Tikėjausi komercinio ir linksmo filmo, žiūrėdamas Mike
Barker režisuotą juostą „Laimingiausia mergina pasaulyje“ (angl. Luckiest
Girl Alive) (2022), bet gavau tokią šablonais struktūruotą psichoterapinę
vienos merginos istoriją. Kiek mačiau, lietuvių jaunimui labai patiko šis
filmas, nutariau jį pasižiūrėti vien iš „va-bank“, nieko pernelyg nesidomėjęs,
kas iš to išėjo?
Filmas literatūrinis ir statytas pagal Jessica Knoll
romaną, kuri, beje, pati šiam filmui adaptavo ir scenarijų, pakeisdama kai
kurias detales, ypač istorijos pabaigą. Tas iškart mano akiai matėsi, kad filmas
išlaiko dviejų laikų (praeities ir dabarties) šokinėjimo struktūrą. Istorija pasakoja
apie suaugusią moterį Ani Faneli (aktorė Mila Cunis), stereotipiškai dirbančią
madingame žurnalo skiltyje apie moteriškus dalykus rašytoja. Nepamenu kiek, bet
labai daug tokių panašių filmų sukuriama. Kodėl ne kokia picų kepėja? Bet tiek
to. Ani tuoj ištekės už turtingo vyruko Luko (aktorius Finn Wittrock), bet,
kaip jau aišku nuo pat pradžių, ji nemyli to Luko, o Lukas nelabai domisi pačia
Ani, santykiai lyg ir neblogi, tačiau daugiau formalūs. Potenciali alkoholikė Ani
motina Dina (aktorė Connie Britton) taip trokšta, kad dukra ištekėtų už pinigų
maišo, kad to net neslepia nuo dukters, jog asmeninė laimė tėra tik
materialūs dalykai. Žodžiu, viskas labai stereotipiška.
Stereotipinė atrodo ir pati Ani, ji meluoja, užsiima
saviapgaule, dirbdama ir bendraudama su Luku ji nesijaučia savimi, o
dažniausiai tiesiog bando įtikti ir atrodyti didmiesčio rafinuota ir ambicinga
moterimi, tačiau netrukus sužinome, kad ji anaiptol ne visada tokia buvo. Praeities
scenos papasakoja apie Ani išgyvenimus mokykloje, kai jai teko išgyventi kitų
mokinių patyčias, prievartą ir net vaikų sušaudymo išpuolį. Ani dvejoja, ar po
tiek metų eiti į viešumą, rizikuoti Luko reputacija ir prabilti, bandyti
išgyti, ar apsimesti, kad nieko niekada neįvyko? Žingsnis irgi, kaip žinia,
nuspėjamas...
Filmas, nors ir pastatytas neblogai, medžiaga lyg ir
gera, bet viskas jau kine matyta ir analizuota. Tiesą sakant, vietomis buvo
nuobodoka. Ne dėl to, kad neturėčiau kokios nors empatijos Ani, bet kaip iš
filmo kaip kūrinio visada tikiesi bent cinkelio to, ko nebūtum pagalvojęs,
matęs, pajautęs. Deja, „Laimingiausia mergina pasaulyje“ tampa, nors ir
aktualia prievartos ir gijimo tema, bet tenka pripažinti, labiau skirta
masiniam žiūrovui, kuris nelabai reflektuoja ir menkai kur susiduria su tokiais
filmais. Ar tai filmas, kuris keičia gyvenimus? Toli gražu. Bet svarstydamas
apie šviesiausią šio filmo aspektą, pagalvojau apie tas prisigėrusias paaugles,
kurias išprievartauja tie patys nevaldomi apsvaigę paaugliai. Gal jiems ir būtų
toji atsvara ir paskata atkreipti dėmesį, kad tai nėra „nieko tokio“, o bet
kuri prievartos trauma iš esmės formuoja viso likusio gyvenimo savijautą ir
vertę, kaip ir pačios Ani. Toks didaktinis filmas su akivaizdžiai suformuotu
pamokymu.
Tikriausiai
serialas „Baltasis lotosas“ (angl. The White Lotus) pirmasis
sezonas buvo tikrai tai, ko reikėjo. Absoliutus užsimiršimas gražiame Havajų salos
viešbutyje nufilmuotame pasakojime, kuriame ryškiausiomis spalvomis perteikiami
įnoringi, psichinių pakrikimų, neįtikėtino lepumo, perdėtų pretenzingumo,
maniakiškumo ir fanatizmo turintys veikėjai, kurių ne kasdien Lietuvos gatvėse
sutiksi, o jeigu ir sutiksi, neatpažinsi, nes nebus nei laiko, nei galimybių
stebėti. Kitą vertus, serialas „Baltasis lotosas“ toli gražu ir nesistengia visko
atvaizduoti tikroviškai ir tai gerai, nes serialas tampa dar linksmesnis, kad
tam tikri veikėjų bruožai tampa jų charizmatiškais ir tyčia pabrėžtinai
teatralizuotais likimais.
Scenarijus
autorius Mike White specialiai sukūrė karnavalinių turistinių spalvų persunktą
komiškų intrigų pasakojimą. Šiuo metu filmuojamas trečiasis sezonas, todėl
serialo gerbėjai sulauks antologinių tęsinių, mat kiekvienas sezonas pasakoja
vis kitą istoriją, iš kito pasaulio taško, o jos centre – turtuolė Tanya
McQuoid, kurios vaidmenį sukūrė jau „Emmy“ už pasirodymą kaip geriausia antro
plano aktorė antrajame sezone pelniusia aktore Jennifer Coolidge. Pastarosios
vaidmuo itin persunktas gyvenimo liūdesio ir nuovargio. Jos personažė atsiduria
„Baltojo lotoso“ viešbutyje, kuriame bando sugalvoti, kaip tinkamiausiai
išberti savo motinos pelenus, o vietos masažuotojai ir SPA administratorei pažada
investuoti į josios nuosavą verslą, tačiau galima numanyti, kad išsiblaškiusi
ir liguistiškai prieraiši Tanya daug šneka, tačiau pažadų nėra linkusi tesėti.
Viešbutyje
apsistoja jaunavedžių pora Šonas (aktorius Jake Lacy) su Reičele (aktorė Alexandra
Daddario). Jų medaus mėnuo tampa iškart nepakenčiamas, kai turtuolis ir mamos
lepūnėlis Šonas sužino, jog jos mamos užsakytas didžiausias kambarys jiems
neatiteko, nes viešbučio administratorius Armondas padarė klaidą. Šonas maniakiškai
pradeda persekioti Armondą (aktorius Murray Bartlett), pastarasis vis labiau
nervinasi ir bando išlaikyti reklaminę šypseną, tačiau penkerius metus negėręs
vėl pradeda gerti. Dar blogiau – paauglių rankinėje aptikęs narkotikų, pradeda
kvaišintis ir vaišinti jau seniai nusižiūrėtą jauną darbuotoją. Reičelės
problema kiek kitokia. Ji jaučiasi nevisavertė, po vestuvių visi iš jos tikisi poilsiaujančios
ir neįdomios mecenatės vaidmens, kuri pamiršusi visas karjeros ambicijas imasi
nuobodžios turtuolės vaidmens, tačiau Reičelė matydama Šono pabrėžtiną
nebrandumą ir fanatizmą ima suvokti, jog tikriausiai tekėdama už jo padarė
klaidą...
Viešbutyje
pasakojama ir kitos, jau santuokoje ilgą laiką pragyvenusios poros istorija.
Nikolė (aktorė Connie Britton) su vyru Marku (aktorius Steve Zahn) bei dviem
vaikais Kvinu (aktorius Fred Hechinger) ir Olivija (aktorė Sydney Sweeney) bei
ją lydinčia iš žemesniojo sluoksnio drauge Paula (aktorė Brittany O'Grady). Šioje
šeimynėlėje netrūksta dramų ir tikriausiai vaikų auklėjimas ir motinos
karjeristės vaidmuo Nikolei davė savo, tad vaikai užaugo šiurkštūs, vienas kito
nekenčiantys, todėl Kvinui tenka miegoti prie jūros po atviru dangumi arba
mažoje virtuvėlėje, nes jo išpaikinta ir nešvankiai kalbanti sesuo labai jau
įsižiūrėjusią savo draugę Paulą. Atrodo, kad šeimos tėvas, iš pradžių susirūpinęs
dėl ištinusių sėklidžių, vis dar bando užmegzti santykius su sūnumi ir
numaldyti prieš daugel metų sukeltą neištikimybės skandalą.
Kadrai iš pirmojo sezono "Baltasis lotosas".
Visos
šios istorijos papasakotos „Baltojo lotoso“ viešbutyje. Veikėjai labai
karikatūriniai, pabrėžtinai ydingi, o jeigu jau esi turtuolis, tai arba esi
visiškai trenktas, arba supuvęs morališkai, kuriam trūksta empatijos jausmo,
nes ego dydis ir susireikšminimas priklauso nuo tavo sąskaitos banke. Kitą
vertus, teatrališkumas visam tam kurortiniam cirkui labai pritinka, nes serialą
žiūri kaip šou, absoliučią pramogą. Taip, serialas neturi kažin kokios
novatoriškos ir netikėtos idėjos, tad stebėti poilsiaujančius netobulus
turtuolius ir jiems patarnaujančius havajiečius, kurių etninę kultūrą sunaikino
tų pačių baltųjų invazija ir kolonizacija yra tam tikra prasme didžioji šio
serialo socialinė-kultūrinė žinutė.
Seriale
rasis ir detektyvinės linijos ir absoliutaus absurdo, pavyzdžiui, kaip Tanya laive
stengiasi išberti motinos pelenus, tačiau naivus protelis vis dar sukuria
keistas istorijas apie žuvis, kurios suris jos motinos likučius, o ji tą žuvį
valgys, o tai reiškia, kad valgys ir savo motiną. Tokių anekdotinių veikėjų
pamintijimų rasis seriale ne vienas, o komiškų situacijų tikrai netrūks. Iš kitos
pusės gali pasirodyti, jog visi veikėjai fanatikai, liguisti ir niūrūs, pilki,
nesveiki, susirūpinę, todėl nebemoka nei įvertinti kurortinio smagumo, nei
paties poilsio. Šiame sezone labiausiai charizmatiškas buvo aktorius Murray
Bartlett, kuris už administratoriaus Armondo vaidmenį pelnė „Emmy“ kaip
geriausias antraplanis aktorius. Jo uždeganti ūsuota šypsena, velniškos akys ir
troškimas kaip nors įgelti lepūnėliui Šonui, bet kartu pabirbinti jaunąjį asistentą
sukuria tikrą pasiutpolkę, tad šiek tiek apmaudu, jog jo nebebus antrajame
sezone...
Serialas
sukaltas pramoginiais tikslais, pasišaipyti iš atbukusių ir empatijos jausmą
praradusių turtuolių poilsiautojų (o gal kasdienybėje mes į juos kur kas
panašesni, negu mums atrodo?), karikatūriškai perteikti jų pabrėžtinas ydas ir,
aišku, iš to pasijuokti, nes kad ir kokie seriale atrodytų visi įtakingi ir
galingi, jie daugiau ar mažiau vergaudami savo maniakiškoms aistroms atrodo
kaip pažeidžiami vaikai, bet nuo to kaip tik linksma stebėti jų intrigėles.
Paskutiniu
metu pasigendu aštresnių „tarantiniškų“ kino filmų, kurie įtrauktų savo
spalvingais veikėjais, aštriais ir idėjiškai motyvuotais siužetais.
Nusprendžiau pažiūrėti režisierės Emerald Fennell filmą „Perspektyvi mergina“
(angl. Promising Young Woman) (2020), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko
britų puikioji aktorė Carey Mulligan.
Istorija
pasakoja apie 30 metų moterį Kasandrą, vadinamą Keise. Dienomis ji dirba kavos
pilstytoja ir pardavėja, o naktimis prisiliuobusi gulinėja baruose, kol
galiausiai suvilioja kokį nors vyruką ir su juo parsiranda jo namuose... Filmas
intriguoja nuo pat pradžių, nes taip ir neaišku, ar Keisė sociopatė, serijinė
žudikė, o gal ji gašli nimfomanė, kuri užrašų knygutėje rašinėja vaikinų, su
kuriais permiegojo, vardus. Bet kokiu atveju Keisės elgesys intriguoja, ji ne
kaip visos, ji atrodo nenormaliai pavojinga. Kai atrodo, jog viskas bus „suverta“
ant vienos detektyvinės ir kriminalinės linijos, filmas staiga keičia žanrą ir
imama pasakoti tiesiog apie sutrikusią merginą, kuri metė medicinos mokslus,
nes jos geriausia draugė Nina mirė dėl grupinio išžaginimo paliktų traumų...
Galiausiai
visa šioji „Perspektyviosios merginos“ istorija atrodo kaip žiaurus ir
energetiškai pastiprintas keršto koktelis, kuris, kol žiūri filmą, gurkšnojasi
netoliai, tačiau dėl to tampa tik dar įdomiau. Visgi keisčiausia lieka tik viena:
kodėl Keisė šitaip besąlygiškai laikosi mirusios draugės? Ar jai viskas „gerai“
su galva? Kodėl ji nešioja tą aukso grandinėlę ir, atrodo, kad Nina svarbiau už
studijas, karjerą, motiną ir tėvą... Atrodo, kad toji studijų draugė nušlavė ją
nuo žemės paviršiaus, tad kas per scenarijus, kuris šitaip hiperbolizuoja merginų
draugystę? Kad ir kaip ten bebūtų, labiausiai stebina kai kurių aktorių, paimtų
iš prastų komiškų filmų, vaidybos lygmuo. Atrodo, kad žiūri lyg ir pseudo
nučiuožusį trilerį, tačiau vien pažiūrėjus į Keisės tėvus, suvoki, kad šie vos
laikosi nesusijuokę ir tik vienintelė C. Mulligan laikosi savo tvirto vaidmens.
Abejotina antraplanių aktorių vaidyba, sakyčiau, neatitiko bendros filmo
koncepcijos, kitą vertus, filmas manipuliuoja žanrais ir tai daro labai savitai,
kad verčia visąlaik galvoti: o kas dabar ir kas bus toliau? O tai, sakyčiau,
yra gerai!
Visgi
šiame spalvingame keršto filme viskas truputėlį, kaip ir norėjau, tampa
tarantiniška ir nenormalu, bet žaisminga. Čia nereikia ieškoti logikos, čia,
manau, galioja labiau filmo idėjos ir raiškos santykis, kuris filmą paverčia
pramoga su socialine nešančia žinute, kuri prisideda prie #metoo judėjimo
idėjos.
Kai
prieš kelerius metus per Lietuvą ir pasaulį ritosi skandalas #metoo, kuris
atliepė moterų, patyrusių seksualinį priekabiavimą, solidarumą, radosi ne
vienas vyriškis, kuris socialiniuose tinkluose rašė tą patį, ką mėgsta rašyti
mačistas verslininkas ir JAV prezidentas Donald Thrump: grybštelti gražiai
merginai per užpakalį, argi čia koks priekabiavimas? Tai romantiškas flirtas, į
kurį mergina atsako, arba ne. Atsirado ir tokių, kurie ir šiurkščiau išdėstė
savo „vyriškas“ pažiūras. Galiausiai #metoo išvirto kaip pyragas per skardos
kraštus, nes būta ir iš moterų pusės manipuliacijų ir neteisingų kaltimų,
siekiant aukštesnių privilegijų... Žodžiu, ten, kur atsiranda didelis skandalas
iš neteisybės, dažniausiai tampa išsigimusiu visuomenės normų ir manipuliacijų priemonių
instrumentais. Galiausiai visoje teisybės ir teisingumo kovoje labiausiai gali
pelnytis tie, kurie sugeba #metoo idėjomis pasinaudoti.
Kad
judėjimas #metoo, žinoma, davė nemažai naudos moterims, galiausiai dalinai buvo
atstatomas moters seksualumas ir indelis lygiateisiškame „ofisiniame“ darbe. Apie
panašias TV kanalo FOX sąlygas byloja biografinis filmas „Skandalas“
(angl. Bombshell) (2019), kuris pasakoja apie 2016 metus, kai FOX kanalo
valdytojas Roger Ailes galiausiai gauna pirmuosius kaltimus dėl seksualinio
priekabiavimo ir šantažo. Galiausiai trys moterys, nukentėjusios dėl aukšto
posto „per lovą“ viešai prabylą apie seksizmą, pašaipas ir nelygybę. Filmas apie
šio skandalo atsiradimą, apie tai, kaip sunku ir beveik neįmanoma, aukojant
savo asmeninę šeimą ir gerbūvį, atskleisti galingos mačistinės imperijos užgniaužtą
požiūrį į ilgakojes darbuotojas...
Nesiryžtu
vertinti filmo atitikmens su realybe, nors N. Kidman. Ch. Theron ir M. Robbie
sukurtos veikėjos turi realius atitikmenis, kaip ir antraeilių aktorių. Man šis
filmas visgi atskleidžia nejaukų ir tylų ofiso „klubo“ pažeminimo istoriją
moters atžvilgiu. Persisunkęs seksistinių bjaurybių tylios FOX kanalo zonos
akiratyje šios moterys tampa didvyrėmis. Kitą vertus, tokiame amerikietiškame „tiesos
atleidimo“ filme kitaip būti ir negalėjo. Kelerius paskutiniuosius metus „Oskaro“
nominantų filmai sukasi apie sąmokslo atskleidimus. Prisiminkime tokius
sėkmingus filmus apie Didžiąją ekonominę krizę, Katalikų bažnyčios seksualinį vaikų
išnaudojimą ar tą patį, jau istorija tapusia karo Vietname politikų grifų
puotos atskleidimą paprastų amerikiečių gyvybių sąskaita.. Tokie „tiesuoliški“
filmai iš vienos pusės labai įkvepia demaskuoti ir kalbėti tiesą, bet iš kitos
tampa atbukusių smegenų asmenims priemone spekuliuoti garbingų žmonių
įvaizdžiais ir toliau manipuliuoti kitomis formomis.
Visgi
nesigilinsiu analizuodamas skandalų veikimo principus ir kas iš to daugiau ar
mažiau išlošia, pasakysiu nešališkai, kad filmas man patiko. Jis dinamiškas, čia
puikiai dirba aktoriai, istorija nepatogi tiek vyrams, tiek moterims, kurios
leidžiasi žeminamos, nes yra naivios ir neišeina, nes išeidamos žino, kad
mažesnio moralinio lygmens atstovė gaus jos darbą... Tai tam tikra prasme
užburtas ratas, nes filmas nepatogus ir vyrams, kurie spekuliuoja įtartinais
anekdotais apie seksualias blondines kaip kultūros bendravimo normą, o moteris,
kuri drįsta sukritikuoti vyriškį, laikoma moterimi, kuri nekenčia vyrų.
Tendencijos Lietuvoje dabar, sakyčiau, yra labiau moterų naudai: stiprios
moters įvaizdis įkvepia, o stipraus dominuojančio vyro vaizdinys vis dar kybo ant
plauko dėl neaiškių įsitikinimų... Tai išties daug diskusijų ir perspektyvų
išrutuliojanti kino juosta, kuriai tikriausiai neužtektų laiko iškalbėti, nes
čia kaip sniego stiklo rutulys: kaip pakreipsi, taip snaigės vandenyje ir
pustys tą vargšą žmogaus namelį.
Šiandien pasaulis vėl
kraustosi iš proto dėl super herojės Nuostabiosios Moters. O jeigu ir
nesikrausto, tai bent komercinis kinas visada tikisi, kad kraustosi. Iš
užmaršties prikeltas komiksų personažas sulaukia vis daugiau dėmesio, tačiau
retas, kuris galėtų daugiau papasakoti apie tai, kaip į rinką atėjo šis
išgalvotas personažas.
Apie melo detektoriaus
atsiradimą, apie Nuostabiosios Moters gimimą pasakoja amerikiečių biografinė
drama „Profesorius Marstonas ir
Nuostabioji Moteris“ (angl. Professor
Marston and Wonder Women) (2017), dėl kurio paskutiniu metu alpsta mano
pažįstami facebukiečiai. Nutariau
neatsilikti ir pažiūrėti aš, dėl ko čia taip verta aikčioti.
Kaip ir daugelis
biografinių holivudinių pasakojimų, taip ir šis, turi iš esmės tvarkingai
surėdytą literatūrinę išraišką, kuri renkasi tą pačią perspektyvą – pasakoti
biografinę istoriją, kurio centre būtinai savam laikmety nesuprastas herojus.
Šiuokart keista poligaminė šeimynėlė apskritai paneigia viską, kas
krikščioniška ir tai pateikta kaip delikatesas. Dėl moralinio lygmens man
viskas aišku ir nieko čia šokiruojančio ar itin jaudinančio neįžvelgiau, ko jau
nebūčiau matęs ir žinojęs. Tiesą sakant, pasigedau toje estetinėje visumoje,
skirtoje masiniam žiūrovui gomurį tenkinti, nebent natūralumo. Daugelis scenų
atrodo tiek susintetintos ir nebegyvos, kad veikiau primena teatrą, paviljone
nufilmuotą pasakojimą. Tai iš esmės nieko blogo, juk tai Holivudas, bet kad
pristigo ir novatoriškumo, ir kibirkšties. Kelios jausmingesnės scenos išties
vertė suklusti, bet didžioji filmo dalis visgi slydo paviršutiniškai ir priminė
begalę jau matytų filmų apie feministes, seksualinę revoliuciją ir kitus
panašius išsilaisvinimo iš moralinių primestų štampų filmų.
Gražūs ir žinomi aktoriai
savaime puošia filmą ir tik jam pasibaigus parodomos veikėjų tikrieji prototipai
– šįkart nė iš tolo neprimena seksualaus ir patrauklaus filmo varianto, įtariu,
kad ir pati istorija pernelyg numuilinta ir pritaikyta masiniam žiūrovui. Man
asmeniškai filmas buvo įdomus tik dėl istorinių momentų, nes knietėjo sužinoti,
kaip tame meilės trikampyje užgimė fetišistinė Nuostabioji Moteris. Regis,
informaciją gavau, bet kas dėl pačių herojų asmeninio gyvenimo vingių, manęs
toli gražu neįtikino ir čia aktoriai, kurie tikrai gerai pasirodė, nekalti,
kalta, sakyčiau, tiesiog pasirinkta pasakojimo maniera ir perspektyva.
Dieve švenčiausias,
nepamenu, kada žiūrėjau tokią lėkštą komediją kaip „Sekso abėcėlė“ (angl. The To
Do List) (2013). Net buvau pamiršęs, kad egzistuoja tokia plati bukų filmų
rinka, tą man visai neseniai priminė LNK televizija, kuri ir parodė, kad po
vidurnakčio visgi jau niekas neberodo erotikos tėveliams, bet rodo mokyklinio
tipažo lėkštas komedijas apie antrą galą.
Gerai, nereikia
tikriausiai „stumti“ ant tokių filmų. Siužetas gal ir „visai nieko“: paauglė su
dviem lūzerėm draugėm trinasi aplink
baseiną ir uždarbiauja, svajodamos prarasti nekaltybę. Spokso į pasportavusį
vaikiną ir seilėjasi, rašydamos mergaitiškus dienoraščius, bet iš esmės nori
gerai ir skaniai pasidulkinti. Beveik kiekvienas „bajeris“ yra susijęs su
seksualiniu niuansu, todėl filmas absoliučiai užtvindytas amerikietiškojo
komedijos žanro lėkštybėmis. Būtų ne tiek graudu, jeigu aktorė bent 15 metų neatrodo
vyresnė už savo įkūnijamą personažą, tad nei čia realumo, nei čia kažin kokio
įspūdžio nepavadinsi ir komedija ima panašėti į teatralizuotų situacijų (iš
serijos „Dviračio žinios“) farsą, kur kiekvienas kadras tampa tiesiog absurdu.
Ir žinokite, juokiausi,
tikrai juokiausi iš filmo siauraprotiškumo, situacijų nebuvimu ir paaugliška,
primityvia pateiktimi apie ananasų skonio spermą ir senamadiškai (ak, kaip
netikėta!) nusmukusias liemenėles baseine.
Tikriausiai kiekviena
šalis turi ne vieną „amžiną nusikaltimo bylą“, kuri tampa visuomenės
sukiršinimo ginklu. Tereikia prisiminti mūsų Kedžio bylą, kuri tęsėsi be
atokvėpio kelerius metus. Amerikiečiai turi tokių istorijų kur kas daugiau,
tačiau viena garsiausių bylų dešimto dešimtmečio pirmojoje pusėje buvo dėl O.
J. Simpsono, vieno geriausio to meto amerikietiškojo futbolo žaidėjo,
žmogžudystės įvykio. O. J. Simpsonas buvo kaltinimas nužudęs du asmenis 1994
metų vasarį – savo buvusią žmoną Nikolę ir jos draugą. Be jokios abejonės
serialo „Amerikietiška nusikaltimo
istorija: Žmonės prieš O. J. Simpsiną“ (angl. The Peaple v. O. J. Simpson: American Crime Story) pamatas – reali nusikaltimo
istorija, sukėlusi ant kojų beveik vieneriems metams visą visuomenę, o bylos
nagrinėjimo ir teismo procesas tapo kone serialu.
„Amerikietiška siaubo
istorijos“ antologija po penkerių metų galiausiai davė peno kūrėjams pradėti
paralelinę antologiją „Amerikietiška nusikaltimo istorija“. Nuo paranormalių
reiškinių nagrinėjimo prie realių nusikaltimo istorijų turėjo pritraukti nemažai
ankstesniojo serialo gerbėjų, o gal netgi pritraukti ir naujų. Tiesą sakant,
taip ir nutiko. Ryan Murphy davė nemažo peno atsirasti šiam serialui, netgi
operatorių komanda, dalis aktorių perėjo į šį naująjį projektą, kas stebi
ankstesnę antologiją, tas puikiai atpažins filmavimo manierą ir momentiškumo
įtaigos galią. Serialas sulaukė didelio kritikų palaikymo, jis galiausiai įtiko
ir patiems žiūrovams (kartu ir man), todėl visai nestebina tokie puikūs serialo
atsiliepimai, nes tam yra netgi visa eilė priežasčių.
Visų pirma, neįtikėtinai
kruopštus tyrimas O. J. Simpsono bylos medžiagai. Kadangi istorija ne tokia ir
sena 1994-1995 metų įvykiai, išlikusi filmuota teismo medžiaga itin pasitarnavo
serialo kūrėjams. Rekonstruota dešimto dešimtmečio mada, priešingai nei kai
kada atrodydavo „Amerikietiško siaubo istorijoje“, nesistengta perspausti ar
kaip nors hiperbolizuoti detalėmis, puošmenomis – čia ir kostiumai, ir
interjeras, ir automobiliai, ir kompiuteriai, biurai bei kiti dalykai, atrodo,
puikiai atpažįstami, bet jau taip nutolę laike, kad atrodo bemaž retro. Taip be
galo smagu, kad kūrėjams vis pavyksta sukelti laikmečio distancijų ilgesį ir
nostalgiją. Vizualinis sprendimas itin įtikina, kaip ir neįtikėtina aktorių
parengtis. Pavyko į serialą prisikviesti pirmo ryškumo žvaigždes ir paversti
jas prototipiniais veikėjais ne tik vien pagal aktorinį talentą, bet ir fizinį
panašumą – tą kuo puikiausiai rodo fotografijos. Tiesa, mažiausiai fizinių panašumo,
mano akimis, turi pagrindinis kaltinamasis O. J. Simpsonas su aktoriumi Cuba
Gooding Jr., kuris perteikė išties bauginančiai karštakošį Simpsoną, kad neretai
kirba abejonė, kad gal jis tikrai nudaigojo savo buvusią žmoną. Būtent
agresyvus, impulsyvus O. J. SImpsono charakteris suteikia nemažai serialui
įtampos ir abejonių, kad atrodo, jog herojus tikras šunsnukis ir jokia
moteris šalia jo negalėtų išbūti ilgiau nei kelias savaites.
Robert Kardashian vaidino aktorius David Schwimmer.
Marcia Clark suvaidino aktorė Sarah Paulson.
Aktorius Sterling K. Brown suvaidino Christopher Darden.
Aktorius Cuba Gooding Jr. atliko O. J. Simpson vaidmenį.
Aktorius Kenneth Choi suvaidino teisėją Lance Ito.
J. Travolta įkūnijo Robert Shapiro.
Neįtikėtinai gerą
vaidmenį šįkart gavo „Amerikietiško siaubo istorijos“ antologijos pažiba –
aktorė Sarah Paulson, kuri jau, kaip ir nemaža dalis pirmojo sezono aktorių,
jau nominuota Emmy apdovanojimams. Visai nenustebčiau, jeigu jau ne kartą
nominuotai aktorei pagaliau pavyktų pelnytį šį apdovanojimą. Jos prokurorės
Marsės vaidmuo atrodo pritrenkiančiai įtaigus, aišku, tą įspūdį sustiprina ir
tai, kad jos vaidmuo išryškėja vyriškų vaidmenų apsuptyje, todėl ji atrodo, dar
išskirtinesnė ir įdomesnė. Apskritai didelį įspūdį padarė šio serialo vienas iš
prodiuserių John Travolta, sukūręs bene geriausią savo vaidmenį karjeroje – tai
mano nuomonė. „Draugų“ žvaigždė David Schwimmer suvaidino Robert Kardashian‘ą –
net galima aiktelėti, kaip gerai, natūraliai, susikaupusiai pavyko jo vaidmuo. Apskritai
aktorių parengtis šiems vaidmenims rašyčiau aukščiausius vertinimus.
Viena byla išdėstyta
dešimčiai serijų. Pirmosios serijos gerokai skiriasi nuo paskutiniųjų. Pirmieji
epizodai labiau primena kriminalinį trilerį – nusikaltimas, kraujas, pabėgimas,
gaudynės, persekiojimai... Išties, atrodo, kad viskas bus įspūdingai, ypač
tiems, kurie apie O. J. Simpsono bylą nieko nežino. Vėliau serialas tampa
vienos ilgos bylos nagrinėjimo procesu, kur tik lengvais potėpiais pasakojamos
pagrindinių veikėjų biografinės istorijos, dažniausiai nė neišeinant iš bylos
nagrinėjimo rėmų, todėl serialas neretai atrodo „suspaustas“, taktiškai
konceptualus, apgalvotas tiek planingai, tiek komerciškai, kad nebelieka
begalinio gumos tempimo įspūdžio, nes staiga pasidaro įdomūs ne vien
nusikaltimo istorijos versijos, kiek pačių veikėjų vidiniai išgyvenimai, jų nusivylimas,
trumpos pergalės, isterijos, tiesos paieškos ir kiti dalykai, per kuriuos
galiausiai nupasakojami moraliniai principai, o pačia plačiąja prasme – visos JAV
teisėsaugos sistemos luošumo ir absurdiškumo padėtis.
Nemažai šioje istorijoje
rasistinių peripetijų, kad net aš pats, pažiūrėjęs visą sezoną, taip ir negaliu
iki galo atsakyti, ar J. O. Simpsonas nužudė tuos žmones, ar tai buvo
rasistinis-nacistinis „pakišimas“, regis, tokią pat abejojančią poziciją
išlaikė ir Kardashian‘as. Visgi O. J. Simpsonas 1995 metais buvo išteisintas ir
tą nusprendė teismo prisiekusieji, kurie, dievaži, atrodė, ne kaip solidūs
dėdės ir tetos, bet kaip savo įsitikinimų ir interesų turinti avinų ir
pusgalvių gauja. Kaip čia yra, kad visi įkalčiai pateikti prieš O. J. tampa
niekuo verti? Tai išties keistą, keista atrodo ir nacio rasisto melagingas
liudijimas teisme... Tiesą sakant, ši byla neatrodo švari ir serialas stengiasi
ją išskrosti ir parodyti abi stovyklas, kad žiūrovas pats susidarytų visuminį
vaizdą, o tai man labai ir patiko.
Ant nosies Emmy apdovanojimai, ir manau, kad
serialas gaus ne vieną statulėlę. To šiam serialui ir linkiu, o pabaigai galiu
pasakyti, kad tai tikrai „kietai“ sukaltas serialas, kurio realistinis
pagrindas tampa serialo vertu siužetu. Tiesa, kad ir išteisintas O. J. jo
karštas ir į nusikaltimus linkęs būdas jam šlovės nebeatnešė – 2007 metais jis
suimtas Las Vegase už sunkius ginkluotus plėšimus ir nuteistas 33 metų laisvės
atėmimu. Gal tai karma? Gal visgi yra teisingumas? Kas žino, tačiau žiūrint šį
serialą, apima jausmas, kad teismas tėra vienas didelis cirkas, kuriame laimi
ne teisingumas, o tik tas, kuris turi geresnių oratorinių klounų spektakliui
surengti.