Filmas: "Laimingiausia mergina pasaulyje" / "Luckiest Girl Alive"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tikėjausi komercinio ir linksmo filmo, žiūrėdamas Mike Barker režisuotą juostą „Laimingiausia mergina pasaulyje“ (angl. Luckiest Girl Alive) (2022), bet gavau tokią šablonais struktūruotą psichoterapinę vienos merginos istoriją. Kiek mačiau, lietuvių jaunimui labai patiko šis filmas, nutariau jį pasižiūrėti vien iš „va-bank“, nieko pernelyg nesidomėjęs, kas iš to išėjo?

 

Filmas literatūrinis ir statytas pagal Jessica Knoll romaną, kuri, beje, pati šiam filmui adaptavo ir scenarijų, pakeisdama kai kurias detales, ypač istorijos pabaigą. Tas iškart mano akiai matėsi, kad filmas išlaiko dviejų laikų (praeities ir dabarties) šokinėjimo struktūrą. Istorija pasakoja apie suaugusią moterį Ani Faneli (aktorė Mila Cunis), stereotipiškai dirbančią madingame žurnalo skiltyje apie moteriškus dalykus rašytoja. Nepamenu kiek, bet labai daug tokių panašių filmų sukuriama. Kodėl ne kokia picų kepėja? Bet tiek to. Ani tuoj ištekės už turtingo vyruko Luko (aktorius Finn Wittrock), bet, kaip jau aišku nuo pat pradžių, ji nemyli to Luko, o Lukas nelabai domisi pačia Ani, santykiai lyg ir neblogi, tačiau daugiau formalūs. Potenciali alkoholikė Ani motina Dina (aktorė Connie Britton) taip trokšta, kad dukra ištekėtų už pinigų maišo, kad to net neslepia nuo dukters, jog asmeninė laimė tėra tik materialūs dalykai. Žodžiu, viskas labai stereotipiška.

 

Stereotipinė atrodo ir pati Ani, ji meluoja, užsiima saviapgaule, dirbdama ir bendraudama su Luku ji nesijaučia savimi, o dažniausiai tiesiog bando įtikti ir atrodyti didmiesčio rafinuota ir ambicinga moterimi, tačiau netrukus sužinome, kad ji anaiptol ne visada tokia buvo. Praeities scenos papasakoja apie Ani išgyvenimus mokykloje, kai jai teko išgyventi kitų mokinių patyčias, prievartą ir net vaikų sušaudymo išpuolį. Ani dvejoja, ar po tiek metų eiti į viešumą, rizikuoti Luko reputacija ir prabilti, bandyti išgyti, ar apsimesti, kad nieko niekada neįvyko? Žingsnis irgi, kaip žinia, nuspėjamas...

 

Filmas, nors ir pastatytas neblogai, medžiaga lyg ir gera, bet viskas jau kine matyta ir analizuota. Tiesą sakant, vietomis buvo nuobodoka. Ne dėl to, kad neturėčiau kokios nors empatijos Ani, bet kaip iš filmo kaip kūrinio visada tikiesi bent cinkelio to, ko nebūtum pagalvojęs, matęs, pajautęs. Deja, „Laimingiausia mergina pasaulyje“ tampa, nors ir aktualia prievartos ir gijimo tema, bet tenka pripažinti, labiau skirta masiniam žiūrovui, kuris nelabai reflektuoja ir menkai kur susiduria su tokiais filmais. Ar tai filmas, kuris keičia gyvenimus? Toli gražu. Bet svarstydamas apie šviesiausią šio filmo aspektą, pagalvojau apie tas prisigėrusias paaugles, kurias išprievartauja tie patys nevaldomi apsvaigę paaugliai. Gal jiems ir būtų toji atsvara ir paskata atkreipti dėmesį, kad tai nėra „nieko tokio“, o bet kuri prievartos trauma iš esmės formuoja viso likusio gyvenimo savijautą ir vertę, kaip ir pačios Ani. Toks didaktinis filmas su akivaizdžiai suformuotu pamokymu.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.4

 

Maištinga Siela

Serialas: "Baltasis lotosas" / "The White Lotus" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki,

Tikriausiai serialas „Baltasis lotosas“ (angl. The White Lotus) pirmasis sezonas buvo tikrai tai, ko reikėjo. Absoliutus užsimiršimas gražiame Havajų salos viešbutyje nufilmuotame pasakojime, kuriame ryškiausiomis spalvomis perteikiami įnoringi, psichinių pakrikimų, neįtikėtino lepumo, perdėtų pretenzingumo, maniakiškumo ir fanatizmo turintys veikėjai, kurių ne kasdien Lietuvos gatvėse sutiksi, o jeigu ir sutiksi, neatpažinsi, nes nebus nei laiko, nei galimybių stebėti. Kitą vertus, serialas „Baltasis lotosas“ toli gražu ir nesistengia visko atvaizduoti tikroviškai ir tai gerai, nes serialas tampa dar linksmesnis, kad tam tikri veikėjų bruožai tampa jų charizmatiškais ir tyčia pabrėžtinai teatralizuotais likimais.

Scenarijus autorius Mike White specialiai sukūrė karnavalinių turistinių spalvų persunktą komiškų intrigų pasakojimą. Šiuo metu filmuojamas trečiasis sezonas, todėl serialo gerbėjai sulauks antologinių tęsinių, mat kiekvienas sezonas pasakoja vis kitą istoriją, iš kito pasaulio taško, o jos centre – turtuolė Tanya McQuoid, kurios vaidmenį sukūrė jau „Emmy“ už pasirodymą kaip geriausia antro plano aktorė antrajame sezone pelniusia aktore Jennifer Coolidge. Pastarosios vaidmuo itin persunktas gyvenimo liūdesio ir nuovargio. Jos personažė atsiduria „Baltojo lotoso“ viešbutyje, kuriame bando sugalvoti, kaip tinkamiausiai išberti savo motinos pelenus, o vietos masažuotojai ir SPA administratorei pažada investuoti į josios nuosavą verslą, tačiau galima numanyti, kad išsiblaškiusi ir liguistiškai prieraiši Tanya daug šneka, tačiau pažadų nėra linkusi tesėti.

Viešbutyje apsistoja jaunavedžių pora Šonas (aktorius Jake Lacy) su Reičele (aktorė Alexandra Daddario). Jų medaus mėnuo tampa iškart nepakenčiamas, kai turtuolis ir mamos lepūnėlis Šonas sužino, jog jos mamos užsakytas didžiausias kambarys jiems neatiteko, nes viešbučio administratorius Armondas padarė klaidą. Šonas maniakiškai pradeda persekioti Armondą (aktorius Murray Bartlett), pastarasis vis labiau nervinasi ir bando išlaikyti reklaminę šypseną, tačiau penkerius metus negėręs vėl pradeda gerti. Dar blogiau – paauglių rankinėje aptikęs narkotikų, pradeda kvaišintis ir vaišinti jau seniai nusižiūrėtą jauną darbuotoją. Reičelės problema kiek kitokia. Ji jaučiasi nevisavertė, po vestuvių visi iš jos tikisi poilsiaujančios ir neįdomios mecenatės vaidmens, kuri pamiršusi visas karjeros ambicijas imasi nuobodžios turtuolės vaidmens, tačiau Reičelė matydama Šono pabrėžtiną nebrandumą ir fanatizmą ima suvokti, jog tikriausiai tekėdama už jo padarė klaidą...

Viešbutyje pasakojama ir kitos, jau santuokoje ilgą laiką pragyvenusios poros istorija. Nikolė (aktorė Connie Britton) su vyru Marku (aktorius Steve Zahn) bei dviem vaikais Kvinu (aktorius Fred Hechinger) ir Olivija (aktorė Sydney Sweeney) bei ją lydinčia iš žemesniojo sluoksnio drauge Paula (aktorė Brittany O'Grady). Šioje šeimynėlėje netrūksta dramų ir tikriausiai vaikų auklėjimas ir motinos karjeristės vaidmuo Nikolei davė savo, tad vaikai užaugo šiurkštūs, vienas kito nekenčiantys, todėl Kvinui tenka miegoti prie jūros po atviru dangumi arba mažoje virtuvėlėje, nes jo išpaikinta ir nešvankiai kalbanti sesuo labai jau įsižiūrėjusią savo draugę Paulą. Atrodo, kad šeimos tėvas, iš pradžių susirūpinęs dėl ištinusių sėklidžių, vis dar bando užmegzti santykius su sūnumi ir numaldyti prieš daugel metų sukeltą neištikimybės skandalą.

Kadrai iš pirmojo sezono "Baltasis lotosas".

Visos šios istorijos papasakotos „Baltojo lotoso“ viešbutyje. Veikėjai labai karikatūriniai, pabrėžtinai ydingi, o jeigu jau esi turtuolis, tai arba esi visiškai trenktas, arba supuvęs morališkai, kuriam trūksta empatijos jausmo, nes ego dydis ir susireikšminimas priklauso nuo tavo sąskaitos banke. Kitą vertus, teatrališkumas visam tam kurortiniam cirkui labai pritinka, nes serialą žiūri kaip šou, absoliučią pramogą. Taip, serialas neturi kažin kokios novatoriškos ir netikėtos idėjos, tad stebėti poilsiaujančius netobulus turtuolius ir jiems patarnaujančius havajiečius, kurių etninę kultūrą sunaikino tų pačių baltųjų invazija ir kolonizacija yra tam tikra prasme didžioji šio serialo socialinė-kultūrinė žinutė.

Seriale rasis ir detektyvinės linijos ir absoliutaus absurdo, pavyzdžiui, kaip Tanya laive stengiasi išberti motinos pelenus, tačiau naivus protelis vis dar sukuria keistas istorijas apie žuvis, kurios suris jos motinos likučius, o ji tą žuvį valgys, o tai reiškia, kad valgys ir savo motiną. Tokių anekdotinių veikėjų pamintijimų rasis seriale ne vienas, o komiškų situacijų tikrai netrūks. Iš kitos pusės gali pasirodyti, jog visi veikėjai fanatikai, liguisti ir niūrūs, pilki, nesveiki, susirūpinę, todėl nebemoka nei įvertinti kurortinio smagumo, nei paties poilsio. Šiame sezone labiausiai charizmatiškas buvo aktorius Murray Bartlett, kuris už administratoriaus Armondo vaidmenį pelnė „Emmy“ kaip geriausias antraplanis aktorius. Jo uždeganti ūsuota šypsena, velniškos akys ir troškimas kaip nors įgelti lepūnėliui Šonui, bet kartu pabirbinti jaunąjį asistentą sukuria tikrą pasiutpolkę, tad šiek tiek apmaudu, jog jo nebebus antrajame sezone...

Serialas sukaltas pramoginiais tikslais, pasišaipyti iš atbukusių ir empatijos jausmą praradusių turtuolių poilsiautojų (o gal kasdienybėje mes į juos kur kas panašesni, negu mums atrodo?), karikatūriškai perteikti jų pabrėžtinas ydas ir, aišku, iš to pasijuokti, nes kad ir kokie seriale atrodytų visi įtakingi ir galingi, jie daugiau ar mažiau vergaudami savo maniakiškoms aistroms atrodo kaip pažeidžiami vaikai, bet nuo to kaip tik linksma stebėti jų intrigėles.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Perspektyvi mergina" / "Promising Young Woman"

 Sveiki,

Paskutiniu metu pasigendu aštresnių „tarantiniškų“ kino filmų, kurie įtrauktų savo spalvingais veikėjais, aštriais ir idėjiškai motyvuotais siužetais. Nusprendžiau pažiūrėti režisierės Emerald Fennell filmą „Perspektyvi mergina“ (angl. Promising Young Woman) (2020), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko britų puikioji aktorė Carey Mulligan.

Istorija pasakoja apie 30 metų moterį Kasandrą, vadinamą Keise. Dienomis ji dirba kavos pilstytoja ir pardavėja, o naktimis prisiliuobusi gulinėja baruose, kol galiausiai suvilioja kokį nors vyruką ir su juo parsiranda jo namuose... Filmas intriguoja nuo pat pradžių, nes taip ir neaišku, ar Keisė sociopatė, serijinė žudikė, o gal ji gašli nimfomanė, kuri užrašų knygutėje rašinėja vaikinų, su kuriais permiegojo, vardus. Bet kokiu atveju Keisės elgesys intriguoja, ji ne kaip visos, ji atrodo nenormaliai pavojinga. Kai atrodo, jog viskas bus „suverta“ ant vienos detektyvinės ir kriminalinės linijos, filmas staiga keičia žanrą ir imama pasakoti tiesiog apie sutrikusią merginą, kuri metė medicinos mokslus, nes jos geriausia draugė Nina mirė dėl grupinio išžaginimo paliktų traumų...

Galiausiai visa šioji „Perspektyviosios merginos“ istorija atrodo kaip žiaurus ir energetiškai pastiprintas keršto koktelis, kuris, kol žiūri filmą, gurkšnojasi netoliai, tačiau dėl to tampa tik dar įdomiau. Visgi keisčiausia lieka tik viena: kodėl Keisė šitaip besąlygiškai laikosi mirusios draugės? Ar jai viskas „gerai“ su galva? Kodėl ji nešioja tą aukso grandinėlę ir, atrodo, kad Nina svarbiau už studijas, karjerą, motiną ir tėvą... Atrodo, kad toji studijų draugė nušlavė ją nuo žemės paviršiaus, tad kas per scenarijus, kuris šitaip hiperbolizuoja merginų draugystę? Kad ir kaip ten bebūtų, labiausiai stebina kai kurių aktorių, paimtų iš prastų komiškų filmų, vaidybos lygmuo. Atrodo, kad žiūri lyg ir pseudo nučiuožusį trilerį, tačiau vien pažiūrėjus į Keisės tėvus, suvoki, kad šie vos laikosi nesusijuokę ir tik vienintelė C. Mulligan laikosi savo tvirto vaidmens. Abejotina antraplanių aktorių vaidyba, sakyčiau, neatitiko bendros filmo koncepcijos, kitą vertus, filmas manipuliuoja žanrais ir tai daro labai savitai, kad verčia visąlaik galvoti: o kas dabar ir kas bus toliau? O tai, sakyčiau, yra gerai!

Visgi šiame spalvingame keršto filme viskas truputėlį, kaip ir norėjau, tampa tarantiniška ir nenormalu, bet žaisminga. Čia nereikia ieškoti logikos, čia, manau, galioja labiau filmo idėjos ir raiškos santykis, kuris filmą paverčia pramoga su socialine nešančia žinute, kuri prisideda prie #metoo judėjimo idėjos.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skandalas" / "Bombshell"

Sveiki,

Kai prieš kelerius metus per Lietuvą ir pasaulį ritosi skandalas #metoo, kuris atliepė moterų, patyrusių seksualinį priekabiavimą, solidarumą, radosi ne vienas vyriškis, kuris socialiniuose tinkluose rašė tą patį, ką mėgsta rašyti mačistas verslininkas ir JAV prezidentas Donald Thrump: grybštelti gražiai merginai per užpakalį, argi čia koks priekabiavimas? Tai romantiškas flirtas, į kurį mergina atsako, arba ne. Atsirado ir tokių, kurie ir šiurkščiau išdėstė savo „vyriškas“ pažiūras. Galiausiai #metoo išvirto kaip pyragas per skardos kraštus, nes būta ir iš moterų pusės manipuliacijų ir neteisingų kaltimų, siekiant aukštesnių privilegijų... Žodžiu, ten, kur atsiranda didelis skandalas iš neteisybės, dažniausiai tampa išsigimusiu visuomenės normų ir manipuliacijų priemonių instrumentais. Galiausiai visoje teisybės ir teisingumo kovoje labiausiai gali pelnytis tie, kurie sugeba #metoo idėjomis pasinaudoti.

Kad judėjimas #metoo, žinoma, davė nemažai naudos moterims, galiausiai dalinai buvo atstatomas moters seksualumas ir indelis lygiateisiškame „ofisiniame“ darbe. Apie panašias TV kanalo FOX sąlygas byloja biografinis filmas „Skandalas“ (angl. Bombshell) (2019), kuris pasakoja apie 2016 metus, kai FOX kanalo valdytojas Roger Ailes galiausiai gauna pirmuosius kaltimus dėl seksualinio priekabiavimo ir šantažo. Galiausiai trys moterys, nukentėjusios dėl aukšto posto „per lovą“ viešai prabylą apie seksizmą, pašaipas ir nelygybę. Filmas apie šio skandalo atsiradimą, apie tai, kaip sunku ir beveik neįmanoma, aukojant savo asmeninę šeimą ir gerbūvį, atskleisti galingos mačistinės imperijos užgniaužtą požiūrį į ilgakojes darbuotojas...

Nesiryžtu vertinti filmo atitikmens su realybe, nors N. Kidman. Ch. Theron ir M. Robbie sukurtos veikėjos turi realius atitikmenis, kaip ir antraeilių aktorių. Man šis filmas visgi atskleidžia nejaukų ir tylų ofiso „klubo“ pažeminimo istoriją moters atžvilgiu. Persisunkęs seksistinių bjaurybių tylios FOX kanalo zonos akiratyje šios moterys tampa didvyrėmis. Kitą vertus, tokiame amerikietiškame „tiesos atleidimo“ filme kitaip būti ir negalėjo. Kelerius paskutiniuosius metus „Oskaro“ nominantų filmai sukasi apie sąmokslo atskleidimus. Prisiminkime tokius sėkmingus filmus apie Didžiąją ekonominę krizę, Katalikų bažnyčios seksualinį vaikų išnaudojimą ar tą patį, jau istorija tapusia karo Vietname politikų grifų puotos atskleidimą paprastų amerikiečių gyvybių sąskaita.. Tokie „tiesuoliški“ filmai iš vienos pusės labai įkvepia demaskuoti ir kalbėti tiesą, bet iš kitos tampa atbukusių smegenų asmenims priemone spekuliuoti garbingų žmonių įvaizdžiais ir toliau manipuliuoti kitomis formomis.

Visgi nesigilinsiu analizuodamas skandalų veikimo principus ir kas iš to daugiau ar mažiau išlošia, pasakysiu nešališkai, kad filmas man patiko. Jis dinamiškas, čia puikiai dirba aktoriai, istorija nepatogi tiek vyrams, tiek moterims, kurios leidžiasi žeminamos, nes yra naivios ir neišeina, nes išeidamos žino, kad mažesnio moralinio lygmens atstovė gaus jos darbą... Tai tam tikra prasme užburtas ratas, nes filmas nepatogus ir vyrams, kurie spekuliuoja įtartinais anekdotais apie seksualias blondines kaip kultūros bendravimo normą, o moteris, kuri drįsta sukritikuoti vyriškį, laikoma moterimi, kuri nekenčia vyrų. Tendencijos Lietuvoje dabar, sakyčiau, yra labiau moterų naudai: stiprios moters įvaizdis įkvepia, o stipraus dominuojančio vyro vaizdinys vis dar kybo ant plauko dėl neaiškių įsitikinimų... Tai išties daug diskusijų ir perspektyvų išrutuliojanti kino juosta, kuriai tikriausiai neužtektų laiko iškalbėti, nes čia kaip sniego stiklo rutulys: kaip pakreipsi, taip snaigės vandenyje ir pustys tą vargšą žmogaus namelį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Profesorius Marstonas ir Nuostabioji Moteris" / "Professor Marston and Wonder Women"

Sveiki,

Šiandien pasaulis vėl kraustosi iš proto dėl super herojės Nuostabiosios Moters. O jeigu ir nesikrausto, tai bent komercinis kinas visada tikisi, kad kraustosi. Iš užmaršties prikeltas komiksų personažas sulaukia vis daugiau dėmesio, tačiau retas, kuris galėtų daugiau papasakoti apie tai, kaip į rinką atėjo šis išgalvotas personažas.

Apie melo detektoriaus atsiradimą, apie Nuostabiosios Moters gimimą pasakoja amerikiečių biografinė drama „Profesorius Marstonas ir Nuostabioji Moteris“ (angl. Professor Marston and Wonder Women) (2017), dėl kurio paskutiniu metu alpsta mano pažįstami facebukiečiai. Nutariau neatsilikti ir pažiūrėti aš, dėl ko čia taip verta aikčioti.

Kaip ir daugelis biografinių holivudinių pasakojimų, taip ir šis, turi iš esmės tvarkingai surėdytą literatūrinę išraišką, kuri renkasi tą pačią perspektyvą – pasakoti biografinę istoriją, kurio centre būtinai savam laikmety nesuprastas herojus. Šiuokart keista poligaminė šeimynėlė apskritai paneigia viską, kas krikščioniška ir tai pateikta kaip delikatesas. Dėl moralinio lygmens man viskas aišku ir nieko čia šokiruojančio ar itin jaudinančio neįžvelgiau, ko jau nebūčiau matęs ir žinojęs. Tiesą sakant, pasigedau toje estetinėje visumoje, skirtoje masiniam žiūrovui gomurį tenkinti, nebent natūralumo. Daugelis scenų atrodo tiek susintetintos ir nebegyvos, kad veikiau primena teatrą, paviljone nufilmuotą pasakojimą. Tai iš esmės nieko blogo, juk tai Holivudas, bet kad pristigo ir novatoriškumo, ir kibirkšties. Kelios jausmingesnės scenos išties vertė suklusti, bet didžioji filmo dalis visgi slydo paviršutiniškai ir priminė begalę jau matytų filmų apie feministes, seksualinę revoliuciją ir kitus panašius išsilaisvinimo iš moralinių primestų štampų filmų.

Gražūs ir žinomi aktoriai savaime puošia filmą ir tik jam pasibaigus parodomos veikėjų tikrieji prototipai – šįkart nė iš tolo neprimena seksualaus ir patrauklaus filmo varianto, įtariu, kad ir pati istorija pernelyg numuilinta ir pritaikyta masiniam žiūrovui. Man asmeniškai filmas buvo įdomus tik dėl istorinių momentų, nes knietėjo sužinoti, kaip tame meilės trikampyje užgimė fetišistinė Nuostabioji Moteris. Regis, informaciją gavau, bet kas dėl pačių herojų asmeninio gyvenimo vingių, manęs toli gražu neįtikino ir čia aktoriai, kurie tikrai gerai pasirodė, nekalti, kalta, sakyčiau, tiesiog pasirinkta pasakojimo maniera ir perspektyva.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 68/1100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sekso abėcėlė" / "The To Do List"

Sveiki,

Dieve švenčiausias, nepamenu, kada žiūrėjau tokią lėkštą komediją kaip „Sekso abėcėlė“ (angl. The To Do List) (2013). Net buvau pamiršęs, kad egzistuoja tokia plati bukų filmų rinka, tą man visai neseniai priminė LNK televizija, kuri ir parodė, kad po vidurnakčio visgi jau niekas neberodo erotikos tėveliams, bet rodo mokyklinio tipažo lėkštas komedijas apie antrą galą.

Gerai, nereikia tikriausiai „stumti“ ant tokių filmų. Siužetas gal ir „visai nieko“: paauglė su dviem lūzerėm draugėm trinasi aplink baseiną ir uždarbiauja, svajodamos prarasti nekaltybę. Spokso į pasportavusį vaikiną ir seilėjasi, rašydamos mergaitiškus dienoraščius, bet iš esmės nori gerai ir skaniai pasidulkinti. Beveik kiekvienas „bajeris“ yra susijęs su seksualiniu niuansu, todėl filmas absoliučiai užtvindytas amerikietiškojo komedijos žanro lėkštybėmis. Būtų ne tiek graudu, jeigu aktorė bent 15 metų neatrodo vyresnė už savo įkūnijamą personažą, tad nei čia realumo, nei čia kažin kokio įspūdžio nepavadinsi ir komedija ima panašėti į teatralizuotų situacijų (iš serijos „Dviračio žinios“) farsą, kur kiekvienas kadras tampa tiesiog absurdu.

Ir žinokite, juokiausi, tikrai juokiausi iš filmo siauraprotiškumo, situacijų nebuvimu ir paaugliška, primityvia pateiktimi apie ananasų skonio spermą ir senamadiškai (ak, kaip netikėta!) nusmukusias liemenėles baseine.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška nusikaltimo istorija: Žmonės prieš O. J. Simpsoną" / "The People v. O. J. Simpson: American Crime Story" (1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai kiekviena šalis turi ne vieną „amžiną nusikaltimo bylą“, kuri tampa visuomenės sukiršinimo ginklu. Tereikia prisiminti mūsų Kedžio bylą, kuri tęsėsi be atokvėpio kelerius metus. Amerikiečiai turi tokių istorijų kur kas daugiau, tačiau viena garsiausių bylų dešimto dešimtmečio pirmojoje pusėje buvo dėl O. J. Simpsono, vieno geriausio to meto amerikietiškojo futbolo žaidėjo, žmogžudystės įvykio. O. J. Simpsonas buvo kaltinimas nužudęs du asmenis 1994 metų vasarį – savo buvusią žmoną Nikolę ir jos draugą. Be jokios abejonės serialo „Amerikietiška nusikaltimo istorija: Žmonės prieš O. J. Simpsiną“ (angl. The Peaple v. O. J. Simpson: American Crime Story) pamatas – reali nusikaltimo istorija, sukėlusi ant kojų beveik vieneriems metams visą visuomenę, o bylos nagrinėjimo ir teismo procesas tapo kone serialu. 

„Amerikietiška siaubo istorijos“ antologija po penkerių metų galiausiai davė peno kūrėjams pradėti paralelinę antologiją „Amerikietiška nusikaltimo istorija“. Nuo paranormalių reiškinių nagrinėjimo prie realių nusikaltimo istorijų turėjo pritraukti nemažai ankstesniojo serialo gerbėjų, o gal netgi pritraukti ir naujų. Tiesą sakant, taip ir nutiko. Ryan Murphy davė nemažo peno atsirasti šiam serialui, netgi operatorių komanda, dalis aktorių perėjo į šį naująjį projektą, kas stebi ankstesnę antologiją, tas puikiai atpažins filmavimo manierą ir momentiškumo įtaigos galią. Serialas sulaukė didelio kritikų palaikymo, jis galiausiai įtiko ir patiems žiūrovams (kartu ir man), todėl visai nestebina tokie puikūs serialo atsiliepimai, nes tam yra netgi visa eilė priežasčių.

Visų pirma, neįtikėtinai kruopštus tyrimas O. J. Simpsono bylos medžiagai. Kadangi istorija ne tokia ir sena 1994-1995 metų įvykiai, išlikusi filmuota teismo medžiaga itin pasitarnavo serialo kūrėjams. Rekonstruota dešimto dešimtmečio mada, priešingai nei kai kada atrodydavo „Amerikietiško siaubo istorijoje“, nesistengta perspausti ar kaip nors hiperbolizuoti detalėmis, puošmenomis – čia ir kostiumai, ir interjeras, ir automobiliai, ir kompiuteriai, biurai bei kiti dalykai, atrodo, puikiai atpažįstami, bet jau taip nutolę laike, kad atrodo bemaž retro. Taip be galo smagu, kad kūrėjams vis pavyksta sukelti laikmečio distancijų ilgesį ir nostalgiją. Vizualinis sprendimas itin įtikina, kaip ir neįtikėtina aktorių parengtis. Pavyko į serialą prisikviesti pirmo ryškumo žvaigždes ir paversti jas prototipiniais veikėjais ne tik vien pagal aktorinį talentą, bet ir fizinį panašumą – tą kuo puikiausiai rodo fotografijos. Tiesa, mažiausiai fizinių panašumo, mano akimis, turi pagrindinis kaltinamasis O. J. Simpsonas su aktoriumi Cuba Gooding Jr., kuris perteikė išties bauginančiai karštakošį Simpsoną, kad neretai kirba abejonė, kad gal jis tikrai nudaigojo savo buvusią žmoną. Būtent agresyvus, impulsyvus O. J. SImpsono charakteris suteikia nemažai serialui įtampos ir abejonių, kad atrodo, jog herojus tikras šunsnukis ir jokia moteris šalia jo negalėtų išbūti ilgiau nei kelias savaites.

 

Robert Kardashian vaidino aktorius David Schwimmer.

 

Marcia Clark suvaidino aktorė Sarah Paulson.

 

Aktorius Sterling K. Brown suvaidino Christopher Darden.

 Aktorius Cuba Gooding Jr. atliko O. J. Simpson vaidmenį.

 Aktorius Kenneth Choi suvaidino teisėją Lance Ito.

 J. Travolta įkūnijo Robert Shapiro.

Neįtikėtinai gerą vaidmenį šįkart gavo „Amerikietiško siaubo istorijos“ antologijos pažiba – aktorė Sarah Paulson, kuri jau, kaip ir nemaža dalis pirmojo sezono aktorių, jau nominuota Emmy apdovanojimams. Visai nenustebčiau, jeigu jau ne kartą nominuotai aktorei pagaliau pavyktų pelnytį šį apdovanojimą. Jos prokurorės Marsės vaidmuo atrodo pritrenkiančiai įtaigus, aišku, tą įspūdį sustiprina ir tai, kad jos vaidmuo išryškėja vyriškų vaidmenų apsuptyje, todėl ji atrodo, dar išskirtinesnė ir įdomesnė. Apskritai didelį įspūdį padarė šio serialo vienas iš prodiuserių John Travolta, sukūręs bene geriausią savo vaidmenį karjeroje – tai mano nuomonė. „Draugų“ žvaigždė David Schwimmer suvaidino Robert Kardashian‘ą – net galima aiktelėti, kaip gerai, natūraliai, susikaupusiai pavyko jo vaidmuo. Apskritai aktorių parengtis šiems vaidmenims rašyčiau aukščiausius vertinimus.

Viena byla išdėstyta dešimčiai serijų. Pirmosios serijos gerokai skiriasi nuo paskutiniųjų. Pirmieji epizodai labiau primena kriminalinį trilerį – nusikaltimas, kraujas, pabėgimas, gaudynės, persekiojimai... Išties, atrodo, kad viskas bus įspūdingai, ypač tiems, kurie apie O. J. Simpsono bylą nieko nežino. Vėliau serialas tampa vienos ilgos bylos nagrinėjimo procesu, kur tik lengvais potėpiais pasakojamos pagrindinių veikėjų biografinės istorijos, dažniausiai nė neišeinant iš bylos nagrinėjimo rėmų, todėl serialas neretai atrodo „suspaustas“, taktiškai konceptualus, apgalvotas tiek planingai, tiek komerciškai, kad nebelieka begalinio gumos tempimo įspūdžio, nes staiga pasidaro įdomūs ne vien nusikaltimo istorijos versijos, kiek pačių veikėjų vidiniai išgyvenimai, jų nusivylimas, trumpos pergalės, isterijos, tiesos paieškos ir kiti dalykai, per kuriuos galiausiai nupasakojami moraliniai principai, o pačia plačiąja prasme – visos JAV teisėsaugos sistemos luošumo ir absurdiškumo padėtis.

Nemažai šioje istorijoje rasistinių peripetijų, kad net aš pats, pažiūrėjęs visą sezoną, taip ir negaliu iki galo atsakyti, ar J. O. Simpsonas nužudė tuos žmones, ar tai buvo rasistinis-nacistinis „pakišimas“, regis, tokią pat abejojančią poziciją išlaikė ir Kardashian‘as. Visgi O. J. Simpsonas 1995 metais buvo išteisintas ir tą nusprendė teismo prisiekusieji, kurie, dievaži, atrodė, ne kaip solidūs dėdės ir tetos, bet kaip savo įsitikinimų ir interesų turinti avinų ir pusgalvių gauja. Kaip čia yra, kad visi įkalčiai pateikti prieš O. J. tampa niekuo verti? Tai išties keistą, keista atrodo ir nacio rasisto melagingas liudijimas teisme... Tiesą sakant, ši byla neatrodo švari ir serialas stengiasi ją išskrosti ir parodyti abi stovyklas, kad žiūrovas pats susidarytų visuminį vaizdą, o tai man labai ir patiko.

Ant nosies Emmy apdovanojimai, ir manau, kad serialas gaus ne vieną statulėlę. To šiam serialui ir linkiu, o pabaigai galiu pasakyti, kad tai tikrai „kietai“ sukaltas serialas, kurio realistinis pagrindas tampa serialo vertu siužetu. Tiesa, kad ir išteisintas O. J. jo karštas ir į nusikaltimus linkęs būdas jam šlovės nebeatnešė – 2007 metais jis suimtas Las Vegase už sunkius ginkluotus plėšimus ir nuteistas 33 metų laisvės atėmimu. Gal tai karma? Gal visgi yra teisingumas? Kas žino, tačiau žiūrint šį serialą, apima jausmas, kad teismas tėra vienas didelis cirkas, kuriame laimi ne teisingumas, o tik tas, kuris turi geresnių oratorinių klounų spektakliui surengti.

Jūsų Maištinga Siela