Filmas: "Gyvenimas pagal Čaką" / "The Life of Chuck"

 

Sveiki!
 
Amerikiečių režisierius Mike Flanagan ne kartą jau yra dirbęs su siaubo literatūros karaliumi tituluojamo JAV rašytoju Stephen Kingo literatūrine medžiaga. Tereikia prisiminti gana sėkmingą jųdviejų bendradarbiavimą projekte „Daktaras miegas“ (2019), kuris buvo tiek kritikų, tiek žiūrovų sutiktas labai palankiai. Visgi S. Kingas yra ne tik siaubo istorijų kūrėjas, bet ir mistinių bei fantastinių istorijų rašytojas. 2020 metais jis išleido apsakymų rinkinį „If It Bleeds“, iš kurio režisierius Flanaganas ekranizavo apsakymą „Gyvenimas pagal Čaką“ (angl. The Life of Chuck) (2024), o pastarasis taip pat buvo kino teatruose sutiktas itin palankiai.
 
Ekranizuoti S. Kingo medžiagą yra kažin koks savaiminės sėkmės garantas. Gal dėl to, kad literatūra duoda gerą scenarijų, o scenarijus iš esmės yra gero kino pagrindas. „Gyvenimas pagal Čaką“ pasakoja istoriją atbuline tvarka. Tai komoje gulinčio ir tuoj mirsiančio Čako sąmonės sukurtas pasaulis, kuriame vyksta Visatos apokalipsė, t. y. sproginėja žvaigždės, planetos, Žemėje dingsta internetas, tad žmonės tiesiog laukia, kada susprogs ir pati Žemės planeta. Kitoje istorijos atkarpoje pasakojama istorija Čakui iki mirties likus 9 mėnesiams, kaip jis gatvėje tiesiog leidžiasi į keistą šokį su nepažįstamąja, o trečiojoje – Čako vaikystė pas senelius, kuriam uždrausta patekti į kupolo formos palėpę, kurioje tūno visa ko paslaptis. Visas tris dalis sujungia, sakyčiau, nuostabi likimo ironija, atsikartojantys žmogaus gyvenimo motyvai, kurie galbūt natūralioje gyvenimo tėkmėje nė nepastebimi, tačiau kino pasaulyje tampa magiškais pasakojimo elementais.
 
Iš esmės filmas turi Volto Disnėjaus viražų, bet ne tų banalių, o tų, kurie kelia nuostabą, kad galbūt mes tik manome valdantys savo gyvenimo sprendimus, o iš tikrųjų esame tik viename iš savo pačių sukurtų Visatos variantų. Kažkiek man filmas priminė Tim Burton „Mano gyvenimo žuvis“ (2003) alternatyvą, tačiau šis galbūt labiau įtikino dėl aiškaus ir pabrėžtinai svarbaus pasakotojo kaip sąmonės (Dievo?) visa ko suvokėjo balso, kuris lydi žiūrovą per visą šią istoriją. Manau, kad filmas „Gyvenimas pagal Čaką“ verčia svajoti ir kartu liūdėti, nes pačios gražiausios akimirkos tokios trumpalaikės, tuoj pat pasibaigiančios, kaip kad bandymas 15 milijardų metų surikiuoti į vienerius kalendorinius metus (tą net mus mokė per geografijos pamokas!), t. y. aprėpti amžinybę akimirkoje. Ši istorija tinka žiūrėti visai šeimai su šiek tiek ūgtelėjusiais vaikais, nes jame nebanaliai alegoriškai, mistiškai perteikiamas unikalus žmogaus gyvenimas. Man filmas išties patiko.
 
Mano vertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 67/100
IMDb:7.3

 
Maištinga Siela

Filmas: "Badautojų namelis" / "Hunger Strike Breakfast"

 

Sveiki, mielieji!

 

Karolis Kaupinis per pastaruosius metus, gindamas laisvą žodį, tapo tikra laisvo žodžio forumo ikona. Nemažai jo straipsnių ir pasisakymų esu perskaitęs, matęs ankstesnį jo filmą „Nova Lithuania“ (2019), kuris, beje, man patiko, gal dėl to tiek daug tikėjausi iš jo naujausio filmo „Badautojų namelis“ (2026), kuris po savo premjeros sausio mėnesį sulaukė nemažai socialiniuose tinkluose iš žinomų žmonių puikių atsiliepimų, tačiau, man regis, dalis liaupsių buvo perteikta dėl influencerinio solidarumo, t. y. edukuoti kitus nueiti ir patiems pasižiūrėti „Badautojų namelį“.

 

Istorijos centre – televizijos diktorė Daiva, kuri po 1991 m. sausio 13-osios įvykių nebegali grįžti į darbą, nes pagal filmo scenarijų okupantai užbarikadavo Lietuvos televizijos ir radijo pastatą. Daiva su buvusiu direktoriumi, negalėdami susitaikyti su blokada, sugalvoja pasistatyti namelį ant ratų ir paskelbti bado streiką okupantams. Prie jų prisijungia kaimynystėje gyvenantis ir nenusisekęs aktorius Sigis, kuris, nors ir turi mažametį kūdikį, slapta įsižiūrėjęs diktorę Daivą. Iš tikrųjų veiksmo ne kažin kiek toliau ir daug. Filmas praktiškai beveik visas nufilmuotas sovietinio palikimo pilkame kieme. Pagrindiniai veikėjai kalbasi, bando įveikti sunkumus, tačiau visos jų pastangos atrodo absurdiškos, nes jų tiesiog per mažai ir jų protestas nepastebimas.

 

Kita vertus, tai metaforinis filmas, kuris atspindi laikmečio atmosferą, bendravimo kultūrą, sudėtingą perėjimą iš okupacinės Lietuvos kultūros prie laisvosios. Protestas filme nebūtinai reiškia politinį protestą. Daiva jau savaitę nebegali tiesiogine to žodžio prasme valgyti, todėl badavimas susietas ir su asmenine tragedija.  Iš tikrųjų filmo idėja sukasi aplink distopinę ar bent jau alegorinę situaciją, kurioje personažai, įkalinti fiziniame ir dvasiniame badavime, bando išsaugoti orumo ar misijos iliuziją. Pagrindinė veikėja tampa simboliu to, kaip fanatiškas tikėjimas „aukštesniu tikslu“ ne tik alina kūną, bet ir visiškai iškreipia realybės suvokimą. Režisierius klausia, kiek toli žmogus gali nueiti atsisakydamas savo prigimtinio gyvenimo geismo, siekdamas tapti kažkuo kitu, nei yra iš tikrųjų. Tai kūrinys apie tai, kaip kolektyvinė psichozė ir užsidarymas nuo išorinio pasaulio paverčia gyvenimą kankinimu, kuriame nebelieka ribos tarp aukos ir budelio.

 

Kad ir koks bebūtų filmas tragiškas, niūrus, šaltas (daugiausia scenų nufilmuota žiemą), visgi jis kartu ir labai ironiškas, slapta atskleidžiantis idilišką žmogaus naivumą, ar tai bebūtų iš stiklainio per bado akciją suryti konservai, ar bandymas po badavimo pamainos nueiti į restoraną skaniai pavalgyti ir vėl išsivėmus grįžti į badavimo namelį – o tai kalba apie žmogaus dvilypumą. Kaupinis visur pabrėžia tą vieno deklaravimo, o kito darymo prieštaringumą.

 

Aišku, didelės liaupsės aktorei Inetai Stasiulytei, kuri šiaip atliko itin tragišką vaidmenį, bet jos slaptas komiškos aktorystės sukirpimas (matyt, prigimtinai) užgniaužimas šiame vaidmenyje suteikė filmui to netikėtai natūralaus dvilypumo. Panašiai galėčiau atsiliepti ir apie aktorių Paulių Pinigį, kuris atliko Sigito vaidmenį – svajonė sukurti despoto Kaligulos vaidmenį, kai pats esi viso labo dėl savo fizinių parametrų stumdomas tėvo ir nemėgstamas teatro aktorius. Tai filmas kažin koks su balansu, bet jis, mano galva, nepranoko kur kas ambicingesnio „Nova Lithuania“ projekto. Suprantu „Badautojų namelio“ sėkmę, jo ištarmes ir išgautą dvilypumą, tačiau filmu iki galo nebuvau sužavėtas: trūko dinamikos, netikėtų siužetinių vingių ir kažin kokios „razinos“, kuria, galima sakyti, tapo pabaigoje suskambusi ir visiškai pamiršta SEL daina „Vėjas“, pastaroji išsviedė mane į prisiminimų kosmosą.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "21 gramas" / "21 Grams"

 

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Yra filmų, kurie mane sukrėtė prieš daugel metų ir vienas iš jų, be jokios abejonės, yra meksikiečių režisieriaus Alejandro G. Iñárritu filmas „21 gramas“ (angl. 21 Grams) (2003). Beje, tai pirmasis mano matytas kadaise filmas iš viso to, ką režisierius sukūrė, o sukūrė jis ne vieną gerą kino patirtį, ar tai būtų filmas „Žmogus-paukštis“ (2014), „Meilė – tai kalė“ (2000) ar „Hju Glaso legenda“ (2015), kuris garantavo aktoriui Leonardui DiCarpio „Oskarą“. Bandau prisiminti, kelintokas buvau, kai pirmąkart šį filmą per tikybos pamoką mums parodė... kunigas! Diskusijų apie filmo turinį būta įvairių, tad po daugel metų vėl pažiūrėjau šį filmą ir jis, man regis, nė kiek nepaseno.

 

Filmas daugiasluoksnis ir chaotiško montažo, bet tikslingai apgalvoto, kuris, sakyčiau, ir sukelia tik dar stipresnį šio filmo įspūdį. „21 gramo“ pavadinimas kilo iš 1907 metais atlikto daktaro Duncano MacDougallo eksperimento, kurį pasiskolino meksikiečių rašytojas ir scenaristas Guillermo Arriaga. Teorija sako, kai žmogus miršta, jis iškart palengvėja 21 gramus. Manoma, kad tai galėtų būti žmogaus siela, savastis, ar kas tik norite, kas iš esmės palieka žmogaus kūną. Visgi pats filmas tik įrėmintas šios teorijos, jis pasakoja kelis persipynusius siužetus. Jauna dviejų vaikų motina Kristina (aktorė Naomi Watts) netenka dviejų dukrelių ir sutuoktinio, kurio organus paaukoja tam, kam jų reikia. Taip pat pasakojama ir nelaimingo įvykio religinio fanatiko Džeko (aktorius Benicio Del Torro) istorija, kuris dėl šio įvykio visiškai praranda pasitikėjimą Dievu ir sėdasi antrąkart į kalėjimą. Galiausiai vieną dieną į Kristinos tampančios narkomane ir alkoholike dėl nepakeliamo skausmo pasibeldžia Polas (aktorius Sean Penn), kuris turi Kristinos vyro širdį...

 

Po daugel metų filmas vis dar stebina tuo, kad siužetas nėra itin sudėtingas, jį galima aprašyti keliais puslapiais, bet koks puikus filmo montažas, kuris pamažu leidžia susidėlioti šiai etiškai ir morališkai sudėtingai istorijai. Filmo montažas mums perteikia lemtingų atsitiktinumo įspūdį, kuria dinamišką laimingo ir griūvančio trapaus gyvenimo įspūdį, kad mes, žmonės, iš esmės nesame pajėgūs valdyti savo likimo, o tai daro kažin kas už mus pačius. Džeko padaryta lemtinga avarija – kas už ją atsakingas, jeigu Džekas viso to nenorėjo, net nebuvo apsvaigęs? Kiek gyvenimų šis įvykis paliečia ir sugriauna. Filmas iš esmės leidžia pažvelgti ir į mūsų asmeninį kaip žiūrovo likimo liniją, jos galimas perspektyvas ir gyvenime sutiktus žmones. Galiausiai filmas ir apie atgailą, ir apie kaltę, ir apie tai, kaip nei vieno, nei kito žmogui nepavyksta gyvenime išvengti. Filmas tamsus, filmas niūrus, filmas depresyvus, bet kartu ir stebinantis, nes tai talentingai sukaltas scenarijus, demonstruojantis po 2000-ųjų kino didžiules ambicijas ir galimybes. Manau, nesuklysiu sakydamas, kad praėjus 23 metams po šio filmo pristatymo jis vis dar man labai patinka ir jaudina, todėl tai perliukas iš serijos būtina pamatyti.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Vėtrų kalnas" / "Wuthering Heights"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie šį filmą daug nesiplėsiu. Tikriausiai daugelis jį žiūrėjote, nes puikiai žinote britų rašytojos Emily Brontė romaną „Vėtrų kalnas“, pagal kurį garsi režisierė Emerald Fennell pastatė naujausią šio XIX amžiaus romano ekranizaciją tuo pačiu pavadinimu „Vėtrų kalnas“ (angl. Wuthering Heights) (2026). Šiaip režisierė labai vertinama ir giriama už išties įtikinamus kino projektus, pvz., „Soltbernas“ (2023) ar tas pats spalvingai intriguojantis kino projektas „Perspektyvi mergina“ (2020), tačiau už „Vėtrų kalną“ gavo šiek tiek per nagus. Reikia didelės drąsos lįsti prie britų literatūros klasikos kūrinių ir bandyti padaryti ką nors kitaip, nei tą darė kiti ekranizatoriai.

 

Gerai... Daugelis mano, kad naujoji „Vėtrų kalno“ versija prasta, nes ji neatitinka knygos turinio ir fokusuojasi ne į romantizmo dramatizmą, o į erotiką. Dar labai svarbu paminėti, kad režisierė neekranizuoja visos E. Brontė knygos, tik pasiremia pirmąją knygos istorijos puse ir gana drąsiai interpretuoja, išlaikydama Ketės ir Hitklifo meilės liniją itin hiperbolizuodama siužetinius vingius, įvesdama ne tik naujų spalvų, bet daugybę mizanscenų, kurių romane nė su žiburiu nerasite, pvz., Ketės masturbacija laukuose ar jo ir Hitklifo stebėjimas, kaip darbininkų pora arklidėse užsiima BDSM seksu...

 

Jeigu atvirai, manau, kad filmas pranoko mano lūkesčius. Gal dėl to, kad buvau nusiteikęs pačiam prasčiausiam ir banaliausiam šio romano variantui, tačiau iš „Vėtrų kalno“ padaryti įtampą ir truputį Tinto Braso primenančią erotiką – išties netikėta perspektyva, turint galvoje, kad kostiuminis (?!) erotinis žanras kino industrijoje labai nuvertinamas, nes sudėtinga padaryti ką nors labai originalaus. Manau, režisierė laikosi gotikinės pašėlusios erotikos braižo. Filmas man pasirodė itin atmosferinis, trykštantis pagrindinių veikėjų geismais ir pritrauktais estetiniais pirmo plano kadrais, kuriuose didžiumą dalį vaizdinių sukūrė pagrindiniai jau kine seniai įsitvirtinę savo kartos aktoriai Margot Robbie ir Jackob Elordi, kurie tikriausiai atrinkti dar ir dėl fizinių patrauklių parametrų.

 

Suprantu daugelio žiūrovų nusivylimą, kurie norėjo dar vienos techniškai patobulinto Peter Kosminsky 1992 metų versijos su Juliette Binoche ir Ralph Fiennes, kuri, beje, yra gana tiksli romano ekranizacija. Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad naujausioji versija nebedarė to, ką jau ir taip kine puikiai žinome iš šios klasikinės istorijos. Iš tikrųjų, kad ir kaip bepažiūrėsi, labiausiai sukrečia tai, kad Ketė buvo be galo šioje interpretacijoje įsimylėjusi Hitklifą, o tikrame romane išreiškiama tik kaip prielankumas savo vaikystės draugui. Visgi reikėjo padaryti tik viena, mano nuožiūra, koreguoti paties filmo pavadinimą su prierašu, kad filmo medžiaga tik remiasi „Vėtrų kalno“ medžiaga, o nėra ekranizacija, todėl gal ir minios žiūrovų dalis būtų kiek kitaip priėmę šį filmą. Visgi džiaugiuosi, kad asmeniškai pagaliau pamačiau ir man filmas iš tikrųjų patiko, nes jis deda visai kitokius akcentus „Vėtrų kalno“ istorijoje. Beje, techniškai filmas labai kokybiškai ir nufilmuotas, ir sukonstruotas. Puikus Charli XCX įtaigus garso takelis buvo išleistas net vinilinės plokštelės pavidalu kaip nestudijinis albumas, o tai rodo, kokio masto komercijai buvo pasiruošta.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Valio salos baladė" / "The Ballad of Wallis Island"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!
 
Pastaruoju metu man nesiseka su gerais filmais. Bijau, kad ištiks kino žiūrėjimo blokas, nes ką bepaimu iš, atrodo, gerai įvertintų filmų, dažnai imu ir prašaunu pro šalį. Panašiai nutiko su gana gerai kino kritikų įvertinta režisieriaus James Griffiths muzikine drama „Valio salos baladė“ (angl. The Ballad of Wallis Island) (2025), kuri dar nurodyta žanriškai ir kaip romantinė komedija. Žiūrėjau atsainiai ir nuobodžiai, vietomis tikrai norėjosi prisnūsti.
 
Britiškos atmosferos filmas, atšiaurūs Šiaurės jūros salos vaizdiniai šiaip man priimtini ir tas niūrumas paprastai patinka. Istorija gan netipinė, nors itin išsiskiriančia kitokia kino patirtimi taip pat nepavadinsi. Į mažai apgyvendintą salą atvyksta už pusę milijono honorarą koncertuoti garsus dainininkas Herbas. Jį pasitinka vietos keistuolis Karlas, kuris ir nusamdė dainininką... sau vienam. Keistuolis Karlas atrodo netipinis, iš jo įkyraus elgesio ir kyla daugiausia komizmo, jis kone maniakiškai persekioja savo svečią ir net į salą pakviečią Nelę, kitą atlikėją, su kuria Herbas išsiskyrė prieš kurį laiką. Atrodo, kad Karlas bando per muziką sujungti dvi sudužusias širdis, tik ar jam pavyks?
 
Nežinau... Filmą iš esmės pasirinkau dėl aktorės Carey Mulligan, kuri gana dažnai kine sukuria kažkokią magnetinę trauką, ji išties puiki aktorė, tačiau „Valio salos baladė“ kažin kuo nuobodi, atkartojanti jau matytas romantines dramas, kuriose vyksta labai panašios istorijos. Aktoriai, deja, nesukuria įsimintinų vaidmenų, tačiau filmas nėra visiškai beviltiškai, jis orientuojasi į pramoginį pozityvumą, viltingą tikėjimą, jog paprastomis geranoriškomis pastangomis galima šį pasaulį ir santykius pataisyti, o kažkada sudužusias širdis vėl užpildyti meile. Aišku, filmas nenueina pačiu banaliausiu keliu, nepasiūlo nusaldintos ir viską išgydančios iliuzijos. Visgi filmo pradžia buvo nemažai žadanti, bet daugmaž nuo vidurio scenarijus tampa schematiškas, o romantiniai etiudai, iš kurių formuojamas bendras naratyvas, pernelyg nuspėjami ir neypatingi. Nežinau, kaip iškenčiau iki galo, bet pažiūrėjau, tačiau iš filmo negavau absoliučiai nieko, nes emocijų nesukėlė. Pernelyg akivaizdžios schemos badė akis, o kolegos, kurie žiūrėjo su manimi filmą, vėl mane iškeikė už pasirinkimą ir išėjo į kitą kambarį. O tai daug ką pasako...
 
Mano įvertinimas: 4/10
Kritikų vidurkis: 78/100
IMDb: 7.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Sesės" / "Drowning Dry"

 

Sveiki!
 
Mano pirmasis susipažinimas su lietuvių režisieriumi Laurynu Bareiša, deja, nebuvo sėkmingas. Nemačiau jo ankstesnių darbų, neaptarinėsiu ir tarptautinių laurų, įvertinimų ir sėkmių, tik pasidžiaugsiu, jog jis kuria lietuvišką sėkmingą kiną, laikosi savo nekomercinės kino laikysenos. Jo filmas „Sesės“ (2024), kurį tikriausiai jau pamatė visi kiek labiau suinteresuotai sekantys lietuviško kino naujienas, manęs pralaukė net kelerius metus. Girdėjau neblogų atsiliepimų, tad iš filmo tikėjausi nemažai, turbūt todėl, kad tikiu paskutiniuoju metu lietuviško kino sustiprėjimu ir atgimimu.
 
Deja, filmas „Sesės“ man nepatiko. Istorija pasakoja apie dviejų seserų – Ernestos (aktorė Gelminė Glemžaitė), Justės (aktorė Agnė Kaktaitė) – šeimų trumpas atostogas turistinio stiliaus kaimo sodyboje su vaikais. Iš pradžių pasirodė, kad scenarijus pakryps psichologinės įtampos linkme, t. y. seserų konkurencija, slapti mylimieji ir meilužiai, galgi net šokiruojantys „kas kieno vaiko tėvas?“ istorijos linkme. Gal tokia linkmė būtų melodramatiškesnė, bet įdomesnė? Priklauso nuo režisūros ir kompozicijos. L. Bareišos „Sesių“ versija lėta ir nuobodžiaujanti vizija, kuri vaizduoja ilgą ceremoniją iki lemtingo ir itin tragiško įvykio. Intarpai iš ateities davė šiokios tokios intrigos, bet nedaug, nes daugmaž viskas nuspėjama.
 
„Sesės“ lėtojo kino pavyzdys, kuris nesistengia labai intrigruoti, bet ir nesukuria kitokios kino patirties. Veikėjai – nuobodžiaujantys tėvai, kurie stengiasi atsipalaiduoti sodyboje: kas kepti mėsą grilyje, kas įsilieti į moterų terapinį būrelį ir šiek tiek išmaukti alaus. Daug buitinių pokalbių, pasikraustymų, pasiruošimų, o tie buitiniai pasikuitimai užima didžiąją dalį filmo. Tiesą sakant, nuobodu, pasigedau provokacijos, intrigos, netikėtumo ir naujos perspektyvos, galiausiai istorijos idėjos, ekspresijos. Filmo struktūra klasikų klasika. Idėjos naujos čia nerasite, viskas kine išrašyta iš jau matytų istorijų, todėl iš esmės norisi kaltinti net ne pačią režisūrą, kiek kino filmo scenarijų ir sumanymą. O kokie jau nuobodūs personažai! Šakės! Rodos, talentingi aktoriai, matyti tikrai geruose kino projektuose, tačiau potencialas neišnaudotas, nes nesukurtas nė vienas įdomus veikėjas, kuris nors kiek intriguotų ir įsimintų, išlaikytų įtampą. (Įsimintiniausia scena, kai vaiko ranką uždeda ant donoro organus priėmusiojo pilvo). Guminiai ir rimtai „patempti“ darbo rutinos ir vaikų auklėjimo nuovargio iškamuoti veidai. Gal utrarealistiška, bet nieko išskirtinio neperteikia ir nepapasakoja. Šiaip realiai esu nusivylęs šiuo filmo. Mano kolega, kuris tuo pat metu žiūrėjo, apkaltino mane, kad antrą vakarą iš eilės prašaunu su filmu. Galiu tik nebent pasidžiaugti tais, kuriems šis filmas patiko ir jame atrado tai, kas iš tikrųjų juos sujaudino. Aš Jiems pavydžiu.
 
Mano įvertinimas: 3/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb:5.8

 
Maištinga Siela

Filmas: "Žvelgiant į saulę" / "In die Sonne schauen"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Nedaug per metus parašau filmams dešimtukų, tačiau vokiečių režisierės Mascha Schilinski filmas „Žvelgiant į saulę“ (vok. In die Sonne schauen) (2025) mane absoliučiai įtraukė, užhipnotizavo ir net keletą kartų nuėjo šiurpas pagaugais. Priminė panašius potyrius, kuriuos kažkada mačiau žiūrėdamas įsimintinas įvairių festivalių filmus „Po saulės“ (2022), „Visi mes svetimi“ (2023) ar tuos pačius Terrence Malick filmus, tik šįkart kažin kaip vis tiek savitai, sakyčiau, beveik prūsiškai, mat filmas nufilmuotas Vokietijos šiaurėje, prie Elbės upės, kur besisvečiuojant režisierei ir kilo mintis sukurti šiuose kraštuose filmą.
 
Filmo pasakojimą sudėtinga įrėminti į siužetą, nes jis pasakoja keturias paralelines istorijas iš skirtingų Vokietijos XX amžiaus istorijos momentų. Nuo šiuolaikinių paauglių pasaulio iki mažylės baltaplaukės Almos XX amžiaus pačioje pradžioje, kuri seka sudėtingą savo namų socialinį gyvenimą. Karų, traumų ir geismo paženklinta istorija išdrikusi ir smarkiai poetizuota kaip kokia Lanos Del Rey „Summertime Sadness“ melodija ir vaizdo klipo tonacija. Fragmentiški pasakojimo momentai perteikti įtaigiai, o juos jungia Elbės upės vietovė, ypatingas raudonų plytų namas, uždaras kiemas, kuris bėgant dešimtmečiams keičiasi pagal to laikmečio kultūrą, o namuose vis gyvena nauji žmonės, tačiau jie kažin kuo panašūs, atsikartojantys, tarsi įciklinti intuityviai jaučiamos jėgos – gal vietovės ir čionai įsispraudusių energetiškai likimų, kurie linkę vienokiomis ar kitokiomis formomis atsikartoti.
 
Pasakojime randasi vyras, netekęs kojos, geismo kamuojamos jaunos moterys, pūslėtos ir gyvenimo džiaugsmo netekusios tarnaitės, žiaukčiojančios puritoniškos motinos, incestas... Visas pasakojimo koloritas primena vaiduoklišką nuojautą, kurią užsipildo pats žiūrovas. Nesitikėkite paaiškinimo ar užbaigtumo, nes tai jausmų voratinklis, kuriame švysteli kaip ungurių šonai žmonių sudramatinti žmonių likimai, tačiau jie iš esmės etiudiniai, neužbaigti ir neapibrėžti, bet intuityviai numanomi. Režisierei pavyko unikaliai išgauti atmosferą, kuri man kaip žiūrovui kėlė alkį, troškulį ir tuo pačiu buvau maitinamas. Retai besutinku tokių vaidybinių filmų, kurie perteiktų gyvenimo ir mirties tėkmę, kartu būtų kaip šeimos saga, epiškas, bet pasakojimo maniera atmestų visus epiškumo konceptus, priartintų prie mirties pažinimo, bet kartu ir paryškintų gyvenimo trapumo grožį. Filmas, kuriame vaikų žaidimai pranašiškai išsipildo, o stambiu planu kameros pagautas pirmas planas, aktorių akys perteiktų likimo nuojautas.
 
Filmas, kuris pradžioje sukėlė tam tikrą abejonę, tačiau tampa ritualinis ir pagavus kaip vaikų žaidimai, ar tai būtų prikaltos tarnaitės klumpės, ar staiga pragaru tapusi šieno daržinė, ar į medį įlipusi mergaitė, kuri laukia, kol ją suras. Istoriniai vokiečių kontekstai įvedami subtiliai, tad atrodo, kad blogis ir mirtis visada tūno šalia, o prie namų tekanti Elbė, kuri ne vieną paskandino ir paskandins, dar ir žymi dviejų Vokietijų (Vakarų ir Rytų) puses, staiga įgauna ne tik geopolitinę prasmę, bet ir individualią, dalijanti kiekvieno vietos gyventojo likimą. Daug emocijų sukėlė šis filmas, toks jusliškai ir empatiškai universalus ir turtingas, kad net nežinočiau, kam jį iš tikrųjų rekomenduoti, nes jis ne visiems ir patiks, tačiau tai, ko šiandien jau kuris laikas ieškau nepriklausomame kine, sakyčiau, „Žvelgiant į saulę“ suteikė su kaupu. Beje, filmas Kanų kino festivalyje pelnė Žiuri prizą, Lietuvoje jis buvo pristatytas kino festivalyje „Lokys, liūtas ir šakelė“, kur sulaukė kino kritikų palaikymo dėl savo neįprastos formos ir gilaus egzistencinio turinio. Man belieka tik pritarti – filmas išskirtinis.
 
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 90/100
IMDb: 7.1

 
Maištinga Siela

Filmas: "Mėlynas mėnulis" / "Blue Moon"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Nesu joks Brodvėjaus miuziklų gerbėjas, gal dėl to nieko nežinojau apie Brodvėjaus aukso amžiaus kūrėją Lorenz Hart (1895–1943), kuris pakeitė ne tik Brodvėjaus dainų turinį, bet padarė tiesioginę įtaką amerikietiškai pop muzikai. Filmas pavadintas pagal bene garsiausią jo sukurtą dainą „Mėlynas mėnulis“ (angl. Blue Moon), kurį režisavo mano mėgstamas „Vaikystė“ (2014), trilogija „Prieš saulėlydį“ (1995) ir kt. Richard Linklater. Tiesą sakant, „Mėlyną mėnulį“ nusprendžiau pasižiūrėti vien dėl to, kad Linklateris puikiai režisuoja, nors iš filmo ne kažin ko tikėjausi.

 

Kaip minėjau, istorija pasakoja apie Lorenz Hart, kuris ilgus dešimtmečius drauge su Richard Rodgers kūrė miuziklo dainas, tačiau filme vaizduojama naktis, kai Rodgeris po daugybės metų Harto neprofesionalaus elgesio sukūrė kitą miuziklą su kitų kūrybiniu parneriu. Lorenzas iš tikrųjų kremtasi ir išgyvena savotišką scenos išdavystę, nors filme jis stengiasi visa tai atlaikyti oriai ir pagarbiai šypsotis, tačiau jo kūrybinės galios mąžta, o depresija ir alkoholizmas visiškai pakerta jo stabilumą. Lorenzas (reiktų apie jį šiek tiek pasidomėti už filmo ribų) iš tikrųjų buvo homoseksualas alkoholikas, nors ir pripažintas genijus, tačiau Richardui Rogeriui, pasižymėjusiam stabilumu ir disciplina, su juo dirbti buvo itin sudėtinga, jis tiesiog jį išvargino, tad natūralu, kad Hartas miršta Antrojo pasaulinio karo metais JAV-ose, įveiktas alkoholizmo ir nuoskaudų...

 

Filmas iš dalies patiko, bet jis nėra įspūdingas. Jis truputį siurrealistiškas, nes režisierius tarsi per vieną vakarą vaizduoja Lorenzą bare, kuriame geria ir kalbasi su vyrais, tačiau pereidamas į kitą baro pusę staiga atsiduria „Oklahomos“ miuziklo pristatymo vakarėlyje, tad režisierius tarsi per vieną vakarą pasakoja dvi skirtingas laikmečio istorijas, nubrėždamas pagyvenusio ir iliuzijose paskendusio liūdno ir prislėgto homoseksualo gyvenimą. Tiesa, filmas turi keletą labai stiprių sudedamųjų. Visų pirma, gerai parinkta aktorių rokiruotė. Režisieriaus ilgametis bičiulis aktorius, sukūręs vaidmenis bene garsiausiuose jo filmuose, Ethan Hawke, čia išvysite ir puikųjį Andrew Scott bei Margaret Qualley. Visi jie dirba stambiu planu, dalyvauja charizmatiškuose pokalbiuose ir perteikia sudėtingą Lorenzo žlugimo istoriją, bet kartu lyg ir šiek tiek pozuoja kaip kokiame „Didžiajame Getsbyje“.

 

Filmas plepus, jo pagrindas – pokalbiai, tad reiktų pagirti, jog gerai sukaltas scenarijus ir dialogai, kurie liejasi pagal XX amžiaus menininko rafinuotą manierą, bet kartu rodo žlungančias viltis, alkoholizmą, veikėjų saviapgaulę, vidinę destrukciją. Filmas kaip teatro scena, žavingas, atmosferiškas, įprasminantis tikriausiai, visų pirma, patiems amerikiečiams Lorenzo Harto asmenybės svarbą, o man ši istorija pasirodė gan tolima, mažai kuo aktuali ir, tiesą sakant, kiek nuobodoka.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Geras berniukas" / "Good Boy" / "Heel"

 

Sveiki!

Manau, lenkų režisieriui Jan Komasa, kurio lenkiškus filmus dilogiją „Savižudžių kambarys“ (2011, 2020) bei „Kristaus kūnas“ (2019) labai mėgau, nelabai nusisekė projektas su anglakalbe kompanija naujausiame filme „Geras berniukas“ (angl. Good Boy) (2025). Pirminėje darbinėje versijoje filmas angliškai vadinosi „Heel“, bet galutinėje produkcijoje išleistas kaip „Good Boy“. Bandau sugalvoti įdomesnių argumentų, kodėl manęs filmas nepaveikė ir neįtikino, tačiau visur atsitrenkiu į anglosaksiško kino struktūras ir klišes, tad beveik neabejoju, kad, jeigu Komasa būtų tą pačią medžiagą statęs Lenkijoje su nepriklausomo kino komanda, filmas būtų kur kas paveikesnis.

Istorija pasakoja apie jauną chuliganą ir narkomaną Tomį (aktorius Anson Boon), kurį vieną dieną nusitašiusį nuo kelkraščio paima atokaus dvaro turtuolis Kristas (serialo „Paauglystė“ aktorius Stephen Graham), kurį prirakintą pradeda laikyti rūsyje, tikėdamasis baisiais metodais perauklėti, t. y. ne tik atjunkyti nuo narkotikų, bet ir pertransformuoti jo asmenybę, kad jis taptų kuo panašesnis į prieš tai buvusį ir mirusį sūnų. Tas tėvystės ir motinystės pažeistas potrauminis motyvas kine tiesiog metai iš metų maitina pusę psichologinių trilerių ir galo, aišku, nematyti. Po namu slampinėja gilioje depresijoje skendinti sadistė žmona Ketrina (aktorė Andrea Riseborough) ir jų prasižengti bijantis sūnelis Jonatanas. Žodžiu, didžioji filmo istorija turėjo sukelti psichologinį aštrumą, paremtą psichologiniu veikėjų spaudimu Tomiui. Tiesą sakant, scenarijuje tas ir numatyta, bet tai nuobodu. Galiausiai Tomis iš tikrųjų pamažu pasiduoda Kriso šeimai, retkarčiais ima justi laimę, savotišką pritapimą prie jų, bet niekada neužmiršta, kad tėra tik prie grandinių prirakintas kalinys...

Psichologiškai sutraumuoti veikėjai elgiasi drastiškai patologiškai. Gal ne taip psichiškai kaip Hitchcocko „Psyche“, tačiau režisierius labai jau stengiasi pateisinti ir atskleisti šios sutraumuotos šeimynėlės žmogiškąją pusę. Iš tikrųjų ko gaila, tai to mažo berniuko, kuriam liepia iki vėmulio rūkyti cigaretes už jų slėpimą, o visas tas melancholinis skausmas ir šmėkšliška Ketrina primena perspaustą ir hiperbolizuotą komiksų personažą. Gal net tą vaiduoklę mergytę verksnę iš Hario Poterio dušo...

Scenarijus nieko naujo nepasiūlo. Schemos ir modeliai atpažįstami, o filmo koloritas britiškai amerikietiškas, nekeliantis didelės intrigos. Galiausiai netgi pabaigą pavyko įspėti, kai auka buvęs narkomanas pats sugrįžta pas savo budelius, nes pradeda suvokti, kad jų smurtingas ir radikalus būdas „gydyti“ gali padėti jo merginai... Baikime! Tai tikrai labai holivudinė ir nuvilianti istorijos pabaiga, bet ar galėjo būti kitaip? Scenarijaus plėtotė žanriškai vidutiniška, tarsi režisieriui buvo pasiūlyta „pasibandyti“, jeigu nori, pagal šią istoriją statyti su britais kiną. O kas nenorėtų, juk tokia galimybė! Deja, „Geras berniukas“ tampa smurto istorija, kuri nieko neišgydo, tik sukuria iliuziją, kad Tomis pradeda elgtis nors per nago juodymą teisingai, tačiau jis imasi tos pačios struktūros ir modelio, nuo kurio pats kentėjo. Ką nori pasakyt filmas? Kad muštru galima viską „išmušti“, o iš bevalio ir klausimų nekeliančio individo užtenka tik „taip“ ir jau galima dėti prie veido choroformos ir vilkti į rūsį? Visgi filmas išlaiko pramoginį lygį, nors veda per kažkokias edukacinių formų patologijas, bet kartu leidžia smagintis psichuojančių veikėjų angeliškais žvilgsniais, trokštančiais susigrąžinti to, ko neįmanoma. Galiausiai filmas apie iliuzijas ir pats kūrinys labai jau iliuzinis. tad daugeliui pramogai, manau, patiks. Jaučiuosi peraugęs tokį kiną.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9

Maištinga Siela

Filmas: "Hind Radžab balsas" / "Sawt Hind Rajab" / "The Voice of Hind Rajab"

 

Sveiki, skaitytojai!

Kai pamačiau šio filmo aprašą „Kino pavasario“ repertuare, supratau, kad anksčiau ar vėliau į jį nueisiu. Taip ir padariau. Patiko kur kas labiau nei Irano režisieriaus „Tiesiog atsitikimas“ (2025), kuris, galima sakyti, taip pat kino pavyzdys iš Artimųjų Rytų regiono, turintis savų bendrų potemių. Iš Tuniso kilusi režisierė Kaouther Ben Hania už filmą „Hind Radžab balsas“ (angl. The Voice of Hind Rajab) pernai pelnė Venecijos kino festivalyje Didįjį žiuri prizą, o šiuo metu „Kino pavasaryje“ tai vienas labiausiai nevienareikšmiškai aptarinėjamų filmų, po kurio žmonės išeina gana susimąstę ir tylūs, nes paveikti smarkių emocijų.

Filmas beveik dokumentinis, beveik drama. Režisierė unikaliai projektuoja tikrąją dokumentinę medžiagą, kurią gavo iš 2024 metų sausio pabaigoje užfiksuotos organizacijos, pasivadinusios „Raudonasis pusmėnulis“, gelbėjusius Izraeliui užpuolus palestiniečius. Civilių nusiaubtą rajoną gelbėja greitosios pagalbos savanorių ekipažas, dažnai rizikuodamas savo pačių gyvybę. „Raudonojo pusmėnulio“ darbuotojas Omaras gauna šešiametės mergytės vardu Hind Tadžab skambutį, pastaroji įstrigusi po sunkaus apšaudymo automobilyje su mažiausiai keturiais-penkiais artimųjų lavonais. Jų automobilis buvo apšaudytas mažiausiai 355 kulkų, o per stebuklą išliko tik ji, maža mergytė, ištikta šoko. „Raudonojo pusmėnulio“ darbuotojai su ja palaikė ryšį 3 valandas, organizuodami kaip ją ištraukti iš automobilio. Dokumentuoto tikrojo pokalbio išsaugota apie 70 minučių, o filme, kuriame fiktyviai nufilmuota vaidybinė drama iš „Raudonojo pusmėnulio“ būstinės, yra sumiksuota su tikrosios mergytės pasilikusiu įrašytu balsu iš tos baisiosios popietės... Nežinau, ką išgyveno patys aktoriai dirbdami su tokia medžiaga.

Filmas neilgas, bet jis emociškai pritrenkia. Sunku patikėti, ką gali karas ir kaip prie jo priprantama. Pagrindinis veikėjas Omaras, kurio darbas yra palaikyti pokalbį, negali susitaikyti su tuo, kad kažkas „iš viršaus“ nusprendžia, ar bus gelbėjama ar nebus, nes visų šiame siaubingame kare neišgelbėsi. Deja, nutinka ne pats geriausias scenarijus, bet apie jį nenoriu sakyti, pamatysite patys. Tai įtemptai dokumentuotos dramos filmas, kuriame nėra lengvų pasirinkimų, o padėti žmonėms – noras begalinis, tačiau, kas iš to noro, kai vieni žmonės kariauja, o kiti stengiasi iš po nuolaužų ir tankų kaip nors vieni kitus gelbėti. Kol pasaulio galingieji arogantiškai vaizduoja įsižeidusius ir manipuliuodami paprastų žmonių pilietine prievole telkti visus į karą, tol turėsime šiuos baisius karus ir pralieką kraują. Visais laikais tamsiausiomis dienomis atsirasdavo tokių, kurie galvodavo ne apie kerštą, ne kaip priešą sutriuškinti, o kaip išgelbėti sumišusį ir nekaltą žmogų. Nepateisinu, ką padarė ir tebedaro Izraelis Palestinai. Tam nėra jokių žodžių. Baisiausia, kad valdantieji įstatymiškai legaliai įteisina žudynes ir karus manipuliuodami tariamomis nacionalistinėmis ir politinėmis tezėmis kaip nekvestionuojamomis vertybėmis, o žmonės vis dar pasiryžę žudyti iš ideologijos, užuot priėmę kultūrinę įvairovę. Filmas reikalingas, nors ir nelengvas. Kažkuo man asocijuojasi su dokumentiniu filmu apie karus Sirijoje „Mano dukrai Samai“ (2019).

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 8.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "Namie geriausia" / "Dom dobry" / "Home Sweet Home"

 

Sveiki!

 

Manau, kad pamačiau „Kino pavasaryje“ paveikiausią filmą. Kino salėje muisčiausi, nors kiti žiūrėjo sustingę, atrodė, kad niekas nekvėpuoja. Iš tikrųjų lenkų kinas retai kada nuvilia, su lenkų kinu man nereikia žaisti loterijos, į jį galima dažnu atveju eiti beveik nieko nežinant – neapsigausi. Režisierius Wojciech Smarzowski itin mano mėgstamas iš filmų „Rožė“ (2011), „Voluinė“ (2016) ir „Vestuvės“ (2021), kurie „Kino pavasaryje“ tapo tikrais hitais, manau, kad taps ir pats naujausias filmas „Namie geriausia“ (lenk. Dom dobry) (2025). Išties aš tokį provokuojantį, emocingą ir šiek tiek manipuliuojantį kiną labai mėgstu, žinau, kad jis ne visiems priimtinas ir patinkantis, tačiau būtent to kine dažniausiai ir ieškau: ne meditacijos, o aštrumo ir įdomių perspektyvų.

 

Šįkart režisierius remiasi moterų, patyrusių santuokoje smurtą, istorijomis. Dėmesio centre – anglų kalbos mokytoja nuotoliu Goška, kuri palikusi alkoholikę motiną greitai išteka už vyresnio vyro, kuris negali nesmurtauti. Tai Palenės istorijos pabaiga ir nauja jos pradžia, kai kurpaitė užmauta, tačiau gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis ir Goška vėl tampa Pelene. Nežinau, kodėl filmas pavadintas „Namie geriausia“, nes absoliučiai Goškai naujuose santuokiniuose namuose negerai. Pogimdyvinę traumą sujaukia Goškos gyvenimą, o smurtaujantis, prievartaujantis ir gąsdinantis vyras, įgavęs politinę galią ir policijos palaikymą, paverčia savo žmona gyva numirėle, kuri neįstengia ne tik apsaugoti dukters, bet ir pati nors kiek apsiginti. Tiesą sakant, man visą filmą kirbėjo: kodėl pasaulyje yra tokių moterų (ir apskritai žmonių), kurios praranda bet kokią savigarbą ar orumą ir nesipriešina prievartai. Pabėgusi nėščia Goška atsiduria Bažnyčios prieglaudoje, kur kunigas atveda smurtautoją vyrą ir tauzija visokias lozungus apie meilę, atleidimą, nė nesuprasdamas, kad kišą psichiškai nusibaigusią moterį liūtui į gerklę. Filme režisierius aiškiai atskiria vyrų ir moterų pasaulius (klišė?), tačiau moterys solidarizuojasi, jos priima Gošką į moterų, patyrusių prievartą ir smurtą, ratą, kol policija ir advokatai dangsto įtaką ir galią įgavusį smurtautoją. Beviltiškumo teisėsaugos sistema iš esmės čia pavaizduota korumpuota (kaip kad A. Holland savo lenkiškame filme „Žalia siena“).

 

Filme gali pasirodyti, kad viskas labai sutirštinta, režisierius manipuliuoja tiesos perspektyvomis įvesdamas iš esmės dvi paralelines šios istorijos dalis. Panašiai kaip filme „Atsargiai! Durys užsidaro“ (1998), ilgą laiką žiūrovas kaip ir nesupranta chaoso ir iš tikrųjų atrodo, kad Goška kuoktelėjo, dėl patirtos smurtinės traumos nebesiorientuoja nei laike, nei tikrovėje. Režisierius čia tampa gudrus, jis sukuria alternatyvią Gošką, kuriai pavyksta pabėgti nuo smurtautojo, laimėti bylą prieš prievartautoją, tačiau toji utopinė istorijos dalis „vaiduokliška“, tikroji kur kas liūdnesnė ir tamsesnė. Šioje aštrioje dramoje tarsi klausiama, ar galima pateisinti ilgą laiką kenčiančios smurtą moters atsaką smurtu? Ar gali auka tapti budeliu savo budeliui?

 

Filmas dviprasmiškas. Norisi Gošką pakratyti už pečių ir atbaidyti, priversti priešintis, tačiau smurtas paverčia veikėją suakmenėjusia, neveiksnia. Šio filmo pagrindinė idėja – demaskuoti smurtą artimoje aplinkoje, kuris dažnai slepiasi po padorumo, sėkmės ir „gerų namų“ fasadu. Režisierius siekia parodyti, kad didžiausias žiaurumas klesti ten, kur visuomenė ir artimieji pasirenka nusisukti ar tikėti gražia išore, o ne auka. Galiausiai filmas pabrėžia, kad namai, turintys būti saugiausia vieta, dėl sisteminio abejingumo ir manipuliacijų gali tapti negailestingu kalėjimu.

 

Filmas slogus, po jo jaučiau visą vakarą sunkumą, negalėjau sudėlioti nė sakinio apie jį, tik po kurio laiko ėmiau jį apmąstyti. Manau, toks filmas reikalingas. Ar jis teisingas? Ar filmas mėgaujasi smurtu, o ne jį demaskuoja? Kiekvienas, manau, susidarys savą santykį su šia kraupia istorija, kurią išgyvena ne vien tik žemojo socialinio sluoksnio žmonės, bet ir pasiturintys ir iš pirmo žvilgsnio puikiai viešai atrodantys žmonės. Labai stebino aplinkinių abejingumas. Matėsi, kad Goška beveik jau neprakalba, visa su mėlynėmis sėdi nebesiorientuodama, o aplinkiniai „daro baliuką“, juokiasi, pilsto šampaną, pjausto kalakutą. Artimojo rato smurtautojo kompanija tiesiog tolerantiškai užmerkusi akis priešais iškankintą moterį... Taigi filmą nerekomenduočiau tik silpnų nervų žiūrovui, nes jame visos šiaip jau kliše tapusios smurtavimo schemos, bet emociškai paveikios taip, kad maža nepasirodo.

 

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.2

Maištinga Siela

Filmas: "Tiesiog atsitikimas" / "It Was Just an Accident"

 

Sveiki!

 

Kai kas naujausią Irano režisieriaus Jafar Panahi filmą „Tiesiog atsitikimas“ (angl. It Was Just an Accident) (2025) „Kino pavasario“ repertuare pavadino pačiu svarbiausiu šių metų filmu. Neatsitiktinai, nes filmas Kanuose pelnė Auksinės palmės šakelę, todėl paprastai toks filmas, jeigu ir netampa vienu iš geriausiu metuose, bet būna iš serijos must-see. Man nutiko toks paradoksas, nes kaip tik prieš kelias dienas mačiau ankstesnį Jafar Panahi filmą „Lokių čia nėra“, kuris man visai nepatiko (apie jį galite paskaityti ČIA), tad labai nervinausi, kad bus atmetimo reakcija dėl naujausio „Tiesiog atsitikimas“ varianto. Deja, taip nenutiko.

 

J. Panahi buvo leista Irano valdžios atsiimti Prancūzijoje Auksinę palmės šakelę, daug kas manė, kad režisierius pasiprašys politinio prieglobsčio, tačiau režisierius didžiuojasi Iranu ir į jį grįžo. Tiesa, už tą patį filmą sausio mėnesį jis buvo teisiamas, tai tiek tos islamiškos teisybės ir teisingumo... Apie režisieriaus kontekstus daugiau čia nepasakosiu, juos paminėjau aptardamas jo filmą „Lokių čia nėra“. Lyginant su ankstesniu filmu, „Tiesiog atsitikimas“ kur kas dinamiškesnis ir įdomesnis. Kai kas filmą vadina „kelio filmo“, t. y. kai kelyje įvyksta veikėjams atradimai ir praradimai. Galima sakyti, kad filmas turi sąsajų su šiuo požanriniu kinu. Istorija pasakojama be aiškaus apibrėžto konteksto, bet iš detalių aiškiau negu aišku, koks tai pasaulis ir tikrovė. Pagrindinis veikėjas Vahidas už protestą buvo kurį laiką kalinamas (kaip ir kiti prieš režimą bandę protestuoti Irano piliečiai). Kalėjime jie buvo tyčia kankinami fiziškai ir alinami psichiškai. Po daugel metų Vahidas aptinka „Daliąsias kojas“, tokią pravardę turėjęs konkretus jo ir kitų likimo draugų sadistas tardytojas. Galiausiai pagrobęs savo kankintoją jis suburia pažįstamus, kurie vedini neapykantos ir keršto bei patirtų skriaudų nori nužudyti savo buvusį kankintoją...

 

Nors filmo apmatai gana tragiški ir jie žymi Irano režimo traumuojančias patirtis, režisierius ieško atleidimo ir susitaikymo, kitaip sakant, filme jis netampa kerštaujančios ir kruvinos politikos akrobatu, nešiurpina, nors nuskambančios veikėjų frazės apie patirtas skriaudas baisios. Veikėjai važinėja mažu baltu furgonėliu, vežioja savo vienakoją sadistą ir aršiai diskutuoja, ką reiktų daryti su savo skriaudėju. Akivaizdu, jog režisieriaus dilema: ar auka, įgavusi budelio galią, gali pati tapti budeliu? Apskritai naratyvas Biblinis, nes kalba apie susitaikymą ir atleidimą, tačiau kažin kaip komiškai, nes veikėjai, niekada neturėję tokios galios, nemoka su ja elgtis taip, kaip elgiasi režimo pakalikai. Manau, filmas atskiria gerus žmones nuo susitepusių, ieškoma priežasčių nenužmogėti, tad visoje šioje iš pažiūros tamsioje istorijoje Panahis ieško vilties blyksnio, o tai, manau, ir atnešė jam Auksinę palmės šakelę.

 

Visgi tenka pripažinti, kad filmo tikėjausi aštresnio, įtaigesnio ir geresnio. Pavyzdžiui, pernai „Kino pavasaryje“ matytas Irano kito režisieriaus darbas „Šventosios figos sėkla“ (2024) buvo bene geriausias festivalio filmas ir toks slogiai įtaigus, kad nepatikėti tuo, kas vyksta, beveik neįmanoma. „Tiesiog atsitikimas“ gal dėl komizmo vietomis pasirodė toks naivokas ir neįtikėtinas. Kerštaujantys veikėjai nuveža sadisto nėščią žmoną į gimdymo namus, dukrai nuperka bandelę ir dar kortele sumoka už gimdymo paslaugas, nors furgonėlyje vis dar tebėra be sąmonės surištas jų kalinys... Lyginant su „Lokių čia nėra“, filmas nuoseklesnis, dinamiškesnis, juokingesnis, bet ar tai metų filmas? Toli gražu, bet mačiau labai daug susižavėjimo iš lietuvių žiūrovų. Norėčiau būti vienas iš jų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela