Sveiki!
Kai pradėjau žiūrėti režisierės Aleshea Harris filmą „Ar
Dievas yra“ (angl. Is God Is) (2026), mane užplūdo toks deja
vu. Filmo stilistika tokia sapniška, neapibrėžta, bet jau kažin kur matyta.
Ir staiga prisiminiau prieš metus matytą filmą „Nusidėjėliai“, kuris turėjo
labai panašią kino tekstūrą, kaip ir šis filmas. Tai tas atvejis, kada
juodaodžiai kino kūrėjai kuria filmus su juodaodžiais aktoriais apie juodaodžių
pasaulio dalykus. Ir viskas, aišku, su tuo yra labai gerai, turint galvoje,
kaip pastaruosius 5 metus JAV nualino visokie rasistiniai ir ksenofobiniai skandalai
ir visa tai tapo labai jautru šalyje, tad toks filmų užderėjimas, man regis,
nėra atsitiktinis.
Grįžtant prie filmo „Ar Dievas yra“, reiktų pasakyti,
kad jis nėra sudėtingas, tačiau puikiai pastatytas. Kokybiška produkcija,
puikus kameros darbas, įtraukianti istorija apie seserų dvynių keršto istoriją.
Suaugusios dvynės, iš pažiūros skirtingos tiek fiziškai, tiek pagal savo
charakterį, aplanko savo motiną, kuri paprašo savo mergaičių atkeršyti tėvui,
kuris ją ir mergaites padegė prieš daugel metų. Seserys nenoromis, bet pamažu
įsitraukia į ilgą keršto kelionę, ieškodamos savo tėvo draugų, buvusių mylimųjų
ir paliktų vaikų... Nesuklysiu sakydamas, kad filmas šiek tiek primina Q.
Tarantino „Nužudyti Bilą“. Žudymo kelionės punktai ir vis artėjimas prie
akistatos su monstru tėvu diktuoja visą šio pasakojimo dinamiką ir ritmą.
Filmas prisilaiko smurtinės estetikos. Scenos išties
konstruojamos tarantiniškai: viską paaiškinantys pokalbiai, grumtynės,
bėgimas ir slėpynės... Visa tai rasite taip, kaip ir pas Tarantiną, tačiau
režisierė turi kažin ko savito, savitą braižą. Juk tai gana banali ir paprasta
istorija, aiški beveik nuo pat pradžių, tačiau režisierė visa tai mistifikuoja,
pvz., leidžia seserims bendrauti kone mintimis, panaudoja „Prisukamo apelsino“
cinizmo aspektus, neapibrėžtumą ir netgi tam tikrus absurdo aspektus, kurie
šiai istorijai priduoda sodrumo. Ar filmas labai jau novatoriškas? Tikrai ne.
Bet jis kaip pramoginė keršto istorija sukonstruota išraiškingai, pagaviai,
sodriai ir įtraukiai. Stebina savo atsargumu, o standartai ir klišės sukuria
savitą stilių, kaip kad ir filme „Nusidėjėliai“, orientuojasi į JAV pietų
juodaodžių kultūros aspektus. Tai nėra filmas didelis hitas, kurį žūtbūt reiktų
pamatyti, tačiau vakarui kaip pramoginis, neįpareigojantis ciniškas kūrinys,
turintis savyje žavingos karikatūros ir komikso logikos, manau, neblogai
susižiūrės. Ir taip... Abi pagrindinės aktorės gyvenime nėra jokios ugnies
nudegintos, tai tik filmui skirtas grimas (jeigu kiltų klausimų).
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 83/100
IMDb: 6.6
Maištinga Siela
