Filmas: "Ar Dievas yra" / "Is God Is"

 

Sveiki!

 

Kai pradėjau žiūrėti režisierės Aleshea Harris filmą „Ar Dievas yra“ (angl. Is God Is) (2026), mane užplūdo toks deja vu. Filmo stilistika tokia sapniška, neapibrėžta, bet jau kažin kur matyta. Ir staiga prisiminiau prieš metus matytą filmą „Nusidėjėliai“, kuris turėjo labai panašią kino tekstūrą, kaip ir šis filmas. Tai tas atvejis, kada juodaodžiai kino kūrėjai kuria filmus su juodaodžiais aktoriais apie juodaodžių pasaulio dalykus. Ir viskas, aišku, su tuo yra labai gerai, turint galvoje, kaip pastaruosius 5 metus JAV nualino visokie rasistiniai ir ksenofobiniai skandalai ir visa tai tapo labai jautru šalyje, tad toks filmų užderėjimas, man regis, nėra atsitiktinis.

 

Grįžtant prie filmo „Ar Dievas yra“, reiktų pasakyti, kad jis nėra sudėtingas, tačiau puikiai pastatytas. Kokybiška produkcija, puikus kameros darbas, įtraukianti istorija apie seserų dvynių keršto istoriją. Suaugusios dvynės, iš pažiūros skirtingos tiek fiziškai, tiek pagal savo charakterį, aplanko savo motiną, kuri paprašo savo mergaičių atkeršyti tėvui, kuris ją ir mergaites padegė prieš daugel metų. Seserys nenoromis, bet pamažu įsitraukia į ilgą keršto kelionę, ieškodamos savo tėvo draugų, buvusių mylimųjų ir paliktų vaikų... Nesuklysiu sakydamas, kad filmas šiek tiek primina Q. Tarantino „Nužudyti Bilą“. Žudymo kelionės punktai ir vis artėjimas prie akistatos su monstru tėvu diktuoja visą šio pasakojimo dinamiką ir ritmą.

 

Filmas prisilaiko smurtinės estetikos. Scenos išties konstruojamos tarantiniškai: viską paaiškinantys pokalbiai, grumtynės, bėgimas ir slėpynės... Visa tai rasite taip, kaip ir pas Tarantiną, tačiau režisierė turi kažin ko savito, savitą braižą. Juk tai gana banali ir paprasta istorija, aiški beveik nuo pat pradžių, tačiau režisierė visa tai mistifikuoja, pvz., leidžia seserims bendrauti kone mintimis, panaudoja „Prisukamo apelsino“ cinizmo aspektus, neapibrėžtumą ir netgi tam tikrus absurdo aspektus, kurie šiai istorijai priduoda sodrumo. Ar filmas labai jau novatoriškas? Tikrai ne. Bet jis kaip pramoginė keršto istorija sukonstruota išraiškingai, pagaviai, sodriai ir įtraukiai. Stebina savo atsargumu, o standartai ir klišės sukuria savitą stilių, kaip kad ir filme „Nusidėjėliai“, orientuojasi į JAV pietų juodaodžių kultūros aspektus. Tai nėra filmas didelis hitas, kurį žūtbūt reiktų pamatyti, tačiau vakarui kaip pramoginis, neįpareigojantis ciniškas kūrinys, turintis savyje žavingos karikatūros ir komikso logikos, manau, neblogai susižiūrės. Ir taip... Abi pagrindinės aktorės gyvenime nėra jokios ugnies nudegintos, tai tik filmui skirtas grimas (jeigu kiltų klausimų).

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Tvoros" / "Fences"

Sveiki, 

Filmas „Tvoros“ (angl. Fences) (2016) toli gražu ne apie tas tvoras, kuriomis apjuosiame savo kiemus ar kalėjimus, bet apie vidines tvoras. Simbolinis filmo pavadinimas pirmiausia gimė kaip pjesė ir kas įdomiausia, aktorė Viola Davis, kuri šiame filme sukūrė jautriai įsimenamą Rauzės vaidmenį, dar 2010 metais teatro scenoje atlikusi šios veikėjos vaidmenį pelnė irgi svarų apdovanojimą. Tiesa, už šiame filme sukurtą vaidmenį aktorė pelnė „Oskarą“, o štai Denzel Washingtonas, kuris režisavo ir atliko pagrindinį vaidmenį, pelnė „Auksinį gaublį“ kaip geriausias aktorius.

Kai kalbama apie tokius aktorius, kurie pradeda režisuoti, tikriausiai ima net minkščiausias kino gurmanas tapti kiek skeptiškas, tačiau filmas puikus. Labai vykęs scenarijus kiek gal ir primena teatro pjesę dėl savo izoliuotos erdvės, nes visas veiksmas praktiškai vyksta vienos šeimos namuose arba jų kieme. Veikėjai kalbasi, sprendžia problemas, neištikimybės klausimus ir kartu žiūrovui papasakoja ne tik sudėtingą emocinį ir psichinį žmonių istoriją, bet ir nemenkai apie juodaodžių laikmečio tendencijas. Filmas kiek primintų dešimto dešimtmečio mėgstamą tipažą – pasakojama kiek herojiškai jautriai tarsi „Forestas Gampas“ ar „Žalioji mylia“, tačiau jaudina ne simboliai ir lėto gyvenimo tėkmės vaizdavimas, kiek aštrūs tėvo ir sūnaus bendravimo ir auklėjimo peripetijos, vyro ir žmonos intymus gyvenimas, gaubiamas kultūrinio penkto-šešto dešimtmečio amerikietiškos kasdienybės konteksto.

Filmas jautrus, puikūs dialogai, apie kartų nesusikalbėjimą, apie tėvų ir vaikų santykius, bet vienas stipriausių dalykų – pritrenkiantis Denzelio ir Violos aktorių duetas, kurie temperamentingai, bet neperspaustai atskleidė giluminius ir esminius veikėjų dramatizmo slėpinius. Išties filmas įtraukiantis ir patiks rimtesnio kino žiūrovams.

Mano įvertinimas: 9/100

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela