijos tęsinį. Nežinia, ar dėl pinigų, ar dėl to, kad norima patenkinti žiūrovų lūkesčius. Asmeniškai gana įtariai žiūriu į tokius kino gaivinimo projektus, nes tęsiniai dažnai linkę žiūrovus nuvilti, jie tampa pretenzingi pirmtakų projektų šešėliais, bandančiais atkartoti ne tik sėkmę, bet ir pasakojimo braižą. Pavasario pabaigoje nemačiau didesnės kino reklaminės kampanijos, nei režisieriaus David Frankel sukurto tęsinio „Ir velnias dėvi Prada 2“ (angl. The Devil Wears Prada 2) (2026). Pirmoji ekranizacija buvo pastatyta 2006 metais pagal 2003 metais pasirodžiusią Lauren Weisberger itin populiarią knygą tuo pačiu pavadinimu. Rašytoja iš viso yra išleidusi 3 šios serijos knygas: Revenge Wears Prada: The Devil Returns (2013) ir When Life Gives You Lululemons (2018). Paskutinioji knyga yra būtent apie Emili, buvusią Mirandos asistentę. Įdomu tai, kad „Ir velnias dėvi Prada 2“ tik iš dalies remiasi rašytojos sukurtais personažais, antroji dalis nėra tikra ekranizacija, filmui scenarijus buvo parašytas originalus.
 
Man sudėtinga įvardyti, kodėl pirmoji dalis „Ir velnias dėvi Prada“ buvo tokia kultinė. Nors gal ir nesudėtinga. Po pandemijos šio filmo ištraukos tapo memų ir patiktukų įvairiose platformose fenomenu, o YouTube kanalų tinklalaidininkai ėmė kurti ištisas laidas, kaip jie stebi su draugais šį filmą ir komentuoja įvairias ištraukas. Kitaip sakant, paskutinis penkmetis jau tarsi kino kompanijoms pamėtėjo sumanymą sukurti tęsinį, juolab kad yra knygos tęsinių. Apie tai buvo kalbama daug, patys aktoriai nuolat komentuodavo prieš kelis dešimtmečius atliktą darbą, tad... Kodėl gi ne?
 
Manau, antroji dalis yra pavykusi, kad ir kaip kritiškai bevertinčiau tęsinius. Franklinas iš esmės išlaikė pirmtako pasakojimo ritmą ir struktūrą, jam pavyko sugrąžinti ištisą žvaigždyną: Meryl Streep, Anne Hathaway, Emily Blunt, Stanley Tucci... Prisikviesti fragmentiškai pasirodyti Lady Gaga ir net Donatella Versace bei kitus žymius atlikėjus, žinomus visuomenininkus, kūrėjus. Iš esmės scenarijus parašytas laikantis principo, kad negalima ką nors pernelyg eksperimentuoti, bet ir negali būti blogesnis už pirmtaką. Manau, kad filmai absoliučiai lygiaverčiai, nors daugelis galbūt pasakytų, kad neįmanoma pranokti pirmosios dalies.
 
Kas nustebino šiame filme? Puikūs kostiumai, ypač Mirandos (aktorė M. Streep). Manau, kad filmas būtent fokusuojasi ne į Anne Hathaway kuriamą Andės personažą, nes jis iš esmės po 20 metų beveik toks pat ir neevoliucionuoja. Keičiasi pati Miranda dėl mados kampanijos pokyčių. Manau, kad filmas stengėsi parodyti ir atskleisti Mirandos pažeidžiamumą ir žmogiškąją pusę. Vienoje scenoje ji savo redaktorei ištaria žodžius, kokių niekada nebūtų ištarusi prieš 20 metų: „... mane tarsi kažkas pažadino.“ Ir išties, kartais netgi gaila darosi žiūrėti, kaip įtakingą galią turinti kampanijos vadovė turi prislopinti savo sudėtingą charakterį, tapti lankstesne ir prisitaikyti, kad nebegali nei užsiimti mobingu, nei sakyti tai ką galvoja. Iš esmės šioji dalis, matyt, atliepia jautrius žmogiškuosius pokyčius, o labiausiai į tai, kad reikia formuoti savo politkorektiškumą ne tik viešojoje erdvėje, bet ir darbovietėje, nes bet kada gali būti įrašomas, įskundžiamas ir apkaltintas už išnaudojimą. Tai kompanijų diktatūros pabaigos tendencijos, į kurias tenka tikriesiems rykliams itin jautriai reaguoti.
 
Visi kiti romantiniai niuansėliai, kaip antai Andės nauji santykiai su brokeliu ir architektu nelabai domino, jie tiesiog užpildo reikiamą romantinę filmo turinį, bet visi juk žinome, kad filmą žiūrime dėl išraiškingų aktorių kolektyvų, kurie sukuria mums tam tikrą aukštosios mados žmogiškąjį fasadą karikatūrinėmis priemonėmis. Ir kaip dėl šito nemėgti „Ir velnias dėvi Prada 2“?
 
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 63/100
IMDb: 6.5

 
Maištinga Siela