Nemažai brazilų režisierius Kleber Mendonça Filho
susišlavė pasaulinių prestižinių nominacijų ir apdovanojimų už savo filmą „Slaptasis
agentas“ (prot. O Agente Secreto) (2025). Tarp tokių
apdovanojimų verta paminėti Kanų kino festivalyje pelnytus geriausio
režisieriaus, geriausio aktoriaus Wagner Moura apdovanojimus. Filmas mus,
žiūrovus, nukelia į 1977-ųjų Braziliją, kurią valdo diktatūra, todėl paprasti
gyventojai iš esmės yra priklausomi nuo papirkinėjimų, korupcijos ir policijos,
kurioje labiau veikia mafijos taisyklės, nei teisingumas.
Istorija, nors ir išgalvota, jam parašytas originalus
scenarijus, tačiau filmas sukelia įspūdį, jog taip ir turėjo būti, nes remiasi
anų laikų tikrovę atspindinčia atmosfera. Pagrindinis veikėjas Marselo (akt.
Wagner Moura) – maždaug 40-ies metų technologijų ir elektronikos ekspertas
(buvęs universiteto dėstytojas), bėgantis nuo paslaptingos praeities San Paule.
Siekdamas dingti iš režimo ir jį persekiojančių asmenų akiračio, jis atvyksta į
savo gimtąjį Resifės miestą šalies šiaurės rytuose, tikėdamasis ramiai pradėti
viską iš naujo, tačiau netrukus įsidarbina duomenų archyvuose, prisidengęs kitu
vardu ir slapta renka informacija. Tiesa, jį jau seka buvęs įtakingas verslo
ryklys, kuris užsakė galvažudžius. Kas nutiks, kai galvažudžiai išsiaiškins jo
tikrąją tapatybę ir jį suras?
Filmas lėtas, trunkantis kiek daugiau nei pustrečios
valandos. Nors iš vienos pusės tai kriminalinis trileris, bet, sakyčiau, jo
tempas ir veiksmas gerokai prislopinti ir niuansuoti psichologiškai. Veikėjai iš
ties atrodo įtikinami, gyvi, žmogiški ir nesukarikatūrinti. Geras siužetas ir
geras scenarijus leidžia sekti kiek nuo Holivudo klišių nutolusią pasakojimo
eigą. Aišku, filmas išlaiko klasikinę intrigą, čia svarbiausias įtampos
rebusas, ar pavyks Marselui išlikti gyvam, ar nieko blogo nenutiks
artimiesiems, tačiau kartu žavi ir toji brazilų šilta ir ekstravertiška
kultūra, spalvos, aštunto dešimtmečio dekoracijos ir mada...
Suprantu šio filmo aukštą kokybę, meninį įdirbį ir
filmo sėkmę, tačiau visumoje filmas menkai jaudino, o problemos ir siužetai jau
daugiau ar mažiau matyti kituose Lotynų Amerikos filmuose, kuriuose vaizduojami
nuo diktatūros kenčianti visuomenė, kurios drąsiausieji įsivelia į pogrindžio
karus, pavyzdžiui, tas pats brazilų filmas „Aš vis dar čia“ (2024). Suprantu,
kad Rytų Europa dar ilgai kurs filmus apie Antrojo pasaulinio karo didvyrius ir
niekšus, o Lotynų Amerika apie savo diktatorius ir to laikmečio užguitą
visuomenę, o istorijos, kad ir kokios jos būtų gerai nufilmuotos ir turėtų
neblogus scenarijus, kaip kad „Slaptasis agentas“, bet visgi filmai daugiau ar
mažiau linkę atsikartoti, todėl iš filmo beveik nieko naujo negavau ir
nesužinojau to, ko nebūčiau žinojęs ar matęs. Tiesa, pripažįstu, šiame filme
aktorius W. Moura, kuris nepaprastai man kažkodėl buvo panašus į Pedro Pascal,
suvaidino puikų dramatišką vaidmenį, jį daug kas prisimins iš Pablo Escobaro
vaidmens seriale „Narkotikų prekeiviai“, kuriame drauge ir vaidino su Pascaliu.
Gerai, jeigu su šiuo argentiniečių ir Lietuvoje
savaitgalio popietėmis rodomu serialu ir neužaugote, tačiau epizodiškai
turėjote jį matyti prieš internetinio laikotarpio priešaušrį. Kiek jums dabar,
kurie atsimena? Artėjate pamažu link 40 metų, tą slenkstį jau pasiekėte ir pan.
Lietuvoje serialas „Mažyliai“ nebuvo rodomas visas. Jį, kiek pamenu,
pradėjo rodyti daugmaž po 2000 metų, galbūt 2001 metais ir rodė apie 2-3
nepilnus metus. Pasidomėjus apie šį serialą geriau, paaiškėjo, kad iš
klasikinio varianto buvo parodyti tik 2 sezonai (penktasis ir šeštasis), kurie
pačioje Argentinoje pasiekė patį populiarumo ir pripažinimo piką, sulaukę net
atskirų filmo formatu tęsinių.
SERIALO „MAŽYLIAI“ (1995-2001) PRODUKCIJA
Legendinis argentiniečių televizijos serialas „Mažyliai“
(isp. Chiquititas) buvo sukurtas garsios Argentinos
prodiuserės, scenaristės bei kompozitorės Cris Morenos. Serialo gamyba užsiėmė
viena didžiausių Argentinos televizijos kompanijų „Telefe“, kuri kartu su Cris
Morena išvystė unikalų ir tuo metu itin inovatyvų turinio modelį, skirtą
vaikams ir paaugliams. Istorija sukasi apie našlaičių namuose „Rincón de Luz“
gyvenančius vaikus, jų tarpusavio santykius, svajones, susidūrimą su
suaugusiųjų pasaulio iššūkiais bei stebuklo paieškas.
Serialas ekrane debiutavo 1995 m. rugpjūčio 7 d. ir
sėkmingai gyvavo iki 2001 m. pabaigos. Per šį pagrindinį gyvavimo laikotarpį
parodyti 7 sezonai, kuriuos sudaro daugiau nei 1000 serijų. Dėl itin didelio
populiarumo serialas sugrįžo 2006 m. su specialiuoju 8-uoju sezonu (Chiquititas
Sin Fin), pristatančiu naujos kartos istoriją. Bendras visų sezonų serijų
skaičius siekia net 1 016 originalių serijų (įskaitant 2006-ųjų projektą, tad
su senuoju išeina iš viso 1 186 serijos), todėl tai yra vienas ilgiausiai
rodytų ir masiškiausių projektų Pietų Amerikos vaikų televizijos istorijoje.
Meniškumo atžvilgiu „Mažyliai“ apibūdinami kaip
muzikinė vaikiška ir paauglių telenovelė, apimanti komedijos, dramos bei
magiškojo realizmo elementus. Istorijose nagrinėjamos jautrios, pamokomos temos
– draugystė, pirmoji meilė, šeimos paieškos, sąžiningumas ir viltis, tačiau
netrūksta ir lengvo humoro bei fantastinių siužeto vingių. Būtent muzikiniai
intarpai ir teatrališkas pateikimas leido serialui išsiskirti iš kitų
tradicinių Lotynų Amerikos muilo operų bei sukurti unikalų formatą.
Projektas sulaukė milžiniško populiarumo ir tapo tikru
kultūriniu fenomenu ne tik Argentinoje, bet ir visame pasaulyje. Serialas
pasiekė rekordinius televizijos reitingus, o jo pagrindu rengti muzikiniai šou
„Gran Rex“ teatre kasmet pritraukdavo šimtus tūkstančių žiūrovų. Be to,
„Mažyliai“ tapo tramplinu daugeliui jaunosios kartos aktorių, pavyzdžiui,
Luisanai Lopilato, Benjamínui Rojasui ar Camilai Bordonabai, kurie vėliau tapo
pasaulinio lygio žvaigždėmis paauglių seriale „Maištingas amžius“ (Rebelde Way).
Tarptautinėje rinkoje serialas rodytas daugiau nei 25
pasaulio šalyse, įskaitant Pietų Amerikos valstybes, Izraelį, Graikiją bei Rytų
ir Vidurio Europos šalis. Lietuvoje šį serialą taip pat labai pamėgo vaikai ir
paaugliai, kai jį vertė bei rodė LNK televizija. Be to, sėkmingas argentiniečių
formatas paskatino sukurti vietines adaptacijas kitose šalyse – Brazilijoje
(Chiquititas Brasil buvo itin populiarus), Meksikoje, Portugalijoje bei
Rumunijoje.
Kritikai ir žiūrovai serialą įvertino itin palankiai
už gebėjimą kalbėti vaikams suprantama kalba apie gilius jausmus ir moralines
vertybes. „Mažyliai“ pelnė daugybę prestižinių apdovanojimų, iš kurių
svarbiausi – keli Argentinos televizijos apdovanojimai „Martín Fierro“ už
geriausią vaikišką ir jaunimo programą. Taip pat įvertinti ir patys jaunieji
aktoriai (pavyzdžiui, Agustina Cherri ar Sebastiánas Francini).
Muzika buvo vienas iš esminių serialo sėkmės variklių.
Kiekvienam sezonui išleistas atskiras muzikinis albumas, o dainų tekstus rašė
pati Cris Morena, bendradarbiaudama su kompozitoriumi Carlosu Nilsonu. Tokie
kūriniai kaip „Rechufas“, „Chufachón“, „Pimpollo“, „Rincón de Luz“ ar „Corazón
con agujeritos“ tapo kelis kartus platininiais hitais, parduotais milijoniniais
tiražais, o šios dainos iki šiol kelia nostalgiją ištisoms žiūrovų kartoms.
PENKTASIS IR ŠEŠTASIS (1999-2001) SEZONAI,
RODYTI LIETUVOJE
Penktasis Argentinos telenovelės „Mažyliai“ sezonas,
pasirodęs 1999 metais, tapo viena drąsiausių ir labiausiai transformuojančių
šio kultinio serialo erų. Po ketverių metų, praleistų pačių atpažįstamiausių
veikėjų ir tradicinio vaikų globos namų „Rincón de Luz“ pasaulyje, prodiuserė
Cris Morena nusprendė iš esmės atnaujinti šou formulę, perkeldama veiksmą į
visiškai naują aplinką. Šis sezonas pasižymėjo ne tik pasikeitusiomis filmavimo
lokacijomis bei personažais, bet ir gilesnėmis, kiek tamsesnėmis temomis,
kurios susipynė su magiškuoju realizmu bei tradicine jaunatviška meile.
Pagrindinė penktojo sezono siužetinė linija sukasi
apie turtingo, griežto tėvo ir našlio Juano Maza šeimą bei netoliese įsikūrusią
nepriglaustų vaikų grupę. Kai paaugliai ir vaikai, likę be pastogės, per
stiprią liūtį prieglobstį randa geranoriško senolio Joaquíno Maza daržinėje,
prasideda dviejų visiškai skirtingų pasaulių susidūrimas. Dvaro viduje verda
intrigos, kurias kursto chuliganiški bei išlepinti Juano vaikai ir jo
ambicinga, žiauri sužadėtinė Pía. Tačiau viskas pasikeičia, kai pasirodo
nuoširdi, oro balionu atskridusi moteris Ana Pizarro bei jauna mergina Candela,
kurios palaipsniui ištirpdo šaltus dvaro gyventojų santykius ir kovoja už tai,
kad visi vaikai atrastų tikruosius namus.
Esminė šio sezono idėja – šeima slypi ne kraujo
ryšiuose ar turto dydyje, o meilėje, empatijoje ir sugebėjime atverti širdį
tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Istorija pabrėžia socialinių skirčių
įveikimą, kai išlepinti, turtingi vaikai išmoksta pamokų apie solidarumą, o
gatvės našlaičiai randa saugumą ir atjautą. Sezono metu stipriai akcentuojama
vilties ir vaikystės nekaltumo išsaugojimo tema, parodant, kad net ir pačiose
griežčiausiose ar tamsiausiose aplinkose atsidavimas bei dvasinė šiluma gali
transformuoti žmonių gyvenimus.
Anuomet šis sezonas sukėlė itin audringas žiūrovų
reakcijas ir suskaldė gerbėjų bendruomenę. Dalis auditorijos jautė didžiulį
šoką bei nusivylimą, nes serialą paliko iki tol pagrindiniu stuburu buvusi
aktorė Romina Yan (vaidinusi Belén Fraga) ir dauguma senųjų mylimų vaikų.
Žiūrovams reikėjo laiko priprasti prie naujo dvaro fono, pakeisto muzikinio
stiliaus bei tamsesnių antagonistų, tokių kaip Pía, išpuolių. Vis dėlto,
nepaisant pradinio skeptiškumo, sezonas pasiekė aukštus televizijos reitingus,
o ilgainiui daugelis žiūrovų pamilo naujuosius personažus ir pripažino šią erą
kaip vieną brandžiausių bei emociškai įtaigiausių visoje frančizėje.
D. Grandinetti ir G. Colmenares
Svarbiausius suaugusiųjų vaidmenis šiame sezone atliko
žinomi Argentinos bei Lotynų Amerikos aktoriai: Darío Grandinetti
įkūnijo griežtąjį tėvą Juaną Maza, o garsioji venesualiečių aktorė Grecia
Colmenares suvaidino šviesiąją Aną Pizarro. Neigiamą dvaro valdovės Píos
vaidmenį meistriškai atliko Millie Stegman, kurios demonstruojamas
žiaurumas tapo vienu įsimintiniausių sezono akcentų. Tuo tarpu jaunosios kartos
priešakyje stojo Marcela Kloosterboer (įkūnijusi Candelą Maza) ir Mariano
Bertolini (vaidinęs Mariano), kurių personažų jaunatviškos meilės bei
brandos paieškos tapo pagrindine paauglių siužeto ašimi.
Būtent šis sezonas tapo tikra žvaigždžių kalve,
pristatęs ištisai aktorių kartai, vėliau užkariavusiai tarptautinę rinką. Šiame
sezone ryškiai sužibo ir kartu vaidinti pradėjo tokie jaunieji talentai kaip Luisana
Lopilato (vaidinusi Luisaną Maza), Benjamín Rojas (Bautista), Camila
Bordonaba (Camila) ir Felipe Colombo (Felipe). Šių aktorių
ketvertukas, vėliau susibūręs kultinėje grupėje „Erreway“ ir seriale
„Maištingas amžius“ (isp. Rebelde Way), būtent penktajame „Mažylių“ sezone
užmezgė pirmuosius vaidybinius ryšius ir ekraninius romanus, pavyzdžiui,
ikonine tapusią Camilos ir Felipe meilės liniją.
Apskritai, penktasis sezonas pasižymi daugybe įdomių
faktų bei gamybinių užkulisių. Tai buvo pirmasis „Mažylių“ sezonas, kurio
tarptautinė adaptacija Brazilijoje buvo ne tiesiog išversta, bet iš esmės
perrašyta, suformuojant atskirą siužetinę liniją. Be to, šiame sezone buvo
galima pastebėti itin agresyvų ir tam laikmečiui neįprastą prekės ženklų
integravimą (isp. product placement), pavyzdžiui, žinomų gėrimų ar žaislų
reklamą pačių vaikų kasdienybėje. Taip pat sezonas išsiskiria spalvingu
muzikiniu takeliu, o pagrindinės dainos, tokios kaip „Candela“ ar „Siempre
Chiquititas“, tapo didžiuliais hitais.
Apibendrinant galima sakyti, 1999 m. „Mažylių“ era
įrodė, kad populiarus vaikų serialas gali išgyventi drastiškus pokyčius ir
atsinaujinti nepraradęs savo dvasios. Ji peržengė įprasto vaikų našlaičių ribas
ir tapo didele šeimos saga, apjungusia pasakos motyvus su realiomis paauglių
bei suaugusiųjų problemomis. Dėl savo drąsaus sprendimo atnaujinti aktorių
sąstatą ir įvesti naujas taisykles, penktasis sezonas iki šiol išlieka vienu
labiausiai aptarinėjamų ir nostalgiją keliančių etapų visoje „Mažylių“
istorijoje.
Keletas vaizdo klipų ir dainų iš šio sezono:
APIE ŠEŠTĄJĮ SEZONĄ
Šeštasis Argentinos telenovelės „Mažyliai“ sezonas,
pasirodęs 2000 metais, tapo viena tamsiausių, emociškai giliausių ir kartu
stebuklingiausių visos serijos erų. Po penktojo sezono pabaigoje įvykusios
tragedijos (kai aviakatastrofoje žuvo Juanas ir Ana), vaikai vėl liko be tėvų
globos ir atsidūrė gatvėje. Našlaičių klajonės juos atvedė prie seno,
paslaptingo dvaro, kuriame jie įkūrė naujuosius „Rincón de Luz“ (Šviesos kampelis)
namus. Čia jie sutiko veidą po kauke slepiantį savininką Enzo, o drąsioji
Camila rado stebuklingą knygą, galinčią keisti įvykius ir pildyti norus.
Pagrindine suaugusiųjų siužeto ašimi tapo šviesi mergina Luz Linares, kuri tapo
naująja vaikų motina, bei jos meilės istorija su Enzo sūnumi Rafaeliu.
Esminė šio sezono idėja – viltis, gijimas po gilių
netekčių ir tikėjimas stebuklais net pačiomis tamsiausiomis gyvenimo
akimirkomis. Sezonas stipriai akcentuoja vidinę veikėjų stiprybę bei meilės
galią nugalėti baimes ir trauma pažymėtą praeitį. Istorija moko, kad tikri
namai nėra tiesiog pastatas – tai vieta, kurioje esi priimtas, mylimas ir
saugus, nesvarbu, kiek skausmo teko patirti iki tol.
Anuomet žiūrovai šį sezoną sutiko itin palankiai ir su
didžiuliu emociniu pakilimu. Gerbėjai džiaugėsi sugrįžusia klasikine „Rincón de
Luz“ dvasia, magiškojo realizmo elementais ir stipria vaikų bei paauglių
aktorių komanda, prie kurios jau buvo spėję prisirišti. Taip pat žiūrovus
pavergė brandesnės temos, paslaptinga dvaro atmosfera ir nepaprastai jautrios
muzikinės kompozicijos, pavertusios šį sezoną vienu žiūrimiausių visame serialo
gyvavimo laikotarpyje.
Svarbiausius suaugusiųjų vaidmenis šiame sezone atliko
Romina Gaetani (mylinti Luz Linares), Iván Espeche
(paslaptingasis Rafaelis Alvarezas), Patricia Sosa (klastinga
antagonistė Paula) ir Pablo Lizaso (dvaro prižiūrėtojas Enzo). Jaunųjų
aktorių gretose siužetą valdė Camila Bordonaba (Camila), Felipe
Colombo (Felipe), Benjamín Rojas (Bautista) ir Luisana Lopilato
(Luisana). Būtent šiame sezone galutinai susiformavo ikoninės Camilos ir Felipe,
Bautistos ir Luisanos meilės linijos, o šių aktorių ketvertukui ekrano chemija
vėliau atvėrė duris į fenomenalų tarptautinį pasisekimą su grupe „Erreway“,
apie kurį jau minėjau anksčiau.
Šeštasis sezonas pasižymi ir itin sėkmingu muzikiniu
takeliu – tokios dainos kaip „Chiquititas 2000“, „Pimpollo“ ir „Abre Entra“
tapo didžiuliais hitais visoje Lotynų Amerikoje. Be to, būtent šio sezono
populiarumas paskatino sukurti pilnametražį vaidybinį filmą „Chiquititas:
Rincón de Luz“ (2001 m.), kuriame buvo panaudoti daugelis šeštojo sezono motyvų
bei pagrindinių aktorių. Apibendrinant, šis etapas įrodė, kad serialas geba
išlaikyti aukščiausią kokybę bei žiūrovų meilę, ir iki šiol išlieka vienu emociškai
stipriausių visoje „Chiquititas“ istorijoje.
Keletas dainų ir vaizdo klipų iš šio sezono.
ŽINOMIAUSIŲ AKTORIŲ IŠ „MAŽYLIAI“ PRISIMINIMAI
APIE ŠĮ PROJEKTĄ
Daugeliui aktorių dalyvavimas seriale „Mažyliai“ tapo
ne tik profesinio kelio pradžia, bet ir asmenybę suformavusia patirtimi.
Pagrindinio vaidmens atlikėja Romina Yan, įkūnijusi vaikų globėją Belén
Fraga, viename iš savo interviu jautriai prisiminė ryšį su šiuo projektu: „Belén
man buvo daug daugiau nei vaidmuo. Tai buvo galimybė skleisti meilę ir parodyti
vaikams, kad net ir pačiomis tamsiausiomis akimirkomis jie nėra vieni. „Mažyliai“
išmokė mane motinystės džiaugsmo ir atsakomybės dar prieš man pačiai tampant
motina.“
Savo ruožtu Camila Bordonaba, suvaidinusi
maištingąją Camilą Bustillo, yra atvirai pasisakiusi apie ankstyvos šlovės
naštą ir vaikystės patirtį filmavimo aikštelėje: „Mes užaugome prieš kamerų
objektyvus. Kol kiti vaikai po mokyklos eidavo žaisti į kiemą, mes skubėdavome
į repeticijas ir teatrą. Šis serialas davė man neįkainojamą aktorystės mokyklą
ir geriausius draugus, tačiau kartu privertė subręsti daug greičiau, nei
priklausytų tokio amžiaus vaikui.“
Felipe Colombo,
atvykęs iš Meksikos ir suvaidinęs Felipe Mejía, pabrėžė magišką atmosferą bei
griežtą discipliną, kuri valdė gamybos procesą: „Atvykti į Argentiną ir
tapti tokio fenomeno dalimi man buvo visiškas kultūrinis šokas. Cris Morena iš
mūsų reikalavo maksimalaus atsidavimo, tačiau aikštelėje jautėmės kaip tikra
šeima. Dainuoti „Gran Rex“ teatre prieš tūkstančius rėkiančių vaikų buvo patirtis,
kurios neįmanoma pamiršti visą likusį gyvenimą.“
Jaunoji žvaigždė Luisana Lopilato, įkūnijusi
Luisaną Maza nuo 5-ojo sezono, prisimena šį etapą kaip savo didžiosios karjeros
pamatą: „„Mažyliai“ man buvo stebuklinga vaikystės pasaka. Aš tiesiog
mėgavausi kiekviena akimirka – puoštis drabužiais, dainuoti, šokti. Tuo metu
mes net nesuvokėme, kokia didžiulė tai buvo atsakomybė ir kokią įtaką darėme
viso pasaulio vaikams. Tai buvo gryna magija.“
Galiausiai Benjamín Rojas, suvaidinęs Bautistą,
akcentavo, kad patirtis seriale išugdė ypatingą profesinį profesionalumą nuo
mažų dienų: „Darbas „Mažyliuose“ išmokė mus pagarbos scenai ir žiūrovui. Mes
išmokome teksto eilutes, šokių žingsnelius ir dainų žodžius skraidydami tarp
mokyklos suolų ir studijos. Tai buvo sunkus darbas, bet meilė, kurią gaudavome
iš gerbėjų gatvėje, atpirkdavo kiekvieną pavargusią valandą.“
Savo interviu Grecia Colmenares pabrėžė, kad
darbas vaikų seriale jai buvo visiškai naujas ir itin jautrus profesinis
iššūkis: „Prisijungti prie „Mažylių“ man buvo nuostabi ir labai ypatinga
dovana. Ana buvo tyrumo, vilties ir magijos kupinas personažas – ji atskrido
oro balionu, kad suteiktų šilumos vaikams, kuriems to labiausiai reikėjo.
Dirbti su tokia didžiule grupe talentingų vaikų buvo tyras džiaugsmas. Jų
energija, nekaltumas ir nuoširdumas filmavimo aikštelėje kasdien mane įkvėpdavo
ir primindavo, kodėl taip stipriai myliu aktorystę.“
Prisipažinsiu, kad nustojęs galvoti apie britų serialą
„Elniukas“, kurį režisavo aktorius ir režisierius Richard Gadd. Tas serialas
toks taiklus ir įtaigus, kad vietomis net nepatogus (gerąja prasme). Tiesą
sakant, laukiau naujausio jo serialo „Pusiau žmogus“ (angl. Half
Men), kuris beregint taip pat pritraukė savo žiūrovus. Nors jau „Elniuke“
buvo paliestos tam tikros seksualumo temos, „Pusiau žmogus“ iš esmės pasirengė
nagrinėti vyrų seksualumą tiek normatyviniame „burbule“, tiek už jo, kitaip
sakant, šiandien queer periferijose. Šiame seriale Richard Gadd, kaip ir ankstesniame, atliko
vieną pagrindinių vaidmenų – smurtautoją suaugusį ir iš kalėjimo išėjusį
Rubeną. Dėmesio centre – britų aktoriaus Jamie Bell sukurtas Neilo vaidmuo,
kuris kovoja su savo trauka vyrams, tačiau iš esmės negali nuo viso to pabėgti.
„Pusiau žmogus“ aprėpia daugmaž 30 metų laikotarpį. Pirmosiose
serijose daugiau pasakojama vidurinės mokyklos ir studentavimo pirmųjų metų
Neilo ir Rubeno istorija. Šeimos padėtis iš esmės keistoka, jeigu galvosime,
kad ji vystoma pirmiausiai devintajame dešimtmetyje, o ne dabartyje: Neilo ir
netikro brolio Rubeno abi motinos gyvena kaip lesbietės drauge. Rubenas grįžta
iš kolonijos ir apsistoja Neilo kambaryje. Nuo pat pradžių kyla didžiulė įtampa,
nes Rubenas nevaldo pykčio, yra agresyvus ir visais atžvilgiais linkęs viską
išspręsti smurtu, o Neilas – mokykloje patyčias dėl savo nevyriškumo kenčiantis
vyrukas, kuriam akivaizdžiai patinka vyrai, tik iki galo nėra sau sudėjęs visus
tapatybės akcentus. Galiausiai žiūrovui jau aišku, kad Neilas bodisi, bet ir
kartu trokšta Rubeno intymumo, pripažinimo. Iš esmės serialas paremtas vien
didžiuliais kontrastais, tai vienas lengviausių, mano galva, būdų sugretinti
šiaip jau sunkiai sugretinamus dalykus ir padaryti seksualumo įvairovės
išklotinę.
Daugmaž nuo trečios serijos (šį mini serialą sudaro
viso labo 6 serijos), daugiau istoriją ima pasakoti jau suaugę Neilas ir
Rubenas. Atskaitos taškas – Neilo vestuvės su vyru, kuriose jis susitinka su ką
tik iš kalėjimo išleistu ir keršto siekiančiu Rubenu. Jiedu susitinka daržinėje
ir jau aišku, kad kažkuris iš jos tikėtinai nebeišeis gyvas... Serialas lyg ir
intriguoja: žiūrėkite, kas buvo prieš tai, kodėl susiklostė toji situacija?
Kaip ir „Elniuke“, taip ir „Pusiau žmogus“,
režisierius viską hiperbolizuoja ir dramatizuoja. Jis renkasi ne tikroviškai
psichologizuotą pasakojimo versiją, bet būtent iš užaštrintos, traumuotos
veikėjų perspektyvos. Labiau dominuoja Neilo požiūrio kampas, kuriame veriasi itin
prieštaringi jausmai: jis nekenčia Rubeno smurto, pasireiškiančio kitiems,
tačiau pats tą smurtą sugeria kaip psichologinį afrodiziaką ir lyg pasitenkina netikrojo
brolio brutalumu, užpildo save to, ko jam pačiam trūksta. Tai tarsi kažin koks
fetišas, priklausomybė. Kita vertus, Rubenas lyg ir supranta, kad jo brolis
Neilas homoseksualus, todėl nuolat jį seksualiai žemina, priverčia permiegoti
su mergina, prie jo elgiasi įžūliai provokuojančiai, kūniškai trinasi ir visaip
stengiasi dominuoti lyg boksininkas ringe. Galiausiai tik einant serialui į
pabaigą atsiveria tikrosios Rubeno traumos, t. y. tėvo palikti „prisilietimai“,
nevaisingumas ir vyriškumo neužtikrintumas, atvėręs baisingą elgesio modelį:
reikia kitus įbauginti, kad jie tave pripažintų esant tikrą vyrą. Iš tikrųjų
serialo pavadinimas dviprasmiškas: iš vienos pusės „Pusiau žmogus“ iliustruoja socialinio
vyriškumo nepilnavertiškumo Neilo pusę, o iš kitos – paties Rubeno, perspaustą
brutaliu elgesio modeliu, kylančiu iš to paties šaltinio kaip ir Neilo –
vyriškumo įdiegtos sampratos.
Serialas nufilmuotas Glazge, didžiausiame Škotijos
mieste. Įdomu, kad pirmiausia serialas turėjo vadintis „Liūtai“, o ne „Pusiau
žmogus“, nes iš esmės, jeigu gerai įsižiūrėsite į Neilo pastangas, pamatysite,
kad suaugęs Neilas yra toks pats smurtautojas, tik jo smurtas pasireiškia
nuolatine psichologine intriga ir manipuliacijomis, nukreiptomis prieš Rubeną
ir prieš patį save. Pats Neilas save apibrėžia ne kaip gėjų, o biseksualų,
kuriam įdomios ir moterys, ir smurtingi vyrai. Jis lankose vyrų saunose,
šniokščia per nosį narkotikus vien tam, kad patirtų dar didesnį smurtą iš
čionai suėjusių ir į dominavimą linkusių vyrų. Serialas išsiskiria itin sunkia
atmosfera ir negailestinga konfrontacija su smurtu. Smurtas ir kopriklausomybė
nuo smurto kaip seksualumo savivokos yra vienas svarbiausių serialo varomųjų
motyvų.
Seksualumo įvairovės ir komplikuotos formos
neatsitiktinai dominuoja pas R. Gadd. Šiam vaidmeniui jis priaugo nemažai kūniškos
masės, tapo brutalus ir sportiškas (jeigu prisiminsime, koks buvo paliegęs „Elniuke“).
Aktorius ir režisierius „Attitude“ žurnalui papasakojo, kad pats save laiko
biseksualiu ir kad jo patirtys tampa jo rašomų scenarijų įkvėpimo šaltiniu ir
galimybe suvokti savo paties seksualumo formas ir ribas. Iš pradžių jis net
neketino šiame vaidmenyje filmuotis, jį įkalbėjo pats aktorius Jamie Bell, garsiojo
filmo „Bilis Eliotas“ aktorius, kuris dažnai kuria įvairius vaidmenis vienaip
ar kitaip susijusius su seksualumo ne standartais, pvz., kontraversiškai
vertiname Trriero dilogijoje „Nimfomanė“.
Visgi serialas nepasirodė geresnis už „Elniuką“. Taip,
„Pusiau žmogus“ įtikina (mačiau lietuvių apžvalgininkų, kurie sakė, kad nė
velnio neįtikina), bet visgi daugeliui, manau, paveikia emocijas savo aštrumu,
bet kartu serialas dramatiškai frustruotas, veikėjai tampa beveik kaip
personažai. Bet iš kitos pusės, juk tai veikia! Nors galima visaip girti
aktorius Jamie Bell ir Richard Gadd, bet norėčiau atkreipti dėmesį į pirmosiose
serijose padirbėjusius jaunuosius Mitchell Robertson (Neilo vaidmuo) ir Stuart
Campbell (Rubeno vaidmuo), kurie man taip patiko! Iš tikrųjų gal pirmoji
serialo pusė net įdomesnė, ji intymesnė, daugiau psichologinės tvyro įtampos, o
suaugę veikėjai tampa jau personažais, šiokiomis tokiomis karikatūromis „ant
ribos“. Žinoma, serialo pagrindinė diskusijų vinis – seksualumo priėmimo ir
atmetimo problematika, kurios tikriausiai niekada neišvengsime, kol gyvuos
žmonija. Dėl orientacijos ir priėmimo, normalumo gali susikiršinti kone
kiekviena Lietuvos giminė tiesiog vienoje lygioje vietoje, nes tai, kas priimta
vieniems, kitiems ne, ir dėl to kariaujama netgi iki nacionalinio absurdiško
lygio, rengiant idiotiškus „Šeimos maršus“, atliekant vaidybinius egzorcizmo
seansus prie Vilniaus arkikatedros LGBTQ+ eitynių dieną ir geriant švęstą
vandenį, prakeikiant kitus... dėl ko? Ar bereikia sakyti, kad serialas
neišgelbės ir prie proto neprives nė vieno radikalaus normalizmu sergančio homofobo?
Betgi jiems kaip vaistą tikriausiai labiausiai ir reiktų šį serialą pažiūrėti.
Taigi serialas „Pusiau žmogus“ yra kokybiškas
produktas, deja, neįtiks visiems, kurie išsiilgo tiesiog tvarkingų serialų,
pasakojančių iš sveiko proto nuotolio. R. Gadd renkasi visa tai vaizduoti iš
sutraumuotos psichikos perspektyvos, keisdamas ir įprastą pasakojimo tempą ir
atsisakydamas prislopinančio normalumo. Jis pasakoja apie trisdešimt metų trukusį
santykį, paženklintą smurto, pažeidžiamumo ir emocinės gėdos. Peršokdamas per tris
dešimtmečius, kūrinys nagrinėja toksiškas vyriškumo puses, traumos pasekmes ir
klausimą, ką iš tiesų reiškia būti vyru, kai iš šeimos, visuomenės, abejingos
politikos vyksta nuolatinė frustracija būti tuo, kuo nesi. Galų gale serialas
sako, kad smurtas gimsta ne dėl seksualinės įvairovės, o iš to, kad neleista
tai įvairovei pasireikšti kaip normalumui, o Neilo ir Rubeno veikėjai tą mums
ir ištransliuoja.
Mėgstu siaubo folklorą vaizduojantį kiną. Manau, po itin
sėkmingo ir novatoriško „Saulės kulto“, kuris daug kam pakeitė požiūrį į siaubo
kino žanrą, sudomino ir priartino prie šiek tiek kitokio siaubo kino žanro, ne
vien diktuojamų japonų ar holivudinių variantų, neretai sukurtų
atsikartojančiomis klišėmis. Prisipažinsiu, kad nemažai tikėjausi iš filmo „Apsėstoji“
(angl. The Devil‘s Bath) (2024), kurį režisavo austrų kūrėjų
duetas – Veronika Franz ir Severin Fiala. Filmas iš tikrųjų paremtas
išlikusiais istoriniais archyvais apie psichologinės įtampos nualintas moteris,
kurios negalėdamos nusižudyti (pagal krikščioniškąją tradiciją, tai viena
sunkiausių nuodėmių, dėl kurių – tiesiai į pragarą), jos nužudydavo savo vaikus
ir pačios pasiduodavo, kad joms būtų įvykdyta mirties bausmė. Savotiškai kaip
ir apgauni dieviškąją sistemą, ar ne?
Filmo centre – labai religinga jauna moteris Agnieška,
gyvenantis slogioje ir emociškai šaltoje aplinkoje XVIII amžiaus Austrijos
kaime. Po vedybų ji uždaro save namų ruošos rutinoje, susiduria su griežtais
visuomenės bei bažnyčios dogmų varžymais ir palengva paskęsta gilioje
depresijoje. Agnieška labai nori susilaukti kūdikio, tačiau jos vyras nenori su
ja intymių santykių, tad besistengdama ji išties perlenkia lazdą. Iš pradžių bando
užkalbėti vedybinį guolį, pakišdama lavono pirštą, murma užkalbėjimus, bet
niekas nepadeda. Aplinkinių spaudimas turėti vaikelį toks didelis, kad Agnieška
iš esmės daugiau nieko nebegali galvoti, tik apie tai, kaip būti motina...
Šiaip esu pavargęs nuo kino apie liguistiškus motinystės instinktus. Šioji tema
tiek nusibodusi, kad net pradedu purtytis kaskart, kai dar viena siaubo kino
personažė dėl vaiko padarytų pačius baisiausius nusikaltimus. Holivudas tiesiog
maudosi šia hiperbolizuota kliše, kuri siaubo kine obsesyvias motinas
paverčia serijinėmis žudikėmis. Panašiai ir šiame filme.
Nepaisant to, kad filme panaudota daug istorinės
medžiagos ir to, kad jis sukurtas pagal europietiško kino tradiciją, visgi
veikėjų veikimo principai ir motyvai tokie patys kaip ir prastuose Holivudo
kino filmuose. Iš proto einančios ir depresija sergančios Agnieškos gyvenimo
pabaigą nesunku įspėti praėjus 20 minučių nuo filmo pradžios. Filmas toks
atmosferiškai slogus ir niūrus, kad reiktų pasiruošti į „purvo ir skurdo
poetikai“. Iš vienos pusės tai šio filmo privalumas, nes scenografija ir
atmosferinė įtaiga stipri. Pamačiau ir visiškai keistų, retų folklorinių siaubo
elementų, susijusių su prietarais ir raganavimu. Kaimiečiai tokie tikintys,
klūpo savo darbuose kaip musulmonai sugaudus parapijos varpams, bet tuo pačiu
pagoniškai pernelyg nesislėpdami raganauja, pajusto numirėlės pirštus ir nešasi
į namus savo kerėjimams.
Toks dviprasmybės ir krikščioniškos veidmainystės
pavyzdys neatsitiktinis, tai pagoniškojo ir krikščioniškojo pasaulio sandūros elementai,
kurie vienu metu atrodo ir egzotiški, ir labai šlykščiai žiaurūs. Kita vertus, veikėjai
labai pamaldūs, paklusnūs, tačiau nesivadovauja Kristaus mokymu ir dažnai
bendruomeniškumo nėra, tik jo imitacija, tad kaip čia gali būti tikra toji
Bažnyčia? Tokia skūpai kalvinistiška ir pagrįsta baime. Filmas lėtas,
depresyvus, keliantis vietomis nuobodulį, tačiau reiktų į jį žiūrėti iš
istorinės perspektyvos su filosofiniu dėmeniu. Labai patiko tik filmo pabaiga, kuri
tokia makabriška: per egzekuciją vietos tamsuomenė šoka ir dūksta kaip per
Užgavėnes (beveik kaip filme „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“, tik šįkart ekstazę
teikiantis afrodiziakas – mirtis ir kraujas), nes įvyko mirties ceremonija, o
vietiniai geria ką tik buvusio gyvo žmogaus kraujo juką. Šių dienų akimis
tikras įteisintas beprotnamis. Triumfuoja prisitaikėliai, vyrai ir teismus bei Bažnyčią
valdantys išrinktieji. Medžiaga siaubui tinkama, tačiau pagrindinė veikėja
pernelyg nuspėjama ir atsikartojanti. Filmas galėjo labiau susitelkti ne individą,
o į kolektyvines patologijas, kurios filmą būtų tikrai „išsviedę į kosmosą“.
Kinijos režisierius Bi
Gan yra išties unikalus reiškinys. Prieš maždaug 6-7 metus matytas jo filmas „Ilga
dienos kelionė į naktį“ (2018) tapo netikėta nauja hipnotizuojančia kino
patirtimi. Šiemet „Kino pavasario“ festivalis parodė naujausią Bi Gan filmą
pavadinimu „Prisikėlimas“ (angl. Resurrection) (2025),
bet, deja, kaip ir daugelį festivalio perliukų nepavyko pamatyti laiku, tad
dabar, galima sakyti, užkišinėju pasilikusias kino sezono skyles.
Naujausias režisieriaus
darbas „Prisikėlimas“, bent jau „Kino pavasaris“ pristato kaip radikaliesiems
kino gurmanams. Ir išties... tai ne naratyvinė įprasta istorija, kaip kad šiame
sezone rodytas taivaniečių „Kairiarankė“, kur aiški probleminė ašis ir veikėjai.
„Prisikėlimas“ vizionieriška koliažinė filosofinė dėlionė, kuri, bent jau iš
manęs pareikalavo nemažai kantrybės ir susikaupimo. Nesu pratęs prie tokio kino
ir kaskart labai muistausi, kad nesuprantu per pusvalandį kino kalbos ar
žaidimo taisyklių, iš kitos pusės – lauk visada pabaigoje visuminio
atsiveriančio naujo suvokimo, todėl buvau kantrus ir tiesiog nustojau
analizuoti tai, ką iš tikrųjų matau „Prisikėlime“.
Filmas nelengvai atkako į
Kanus. Kaip ir daugelis režisierių, taip ir Bi Gan, norėdamas parodyti Kinijoje
ar Vakaruose savo šalies kiną, turi nemažai ką politiško kaip menininkas nuveikti.
Kanų kino festivalyje 2025 metų gegužę filmas buvo paskutinėmis akimirkomis
įtrauktas į pagrindinę konkursinę programą. Vėlavimas įvyko todėl, kad
kūrybinei komandai ilgai teko laukti Kinijos Nacionalinės radijo ir televizijos
administracijos leidimo (cenzūros patvirtinimo) viešam rodymui. Režisierius Bi
Gan sugebėjo įtikinti sistemą pasirinkdamas itin abstraktų, filosofinį ir
sapnišką kino stilių. Kadangi filmas nagrinėja XX amžiaus istoriją (įskaitant
jautrius periodus, tokius kaip Kultūrinė revoliucija) per budizmo pojūčius,
pabaisas ir metaforas, o ne per tiesioginį socialinį realizmą, tai padėjo
išvengti griežtų kirčių ar visiško uždraudimo, su kokiu Kinijoje dažnai
susiduria kiti autoriai.
Menkai prieš žiūrėdamas
domėjausi filmo turiniu, todėl pasidaviau tam, kas laukė. Visgi tenka
pripažinti, kad šis filmas dar didesnė paslaptis nei „Ilga dienos kelionė į
naktį“. Filme nesitikėkite vientisos pasakojimo struktūros, čionai suplaukia XX
amžiaus įvairių Kinijos laikotarpio novelių rinkinys. Iš pažiūros su atskirais
veikėjais ir pasakojimo stiliais, bet kartu ir metaforiniais, simboliniais ir
alegoriniais atsikartojimais, kurie tampa jungiamąja bendros istorijos dalimi.
Istorija prasideda alternatyviame pasaulyje, kuriame draudžiama sapnuoti, o
sapnavimas yra nenormalu (aliuzija į socializmo perteklinį kontrolę?),
galiausiai nuo futuristinių vaizdinių gausos pereinama prie realistinių,
meditatyvinių pasikalbėjimų, vampyrų ir kitų monstrų formų istorijų, kurių
pasakojimo atkarpos nufilmuotos ir sumontuotos atpažįstamai įtaigiai. Iš tikrųjų
raiškos požiūriu „Prisikėlimas“ yra kino evoliucijos paletė, kurioje
atsiskleidžia, cituoju Karolį Žuką: „Atpažinsite daugybę nuorodų į kino
istorijos gigantus – nuo brolių Lumière’ų iki Wong Kar-wai – ir įsitikinsite,
kad kinas yra ne tik pramoga, bet ir dvasinė substancija, gebanti sujungti
epochas, kultūras ir žmonių likimus.“
Iš tikrųjų tik labai daug
nepriklausomo ir ne vien šiuolaikiško kino žiūrintys atseks visas pasakojimo manieras,
ištisų skirtingų epochų kino mokyklas, tačiau filmas, netgi jei ir nesate labai užkietėjęs cinefilas,
galėsite mėgautis tiesiog sapniškais besijungiančiais elementais, kurie
vakariečių sąmonei yra gan egzotiški, pvz., išsimušti dantį sugriuvusios Budos
statulos akmeniu ir „pasigimdyti“ filosofinį antrininką... Net Kim Ki-duko
kinas buvo elementarus ir ne toks crazy, kaip kad Bi Gan kinas. Tiesa,
man sunkios buvo futuristinės kino pasakojimo dalys. Pastaruoju metu labai daug
pasitaiko žiūrėti kino, kuris vaizduoja tiesiog žmogaus sąmonės veikimo
procesus (čia kažkokia nauja mada?), bangavimą ir ten pasitelkiamos groteskiškos
ir frankenšteiniškos formos, kurios nėra mano mėgstamiausia raiškos forma kine,
tad teko „Prisikėlimą“, nors kai kada labai įtraukiai žiūrėti, bet kai kada ir
norėjausi, kad kuo greičiau pasibaigtų arba pereitų į kitą pasakojimo etapą.
Labai prieštaringus jausmus sukėlė šis iš vienos nelengvas ir genialus kino
eksperimentas, o iš kitos – kiek reikia būti imlaus ir neanalitinio proto, kad
pasiduotum visam tam kiniškam „Debesų atlasui“?
Retai bežiūriu Aukso
amžiaus senų Holivudo filmų, tačiau šį užsispyrusiai vis tiek nusprendžiau
pažiūrėti dėl to, kad buvau neseniai matęs dokumentinį filmą apie vieną
geriausiu XX amžiaus laikomu aktorių Marloną Brando. Galima sakyti, kad būtent filmas
„Geismų tramvajus“ (angl. A Streetcar Named Desire) (1951),
kurį režisavo Elia Kazan ir iškėlė aktorių M. Brando į aukštumas. Po šio
vaidmens jis tapo ne tik naujuoju sekso simboliu, bet ir tam tikra prasme
Holivudo blogiuku, nes daugelis žiūrovų ir gerbėjų jo asmenybę pradėjo
tapatinti su atliktu Stenlio vaidmeniu. Filme taip pat pasirodo „Vėjo nublokšti“
žvaigždė Vivien Leigh, kuri sukuria vieną įsimintiniausių savo karjeroje
vaidmenų.
Filmas „Geismų tramvajus“
pastatytas pagal amerikiečių klasiko dramaturgo Tennessee Williams pjesę „Geismų
tramvajus“, kurį autorius rašė maždaug iškart po Antrojo pasaulinio karo
1946-1947 metais. Pjesė buvo pastatyta Brodvėjuje 1948 metais, o autorius tais
pačiais metais už kūrinį apdovanotas Pulitzerio literatūrine premija. Kalbant
apie pačią pjesę ir jos adaptaciją kinui, noriu akcentuoti keletą galbūt mažiau
kam žinomų faktų, kurie leidžia kiek kitaip įvertinti patį filmą. Tennessee
Williams šią pjesę dedikavo savo seseriai Rose Williams, kuri atitiktų
pagrindinę pjesės veikėjos tam tikrą prototipą. Tikroji autorės sesuo Rose
Williams iš tikrųjų sirgo sudėtinga psichine liga, todėl ji nesėkmingai buvo „gydoma“
lobotomija, po kurios ji tapo dar labiau nesava ir tikriausiai primintų pjesės
pagrindinę veikėją Blanš. Įdomu dar ir tai, kad tikrojoje pjesėje yra tokių
pikantiškų dalykų, kuriuos Holivudas pakeitė dėl cenzūros, nes anuomet tiesiog
kine nebuvo galima ne tik apie tai kurti istorijų, bet ir užsiminti. Štai pagrindinės
veikėjos Blanš nusižudęs vyras iš tikrųjų buvo homoseksualus, o kadangi žmona jį
demaskavo, jis nusižudė iš gėdos, bet, deja, 1951 metų filme ši pjesės detalė
nutylima. Pjesėje Stenlis iš tikrųjų išprievartauja savo žmonos Stelos seserį Blanš,
bet filme, nors ir parodoma įnirtinga kova, kai Stenlis užketa Blanšei kelią
pabėgti, šios išprievartavimo scenos nėra. Nepaisant sušvelninto varianto,
filmas vis tiek sulaukė nemažos moralistų kritikos ir puolimo už to meto „nemalonias“
scenas.
Blanš patiria visišką
psichologinį bei emocinį palūžimą. Jos gyvenimas pradėjo griūti dar praeityje,
kai ji atrado savo jauną vyrą nusižudžiusį po to, kai ji paviešino jo paslaptį,
o tai sukėlė gėdos, kaltės ir nestabilumo jausmus. Praradusi šeimos dvarą „Bel
Reve“ ir praradusi reputaciją gimtajame mieste, ji atvyko pas seserį Stelą į
Naująjį Orleaną ieškoti prieglobsčio. Tačiau filmo eigoje Stenlis išsiaiškina
ir viešai išsako visus jos tamsius praeities epizodus, o kulminaciniu momentu
Stenlis prieš ją smurtauja, tačiau ji ištveria visą terorą. Šis smurtas tampa
galutiniu smūgiu – Blanš psichika nebeatlaiko, ji pasiduoda visiškai psichozei
ir atsiribojimui nuo realybės, todėl yra priverstinai uždaroma į beprotnamį. Pagrindinė
kūrinio idėja nagrinėja senosios pietiečių kultūros griūtį, susidariusią dėl
agresyvaus modernaus pasaulio veržlumo. Blanš desperatiškai bando apsisaugoti
nuo žiaurios realybės pasitelkdama iliuzijas, poeziją ir apsimestinį
rafinuotumą, tačiau materialistiškas Stenlis negailestingai sutraiško jos
fasadą, atskleisdamas jos praeities paslaptis ir psichologinį pažeidžiamumą, nes
pats buvo išjuoktas kaip esąs itin didelis prasčiokas ir neatitinkantis
aukštesnių seserų lūkesčių...
Filmo pjesė nėra įprasta.
Išties pjesė parašyta gana sudėtinga, netgi savaip atskleidžia smurtinę to meto
pokario Naujojo Orleano aplinką. Man šis filmas yra apie iliuzijų griūtį, kuris
iš esmės filme tampa ir visuomenės persitvarkymo metafora. Nuo aukštų idealų
visiems reikia pereiti prie praktiškų ir žemiško gyvenimo. Blanš atvyksta pas
seserį tramvajumi „Geismas“, vedina susikurtų iliuzijų ir vilties, tačiau iš
čia ji išvyksta į psichiatrinę... Filmas nufilmuotas senąja Holivudo maniera. Daug
kas čia savotiškai teatrališka, dirbtina, pauzuota, nes būtent toks anuomet
buvo patetiškas Holivudas. Kai kurios pokalbių scenos gana infantilios kaip ir
pati Blanš, bet iš kitos pusės vyrai čia nebeapsimeta manipuliuojami moterų
privaidintų barokinių ašarų, o iš tikrųjų joms sako, kad gyvenimas yra
gyvenimas ir plepalams bei moteriškoms perdėtoms manieroms nėra nei laiko, nei
noro. Gražūs aktoriai. Gera medžiaga. Tai filmas, kurį verta žiūrėti norint
tyrinėti ne tik amerikietišką dramaturgiją, bet ir senąjį Holivudą kaip reiškinį,
jo evoliuciją. Žinau, kad yra sukurtas ne toks sėkmingas 1995 metų filmas su
Jessica Lange. Būtų įdomu pamatyti, kaip šią istoriją adaptavo dešimto
dešimtmečio kinas, kuris vėlgi turi savo klišes ir standartizuotą kino kalbą.
Visgi šioji „Geismų tramvajaus“ versija yra pati žinomiausia ir populiariausia
versija, o kino kritikai, atsižvelgdami į to meto kino galimybes, negaili
režisieriui Kazanui pagyrų.
