Daug
kam žinomas režisierius Trey Edward Shults dėl filmo „Tai pasirodo naktį“
(2017), kuriame apokaliptinėmis spalvomis pasakoja tamsią ir niūrią siaubo
trilerio išgyvenimo istoriją. Šįkart režisierius palieka siaubo žanrą ir neria
stačia galva į dramą filme „Bangos“ (angl. Waves) (2019), o
pastarosios daug kam tapo nemažu kino atradimu.
Ir
iš tikrųjų filmas „sugriebia“ žiūrovą nuo pat pradžių. Tai vaizdų kartoteka,
kuri nutrūkstančiais, o čia, žiūrėk, prasitęsiančiais dialogais, situacijų
nuotrupomis sudėliota ir primena hipnotizuojantį koliažą. Istorija pasakojama
apie juodosios rasės amerikiečių pasiturinčią šeimą, kurioje dominuojantis
griežtasis tėvas daug reikalauja iš sūnaus. Priešingai nei kiti „reikalaujantys“,
jis pats kartu su sūnumi praleidžia daug laiko sporto salėje, moko jį imtynių,
kartu treniruoja raumenis, tačiau akivaizdu, kad tėvas per daug reikalauja iš
atžalos, o jų santykiai pagrįsti ne pasitikėjimu vienas kitu, bet gerokai
iškreiptu lūkesčių suvokimu. Tai iš dalies susiję ir su rasine diskriminacija,
nes norint būti lygiaverčiu ir sėkmingu sportininku baltųjų pasaulyje, reikia
dėti dar daugiau pastangų... Greitai sužinome, kad sėkminga šeima nėra laiminga
šeima. Atžalos netekusios tikrosios motinos, juos iš esmės globoja naujoji tėvo
draugė, o sūnelio fizinė trauma dėl prastų ir įtemptų santykių su tėvu priveda
prie drastiškų maištu paremtų sprendimų: alkoholis, narkotikai, neplanuotas
nėštumas ir fizinė agresija...
Iš
tikrųjų apie psichologinį palūžimą ir panašius tėvų bei vaikų santykius filmų
yra prikurta nemažai. Vienais atvejais man priminę išties psichologinį
sadistinį, bet itin paveikų ir gerą filmą „Atkirtis“, o kai kada dėl melancholiškos
vaizdų dėlionės „Oskaru“ įvertintą LGBT dramą „Mėnesiena“... Išties filme siužetas
yra gana amerikietiškai šeimyniškas: pasiturinti šeima be proto siekia sėkmingo
gyvenimo, bet viskam lemta sugriūti. Filmas absoliučiai tokiomis aplinkybėmis
neveiktų, jeigu nebūtų puikus šio siužeto realizavimas. Hipnotizuojantys ir
meditatyvūs vaizdiniai plūduriuoja lyg jūros bangos, metaforos jėgą įgyja ir
operatoriaus darbas savitame vaizdų bangavime ir istorijos koliažiniame raibuliavime.
Man
asmeniškai labiau patiko ir įtikino pirmoji filmo pusė, kuri skirta palūžusiam
sūneliui, čia norėčiau pagirti pritrenkiamai emocionalius aktorius Kelvin
Harrison Jr. bei Sterling K. Brown. Idėjiškai filmas dreifuoja jūros bangomis
ne tik kadrų sulipdymo technikoje, jis banguoja tarsi gyvenimas; filmo emocinis
aštrumas, veikėjų įsitikinimai, atsipalaidavimas, pyktis, meilė ir tai, kas
labai šiaip jau suvokiama kaip kraštutinumai, filme atslūgsta ir sukyla kaip
potvynis. Tai harmoninga filmo energetika, užpildyta subtiliais kino garsais, kurie
kine iš esmės nėra itin novatoriški, tokių technikos dalykų dar galima pamatyti
vienur ar kitur, pavyzdžiui, „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“. Visuminis filmo
vaizdas išties įgyja filosofinį matmenį, nors kine ir yra gerokai nudrožtas
siužetas, bet vis tiek leidžiama patirti gyvenimo nesvarumo, bangavimo potyrį
ir tai yra išties labai paveiku. Toks filmas prašo padėti užkandžius į šalį ir
nusiteikti emocinio intelekto vedamai meditacijai.
Tikriausiai kiekviena
šalis turi ne vieną „amžiną nusikaltimo bylą“, kuri tampa visuomenės
sukiršinimo ginklu. Tereikia prisiminti mūsų Kedžio bylą, kuri tęsėsi be
atokvėpio kelerius metus. Amerikiečiai turi tokių istorijų kur kas daugiau,
tačiau viena garsiausių bylų dešimto dešimtmečio pirmojoje pusėje buvo dėl O.
J. Simpsono, vieno geriausio to meto amerikietiškojo futbolo žaidėjo,
žmogžudystės įvykio. O. J. Simpsonas buvo kaltinimas nužudęs du asmenis 1994
metų vasarį – savo buvusią žmoną Nikolę ir jos draugą. Be jokios abejonės
serialo „Amerikietiška nusikaltimo
istorija: Žmonės prieš O. J. Simpsiną“ (angl. The Peaple v. O. J. Simpson: American Crime Story) pamatas – reali nusikaltimo
istorija, sukėlusi ant kojų beveik vieneriems metams visą visuomenę, o bylos
nagrinėjimo ir teismo procesas tapo kone serialu.
„Amerikietiška siaubo
istorijos“ antologija po penkerių metų galiausiai davė peno kūrėjams pradėti
paralelinę antologiją „Amerikietiška nusikaltimo istorija“. Nuo paranormalių
reiškinių nagrinėjimo prie realių nusikaltimo istorijų turėjo pritraukti nemažai
ankstesniojo serialo gerbėjų, o gal netgi pritraukti ir naujų. Tiesą sakant,
taip ir nutiko. Ryan Murphy davė nemažo peno atsirasti šiam serialui, netgi
operatorių komanda, dalis aktorių perėjo į šį naująjį projektą, kas stebi
ankstesnę antologiją, tas puikiai atpažins filmavimo manierą ir momentiškumo
įtaigos galią. Serialas sulaukė didelio kritikų palaikymo, jis galiausiai įtiko
ir patiems žiūrovams (kartu ir man), todėl visai nestebina tokie puikūs serialo
atsiliepimai, nes tam yra netgi visa eilė priežasčių.
Visų pirma, neįtikėtinai
kruopštus tyrimas O. J. Simpsono bylos medžiagai. Kadangi istorija ne tokia ir
sena 1994-1995 metų įvykiai, išlikusi filmuota teismo medžiaga itin pasitarnavo
serialo kūrėjams. Rekonstruota dešimto dešimtmečio mada, priešingai nei kai
kada atrodydavo „Amerikietiško siaubo istorijoje“, nesistengta perspausti ar
kaip nors hiperbolizuoti detalėmis, puošmenomis – čia ir kostiumai, ir
interjeras, ir automobiliai, ir kompiuteriai, biurai bei kiti dalykai, atrodo,
puikiai atpažįstami, bet jau taip nutolę laike, kad atrodo bemaž retro. Taip be
galo smagu, kad kūrėjams vis pavyksta sukelti laikmečio distancijų ilgesį ir
nostalgiją. Vizualinis sprendimas itin įtikina, kaip ir neįtikėtina aktorių
parengtis. Pavyko į serialą prisikviesti pirmo ryškumo žvaigždes ir paversti
jas prototipiniais veikėjais ne tik vien pagal aktorinį talentą, bet ir fizinį
panašumą – tą kuo puikiausiai rodo fotografijos. Tiesa, mažiausiai fizinių panašumo,
mano akimis, turi pagrindinis kaltinamasis O. J. Simpsonas su aktoriumi Cuba
Gooding Jr., kuris perteikė išties bauginančiai karštakošį Simpsoną, kad neretai
kirba abejonė, kad gal jis tikrai nudaigojo savo buvusią žmoną. Būtent
agresyvus, impulsyvus O. J. SImpsono charakteris suteikia nemažai serialui
įtampos ir abejonių, kad atrodo, jog herojus tikras šunsnukis ir jokia
moteris šalia jo negalėtų išbūti ilgiau nei kelias savaites.
Robert Kardashian vaidino aktorius David Schwimmer.
Marcia Clark suvaidino aktorė Sarah Paulson.
Aktorius Sterling K. Brown suvaidino Christopher Darden.
Aktorius Cuba Gooding Jr. atliko O. J. Simpson vaidmenį.
Aktorius Kenneth Choi suvaidino teisėją Lance Ito.
J. Travolta įkūnijo Robert Shapiro.
Neįtikėtinai gerą
vaidmenį šįkart gavo „Amerikietiško siaubo istorijos“ antologijos pažiba –
aktorė Sarah Paulson, kuri jau, kaip ir nemaža dalis pirmojo sezono aktorių,
jau nominuota Emmy apdovanojimams. Visai nenustebčiau, jeigu jau ne kartą
nominuotai aktorei pagaliau pavyktų pelnytį šį apdovanojimą. Jos prokurorės
Marsės vaidmuo atrodo pritrenkiančiai įtaigus, aišku, tą įspūdį sustiprina ir
tai, kad jos vaidmuo išryškėja vyriškų vaidmenų apsuptyje, todėl ji atrodo, dar
išskirtinesnė ir įdomesnė. Apskritai didelį įspūdį padarė šio serialo vienas iš
prodiuserių John Travolta, sukūręs bene geriausią savo vaidmenį karjeroje – tai
mano nuomonė. „Draugų“ žvaigždė David Schwimmer suvaidino Robert Kardashian‘ą –
net galima aiktelėti, kaip gerai, natūraliai, susikaupusiai pavyko jo vaidmuo. Apskritai
aktorių parengtis šiems vaidmenims rašyčiau aukščiausius vertinimus.
Viena byla išdėstyta
dešimčiai serijų. Pirmosios serijos gerokai skiriasi nuo paskutiniųjų. Pirmieji
epizodai labiau primena kriminalinį trilerį – nusikaltimas, kraujas, pabėgimas,
gaudynės, persekiojimai... Išties, atrodo, kad viskas bus įspūdingai, ypač
tiems, kurie apie O. J. Simpsono bylą nieko nežino. Vėliau serialas tampa
vienos ilgos bylos nagrinėjimo procesu, kur tik lengvais potėpiais pasakojamos
pagrindinių veikėjų biografinės istorijos, dažniausiai nė neišeinant iš bylos
nagrinėjimo rėmų, todėl serialas neretai atrodo „suspaustas“, taktiškai
konceptualus, apgalvotas tiek planingai, tiek komerciškai, kad nebelieka
begalinio gumos tempimo įspūdžio, nes staiga pasidaro įdomūs ne vien
nusikaltimo istorijos versijos, kiek pačių veikėjų vidiniai išgyvenimai, jų nusivylimas,
trumpos pergalės, isterijos, tiesos paieškos ir kiti dalykai, per kuriuos
galiausiai nupasakojami moraliniai principai, o pačia plačiąja prasme – visos JAV
teisėsaugos sistemos luošumo ir absurdiškumo padėtis.
Nemažai šioje istorijoje
rasistinių peripetijų, kad net aš pats, pažiūrėjęs visą sezoną, taip ir negaliu
iki galo atsakyti, ar J. O. Simpsonas nužudė tuos žmones, ar tai buvo
rasistinis-nacistinis „pakišimas“, regis, tokią pat abejojančią poziciją
išlaikė ir Kardashian‘as. Visgi O. J. Simpsonas 1995 metais buvo išteisintas ir
tą nusprendė teismo prisiekusieji, kurie, dievaži, atrodė, ne kaip solidūs
dėdės ir tetos, bet kaip savo įsitikinimų ir interesų turinti avinų ir
pusgalvių gauja. Kaip čia yra, kad visi įkalčiai pateikti prieš O. J. tampa
niekuo verti? Tai išties keistą, keista atrodo ir nacio rasisto melagingas
liudijimas teisme... Tiesą sakant, ši byla neatrodo švari ir serialas stengiasi
ją išskrosti ir parodyti abi stovyklas, kad žiūrovas pats susidarytų visuminį
vaizdą, o tai man labai ir patiko.
Ant nosies Emmy apdovanojimai, ir manau, kad
serialas gaus ne vieną statulėlę. To šiam serialui ir linkiu, o pabaigai galiu
pasakyti, kad tai tikrai „kietai“ sukaltas serialas, kurio realistinis
pagrindas tampa serialo vertu siužetu. Tiesa, kad ir išteisintas O. J. jo
karštas ir į nusikaltimus linkęs būdas jam šlovės nebeatnešė – 2007 metais jis
suimtas Las Vegase už sunkius ginkluotus plėšimus ir nuteistas 33 metų laisvės
atėmimu. Gal tai karma? Gal visgi yra teisingumas? Kas žino, tačiau žiūrint šį
serialą, apima jausmas, kad teismas tėra vienas didelis cirkas, kuriame laimi
ne teisingumas, o tik tas, kuris turi geresnių oratorinių klounų spektakliui
surengti.
